- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-23
- Bylos Nr.
- 1A-250-651/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-27087-2022-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas, Dalia Kursevičienė, Daiva Jazbutienė
- Nuteistasis
- K. Č., M. P.
- Nukentėjusysis
- N. S.
- Advokatai
- Marius Venckus, Jovita Usonytė, Kristina Marčienė, Julija Manako-Galminė
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Savinijaus Katausko,
nuteistajai K. Č., jos gynėjai advokatei Jovitai Usonytei (nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą), ir įstatyminei atstovei N. Č.,
nuteistajam M. P. (M. P.) (nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą) ir jo gynėjai advokatei Julijai Manako-Galminei,
atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės D. K., jo gynėjui advokatui Mariui Venckui, ir įstatyminei atstovei A. M.,
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. Č., nukentėjusiojo N. S. ir jo advokatės Kristinos Marčienės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo
K. Č. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį mokytis arba dirbti, arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.
M. P. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
D. K., vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – įspėjimas ir elgesio apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val. bei tęsti mokslą.
Nukentėjusiojo N. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista N. S. solidariai iš D. K., M. P. ir K. Č. 740 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki civilinio ieškinio visiško atlyginimo, o kaltinamiesiems neturint lėšų ar turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, iki jie sulauks pilnametystės nuspręsta žalą išieškoti subsidiariai iš jų atstovų pagal įstatymą A. M., G. P., N. Č..
Nuspręsta A. M. sumokėtą 100 eurų į Klaipėdos apylinkės teismo sąskaitą kaip žalos atlyginimą pervesti ieškiniui atlyginti.
Iš D. K., M. P. ir K. Č. nukentėjusiojo N. S. naudai priteista po 400 Eur iš kiekvieno turėtų išlaidų atstovo advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti, o jiems neturint lėšų ar turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, iki jie sulauks pilnametystės nuspręsta žalą išieškoti subsidiariai iš jų atstovų pagal įstatymą A. M., G. P., N. Č..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. D. K., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, dėl to, kad pagrobė svetimą turtą, bei M. P. ir K. Č. nuteisti už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2022 m. liepos 20 d., apie 21.00 val., veikdami bendrai, iš vaisių ir uogų lauko prekyvietės, esančios (duomenys neskelbtini), pardavėjai V. S. nunešus prekes į automobilį, nuo prekystalio pagrobė dėžutę su joje buvusiais 980 eurų, tokiu būdu padarydami V. S. ir N. S. 980 eurų turtinę žalą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji K. Č. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. liepos 14 d. nuosprendžio dalį dėl K. Č. nuteisimo pagal BK 178 straispnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, neobjektyviai ir šališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismas nepagrįstai nesirėmė apeliantės parodymais, kurie buvo nuoseklūs. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog ji tą vakarą su D. ir M. atvyko į (duomenys neskelbtini), kur D. pasakė, jog matė kioską ir dėžutę, kad gali tai padaryti, t. y. pavogti pinigus. K. Č. pasakė, jog jis durnelis ir jog jie eis į stotelę. Kai ji su M. atėjo į stotelę, parašė žinutę D., kur jis yra, nes norėjo važiuoti namo. Laukė D., kad visi važiuotų namo drauge. Po to D. paskambino ir pasakė, jog pavogė pinigus, paklausė kur jie yra, tada pribėgo ir parodė dėžutę su pinigais. Jie išsikvietė taksi ir nuvažiavo iki (duomenys neskelbtini), ten D. su M. nuėjo į laiptinę. Nurodo, jog ji nėjo ir nematė kas ir kaip skaičiavo pinigus. Kuprinę su pinigais turėjo M., kuris pasakė, jog iš D. gavo 100 Eur. Apeliantė teigia, kad pinigų iš D. negavo, o atvykusiam nukentėjusiajam pasakė, jog jokių pinigų neėmė. Kai pamatė, jog D. paėmė pinigus, sunerimo, kad bus problemų, todėl kai nukentėjusysis M. namuose rėkė, ji labai išsigando ir nepamena sakiusi, jog pinigų negali grąžinti, nes nebeturi.
2.2. Be to, skunde nurodoma, jog remiantis K. Č., D. K. ir M. P. parodymais, akivaizdu K. Č. nekurstė D. K. grobti pinigus iš prekyvietės, ji turėjo neigiamą požiūrį į vagystes. D. K. nurodė, jog jis pribėgęs pagrobė dėžutę iš prekyvietės ir pakišo po savo marškinėliais, po to pribėgo prie draugų, t. y. prie K. Č. ir M. P., o ar draugai matė, kad jis pagrobė dėžutė su pinigais, jis nežino. Tačiau D. K., siekdamas pasidalinti kaltę ir padarytą žalą, nepagrįstai nurodė, jog neva visi nusprendė kartu ką nors apvogti ir tuo tikslu važiavo į (duomenys neskelbtini). Pažymima, kad pats D. K. parodė, kad M. jam pasiūlė pavogti pinigų, o K. tuo metu kalbėjo telefonu, Nurodė, kad jis nuėjo prie kioskelio, o K. su M. nuėjo toliau. Taip pat nurodė, kad K. negirdėjo, kai buvo prie jų, nes kalbėjo telefonu. Kai pavogė pinigus, bėgo kiek tolėliau ir už kelio pamatė K.. Pinigus sudėjo į savo ar į M. kuprinę. Nurodė, kad nepamena, ar važiuojant taksi K. Č. visą laiką žiūrėjo į telefoną. Apeliantė teigia, kad matė kaip pinigus skaičiavo D. ir M.. Taip pat teigiama, kad iš D. K. ir M. P. parodymų matyti, kad būtent dėl M. P. kavos vagystės iš „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės jie apsipyko, o į D. K. veiksmus dėl pinigų vagystės K. Č. reagavo piktai, ji jokiu būdu nepritarė jų vagystei, net netikėjo, jog jis taip gali pasielgti. Nėra duomenų, jog apeliantė stovėjo ir saugojo prekyvietę stebėdama aplinką, kad kiti žmonės nematytų ką daro D. K., kadangi ji su M. P. tuo metu buvo visai kitoje gatvės pusėje. Sužinojusi, jog D. K. pagrobė pinigus, K. Č. išsigando, kad turės problemų, nes prieš tai kartu vaikščiojo su D. K., todėl sutiko iš ten išvažiuoti kuo greičiau taksi. Nurodoma, jog ji nebuvo tokia drąsi, kad D. K. lieptų grąžinti pagrobtus pinigus, nes jis yra gerokai aukštesnis ir stipresnis, todėl nebūtų paklausęs.
2.3. Skunde teigiama, kad ji neketino dalyvauti jokiose vagystėse, jokių D. K. pagrobtų pinigų negavo. Nurodoma, kad apeliantė draugavo su M. P., todėl daug laiko leido kartu, o D. K. irgi buvo su jais. Turėdami laisvo laiko kartu važinėdavo ir vaikščiodavo po įvairias miesto vietas, taip leisdami laisvalaikį vasarą. Įvykio dieną, kadangi jau buvo vakaras, ji pradėjo D. K. rašyti žinutės ir skambinti telefonu, klausdama, kur jis prapuolė, ir sakydama, jog jie nori važiuoti namo ir kad jo laukia stotelėje. Tačiau tuo pat metu nuolat bendravo ir su mama, kuri liepė važiuoti namo. Kadangi su mama kalbėjo, todėl neturėjo laiko kada stebėti, ką veikia D. K. ar kaip jie su M. P. dalinasi pagrobtus pinigus. Buvo svarbu nesusipykti su mama ir kuo greičiau grįžti namo, kad už bausmę kitais vasaros vakarais neuždraustų su draugais pabūti lauke. Pažymima, jog tuo metu kai nukentėjusysis juos spaudė atiduot pinigus, jei būtų turėjusi kiek nors pinigų, būtų nukentėjusiajam atidavusi juos už savo draugą M. P. ne dėl to, kad būtų grobusi juos, tačiau dėl to, kad piktai rėkiantis vyriškis nustotų juos gąsdinti.
3. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis N. S. ir jo advokatė Kristina Marčienė prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. liepos 14 d. nuosprendžio dalį, kuria iš dalies tenkintas civilinis ieškinys ir priteisti nukentėjusiajam iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. K., nuteistųjų M. P. ir K. Č. 3 360,00 Eur turtinei žalai atlyginti ir išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Kitą teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, neteisingai, netinkamai ir neišsamiai ištyrė bei vertino ir savaip interpretavo byloje esančius įrodymus, susijusius su civilinio ieškinio dydžio pagrįstumu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad N. S. nusikalstamais D. K., M. P. ir K. Č. veiksmais buvo padaryta žala. Žalai ir jos dydžiui pagrįsti N. S. į bylą yra pateikęs rašytinius įrodymus. Jis pateikė 2022 m. liepos 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos pajamų orderio kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindu įsigijo vaisių, skirtų pardavimui jo prekybos vietose, 2022 m. liepos 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje taip pat nurodyti vaisiai skirti pardavimui N. S. prekybos vietose, jose nurodyti vaisių kiekiai ir jų įsigijimo kaina, Taip pat pateiktas dokumentas, kurį N. S. sudarė nedelsiant po įvykio ir kuriame atlikti paskaičiavimai, kiek, kokių ir už kokią sumą, įvykio dieną, prekybos vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), parduota vaisių. Be to, šiame dokumente užfiksuota, kad 2022 m. liepos 20 d. prekybos vietoje buvo suprekiauta už 2 405,50 Eur, taip pat užfiksuota, kad į prekybos vietą N. S. pristatė 1 200,00 Eur, kurie buvo skirti grąžai. Taigi iš viso tą vakarą šioje prekybos vietoje buvo 3 605,50 Eur grynųjų pinigų. Be to pateikta 2023 m. liepos 20 d. pažyma, kurioje užfiksuota analogiška 3 605,50 Eur suma, kuri tą dieną buvo prekybos vietoje ir kuri buvo pavogta, pateiktas 2023 m. liepos 20 d. vidinis dokumentas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra užfiksuotos prekės (vaisiai) ir jų kiekiai bei jų pardavimo kainos klientams. Prekės buvo pristatytos 2022 m. liepos 20 d. į prekybos vietą, adresu (duomenys neskelbtini), kurios buvo įsigytos pagal 2022 m. liepos 19 d. PVM sąskaitą faktūrą. Taip pat, šiame dokumente nurodyta, jog kartu su nurodytais vaisiais, ten prekiavusiai V. S. buvo perduota 1 200 Eur, skirtų grąžai klientams. Bei pateiktas 2023 m. liepos 21 d. Prekių ir medžiagų vertybių inventorizacijos aprašas Nr. (duomenys neskelbtini)/pakvitavimas. Iš šio dokumento matyti, jog 2022 m. liepos 20 d. į prekybos vietą buvo pristatytos 6 prekių pozicijos už 2 700,50 Eur sumą, o 2022 m. liepos 21 d. atlikus inventorizaciją, nustatyta, kad liko tik 5 prekių pozicijos su mažesniais kiekiais ir likusių prekių vertė sudarė 300 Eur. Taigi iš pateiktų dokumentų matyti, kad 2022 m. liepos 20 d. N. S. perdavė V. S. pardavimui prekių už 2 700,50 Eur, o dienos pabaigoje liko prekių už 300 Eur, todėl suprekiauta buvo ir grynųjų pinigų už parduotas prekes prekybos vietoje 2022 m. liepos 20 d. buvo 2 400 Eur. Prie šios sumos pridėjus N. S. atvežtus grąžai l 200,00 Eur, viso prekybos vietoje 2022 m. liepos 20 d. darbo pabaigoje buvo 3 600 Eur. Tačiau N. S. žalą įvertino 3 500 Eur sumai, kadangi 100 Eur sumą įvertino kaip nuostolius dėl nekokybiškų ar sugedusių vaisių. Iš šios 3 500 Eur sumos, D. K. ir M. P. grąžino po 70 Eur, todėl galutinė žalos ir ieškinio suma yra 3 360,00 Eur. Pažymima, kad vaisių įsigijimo sąskaitose yra nurodyta mažesnė suma nei 2022 m. liepos 20 d. vidiniame dokumente, kas patvirtina, jog į prekybos vietą vaisiai buvo pristatyti su nurodyta pardavimo kaina (pajamos). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, tarp kurių yra oficialūs buhalterinės apskaitos dokumentai, šiai dienai yra galiojantys, jais vadovaujamasi tvarkant apskaitą, jie nėra teisiškai ar kitaip nuginčyti ar oficialiai pripažinti negaliojančiais/neteisingais. Pirmosios instancijos teismas iš esmės dėl minėtų rašytinių įrodymų nepasisakė, jų neanalizavo ir nevertino bylos, apskaitos bei nukentėjusio asmens vykdomos veiklos kontekste. Teismas, rašytinius įrodymus vertindamas kritiškai, nepagrįstai nevertino esminės aplinkybės, jog nukentėjusysis N. S. vykdo individualią veiklą verslo liudijimo pagrindu, t. y. prekybą vaisiais laikinose pavėsinėse.
3.2. Be to, skunde nurodoma, kad nukentėjusysis N. S. neprivalėjo ir negalėjo turėti kitokių nei pateikė teismui dokumentų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. IK-040 „Dėl gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. V-255 „Dėl Kasos aparatų naudojimo taisyklių patvirtinimo“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. VA-40 „Dėl kasos aparato nenaudojimo atvejų, kai kasos aparato neįmanoma naudoti dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą, ir apskaitos dokumento išrašymo“, asmuo vykdantis individualią veiklą pagal pažymą, bei vykdydamas lauko prekybos veiklą, kaip šiuo atveju nukentėjusysis N. S., kiekvienam pirkėjui neprivalo išrašyti sąskaitos faktūros, ją privalo išrašyti tik pirkėjui pareikalavus. Pasibaigus dienai, iš lauko prekybos veiklos gauti pinigai turi būti užpajamuojami viena sąskaita faktūra, kurioje nurodoma bendra per dieną parduotų prekių suma, išskyrus sumą pagal išrašytas sąskaitas faktūras. Taip pat, vadovaujantis minėtu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), kasos aparatą privaloma naudoti, jeigu individualią prekybos veiklą (maisto produktais ir kitomis prekėmis) pagal pažymą vykdo pastatuose ar patalpose, taip pat kioskuose, vagonėliuose, kilnojamuose nameliuose, autoparduotuvėse, t. y. kai prekiaujama ne lauko sąlygomis. Šiuo atveju, kadangi 2022 m. liepos 20 d. dienos pajamos buvo pavogtos, todėl N. S. negalėjo išrašyti tos dienos pajamų sąskaitos, o turėjo atlikti inventorizaciją ir įforminti bei pagrįsti apskaitoje prekių pardavimą ir pinigų dingimą. N. S. atlikta inventorizacija, tai materialinių vertybių faktinis sutikrinimas pagal faktą su apskaitos duomenimis. Todėl, skundžiamo nuosprendžio motyvai, kuriais yra sumažinta ieškinio suma, yra nepagrįsti ir neteisingi. Teismas nurodydamas, kad nėra pagrindo tikėti N. S. pateiktais vidiniais dokumentais, sukelia pagrindo abejoti nukentėjusiojo asmens sąžiningumu, nors tam nėra jokio pagrindo. Priešingai, kaltinamieji turėjo suinteresuotumą nurodyti mažesnę pagrobtų pinigų sumą, kad galėtų atlyginti mažesnę žalą ir praturtėti kito asmens sąskaita, būtent toks ir buvo jų vagystės tikslas. Taip pat pažymima, jog nukentėjusieji iš gailesčio neteikė ieškinio dėl neturtinės žalos, nes neturi jokio suinteresuotumo pabloginti kaltinamųjų situacijos. Iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusysis siekė taikiai išspręsti šios vagystės situaciją. Šios aplinkybės patvirtina nukentėjusiojo sąžiningumą ir neturėjimą jokios priežasties ar tikslo pasipelnyti iš kaltinamųjų.
3.3. Skunde pažymima, kad teismas žalos dydį paskaičiavo vadovaudamasis tik D. K. ir M. P. parodymais ir kaip argumentą nurodė, jog tokie jų parodymai atitinka kitus byloje esančius įrodymus, neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, tačiau, byloje tokių įrodymų, patvirtinančių kaltinamųjų parodymus nėra. Atkreipiamas dėmesys, jog nukentėjusieji jau ikiteisminio tyrimo pradžioje nurodė apytiksliai tokią reikalaujamos žalos sumą, kuri pasitvirtino atlikus inventorizaciją. Tai rodo nukentėjusiųjų nuoseklumą ir sąžiningumą. Be to, ilgametė nukentėjusiųjų patirtis šioje verslo sferoje, leidžia jais pasitikėti ir tikėti jų pateiktais duomenimis.
3.4. Skunde teigiama, kad tai, jog buvo pagrobta ne mažiau nei 3 500 Eur, patvirtina aplinkybė, kad D. K. mama siūlė atlyginti savo sūnaus padarytos žalos dalį – 1 000 Eur. Jei buvo pavogta tik 780 Eur, būtų nelogiška nukentėjusiajam dalyvauti teisminiuose ginčuose, jei visą padarytą žalos sumą galėjo susigrąžinti iš D. K. mamos.
3.5. Skundu nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio argumentais, jog pinigų sumos dydis paremtas tik subjektyviais nukentėjusiųjų parodymais, įskaitant ir atliktus vidinius tos dienos prekybos paskaičiavimus. Pabrėžiama, kad nukentėjusiojo vykdoma ūkinė komercinė veikla turi savo specifiškumą. O būtent, nukentėjusysis vykdo mažmeninę prekybą vaisiais kilnojamojo pobūdžio lauko pavėsinėje. Tokiu atveju, nukentėjusysis neturi galimybės prisijungti prie elektros šaltinio ir naudoti elektroninio kasos aparato bei fiziškai neįmanoma kiekvienam pirkėjui – fiziniam asmeniui, kiekvieną kartą pardavus vaisių išrašinėti pinigų priėmimo kvitus. Dėl tokios ūkinės komercinės veiklos specifiškumo, įstatymų leidėjas bei mokesčių administratorius, tokią veiklą vykdantiems asmenims, aukščiau paminėtų teisės aktų reglamentavimu sudarė galimybes apskaitą tvarkyti supaprastinta, palengvinta tvarka. Teismui pateikti duomenys dėl žalos dydžio pagrįstumo nėra subjektyvūs. Žala yra apskaičiuota pagal vaisių įsigijimo PVM sąskaitose faktūrose nurodytus vaisių kiekius, asortimentą ir įsigijimo kainą, bei pagal vaisių pardavimo kiekius, asortimentą ir kainas įvykio dienai.
3.6. Be to nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad nukentėjusieji nepatvirtino ir nenurodė, kiek buvo išmesta sugedusios produkcijos. Tačiau tai žalos apskaičiavimo dydžiui neturi jokios reikšmės, kadangi įvykio dienos pajamos, t. y. suprekiauta pinigų suma yra apskaičiuota pagal faktinį parduotų vaisių kiekį ir faktinį pinigų gavimą. Pagal 2022 m. liepos 19 d. PVM sąskaitą faktūrą vaisiai buvo įsigyti dieną iki įvykio, tai nėra jokio logiško pagrindo teigti, kad galėjo būti ženklus vaisių sugedimas. Be to, N. S. iš pavogtos 3 600 Eur sumos, teikdamas civilinį ieškinį iš nurodytos sumos atėmė 100 Eur dėl vaisių sugedimo.
3.7. Be to, skunde teigiama, jog šiuo atveju reikšmės žalos dydžio apskaičiavimui neturi tai, jog nukentėjusieji valdo du prekybos taškus. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nėra argumentuota, kokią tiesioginę įtaką žalos apskaičiavimui ir ieškinio dalies netenkinimui turi pats faktas, jog nukentėjusiojo parduodamos prekes yra sveriamos. Teismo argumentai dėl apskaitos už parduotą kiekvieną prekę atskirai yra nepagrįsti ir neteisingi, kadangi apskaita vedama kaip to reikalauja teisės aktai, atsižvelgiant į jo veiklos specifiškumą.
4. Atsiliepimo į apeliacinius skundus negauta.
5. Teismo posėdyje nuteistosios K. Č. gynėja advokatė Jovita Usonytė prašė K. Č. apeliacinį skundą tenkinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį jos atžvilgiu, nukentėjusiojo N. S. ir jo atstovės advokatės Kristinos Marčienės apeliacinį skundą atmesti.
6. Teismo posėdyje nukentėjusiojo N. S. atstovė advokatė Kristina Marčienė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios K. Č. apeliacinį skundą atmesti.
7. Teismo posėdyje prokurorė Rita Ušinskienė prašė nuteistosios K. Č. apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo N. S. apeliacinį skundą tenkinti.
8. Teismo posėdyje nuteistojo M. P. gynėja advokatė Julija Manako-Galminė ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. K. gynėjas advokatas Marius Venckus prašė nukentėjusiojo N. S. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
9. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju nuteistoji K. Č. apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, ginčija savo kaltę, tvirtina, jog ji neketino dalyvauti jokiose vagystėse, jokių D. K. pagrobtų pinigų negavo. Nukentėjusysis N. S. apeliaciniu skundu nesutinka su priteistu turtinės žalos dydžiu. Būtent šiais klausimais apygardos teismas ir pasisako.
Dėl K. Č. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį
10. BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos požymių ir nusikalstamą veiką padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Taigi, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatoriai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-178-387/2022, 2K-61-648/2022, 2K-7-38-1073/2023, 2K-167-719/2023). Kaip matyti iš skundo turinio, teismo šališkumą nuteistosios gynėjas sieja išimtinai su nuteistajai nepalankiu įrodymų vertinimu skundžiame sprendime, tačiau ši aplinkybė teismo šališkumo neįrodo.
11. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais duomenimis, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl K. Č. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.
12. BPK 178 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas pagrobė svetimą turtą. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas vagystės (BK 178 straipsnis) požymius, ne kartą konstatavo, kad vagystės kaip turto pagrobimo apibrėžimo įstatymas nepateikia, o teismų praktikoje turto pagrobimas apibrėžiamas nevisiškai vienodai. Antai vienu atveju pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010). Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Vagystė kaip nusikalstama veika nuosavybei savo esme yra nukreipta į svetimo turto užvaldymą (aktyviais veiksmais), tai pagrindinis tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tikslas, todėl būtent su tuo yra susiję ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-1073/2022). Taip pat pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326/2010, 2K-228/2013, 2K-517-303/2015). Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis nei vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas, nes pagrobimu nukentėjusiajam atimama ne tik galimybė valdyti bei naudotis, bet ir disponavimo turtu galimybė, arba ji yra pasunkinama. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-61-489/2018). Taigi, vagystės dalykas – svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris grobimo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas. Pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo dispozicijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-118-746/2016). Vis dėlto, nepaisant tam tikrų skirtumų apibrėžiant turto pagrobimo sąvoką, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo arba kai kaltininkas suvokė, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-63-648/2016, 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018).
13. Nagrinėjamoje byloje K. Č. nuteista pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2022 m. liepos 20 d., apie 21 val., veikdama kartu su D. K. ir M. P., iš vaisių ir uogų lauko prekyvietės, esančios (duomenys neskelbtini), pardavėjai V. S. nunešus prekes į automobilį, nuo prekystalio pagrobė dėžutę su joje buvusiais 980 eurų, tokiu būdu padarydami V. S. ir N. S. 980 eurų turtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
14. K. Č. viso proceso metu kaltės nepripažino. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad vaikščiojant D. jai pasakė, kad gal ji apvogs kioską, tačiau ji juo nepatikėjo. Nurodė, kad ji ir M. nuėjo į autobusų stotelės pusę, nes ruošėsi važiuoti namo, o D. nuėjo link lauko prekybos kiosko, tačiau ji nebuvo įsitikinusi, kad jis tikrai pavogs pinigus. Ji eidama link stotelės matė, jog D. eina link kiosko, ir suprato, kad jis nuėjo pavogti pinigus iš kiosko, tačiau negalvojo jog jis taip pasielgs. Praėjus apie 10 min paskambino ir pasakė, jog jis jau viską padarė, todėl ji suprato, kad D. pavogė pinigus. Tada ji per programėlę iškvietė taksi ir visi nuvažiavo iki (duomenys neskelbtini). Kelionės metu D. iš kuprinės pinigų išsiėmęs nebuvo, jai jų nerodė. Po to persėdo į kitą taksi. Parodė, kad galėjo tuo metu būti apie 22 valanda, kai parvežė iki namų D., o paskui ji su M. važiavo iki jos namų. Nurodo, kad D. pinigų nerodė, jų neskaičiavo, pinigais nesidalino, kokią pinigų sumą pavogė D. nežino, jis jai pinigų nedavė, prie jos pinigų D. nedavė ir M.. Kodėl D. nurodo, kad jai davė 100 eurų, ji nežino. (t. 2, b. l. 60-63, 78-81). Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje papildomai parodė, kad kai D. atėjo jos ir M., jis pinigus laikė po savo marškinėliais. Dėžutė buvo plastmasinė, kur laikomos braškės. Nurodė, kad nematė kiek buvo pinigų, tik jų buvo daug. Parodė, kad nematė, kas skaičiavo ir kur skaičiavo pinigus, taip pat nematė, kad D. duotų M. pinigų. M. jai pasakė, kad gavo iš D. 100 eurų, ji pinigų iš D. negavo. Taigi, iš pačios nuteistosios parodymų matyti, kad ji žinojo apie D. K. ketinimą pagrobti pinigus nuo prekystalio. Atkreiptinas dėmesys, jog nors ikiteisminio tyrimo metu ji teigė nemačiusi jokių pinigų, tačiau apklausus teisiamojo posėdžio metu ji savo parodymus kiek pakeitė ir nurodė, jog D. pinigus laikė po savo marškinėliais, be to, ji apibūdino dėžutę, t. y, pripažino ją mačiusi.
15. Nors neigiant kaltę nuteistoji nuosekliai nurodė kaltės nepripažįstanti, tačiau vertinant nuteistosios parodymus, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistosios paaiškinimais nėra tikslinga. Pažymėtina, kad sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys kaltininko poziciją dėl pareikštų kaltinimų. Nuteistosios K. Č. kaltė padarius nusikalstamą veiką, veikiant bendrininkų grupe, įrodyta nuteistojo M. P. parodymais, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. K. parodymais, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga.
16. Nagrinėjamu atveju D. K. ir M. P. pripažino kaltę dėl pinigų vagystės, neginčijo faktinių bylos aplinkybių, jų duoti parodymai iš esmės sutampa tarpusavyje bei atitinka kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, todėl nėra pagrindo netikėti jų parodymais. Tai, jog K. Č. žinojo, kad D. K. eina vogti pinigus iš prekyvietės, patvirtino ji pati. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis su draugais M. P. ir K. Č. nuvažiavo prie (duomenys neskelbtini), tikslu ieškoti kur ir kaip pavogti pinigų. Visi trys buvo susitarę, kad kol jis pavogs pinigus, jie lauks nuošaliau. Nurodė, kad visa laiką bendravo tiek su K., tiek su M. SMS pranešimais. Nutaikęs momentą, kai pardavėja į automobilį nunešė kažkokią dėžutę, jis pribėgo prie stalo, paėmė dėžutę, užkišo ją už marškinėlių ir nubėgo prie M. ir K.. Jie išsikvietė taksi, nuvažiavo iki (duomenys neskelbtini), ten užėjo už kažkokio namo. Nurodė, kad kiek buvo pinigų monetomis nežino, tačiau popierinėmis kupiūromis buvo 770 eurų, iš jų 100 davė M. ir 100 eurų davė K. (t. 2, b. l. 15-18, 26-29). Tas pačias aplinkybes patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Tas pačias aplinkybes patvirtino ir M. P., kuris nurodė, kad jie visi, tiek D., tiek K. nutarė iš kur nors, ką nors pavogti. Toliau M. P. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir D. K.. Iš jų parodymų nustatyta, jog tiek D. K., tiek M. P., tiek K. Č. turėjo tikslą pagrobti pinigus. Nors pinigus pagrobė D. K., tačiau M. P. ir K. Č. savo konkliudentiniais veiksmais kartu realizavo bendrą nusikalstamą sumanymą. Pažymėtina, kad iš akistatos protokolo nustatyta, kad D. K. ir M. P. abu patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) jų tikslas buvo ką nors pavogti, ir K. žinojo, jog D. K. eina vogti pinigus iš prekyvietės, matė, kaip buvo pavogti pinigai, tada visi susitiko po vagystės ir taksi nuvažiavo, dalyvavo, kai skaičiavo pinigus ir dalinosi – D. K. davė po 100 eurų M. K. ir K. Č. (t. 2, b. l. 192-196). Taigi, tai, kad K. Č. žinojo apie D. K. ketinimą pagrobti pinigus nuo prekystalio, patvirtino bendravykdytojai. Be to, iš aukščiau aptartų nuteistosios K. Č. parodymų taip pat matyti, jog ji žinojo apie ketinimą pagrobti pinigus.
17. Taigi, apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo padarė pagrįstą išvadą, kad būtent nuolatinis bendravimas visos vagystės metu, t. y. išsakant žodžiu ir K. Č. girdinti apie ketinimus pagrobti konkretizuotą turtą, trumpas išsiskyrimas su pagrindiniu vykdytoju, buvimas kartu iškart po pinigų paėmimo, žinojimas apie įvykdytą nusikalstamą sumanymą, realizuotus veiksmus ir akivaizdžias to pasekmes, nuolatinis kontaktavimas nuotoliu su realiai pinigus pasiryžusiu paimti ir paėmusiu kaltininku trumpo išsiskyrimo metu rodo, kad tiek M. P., tiek K. Č. pritarė D. K. nusikalstamiems ketinimams, turėjo bendrumą veikti ir taip norėjo elgtis. Šios išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kad K. Č. nuolat bendravo su mama ir todėl nežinojo apie D. K. ketinimus pagrobti turtą ir jo pagrobtus pinigus, pinigų iš D. K. negavo.
18. Apeliantė savo skunde taip pat kelia versiją, jog ji visą laiką telefonu bendravo su savo mama, kuri liepė važiuoti namo, todėl ji neturėjo laiko stebėti, ką veikia D. K. ar kaip jie su M. P. dalinasi pagrobtus pinigus. Tačiau to nepatvirtina bylos duomenys. Iš 2022 m. gegužės 8 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad atlikus K. Č., kuri naudojasi operatoriui „Bitė Lietuva“ priklausančio mobiliojo ryšio telefono, įeinančių ir išeinančių skambučių ir SMS pranešimų analizę nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu, tai yra 2022 m. liepos 20 d. nuo 20.44 val. iki 21.17 val. K. telefonu bendravo tik su D. (t. 1, b. l. 69). Todėl apygardos teismas šią K. Č. keliamą versiją vertina kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
19. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, jog K. Č. negavo jokių pinigų iš D. K., tačiau bylos duomenys tai paneigia. D. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė, jog davė K. Č. pinigų. M. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad K. taip pat matė tuos pinigus (t. 2, b. l. 179-183). Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nematė, kad D. K. duotų pinigų. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, M. P. su K. Č. buvo artimi draugai, Tai patvirtino M. P. mama, kuri charakterizuodama sūnų patvirtino, kad jie buvo artimi draugai, sūnus siekė jos palankumo įvairiais būdais.
20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog K. Č. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteista pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, todėl nuteistosios K. Č. apeliacinį skundą, kuriuo ginčijama kaltė padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, atmeta. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi ir, įvertinęs visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, K. Č. tinkamai parinko bausmės rūšį ir teisingai nustatė jos dydį.
Dėl civilinio ieškinio
21. Nukentėjusysis N. S. nesutinka su priteistu turtinės žalos dydžiu, mano, jog civilinis ieškinys turi būti tenkinamas visiškai ir priteista nukentėjusiajam iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. K., nuteistųjų M. P. ir K. Č. 3 360,00 Eur turtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad pirmosios instancijos netinkamai ir neišsamiai ištyrė bei įvertino ir byloje esančius duomenis, susijusius su civilinio ieškinio dydžio pagrįstumu. Taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
22. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
23. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina civilinį ieškinį arba jį atmeta. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, Nr. 2K-158-303/2021). Realiai patirta žala turi būti tiksliai apskaičiuota, o asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-127/2012, Nr. 3K-3-286-313/2017, Nr. 3K-3-148-248/2019, Nr. e3K-3-164-1075/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-70-942/2022, Nr. 2K-175-489/2023).
24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad turtinę ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Šioje byloje kaltais dėl tyčinio svetimo turto pagrobimo pripažįstami D. K., M. P. ir K. Č., kurie ir yra atsakingi už jų neteisėtais veiksmais padarytą žalą.
25. Turtinės žalos samprata yra suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Bylos duomenys patvirtina, kad civiliniam ieškovui padaryta turtinė žala, susijusi su jų turto pagrobimu, tačiau kilo ginčas dėl turtinės žalos dydžio.
26. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nekaltumo prezumpcijos turinį, padarė išvadą, kad popieriniais pinigais buvo 780 eurų, todėl sprendė, jog kaltinime nurodyta suma, t. y. 3 500 eurų suma nepasitvirtino, bei atsižvelgęs į tai, kad kaltinamieji patvirtino aplinkybes, jog pagrobtame indelyje buvo daugiau nei 50 eurų monetomis, tačiau jų neskaičiavo, monetos buvo įvairaus nominalo, atsiskaitymai vyko tiek monetomis, tiek popieriniais pinigais, nukentėjusiųjų parodymus dėl buvusių monetų, padarė išvadą, kad iš viso pagrobta 980 eurų.
27. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš pateiktų dokumentų matyti, kad 2022 m. liepos 20 d. nukentėjusysis N. S. perdavė V. S. pardavimui prekių už 2 700,50 Eur, o dienos pabaigoje liko prekių už 300 Eur, todėl suprekiauta buvo ir grynųjų pinigų už parduotas prekes prekybos vietoje 2022 m. liepos 20 d. buvo 2 400 Eur. Prie šios sumos reikia pridėti N. S. atvežtus grąžai 1 200 Eur, todėl viso prekybos vietoje 2022 m. liepos 20 d. darbo pabaigoje buvo 3 600 Eur. Žala įvertinta 3 500 Eur sumai, kadangi 100 Eur sumą įvertino kaip nuostolius dėl nekokybiškų ar sugedusių vaisių. Kadangi iš šios 3 500 Eur sumos, D. K. ir M. P. grąžino po 70 Eur, todėl galutinė žalos ir ieškinio suma yra 3 360 Eur.
28. Nukentėjusysis akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas rašytinius įrodymus vertindamas kritiškai, nepagrįstai nevertino esminės aplinkybės, jog nukentėjusysis N. S. vykdo individualią veiklą verslo liudijimo pagrindu, t. y. prekybą vaisiais laikinose pavėsinėse. Tačiau apygardos teismas neturi pagrindo nepritarti nuosprendžio motyvams dėl nukentėjusiojo N. S. pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo.
29. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusieji N. S. ir V. S. tiek apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiami teisiamojo posėdžio nurodė tas pačias aplinkybes, t. y. jog pavogta suma yra apie 3 500 Eur, savo parodymų dėl turtinės žalos dydžio nekeitė. Visgi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas ši suma grindžiama tik nukentėjusiųjų pateiktais vidiniais dokumentais. Iš bylos medžiagos matyti, kad dokumentai surašyti pačių nukentėjusiųjų. Byloje nėra duomenų, jog tą dieną iki vagystės būtų suskaičiuoti prekyvietėje buvę pinigai. Apygardos teismas sutinka su skundo argumentais, jog nukentėjusysis neturi pareigos vesti kitokios apskaitos nei numatyta teisės aktuose, įforminti kiekvienos atliekamos piniginės operacijos, tačiau šiuo atveju nepakanka duomenų už kokią sumą buvo suprekiauta būtent prekybos vietoje, adresu (duomenys neskelbtini). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad matyti, jog prekyba nėra apskaitoma pagal kiekvieną konkretų objektą, t. y. nukentėjusieji valdo du prekybos taškus, kurie taip pat detaliai neapskaitomi dokumentais. Taigi, nors pateikti dokumentai, kurie patvirtina įsigytų vaisių, skirtų pardavimui jo prekybos vietose, kiekį, tačiau nėra galimybės objektyviai nustatyti, koks kiekis buvo parduotas būtent lauko prekybos vietoje, adresu (duomenys neskelbtini). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiųjų parodymai ir pateikti vidiniai dokumentai neleidžia daryti neabejotinos išvados, kokia iš tikrųjų pinigų suma buvo pagrobta.
30. Kadangi abejonių dėl nukentėjusiojo N. S. patirto turtinės žalos dydžio nėra galimybės pašalinti, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turtinės žalos dydį, vadovavosi nekaltumo prezumpcija ir iš jos kylančiu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu ir pagrįstai rėmėsi D. K., ir M. P. duotais parodymais. Ir D. K., ir M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog pagrobtoje dėžutėje buvo apie 770-780 Eur suma popierinėmis kupiūromis, pinigų monetomis jie neskaičiavo, bet, jų teigimu, galėjo būti apie 50 Eur. Iš parodymų matyti, kad pinigus jie skaičiavo tik išlipę iš taksi, už kurios paslaugas M. P. teigė mokėjęs iš pagrobtų pinigų. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pinigų monetomis niekas neskaičiavo, dalis jų galėjo iškristi juo nešant, nuo prekyvietės iki jiems susitinkant ir įdedant visus pinigus į kuprinę, ką patvirtino ir D. K., bei atsižvelgiant į tai, kad pinigų monetomis buvo daugiau kaip 50 Eur, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog iš viso pagrobta 980 eurų. Įvertinus tai, kad proceso metu nukentėjusiajam buvo grąžinti 140 eurų ir tai, kad A. M. pervedė 100 eurų į teismo sąskaitą kaip žalos atlyginimą, priteistinas turtinės žalos dydis pagrįstai sumažintas iki 780 Eur.
31. Apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, išsamiai jas pagrindė ir motyvavo bei nustatė pagrįstą turtinės žalos atlyginimo dydį.
Dėl proceso išlaidų
32. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyrius pateikė teismui pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad už M. P. suteiktą pagalbą turi būti valstybės naudai priteistina 53,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (t. 4, b. l. 10-13). Taip pat nukentėjusiojo N. S. ir jo atstovės advokatės Kristinos Marčienės apeliaciniu skundu prašoma priteisti išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme, t. y. 700 Eur.
33. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas kaip ir BPK 106 straipsnio 2 dalies numatytose išimtinėse nuostatose, t. y. BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertintos konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybės.
34. Nagrinėjamoje atveju byla išnagrinėta pagal nuteistosios K. Č. ir nukentėjusiojo N. S. apeliacinius skundus, kurie atmetami kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, nuteistajam buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo esant baudžiamojo proceso įstatyme nurodytam pagrindui, kai gynėjo dalyvavimas būtinas, nusprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo neatitiktų proporcingumo reikalavimo. Todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš M. P. nepriteistinos.
35. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo advokatui faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į šių išlaidų pagrįstumą bei į teismų praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Tos pačios taisyklės taikomos ir apeliacinės instancijos teismo procese.
36. Sprendžiant dėl proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme išieškojimo, be kita ko turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020). Kaip minėta, ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nuteistosios K. Č. ir nukentėjusiojo N. S. pateiktus apeliacinius skundus, kurie yra atmetami kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į tokį skundų išnagrinėjimo rezultatą, yra pagrindas nukentėjusiojo atstovės prašymą priteisti advokato išlaidas laikyti nepagrįstu, todėl už nukentėjusiojo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme susidariusios advokato išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios K. Č., nukentėjusiojo N. S. ir jo advokatės Kristinos Marčienės skundus atmesti.
Nepriteisti Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dėl M. P. (M. P.) suteiktos antrinės teisinės pagalbos, tai yra 53,33 Eur.
Nepriteisti nukentėjusiajam N. S. 700 Eur advokato išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.