Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-2239/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2013-10-28
Bylos Nr.: 2A-2239/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Konstantinas Gurinas, Kazys Kailiūnas
Ieškovas: Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės DB International GmbH
Atsakovas: akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
45.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-2239/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 45.4. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės DB International GmbH apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1736-585/2013 pagal ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės DB International GmbH ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir pirkimo dokumentų sąlygų taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

2012 m. sausio 5 d. ieškovas Vokietijos Federacinės Respublikos įmonė DB International GmbH kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuriuo prašė pripažinti 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. SP-86 Nr. 2 „Sutarties sąlygos“ 5.2 punkto sąvoką „Sutarties kaina: Sutarties formoje nurodyta suma su PVM, kuri yra visa suma, mokama už paslaugų suteikimą“ niekine ir negaliojančia ab initio ir taikyti pirkimo dokumentų priedo Nr. 4 „Sutarties sąlygos“ 5.2 punkto sąvoką „Sutarties kaina: Sutarties formoje nurodyta suma be PVM, kuri yra visa suma, mokama už paslaugų suteikimą“ bei 9.3 punkto sąlygą „Perkančioji organizacija atsakinga už nacionalinių įstatymų, ženkliai įtakojančių projektuotojo pajamas ar veiklą, susijusią su užduotimi, pasikeitimą“. Ieškinyje nurodė, kad 2008 m. vasario 8 d. sudarė su atsakovu AB „Lietuvos geležinkeliai“ viešo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. SP-86 „Techninė pagalba (projektavimas) linijos Vilnius – Kaunas kelio modernizavimui greičiui iki 160 km/h“, sutartyje numatė bendrą sutarties kainą su PVM – 8 373 493,93 EUR. 2009 m. sausio 1 d. padidėjus pridėtinės vertės mokesčio tarifui nuo 18 proc. iki 19 proc., o nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. – atitinkamai iki 21 proc. tarp ieškovo ir atsakovo kilo ginčas dėl sutarties kainos ir bendros sutarties kainos sąvokų aiškinimo. Ieškovo teigimu, atviro konkurso sąlygose sutarties kaina buvo apibrėžta kaip sutarties formoje nurodyta suma be PVM, teikiant pasiūlymus buvo reikalaujama nurodyti atskirai pasiūlymo kainą ir PVM, todėl sudarant pirkimo sutartį perkančioji organizacija neturėjo teisės pakeisti šių esminių sutarties sąlygų, nurodydama sutarties 5.2 punkte, jog sutarties kaina yra sutarties formoje nurodyta suma be PVM. Be to, sudarydamas pirkimo sutartį ieškovas iš pirkimo dokumentų priedo Nr. 4 „Sutarties sąlygos“ 9.3 punkto išbraukė atsakovo įsipareigojimą atsakyti už nacionalinių įstatymų, ženkliai įtakojančių projektuotojo pajamas ar veiklą, susijusią su užduotimi, pakeitimą. Ieškovo nuomone, tai, kad tikrasis šalių ketinimas buvo kaip nekeičiamą sutarties kainą nustatyti kainą be PVM, įrodo tai, jog būtent toks pasiūlymas buvo nurodytas ieškovo pasiūlyme, be to, pats atsakovas pasiūlymo formoje reikalavo išskirti pasiūlymo bendrą kainą ir kainą be PVM, o paslaugų tiekėjų pasiūlymus vertino pagal mažiausios kainos be PVM kriterijų. Pasirašant viešojo pirkimo sutartį ieškovas nebuvo atsakovo informuotas apie pakeistas sutarties sąlygas, dėl didelės pasirašomų dokumentų apimties ir sutarties kalbos nemokėjimo nepastebėjo padarytų sutarties pakeitimų, todėl pasirašė sutartį suklydimo įtakoje, kas sudaro pagrindą sutarties sąlygas pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis (CK 1.80 str.), o taip pat negaliojančiomis dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Nurodo, kad taikant sąžiningumo principą, ieškovui įvykdžius atsakovo nepagrįstą reikalavimą, atsakovas nepagrįstai praturtėtų 198 014,61 EUR dėl galimybių į PVM atskaitą. Teigia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu yra tikslinga ne taikyti restituciją, o keisti ginčo sąlygas į tikruosius šalių ketinimus atitinkančias sąlygas, nes sutartiniai santykiai kilo iš viešųjų pirkimų, tikrieji šalių ketinimai yra aiškūs, ginčijama tik dalis sutarties sąlygų, be to, didžioji sutarties dalis iš ieškovo pusės jau yra įvykdyta.

Atsiliepimas

Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimu į ieškinį su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė perduoti bylą pirmąja instancija nagrinėti apygardos teismui. Atsiliepime nurodė, kad pasikeitus standartiniam PVM mokesčio tarifui tarp šalių kilo ginčas dėl to, kam – ieškovui ar atsakovui tenka PVM padidėjimo rizika. Atsakovas, atsižvelgdamas į VPĮ bei sutarties sąlygose įtvirtintą draudimą keisti sutarties sąlygas, bei į valstybinių institucijų Viešųjų pirkimų tarnybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuomones, pasikeitusio PVM taikymo klausimu informavo ieškovą, kad PVM pasikeitimo rizika tenka jam ir sutarties kaina turi būti perskaičiuojama nekeičiant bendros sutarties kainos su PVM. Ieškovas nesutikdamas su atsakovo nuomone, 2010 m. sausio 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl viešojo pirkimo sutarties spragos užpildymo, prašydamas sutarties sąlygų 30 pinkte įtvirtinti, jog bendra sutarties kaina be PVM negali būti keičiama. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. birželio 29 d. sprendime padarė išvadą, jog ginčo dėl sutarties vykdymo priežastimi yra ne sutarties spraga, o ieškovo netenkinanti sutartyje numatyta aiškiai apibrėžta sąlyga, kad sutarties kaina – tai sutarties formoje nurodyta suma su PVM, todėl ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovo teigimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartyje yra įvertintos ir nustatytos tapačios aplinkybės, kurios yra prejudiciniai faktai šioje civilinėje byloje. Pirkimo dokumentuose ir ginčo sutartyje yra numatytas draudimas keisti viešojo pirkimo bendrą sutarties kainą, be to, tiek pirkimo dokumentų sutarties formoje, tiek ginčo sutartyje bendrą sutarties kainą sudaro ta pati sutarties vertė (7 096 181,30 EUR) ir PVM (1 277 312,63 EUR), todėl 2008 m. vasario 8 d. sudarytoje sutartyje atsakovas savavališkai nepakeitė jokių esminių sutarties sąlygų, nepažeidė VPĮ 18 straipsnio reikalavimų. Atsakovo manymu, ieškovas kaip profesionalus viešųjų pirkimų teisinių santykių dalyvis, sudarydamas sutartį, turėjo įvertinti tai, kad bendra sutarties kaina negalės būti keičiama, o jos pakeitimai išeitų už VPĮ reguliavimo ribų, taip pat žinodamas, kad bendros sutarties kainos tikslinimas bus neteisėtas - galėjo pasinaudoti įstatymų numatyta teise nutraukti sutarties vykdymą, todėl šiomis teisėmis nepasinaudojęs faktiškai prisiėmė visas sutarties vykdymo rizikos pasekmes inter alia ir PVM padidėjimo riziką. Atsakovo argumentai dėl galimybių į PVM atskaitą nepagrįsti, dėl jų jau pasisakyta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartyje. Atsakovas pažymėjo, kad Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės DB International GmbH ieškinys dėl viešojo pirkimo – pardavimo sutarties ir jos nuostatų pripažinimo negaliojančia yra neteismingas apylinkės teismui, kadangi pagal VPĮ 93 straipsnio 1 dalį tokio pobūdžio ieškinius pirmąja instancija nagrinėja apygardos teismai. Vadovaudamasis CK 1.124 straipsnio, 1.131 straipsnio ir VPĮ 94 straipsnio nuostatomis, atsakovas prašė taikyti ieškovo reikalavimams ieškinio senatį.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. vasario 17 d. nutartimi nutarė civilinę bylą Nr. 2-727-845-2012 pagal ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės DB International GmbH ieškinį atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir pirkimo dokumentų sąlygų taikymo perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl prejudicinių faktų ir teisės reikšti ieškinį ieškovo nurodytu pagrindu, nustatė, jog nagrinėjant civilinę bylą dėl viešojo pirkimo sutarties spragos užpildymo, buvo tiriamos ir aiškinamos sutarties sąlygos, nesant iškeltų argumentų, kuriais šioje byloje ginčijamos sutarties nuostatos, be to, nagrinėjant šią (t. y. kitą) bylą nebuvo sprendžiami klausimai dėl sutarties sąlygos, kuria ieškovas prisiėmė visą riziką dėl teisės aktų pakeitimų, ženkliai įtakojančių ieškovo pajamas ar veiklą, susijusią su užduotimi, teisėtumo, dėl VPĮ 18 straipsnio 3 dalies imperatyvo reikšmės pirkimo dokumentuose ir sutartyje nurodomų sąvokų - sutarties kainos kaip sumos be PVM ir sutarties kainos kaip sumos su PVM - nesutapimui, dėl šių sąvokų sutapimo arba nesutapimo, dėl ieškovo valios trūkumo viešojo pirkimo sutarties sudarymo metu, kurių įvertinimas yra būtinas sprendžiant šioje byloje ieškovo pradėtą ginčą, todėl sprendė, jog būtina pasisakyti dėl abiejų ieškovo reikalavimo faktinių ir teisinių pagrindų.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga ir vadovaudamasis CK 1.63 straipsnio 6 dalimi, 1.80 straipsnio 1 dalimi, 1.90 straipsnio 1 dalimi padarė išvadą, kad ieškovas sutarties sąlygas ginčija prieštaringais argumentais – teigdamas, jog dvišalis sandoris, pagal apibrėžimą esantis suderintos dviejų šalių valios pareiškimas (CK 1.63 str. 6 d.), prieštarauja įstatymui, tuo pačiu įrodinėja, kad šalys nėra išreiškusios bendros suderintos valios, nes ieškovo valia susiformavo atsakovo neteisėto suklaidinimo įtakoje, todėl turi trūkumą ir turi būti pripažinta negaliojančia, kaip pasirašyta nesant tikrosios ieškovo valios dėl ginčijamų sutarties sąlygų.

Vadovaudamasis CK 1.96 straipsnio, 6.226 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog šalys nebūtų sudariusios sutarties tomis sąlygomis, kurių, ginčydamas sudarytąsias, siekia ieškovas.

Spręsdamas klausimą dėl sutarties sąlygų negaliojimo CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu, teismas padarė išvadą, kad ieškinys dėl sutarties sąlygų negaliojimo, pareikštas sandorio šalies suklydimo pagrindu, yra neįrodytas ir dėl to negali būti tenkinamas. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad ieškovas įrodinėdamas, jog tikroji jo valia buvo sudaryti sutartį su sąlyga, kad sutarties kaina yra visa suma, mokama už paslaugų suteikimą be PVM, nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, išskyrus fakto, kad pirkimo dokumentuose buvo nustatyta kitaip, nurodymo, kad sutarties sudarymo metu siekė su atsakovu sulygti dėl sąlygų, kitokių negu expressisverbis nurodyta pačioje sutartyje, bet rezultato nepasiekė dėl atsakovo atlikto klaidinimo. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad dėl didelės sutarties apimties ir sutarties kalbos nemokėjimo ieškovo atstovas pasirašydamas viešojo pirkimo sutartį nepastebėjo padarytų sutarties pakeitimų, todėl pasirašė sutartį suklydimo įtakoje, motyvuodamas tuo, kad ieškovas iki sutarties pasirašymo turėjo galimybę gauti sutarties projektą ir su juo tinkamai susipažinti.

Teismas sutiko su atsakovo atsikirtimu, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi konstatuota, jog sutartis tokia, kokia ji pasirašyta, yra aiški, jos sąlygos nekelia abejonių ir šių aplinkybių nustatymas turi resjudicata galią, todėl nustatytosios aplinkybės yra prejudiciniai faktai CPK 182 straipsnio 2 punkto ir CPK 279 straipsnio 4 dalies prasme. Remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartyje padaryta išvada, kad ginčijamos sutarties sąlygos yra visiškai aiškiai apibrėžtos ir nekelia abejonių, teismas padarė išvadą, jog pareiškimas, kad sutarties sąlygos netenkina ieškovo, padarytas po sutarties, kuriai pasirašyti ieškovui buvo suteikta pakankamai laiko, sudarymo, todėl negali būti pagrindu paneigti sutartį CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Spręsdamas klausimą dėl sutarties sąlygų negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, teismas remdamasis bylos medžiaga ir vadovaudamasis VPĮ 18 straipsnio 3 dalimi, nustatė, kad šalių suderinta valia dėl rizikos paskirstymo viešojo pirkimo sutartyje kitokia, negu nurodoma pirkimo dokumentuose, pagal kuriuos ieškovas teikė pasiūlymą. Esant tokioms aplinkybėms teismas sprendė, kad sutarties sąlyga dėl rizikos pasikeitus teisės aktams buvo perkelta ieškovui ir taip šalių susitarimu sudarant 2008 m. vasario 8 d. sutartį buvo pakeistos pirkimo dokumentuose nustatytos pirkimo sąlygos, kas prieštarauja VPĮ 18 straipsnio 3 dalyje nustatytam draudimui.

Konstatavęs, kad sutarties sąlyga dėl rizikos dėl teisės aktų pasikeitimo perkėlimo ieškovui prieštarauja įstatyme nustatytam imperatyvui, teismas sprendė, jog tais pačiais argumentais VPĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostatoms prieštarauja ir sutarties sąlyga dėl kainos, apibrėžiamos kaip sutarties formoje nurodyta suma su PVM, kuri yra visa suma, mokama už paslaugų suteikimą, kadangi pirkimo dokumentuose ir tiekėjo pasiūlyme kaina buvo apibrėžiama kitaip – kaip sutarties formoje nurodyta suma be PVM, kuri yra visa suma, mokama už paslaugų suteikimą.

Spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties taikymo ieškovo reikalavimui dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, teismas vadovaudamasis VPĮ 94 straipsnio 2 dalies (redakcija įsigaliojusi nuo 2010 m. kovo 2 d.), aktualios redakcijos 94 straipsnio 3 dalies nuostatomis padarė išvadą, jog kreipdamasis į teismą su ieškiniu praėjus 22 mėnesiams po VPĮ 94 straipsnio 2 dalies redakciją pakeitusio įstatymo įsigaliojimo, ieškovas praleido šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, todėl atsakovui reikalaujant, ieškovo reikalavimui taikomos ieškinio senaties termino praleidimo pasekmės ir ieškovo teisė teismine tvarka neginama, o ieškinys atmetamas šiuo savarankišku pagrindu (CK 1.131str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas Vokietijos Federacinės Respublikos įmonė DB International GmbH apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti: pripažinti 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. SP-86 Nr. 2 „Sutarties sąlygos“ 5.2 punkto sąvoką „Sutarties kaina: Sutarties formoje nurodyta suma su PVM, kuri yra visa suma, mokama už paslaugų suteikimą“ niekine ir negaliojančia ab initio ir taikyti pirkimo dokumentų priedo Nr. 4 „Sutarties sąlygos“ 5.2 punkto sąvoką „Sutarties kaina: Sutarties formoje nurodyta suma be PVM, kuri yra visa suma, mokama už paslaugų suteikimą“ bei pirkimo dokumentų priedo Nr. 4 „Sutarties sąlygos“ 9.3 punkto sąlygą „Perkančioji organizacija atsakinga už nacionalinių įstatymų, ženkliai įtakojančių projektuotojo pajamas ar veiklą, susijusią su užduotimi, pasikeitimą“.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) Taikydamas ieškinio senaties terminą ieškovo reikalavimui dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias dispozityvumo principo taikymą, draudimą teismui išeiti už atsikirtimų ribų ir teismo vaidmenį procese. Apelianto manymu, teismas atmetęs atsakovo ieškinio senaties taikymo pagrindimą kaip netinkamą bei pritaikydamas ieškinio senaties terminą tokiu būdu, kokiu atsakovas nesirėmė ir neprašė, peržengė atsakovo atsikirtimų ribas;

2) Teismo išvada, kad ieškinys dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis turėjo būti pateiktas per 6 mėnesius nuo sutarties pasirašymo datos yra nepagrįsta, nes VPĮ redakcija, įtvirtinusi 94 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl 6 mėnesių ieškinio senaties termino įsigaliojo tik 2010 m. kovo 2 d., todėl negali būti taikoma atgaline data;

3) Teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino taikymą nagrinėjamoje byloje, nepagrįstai vadovavosi VPĮ 94 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kadangi šios nuostatos taikomos tais atvejais, kai ginčas kyla iš teisinių santykių, susiklosčiusių tarp tiekėjo ir perkančiosios organizacijos jos organizuojamo viešojo pirkimo konkurso eigos metu. Apelianto manymu, nagrinėjamu atveju sprendimas pakeisti pirkimo dokumentų sąlygas prieš pasirašant pirkimo sutartį yra neteisėtas, VPĮ prieštaraujantis veiksmas, o ne VPĮ nustatytų pareigų vykdymas, todėl tokiu atveju taikoma speciali VPĮ 94 straipsnio 4 dalies norma, nustatanti, kad taikomi CK nustatyti ieškinio pareiškimo senaties terminai;

4) Spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovui pažeidus VPĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostatas, buvo pažeistas ne tik viešojo pirkimo konkursą laimėjusio tiekėjo privatus, bet ir viešasis interesas, o remiantis teismų formuojama praktika, tiekėjui ginant ne tik savo, bet ir viešąjį interesą, turi būti taikomas bendras CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas 10 metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-501/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2010).

5) Teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Apelianto teigimu, 2011 m. rugsėjo 30 d. data, kai buvo priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, iš kurio ieškovui tapo aišku, jog teismas ex officio niekinio sandorio fakto ir teisinių pasekmių nekonstatavo, turėtų būti laikoma ieškinio senaties termino pradžia;

6) Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog viešojo pirkimo sutarties sąlygos prieštarauja VPĮ 18 straipsnio 3 dalyje nustatytam imperatyvui, neturėjo teisės taikyti šiam reikalavimui ieškinio senaties terminą, taip paneigdamas ieškovo teisėtą teisę, nes iš akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda;

7) Taikydamas ieškinio senaties terminą teismas neatsižvelgė į tai, kad senojoje VPĮ redakcijoje atskiras ieškinio senaties terminas viešojo pirkimo sutarčiai ginčyti nustatytas nebuvo, todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas bendras ieškinio senaties terminas;

Žemesnės instancijos teismas

8) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog viešojo pirkimo sutartis buvo sudaryta suklydimo įtakoje. Apelianto manymu, teismas padarydamas tokią išvadą neteisingai įvertino liudytojo G. H. parodymus, taip pat neįvertino aplinkybių, kad atsakovas žinojo apie viešųjų pirkimų draudimą keisti pirkimo sąlygas, todėl tikėjo, kad anksčiau išanalizuotos sutarties projekto sąlygos pasirašant sutartį keičiamos nebus, kad ieškovas nebuvo informuotas atsakovo apie sutarties sąlygų pakeitimą, kad likus savaitei iki sutarties pasirašymo ieškovui buvo pateiktas atsakovo atstovo patvirtintas sutarties projektas, kuriame nebuvo jokių pakeitimų. Be to, teismas visiškai neįvertino viešojo pirkimo sutarties pasirašymo aplinkybių, kas yra svarbu sprendžiant klausimą dėl atsakovo suklydimo.

Atsiliepimas

Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė atmesti apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1736-585/2013 palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1) Ieškovas, pateikdamas ieškinį Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui, laikėsi pozicijos, jog šalių ginčas nėra kilęs iš viešojo pirkimo santykių, tačiau tokia ieškovo pozicija buvo paneigta priėmus teismo nutartį perduoti bylą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, kurios ieškovas neskundė. Kadangi apeliantas neprieštaravo tam, kad ginčas pagal VPĮ 93 straipsnio 4 dalį būtų perduotas nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir tokiu būdu sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamas ginčas kilęs iš viešojo pirkimo santykių, apeliaciniam teisme ginčo kilmė negali būti kvestionuojama;

2) Nepagrįsti apelianto argumentai, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos VPĮ 94 straipsnio 4 dalies nuostatos, nes šioje normoje nustatyti ieškinio pareiškimo terminai taikomi ieškiniams dėl žalos atlyginimo, be to, šios normos taikymas siejamas su tais atvejais, kai perkančioji organizacija atliko veiksmus, apie kuriuos neinformavo ir neturėjo informuoti tiekėją, tuo tarpu ginčijama sutartis sudaryta šalims derantis, iš anksto atskleidžiant sutarties sąlygas;

3) Apeliacinio skundo argumentas, kad taikydamas ieškinio senaties terminą teismas peržengė atsakovo atsikirtimų ribas, atsakovo manymu, nepagrįstas, kadangi gindamas viešąjį interesą nagrinėtinu atveju teismas galėjo imtis aktyvių veiksmų ir matydamas, jog atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį yra pagrįstas, nurodyti savo argumentus dėl ko prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintinas;

Žemesnės instancijos teismas

4) Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties termino pradžia nagrinėjamu atveju skaičiuojama nuo specialios VPĮ nuostatos įtvirtinimo dienos. Tuo tarpu apeliantas nepagrįstai aiškina, kad apie savo pažeistą teisę sužinojo tik pasibaigus pirmajai bylai, kuomet jis kreipėsi į teismą prašydamas užpildyti sutarties spragą, nes jau kreipdamasis į teismą pirmuoju atveju jis žinojo, kad sudaryta viešojo pirkimo sutartis pažeidžia jo teises bei jau tuo metu, būdamas atstovaujamas kvalifikuoto teisininko, galėjo prašyti pripažinti sutartį ar atskiras jos nuostatas negaliojančiomis;

5) Nepagrįstas apelianto argumentas, kad kadangi nagrinėjamas ginčas susijęs su viešuoju interesu, todėl sprendžiant tokį ginčą taikomas CK nustatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria apeliantas remiasi darydamas tokią išvadą, buvo priimta tuomet, kai VPĮ nebuvo jokių lex specialis normų, numatančių ieškinio senaties terminus reikalavimams dėl pirkimo sutarties ar atskirų jos nuostatų pripažinimo negaliojančiomis pareikšti, tuo tarpu tarp apelianto ir atsakovo kilusio ginčo atveju, kai išaiškėjo apelianto teisių pažeidimas, VPĮ jau buvo nustatytas lex specialis ieškinio senaties terminas;

6) Apelianto išvada, kad teismas negali atmesti ieškinio vien tuo pagrindu, jog praleistas ieškinio senaties terminas, yra nepagrįsta, kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008);

7) Nepagrįstas apelianto argumentas, kad kadangi senojoje VPĮ redakcijoje atskiras ieškinio senaties terminas viešojo pirkimo sutarčiai ginčyti nustatytas nebuvo, todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas bendras ieškinio senaties terminas. Atsakovo teigimu, apelianto nurodyta VPĮ įstatymo redakcija yra taikoma iki 2010 m. kovo 2 d. VPĮ įstatymo redakcijos pradėtiems ir neužbaigtiems vykdyti viešiesiems pirkimams reglamentuoti ir ji nėra taikoma jau sudarytoms pirkimo sutartims;

8) Teisinga teismo išvada, kad apeliantas viešojo pirkimo sutartį ginčija prieštaringais argumentais. Anot atsakovo, teismas teisingai vertino liudytojo G. H. paaiškinimus, kaip įrodančius, kad iki sutarties pasirašymo jis turėjo galimybę susipažinti su sutarties tekstu, tačiau jokių aktyvių veiksmų šiuo tikslu nesiėmė, pasirašė sutartį su ieškovą netenkinančiomis sąlygomis ir ją net kelis metus vykdė. Be to, tvirtindamas, jog iki sutarties pasirašymo jam buvo pateiktas atsakovo atstovo patvirtintas viešojo pirkimo sutarties projektas, ieškovas nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės DB International GmbH apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka motyvuoja tuo, kad nagrinėjama byla yra sudėtinga dėl faktinių aplinkybių visumos ir nustatinėtinų aplinkybių specifikos, kuri lemia būtinybę teikti žodinius paaiškinimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK XXI1 skyriaus normos reglamentuoja viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo ypatumus. CPK 423¹ straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad viešųjų pirkimų bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka. Ši taisyklė taikytina nagrinėjant šios kategorijos bylas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Šių bylų nagrinėjimas žodinio proceso tvarka galimas tik išimtiniais atvejais, kada teismas įsitikina, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Pažymėtina ir tai, kad prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismui nėra privalomas ir jo nesaisto (CPK 423¹ str. 4 d., 322 str.).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde išdėstyti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka motyvai nesudaro pagrindo teigti, kad šioje byloje egzistuoja išimtinis ar ypatingas (kraštutinis) atvejis, lemiantis būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso būdu.

Bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės pagrįstos pateiktais įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys procesiniuose dokumentuose, paaiškinimuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus, todėl atsižvelgiant į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų pagal apeliacinius skundus nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, taip pat įvertinus šios konkrečios bylos aplinkybes, pateiktų procesinių dokumentų turinį ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla išspręsta teisingai.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas Vokietijos Federacinės Respublikos įmonė DB International GmbH laimėjo atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ vykdomą atvirą konkursą „Techninė pagalba (projektavimas) linijos Vilnius - Kaunas kelio modernizavimui greičiui iki 160 km/h“. 2008 m. vasario 8 d. ieškovas Vokietijos Federacinės Respublikos įmonė DB International GmbH ir atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarė viešojo pirkimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. SP – 86, nustatydamos, jog perkančiosios organizacijos ir projektuotojo teisės ir pareigos bus tokios, kaip numatyta sutarties sąlygose. Viešojo pirkimo metu paskelbtuose pirkimo dokumentuose - paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties 2 priedo „Sutarties sąlygos“ 5.2 punkte - perkančioji organizacija numatė, jog sutarties kaina yra sutarties formoje nurodyta suma be PVM, kuri yra visa suma, mokama už paslaugų suteikimą, 9.3 punkte - kad perkančioji organizacija atsakinga už nacionalinių įstatymų, ženkliai įtakojančių projektuotojo pajamas ar veiklą, susijusią su užduotimi, pasikeitimą, 30 punkte – kad bendra sutarties kaina negali būti keičiama. Tuo tarpu 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties 2 priedo „Sutarties sąlygos“ 5.2 punkte perkančioji organizacija nustatė priešingą pirkimo dokumentuose nurodytai sutarties kainos sąvoką, t. y. kad sutarties kaina – tai sutarties formoje nurodyta suma su PVM, kuri yra visa suma, mokama už paslaugų suteikimą. Be to, paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties 9.3 punkte perkančioji organizacija nepaliko sau nusistatyto įpareigojimo prisiimti atsakomybę už nacionalinių įstatymų, ženkliai įtakojančių projektuotojo pajamas ar veiklą, susijusią su užduotimi, pasikeitimą. Paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties 30 punkte liko pirkimo dokumentuose numatytas draudimas keisti bendrą sutarties kainą. Sutarties sudarymo metu Lietuvos Respublikoje standartinis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas buvo 18 procentų, nuo 2009 m. sausio 1 d. standartinio pridėtinės vertės mokesčio tarifas padidėjo iki 19 procentų, o nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. - iki 21 procento. 2010 m. sausio 28 d. ieškovas Vokietijos Federacinės Respublikos įmonė DB International GmbH kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą su ieškiniu prašydamas pašalinti 2008 m. vasario 8 d. viešojo paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. SP – 86 „Techninė pagalba (projektavimas) linijos Vilnius - Kaunas kelio modernizavimui greičiui iki 160 km/h“ 2 priedo „Sutarties sąlygos“ 30 straipsnio spragą ir patikslinti bei naujai išdėstyti sutarties sąlygų 30 straipsnį taip: „Bendra sutarties kaina (suma be PVM) negali būti keičiama“. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. birželio 29 d. sprendimu nusprendė Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės DB International GmbH ieškinį atmesti. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartimi nutarė palikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimą nepakeistą.

Byloje kilo ginčas dėl perkančiosios organizacijos AB „Lietuvos geležinkeliai“ paskelbto konkurso „Techninė pagalba (projektavimas) linijos Vilnius - Kaunas kelio modernizavimui greičiui iki 160 km/h“ sąlygų bei šių pagrindu 2008 m. vasario 8 d. perkančiosios organizacijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės DB International GmbH sudarytos viešojo pirkimo sutarties Nr. SP-86 nuostatų teisėtumo. Taip pat byloje nagrinėjamas klausimas dėl ieškinio senaties termino taikymo ieškovo reikalavimui dėl viešojo paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų nuginčijimo.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarties prejudicinės galios nagrinėjamai bylai

Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 str. 4 d.). Vadinamasis pozityvusis resjudicata principo taikymo efektas pasireiškia tuo, kad teismo sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje, t. y. šalis ar kitas byloje dalyvavęs asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti (prejudiciniai faktai) (CPK 182 str. 2 p.). Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos ir nuosekliai plėtojamos pagrindinės teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas, kurių visetas turi būti nustatytas byloje: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas laikėsi pozicijos, kad kitoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartyje yra įvertintos ir nustatytos tapačios aplinkybės, kurios yra prejudiciniai faktai ir nagrinėjamoje byloje, todėl ieškovas negali ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų teisinių santykių kitoje byloje. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl prejudicinių faktų ir teisės reikšti ieškinį ieškovo nurodytu pagrindu, nustatė, jog nagrinėjant civilinę bylą dėl viešojo pirkimo sutarties spragos užpildymo, buvo tiriamos ir aiškinamos sutarties sąlygos, nesant iškeltų argumentų, kuriais šioje byloje ginčijamos sutarties nuostatos, be to, nagrinėjant šią (t. y. kitą) bylą nebuvo sprendžiami klausimai dėl sutarties sąlygos, kuria ieškovas prisiėmė visą riziką dėl teisės aktų pakeitimų, ženkliai įtakojančių ieškovo pajamas ar veiklą, susijusią su užduotimi, teisėtumo, dėl VPĮ 18 straipsnio 3 dalies imperatyvo reikšmės pirkimo dokumentuose ir sutartyje nurodomų sąvokų - sutarties kainos kaip sumos be PVM ir sutarties kainos kaip sumos su PVM - nesutapimui, dėl šių sąvokų sutapimo arba nesutapimo, dėl ieškovo valios trūkumo viešojo pirkimo sutarties sudarymo metu, kurių įvertinimas yra būtinas sprendžiant šioje byloje ieškovo iškeltą ginčą, todėl sprendė, jog būtina pasisakyti dėl abiejų ieškovo reikalavimo faktinių ir teisinių pagrindų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, minėtoje kitoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl 2008 m. vasario 8 d. viešojo paslaugų pirkimo -pardavimo sutarties spragos užpildymo (CK 6.195 str.), tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl 2008 m. vasario 8 d. viešojo paslaugų pirkimo - pardavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir pirkimo dokumentų sąlygų taikymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant viešojo paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties spragos užpildymo klausimą nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl 2008 m. vasario 8 d. viešojo paslaugų pirkimo - pardavimo sutarties sąlygų teisėtumo, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes buvo apsiribota 2008 m. vasario 8 d. viešojo paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų aiškinimu visiškai nevertinant pirkimo dokumentuose nustatytų sąlygų turinio. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas nepagrįstai Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartyje nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas tiesiogiai sieja su ieškovo teise reikšti ieškinį teismui dėl 2008 m. vasario 8 d. viešojo paslaugų pirkimo - pardavimo sutarties sąlygų nuginčijimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartyje nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados neturi resjudicata galios nagrinėjamoje byloje keliamiems klausimams.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl viešojo paslaugų pirkimo - pardavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu

Pagal VPĮ 3 straipsnio 2 dalį viešųjų pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje aiškindamas Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2005; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2007) yra konstatavęs, kad Viešųjų pirkimų įstatymu yra siekiama užtikrinti racionalų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, kokybišką prekių ir paslaugų, reikalingų užtikrinti valstybės ir savivaldybių darnią ir tinkamą veiklą, gavimą, skatinti konkurenciją ir rinkos plėtrą, garantuoti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus, įgyvendinti priemones, atsižvelgiant į Nacionalinės kovos su korupcija programos tikslus ir uždavinius. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl Viešųjų pirkimų įstatymas viešiesiems pirkimams nustato specialius reikalavimus, o šio įstatymo nuostatos aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas.

VPĮ 2 straipsnio 21 punkte apibrėžta pirkimo dokumentų sudėtis, pagal kurią pirkimo dokumentus sudaro perkančiosios organizacijos raštu pateikiami tiekėjams dokumentai ir elektroninėmis priemonėmis pateikti duomenys, apibūdinantys perkamą objektą ir pirkimo sąlygas: skelbimas, kvietimas, techninė specifikacija, aprašomieji dokumentai, pirkimo sutarties projektas, kiti dokumentai ir dokumentų paaiškinimai (patikslinimai). Reikalavimą, kad pirkimo dokumentuose būtų perkančiosios organizacijos siūlomos šalims pasirašyti pirkimo sutarties sąlygos, nustatytos pagal šio įstatymo 18 straipsnio 6 dalies reikalavimus, taip pat parengtas sutarties projektas, numato ir VPĮ 24 straipsnio 2 dalies 9 punktas. VPĮ 27 straipsnio 4 dalis suteikia perkančiajai organizacijai teisę nesibaigus pirkimo pasiūlymų pateikimo terminui savo iniciatyva paaiškinti (patikslinti) pirkimo dokumentus. VPĮ 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi norma, pagal kurią sudarant pirkimo sutartį, joje negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina, derybų protokole ar po derybų pateiktame galutiniame pasiūlyme užfiksuota galutinė derybų kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos.

Nagrinėjamu atveju ieškovas 2008 m. vasario 8 d. viešojo paslaugų pirkimo - pardavimo sutartyje perkančiosios organizacijos pakeistas 5.2 ir 9.3 punktuose numatytas sąlygas vertino kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms bei prašė pripažinti vienašališkai pakeistas sąlygas niekinėmis ir negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pirkimo dokumentuose nustatytų pirkimo sąlygų dėl rizikos pasikeitus teisės aktams perkėlimo ir dėl kainos, apibrėžiamos kaip sutarties formoje nurodyta suma su PVM, pakeitimas sudarant 2008 m. vasario 8 d. viešojo paslaugų pirkimo - pardavimo sutartį, prieštarauja VPĮ 18 straipsnio 3 dalyje nustatytam draudimui, todėl sudaro pagrindą CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta, padaryta tinkamai pritaikius materialinės teisės normas bei tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad viešojo pirkimo metu paskelbtuose pirkimo dokumentuose - paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties 2 priedo „Sutarties sąlygos“ 5.2 punkte - perkančioji organizacija numatė, jog sutarties kaina yra sutarties formoje nurodyta suma be PVM, kuri yra visa suma, mokama už paslaugų suteikimą, tuo tarpu 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties 2 priedo „Sutarties sąlygos“ 5.2 punkte perkančioji organizacija nustatė priešingą pirkimo dokumentuose nurodytai sutarties kainos sąvoką, t. y. kad sutarties kaina – tai sutarties formoje nurodyta suma su PVM, kuri yra visa suma, mokama už paslaugų suteikimą. Be to, pirkimo dokumentų 9.3 punkte nustatydama, kad perkančioji organizacija atsakinga už nacionalinių įstatymų, ženkliai įtakojančių projektuotojo pajamas ar veiklą, susijusią su užduotimi, pasikeitimą, perkančioji organizacija 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutartyje nepaliko sau šio įpareigojimo. Pirkimo dokumentuose perkančioji organizacija numatė draudimą keisti pirkimo dokumentuose nustatytas pirkimo sąlygas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirkimo dokumentuose reglamentuotas draudimas keisti pirkimo dokumentuose nustatytas pirkimo sąlygas, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, yra imperatyvus, draudžiantis perkančiajai organizacijai, pasibaigus pasiūlymų pateikimo terminui, keisti pirkimo dokumentus, tame tarpe ir su konkurso sąlygomis pateiktą viešojo pirkimo sutarties projektą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos perkančiajai organizacijai nepatikslinus pirkimo dokumente – paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties projekte numatytų sąlygų dėl sutarties kainos, kaip sutarties formoje nurodytos sumos su PVM, bei perkančiosios organizacijos įpareigojimus nepaliekant perkančiajai organizacijai įpareigojimo už nacionalinių įstatymų, ženkliai įtakojančių projektuotojo pajamas ar veiklą, susijusią su užduotimi, pasikeitimą, o šias sąlygas pakeičiant ginčo sutartyje jos sudarymo su konkurso laimėtoju metu, perkančioji organizacija pažeidė VPĮ 18 straipsnio 3 dalyje numatytą draudimą keisti pirkimo dokumentuose nustatytas pirkimo sąlygas. Be to, perkančioji organizacija pakeisdama pirkimo sąlygas, nepaisant to, kad viešai paskelbtose konkurso sąlygose buvo nustatyta kitaip, pažeidė lygiateisiškumo principą, bei nesilaikydama viešųjų pirkimų teisės normų bei viešojo pirkimo dokumentų sąlygų, nustatančių viešojo pirkimo sutarties sąlygas – skaidrumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2009). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti atsakovo veiksmų, kuriais buvo siūloma pasirašyti pakeistą viešojo paslaugų pirkimo - pardavimo sutartį, neteisėtumą dėl imperatyvios Viešųjų pirkimų įstatymo normos pažeidimo.

Dėl viešojo paslaugų pirkimo - pardavimo sąlygų pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu

Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos šios sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis; trečia, suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Be to, tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, nepakanka konstatuoti, jog buvo iš esmės suklysta – teismas kiekvienu atveju turi patikrinti, ar nėra CK 1.90 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių sandoris neturi būti pripažintas negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011).

Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Tačiau suklydimo faktas savaime dar nėra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį, turi būti konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis. Suklydimas laikytinas esminiu, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Pagal kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką, vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, jog ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, jog asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o veikdamas tokiu būdu jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai atspindi tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, numatytos įstatyme. Įstatymai yra viešai skelbiami ir kiekvienas žmogus turi galimybę juos žinoti, o prieš sudarydamas sandorį, patikrinti, kokias pareigas jis įgis sandorio pagrindu ar kokias teises jis praras. Todėl teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001).

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas laikėsi pozicijos, jog 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo metu buvo atsakovo suklaidintas dėl ginčijamos sutarties 5.2 ir 9.3 punktų sąlygų, kurių turinį atsakovas vienašališkai pakeitė, nepaisant to, kad viešai paskelbtose konkurso pirkimo dokumentų 5.2 ir 9.3 punktų sąlygose buvo nustatyta kitaip. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu, padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad ginčo sutarties sudarymo metu siekė su atsakovu sulygti dėl sąlygų, kitokių negu expressisverbis nurodyta pačioje sutartyje, bet rezultato nepasiekė dėl atsakovo atlikto klaidinimo. Apeliantas savo nesutikimą su tokia pirmosios instancijos teismo išvada grindžia tuo, kad teismas neteisingai įvertino liudytojo G. H. parodymus, taip pat tinkamai neįvertino kitų reikšmingų nagrinėjamam klausimui spręsti aplinkybių.

Kaip matyti iš bylos duomenų viešojo pirkimo metu perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentai buvo sudaryti lietuvių kalba, viešojo pirkimo metu jokių neaiškumų dėl pirkimo dokumentuose numatytų sąlygų nekilo, ginčo 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį ieškovo vardu pasirašė įgaliotas atstovas G. H.. Bylos nagrinėjimo metu liudytojas G. H. parodė, jog nemoka lietuvių kalbos, ginčijamos sutarties pasirašymo metu pasitikėjo atsakovu, pasirašomos sutarties sąlygų netikrino, nes žinojo, jog sutarties sąlygos negali būti keičiamos kitaip nei nurodyta pirkimo dokumentuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojo G. H. parodymus bei jų bei kitų byloje esančių įrodymų pagrindu padarė išvadą, jog byloje neįrodytas suklydimo faktas ginčijamos 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijama 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta laisva valia, todėl įsipareigojimus pagal šią sutartį apeliantas prisiėmė taip pat laisva valia. Apelianto argumentai, kad sudarant ir pasirašant ginčijamą sutartį buvo fiziškai neįmanoma dėl didelės pasirašomų dokumentų apimties ir sutarties kalbos nemokėjimo pastebėti bet kokius galimus pasikeitimus pasirašomuose dokumentuose, yra nepagrįsti, nes būdamas juridiniu asmeniu, kvalifikuotu viešųjų pirkimų teisinių santykių dalyviu turinčiu patirties viešuosiuose pirkimuose, ieškovas turėjo galimybę pasitelkdamas vertėjus tinkamai susipažinti su pasirašomos sutarties sąlygomis, tačiau veikė neapdairiai ir neatidžiai bei pasirašomos sutarties sąlygų nepatikrino, todėl veikdamas tokiu būdu turi prisiimti neigiamus savo veiksmų padarinius. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, iki ginčijamos sutarties pasirašymo ieškovo atstovui - liudytojui G. H. buvo žinoma, jog planuojama paslaugų pirkimo – pardavimo sutartis bus sudaroma lietuvių kalba, kadangi tiek pirkimo dokumentai, tiek paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties projektas buvo sudaryti lietuvių kalba, todėl nemokėdamas lietuvių kalbos liudytojas G. H. turėjo galimybę iš anksto pasirūpinti vertėjo paslaugomis ginčijamos sutarties pasirašymo metu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sutarties kaina ir šalims tenkantys įsipareigojimai, susiję su sutarties kainos pasikeitimu, yra vieni iš pagrindinių sutarties sąlygų, kurios ginčijamos sutarties pasirašymo metu turėjo būti sutikrinti. Aplinkybės, kad ginčijamos sutarties pasirašymo metu ieškovas neskaitė visos 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties, nes pasitikėjo atsakovu bei buvo įsitikinęs, jog atsakovas nepakeis 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų kitaip nei buvo numatyta pirkimo dokumentuose, nes tai draudžia VPĮ nuostatos, yra teisiškai nereikšmingos, kadangi nepaneigia apelianto pareigos būti atidžiam ir atsakingam, bei tinkamai susipažinti su sudaromo sandorio sąlygomis.

Apelianto argumentai, kad iki 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo perkančioji organizacija jam įteikė susipažinti galutinį sutarties projektą, kuriame jokių pakeitimų nebuvo, taip pat nepaneigia teismo išvados dėl suklydimo fakto nebuvimo, nes nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris yra ir fakto teismas, apeliantas nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo procesą pirmosios instancijos teisme bei jo pagrindu padarytas išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai nepripažino ginčijamą 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu.

Dėl ieškinio senaties termino

VPĮ 94 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tiekėjas turi teisę pareikšti ieškinį dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia per 6 mėnesius nuo pirkimo sutarties sudarymo dienos. Vadovaujantis VPĮ 95¹ straipsnio 1 dalimi teismas pripažįsta pirkimo sutartį negaliojančia jeigu perkančioji organizacija sudarė pirkimo sutartį nepaskelbusi apie tarptautinės vertės pirkimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba nepaskelbusi apie supaprastintą pirkimą, kai tai nėra leidžiama pagal šio įstatymo reikalavimus; jeigu perkančioji organizacija pažeidė šio įstatymo 94¹ straipsnio 2 dalies, 95 straipsnio 2 dalies ar 18 straipsnio 9 dalies reikalavimus ir kitus šio įstatymo reikalavimus ir tai turėjo neigiamą įtaką teismui prašymą pateikusio ar ieškinį pareiškusio dalyvio galimybėms sudaryti pirkimo sutartį, ir šis dalyvis neturėjo galimybės pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis iki pirkimo sutarties sudarymo; jeigu perkančioji organizacija, atlikdama tarptautinės vertės pirkimą, pažeidė šio įstatymo 63 straipsnio 9 dalies 2 punkto ar 64 straipsnio 5, 6 ir 7 dalių nuostatas ir, sudarydama pirkimo sutartį, pasinaudojo išimtimi, leidžiančia netaikyti atidėjimo termino. Teismas gali pripažinti pirkimo sutartį negaliojančia ir kitų, 95¹ straipsnio 1 dalyje nenurodytų, šio įstatymo nuostatų pažeidimo atvejais (VPĮ 95¹ str. 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas, aiškindamas VPĮ 94 straipsnio 3 dalies nuostatas, 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013 yra išaiškinęs, kad VPĮ 94 straipsnio 3 dalies nuostatos VPT netaikomos ne tik ratione personae, bet ir rationae materiae pagrindu. Kadangi į VPĮ 94 straipsnio 3 dalį perkeltos Direktyvos Nr. 2007/66 2 f straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos, kuriose duodama nuoroda į direktyvos 2 d straipsnį, o pastarasis perkeltas į VPĮ 95¹ straipsnio 1 dalį (negaliojančio sandorio prezumpcijos), todėl ieškinio senaties terminas, įtvirtintas VPĮ 94 straipsnio 3 dalyje, taikomas tik dėl tam tikrų pažeidimų, atskirai nurodytų VPĮ 95¹ straipsnio 1 dalyje, o šių normų taikymas nepriklauso nuo peržiūros reikalavimą pateikusio subjekto. Ši kasacinio teismo pozicija koreliuoja su Lietuvos viešųjų pirkimų teisiniu reglamentavimu, pagal kurį įtvirtinta ikiteisminė ginčų nagrinėjimo procedūra, kurios pagrindinis tikslas – iki teismo šalims pretenzija ir atsakymu į ją išspręsti nesutarimus. Dėl to įprastinėse situacijose sutarties ginčijimas – išvestinis reikalavimas, reiškiamas pildant ieškinį tada, kai nepritaikomos laikinosios apsaugos priemonės. Tokiu atveju perkančiosios organizacijos veiksmų ginčijimui galioja ieškinio senaties terminai, įtvirtinti VPĮ 94 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Ir priešingai, kai tiekėjas dėl perkančiosios organizacijos veiksmų (pvz., apie pirkimą nepaskelbta) ar kitų objektyvių priežasčių (pirkimas baigėsi sutarties sudarymu, pretenzija jau neteiktina, tačiau sutarties nuostatos neatitinka pirkimo sąlygų ar pasiūlymo nuostatų) negali veiksmingai pasinaudoti įprastine ikiteismine ginčų procedūra, tokiu atveju taikytinas VPĮ 94 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas. Direktyvos Nr. 2007/66 2 d straipsnyje ir VPĮ 95¹ straipsnio 1 dalyje nurodyti būtent tokie atvejai (pažeidimai), kai negalima pasinaudoti ikiteismine pretenzine nagrinėjimo tvarka, todėl VPĮ 94 straipsnio 3 dalies nuostatomis tokias neveiksmingos teisinės gynybos situacijas siekiama sušvelninti bei jas pašalinti.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinys dėl 2008 m. vasario 8 d. paslaugų viešojo pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis teisme pareikštas praėjus 22 mėnesiams po VPĮ 94 straipsnio 2 dalies redakciją pakeitusio įstatymo įsigaliojimo, todėl sprendė, kad ieškovas praleido šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, o tai atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senaties termino praleidimo pasekmes, sudaro savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą (CK 1.131 str.1d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino taikymo ieškovo reikalavimui dėl 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis yra nepagrįsta, padaryta klaidingai aiškinant ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas.

Nagrinėjamu atveju įrodyta, kad perkančioji organizacija 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu pakeitė sutarties sąlygas kitaip negu buvo numatyta pirkimo dokumentuose, todėl tokiais savo veiksmais pažeidė VPĮ 18 straipsnio 3 dalyje numatytą draudimą keisti pirkimo dokumentuose nustatytas pirkimo sąlygas, bei VPĮ 3 straipsnyje numatytus lygiateisiškumo ir skaidrumo principus. Perkančiosios organizacijos padarytas pažeidimas buvo nustatytas ginčijamos sutarties vykdymo metu, kai 2009 m. sausio 1 d. padidėjus pridėtinės vertės mokesčio tarifui tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties galutinės kainos bei rizikos pasikeitus kainai atitekimo vienai iš šalių. Perkančiosios organizacijos padarytas pažeidimas nepatenka į VPĮ 95¹ straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų sąrašą, kai negalima pasinaudoti ikiteismine pretenzine nagrinėjimo tvarka, bei taikomos VPĮ 94 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios šešių mėnesių nuo pirkimo sutarties sudarymo dienos ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia pateikti. Be to, ieškovo reikalavimas dėl ginčo paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis yra pagrindinis reikalavimas, kuris nesiejamas su viešųjų pirkimų ikiteismine ginčų procedūra, reikalavimas pareikštas viešojo paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo metu, praėjus beveik keturiems metams po viešojo pirkimo pabaigos, todėl VPĮ 94 straipsnio nuostatų, kurios taikomos tais atvejais, kai neįmanoma veiksmingai pasinaudoti įprastine ikiteismine ginčų procedūra, taikymas nagrinėjamu atveju yra netikslingas bei neteisingas. Įvertinusi nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į kasacinio teismo formuojamą praktiką aiškinant VPĮ 94 straipsnio 3 dalies nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju ieškiniui dėl 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis CK 1.80 ir 1.90 straipsniu pagrindu taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia skaičiuojama nuo 2009 m. sausio 1 d., kai padidėjus pridėtinės vertės mokesčio tarifui tarp šalių kilo ginčas dėl galutinės sutarties kainos bei rizikos pasikeitus kainai paskirstymo, kai ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį atmetė CK 1.131 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.

Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą ir dėl to neteisingai išsprendė bylą. Dėl netinkamų teisės normų taikymo, turinčio esminę reikšmę bylos teisingam išsprendimui, žemesnės instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės DB International GmbH ieškinys atsakovui AB Lietuvos geležinkeliai dėl 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir pirkimo dokumentų sąlygų taikymo naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės DB International GmbH ieškinys atsakovui AB Lietuvos geležinkeliai dėl 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir pirkimo dokumentų sąlygų taikymo tenkintinas iš dalies, kadangi netenkintinas reikalavimas dėl 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl ieškinio reikalavimų ir restitucijos taikymo

Pažymėtina, kad restitucija – civilinės prievolių teisės, bet ne viešųjų pirkimų institutas. Sprendžiant ginčus dėl viešųjų pirkimų procedūrų teisėtumo ir jų pagrindu sudarytų sutarčių negaliojimo, restitucija turi būti taikoma pagal CK šeštosios knygos normas. Taikant restituciją įprastai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145 str., 6.146 str.). Dėl to pirmosios instancijos teismas, spręsdamas niekinio sandorio padarinius, turi tirti sutarties vykdymo eigą, jos vykdymo specifiką, įvykdymo laipsnį, galimus nuostolius dėl restitucijos taikymo, kitas reikšmingas aplinkybes ir parinkti restitucijos būdą arba, esant išskirtinėms aplinkybėms, jos netaikyti.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką tais atvejais, kai viešojo pirkimo sutarties dalykas yra paslaugų ar darbų atlikimas, restitucija paprastai netaikoma, nes šalių grąžinimas į iki sutarties vykdymo buvusią padėtį paprastai neįmanomas arba susijęs su neprotingomis išlaidomis ir ekonominiais nuostoliais. Tokiu atveju iki teismo sprendimo, kuriuo konstatuojamas sutarties neteisėtumas, atsiradę sutarties vykdymo padariniai ir jos šalių tarpusavio teisės ir pareigos išsaugomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011; 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškiniu ieškovas prašo pripažinus 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties 5.2 ir 9.3 punktuose numatytas sąlygas negaliojančiomis netaikyti restitucijos bei pakeisti ginčo sąlygas į tikruosius šalių ketinimus atitinkančias pirkimo dokumentuose nurodytas sąlygas.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad ginčijama paslaugų pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta 2008 m. vasario 8 d., nuo sutarties sudarymo iki šiol ieškovas jau yra įvykdęs didesnę dalį sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kad tik dvi ginčijamos sutarties sąlygos pripažintos negaliojančiomis dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, taip pat į galimų nuostolių dydį bei sąžiningumo, protingumo, teisingumo principus, sprendžia, jog yra būtina išsaugoti ginčijamos sutarties padarinius, sudaryti sutarties šalims galimybę išspręsti tarpusavio ginčą, o tuo pačiu ir sąlygas atsakovui atitinkamai vykdyti ginčijamos sutarties sąlygas (CK 1.5 str. 4 d.). Todėl vadovaudamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju restitucija netaikytina (CK 6.145 str. 2 d.). Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinus 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties 5.2 ir 9.3 punktuose numatytas sąlygas negaliojančiomis, šios sutarties sąlygos pakeistinos sutarčiai taikytinomis perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose numatytomis sąlygomis, kurios turėjo būti perkeltos į 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties turinį.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, jog kiti apelianto apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl apeliacinio skundo ir pirmos instancijos teismo sprendimo

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad visų bylos faktinių aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad perkančioji organizacija pakeisdama 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas kitaip nei buvo numatyta pirkimo dokumentuose, pažeidė specialiųjų teisės aktų imperatyviąsias nuostatas, viešųjų pirkimų skaidrumo ir lygiateisiškumo principus, kas sudaro pagrindą pripažinti šias sutarties sąlygas negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas panaikintinas bei priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, apeliacinės instancijos teismas, priėmęs naują sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Kadangi sprendimu ieškinys tenkinamas teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, sprendžia, kad iš atsakovo ieškovui priteistina 500 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir 500 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų atlyginimo.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 6 606 EUR (22 809,20 Lt) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba ir pateikė šią sumą pagrindžiančius įrodymus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas rekomendacijas, sprendžiamų klausimų sudėtingumą ir naujumą, surašytų procesinių dokumentų skaičių, teismo posėdžių trukmę, bei į tai, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka, sprendžia, kad ieškovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 6 000 Lt (CPK 98 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

sprendžia :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės DB International GmbH ieškinį tenkinti iš dalies, pripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės DB International GmbH ir akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ 2008 m. vasario 8 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. SP-86 Nr. 2 „Sutarties sąlygos“ 5.2 punkto sąvoką „Sutarties kaina: Sutarties formoje nurodyta suma su PVM, kuri yra visa suma, mokama už paslaugų suteikimą“ niekine ir negaliojančia, sutarčiai taikyti pirkimo dokumentų priedo Nr. 4 „Sutarties sąlygos“ 5.2 punkto sąvoką „Sutarties kaina: Sutarties formoje nurodyta suma be PVM, kuri yra visa suma, mokama už paslaugų suteikimą“ bei 9.3 punkto sąlygą „Perkančioji organizacija atsakinga už nacionalinių įstatymų, ženkliai įtakojančių projektuotojo pajamas ar veiklą, susijusią su užduotimi, pasikeitimą“. Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovui Vokietijos Federacinės Respublikos įmonei DB International GmbH iš atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) žyminio mokesčio ir 6 000 Lt (šešis tūkstančius litų) atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėKonstantinas GurinasKazys Kailiūnas