Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Vilijos Valantienės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Divinitus“ ir atsakovo O. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Divinitus“ patikslintą ieškinį atsakovui O. L. dėl draudimo išmokos regreso teise ir procesinių palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimo biuras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliaciniai skundai netenkintini.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimo, kuriuo teismas iš dalies tenkino ieškovės patikslintą reikalavimą dėl draudimo išmokos regreso teise, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

14. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog 2020 m. gegužės 22 d. (duomenys neskelbtini), dėl ieškovei priklausančios transporto priemonės „O. A.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo atsakovo O. L. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo motociklo vairuotojas.

15. Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu Nr. 1-266-1108/2021 atsakovas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 6 dalyje, jam paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė. 2022 m. gegužės 31 d. Kauno apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-18-593-2022 nuosprendis buvo pakeistas iš dalies – priteistas neturtinės žalos dydis buvo sumažintas 520,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, tenkanti išmokėti draudimo išmoka sumažėjo iki 71 849,26 Eur. Kadangi minėto eismo įvykio metu transporto priemonė „O. A.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, Biuras, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo asmens prašymą ir Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 31 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-18-593/2022, atlygino minėto eismo įvykio metu padarytą žalą, išmokėdamas draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims, iš viso 71 849,26 Eur.

16. Biuras ieškovei pareiškė pretenziją dėl 71 849,26 Eur grąžinimo, kurioje nurodė, kad Biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę – reikalauti iš ieškovės, kaip asmens, atsakingo už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo sutarties sudarymą, grąžinti išmokėtą 71 849,26 Eur sumą (el. b. 1 t. 13 l.). Ieškovė, kaip solidarioji skolininkė, 2022 m. gruodžio 9 d. su Biuru sudarė taikos sutartį, kurioje numatyta, kad ieškovė, kaip asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pripažįsta minėto eismo įvykio metu padarytą 71 849,26 Eur žalą. Taikos sutartimi šalys, be kitą ko, susitarė dėl Biuro išmokėtos draudimo išmokos nukentėjusiesiems mokėjimo tvarkos, t. y. išskaidė 71 849,26 Eur sumą mažesnėmis įmokomis, kurias sutarė mokėti periodiškai pagal sutartyje numatytas datas (el. b. 1 t., 10–12 l.).

17. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė Biurui pagal taikos sutartyje numatytas sąlygas yra sumokėjusi 71 849,26 Eur sumą (el. b. 1 t., 9–8, 90–96, 152–157 l.; 2 t., 76–82 l.). Ieškovė teigia, kad, atlyginusi draudimo išmokos sumą, ieškovė įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą, dėl kurio kaltės atsirado žala, t. y. įgijo teisę reikalauti iš atsakovo Biurui išmokėtos 71 849,26 Eur sumos CK 6.280 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies priteisdamas ieškovei iš atsakovo 35 924,63 Eur ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos duomenis, ginčijamo sprendimo motyvus ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais.

20. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 31 d. baudžiamojoje byloje Nr. lA-18-593/2022 ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 14 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-266-1108/2021 sprendžiant atsakovo baudžiamosios atsakomybės klausimą buvo sprendžiami ir klausimai dėl žalos atlyginimo. Minėtų procesinių dokumentų rezoliucinėse dalyse yra aiškiai įvardyti atlygintinos žalos dydžiai, kurie priteisti iš atsakovo: A. V. – 26 000 Eur, D. V. – 37 849,26 Eur ir D. V. – 8 000 Eur. Iš viso iš atsakovo priteista 71 849,26 Eur.

21. CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad prejudiciniu faktu yra laikomi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyti asmens atliktos nusikalstamos veikos padariniai. Taigi, atsakovo sukeltos žalos dydis, kaip jo nusikalstamos veikos padarinys, yra įrodytas procesiniais teismų sprendimais.

22. Atsakovas tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, tiek ją išnagrinėjus galėjo tartis dėl žalos atlyginimo tvarkos, dėl atlyginamo žalos dydžio, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas būtų tokių veiksmų ėmęsis, todėl atsakovo prielaidos, kad jo dalyvavimas derybose su Biuru galėjo pakeisti ar kitaip pakoreguoti tiek pačios prievolės dydį, tiek jos vykdymo procesą, atmestinos kaip visiškai nepagrįstos.

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju taikos sutartimi ieškovė tik nusimatė solidariosios prievolės, t. y. draudimo išmokos, sumokėjimo tvarką. Vienam iš bendraskolių norint įvykdyti prievolę kreditoriui nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai ar sutikimai, nes kiekvienas iš bendraskolių turi įstatymu nustatytą pareigą įvykdyti prievolę, tiek visą, tiek jos dalį. Joks teisės aktas nenustato reikalavimo gauti kito solidariojo bendraskolio sutikimą prievolei kreditoriui įvykdyti.

24. Atsakovas taip pat nurodo, kad Kauno apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-283-555/2024 pagal ieškovo Biuro ieškinį atsakovui, trečiajam asmeniui UAB „Divinitus“ dėl žalos atlyginimo ir 2024 m. balandžio 16 d. sprendimu iš atsakovo priteisė 23 200,00 Eur draudimo išmokos atlyginimą, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas 1 mano, kad susidarė situacija, jog yra skirtingi dviejų teismų sprendimai dėl to paties įvykio ir tos pačios žalos dydžio, todėl ginčijamu sprendimu ieškovei UAB „Divinitus“ priteista 35 924,63 Eur draudimo išmokos suma turi būti sumažinta iki 12 724,63 Eur atėmus Kauno apygardos teismo sprendimu iš apelianto priteistą 23 200,00 Eur sumą, laikant, kad UAB „Divinitus“ be teisinio pagrindo sumokėjo Biurui 23 200,00 Eur žalos atlyginimą, nes ši suma Biurui minėtu Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 16 d. sprendimu buvo priteista iš atsakovo.

25. Teisėjų kolegija tokius atsakovo argumentus atmeta kaip klaidinančius ir visiškai nepagrįstus. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2024 m. balandžio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-283-555/2024, priteisė Biurui iš atsakovo sprendimo priėmimo metu likusią neatlygintą Biurui žalą, kuri sudarė 23 200,00 Eur. Minėtame sprendime nurodyta, kad iki šios dienos UAB „Divinitus“ grąžino Biurui jau 43 649,26 Eur, tačiau atsakovas gera valia atsiskaityti su Biuru vengia, todėl atsakovas, kaip solidarusis skolininkas su UAB „Divinitus“, yra skolingas 23 200,00 Eur.

26. Remiantis bylos duomenis taip pat matyti, kad po minėto teismo sprendimo priėmimo ieškovė UAB „Divinitus“ šią žalą (23 200,00 Eur) Biurui taip pat atlygino vykdydama su Biuru sudarytą taikos sutartį, taigi atsakovo prievolė pagal nurodytą teismo sprendimą laikoma įvykdyta. Nustatyta, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė iš viso sumokėjo Biurui 71 849,26 Eur draudimo įmokų (el. b. 1 t., 9–8, 90–96, 152–157 l.; 2 t. 76–82 l.), dėl kurių priteisimo regreso tvarka iš atsakovo ieškovė pareiškė ieškinį nagrinėjamoje byloje.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo spręsti, jog ieškovė be teisinio pagrindo sumokėjo Biurui 23 200,00 Eur žalos atlyginimą, kadangi ieškovė tokį įsipareigojimą turėjo įvykdyti sudariusi 2022 m. gruodžio 9 d. taikos sutartį su Biuru, ir todėl atsakovas nebeturi prievolės pagal Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 16 d. sprendimą mokėti 23 200,00 Eur.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų

28. Ieškovė nesutikdama su ginčijamo sprendimo dalimi dėl nepriteisto žalos atlyginimo nurodo, jog tai, kad ieškovės ir atsakovo atsakomybė Biuro atžvilgiu yra solidari, nereiškia, kad atsakovo ir ieškovės tarpusavio atsakomybė dėl atsiradusios žalos atlyginimo taip pat yra bendra. Mano, kad ieškovė nėra bendraskolė žalos atsiradimo prievolėje, tai yra ne dėl jos veiksmų atsirado žala, o dėl to, kad atsakovas autoįvykį padarė būdamas neblaivus, pasisavinęs ieškovei nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę ne darbo metu, todėl atsakovas regreso tvarka turi pareigą grąžinti visą ieškovės Biurui išmokėtą draudimo išmoką.

29. Ieškovė nurodo, kad tai, jog ieškovė nebuvo apdraudusi automobilio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (pagal TPVCAPDĮ 4 str. 1 dalį), priežastiniu ryšiu niekaip nėra susiję su pačiu autoįvykiu ir atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta žala, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykiams taikyti solidariąją atsakomybę ir spręsti, kad ieškovei tenka atsakomybė dėl dalies žalos atsiradimo.

30. Teisėjų kolegija įvertinusi nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus ir ginčijamo sprendimo motyvus neturi pagrindo pritarti tokiems ieškovės argumentams.

31. CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Pažymėtina, kad ši teisės norma nustato atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti sumokėtų sumų grąžinimo asmeniui, kuris atlygina kito asmens padarytą žalą.

32. Pareiga drausti transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę nustatyta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ). Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos, funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis). TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.

33. Pagal TPVCAPDĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis suteikia Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui teisę reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad abu asmenys, t. y. atsakingas už žalos padarymą ir nevykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, Biurui atsako solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).

35. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, savininkas, pažeidžia imperatyviąją įstatymo normą ir tokiu elgesiu sudaro prielaidas Biuro reikalavimui. Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakomybė Biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), transporto priemonės valdytojas (savininkas) turi suvokti atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančius neigiamus padarinius.

36. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiga apdrausti automobilį kilo būtent ieškovei, tačiau ji nepasirūpino, jog transporto priemonė būtų apdrausta. Atsižvelgiant į tai, transporto priemonės savininkas, nevykdęs TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę civilinės atsakomybės draudimu, atsako vien už neveikimą, t. y. savalaikį transporto priemonės neapdraudimą civilinės atsakomybės draudimu (Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1949-638/2016).

37. Nors apeliantė 2 nurodo, kad nagrinėjamo ginčo atveju žala atsirado išimtinai dėl atsakovo kaltų veiksmų, nepaisant to, ar ji buvo apdraudusi transporto priemonę ar ne, tačiau kaip asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pripažįsta savo, kaip solidariojo skolininko, atsakomybę dėl Biuro išmokėtos sumos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nėra tiesiogiai susijusi su atsakovo sukeltu eismo įvykiu, tačiau ši aplinkybė ieškovės civilinės atsakomybės nepašalina, nes ieškovės ir atsakovo civilinė atsakomybė kilo skirtingais pagrindais, t. y. atsakovui – dėl sukelto eismo įvykio, o ieškovei – dėl neįvykdytos pareigos apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovė sumokėdama Biurui 71 849,26 Eur sumą atlygino ne tik atsakovo, bet ir savo pačios neveikimu padarytą žalą, todėl ieškovė šiuo atveju nelaikytina tinkamu subjektu regreso tvarka reikalauti visos sumokėtos sumos priteisimo CK 6.280 straipsnio 1 dalies pagrindu.

38. Remiantis CK 6.6 straipsnio 7 dalimi, kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui. Tačiau toks vieno skolininko atsiskaitymas su kreditoriumi nereiškia, kad kiti skolininkai apskritai atleidžiami nuo prievolės vykdymo. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018).

39. Pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Minėta norma taikytina solidariajam skolininkui įvykdžius tiek visą solidariąją prievolę, tiek jos dalį. Šiame straipsnyje nurodyti pasyviojo solidarumo teisiniai padariniai bendraskolių tarpusavio santykiams, jo 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas, kad bendraskolių tarpusavio santykiai yra grindžiami dalinės, bet ne solidariosios prievolės principais. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011).

40. Pažymėtina, kad teisiškai kvalifikuojant šalių santykius šiuo atveju reikšminga tai, jog ieškovė ir atsakovas yra solidariąją prievolę kreditoriui, t. y. Biurui, turintys bendraskoliai. Dėl to konstatuotina, kad, ieškovei įvykdžius solidariąją pareigą, šalių santykiams taikytinos solidariųjų bendraskolių tarpusavio santykius reglamentuojančios CK 6.9 straipsnio normos, kurios numato, jog solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-63-796/2017).

41. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-18-593/2022, yra įsiteisėjusi ir privaloma (CPK 18 straipsnis), taigi turi res judicata ir prejudicinę galią, įtvirtintą CPK 279 straipsnio 4 dalyje, reiškiančią, kad šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Tai reiškia, kad ieškovė negali kvestionuoti prejudicinių faktų galią turinčių aplinkybių dėl solidariosios atsakingo už žalos padarymą asmens (atsakovo) ir transporto priemonės savininko, sudariusio galimybę kitam asmeniui pasinaudoti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone (ieškovės), atsakomybės, paneigiant ieškovės, kaip solidariosios bendraskolės, nustatytą atsakomybės faktą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, atmestini kaip visiškai nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykiams negalima taikyti solidariosios atsakomybės ir spręsti, kad ieškovei taip pat tenka atsakomybė dėl dalies žalos atsiradimo.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pagal bendrąją prezumpciją nustatė, kad abiejų bendraskolių dalys atlyginant nustatytą žalą yra lygios (CK 6.9 straipsnio 1 dalis), ir todėl ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies, priteisdamas pusę reikalaujamos sumos.

Dėl procesinės bylos baigties

43. Vadovaudamasi anksčiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad šalių apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai argumentai nesudaro pagrindo šio skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeisti, todėl apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

44. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniais skundais keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

46. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos 312,50 Eur bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė duomenis, jog patyrė 919,60 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus ieškovės atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, darytina išvada, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš atsakovo O. L. priteistinos ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Divinitus“ apeliacinės instancijos teisme turėtos 919,60 Eur teisinės pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

47. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas taip pat atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos 1 509,48 Eur bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nepateikė duomenų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų parengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo O. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Divinitus“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 919,60 Eur (devynis šimtus devyniolika eurų ir 60 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.