Vilniaus apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Elektrėnų energetikos remontas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo arbitraže,

Aprašomoji dalis

nustatė:

5. Pareiškėja argumentavo, kad iki ieškinio pateikimo arbitražui būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškėja nurodė, kad visada su atsakove bendravo tiesiogiai, subrangos darbai buvo vykdomi, nestabdomi, jokių pažeidimų iš pareiškėjos pusės nebuvo, viskas vyko pakankamai sklandžiai, atsižvelgiant į projektinės dokumentacijos ir medžiagų vėlavimą. Pareiškėja nėra gavusi jokių pretenzijų dėl esminių Sutarties pažeidimų, ar vėluojančio Sutarties (subrangos darbų) vykdymo. Atsakovė neturi materialaus pagrindo reikalauti apmokėti garantiją, tiesiog nesąžiningai naudojasi formaliu Sutarties pasibaigimo terminu ir pateikė tris garantijas vykdymui. Pareiškėja ne tik nėra sulaukusi atsiskaitymo už suteiktas paslaugas (daugiau nei 810 000 Eur), bet iš trečiųjų asmenų sulaukė pranešimų apie finansinius mokėjimus atsakovei – Sutarties užtikrinimo priemonių vykdymą. Atsakovė neneigia, kad Sutartis buvo pratęsta ne kartą ir kad prie Sutarties (negalėjimo) įvykdyti laiku yra prisidėjusi, tačiau, turėdama formalią teisę reikalauti, nesąžiningai siekia tik sau naudingų tikslų. Pareiškėjos teigimu, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pareiškėjos reikalavimo suma šio prašymo pareiškimo dieną siekia apie – 811 000 Eur (pradelsta skola) ir 1 551 444,44 Eur garantų išmokama suma. Tai labai reikšminga suma net ir juridiniam asmeniui, nes pagal viešai prieinamus duomenis pareiškėjai tokių sumų apmokėjimas (ypač atsižvelgiant, kad nėra apmokėtas įsiskolinimas už darbus), sukelia reikšmingus padarinius jos kitiems vykdomiems projektams, daro esminę įtaką apyvartinėms lėšoms ir pan. Pareiškėjai ne tik gresia didelio masto neigiamos pasekmės, tačiau vien dėl atsakovės reikalavimų išmokėti garantiją AB SEB bankas atsisakė pareiškėjai padidinti kredito linijos (overdrafto) sutarčių sumas (kurios reikalingos tolimesniems darbams finansuoti). Atsakovės veiksmai stumia pareiškėją į ypač nepalankią būseną ir apsunkina būsimo jai palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 2 dalis).

9. Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos; paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams.

10. Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovui gali būti pritaikytos tik esant trijų aplinkybių visetui. Pirma, turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios ieškinio padavimo atidėjimą, t. y. turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios, kodėl ieškinys nepateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Antra, turi būti įrodyta, kad egzistuoja tikimybė, jog ateityje galimai kils grėsmė dėl to, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo, jeigu šis bus palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Trečia, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jau prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu yra kilusi (galimai kils) grėsmė suinteresuoto asmens turtiniams interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-781/2023; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1054-302/2021; Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-5322-560/2010).

11. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą, kad yra tam tikra grėsmė, jeigu nebus taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1285-450/2021; 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1061-910/2022).

12. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs pareiškėjos prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo arbitraže nurodytas aplinkybes bei pareiškėjos pateiktus rašytinius duomenis, nenustatė pakankamo pagrindo konstatuoti esant pirmiau aptartas sąlygas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

13. Pirma, pagal pirmiau aptartas CPK 147 straipsnio nuostatas ir formuojamą jų taikymo praktiką, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos tada, kai pareiškėjas nurodo ir pagrindžia priežastis, dėl kurių ieškinys nepateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, nepareiškus ieškinio (neiniciavus arbitražo procedūros) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas (arbitražo procedūros negali būti inicijuotos) iš karto.

14. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodo iš esmės vienintelę priežastį, kodėl ieškinys arbitraže negali būti pareikštas, t. y. teigia, jog šiuo metu negali pareikšti reikalavimo arbitraže, nes dėl didelės apimties nėra paruošti visi ieškinio priedai – Sutarties sąlygų vertimai.

15. Teismo vertinimu, šis argumentas nepripažintinas pakankama kliūtimi iš karto inicijuoti arbitražo procedūrą. Šalių sudarytoje Sutartyje nustatyta, kad visi ginčai, nesutarimai ar pretenzijos, kylantys dėl Sutarties, yra sprendžiami Vilniaus komerciniame arbitraže pagal Lietuvos Respublikos teisę, Vilniaus komercinio arbitražo reglamentą ir Sutarties nuostatas. Vilniaus komercinio arbitražo teismo Arbitražo procedūros reglamento 1 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad oficialios Vilniaus komercinio arbitražo teismo kalbos yra lietuvių, anglų ir rusų kalbos; dokumentai Vilniaus komercinio arbitražo teismui (Sekretoriatui) turi būti pateikiami viena iš šių kalbų. Pagal Reglamento 9 straipsnio 3 dalies 10 punktą, arbitražo kalba, jei tai nėra aptarta arbitražiniame susitarime, nurodoma ieškinyje, o pagal 9 straipsnio 7 dalį, ieškinys, pranešimas apie arbitražą ir prie jo pridedami dokumentai, taip pat visi kiti reikalingi dokumentai, turi būti pateikiami Sekretoriatui ta kalba, kurią susitarta vartoti arbitražo proceso metu; šalims susitarus arbitražo procese vartoti ne Vilniaus komercinio arbitražo teismo oficialią kalba, šalys privalo pateikti dokumentų vertimą į vieną iš oficialių Vilniaus komercinio arbitražo teismo kalbų. Pagal Reglamento 24 straipsnio 1 dalį, šalys gali susitarti dėl kalbos, kuri bus vartojama arbitražinio nagrinėjimo metu, o pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šalys dėl kalbos nesusitarė, kalbą nustato Arbitražo teismas atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, tame tarpe ir kalbą ar kalbas, kuriomis sudarytas arbitražinis susitarimas; <...> jeigu šalys nesusitarė dėl arbitražinio nagrinėjimo kalbos, tol, kol Arbitražo teismas nustatys arbitražinio nagrinėjimo kalbą, arbitražinio nagrinėjimo kalba laikoma kalba, kuria sudarytas arbitražinis susitarimas. Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų matyti, kad ginčo Sutartis sudaryta anglų kalba, kuri, kaip minėta, yra viena iš oficialių Vilniaus komercinio arbitražo teismo kalbų.

16. Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintina, jog pareiškėjos nurodomas poreikis išversti didelės apimties dokumentus į lietuvių kalbą nesudarė kliūčių iš karto inicijuoti arbitražo procedūrą. Kitų ieškinio nepateikimo (arbitražo procedūros neinicijavimo) priežasčių pareiškėja nenurodė. Nesant svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėja neinicijuoja arbitražo procedūros kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, nėra sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms iki ieškinio pareiškimo pritaikyti.

17. Antra, pareiškėja prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti banko išduotų avanso grąžinimo sutarties Nr. IGA2211240061991, išduotos AB SEB banko, ir sutarties vykdymo garantijų Nr. IGP2210190061049 ir Nr. AT98618, išduotų atitinkamai AB SEB banko ir Ergo Insurance SE, veikiančios per Lietuvos filialą, vykdymą ir lėšų išmokėjimą atsakovei. Taigi, iš esmės pareiškėja prašo taikant laikinąsias apsaugos priemones uždrausti / apriboti teisę atsakovei pasinaudoti išduotomis garantijomis.

18. Teismų praktika dėl negalimumo taikyti tokio pobūdžio laikinąją apsaugos priemonę – draudimą pasinaudoti banko garantija – jau yra suformuota, išaiškinant, kad prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones ribojant teisę pasinaudoti garantijomis, paneigia sutarties užtikrinimo prasmę, todėl tokios laikinosios apsaugos priemonės nėra galimos, nes ,,tokiu būdu ieškovė iš esmės siekia eliminuoti nuostatas, suteikiančias atsakovei galimybę pasinaudoti sutarties įvykdymo užtikrinimu. Tai savo ruožtu suponuoja išvadą, kad tenkinus ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, minėtos sutarties sąlygos iš esmės prarastų savo prasmę ir veiksmingumą, o kartu galėtų būti pažeista ir sutarties šalių interesų pusiausvyra.“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-435-790/2019). Pareiškėja įsipareigojo garantijomis užtikrinti Sutarties įvykdymą, suprato ir prisiėmė galimų neigiamų padarinių riziką, o atsakovės teisė pasinaudoti garantijomis savaime negali būti laikoma nesąžiningumu. Pareiškėjos prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiama uždrausti atsakovei naudotis sutartinėmis prievolių užtikinimo priemonėmis – garantijomis, tačiau šalių Sutartyje numatyta pareiškėjos pareiga užtikrinti savo prievolių įvykdymą garantijomis, ir pareiškėja – profesionalus verslo subjektas – laisva valia nusprendė prisiimti su tuo susijusius įsipareigojimus (Sutarties 30.1 punktas). Garantijos, kaip ir kitų prievolių užtikrinimo būdų, pagrindinė paskirtis – užtikrinti kreditoriaus teisių apsaugą, kad prievolė, kurią prisiėmė pagrindinis skolininkas, bus įvykdyta ir kreditorius dėl neteisėtų skolininko veiksmų nepatirs nuostolių. Garantijos veikimas buvo viena iš sąlygų sudaryti Sutartį ir galimybė atsakovei pasinaudoti garantija yra Sutartimi bei įstatymais užtikrintas jos lūkestis. Dėl to pareiškėjos prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja garantijos paskirčiai. Iš to, kiek reikšmingų faktinių aplinkybių nurodė prašyme pareiškėja, matyti, jog pareiškėja, prašydama taikyti minėtas laikinąsias apsaugos priemones, iš tikrųjų siekia, kad garantai, sumokėję atsakovei garantijos sumas, neįgytų atgręžtinio reikalavimo teisės pareiškėjai; taigi, prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas lemtų, kad būtų uždraudžiama atlikti teisėtus veiksmus, o toks tikslas nėra nukreiptas apginti pažeistą materialinę teisę ar užkirsti kelią tokiam pažeidimui ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-174-943/2020). Pastebėtina ir tai, kad pareiškėja nepateikė duomenų ir įrodymų apie įvardijamų galimų jai neigiamų pasekmių įtaką jos vykdomai veiklai ir / ar kitiems projektams; rėmėsi nuorodomis į dideles garantijomis užtikrintas sumas, neįrodydama, jog šios sumos sutrikdytų būtent pareiškėjos veiklą ir / ar lemtų itin neigiamas pasekmes.

19. Trečia, atsižvelgiant į tai, kad būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-959-302/2021). Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo ypač sudėtinga tinkamai įvertinti situaciją, nes šį klausimą teismas turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys, ir apskritai turi labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje e2-924-516/2017). Vis dėlto, net ir teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo, iš prašymo turi būti įmanoma nustatyti būsimo ieškinio preliminarią apimtį, reikalavimų pobūdį ir, atitinkamai, įvertinti prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumą bei proporcingumą reiškiamiems reikalavimams užtikrinti.

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės itin lakoniškai nurodo, kad rengia ieškinį dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo iš atsakovės pusės, skolos priteisimo ir Sutarties vykdymo pažeidimo. Tuo tarpu prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užkirsti kelią atsakovei pasinaudoti garantijomis visais atvejais, nesiejant to nei su arbitražo byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, nei su konkrečiomis sumomis; pavyzdžiui, jeigu laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, tačiau paaiškėtų kiti, arbitražo byloje nenagrinėjami pagrindai, dėl kurių būtų poreikis pasinaudoti garantijomis, atsakovė to padaryti negalėtų, ir tai reiškia, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės iš tikrųjų yra platesnės apimties nei arbitražo bylos ribos. Tokioje situacijoje pripažįstama, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo bei proporcingumo principų arba nėra galimybės tokią atitiktį konstatuoti (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2340-603/2023). Taigi, nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjos nurodomas aplinkybes ir teikiamus duomenis, nėra prielaidų konstatuoti prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones proporcingumo ir santykio su ketinamais pareikšti ieškinio reikalavimais. Atkreiptinas dėmesys, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas galimai pažeistų teisių ir interesų gynimo būdas. Pareiškėjai konkrečiau neįvardijus rengiamo ieškinio reikalavimų, nėra pagrindo nustatyti, ar garantijos pateks į bylos nagrinėjimo apimtį, ir, atitinkamai, nenustatytinas prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ryšys su būsimo galimai pareiškėjai palankaus teismo sprendimo (ne)įvykdymo grėsme.

21. Apibendrinant nurodytą, konstatuotina, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo gali būti taikomos tik nustačius jų taikymo sąlygas, o pareiškėja tokių būtinųjų sąlygų prašomoms priemonėms taikyti neįrodė (CPK 185 straipsnis). Dėl to pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 147 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 3 dalimi, 290–291 straipsniais, teismas

nutaria:

atmesti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Elektrėnų energetikos remontas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo arbitraže.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.