Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Alonos Romanovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. I. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo V. I. ieškinį atsakovui D. B. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.). CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai atskleidė ginčo esmę ir nepagrįstai regreso tvarka iš atsakovo priteisė tik pusę ieškovo sumokėtos sumos. Apelianto teigimu, žalos atlyginimas solidariai iš ieškovo buvo priteistas tik dėl to, kad jam priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu, tačiau nuostolių atsiradimą šiuo atveju lėmė atsakovo neteisėti veiksmai, nes jis be ieškovo sutikimo paėmė jam priklausančią transporto priemonę ir ją valdydamas sukėlė eismo įvykį. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija sutikti neturi pagrindo. CK 6.6 str. 4 d. nustato, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 str. 7 d.), kadangi vieno solidariojo skolininko įvykdyta prievolė baigiasi tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 str.). Kartu toks solidariąją prievolę ar jos dalį įvykdęs skolininkas perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti regresinį, t. y. atgręžtinį, reikalavimą kitiems solidariesiems bendraskoliams. Bendraskolis regreso teisę įgyja pagal įstatymą (CK 6.114 str. 3 p.). Pagal CK 6.9 str. 1 d. solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Minėta norma taikytina solidariajam skolininkui įvykdžius tiek visą solidariąją prievolę, tiek jos dalį. Šiame straipsnyje nurodyti pasyviojo solidarumo teisiniai padariniai bendraskolių tarpusavio santykiams, jo 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas, kad bendraskolių tarpusavio santykiai yra grindžiami dalinės, bet ne solidariosios prievolės principais. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011).Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2015-12-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-20728-775/2015 visiškai patenkino Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį ir priteisė solidariai iš atsakovo D. B. ir ieškovo V. I. 5 468,05 Eur nuostoliams atlyginti, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat po 316,14 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui ir po 6,86 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Kauno apygardos teismo 2016-06-03 nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015-12-15 sprendimas paliktas nepakeistas. Minėtą civilinę bylą nagrinėję teismai nustatė, kad V. I. vardu Lietuvos Respublikoje registruotas automobilis „Ford Mondeo“, kurį vairavo atsakovas D. B., 2013-12-06 pateko į eismo įvykį ir dėl atsakovo kaltės buvo apgadintas kitam asmeniui priklausantis automobilis. Žalą, kurią patyrė kitos transporto priemonės savininkas, atlygino Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, nes ieškovui priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Teismai taip pat nustatė, kad ieškovas V. I., būdamas transporto priemonės „Ford Mondeo“ savininku, nevykdė pareigos apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir šiuo savo neveikimu sudarė galimybę neapdrausta transporto priemone pasinaudoti kitiems asmenims, tuo sukurdamas teisines pasekmes ir teisinį pagrindą taikyti solidariąją atsakomybę. Kaip teisingai nurodė skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas, šios faktinės aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, todėl yra laikomos įrodytomis ir šioje byloje iš naujo nenustatinėjamos (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pažymėtina, kad solidarioji ieškovo ir atsakovo pareiga atlyginti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro patirtus nuostolius yra konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl nagrinėjamu atveju neturi reikšmės apelianto nurodytos aplinkybės, kad dėl Švedijoje įvykusio eismo įvykio jo tiesioginės kaltės nėra. Kadangi Kauno apylinkės teismo 2015-12-15 sprendime nėra nustatyta kiekvieno iš solidariųjų skolininkų kaltės apimtis padarant žalą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, todėl konstatuotina, kad abiejų bendraskolių dalys atlyginant minėtu teismo sprendimu nustatytą žalą yra lygios (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad vykdydamas Kauno apylinkės teismo 2015-12-15 sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą, ieškovas antstoliui M. P. 2016-07-20 sumokėjo 6 166,59 Eur. Pažymėtina, kad ieškovui įvykdžius solidariąją pareigą, solidariųjų skolininkų prievolė pradiniam kreditoriui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui pasibaigė įvykdymu (CK 6.6 str. 7 d.) ir ieškovas CK 6.9 straipsnio 1 dalies pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę, kad atsakovas, kaip kitas solidarusis bendraskolis, ieškovui atlygintų tai, ką jis įvykdė, atskaičius pačiam ieškovui tenkančią dalį. Kadangi pagal teismo sprendimą žalą turėjo atlyginti du solidarieji skolininkai, darytina išvada, kad kiekvienam iš skolininkų tenkanti dalis, įskaitant ir patį ieškovą, sudaro po 3 083,29 Eur (6 166,59 Eur / 2). Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes bei teisingai nustatė iš atsakovo regreso tvarka priteistino žalos atlyginimo dydį. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir nepagrįstai neatsižvelgė į ieškinyje nurodytą teisinį ieškinio pagrindą. Apelianto teigimu, byloje nebuvo nustatyti jokie neteisėti ieškovo veiksmai dėl atsakovo sukelto eismo įvykio, todėl atsakovas regreso tvarka privalo atlyginti visus ieškovo patirtus nuostolius CK 6.280 str. 1 d. pagrindu. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais taip pat nesutinka. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalį ieškovas kreipdamasis į teismą turi nurodyti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors įstatymas ieškovui nedraudžia ieškinyje nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, tačiau ieškinyje pateiktas teisinis faktinių aplinkybių vertinimas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir priimant galutinį sprendimą dėl ginčo esmės teismui nėra privalomas.Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje nurodė, kad jis visiškai sumokėjo Kauno apylinkės teismo 2015-12-15 sprendimu solidariai iš ieškovo ir atsakovo priteistą žalos atlyginimą bei padengė dėl šio sprendimo vykdymo antstolio apskaičiuotas vykdymo išlaidas, todėl byloje pareikštu ieškiniu prašo sumokėtą sumą regreso tvarka priteisti iš atsakovo. Kolegija pažymi, kad teisiškai kvalifikuojant šalių santykius šiuo atveju reikšminga tai, kad įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2015-12-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-20728-775/2015 yra nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas yra solidariąją prievolę kreditoriui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui turintys bendraskoliai. Dėl to kolegija konstatuoja, kad ieškovui įvykdžius solidariąją pareigą, šalių santykiams taikytinos solidariųjų bendraskolių tarpusavio santykius reglamentuojančios CK 6.9 straipsnio normos, kurios numato, jog solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 str. 1 d.).Nors ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai ginčo santykiams netaikė CK 6.280 straipsnio 1 dalies, tačiau kolegija su šiais argumentais neturi pagrindo sutikti. CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Pažymėtina, kad ši teisės norma nustato atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti sumokėtų sumų grąžinimo asmeniui, kuris atlygina kito asmens padarytą žalą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui atsiradusios žalos yra atsakingas ne tik atsakovas, bet ir ieškovas, o jų atsakomybė kreditoriui yra solidari. Nors ieškovas skunde nurodo, kad jis nėra susijęs su atsakovo sukeltu eismo įvykiu, tačiau ši aplinkybė ieškovo civilinės atsakomybės nešalina, nes ieškovo ir atsakovo civilinė atsakomybė kilo skirtingais pagrindais, t. y. atsakovui – dėl sukelto eismo įvykio, o ieškovui – dėl neįvykdytos pareigos apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Kauno apygardos teismo 2016-06-03 nutartyje buvo konstatuota, kad apeliantas sudarė galimybę neapdrausta transporto priemone pasinaudoti (tiek teisėtai, tiek neteisėtai) kitiems asmenims, tuo sukurdamas teisines pasekmes ir teisinį pagrindą taikyti solidariąją atsakomybę. Teismas pažymėjo, kad V. I. argumentas, jog jis automobiliu „Ford Mondeo“ nesinaudojo, ginčo situacijoje neatleidžia jo nuo pareigos atlyginti žalą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad sumokėdamas Kauno apylinkės teismo 2015-12-15 sprendimu priteistą sumą ir vykdymo išlaidas ieškovas atlygino ne tik atsakovo, bet ir savo paties neveikimu padarytą žalą, todėl ieškovas šiuo atveju nelaikytinas tinkamu subjektu regreso tvarka reikalauti visos sumokėtos sumos priteisimo CK 6.280 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias solidariųjų skolininkų tarpusavio santykius, priėmė teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, apelianto apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.