- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-28
- Bylos Nr.
- 2A-299/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00590-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Donatas Šernas, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- V. C.
- Ieškovas
- A. N.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies civilinėje byloje Nr. 2-1724-340/2013 pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovui V. C. dėl 750 875,52 Lt paskolos su palūkanomis priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. N. 2012-03-19 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. C. dėl 370 198 Lt paskolos, 380 676,72 Lt palūkanų, 5 proc. palūkanų nuo priteistos sumos iki sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodė, kad 1995-12-02 atsakovui V. C. paskolino 140 760 JAV dolerių už 3,5 proc. mėnesinių palūkanų, šis įsipareigojo atsiskaityti iki 1996-07-01, tačiau to nepadarė. Prašė iš atsakovo priteisti 370 198 Lt skolą, remdamasis lito kaina ieškinio pateikimo dieną (2,63 Lt), 380 676,72 Lt palūkanų (34 482 JAV dolerių iki 1996-07-01 ir 5 proc. palūkanos nuo 1996-07-01 iki ieškinio pateikimo dienos – 110 262 JAV dolerių, iš viso 144 774 JAV dolerių). Teigė, jog dėl lito kurso svyravimo patyrė 192 841,20 Lt nuostolių, tačiau dėl jų atlyginimo nesikreipė, nurodęs, kad juos apima palūkanos.
Pasisakydamas dėl trejų metų ieškinio senaties (1964 m. Civilinio kodekso 84 str.) ieškovas teigė, jog šio termino nepraleido, nes 2000-01-31 ieškovas, atsakovas ir R. K. pasirašė tarpusavio susitarimų protokolą, kuriuo V. C. pripažino skolą bei nurodė, kad dalis skolos bus grąžinta turtu, perleidus ieškovo nuosavybėn butą, esantį Čiurlionio g. 33-7, Vilniuje. Tvirtino, kad apie tai, jog šis susitarimas nebus įvykdytas, nes butas yra perleistas iš varžytynių, jis sužinojo tik 2004 m. vasaros pabaigoje.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko teigdamas, kad paskolos sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo, nes realiai jam pinigai nebuvo perduoti, tai neužfiksuota ir paskolos raštelio tekste. Be to nepateikta įrodymų, jog tokią paskolą ieškovas 1995 m. būtų deklaravęs. Teigė, kad 2000-01-31 pasirašytu susitarimu atsakovas ir trečias susitarimo dalyvis R. K. prisiėmė moralinę atsakomybę už bankrutavusios UAB „Rimval“ skolą ieškovui. Tvirtino, kad faktas, jog ieškovas daugiau nei 16 metų nereikalavo grąžinti paskolą, taip pat netiesiogiai patvirtina tai, kad jokios paskolos jis nebuvo suteikęs. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 15 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškovo A. N. ieškinio reikalavimus ir priteisė jam iš atsakovo V. C. 370 198,80 Lt skolos, 192 841,20 Lt nuostolių ir 9 630 Lt žyminio mokesčio, iš viso 572 670 Lt, o taip pat 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą. Taip pat priteisė iš atsakovo V. C. į valstybės biudžetą 14,20 Lt dokumentų siuntimo išlaidų.
Teismas nustatė, kad 1995-12-02 ieškovas ir atsakovas pasirašė paskolos raštelį, nurodydami, kad šis pasiskolina iš ieškovo 140 760 JAV dolerių, kad kas mėnesį 3,5 proc. mokamos palūkanos, kad paskolos grąžinimo terminas išdėstomas trim etapais iki 1996-07-01, kad šalių susitarimu palūkanų norma gali būti sumažinta. Teismas atmetė atsakovo atsikirtimus, jog tekstas neįrodo pinigų perdavimo fakto, nes veiksmažodžio pasiskolinu naudojimas esamuoju laiku nurodo į pinigų perdavimą, kaip į įvykusį faktą, be to, susitarta dėl paskolos gražinimo termino, sąlygų. Sprendė, kad ieškovo pateikti įrodymai įrodo, kad jis turėjo realią galimybę paskolinti minimą sumą grynais pinigais. Teismas, vertindamas ieškovo aiškinimą, kad pradinę sumą – 60 000 JAV dolerių, paskolino 1994 m. birželio mėn., pardavęs dirbtuves, o po to skolino pinigus dar kelis kartus, kad paskolos santykiai buvo įforminti 1995-12-02 paskolos rašteliu, o ankstesni rašteliai buvo sunaikinti, – sprendė, jog tokie jo paaiškinimai nepaneigia raštelyje įtvirtinto pinigų perdavimo fakto. Aplinkybė, jog jis nedeklaravo 1995-12-02 paskolos, pinigų perdavimo fakto taip pat nepaneigia.
Teismas, remdamasis ieškovo iniciatyva apklaustų liudytojų R. K., A. Š., A. D. paaiškinimais sprendė apie šalių tarpusavio santykius, susijusius tiek su paskolų suteikimu, tiek su skolos grąžinimu. Vertindamas atsakovo V. C. ir liudytojo R. K. paaiškinimus, kad tiesiog iš draugiškumo jie suteikdavo ieškovui teisę neatlygintinai naudotis jiems priklausančiomis patalpomis, kad susitikimai su ieškovu dėl skolos grąžinimo vyko, tačiau jie buvo susieti ne su ginčo paskola, o su jo 100 000 Lt paskola UAB „Rimval“, kurios akcininkais V. C. ir R. K. buvo – teismas konstatavo, jog paskola šiai bendrovei galėjo būti suteikta iki 2000-01-31, t. y. galiojant 1964 m., tuo tarpu rašytinių įrodymų apie tokį faktą teismui nepateikta (1964 m. CK 293 str. 2 d., 43 str. 1 p.). Todėl sprendė, kad argumentai apie ieškovo paskolą bankrutavusiai įmonei atmestini.
Nustatęs, kad šalis siejo verslo santykiai, narystė tame pačiame Kolumbo klube, t. y. santykiai buvo draugiški, pagrįsti pasitikėjimu; kad tarp jų nuolat vyko derybos dėl skolos grąžinimo; kad ieškovui buvo suteikiamos patalpos panaudos pagrindu mainais už palūkanas pagal paskolos sutartį – teismas atmetė atsakovo atsikirtimus, jog ieškovo nerūpestingumas, tai yra į teismą kreipimasis po daugiau nei 16 metų, netiesiogiai patvirtina paskolos santykių nebuvimą.
Taigi teismas konstatavo, kad šalių 1995-12-02 paskolos raštelis atitinka paskolos sutarties, sudarytos tarp fizinių asmenų reikalavimus (1964 m. CK 291 str., 43 str. 1 p.).
Spręsdamas dėl ieškinio senaties, kurią reikalauja taikyti atsakovas, teismas nurodė, jog atmetus jo samprotavimus, kad 2000-01-31 tarpusavio susitarimo protokolas nėra susijęs su jų tarpusavio paskoliniais santykiais pagal 1995-12-02 raštelį, kad tokie santykiai ieškovą siejo su UAB „Rimval“, – šis protokolas, kurio sąlygos nebuvo realizuotos, vertintinas kaip skolos fakto pripažinimas. Teismas taip pat nesutiko su atsakovo argumentu, jog šis dokumentas neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ieškinio senaties nagrinėjamoje byloje, nes reikalavimui pagal paskolos raštelį ji pasibaigė 1999-07-01, o protokolas pasirašytas jau pasibaigus šiam terminui. Nurodė, jog minimas terminas taikomas tik esant skolininko reikalavimui (1964 m. CK 85 str. 2 d.); jog skolininkas, įvykdęs pareigą po to, kai pasibaigė šis terminas neturi teisės reikalauti grąžinti, tai kas įvykdyta, nors įvykdymo momentu jis nežinojo, kad apie jo pasibaigimą (1964 m. CK 92 str.), tuo tarpu skolininkas (atsakovas) 2000 m. nepareikalavo taikyti ieškininę senatį, o priešingai, pripažino skolą po jo pasibaigimo. Sprendė, jog tokiu būdu šie atsakovo argumentai nepaneigia skolos pripažinimo fakto.
Nurodė, jog terminas nutraukiamas, kai skolininkas atlieka tokius veiksmus, kurie liudija, kad jis pripažįsta skolą, o po to jo eiga prasideda iš naujo (1964 m. CPK 89 str. 2, 3 d. ). Remdamasis faktais, kad minėto protokolo sąlygos nebuvo įvykdytos, teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad atsakovui pažeidus šias sąlygas, termino eiga skaičiuotina iš naujo, nuo jo sužinojimo apie savo teisės gauti reikalavimo patenkinimą pagal 2000-01-31 susitarimo sąlygas pažeidimo momento (nuo buto pardavimo įregistravimo viešajame registre – 2004-07-20).
Vadovaudamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimui taikytinas bendras 10 m. ieškinio senaties terminas, kurio pradžia skaičiuotina nuo 2004-07-20 ir konstatavo, kad ieškinys pareikštas 2012-03-19, t. y. ieškinio senaties ribose.
Spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo, teismas vadovavosi taikytino 1964 m. CK 184 straipsnio nuostata, jog piniginės prievolės išreiškiamos ir apmokamos Lietuvos Respublikos valiuta, Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies (1993-07-07 įstatymo Nr. I-202 redakcija) nuostata, jog operacijas užsienio valiuta (pirkimą, pardavimą, paskolų teikimą, etc.) atlieka tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą, o taip pat aktualia teismų praktika, jog bylą nagrinėję teismai privalėjo ex officio tirti sandorio, sudaryto užsienio valiuta iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, teisėtumo klausimą, bei pripažinti tokį sandorį negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Tuo pagrindu sprendė, jog šalių sudaryta paskolos sutartis prieštaravo imperatyviems įstatymų reikalavimams, todėl pripažintina negaliojančia, atmestinas ieškovo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo, spręstinas restitucijos klausimas (CK 1.80 str. 1 d.).
Pripažinęs sandorį negaliojančiu, teismas sprendė, kad ieškovui grąžintina atsakovui perduota pinigų suma, priteisiant 140 760 JAV dolerių litais – 370 198,80 Lt (2,63 Lt JAV dolerio kursas ieškinio pareiškimo dieną), ieškovui iš atsakovo taip pat priteistina 192 841,20 Lt jo patirtų nuostolių dėl JAV dolerio kurso sumažėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2006), 5 proc. metinių procesinių palūkanų (CK 6.210 str. 2 d., 6.37 str. 2 d.), proporcinga dalis žyminio mokesčio – 9 630,40 Lt, sumokėto už ieškinio padavimą (CPK 80 str. 1 d., 93 str. 1 d.), o į valstybės biudžetą 14,20 Lt procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. C. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. sprendimą kaip nepagrįstą bei neteisėtą (CPK 185 str., 263 str., 270 str. 2 d.), priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo A. N. bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas neteisingai aiškino bei taikė įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, be kita ko, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Taip pat neteisingai aiškino bei taikė paskolos teisinius santykius, ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir dėl šios priežasties, iš dalies patenkindamas ieškovo A. N. ieškininius reikalavimus priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Teismas semantiškai aiškindamas 1995-12-02 sutarties turinį, taip pat vertindamas paties ieškovo paaiškinimus, neturėjo pagrindo spręsti, jog sutartis atitinka CK 6.870 straipsnio nuostatas (1964 m. CK 291 str. 1 d.), nes paskolos davėjas (ieškovas) neįrodė, kad pinigai pagal sutartį faktiškai buvo perduoti jam, kaip paskolos gavėjui (CPK 12 str., 178 str.).Teismas neteisingai įvertino įrodymus, susijusius su ieškovo finansiniu pajėgumu suteikti tokio dydžio paskolą, o vertindamas liudytojų A. D., R. K. bei A. Š. paaiškinimus, be pagrindo neatkreipė dėmesį į aplinkybes, patvirtinančias šių liudytojų susietumą su ieškovu, be to, įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, tokiam faktui įrodyti remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d.), o taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytas išimtis šiuo atveju nėra sąlygų.Teismas neteisingai įvertino 2000-01-31 susitarimo sudarymo aplinkybes ir dėl to jį neteisingai kvalifikavo, kaip susijusį su paskolos teisiniais santykiais tarp jo bei ieškovo ir patvirtinantį tai, jog atsakovas pripažino jo reikalavimo teisę. Įrodinėjimo našta paskirstyta neteisingai, nes atsakovas neturi galimybės pateikti rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovo bei UAB ,,Rimval“ teisinius santykius, nes ši bendrovė daugiau kaip prieš 15 metų yra bankrutavusi ir išregistruota, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai negrąžino paimtų jos dokumentų.Teismas neteisingai aiškino bei taikė įstatymą, susijusį su ieškinio senaties taikymu, bei neteisingai išsprendė šį klausimą, be pagrindo nevertino fakto, kad ieškovas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jį praleido, gi nagrinėjamas Tarpusavio susitarimo protokolas, kuriuo ieškovas remiasi kaip atsakovo skolos pripažinimu, buvo pasirašytas 2000-01-31, tai yra praėjus pusei metų po šio termino pabaigos (1964 m. CK 83 str., 84 str., 86 str., 88 str., 89 str. 90 str., Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864, 10 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 ,,Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymo normų taikymo teismu praktikoje“ 5.1 p.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas A. N. prašo jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
Teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino teisiškai reikšmingus šios bylos faktus, teisingai išaiškino, taikė įstatymą, teismų praktiką, teisingai įvertino 1995-12-02 paskolos raštelį, kaip dokumentą, patvirtinantį šalių paskolinius teisinius santykius (CPK 185 str., 177 str. 4 d., 180 str., 182 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., byla Nr. 3K-3- 516/2004; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB-F „VITI" v. UAB „SNS", byla Nr. 3K-3-214/2010; 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. Kauno 8-ojo notarų biuro notarė L. T. ir kt., byla Nr. 3K-295/2006). Taip pat teisingai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo pareigą (CPK 178 str.) ir pagrįstai sprendė, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kurie patvirtintų jo ir paneigtų ieškovo argumentus, nes pagal CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą atsakovas turėjo teisę ir pareigą pateikti duomenis, pagrindžiančius jo argumentus (CPK 178 str.).Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas nevertino jo ir liudytojo R. K. parodymų dėl 2000-01-31 susitarimo, kuriuo atsakovas kartu su R. K. įsipareigojo nuo 2000-02-01 perduoti ieškovui neatlygintinai naudotis R. K. priklausančiu vieno kambario 25,47 kv. m ploto butu, esančiu Čiurlionio g. 33-7, Vilniuje, kuris tuo metu buvo areštuotas, o po arešto panaikinimo, perduoti nuosavybėn ir tokiu būdu dalinai – 88 000 Lt, padengti V. C. skolą. Priešingai nei teigia apeliantas, tokiu būdu nebuvo susitarta ieškovui kompensuoti atsakovo ir R. K. valdytos UAB „Rimval“ skolą, ir atsakovas to neįrodė.Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas negalėjo remtis liudytojų A. D., R. K. bei A. Š. parodymais, nes pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Nepagrįsti apelianto argumentai, susiję su ieškinio senaties taikymu, nes 2000 m. atsakovas ieškinio senaties nepareikalavo taikyti, o pasirašydamas 2000-01-31 tarpusavio susitarimų protokolą pripažino skolą po ieškinio senaties termino pasibaigimo, nurodė, kad jos dalis bus grąžinta turtu, t. y. perleidus nuosavybėn butą, esantį Čiurlionio g. 33-7, Vilniuje (1964 m. CK 85 str. 2 d., 89 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje" 5.1 p., 5.2 p.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, o CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Teisėjų kolegija, prieš imdamasi nagrinėti atsakovo V. C. apeliacinio skundo, ieškovo A. N. atsiliepimo į šį skundą argumentus bei skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimą, remdamasi susiformavusia teismų praktika, pirmiausia atkreipia dėmesį į bendrąsias proceso nuostatas, kuriomis vadovaujasi šioje byloje.
Taigi pažymėtina, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimuose ne kartą yra nurodęs, jog proceso šalis, naudodamasis savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, įrodymų pakankamumo taisykle, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; etc.) (CPK 3 str. 7 d., 42 str. 5 d., 12, 13, 178 str.). Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, kuris reiškia, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-260/2001; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines, tai yra teisinę reikšmę turinčias aplinkybes, tinkamai nustatė taikytiną teisę, išaiškino bei pritaikė teisės normas, laikėsi įrodinėjimą reglamentuojančių proceso reikalavimų, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo A. N. bei atsakovo V. C. ginčą dėl skolos priteisimo, priešingai nei savo skunde tvirtina atsakovas, visapusiškai, išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė visas faktines aplinkybes, reikšmingas šiai bylai išspręsti, o taip pat jas įvertino, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir, iš dalies patenkindamas ieškovo reikalavimus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).
Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl sutartimi įvardinto (byloje – paskolos raštelis) 1995-12-02 dokumento, 2000-01-31 tarpusavio susitarimų protokolo (6, 7 b. l.) bei ginčo šalių tarpusavio teisinių santykių kvalifikavimo, visiškai tiksliai įvykdė CK 6.193-6.195 straipsniuose suformuluotas taisykles, reglamentuojančias sutartinių santykių teisinio kvalifikavimą ir sutarčių aiškinimą, bei atitinkamus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus. Kaip žinia, kasacinis teismas šiuo klausimu yra ne kartą nurodęs, jog sutarčių aiškinimo taisyklės nustato tam tikrus esminius principus, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiama dėl sutarčių rūšies, pobūdžio, padarinių, sąlygų tikrosios prasmės, jog sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, nustatant tikruosius šalių ketinimus, o tam dažniausiai nepakanka remtis vien lingvistiniu sutarties nuostatų aiškinimu – tam yra būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt., kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių teisių ir pareigų nustatymas yra fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog paminėtos sutarčių aiškinimo taisyklės kartu įpareigoja teismą nustatyti, ar sutartyje nėra neteisėtų sąlygų, kurios sudarytų pagrindą spręsti dėl sutarties galiojimo, nes tokiu atveju, teismas sandorio negaliojimo klausimą privalo išspręsti ex officio (CK 1.78 str. 4 d.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2011; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2011; 2011 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2012; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2011, etc.). Nors aukščiau nurodytų kasacinio teismo nagrinėtų bylų bei apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (ratio decidendi) yra skirtingos ir teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo teismo sprendimo dalį, minimomis nutartimis kaip precedentu nesiremia, tačiau mano, jog jose suformuluotos bendrojo pobūdžio išvados dėl konkrečių teisės normų aiškinimo bei taikymo yra naudingos svarstomais klausimais.
Šiame kontekste kolegija taip pat mano esant tikslinga atkreipti dėmesį į tai, jog naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2014).
Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, analizuodamas minimus sandorius, rėmėsi tiek jų sąlygų išsamia lingvistine analize, tiek jų įvertinimu remiantis byloje surinktų įrodymų bei nustatytų aplinkybių visetu, be kita ko, taip pat grindžiamų liudytojų A. D. ir kt. paaiškinimus ir pagrįstai sprendė, kad šalis siejo paskoliniai sutartiniai santykiai ir 1995-12-02 rašteliu jie buvo įforminti. Gi atsakovas, būdamas išsilavinęs asmuo ir, kaip matyti iš viešojoje erdvėje skelbiamų duomenų, turintis verslininko, vadovavimo įmonėms patirties (ir šiuo metu vadovauja ne vienai viešajai įstaigai, be kita ko taip pat ir įmonei, kurios veiklos srityse nurodoma Valstybinės institucijos, įstaigos, organizacijos, Globos, rūpybos namai ir kitos socialinės paramos įstaigos, Švietimas, kultūra, mokslas, Vaikų namai) – prieštaraudamas pareikštam ieškiniui, neneigė pasirašęs tokį dokumentą, neteigė, jog jo parašas išgautas apgaule, etc., tačiau kartu nepateikė įtikinamų argumentų, leidžiančių spręsti, kodėl tokį raštelį pasirašė, kodėl ieškovas, atsakovo žodžiais tariant, būtų atsisakęs teisės/nereiškęs valios atgauti tokio dydžio pinigus, kodėl šis raštelis yra ieškovo dispozicijoje. Tuo tarpu atsakovas, kaip jau ne kartą minėta, pareikštam reikalavimui prieštarauja pasitelkdamas teisinius argumentus apie realinį paskolinių teisinių santykių pobūdį bei ieškinio senatį reglamentuojančias taisykles, etc.
Sutikdama su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsižvelgiant į pirmiau paminėtas faktines aplinkybes apibūdinančias atsakovą, jam buvo/turėjo būti žinoma, sandorių atskirų sąlygų reikšmė, jų sudarymo teisinės pasekmės, etc., todėl sprendžia, kad atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinia, yra fakto instancija, nepagrindė savo kontrargumentų, susijusių su 2000-01-31 tarpusavio susitarimų protokolo pasirašymo aplinkybėmis bei su daugiau kaip prieš 15 metų bankrutavusia bei išregistruota iš Juridinių asmenų registro UAB „Rimval“ dalyvavimu šiuose paskoliniuose teisiniuose santykiuose. Visų pirma, nei šiame fizinių asmenų pasirašytame susitarime (protokole), kuris, anot atsakovo, patvirtina jo bei kito UAB „Rimval“ buvusio akcininko R. K. prisiimtą moralinę atsakomybę už šios įmonės neįvykdytas prievoles ieškovui, nei kitoje bylos medžiagoje nėra jokių rašytinių įrodymų apie šio juridinio asmens bei ieškovo teisinius santykius (protokole net neminimas šios įmonės pavadinimas). Antra, šiame dokumente nenurodant viso skolos ieškovui dydžio, ir tariantis dėl dalinio jos padengimo (88 000 Lt), atsakovas akivaizdžiai pripažino esąs jam skolingas. Tuo tarpu jokių dokumentų, be pirmiau nurodyto ginčo skolos raštelio, patvirtinančių kokius nors kitus paskolinius teisinius santykius, į bylą nepateikta. Be to, atmesdama apelianto teiginius, susijusius su liudytojų paaiškinimų vertinimu bei CK 1.93 straipsnio nuostatų taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog šie paaiškinimai buvo vertinami bendrame surinktų įrodymų kontekste (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija, sutikdama su teismo motyvais bei išvadomis, susijusiomis su ieškinio senaties termino taikymo klausimu (materialiosios teisės normų aiškinimas bei taikymas, termino skaičiavimas, nutraukimas, skolinių teisinių santykių pripažinimas, etc.), papildomai pažymi, kad, kaip žinia, teismas, konstatavęs, jog toks terminas yra praleistas, privalo ex officio spręsti dėl šio termino praleidimo priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, kaip jau minėta, pats apeliantas 2000-01-31 pasirašydamas tarpusavio susitarimų protokolą, pripažino savo paskolinę prievolę ieškovui, nepateikė įrodymų, kad su pastaruoju yra atsiskaitęs, todėl, priešingai nei teigiama skunde, turėjo pagrindą taikyti 1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalies, 89 straipsnio 2 dalies, 3 dalies, 92 straipsnio normų nuostatas ir netenkinti jo reikalavimo, kad pareikštas ieškinys būtų atmestas 1964 m. CK 90 straipsnio pagrindu (CPK 178 str.).
Apibendrindama tai, kas pasakyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas ieškovo A. N. ieškinį atsakovui V. C., priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atskleidė bylos esmę, ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d., 328 str., 329 str. 1 d., 330 str.).
Dėl kitų šiame skunde bei ieškovo A. N. atsiliepime į jį nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie teisiškai neįtakoja teisingo byloje nagrinėtų klausimų išsprendimo (CPK 185 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; etc.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.