Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio,

nuteistojo V. Š. gynėjui advokatui Laimonui Judickui (nuotoliniu būdu, naudojantis „Zoom“ programa),

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Laimono Judicko (toliau tekste – ir nuteistojo gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros bausmė, įpareigojant jį per 4 (keturis) mėnesius nuo laisvės apribojimo bausmės vykdymo pradžios sudalyvauti elgesio keitimo programoje ir visu laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu pradėti dirbti arba tęsti darbą ar užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, V. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir jai iš V. Š. priteista 21,32 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinės palūkanos už priteistą sumą (21,32 Eur), skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo (civilinio ieškinio dalyje).

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės K. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš V. Š. priteista 350 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinės palūkanos už priteistą sumą (350 Eur), skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo (civilinio ieškinio dalyje). Taip pat iš V. Š. K. R. naudai priteista 850 Eur išlaidų advokatės paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.15. Apibendrindamas nuteistojo gynėjas nurodo, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. Š. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuosprendį grindė motyvais, neatitinkančiais faktinių bylos aplinkybių, neištyrė visų bylos įrodymų, neišanalizavo jų tarpusavio ryšio sąsajumo, nereagavo į gynybos pagarsintus baudžiamosios bylos trūkumus ir nesiėmė jokių veiksmų bylos duomenų neaiškumams pašalinti.

2.19. Apibendrindamas gynėjas daro išvadą, kad V. Š. padaryta veika yra pripažintina mažareikšme, o V. Š. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu. Gynėjas nurodo, kad V. Š. veiką pripažinus mažareikšme ir atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 1 dalimi, 115 straipsniu, proceso ir civilinio ieškinio išlaidos neatlygintinos, nukentėjusiosios civilinis ieškinys atmestinas visa apimtimi.

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Nukentėjusioji ir jos atstovė bei prokurorė prašė atmesti apeliacinį skundą. Nukentėjusiosios K. R. atstovė advokatė Asta Martišienė teismo posėdyje pateikė prašymą pripažinti proceso išlaidomis K. R. patirtas 400 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme bei jas priteisti, taip pat pateikė sąskaitą už teisines paslaugas 400 Eur sumai ir sąskaitos už teisines paslaugas mokėjimo patvirtinimą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

6. Iš byloje pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl V. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodoma, jog priimant skundžiamą nuosprendį buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, vertinant įrodymus pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos bei nukrypta nuo įrodymų vertinimo taisykles aiškinančios suformuotos Lietuvos teismų praktikos.

7. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–513/2013). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas, kaip ir tikrinimas, iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai įvertino nuteistojo V. Š. atliktus nusikalstamus smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiosios K. R. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį, neturi (BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalys), taip pat nėra jokio pagrindo teigti, jog apylinkės teismas netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes interpretuojant kitaip (subjektyviai, palankiai nuteistajam), nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

9. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

10. V. Š. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad įvykusio žodinio konflikto metu priėjęs prie nukentėjusiosios K. R., ranka sugriebė jai už kairiojo žasto ir pastūmė, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios K. R. sveikatą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad šiais veiksmais nuteistojo V. Š. nukentėjusiajai K. R. padaryti sužalojimai (paviršiniai odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos kairiame žaste) vertintini kaip nežymus K. R. sveikatos sutrikdymas. Nors V. Š. savo kaltę viso proceso metu neigia, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė nežymiai sutrikdžius nukentėjusiosios K. R. sveikatą neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu, o būtent: nukentėjusiosios K. R. ir liudytojo E. L. parodymais, taip pat byloje esančiais garso įrašais ir jų apžiūros protokolais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 2874/2022 (01) bei kita rašytine bylos medžiaga. Vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas.

11. Šioje byloje neginčytinai nustatyta, jog tarp nuteistojo V. Š. ir nukentėjusiosios K. R. įvykio metu susiklostė konfliktinė situacija, nes ši aktyviai dalyvavo buto, kurį iš V. Š. nuomojosi jos draugas E. L., perdavime–priėmime, V. Š. atliekant buto patikrą, ji vis užeidavo į šį butą, nors jis tam prieštaravo, nesutikdama su nuteistojo nuomone dėl perduodamo buto būklės ir švaros, išsakė įvairias replikas. Tačiau apeliaciniu skundu ginčijama nuteistojo kaltė, teigiama, kad V. Š. nesmurtavo prieš nukentėjusiąją, nurodoma, kad nukentėjusioji turėjo motyvą apkalbėti V. Š. Vis tik, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog K. R. siekė pakenkti V. Š. jį apkalbėdama. Priešingai, byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų bei tinkamai įvertintų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog V. Š. nežymiai sutrikdė K. R. sveikatą, kaltinime nurodytu laiku ir vietoje padarydamas jai paviršinius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas kairiame žaste.

12. Visų pirma, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo abejoti nukentėjusiosios K. R. parodymų patikimumu, kadangi nukentėjusioji viso proceso metu iš esmės nurodė tuos pačius V. Š. jos atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus – sugriebimą jai už kairiojo žasto, stūmimą, o jos parodymus patvirtina kiti pirmosios instancijos teismo ištirti ir tinkamai įvertinti įrodymai. Šiuo atveju, byloje pateikta specialisto išvada patvirtina nukentėjusiosios K. R. parodymus, kadangi jai nustatytas sužalojimas ir jo padarymo būdas atitinka nurodomą kaltinamojo smurtavimo prieš nukentėjusiąją būdą bei padarytų sužalojimų lokalizaciją. Taip pat nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytojo E. L. parodymai ir pačios nukentėjusiosios darytas garso įrašas. Pažymėtina, jog liudytojas E. L. teisiamajame posėdyje nurodė, kad V. Š. agresyviai priėjo prie K. R., dešine ranka čiupo jai už kairės rankos ir stūmė į sieną. Iš nukentėjusiosios K. R. pateikto garso įrašo, kuris buvo apžiūrėtas 2023 m. kovo 2 d. kitų objektų apžiūros protokolu, nustatyta, kad K. R. pasakė „<...> Ne, Jūs manęs nestumdykite.“ Po ko V. Š. atsakė „Eikit abudu, eikit tada abudu.“ Garso įraše girdimi stumdymosi garsai. Vėliau pokalbio eigoje K. R. vis primena apie jos stumdymą, pasakydama: „Bet ir stumdote nepažįstamą žmogų“, „Taip. O Jūs mane stumdote“ , „O atsiprašau, Jūs su manim kalbėsit, kai aš parašysiu pareiškimą, kad Jūs mane stumdėt?“, „Mergina, Jūs irgi pasijuoksit, nes mane stumdėt.“, „Skambink teisininkui, jis grasina antstoliu, stumdo tavo merginą, kuri stovėjo laiptinėje.“. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. Š. neneigė stumdęs nukentėjusiąją, priešingai, jis į prašymus nestumdyti atsakė: „Prašome išeiti.“ Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog nurodytos bylos aplinkybės patvirtina K. R. parodymus dėl V. Š. stumdymosi ir smurtavimo jos atžvilgiu aplinkybių. Šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad V. Š. rankose laikė krepšį ir telefoną, todėl neturėjo galimybės sužaloti nukentėjusiąją sugriebiant jai už kairiojo žasto, kadangi tiek iš paties nuteistojo, tiek iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad nuteistasis, tikrindamas buto švarą, atidarinėjo spinteles, judino baldus. Be to, iš byloje K. R. pateiktų nuotraukų, kuriose buto apžiūros metu užfiksuotas V. Š., matyti, kad nors dešinėje rankoje jis laiko telefoną, tačiau nuotraukose nesimato, kad kitoje rankoje jis laikytų krepšį (t. 1, b. l. 47, 49). Vienoje nuotraukų užfiksuota, kaip V. Š. stovi ant durų slenksčio prie nukentėjusiosios, stovinčios laiptinėje, ant durų kilimėlio, o V. Š. kairė ranka ištiesta link nukentėjusiosios (t. 1, b. l. 49). Taigi, nurodytieji apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip nuteistojo gynybinė versija.

13. Papildomai pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad K. R. jos pastūmimo metu neišreiškė skausmo ir to iš tiesų pateiktuose garso įrašuose negirdėti, nagrinėjamu atveju nebūtina nustatyti, jog nukentėjusioji būtų objektyviai išreiškusi patirtą skausmą, kadangi V. Š. nuteistas ne už fizinio skausmo sukėlimą, o už nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors abi šios nusikalstamos veikos yra numatytas vienoje normoje, t. y. BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau šie veiksmai – fizinio skausmo sukėlimas, nežymus sužalojimas, trumpas susargdinimas – yra alternatyvūs, užtenka bent vieno iš jų realizavimo, kad asmenį būtų galima traukti baudžiamojon atsakomybėn. Tai nereiškia, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusioji nepatyrė fizinio skausmo, tačiau jo įrodinėti nebereikia, kadangi yra objektyviais duomenis nustatytas ir užfiksuotas nežymus K. R. sveikatos sutrikdymas – nežymus sužalojimas.

14. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus ir abejones dėl nukentėjusiosios K. R. parodymų patikimumo, pažymėtina, jog jos parodymai esminėse detalėse viso proceso metu buvo gana nuoseklūs. Nors apeliantas siekia pagrįsti jų netikslumą atskirose dalyse, visgi skunde nurodomi nukentėjusiosios parodymų aspektai, esminių bylos aplinkybių kontekste, nekeičia teismo išvados dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo. Pirmiausia, nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad K. R. nenuosekliai aiškino, kodėl medicininės apžiūros metu atsisakė nurodyti, kad ją sužalojo V. Š. Medicininiame išraše nurodyta, kad pacientės teigimu, ji susimušė į sieną, akistatos metu K. R. parodė, kad sesutei, kuri pildė dokumentus, ji papasakojo apie įvykį, kad ją stumdė, seselė pasakė, kad reikės kviesti policiją, kad ji parašytų pareiškimą. K. R. akistatos metu parodė, jog ji buvo išsigandusi ir pasakė gydytojai, kad susitrenkė pati. 2022 m. lapkričio 29 d. papildomos liudytojo apklausos metu K. R. parodė, kad: „Paklausus gydytojo, kas man atsitiko, nurodžiau, kad pati trenkiausi sieną. Taip pasakiau iš susijaudinimo, nes bijojau, kad gydytojas iškvies policiją“. 2023 m. balandžio 18 d. akistatos metu, atsakydama į klausimus, K. R. patikslino, jog: „Gydytojai pasakiau, kad susižeidžiau, o sesutei papasakojau visą situaciją kaip vyko iš tikrųjų“; „Buvau kitame rajone. Nežinojau, kaip grįžti iki namų, o gydytoja pasakė, kad reikės kviesti policiją“. Taigi, K. R. vienu metu parodė, kad apie V. Š. neteisėtus veiksmus pasakojo sesutei ir sesutė sakė, kad reikės kviesti policiją, kitu atveju parodė, kad jai gydytoja pasakė, kad reikės kviesti policiją. Teisėjų kolegija šiuo atveju reikšmingomis aplinkybėmis laiko tai, kad nukentėjusioji aiškiai nurodė priežastis, dėl ko ji gydytojui neatskleidė visų sužalojimo aplinkybių: buvo vėlu, tamsu, ji draugui liudytojui E. L. išvykus liko viena, buvo stresinės būsenos po įvykio, dar nebuvo apsisprendusi teikti pareiškimą policijai. Tuo tarpu, vien tik tai, kad vieną kartą ji įvykio aplinkybes teigė papasakojusi slaugytojai, o kitą kartą – gydytojai, nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų patikimumu. Šiuo atveju neatmestina tikimybė, jog nukentėjusioji, nurodydama, kad „gydytoja pasakė, kad reikės kviesti policiją“, galėjo suklysti slaugytoją pavadindama gydytoja, kadangi iš ambulatorinio apsilankymo aprašymo matyti, jog ji lankėsi pas gydytoją vyrą (t. 1, b. l. 21). Iš nukentėjusiosios duotų parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme akivaizdu, kad ji tiksliai nurodė visas įvykio aplinkybes slaugytojai, be to, ambulatoriniame apsilankymo išraše nurodyta: „Pacientės teigimu, sumušė į sieną“, kas patvirtina nukentėjusiosios parodymus, jog ji gydytojui nurodė, kad susitrenkė pati.

15. Toliau apeliaciniu skundu nukentėjusiosios K. R. parodymų patikimumą siekiama paneigti motyvuojant tuo, kad ji melagingai parodė, kokia transporto priemone atvyko į gydymo įstaigą, t. y. teisiamojo posėdžio metu ji patvirtino savo parodymus, duotus 2022 m. lapkričio 29 d. liudytojo papildomos apklausos metu, kad E. ją išleido iš automobilio prie „Lietuvos Sąjūdžio kelias“ sustojimo ir ji viešuoju transportu nuvyko į Lazdynų ligoninės priėmimo skyrių, 2023 m. balandžio 18 d. akistatos metu duotus parodymus, kur ji nurodė, kad ji viena autobusu važiavo į Lazdynų ligoninės priimamąjį. Tuo tarpu medicininiame išraše užfiksuota, jog nukentėjusioji į ligoninę atvyko automobiliu. Taigi, gynėjo manymu, nukentėjusioji davė melagingus parodymus dėl to, kokia transporto priemone atvyko į ligoninę. Šiuo atveju, pažymėtina, jog tiek nukentėjusioji, tiek liudytojas E. L. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad E. L. K. R. išleido iš automobilio prie „Lietuvos Sąjūdžio kelias“ sustojimo ir ji į gydymo įstaigą nuvyko viešuoju transportu. Apeliaciniame skunde nurodomos kaip prieštaringos, netikslios nukentėjusiosios parodymų detalės, kaip kad nuvykimas į ligoninę automobiliu ar autobusu, nėra pagrįstas argumentas paneigti nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą, kadangi ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodant atvykimo būdą galėjo būti padaryta klaida, todėl šis neatitikimas nelaikytinas reikšmingu sprendžiant dėl nukentėjusiosios parodymų nuoseklumo, be to, nenustatyta, kad nukentėjusioji turėjo pagrindą melagingai nurodyti atvykimo į gydymo įstaigą būdą, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl nukentėjusiosios parodymų melagingumo atmetamas kaip nepagrįstas.

16. Nuteistojo gynėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, apeliaciniame skunde pažymi, kad netenkinus prašymo apklausti specialisto išvadą surašiusį specialistą arba surašyti užduotį atlikti papildomą specialisto tyrimą, siekiant nustatyti tikslų sužalojimo padarymo laikotarpį, nėra aiškus K. R. patirto sužalojimo laikotarpis, be to, iš specialisto išvados negalima spręsti tikslaus sveikatos sutrikdymo padarymo būdo, sužalojimą lėmusio objekto savybių. Gynėjo teigimu, byloje esantys medicininiai dokumentai savaime nepagrindžia fakto, kad būtent V. Š. kaltinime nurodytais veiksmais ir laiku K. R. padarė tiriamą sužalojimą. Atsakant į šiuos apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, jog BPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu pateikta specialisto išvada yra pakankamai aiški ir išsami, ji teismo posėdyje paskelbiama specialistui nedalyvaujant. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog specialistas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas nusprendžia, kad jo parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ar papildyti. Taigi, dėl būtinumo apklausti specialistą teismo posėdyje sprendžia teismas. Nors apeliaciniu skundu kritikuojamas teismo sprendimas atsisakyti apklausti specialisto išvadą surašiusį specialistą, susipažinus su byloje esančia Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 2874/2022 (01), matyti, kad pateiktoje specialisto išvadoje gana išsamiai aprašytas atliktas tyrimas ir jo metu gauti rezultatai, o vien tai, kad specialisto išvadoje nenurodytas tikslus sužalojimų laikas, nesudaro pagrindo abejoti minėta išvada. Nors specialisto išvadoje nenurodytas tikslus K. R. sužalojimų laikas, pažymėtina, jog pirmą kartą nukentėjusiosios patirti sužalojimai buvo užfiksuoti asmens ambulatorinio tyrimo metu tą pačią dieną, praėjus nedaug laiko nuo įvykio (Ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodytas laikas 2022 m. rugsėjo 1 d., 20.42 val. (t. 1, b. l. 21)), o specialisto išvadoje Nr. G 2874/2022 (01) užfiksuotų K. R. patirtų sužalojimų lokalizacija ant jos kūno iš esmės sutampa su minėto 2022 m. rugsėjo 1 d. ambulatorinio tyrimo duomenimis. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad minėtus sužalojimus K. R. būtų galėjusi patirti ne 2022 m. rugsėjo 1 d. įvykio metu, o kitomis aplinkybėmis arba kitu laiku (prieš arba po įvykio). Pažymėtina ir tai, kad specialisto išvadoje Nr. G 2874/2022 (01) yra aiškiai nurodyta, jog K. R. nustatyti paviršiniai odos nubrozdinimai ir poodinė kraujosruva kairiame žaste. Sužalojimai padaryti kietais-bukais daiktais, galimai nurodyto įvykio metu ir būdu, sužalojimai galėjo būti padaryti vienu trauminiu poveikiu, nurodytomis įvykio aplinkybėmis, t. y. suspaudus žastą pirštais. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog ambulatorinio apsilankymo aprašyme nukentėjusiajai nenustatytos poodinės kraujosruvos, nors nukentėjusioji teigė mėlynes mačiusi tą pačią įvykio dieną, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad poodinės kraujosruvos nukentėjusiajai galėjo išryškėti jau po vizito gydymo įstaigoje. Teisėjų kolegija šiuo atveju neįžvelgia pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kad sumušimo žymes ji matė iš karto po įvykio, kadangi ambulatorinio apsilankymo aprašyme buvo nustatytas sužalojimo pobūdis – sumušimas, objektyviai matomi paviršiniai žasto nubrozdinimai, audiniai saikingai patinę. Be to, nukentėjusioji tą pačią įvykio dieną, 23.14 val., atsiuntė E. L. nuotrauką, kurioje užfiksuota mėlyne, esanti ant nukentėjusiosios kairiojo žasto, taip pat byloje pateikti šios nuotraukos duomenys, iš kurių matyti, kad nuotrauka daryta 2022 m. rugsėjo 1 d., 22.59 val. (t. 2, b. l. 155-157). Taigi, nors teismams vertinant įrodymus, specialisto išvados neturi prioriteto prieš kitus bylos įrodymus, tačiau yra akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju specialisto išvada Nr. G 2874/2022 (01), kurią patvirtina kiti bylos įrodymai, atitinka būtent nukentėjusiosios pateiktą įvykio versiją.

17. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog nukentėjusioji nutylėjo, kad nuteistojo kaimynas R. A. jai papasakojo apie V. Š. ginčą su buvusiu nuomininku, kuris buto raktą paliko pašto dėžutėje bei apie kitus tiesiogiai tarp judviejų vykstančius teisinius ginčus, taip pat nurodoma, kad R. A. patarė nukentėjusiajai dėl nesutarimų su V. Š. kreiptis į policiją, nurodė, kokiu būdu ji tai galėtų padaryti ir parekomendavo savo pažįstamą advokatę, kuri šioje byloje ir atstovauja K. R. Vis tik, apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad kaimynas R. A. patarė nukentėjusiajai kreiptis į policiją dėl V. Š. veiksmų, kadangi nukentėjusioji 2023 m. rugsėjo 21 d. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad kitą dieną po konflikto ji ieškojo informacijos apie V. Š. internete, rado „15 min“ straipsnį apie V. Š. ir R. A. konfliktą. Internete rado R. A. kontaktus ir jam paskambino. Nukentėjusioji teisiamajame posėdyje nurodė, kad R. A. jai nepatarė kreiptis į policiją, jis tik pasakė, kad parekomenduos advokatę. Kreiptis į policiją jai patarė jos tėvai ir E. Taigi, nukentėjusioji neslėpė, kad ji bendravo su V. Š. kaimynu R. A., priešingai – teisiamajame posėdyje ji paaiškino, kad pokalbis su R. A. nelėmė jos apsisprendimo kreiptis į policiją. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo duomenų, iš kurių matytųsi, kada nukentėjusioji bendravo su R. A. – po tiriamo įvykio ar dar prieš jį, tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo netikėti nukentėjusiosios pozicija, jog ji apie R. A. ir jo konfliktą su V. Š. sužinojo tik kitą dieną po įvykio, juo labiau, įvertinus tai, kad nukentėjusioji iki aptariamo įvykio V. Š. apskritai nepažinojo.

18. Be to, nors apeliaciniame skunde bandoma diskredituoti nukentėjusiosios K. R. parodymus teigiant, kad ji kartu su E. L. veda bendrą ūkį, todėl ji ir E. L. buvo suinteresuoti nemokėti už buto išvalymą ir tokiu būdu, pradėdama ikiteisminį tyrimą V. Š. atžvilgiu, galėjo siekti daryti jam spaudimą, tačiau tai tik niekuo nepagrįsti pasvarstymai. Nagrinėjamu atveju, tiek nukentėjusiosios K. R., tiek liudytojo E. L. parodymai pasitvirtina ir kita bylos medžiaga, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje jais rėmėsi pagrįstai. Apygardos teismo įsitikinimu, nukentėjusiosios parodymai atitinka byloje esančius objektyvius duomenis, užfiksuotus specialistų išvadose, garso įrašuose ir kt. bylos medžiagoje, ir visi šie duomenys jungiasi į nuoseklią, chronologišką bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog V. Š. padarė jam inkriminuotą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

19. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir V. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, šios teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas. Tuo būdu darytina išvada, jog nuteistojo V. Š. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti.

Dėl V. Š. paskirtos bausmės

20. Nors apeliaciniame skunde neginčijama nuteistajam V. Š. paskirta bausmė, tačiau apeliaciniu skundu prašoma priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinio skundo ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir dėl paskirtos bausmės, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė bei įvertino teisingai ir skirdamas nuteistajam bausmę įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas V. Š. bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko kaltės formą ir rūšį, nusikalstama veika padarytą žalą – padarytas vienas baigtas nesunkus nusikaltimas žmogaus sveikatai. Žemesnysis teismas įvertino, kad nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, atliko vieną smurtinio pobūdžio veiksmą, panaudotas smurtas nebuvo intensyvus pobūdžio. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys), nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamojo asmenybę – teistas, per 5 metus 13 kartų baustas administracine tvarka, paskirtos baudos sumokėtos, dirbantis, vedęs, turi psichologinių problemų, charakterizuojamas teigiamai, yra gavęs padėkų ir sveikinimų. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pagrįstai nuteistajam skyrė vieną iš švelniausių BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, kurios dydį nustatė artimą sankcijoje numatytam minimaliam šios rūšies bausmės dydžiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo reikalavimus ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl laikytina teisinga.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo

21. BK 37 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Pagal šį BK straipsnį, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų, veika pripažįstama mažareikšme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.). Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-219-303/2021).

22. Iš apeliacinio skundo turinio manytina, kad esmine aplinkybe, teikiančia pagrindą taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, nuteistojo gynėjas laiko tai, kad pati nukentėjusioji elgėsi provokuojančiai, t y. nukentėjusioji įėjo į V. Š. butą ir jame buvo ne tik jam nedavus sutikimo, bet tiesiogiai iš jos reikalaujant į šį butą neiti ir iš jo pasišalinti, jos balso tonas buvo pakeltas, ji šaipėsi iš V. Š., jį įžeidinėjo ir erzino. Vis tik, nors byloje neginčytinai nustatyta, kad tarp V. Š., K. R. ir E. L. kilo žodinis konfliktas, tačiau susidariusioje konfliktinėje situacijoje nukentėjusiosios išsakytos replikos ir prieštaravimai V. Š. nesudarė jokio pagrindo nukentėjusiosios atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą, jos pasisakymai nebuvo agresyvūs ar įžeidžiantys. Net ir tuo atveju, jei V. Š. fizinio smurto panaudojimas nukentėjusiosios atžvilgiu buvo jo reakcija į tai, kad pastaroji įėjo į butą be jo sutikimo, tokia jo reakcija – stumdymasis, fizinio smurto panaudojimas, įvertinus šių veiksmų pavojingumą ir kilusius padarinius, t. y. tai, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pateisinama, o jo padaryta veika laikoma mažareikšme.

23. Nors apeliaciniame skunde pateikiamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo teismų praktikos pavyzdys, vis dėlto pabrėžtina, kad teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, jog atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

24. Apeliaciniame skunde pateiktas prašymas V. Š. nusikalstamą veiką pripažinti mažareikšme motyvuojamas ir tuo, jog jo veika nukentėjusiajai nesukėlė jokių realių pasekmių, akcentuojama, jog padarytas sužalojimas yra labai nedidelis (3,5 cm x 2,5 cm), nukentėjusioji atsisakė nedarbingumo, po sužalojimo galėjo toliau lankyti paskaitas. Tačiau būtina pažymėti, kad V. Š. savo tyčiniais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą ir vien tai, kad nukentėjusiajai padarytas sužalojimas nėra labai didelis ir po padaryto sužalojimo nukentėjusioji galėjo lankyti paskaitas, savaime nėra aplinkybė, įgalinanti taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. Kaip minėta, BK 37 straipsnio taikymas yra siejamas ne tik su padarytos žalos dydžio, bet ir nusikaltimo dalyko, kitų nusikaltimo požymių ypatumais, kurių visuma leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, jog veikos pavojingumas nėra toks didelis, kad būtų pateisinamas baudžiamosios atsakomybės taikymas. Nagrinėjamu atveju įvertinus nukentėjusiajai padarytų sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, taip pat tai, kad padarytu nusikaltimu tyčia buvo kėsintasi į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių – asmens sveikatą, darytina išvada, kad nors padaryto nusikaltimo padariniai nėra žymūs, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo laikyti padarytą nusikaltimą mažareikšmiu. Pastebėtina, kad nežymus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik retais, išimtinais atvejais, kai nustatomos ypatingos aplinkybės, rodančios itin mažą veikos pavojingumą, be kita ko, įvertinus ir kaltės formą. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių V. Š. veikos pavojingumą, nenustatyta, o nuteistojo veikimas tiesiogine tyčia nerodo šios veikos mažesnio pavojingumo. Taigi, aptarti bei įvertinti V. Š. padarytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai ir suteikiantys pagrindą taikyti BK 37 straipsnį nagrinėjamoje situacijoje.

25. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nėra pagrindo pripažinti mažareikšme. Taip pat vertinant nagrinėjamą situaciją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, baudžiamosios teisės priemonių taikymas V. Š. yra pagrįstas. Tai, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio naikinimui. Tokiu būdu, konstatavus, kad nėra pagrindo atleisti V. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės jo padarytą veiką pripažįstant mažareikšme, kartu atmetamas ir apeliacinio skundo prašymas atmesti teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiosios civilinius ieškinius ir nukentėjusiosios prašymą dėl patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėjimo bei tenkinti V. Š. prašymą dėl jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėjimo.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

26. Nukentėjusiosios K. R. atstovė advokatė Asta Martišienė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pateikė prašymą atlyginti 400 Eur nukentėjusiosios patirtų proceso išlaidų. Kartu su prašymu pateikta sąskaita faktūra, iš kurios matyti, kad nukentėjusiosios patirtas išlaidas sudaro advokato susipažinimas su apeliaciniu skundu, pasirengimas bylos nagrinėjimui ir atstovavimas teismo posėdyje, taip pat pateiktas patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, iš kurio matyti, kad K. R. sumokėjo 400 Eur už teisines paslaugas.

27. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla, kokios paslaugos buvo suteiktos proceso dalyviui, koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019). Kiekvienu atveju priteisiamų proceso išlaidų dydis turi būti įvertinamas individualiai. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018).

28. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apygardos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjo skundą, kuriuo buvo prašoma V. Š. išteisinti dėl nusikalstamos veikos padarymo ir atmesti nukentėjusiosios civilinį ieškinį, taigi nukentėjusioji, būdama suinteresuota bylos baigtimi, turėjo teisę kreiptis į profesionalų teisininką teisinės pagalbos ją atstovaujant apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundo nagrinėjimo rezultatą, t. y. į tai, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, taip pat atsižvelgdama į tai, kad nukentėjusiosios K. R. atstovė advokatė Asta Martišienė dalyvavo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir pasakė baigiamąją kalbą, sprendžia, jog nukentėjusiosios patirtos 400 Eur išlaidos yra pagrįstos, nėra aiškiai per didelės, atitinka teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijus, todėl yra priteistinos iš nuteistojo nukentėjusiosios naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Laimono Judicko apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiajai K. R. iš nuteistojo V. Š. priteisti 400 Eur (keturis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.