Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-377-589/2021

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-06-30
Bylos Nr.: 2A-377-589/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-32-3-00846-2019-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rita Dambrauskaitė, Vygintas Mažuika, Nijolė Danguolė Smetonienė
Ieškovas: G. R., A. R.
Atsakovas: A. Š., E. Š.

Kategorijos

2.1.2.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-377-589/2021Teisminio proceso Nr. 2-32-3-00846-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 30 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyginto Mažuikos ir Nijolės Danguolės Smetonienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. R. ir A. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2021 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-56-1103/2021 dėl žemės pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagal ieškovų G. R. ir A. R. ieškinį atsakovams A. Š., E. Š., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų – Pasvalio 2-ojo notarų biuro notarei I. B., ir

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai, G. R. ir A. R. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti 2011 m. balandžio 20 d. Pasvalio 2-ajme notarų biure sudarytą 3,000 ha ploto žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ir 129922/292655 dalies 29,2655 ha ploto žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovų G. R., A. R. ir atsakovų E. Š., A. Š., negaliojančia CK 1.87 straipsnio pagrindu, laikant sudarytą sandorį paskolos su nekilnojamojo turto įkeitimo sandoriu; taikyti restituciją ir grąžinti nekilnojamąjį turtą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise G. R. ir A. R., o ieškovus įpareigoti grąžinti atsakovams A. Š. ir E. Š. paskolintą sumą – 35 333,64 Eur ir 15 672 Eur palūkanas bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, jog ieškovas G. R. nuo 1999 metų vykdė ūkininkavimo veiklą. 2009-2010 metais ieškovo finansinė padėtis buvo itin bloga. Ieškovas buvo skolingas daugeliui kreditoriui, tarp jų ir AB DnB Nord bankui, su kuriuo buvo sudaryta lizingo sutartis. Nurodo, kad ieškovai,ieškovo tėvai ir atsakovai (ieškovo sesuo su vyru) visada spręsdavo iškilusias problemas ar sunkumus. Paprastai problemų sprendimų rūpindavosi ieškovo mama kartu su ieškovo seserimi A. Š.. Ieškovui G. R. dėl turimų įsiskolinimo nebuvo galimybės gauti kredito iš kredito įstaigų, todėl buvo sutarta, kad kreditas bus imamas atsakovų A. Š. ir E. Š. vardu. Buvo sutarta, kad atsakovai savo vardu paims 122 000 litų (35 333,64 Eur) dydžio kreditą, kad galima būtų atsiskaityti su kreditoriais. Tuo pačiu buvo sutarta, kad, pagerėjus ieškovo G. R., finansinei padėčiai, ieškovas atsakovams grąžins visus jam perduotus pinigus, o atsakovai perleis žemės sklypus atgal ieškovo nuosavybėn. Buvo susitarta, kad atsakovai paskolins ieškovui G. R. pinigų, o ieškovai ( perleisdamis žemės sklypą atsakovų nuosavybėn) įkeis atsakovams savo turtą, kaip prievolės įvykdymo garantą.

3. Nurodė, jog atsakovas E. Š. 2010-11-15 iš Lietuvos kredito unijos Pasvalio kredito unijos paėmė 122 000 litų (35333,64 Eur) dydžio paskolą bei tą pačią dieną visą sumą pervedė ieškovui G. R.. Praėjus penkiems mėnesiams, 2011 m. balandžio 20 d. Pasvalio 2-jame notarų biure buvo sudarytos žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartys.

4. Ieškovas gautą sumą 122 000 litų (35 333,64 Eur) panaudojo atsiskaitant su didžiausiu kreditoriumi – AB DnB Nord banku, t.y. padengiant įsiskolinimą pagal lizingo sutartis bei kreditavimo sutartis. Tačiau ieškovui nepavyko atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl papildomai buvo paimtas dar vienas kreditas atsakovės A. Š. vardu. Šio kredito grąžinimo einamosioms įmokoms pinigus duodavo ieškovas G. R. iki jo išmokėjimo pabaigos.

5. Ieškovas G. R. kreipėsi į atsakovus, norėdamas grąžinti visą paskolintą sumą ir palūkanas, tačiau atsakovai atsisako priimti iš ieškovo pinigus, vengia vykdyti šalių susitarimą ir perleisti atgal ieškovų nuosavybėn žemės sklypus. Nurodo, jog šalių sudarytas sandoris yra apsimestinis, kadangi, sudarant jį buvo pridengtas tikrasis – žemės sklypų įkeitimas, užtikrinant paskolos grąžinimą atsakovams sandoris. Sandoris yra negaliojantis dėl esminio sandorio elemento – šalių valios, nes jame išreikšta šalių valia neatitinka sandorio metu buvusių tikrųjų šalių ketinimų, todėl yra niekinė ir negaliojanti. Kadangi žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, turi būti taikoma restitucija bei šalys įpareigotinos grąžinti viena kitai ką yra gavusios pagal sandorį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmai 2021 m. kovo 10 d. sprendimu ieškovų A. R. ir G. R. ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovų po 42,96 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

7. Nurodė, kad ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties forma ir turinys atitiko įstatymo reikalavimus. Pažymėjo, kad atsakovai A. Š. ir E. Š. siekė įsigyti žemės sklypus nuosavybės teise. Tam, kad įgytų žemės sklypus, atsakovai ėmė tikslinę paskolą iš Pasvalio kredito unijos. Po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo atsakovai prisiėmė žemės sklypų savininkų teises ir pareigas – įkeitė žemės sklypus Pasvalio kredito unijai, iš savo asmeninių lėšų mokėjo kredito grąžinimo įmokas ir palūkanas, mokėjo žemės mokestį. Be to atsakovai leido įsigytus žemės sklypus dirbti atsakovės broliui – ieškovui G. R., kad jis galėtų vykdyti turimus kreditorinius įsipareigojimus savo kreditoriams.

8. Pažymėjo, kad prieš sudarant pirkimo pardavimo sutartį, ieškovai turėjo pakankamai laiko įvertinti būsimo sandorio sudarymo pasekmes. Be to, ieškovas yra ūkininkas, žemės sklypų pardavimas buvo susijęs su jo ūkio veikla, todėl jam yra taikomi didesni rūpestingumo, atidumo ir apdairumo standartai. Dėl tokio elgesio kylantys teisiniai padariniai vertintini kaip jo prisiimta rizika.

9. Nurodė, jog atsakovė A. Š., atsakovės ir ieškovo tėvai, padėjo ieškovui spręsti jo ūkio finansines problemas 2010-2012 metais. Ieškovas buvo parašęs įgaliojimą atsakovei A. Š. atstovauti jo interesus. Atsakovės A. Š. ir ieškovo ir atsakovės mamos N. R. vardu buvo paimtos vartojimo paskolos, kurios buvo panaudotos ieškovo naudai ir interesams. Tačiau pažymėjo, kad šios aplinkybės teisinės reikšmės pirkimo pardavimo sutarties vertinimui neturi, kadangi ieškovas pasirašė sutartį asmeniškai. Be to, pažymėjo, kad įmokos už vartojimo kreditus paimtus atsakovės ir jos motinos vardu, buvo mokami iš ieškovo ūkio gaunamų pajamų, o įsiskolinimas Pasvalio kredito unijai buvo mokamas iš atsakovų lėšų.

10. Nurodė, jog žemės sklypų pardavimas ieškovo sesers šeimai buvo suprantamas kaip tinkamas ieškovo turimų finansinių sunkumų sprendimo būdas. Pažymėjo, kad šioje situacijoje ieškovė A. R. įmokų kredito įstaigai nemokėjo, nesidomėjo sandorio sudarymo aplinkybėmis, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sudaryta ginčo pirkimo – pardavimo sutartis atitiko tikrąją ieškovės valią. Kitokio susitarimo ieškovė A. R. sudariusi nebuvo.

11. Nurodė, jog šalių elgesys po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo (žemės sklypo neatlygintinis naudojimas ieškovo reikmėms), atitiko ieškovo valią ir interesus, kadangi tai suteikė galimybę ieškovui vykdyti ūkio veiklą ir mokėti turimus kreditorinius įsipareigojimus. Ieškovas G. R. finansinių galimybių mokėti įmokų už atsakovų paimtas paskolas iš kredito unijos, neturėjo.

12. Pažymėjo, kad šalių susitarimas dėl kitų sutarties sąlygų nebuvo įrodytas. Nurodė, jog pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta perleidžiamo turto vertė yra mažesnė, nei atsakovų prisiimti įsipareigojimai. Nurodė, jog liudytojų parodymai nepatvirtino tarp šalių buvusio susitarimo, t.y. nepatvirtino ieškovo nurodytų aplinkybių, kad atsakovai suteikė ieškovui beprocentinę paskolą neterminuotam laikui. Teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai, kuriais buvo grindžiamos aplinkybės dėl neviešo paskolos sandorio sudarymo, nepatvirtino šalių susitarimo ir ieškovai savo reikalavimo neįrodė.

13. Pažymėjo,kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių ieškovų prisiimtas prievoles, jų apimtį bei terminus, todėl laikė, kad žemės sklypų perleidimas atsakovams, negali būti vertinama kaip ieškovų prievolės atsakovams užtikrinimas. Nurodė, jog ieškovai neįrodė buvus vidinį susitarimą tarp šalių dėl paskolos su įkeitimu sandorio sudarymo.

14. Pažymėjo, kad įstatymas numato galimybę sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį su atpirkimo teise, tačiau ginčijamose sutartyse tokios sąlygos nebuvo. Be to, ieškovai bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, kad šalys tarėsi dėl atpirkimo.

15. Nurodė, jog tiek sudaryto sandorio turinys, tiek iš sandorio kilusios pasekmės patvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutartis. Ieškovai perdavė atsakovams ginčo žemės sklypus nuosavybes teise, o atsakovai turtą priėmė ir sumokėjo už jį sutartą pinigų sumą bei vykdė prievoles, susijusias su turto įgijimu, kreditoriui, kitas turto savininkų pareigas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sudaryti sandoriai atitiko šalių valią, todėl ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16. Ieškovai G. R. ir A. R. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2021 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei pripažinti 2011 m. balandžio 20 d. Pasvalio 2-jame notarų biure sudarytą žemės sklypo, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini) bei 129922/292655 dalies 29,2655 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovų G. R., A. R. ir atsakovų E. Š., A. Š., negaliojančia, t.t. apsimestiniu sandoriu, laikant jį paskolos su nekilnojamojo turto įkeitimo sandoriu bei taikyti restituciją – grąžinti nekilnojamąjį turtą ieškovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, o ieškovus įpareigoti grąžinti atsakovams E. Š. ir A. Š. paskolintą sumą – 35 333,64 Eur bei palūkanas 15 672,00 Eur.

17. Nurodo, jog su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, kadangi teismas, priimdamas sprendimą, nevisapusiškai išsiaiškino faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teises normas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad žemės sklypų pirkimo – pardavimo sandoris yra realus, atitinkantis jo sudarymo metu buvusią tikrąją šalių valią ir nėra pagrindo šį sandorį pripažinti apsimestiniu. Teismas padarė netinkamas išvadas, kadangi vadovavosi tik atsakovų pateiktas įrodymais, liudytojų parodymus nepagrįstai vertino arba atsakovų naudai, arba iš viso jų nevertino. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje esančius prieštaravimus, įrodymus vertino vienpusiškai, todėl sprendimas priimtas nepagrįstai, neobjektyviai vertinant bylos aplinkybes.

18. Pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, apsimestiniu sandoriu laikomas toks sandoris, kuriuo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sprendžiant dėl sandorį sudariusių šalių valios, išreikštos išorine išraiškos forma, atitikties jų vidinės valios turiniui, kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, vadovaujamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, privaloma aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų.

19. Pažymi, kad ginčo šalys siejo artimi, šeimyniški santykiai, t.y. šalis prieš sandorio sudarymą ir kurį laiką po jo, siejo stiprūs tarpusavio supratimo, pagalbos santykiai, abipusis pasitikėjimas, buvo būdingas bendras problemų sprendimas šeimos rate, kas lėmė ieškovų pasitikėjimą atsakovais sudarant apsimestinį sandorį.

20. Nesutinka su teismo argumentais, kad ta aplinkybė, jog atsakovė A. Š. bei ieškovo tėvai N. R. ir K. R., 2010-2012 padėjo ieškovui G. R. spręsti finansines problemas, ieškovo išduotas įgaliojimas atsakovei A. Š., atsakovės A. Š. vardu paimta paskola ieškovui, tiek N. R. paimta paskola ieškovui, neturi teisinės reikšmės vertinant ginčo sutartį. Pažymi, kad šios aukščiau paminėtos aplinkybės, yra glaudžiai susijusios su ginčo sandoriu, nes šios aplinkybės patvirtina tarp šalių buvusį tarpusavio pasitikėjimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad N. R. vardu paimta paskola buvo naudojama atsakovės A. Š. vardu paimtos paskolos dengimui.

21. Nurodo, kad 2010 metais ieškovui turinti finansinių sunkumų, atsakovei A. Š. buvo išduotas įgaliojimas atstovauti ieškovą, suteikta teisė visiškai disponuoti nekilnojamuoju turtu ir piniginėmis lėšomis, kas rodo ieškovo pasitikėjimą atsakove. Atsakovė A. Š. kreipėsi dėl kredito suteikimo į Pasvalio kredito uniją. Kadangi kreditas buvo tikslinis, t.y. skirtas konkrečiam turtui įsigyti, todėl atsakovė įkalbėjo atsakovą E. Š. savo vardu paimti kreditą žemės sklypų įsigijimui ir šią sumą paskolinti ieškovui. Ieškovas G. R., pasitikėdamas atsakove, sutiko, kad užstatas bus sesers šeimai perleisti du žemės sklypai tam laikui, kol jis turės galimybę atsakovams grąžinti iš jų gautus pinigus bei atsakovų sumokėtas palūkanas. Kitokio nei žemės sklypų pirkimo pardavimo sandorio šalys neturėjo galimybės sudaryti, nes ieškovui buvo reikalingos finansinės lėšos būtinos įsiskolinimams padengti. Atsakovo E. Š. vardu paimta paskola buvo pervesta ieškovui, kuris gautą sumą panaudojo dengti įsiskolinimą už lizingu pirktą žemės ūkio techniką.

22. Nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovų valia buvo įsigyti nuosavybes teise žemės sklypus, kadangi atsakovas E. Š. taip pat yra ūkininkas. Tačiau teismas nesiaiškino kodėl ginčo žemės sklypai yra reikalingi atsakovams, kokią veiklą vykdo atsakovai. Atsakovams jų veiklai vykdyti buvo reikalingos ganyklos, tačiau ne žemės ūkio paskirties žemė. Be to, po žemės perleidimo, ieškovas ir toliau naudojosi šia žeme, ją dirbo. Atsakovams šie žemės sklypai nebuvo reikalingi. Konfliktas tarp šalių kylo 2016-2017 metais, kai ieškovas nebeleido atsakovams naudotis jo ganyklomis, elektra ir kitomis paslaugomis.

23. Mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovai turėjo pakankamai laiko apgalvoti ir įsivertinti sudaromo sandorio pasekmes. Ieškovas pasitikėjo atsakove, tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į tikrąjį apsimestinio sandorio tikslą – ieškovo G. R. ūkio išsaugojimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovo ūkinei veiklai vykdyti yra labai svarbu dirbama žemė.

24. Pažymi, kad teismas nepagrįstai šioje situtacijoje nesivadovavo LR CK 1.93 str.6 d. nuostata, eliminuojančia LR CK 1.93 str. 2 d. privalomumą, kadangi atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius (artimus giminystės ryšius, tarpusavio pasitikėjimo ir kt.), draudimas panaudoti liudytojų parodymus, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Atsiliepimas

25. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

27. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovų G. R. ir A. R. ieškinys dėl pirkimo -pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.87 straipsnio pagrindu – atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliantų G. R. ir A. R. apeliacinio skundo argumentus. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

28. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2011 m. balandžio 20 d. Pasvalio rajono II-jame notarų biure buvo patvirtinta pirkimo pardavimo sutartis, sudaryta tarp G. R., A. R. ir A. Š., E. Š., kuria G. R. ir A. R. pardavė A. Š. ir E. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise 3.000 ha ploto žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) bei 129922/292655 dalį žemės sklypo, bendras plotas 29.2655 ha, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Žemės sklypų naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta, kad pirkėjai sumoka už perkamą turtą 60 000 litų, mokant už 3.000 ha -10 000 Lt, už dalį 29.2655 ha sklypo – 50 000 Lt. Pirkėjai 60 000 litų sumokėjo pardavėjams prieš pasirašant pirkimo pardavimo sutartį. Taip pat iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas G. R. yra ūkininkas. 2009-2010 m. jo ūkio finansinė padėtis buvo itin sunki. Ieškovas G. R. negalėjo laiku vykdyti kreditorinių įsipareigojimų pagal lizingo ir kreditavimo sutartį AB DnB Nord bankui už įsigytą žemės ūkio techniką. Taip pat buvo skolingas kitiems kreditoriams. Spręsti finansines problemas ieškovui padėjo šeimos nariai. 2010 m. rugpjūčio 10 d. ieškovas G. R. seseriai A. Š. išdavė įgaliojimą atstovauti jo interesus sudarant sutartis, tvarkant dokumentus, susijusius su ūkininko ūkiu ir kt. A. Š. garantavo už ieškovą, pasirašydama vekselius kreditoriui dėl jo įsiskolinimų. 2012 m. balandžio 26 d. A. Š. vardu paimta vartojimo paskola, 2012 m. gegužės 22 d. ieškovo motinos N. R. vardu paimta vartojimo paskolą, kurios buvo panaudotos ieškovo G. R. finansiniams sunkumams spręsti.

29. Nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 15 d. atsakovas E. Š. su kreditore Pasvalio kredito unija sudarė paskolos sutartį Nr. 10-00075 žemės pirkimui. Sutartyje numatytas tikslinis jos panaudojimas. Šios sutarties pagrindu atsakovui buvo suteiktas 122 000 Lt kreditas, paskolos grąžinimui užtikrinti įkeičiama žemė. Paskolos grąžinimo įmokos su palūkanomis turėjo būti mokamos kas mėnesį pagal sutarties priede nustatytą tvarkaraštį iki 2020 m. lapkričio 15 d. 2017 m. rugsėjo 11 d. sudarytas susitarimas dėl paskolos sutarties pakeitimo. Atsakovas E. Š. 2010 m. lapkričio 15 d. pervedė ieškovui G. R. 122 000 Lt į ieškovo sąskaitą, nurodydamas, kad tai yra išankstinis pavedimas už perkamą žemę. Prievolėms pagal paskolos sutartį įvykdyti 2011 m. gegužės 25 d. sutartinės hipotekos lakštu Pasvalio kredito unijai buvo įkeisti atsakovų iš ieškovų įsigyti žemės sklypai ir K. R. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas. Sprendimo priėmimo dienai įsipareigojimas Pasvalio kredito unijai yra įvykdytas.

30. Sandoris yra tikslingas laisvos asmens valios išraiškos aktas. Viena iš sandorio galiojimo sąlygų yra ir sandorio šalies valios išraiškos sutikimas su tikrąja (vidine) šalies valia. Tuo atveju, jei sandoriu išreikšta vidinės asmens valios neatitinkanti valia arba juo išreikšta vidinė valia susiformavo netinkamai, gali būti pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu, kaip turintį valios trūkumų.

31. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios- ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalies ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalies ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąja šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 31 punktas). Apsimestinio sandorio, kuris sutarčių doktrinoje priskiriamas prie vadinamųjų simuliacinių sandorių, atveju gali būti tik sudaromas netikras vaizdas ( simuliuojama) dėl sandorio rūšies, pagrindo, objekto ar šalių tapatybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021 29 punktas).

32. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018 29 punktas).

33. Santykis tarp apsimestinio sandorio kaip sandorio negaliojimo pagrindo ir sutarčių aiškinimo taisyklių yra toks, kad remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis yra įrodinėjama ir nustatoma, ar yra pagrindas sandorį pripažinti apsimestiniu. Kai nustatoma, kad sandoris yra apsimestinis, šis sandoris pripažįstamas negaliojančiu ( niekiniu), nes jame išreikšta sandorio dalyvių valia neatitinka jų tikrųjų ketinimų ir siekiamų tikslų, o taikomas pridengiamasis sandoris, jei pridengiamojo sandorio sukeliamas teisines pasekmes – taikyti pridengiamąjį sandorį, visų pirma reikia konstatuoti apsimestinio sandorio sudarymo faktą ir pripažinti sandorį negaliojančiu. Nekonstatavus tokio fakto, nėra pagrindo ir taikyti pridengiamąjį sandorį.

34. Sutarties laisvės principas yra įtvirtintas CK 1.2 straipsnyje ir detalizuotas CK 6.156 straipsnyje. Šis principas suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio ir formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyvios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė.

35. Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jos taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises ir pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-434-695/2018 40 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Sutarties šalys yra laisvos nuspręsti kokios formos ir kokią sutartį sudaryti. Ikisutartiniuose santykiuose šalys taip pat gali svarstyti įvairius sutarties sudarymo variantus, tačiau, sudarydamos sutartį, šalys apsisprendžia kokius įsipareigojimus prisiima ir atitinkamai šiuos įpareigojimus įformina. Toks šalių elgesys pats savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad tokioje situacijoje egzistuoja šalių valios trūkumas.

36. Nagrinėjamu atveju, šalys yra sudariusios pirkimo pardavimo sutartį. Kaip jau buvo minėta, apsimestinio sandorio atveju reikia įrodyti buvus sandorio šalių valios ydą, t.y. įrodyti, kokie buvo šalių tikrieji ketinimai ir kad išorinis sandoris šių ketinimų neatitinka.

37. Apeliantai nurodo, kad šalys sudarydamos pirkimo pardavimo sutartį, siekė ne perleisti atsakovų nuosavybėn žemės sklypus, bet buvo tariamasi, kad tokiu būdu bus suteikta paskola ieškovui G. R., o ieškovai turės galimybę vėliau atpirkti žemės sklypus iš atsakovų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad šiuo atveju šalys siekė sudaryti ne pirkimo pardavimo sutartį, bet buvo siekiama sudaryti paskolos sutartį su teisę atpirkti perleistus žemės sklypus. Šalys neginčija tos aplinkybės, kad atsakovė A. Š. padėjo ieškovui spręsti iškilusias finansines problemas. Atsakovės vardu buvo paimta vartojimo paskola, kuri buvo panaudota ieškovo ūkyje, atsakovė laidavo už ieškovo sandorius, jai buvo išduotas įgaliojimas atstovauti ieškovo, kaip ūkininko, interesus. Tačiau vien tai, kad šalys pasitikėjo viena kita ir siekė padėti ieškovui sprendžiant finansines problemas, neleidžia teigti, kad šalys tarėsi ne dėl pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, o dėl paskolos suteikimo ieškovui. Tai, kad atsakovai po sutarties sudarymo leido ieškovui naudotis žemės sklypu, rodo jog, šalys toliau bendradarbiavo, t.y. ieškovas naudojosi atsakovams priklausančiais žemės sklypais, o atsakovai naudojosi ieškovui priklausančiomis ganyklomis. Nagrinėjamu atveju, tarpusavio pasitikėjimas vertintinas kaip normalus šalių bendradarbiavimas, siekiant padėti ieškovui spręsti kilusias finansines problemas, tačiau tai nereiškia, jog dėl to šalių valia buvo netinkamai išreikšta sudarant sandorį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, leidžia pagrįstai teigti, kad tikroji šalių valia buvo ketinimas sudaryti pirkimo pardavimo sutartį. Pažymėtina, kad esant skirtingam šalių aiškinimui apie ketinimus sudaryti sandorį, šalių valią, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019; 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020 29 punktas). Abejoti šalių valia išreikšta pirkimo pardavimo sutartyje, pagal nustatytas byloje aplinkybes, nėra jokio pagrindo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu yra nepagrįsti apeliantų argumentai, kad sandoris yra apsimestinis. Be to, pažymėtina, kad ieškovas G. R. yra ūkininkas nuo 1999 metų ir iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo sudaręs kredito sutartis, todėl ieškovui buvo žinoma, kad tiek paskolos sutartis, tiek įkeitimas yra sandoriai, kuriems yra privaloma rašytinė forma ir teikdamas, kad tik dėl to, kad pasitikėjo atsakove A. Š. nesudarė paskolos sutarties ar nenustatė sąlygos dėl nuopsavybės atpirkimo, leidžia daryti išvadą, kad ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus. Be to, atkreiptinas dėmsys, kad civilinio kodekso normos nenumato draudimo šalims pačioje pirkimo pardavimo sutartyje numatyti sąlygą, kad perleidžiamas žemės sklypas gali būti vėliau atperkamas už atitinkamą šalių sutartą vertę. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu, perleistų žemės sklypų vertę nurodo remiantis vien tik kredito unijos suteiktos paskolos atsakovams verte, kai žemės sklypų vertė sandorio ginčijamo dienai gali būti žymiai didesnė. Žemės sklypų vertės grindimas atsakovams suteiktos paskolos ir sumokėtų palūkanų verte, neatsižvelgiant į galimus nekilnojamojo turto vertės pokyčius, leidžia teigti, kad šalių valia ir ketinimai buvo siekis sudaryti pirkimo pardavimo sutartį.

38. Apeliaciniame skunde kritiškai vertinamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas. Apeliantai nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi tik atsakovų pateiktais įrodymais, liudytojų parodymus vertino atsakovų naudai arba iš viso jų nevertino, įrodymus vertino vienpusiškai. Teisėjų kolegija su apeliantų skundo argumentais nesutinka.

39. Pirmiausia pažymėtina, kad CPK straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalimai nemotyvuotai atmesti ir laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; kt.). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų nepakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje prieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų darydamas teisiškai reikšmingą išvadą, kad ginčijama sutartis yra pirkimo pardavimo sutartis ir ji atitiko šalių valią bei tai, kad šalys siekė tokią sutartį sudaryti, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio ir vertinimo, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantai siekia, kad byloje pateiktų įrodymų ir jų paaiškinimu pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą, reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantų nuomonė dėl įrodymų vertinimo ar jų turinio, neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visuma.

41. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatas. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino ir liudytojų parodymus esamoje situacijoje ir tik įvertinus įrodymų visumą, padarė atitinkamas išvadas dėl ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių.

42. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, visapusiškai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi bei nedaro įtakos skundžiamo sprendimo už akių dalies teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

44. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovai duomenų apie tai, kad jie patyrė išlaidų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas atsakovams - nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2021 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Rita DambrauskaitėVygintas MažuikaNijolė Danguolė Smetonienė