Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, ir atsakovo A. S. (A. S.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1034-585/2019 pagal ieškovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovams A. S. ir L. S. dėl tinkamo prievolės įvykdymo, tretieji asmenys S. S. ir A. H. (A. H.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkinus ieškinį nustatytas įpareigojimas atsakovui atlikti veiksmus, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinių skundų ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

22. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti pirminę hipoteką baigta, įpareigoti atsakovus įvykdyti prievolę natūra – kreiptis į notarę dėl hipotekos išregistravimo, atsakovams šių veiksmų neatlikus nustatyti, kad hipoteka išregistruojama atitinkamu ieškovo prašymu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirminės hipotekos išregistravimo sąlyga yra įvykdyta – ieškovas pervedė atsakovui A. S. sutartą 115 848,01 Eur sumą, todėl sprendė, kad iš 2007 m. gegužės 24 d. pasižadėjimo atsakovams kilo prievolė atlikti veiksmus – kreiptis į notarą dėl trečiųjų asmenų buto hipotekos išregistravimo, o šios prievolės nevykdantį atsakovą įpareigojo atlikti veiksmus. Teismas taip pat sprendė dėl teismo įpareigojimo neįvykdymo teisinių pasekmių – atsakovui A. S. nustatytu terminu nevykdant teismo sprendimo kreiptis į notarą dėl hipotekos išregistravimo skyrė jam baudą.

23. Atsakovas A. S. nesutikimą su skundžiamu sprendimu argumentuoja tuo, kad teismas be teisėto pagrindo netaikė vartojimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, nes ieškovo ir trečiųjų asmenų sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sandoris, tiek tretieji asmenys, tiek atsakovas veikė kaip vartotojai; tretieji asmenys tinkamai neįvykdė savo prievolės atsakovui, todėl hipotekos pripažinimas baigta ir jos išregistravimas negalimas. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ieškovo reikalavimams yra suėjęs ieškinio senaties terminas ir tai yra savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas.

25. Ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių nėra. 2006 m. lapkričio 16 d. hipotekos lakštu atsakovams įkeistas tretiesiems asmenims nuosavybės teisėmis priklausantis 475 000 Lt (137 569,5 Eur) vertės butas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovų suteiktos 400 000 Lt (115 848,01 Eur) paskolos grąžinimui užtikrinti. Atsakovai 2007 m. balandžio 6 d. pateikė ieškovui notariškai patvirtintą sutikimą, kad trečiųjų asmenų įkeistas turtas būtų įkeistas pakartotinai. 2007 m. gegužės 23 d. kreditavimo sutartimi ieškovas suteikė tretiesiems asmenims kreditą – 115 848,01 Eur paskolos refinansavimui ir 28 817,19 Eur buto remontui. Sutartyje nurodyta, kad 115 848,01 Eur bus pervesti į atsakovų sąskaitą kredito gavėjų įsipareigojimams A. ir L. S. pagal paskolos sutartį dengti, o likusi dalis – į trečiųjų asmenų sąskaitą jų pasirinktu būdu naudoti pagal kredito paskirtį. 2007 m. gegužės 24 d. atsakovai sudarė notariškai patvirtintą pasižadėjimą, kuriuo įsipareigojo ieškovui per 30 dienų nuo lėšų, t. y. 115 848,01 Eur pervedimo šalių susitarimu į A. S. sąskaitą, išregistruoti buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio S. S., hipoteką. Ieškovas 2007 m. birželio 29 d. pervedė 400 000 Lt (115 848,01 Eur) į atsakovo A. S. sąskaitą ir 99 499,99 Lt (28 817,19 Eur) į S. S. sąskaitą.

Dėl atsakovo skundo argumentų

26. Pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.228¹ straipsnio 2 ir 3 dalys). Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Tokias pačias vartotojo ir verslininko sampratas nustato ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalys. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/201 38 punktas).

27. Apeliantas teisus, kad ieškovo ir trečiųjų asmenų 2007 m. gegužės 23 d. sudaryta kreditavimo sutartis yra vartojimo sandoris, tačiau šie argumentai neturi jokios reikšmės tarp ieškovo ir atsakovų kilusiam ginčui dėl atsakovų įsipareigojimo išregistruoti pirminę hipoteką ir šios prievolės neįvykdymo teisinių pasekmių. Byloje nėra ginčo ir bylos nagrinėjimu dalyku nebuvo kreditavimo sutarties (ar atskirų jos sąlygų) ginčijimas, kokių nors vartotojų teisių pažeidimas ar panašiai. Įvertinusi byloje pareikštus reikalavimus bei nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju aplinkybė, jog kreditavimo sutartis tarp ieškovo ir trečiųjų asmenų yra vartojimo sutartis, teisiškai nereikšminga sprendžiant dėl atsakovo prievolės išregistruoti hipoteką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovų ir trečiųjų asmenų paskolos teisiniai santykiai taip pat nebuvo pagal ieškovo pareikštą ieškinį nagrinėjamo ginčo dalyku, todėl nagrinėjamo ginčo apimtyje teisiškai nereikšminga ir atsakovo deklaruojama aplinkybė turėjus tikslą atgauti suteiktą paskolą bei gauti sutartą atlyginimą už paskolintas lėšas (palūkanas).

28. Bylos duomenimis, atsakovo ir ieškovo taip pat nesieja jokie sutartiniai santykiai, kurie galėtų būti kvalifikuotini kaip vartojimo ir kuriems turėtų būti atliekama nesąžiningumo kontrolė. Minėta, kad 2007 m. gegužės 24 d. atsakovai sudarė notariškai patvirtintą pasižadėjimą, kuriuo įsipareigojo ieškovui per 30 dienų nuo 115 848,01 Eur pervedimo šalių susitarimu į A. S. sąskaitą, išregistruoti buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio S. S., hipoteką. Ieškovo byloje pareikštas reikalavimas ir kildinamas iš šio vienašalio sandorio, kuris neatitinka nutarties 26 punkte nurodytos vartojimo sutarties apibrėžimo ir kuriam šiuo atveju netaikytina sąlygų nesąžiningumo kontrolė.

29. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovams įkeistas 2006 m. lapkričio 16 d. hipotekos lakštu atsakovų suteiktos paskolos grąžinimo užtikrinimui. Hipotekos teisė galioja iki tol, kol visiškai įvykdomas skolinis įsipareigojimas arba kol ji nepasibaigia kitais įstatyme nustatytais pagrindais (CK 4.197 straipsnis). Šiuo atveju atsakovų ir trečiųjų asmenų tarpusavio skolinio įsipareigojimo pagal paskolos sutartį atsakovams vykdymas ir šiuo aspektu hipotekos teisės galiojimas nėra nagrinėjamo ginčo pagal pareikštą ieškinį dalykas, ieškovas nėra šių santykių šalimi. CK 4.197 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę bet kuriuo momentu atsisakyti hipotekos. Taigi, atsakovai turi teisę atsisakyti hipotekos bei teisę pasiūlyti hipotekos atsisakymo sąlygas. Šiuo atveju tokia teisė įforminta 2007 m. gegužės 24 d. atsakovų sudarytu notariškai patvirtintu pasižadėjimu, kuriuo jie įsipareigojo per 30 dienų nuo 115 848,01 Eur pervedimo į A. S. sąskaitą išregistruoti buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio S. S., hipoteką. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad toks atsakovų atsisakymas hipotekos ir įsipareigojimas ją išregistruoti gavus sutartą konkrečią pinigų sumą neprieštarauja įstatymui, bet sukuria atsakovams atitinkamą prievolę atlikti pasižadėjime nurodytus veiksmus, o ieškovui sukuria teisę reikalauti prievolę įvykdyti (CK 6.1 straipsnis).

30. CK 1.63 straipsnio, reglamentuojančio sandorių sampratą ir rūšis, 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Kasacinis teismas, aiškindamas sandorio sampratą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, yra nurodęs, jog esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018 44 punktas).

31. Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai (CK 1.63 straipsnio 2 dalis). Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka (CK 1.63 straipsnio 4 dalis).

32. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šiuolaikinėje sutarčių teisėje pripažįstama, jog sutartis gali turėti teisinį poveikį ne tik sutarties šalims, bet ir tretiesiems asmenims. Tam, kad tokios sutarties pagrindu atsirastų teisinės pasekmės kitiems asmenims be jų valios, jų padėtis turi būti gerinama, t. y. leidžiama be kito asmens valios suteikti jam teisių, sau prisiimant įsipareigojimus. Sudarius sutartį trečiojo asmens naudai, sukuriama vienašalė prievolė – skolininkas tampa įsipareigojęs trečiajam asmeniui (CK 6.191 straipsnis, UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 5.2.1. straipsnio 1 dalis, Europos sutarčių teisės principų PECL 6:110 straipsnio 1 dalis). Vienašalis sandoris, kai jį sudaręs asmuo įsipareigoja kitam asmeniui, gali būti prievolinio teisinio santykio atsiradimo teisinis pagrindas. Europos sutarčių teisės principų PECL 2:107 straipsnyje yra nurodoma, kad pažadas, kuriuo siekiama įsipareigoti be akceptavimo, yra privalomas. Lietuvos teisėje vienašalis įsipareigojimas laikomas vienašaliu sandoriu, sukuriančiu prievolės tarp jį sudariusio ir kito (trečiojo) asmens atsiradimą, jeigu šis pažadas yra pakankamai apibrėžtas ir išreiškia jį davusio asmens ketinimą įsipareigoti. Tam, kad vienašalis sandoris, kaip asmens valios sukurti vienašalį įsipareigojimą išraiška, būtų teisiškai įpareigojantis, paprastai nereikalingas kito asmens sutikimas, kadangi tokio sandorio sudarymas nelemia pareigų kitam asmeniui atsiradimo, o juo sukuriama prievolė yra vienašalė. Dėl tokio vienašalio sandorio jį sudariusiam asmeniui atsiranda pareiga kito asmens naudai atlikti tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo jo, o kitas asmuo įgyja savarankišką teisę reikalauti vienašaliame sandoryje nustatytos jį sudariusio asmens pareigos įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-823/2019).

33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovai 2007 m. gegužės 24 d. pareiškimu sudarė vienašalį sandorį, kurio pagrindu atsirado vienašalė prievolė: atsakovai įgijo pareigą per 30 kalendorinių dienų nuo lėšų, t. y. 115 848,01 Eur, pervedimo šalių susitarimu į A. S. sąskaitą, išregistruoti buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio S. S., hipoteką. Minėta, ginčo dėl šios sumos pervedimo į atsakovo sąskaitą nėra, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti atitinkamo atsakovų įsipareigojimo įvykdymo. Pasižadėjimo turinys neindikuoja, o ir byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovų prievolė kreiptis į notarą dėl hipotekos išregistravimo priklausė ne tik nuo aptartos sąlygos, bet ir nuo palūkanų sumokėjimo ar kt.

34. Atsakovas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia ir CPK įtvirtinto įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, sprendimo motyvavimo pareigos pažeidimu.

35. Reikalavimus teismo sprendimo turiniui nustato CPK 270 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, iš kokių elementų turi susidaryti motyvuojamoji teismo sprendimo dalis. Nurodęs nustatytas aplinkybes, teismas turi pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą, argumentuoti, kuriuos įrodymus atmeta ir kodėl, taip pat nurodyti įstatymus ir (ar) kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei nurodyti kitus teisinius argumentus. Tik tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimą (CPK 263 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, net ir pabrėždamas teismo sprendimo argumentavimo svarbą, būtinumą motyvuojamoje dalyje pagrįsti teismo padarytas išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje, vertindamas teismo procesinio sprendimo motyvų išsamumo ir pakankamumo įtaką jo pagrįstumui bei teisėtumui aptariamo įstatymų leidėjo įtvirtinto reikalavimo (motyvuoti sprendimą) neaiškina kaip reikalavimo detaliai atsakyti į kiekvieną šalies argumentą. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta tik į kai kuriuos ieškinio ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas; dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).

36. Atsakovo pozicija, kad teismas privalėjo nešališkai apsvarstyti kiekvienos šalies pateiktus ir su byla susijusius įrodymus bei argumentus ir dėl jų pareikšti nuomonę, kartu nurodydamas su kokiais šalių pateiktais argumentais sutinka, o kokius atmeta ir kodėl, laikytina deklaratyvia. Skundžiamo sprendimo turinys liudija, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kokius teisiškai reikšmingus faktus nustatė, aptarė ginčo išsprendimui aktualų teisinį reglamentavimą, pagal kurį kreditorius turi teisę bet kuriuo momentu atsisakyti hipotekos, įvertino bei sprendime aptarė vienašaliu sandoriu susikurtą prievolę dėl hipotekos išregistravimo bei tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovų prievolė kreiptis į notarą dėl hipotekos išregistravimo priklausė ir nuo palūkanų sumokėjimo. Aplinkybė, kad teismas sprendime plačiau nepasisakė dėl atsakovo nurodytų argumentų, susijusių su vartotojo teisėmis, nelemia netinkamo įrodymų vertinimo ar nepakankamo sprendimo motyvavimo.

37. Atsakovas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovo reikalavimams yra suėjęs ieškinio senaties terminas, kas sudaro savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą.

38. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Civiliniame procese galioja dizpozityvumo principas, pagal kurį tik atsakovas gali spręsti, ar jam gintis ir kaip gintis nuo pareikšto ieškinio. Reikalavimas taikyti ieškinio senatį turi būti pareikštas atsiliepime į ieškinį (CPK 142 straipsnis), o išimtiniais atvejais – ir vėliau, tačiau tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovas, kuris nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nereikalavo taikyti ieškinio senaties, netenka teisės pareikšti tokį atsikirtimą apeliacinės instancijos teisme. Taigi savo iniciatyva teismas ieškinio senaties negali taikyti, juo labiau, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog ginčo šalis sieja vartojimo teisiniai santykiai. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad proceso įstatyme yra įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis), o prašymo taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teisme atsakovas nereiškė, todėl teisėjų kolegija ieškinio senaties taikymo aspektu plačiau nepasisako.

Dėl ieškovo skundo argumentų

39. Pareikštu ieškiniu ieškovas prašė įpareigoti atsakovus įvykdyti prievolę natūra – per septynias kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti notarui prašymus išregistruoti hipoteką iš registro; atsakovams teismo nustatytu terminu neįvykdžius prievolės natūra, nustatyti, kad hipoteka išregistruojama ne vėliau kaip per septynias kalendorines dienas nuo ieškovo atitinkamo prašymo pateikimo notarui dienos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovui nevykdant teismo sprendimu nustatyto įpareigojimo kreiptis į notarą dėl hipotekos išregistravimo, tokie veiksmai negali būti atliekami ieškovo, atsakovui nevykdant teismo sprendimo kreiptis į notarą dėl hipotekos išregistravimo, jam turi būti skiriama bauda. Teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai.

40. Pagal CPK 273 straipsnio 1 dalį priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, teismas tame pačiame sprendime gali nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. Pagal CPK 273 straipsnio 3 dalį, jeigu atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tik jis pats, tai teismas sprendime nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, ir nurodo, kokio dydžio bauda atsakovui yra skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo ar nenutrauks nurodytų veiksmų.

41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas negali nustatyti išieškotojui teisės už skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, kuriuos atlikti gali tik pats skolininkas dėl asmeninės skolininko pareigos pobūdžio, pvz., kai teismo sprendimu nustatytas skolininko asmeninio pobūdžio įpareigojimas, susijęs su tėvų pareigų vaikams vykdymu arba kai atliekant įpareigojimą kitiems asmenims iš esmės keistųsi vykdymo kokybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2013, 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2014; 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-611/2016).

42. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šalies teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra turi būti aiškinama sistemiškai su CK 6.61 straipsniu, nustatančiu prievolės atlikti tam tikrą darbą neįvykdymo padarinius. Remiantis CK 6.61 straipsnio 1 dalimi, kai skolininkas neįvykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą, kita sutarties šalis turi teisę atlikti tą darbą skolininko sąskaita per protingą terminą ir už protingą kainą, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, arba reikalauti atlyginti nuostolius. Taigi CK 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kitos sutarties šalies teisių gynimo priemonė, pagal kurią nepiniginę prievolę natūra įvykdyti įpareigojamas skolininkas, o CK 6.61 straipsnio 1 dalyje – kai tą pačią prievolę skolininko sąskaita įvykdo pati sutarties šalis, kuri reikalauja įvykdyti sutartį natūra. Abiem atvejais pasiekiamas tas pats rezultatas, t. y. realus sutartyje nurodytos prievolės įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018).

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo išaiškinimus, įvertinusi byloje pareikšto reikalavimo pobūdį, pritaria ieškovui, kad pareiškimo notarui dėl pirminės hipotekos išregistravimo pateikimas nėra veiksmas, kurį gali atlikti asmeniškai tik pats atsakovas. Ieškovui pateikus atitinkamą prašymą notarui vietoje atsakovo (jei jis teismo sprendimo neįvykdys), įpareigojimo įvykdymo kokybė nesikeis, o teismo sprendimu siektos sukurti teisinės pasekmės, t. y. pirminės hipotekos išregistravimas, bus realiai pasiektos. Tuo tarpu baudos skyrimas pats savaime šių neteisėtų pasekmių nepašalins ir nesukurs tų teisinių padarinių, kurių siekiama teismo sprendimu. Šios aplinkybės sąlygoja ieškovo apeliacinio skundo tenkinimą ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pakeitimą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs padarė pagrįstas išvadas, todėl tenkindamas ieškinį iš dalies priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau netinkamai taikė įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus nevykdymo teisines pasekmes reglamentuojančias teisės normas ir dėl to nepagrįstai sprendė paskirti atsakovui baudą, todėl yra pagrindas teismo sprendimo dalies pakeitimui nustatant, kad atsakovui teismo nustatytu terminu nesikreipus dėl hipotekos išregistravimo, hipoteka išregistruojama atitinkamu ieškovo prašymu, su išregistravimu susijusias išlaidas išieškant iš atsakovo A. S. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo apeliacinio skundo tenkinimas ir toks sprendimo dalies pakeitimas šiuo atveju nekeičia bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme rezultato ir neįtakoja bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo.

46. Ieškovo apeliacinį skundą patenkinus, o atsakovo apeliacinį skundą atmetus, ieškovas įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

47. Ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, pateikė 75 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą ir 2 178 Eur atstovavimo išlaidas patvirtinančius įrodymus (2019 m. gegužės 10 d. ir 2019 m. birželio 5 d. mokėjimo nurodymus). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Ieškovo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (8.9, 8.11 punktuose nustatytų dydžių). Dėl šios priežasties ieškovui iš atsakovo priteistina visa prašomų atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtų atstovavimo išlaidų suma ir sumokėtas žyminis mokestis, t. y. iš viso – 2 253 Eur.

48. Teisėjų kolegija teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 105 Eur žyminio mokesčio (sumokėjo 2019 m. gegužės 6 d. advokatas M. K. per EPP, įmokos kodas ZH49918). Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad ginčijamas reikalavimas yra neturtinis, reiškiamas dėl sutarties modifikavimo. Atsižvelgusi į išnagrinėtų ieškinio reikalavimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas klaidingai nustatė teisminio ginčo pobūdį bei mokėtino žyminio mokesčio sumą ir sumokėjo daugiau žyminio mokesčio, nei nustatyta įstatymo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 4 ir 7 dalys), todėl atsakovui grąžintina už apeliacinį skundą permokėta 30 Eur žyminio mokesčio suma (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta dėl įpareigojimo nustatytu terminu atlikti tam tikrus veiksmus nevykdymo teisinių pasekmių, pakeisti ir ją išdėstyti taip:

„Atsakovui A. S. nevykdant teismo sprendimo ir teismo nustatytu terminu tinkamai nesikreipus dėl hipotekos išregistravimo, hipoteka, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), registruota butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiam S. S., išregistruojama iš registro ne vėliau kaip per 7 (septynias) kalendorines dienas nuo ieškovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, atitinkamo prašymo dėl hipotekos išregistravimo pateikimo Vilniaus miesto 35-ojo notaro biuro notarui dienos, su išregistravimu susijusias išlaidas išieškant iš atsakovo A. S.“.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš apelianto A. S. ieškovui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, 2 253 Eur (du tūkstančius du šimtus penkiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti atsakovui A. S. 30 Eur (trisdešimt eurų) už apeliacinį skundą permokėtą žyminio mokesčio dalį.

Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.