- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-18
- Bylos Nr.
- 1A-113-174/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-1-00059-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Violeta Miliuvienė, Savinijus Katauskas
- Nuteistasis
- R. R., V. V.
- Advokatai
- Irmantas Motužis, Raimundas Jurka, Raimundas Jurkosir
Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėjas Vandalinas Vainius Baudž. byla Nr. 1A-113-1742015 Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00059-2013-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.3.1.; 2.1.7.4. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2015 m. birželio 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. gynėjo advokato Raimundo Jurkos ir nuteistojo V. V. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį ir jam paskirta 30 MGL (3 900 Lt/1 130 Eur) bauda, nurodant paskirtą baudą sumokėti per 10 mėnesių; V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal BK 229 straipsnį ir jam paskirta 30 MGL (3 900 Lt/1 130 Eur) bauda, nurodant paskirtą baudą sumokėti per 10 mėnesių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. V. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, netinkamai atliko savo pareigas, dėl to valstybė ir juridinis asmuo patyrė didelės žalos, būtent: V. V., būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, t. y. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo grupės (toliau – (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS OVG) specialistu, pagal 2008-10-10 (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 30-V–22 (2011-07-14 įsakymo Nr. 30-V–459 redakcija) patvirtinto (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS OVG specialisto pareigybių aprašymo 7.1. p., būdamas asmeniškai atsakingas už jam pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą, taip pat kitų teisės aktų nustatytų operatyvaus valdymo padalinio uždavinių ir funkcijų vykdymą; privalėdamas vadovauti (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS OVG pamainos pareigūnams ir būdamas atsakingas už jiems pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą (7.2 p.); privalėdamas užtikrinti (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK policijos pajėgų operatyvų reagavimą į gautą informaciją apie įvykius ir nusikalstamas veikas (7.3 p.), taip pat pagal 2010-06-30 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V–553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 16 p., privalėdamas vadovauti operatyvaus valdymo padalinio pamainai ir būdamas tiesiogiai atsakingas už jai pavestų uždavinių bei funkcijų vykdymą; pagal tos pačios instrukcijos 6.1. p., privalėdamas užtikrinti policijos pajėgų operatyvų reagavimą į gautą informaciją apie įvykius ir nusikalstamas veikas, prireikus pradėti ikiteisminį tyrimą, organizuoti ir koordinuoti operatyvinės grupės išvykimą į įvykio vietą; gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką ar kitą informaciją, privalėdamas imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui, apsaugoti įvykio vietą ir įrodymus, nustatyti įvykio liudininkus, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenis, padariusius neteisėtą veiką (2010-06-30 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 25, 25.6, 25.6.2 p.); pagal 2007-12-28 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-850 (2009-06-30 įsakymo Nr. 5-V-464 redakcija) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 33.3, 35 p. reikalavimus privalėdamas išsiųsti policijos pajėgas į policijos užregistruotą įvykį, nepaisė šių jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, taigi netinkamai atliko savo pareigas, t. y.:
2013 m. vasario 11 d., apie 18.46 val., (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS OV grupėje, (duomenys neskelbtini) rajone, elektroninio ryšio priemonėmis iš (duomenys neskelbtini) AVPK OVG gavus „C“ kategorijai priskirtą pranešimą apie užregistruotą įvykį, tekstu: „Pranešėja teigia, kad vyras V. P., šiuo metu galimai neblaivus, atvyko į jos namus. Moteris turi teismo sprendimą, kuris draudžia vyrui artintis prie pranešėjos. Namie yra mažamečių vaikų. Pranešėja laukia pareigūnų. Įvykis ,,Orbita2„ parduotuvės kieme“, suvokdamas, kad prieš pranešėją L. V. ir mažamečius asmenis gali būti pavartotas fizinis smurtas, tyčinis psichinis ar kitoks poveikis, į šį pranešimą nereagavo, neišsiuntė į įvykio vietą – (duomenys neskelbtini) kaimą, (duomenys neskelbtini) rajoną – policijos pajėgų informacijai patikrinti ir daromam teisės pažeidimui užfiksuoti, neužtikrino, kad pareiškėja būtų apsaugota nuo gresiančio pavojaus. Taip pat neužtikrino, kad minėtus veiksmus atliktų jam pavaldus operatyvaus valdymo padalinio pareigūnas – (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS OVG vyresnysis postinis R. R.. Dėl tokio V. V. neveikimo nebuvo laiku ir tinkamai užfiksuotas P. V., kuriam Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-11-18 nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios L. V., gyvenančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, įpareigojant nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja L. V. bei nesilankyti jos gyvenamoje vietoje, daromas teisės pažeidimas, L. V. nebuvo apsaugota nuo jai kilusio pavojaus sveikatai ir gyvybei bei smurto, dėl to L. V. buvo nužudyta.
Tokiu būdu V. V., netinkamai atlikdamas savo pareigas, pažeidė 1999-07-08 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1694 ir 2009-06-11 įstatymo Nr. XI-286 redakcija) 15 str. 1 d. 1 p., 3 p ir 4 p. reikalavimus, numatančius, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1 p.), gerbti žmogaus teises ir laives, tarnauti visuomenės interesams (3 p.), tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (4 p.), 2003-04-29 Lietuvos Respublikos vidaus statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 str. 9 d. 2 p., numatantį, kad pareigūnas, gavęs žinių apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat būdamas liudytoju, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam ar daromam teisės pažeidimui, taip pat 2000-10-17 Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 3 p., numatantį, kad policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai, 2008-10-10 (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 30-V–22 (2011-07-14 įsakymo Nr. 30-V–459 redakcija) patvirtinto (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS OVG specialisto pareigybių aprašymo 7.2 ir 7.3 p. reikalavimus, 2010-06-30 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 6.1, 16, 25, 25.6 ir 25.6.2 p. reikalavimus, 2007-12-28 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-850 (2009-06-30 įsakymo Nr. 5-V-464 redakcija) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 33.3, 35 p. reikalavimus, sulaužė duotą priesaiką sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, pažemino pareigūno vardą, sudarė sąlygas formuotis neigiamai visuomenės nuomonei apie policijos, kaip institucijos, atsakingos už asmens ir visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos užtikrinimą, neveiklumą ir nesugebėjimą tinkamai atlikti pavestas funkcijas, sumenkino pasitikėjimą ir pažemino Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato autoritetą ir taip šioms institucijoms bei valstybei padarė didelę neturtinę žalą.
R. R. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju, netinkamai atliko savo pareigas, kai dėl to valstybė ir juridinis asmuo patyrė didelės žalos, o būtent: R. R., būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, t. y. (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS OVG vyresniuoju postiniu, pagal 2008-10-10 (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 30-V-22 (2011-07-14 įsakymo Nr. 30-V-459 redakcija) patvirtinto (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS OVG vyresniojo postinio pareigybių aprašymo 7.1. p., būdamas asmeniškai atsakingas už jam pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą, taip pat kitų teisės aktų nustatytų operatyvaus valdymo padalinio uždavinių ir funkcijų vykdymą; privalėdamas užtikrinti (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK policijos pajėgų operatyvų reagavimą į gautą informaciją apie įvykius ir nusikalstamas veikas (7.2 p.), taip pat pagal 2010-06-30 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 6.1. p., privalėdamas užtikrinti policijos pajėgų operatyvų reagavimą į gautą informaciją apie įvykius ir nusikalstamas veikas, prireikus pradėti ikiteisminį tyrimą, organizuoti ir koordinuoti operatyvinės grupės išvykimą į įvykio vietą; gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką ar kitą informaciją, privalėdamas imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui, apsaugoti įvykio vietą ir įrodymus, nustatyti įvykio liudininkus, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenis, padariusius neteisėtą veiką (2010-06-30 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 25, 25.6, 25.6.2 p.); pagal 2007-12-28 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-850 (2009-06-30 įsakymo Nr. 5-V-464 redakcija) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 33.3, 35 p. reikalavimus, privalėdamas išsiųsti policijos pajėgas į policijos užregistruotą įvykį, nepaisė šių jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, dėl to netinkamai atliko savo pareigas, t. y.:
2013 m. vasario 11 d., apie 18.46 val., (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS OVG, (duomenys neskelbtini) rajone, elektroninio ryšio priemonėmis iš (duomenys neskelbtini) AVPK OVS gavus ,,C“ kategorijai priskirtą pranešimą apie užregistruotą įvykį tekstu: ,,Pranešėja teigia, kad vyras V. P., šiuo metu galimai neblaivus, atvyko į jos namus. Moteris turi teismo sprendimą, kuris draudžia vyrui artintis prie pranešėjos. Namie yra mažamečių vaikų. Pranešėja laukia pareigūnų. Įvykis ,,Orbita2„ parduotuvės kieme“, suvokdamas, kad prieš pranešėją L. V. ir mažamečius asmenis gali būti pavartotas fizinis smurtas, tyčinis psichinis ar kitoks poveikis, į šį pranešimą nereagavo, neišsiuntė į įvykio vietą – (duomenys neskelbtini) kaimą, (duomenys neskelbtini) rajoną – policijos pajėgų informacijai patikrinti ir daromam teisės pažeidimui užfiksuoti, neužtikrino, kad pareiškėja būtų apsaugota nuo gresiančio pavojaus. Dėl tokio R. R. neveikimo nebuvo laiku ir tinkamai užfiksuotas P. V., kuriam (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2012-11-18 nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios L. V., gyvenančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, įpareigojant nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja L. V. bei nesilankyti jos gyvenamoje vietoje, daromas teisės pažeidimas, L. V. nebuvo apsaugota nuo jai kilusio pavojaus sveikatai ir gyvybei bei smurto, dėl to L. V. buvo nužudyta.
Tokiu būdu R. R., netinkamai atlikdamas savo pareigas, pažeidė 1999-07-08 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1694 ir 2009-06-11 įstatymo Nr. XI-286 redakcija) 15 str. 1 d. 1 p., 3 p ir 4 p. reikalavimus, numatančius, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1 p.), gerbti žmogaus teises ir laives, tarnauti visuomenės interesams (3 p.), tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (4 p.), 2003-04-29 Lietuvos Respublikos vidaus statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 str. 9 d. 2 p., numatantį, kad pareigūnas, gavęs žinių apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat būdamas liudytoju, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam ar daromam teisės pažeidimui, taip pat 2000-10-17 Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 3 p., numatantį, kad policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromais nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai, 2008-10-10 (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 30-V-22 (2011-07-14 įsakymo Nr. 30-V-459 redakcija) patvirtinto (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS OVG specialisto pareigybių aprašymo 7.2 reikalavimus, 2010-06-30 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 6.1, 25, 25.6 ir 25.6.2 p. reikalavimus, 2007-12-28 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-850 (2009-06-30 įsakymo Nr. 5-V-464 redakcija) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 33.3, 35 p. reikalavimus, sulaužė duotą priesaiką sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, pažemino pareigūno vardą, sudarė sąlygas formuotis neigiamai visuomenės nuomonei apie policijos, kaip institucijos, atsakingos už asmens ir visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos užtikrinimą, neveiklumą ir nesugebėjimą tinkamai atlikti pavestas funkcijas, sumenkino pasitikėjimą ir pažemino Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato autoritetą ir taip šioms institucijoms bei valstybei padarė didelę neturtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo R. R. gynėjas advokatas R. Jurka prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. R. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-11-24 nuosprendyje padarytomis išvadomis nesutinka, kadangi teismas neteisingai aiškino ir pritaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios dalių nuostatas, kartu netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso nuostatas ir dėl to priėmė neteisingą nuosprendį, kuris turi būti panaikintas dėl toliau dėstomų motyvų.
Dėl netinkamo BK 229 straipsnio aiškinimo ir taikymo
Klaipėdos rajono apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, konstatuodamas, kad: „V. V. ir R. R. pažeidė jų veiklą reglamentuojančių kaltinime išsamiai išdėstytų teisės aktų reikalavimus, netinkamai nereagavo į gautą pranešimą taip, kaip numato jų veiklą reglamentuojantys teisės aktai, neišsiuntė pajėgų. Būtent tokie pareigūnų veiksmai ir nulėmė tai, kad nebuvo užkirstas kelias labai sunkiam nusikaltimui. Veiksmai, gavus pranešimą, buvo atsainūs, atmestini ir atlikti netinkamai. <...> Šiuo konkrečiu atveju esminės aplinkybės, apsprendžiančios didelę žalą: pareigūnų netinkamas reagavimas į įvykį, pažeisti teisės aktų reikalavimai, ko pasekmėje buvo sudarytos sąlygos kitam asmeniui atlikti nusikalstamus veiksmus ir buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas – nužudytas žmogus, būtent kaltinamųjų pareigų svarba lėmė operatyvų reagavimą į pagalbos besikreipiančio asmens šauksmą, o pareigūnų netinkamas reagavimas, sunkias pasekmes. Įstatymų leidėjas, policijos pareigūnams suteikdamas plačius įgaliojimus kelia ir aukštus profesionalumo reikalavimus. Visgi aptartais policijos pareigūnų veiksmais buvo padaryta didelė žala policijos autoritetui, nes šioje situacijoje policija nesugebėjo užtikrinti pagalbos besikreipiančio asmens saugumo. Aptartos aplinkybės besąlygiškai pagrindžia, jog pareigūnų veika buvo padaryta didelė žala (Policijos departamentui, (duomenys neskelbtini) apskrities VPK bei valstybei). Toks žalos atsiradimas sietinas tik su kaltinamų pareigūnų veiksmais, tai ir yra priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių padarinių..“ Iš pateiktos skundžiamo nuosprendžio citatos akivaizdu, kad R. R. veika preziumuota, ignoruojant, jog R. R. veikoje nėra privalomų objektyviųjų ir subjektyviųjų veikos požymių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų priimtose nutartyse (pvz., Nr. 2K-622/2004, 2K-563/2006, 2K-238/2007, 2K-10/2008, 2K-7-228/2008) yra pažymėta, kad nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas nustačius, kad buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai; kad dėl to atsirado pasekmės – valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą, kad tarp veikos ir pasekmių yra priežastinis ryšys. Šie objektyvieji požymiai yra įtvirtinti BK 229 straipsnyje. Nutartyje Nr. 2K-10/2008, aiškinant BK 229 straipsnio dispoziciją, nurodyta ir tai, kad „nuosprendyje privalu nurodyti, kokių teisės aktų reikalavimų valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo nevykdė arba vykdė netinkamai, kokių pareigų neatliko ar atliko netinkamai“. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį taip pat turi būti nustatyta kaltės forma – neatsargumas (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-366/2013).
Nuteistojo R. R. gynėjas advokatas R. Jurka pažymi, jog žalos sąvoka bei didelės žalos požymis būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 229 straipsnį, be to, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių. Kitu atveju BK 229 straipsnis netaikomas. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo savo tarnybos pareigų neatlieka arba jas atlieka netinkamai dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių (pvz., užduočiai įvykdyti neužtikrinamas finansavimas), BK 229 straipsnis taip pat netaikomas (LAT 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalga Nr. 2-2007. Teismų praktika. 2007, 26).
Analizuojant skundžiamą nuosprendį ir paminėtą teismų praktiką, darytina išvada, kad teismas byloje nustatytas aplinkybes vertino vienareikšmiškai kaltinančia prasme, nepaisant to, jog teisme ištirtos ir teismo pripažintos įrodytomis aplinkybės neduoda net formalaus pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 229 straipsnį.
Pirma, kadangi R. R. nuteistas dėl netinkamo savo pareigų atlikimo, tokiu atveju būtina nustatyti, kokius teisės aktus, kurie apibrėžia ir nustato jo kompetenciją, asmuo pažeidė. Šiuo atveju teismas apsiribojo kaltinimo pateiktų teisės aktų citavimu, ignoruojant jų turinį ir esmę, kurią akcentavo gynyba. Akivaizdu, kad teismas perkėlė iš kaltinamojo akto jame nurodytus teisės aktus, nesigilindamas į tai, kad išvardyti teisės aktai neįpareigojo R. R. siųsti policijos pajėgas į „C“ kategorijos įvykį ir dar daugiau – R. R. pagal išvardytus teisės aktus negali asmeniškai atsakyti už tai, kad pamainai vadovaujantis V. V., būdamas specialistu (budėtoju), privalėjęs vadovauti OVG pamainos pareigūnams, nenurodė elgtis kitaip, nei elgėsi R. R., nors buvo informuotas apie esamą situaciją.
Apibendrinant teisės aktų, kuriais vadovaujamasi R. R. traukiant baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį, būtina akcentuoti, kad nuosprendyje paminėti teisės aktai yra tik bendro pobūdžio, visiškai nesusiję priežastiniu ryšiu su kaltinime pateiktais neva kilusiais padariniais. Jų nurodymas yra perteklinis ir prieštaraujantis teismų praktikai.
Antra, BK 229 straipsnyje numatyta sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas tik nustačius, kad dėl netinkamo pareigų atlikimo atsirado pasekmės – valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą.
Pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant piktnaudžiavimo sudėties požymį – didelę žalą, būtina atsižvelgti į tai, kad: 1) nėra pagrindo teigti, jog dėl nagrinėjamo įvykio buvo padarytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas; 2) byloje nėra nukentėjusiųjų; 3) kaltinamųjų veiksmai, siekiant įdarbinti asmenį, tikėtina, pažeidžiant nustatytą tvarką, nesukėlė ypatingo rezonanso visuomenėje; 4) veikomis kažkaip ypatingai nebuvo pakenkta valstybės tarnybos autoritetui; 5) negali būti konstatuota, jog veiksmai truko ilgą laiką, buvo sistemingi, nes buvo nukreipti tik į vieno asmens įdarbinimą; 6) dėl veikų nekilo kiti esmingai žalingi padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K–98/2014). Didelė žala turėjo kilti būtent dėl teisės aktų, reglamentuojančių R. R. pareigybę, netinkamo vykdymo. Pagal teismų praktiką, pareigos netinkamas atlikimas – tai nevykdymas pareigos, kuri priklauso valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai. R. R. darė viską, kas priklausė jo kompetencijai, – bandė susisiekti su pranešėja, pranešė apie situaciją budėtojui, o šis taip pat bandė susisiekti su pranešėja. Tačiau budėtojas V. V., kaip aukštesnės kvalifikacijos ir už pamainą tiesiogiai atsakingas asmuo, nenurodė, kaip kitaip elgtis šioje situacijoje. Taigi akivaizdu, kad R. R. padarė viską pagal savo kompetenciją ir keliamus reikalavimus. Apie tai kalba ir liudytojas V. Z., kuris šiuo klausimu nurodė, kad V. V., būdamas budėtoju ir atsakingu už pamainą, apie visus jo pamainos metu gautus pranešimus turėjo būti informuotas ir užtikrinti tinkamą jų vykdymą.
Trečia, priežastinis ryšys tarp R. R. veiksmų bei neva kilusių padarinių nenustatytas. Nagrinėjant priežastinio ryšio nustatymą, reiktų kalbėti apie tai, kodėl nebuvo siunčiamos pajėgos reaguojant į L. V. pranešimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas klaidingai aiškina, jog Bendrojo pagalbos centro darbuotojai už tai, kad neatsakingai, neadekvačiai įvertina situaciją ir tokią nevisapusiškai įvertintą informaciją perduoda tarnyboms, neturi jokios atsakomybės. Būtent jų veiksmai ir lemia, ar įvykis bus priskirtas teisingai kategorijai, ir nuo to priklauso, ar tarnybos tinkamai sureaguos į įvykį.
Analizuojant 2013-02-11 vakaro įvykius, pažymėtina, kad pirminis kontaktas su L. V. buvo Bendrojo pagalbos centro specialistės A. K.. Anot A. K., kuri davė parodymus teisme, įvykis objektyviai buvo priskirtas „C“ kategorijai. Pagal šios liudytojos žodžius, ji įvykį įvertino pagal tokius požymius: „Iš viso pokalbio su moterimi nesijautė, kad jai grėstų pavojus, nebuvo ir kitų jokių įtartinų garsų, kurie sukeltų įtarimą, kad prieš moterį gali būti tuoj pat panaudotas fizinis smurtas. Pokalbio metu moteris buvo rami, kalbėjo nesusijaudinusi, ramiu tonu.“ Tačiau, be minėto, svarbu yra tai, jog L. V., kalbėdama su A. K., nurodė, jog „bijo vyro“, bet Bendrojo pagalbos centro darbuotoja to pranešime nenurodė, perduodama įvykį (duomenys neskelbtini) AVPK.
Būtent neadekvačiai įvertinus pirminę L. V. pateiktą informaciją, priskyrus situaciją „C“ kategorijai, buvo padaryta esminė klaida, kuri lėmė tai, kad nebuvo pasiųstos policijos pajėgos ir kilo nepataisomi padariniai – buvo nužudytas žmogus.
Teismas skundžiamame nuosprendyje sąmoningai paliko vieną deklaratyvų sakinį dėl priežastinio ryšio egzistavimo, kadangi analizuojant situaciją akivaizdžiai matyti, kad ne dėl R. R. teisėtų veiksmų bandant susisiekti su L. V. kilo nepataisomi padariniai – jos žūtis, o dėl to, jog Bendrojo pagalbos centro specialistė A. K. nesilaikė Bendrojo pagalbos centro įstatyme įtvirtintų pareigų, netinkamai įvertino gautą pranešimą, neužfiksavo visų reikšmingų aplinkybių ir tokį aplaidžiai užfiksuotą pranešimą perdavė tarnyboms.
Ketvirta, būtina atkreipti dėmesį į nuosprendyje lakoniškai užsimintą R. R. kaltės formą. Skundžiamame nuosprendyje teigiama: „<...>jie nors ir nenumatė pačių sunkiausių galimų tokio savo pareigų neatlikimo pasekmių, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti“. Iš šios tezės spręstina, kad teismas kalba apie nusikalstamą nerūpestingumą. Tačiau gynyba laikosi pozicijos, kad sprendžiant iš visų byloje nustatytų aplinkybių, R. R. negalėjo suvokti apie gresiantį pavojų L. V. ir tuo labiau neturėjo nei pareigos, nei galimybės siųsti policijos ekipažą tikrinti pirminę aplaidžiai užfiksuotą informaciją.
BK 229 straipsnis numato atsakomybę tik esant neatsargiai kaltei, t. y. nusikalstamam pasitikėjimui arba nusikalstamam nerūpestingumui. Pagal BK 16 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. sausio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20/2013).
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad R. R. neturėjo jokių prielaidų numanyti kilsiančias pasekmes – L. V. nužudymą. Teismas konstatuodamas, kad R. R. turėjo suvokti, jog prieš pranešėją L. V. ir jos vaikus gali būti pavartotas smurtas, reikalauja iš R. R. neįmanomo (lot. Lex non cogit ad impossib?lia).
Dėl netinkamo įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) ir nuosprendžio aprašomajai daliai nustatytų reikalavimų nesilaikymo (BPK 305 straipsnio 1 dalis)
Klaipėdos rajono apylinkės teismas, tikrindamas bei vertindamas byloje surinktus duomenis ir darydamas išvadą, jog R. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 229 straipsnyje, tai darė pažeisdamas BPK nustatytus įrodymų tikrinimo ir vertinimo reikalavimus, įtvirtintus BPK 20 straipsnyje, tai atitinkamai prieštarauja ir nuosprendžiui keliamiems reikalavimams (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Minėti pažeidimai lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio R. R. priėmimą.
Apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumas užtikrinamas teismui vykdant BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė neturi sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų, liečiančių asmens nusikalstamos veikos padarymo faktą ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą jo padarytoje veikoje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Klaipėdos rajono apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nesivadovavo paminėtomis nuostatomis. Priimdamas R. R. apkaltinamąjį nuosprendį dėl BK 229 straipsnyje numatytos veikos padarymo, teismas neanalizavo būtinų veiką apibrėžiančioje normos dispozicijoje nurodytų objektyviųjų – teisės akto pažeidimo bei didelės žalos – požymių, nekalbant apie tai, kad nepateikta kaltės formos nustatymo analizė, t. y., kokiu objektyviu būdu R. R., vykdydamas teisės aktuose numatytas funkcijas, galėjo ir turėjo suvokti kilsiančius padarinius.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio išeina, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nesivadovaudamas byloje surinktais duomenimis, ignoruodamas R. R. tinkamą veikimą, nuosprendį grįsdamas prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 305 ir 331 straipsnių nuostatas dėl nuosprendžio surašymo.
Dėl R. R. netinkamai pritaikytos baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio)
Skundžiamame nuosprendyje teismas baudžiamąją atsakomybę nuo kitų atsakomybės rūšių skiria didelės žalos požymiu. Tai vienintelė užuomina į kitas atsakomybės rūšis. Nepaisant to, jog, kaip minėta, didelė žala nuosprendyje neatsispindi, teismas mano, kad kraštutinės priemonės naudojimas šioje situacijoje yra teisingas. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta ir neteisėta.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) pažymėta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Ši nuostata yra aktuali aiškinant ir nustatant nusikalstamo piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) požymius. LAT ne kartą pasisakė, kad nepritaria praktikai, kai veikos dirbtinai kriminalizuojamos neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar yra pakankamai duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Vertinant R. R. veiką, būtina pabrėžti, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyti jokie veiklos pažeidimai, turėję įtakos L. V. nužudymui. Todėl gynyba įsitikinusi, kad niekaip neįmanoma R. R. elgesio vertinti kaip galbūt nusikalstamo, jeigu jame apskritai nėra net savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių.
Skundžiamame nuosprendyje nebuvo analizuojamas R. R. veiksmų pavojingumas, realios žalos kilimas ir kt. aplinkybės, dėl kurių taikoma būtent baudžiamoji atsakomybė (lot. ultima ratio). Taigi šiuo atveju, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus, R. R. nepagrįstai nuteistas pasitelkus griežčiausią, kraštutinę teisinę priemonę – baudžiamąją atsakomybę.
Dėl teisės į teisingą teismą, nešališkumo reikalavimo bei nekaltumo prezumpcijos pažeidimų
Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir šiame apeliaciniame skunde minimi teisiniai paradoksai leidžia daryti išvadą, kad teismas nesivadovavo teisine logika bei vidiniu įsitikinimu, o buvo paveiktas visuomenėje sukeltu rezonansu ir žiniasklaidos suformuotos išankstinės nuomonės. Toks akivaizdžiai išreikštas poveikis pažeidė R. R. garantuojamą teisę į teisingą ir nešališką teismą.
Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kuri, visų pirma, išplaukia iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, yra pagrindinė teisė, kurią Europos Sąjunga gerbia kaip bendrąjį principą. Ši teisė reiškia kiekvieno asmens teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama nepriklausomo ir nešališko teismo.
Tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai aiškiai numato absoliutų teisės į teisingą ir nešališką teismą garantą, tačiau šiuo atveju teismas nepajėgė to užtikrinti. Žiniasklaidoje pateikti straipsniai su antraštėmis: „Vaikai dėl pareigūnų neteko mamos“ (2013-12-05 internetiniame tinklapyje www.ve.lt); „Pareigūnai kratosi mirtinos dėmės (2014-04-10 internetiniame tinklapyje www.ve.lt); „Daugiavaikė motina – negyva, o pareigūnai vaidina angelus“ (2014-09-25 internetiniame tinklalapyje www.lrytas.lt) aiškiai teismui padarė spaudimą, dėl kurio ir buvo priimtas teisine logika nepaaiškinamas sprendimas. Būtent dėl to, kad visuomenė dėl sukrėtusios nelaimės (L. V. nužudymo) kaltino tik pareigūnus, teismas nesiėmė vertinti minėtų asmenų, t. y. A. K. ir D. U., atsakomybės klausimo. Nors, kaip nurodyta anksčiau, jų atsakomybę aiškiai suponuoja jų veiklą reglamentuojantys teisės aktai, priešingai nei vertinant R. R. veiksmus.
Akivaizdu, kad nekonkretaus, jokiais objektyviais įrodymais neparemto, tačiau apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą lėmė žiniasklaidos ir visuomenės padarytas poveikis teismui, tai rodo, kad R. R. kaltė buvo preziumuota. Pastarasis faktas leidžia daryti išvadą, kad tokiu būdu buvo esmingai pažeista ir nekaltumo prezumpcija. R. R. buvo nuteistas tik dėl to, kad visuomenė ir žiniasklaida rodė padidintą susidomėjimą šios bylos baigtimi. Tokia išvada išeina ir iš skundžiamame nuosprendyje dėstomo turinio, kurio ydingumas atsispindi anksčiau išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais.
Dėl netinkamo bausmės individualizavimo R. R.
Nors R. R. gynėjas įsitikinęs, kad R. R. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau pažymi, kad teismas kartu netinkamai individualizavo ir R. R. atsakomybę.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų neperžengdamas įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Šiuo atveju ypač reikšmingas V. V. ir R. R. individualus atsakomybių vertinimas, kadangi kaltinamieji užėmė skirtingas pareigybes, kurios numato skirtingas funkcijas ir atsakomybes. V. V. (budėtojas) ir R. R. (budėtojo padėjėjas) yra nepagrįstai sutapatinami atsakomybės atžvilgiu, konstatuojant, kad jie buvo vienodai atsakingi už pamainoje atliekamas funkcijas.
(duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato operatyvaus valdymo poskyrio vidaus tvarkos taisyklių (Nr. 30-V-253) III skyriaus 7 p. nurodyta, kad OVP pamainai vadovauja ir už pavestų uždavinių bei funkcijų vykdymą tiesiogiai atsako budėtojas, t. y. V. V.. Budėtojo ir jo padėjėjo funkcijos ir atsakomybė negali būti tapatinama, kadangi šios pareigybės skiriasi tuo, kad budėtojas yra aukštesnės kvalifikacijos pareigūnas.
Nors, pasak R. R. gynėjo, akivaizdu, jog R. R. nepadarė jokios nusikalstamos veikos, tačiau jeigu teismui pavyktų atrasti bent vieną teisės aktą, kurį R. R. pažeidė 2013-02-11, vykdydamas savo funkcijas, V. V. ir R. R. atsakomybė vienareikšmiškai turi būti diferencijuojama pagal anksčiau aptartuose teisės aktuose nurodomą atsakomybės laipsnį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo V. V. gynėjas advokatas I. Motužis prašo: 1) panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo metu netinkamai surašyto kaltinamojo akto, trukdančio nagrinėti bylą; 2) 1-ame punkte išdėstyto prašymo netenkinimo atveju – panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendį nustačius, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, ir šią bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 3) 1-ame ir 2-ame punktuose išdėstytų prašymų netenkinimo atveju – panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendį dėl V. V. nuteisimo pagal BK 229 str. ir V. V. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto, trukdančio nagrinėti bylą (BPK 326 str. 1 d. 5 p.), ir 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimų apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai esminio pažeidimo, sukliudžiusio teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 329 str. 4 p., 369 str. 3 d.)
Pagal BPK 326 str. 1 d. 5 p., nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama prokurorui, jei nustatoma, kad surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.
Kaltinamasis aktas yra reikšmingas tuo, kad jame išdėstoma prokuroro užimama pozicija procese ir paaiškinama, kodėl ji būtent tokia. Be to, šis procesinis dokumentas nustato bylos nagrinėjimo teisme ribas. Dėl šių priežasčių tinkamas kaltinamojo akto surašymas yra kaltinamojo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo sąlyga. BPK 219 str. 3 p. numatyta, kad kaltinamajame akte, be kita ko, turi būti aprašyta nusikalstama veika: padarytos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, duomenys apie nukentėjusįjį, įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės.
BK 229 straipsnio dispozicija yra blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus, todėl ją taikant turi būti nurodyti konkrečių teisės aktų reikalavimų pažeidimai (kasacinė nutartis 2K-351/2013). Advokato I. Motužio teigimu, kaltinimas V. V. yra prieštaringas, jame nenurodyti arba iškraipytai nurodyti kai kurių teisės aktų reikalavimai, kuriuos pažeidęs buvo kaltinamas V. V. ir dėl kurių pažeidimo nuteistas. Kaltinamasis aktas yra varžantis kaltinamojo teisę į gynybą, apie tai nuteistasis V. V. nurodė apklausiamas kaltinamuoju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Tik prokurorui pašalinus minėtus kaltinimo trūkumus, bus įmanoma spręsti, ar reagavimo į minėtus įvykius reikalauja prokuroro kaltinamajame akte nurodyti kaip pažeisti norminiai aktai.
Motyvuojamoji dalis
Dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimo pagrįsti nuosprendį įrodymais pažeidimo ir bylą išnagrinėjusio teismo šališkumo
Šioje byloje teismas padarė bylos duomenų neatitinkančias, prielaidomis grįstas išvadas dėl V. V. veikos, tai nulėmė nepagrįstą jo pripažinimą kaltu.
Pagal BPK 326 str. 1 d. 5 p., nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama prokurorui, jei nustatoma, kad surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad kaltinamieji dėl jiems pareikšto kaltinimo kaltais neprisipažino ir nurodė, kad jie nepažeidė jokių norminių aktų ir nusikaltimo nepadarė. Iš pranešimo nematė jokios grėsmės nukentėjusiajai ar vaikams. Pagal Taisykles į „C“ kategorijos įvykį pajėgų siųsti nereikia, tik reikia patikrinti informaciją, kuri tikrinama nebūtinai skubiai. Kardomosios priemonės pažeidimas nėra reglamentuotas, koks tai teisės pažeidimas, o kaltinime minimą dieną buvo daug įvykių, į kuriuos pirmiau turėjo būti siunčiamos policijos pajėgos ir buvo laikomasi eiliškumo. Su nukentėjusiąja buvo mėginta susisiekti kelis kartus, tačiau ji telefonu neatsakinėjo. Tokius kaltinamųjų parodymus, nors juos patvirtino kiti bylos duomenys, teismas nepagrįstai, nepaneigęs jų kitais bylos duomenimis, vertino kritiškai, kaip pasirinktą gynybos poziciją ir siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Kaip matyti iš V. V. suformuluoto kaltinimo ir analogiškų kaltinime V. V. nuosprendyje išdėstytų jo veiksmų, pastarasis buvo kaltinamas ir nuteistas už BK 229 str. numatytą veiką, pasireiškusią nusikalstamu pasitikėjimu („suvokdamas, kad pranešėjos L. V. ir mažamečių asmenų atžvilgiu gali būti panaudotas fizinis smurtas, tyčinis psichinis ar kitoks poveikis, į šį pranešimą nereagavo, neišsiuntė į įvykio vietą - (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. policijos pajėgų informacijai patikrinti ir daromam teisės pažeidimui užfiksuoti, neužtikrino, kad pareiškėja būtų apsaugota nuo gresiančio pavojaus. Taip pat neužtikrino, kad minėtus veiksmus atliktų jam pavaldus operatyvaus valdymo padalinio pareigūnas - (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) r. PK VPS OVG vyresnysis postinis R. R.“).
Nusikalstamo pasitikėjimo samprata yra suformuluota BK 16 str. 2 d. – nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Darydamas tokias išvadas, teismas kartu padarė ir visiškai priešingas išvadas apie tai, kad nusikalstamų padarinių V. V. nors ir galėjo, tačiau nenumatė – „nors ji į skambučius neatsakė, tačiau tai pareigūnams nesukėlė įtarimų, kad kažkas gali būti blogai“ <...> „jie (kaltinamieji) nors ir nenumatė pačių sunkiausių galimų tokio savo pareigų neatlikimo pasekmių, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti“. Taigi teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje padarė priešingą išvadą anksčiau minėtai savo išvadai, jog V. V. veika pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 str. 3 d. – nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti).
Teismas visiškai nepagrįstai aplinkybę, jog asmuo turi teismo sprendimą, draudžiantį artintis prie jo, traktavo kaip P. V. daromą nusikaltimą ir nurodė, kad vien dėl to V. V. turėjo išsiųsti pajėgas, kad būtų sulaikytas toks teisės pažeidėjas (ši išvada taip pat akivaizdžiai prieštarauja jau minėtai teismo išvadai, jog pagal gautą pranešimą (kuriame ir buvo nurodyti duomenys apie kardomosios priemonės galimą pažeidimą) V. V. policijos pajėgų siųsti neprivalėjo). Baudžiamasis kodeksas nenumato atsakomybės už kardomosios priemonės pažeidimą, dėl to teismas nepagrįstai tvirtina, jog informacija apie minėtą kardomosios priemonės pažeidimą turėjo būti vertinama kaip informacija apie galimą nusikaltimą.
Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. V. ar R. R. buvo žinoma apie tai, kad L. V. kada nors būtų siekusi atsiimti kokį nors savo pareiškimą. Tokiu būdu teismas „išėjo už bylos ribų“ ir savo išvadas grindė ne įrodymais, kurie laikytini įrodymais BPK 20 str. prasme, tačiau savo nuomone ir galbūt informacija, kurią teismas gavo ne nagrinėdamas bylą. Teisės į nešališką teismą pažeidimas laikomas besąlygiška vada panaikinti priimtą teismo sprendimą. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu nustato, kad byla buvo išnagrinėta šališko teismo. Minėtų bylos duomenų visuma rodo, jog V. V. pripažintas kaltu pagal BK 229 str. buvo nepagrįstai, nenustačius jo kaltės, dėl to nuosprendis turi būti panaikintas, o V. V. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
V. V. gynėjo teigimu, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstytos teismo išvados yra iš esmės prieštaraujančios viena kitai, iš esmės prieštaraujančios teismo laikytoms nustatytoms ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytoms V. V. veikos aplinkybėms ir pagrįstos prielaidomis.
Minėtų bylos duomenų visuma rodo, jog V. V. nepagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 229 str., nenustačius jo kaltės, dėl to nuosprendis turi būti panaikintas, o V. V. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Nuteistasis R. R. ir jo gynėjas advokatas R. Jurka prašo nuteistojo R. R. gynėjo advokato R. Jurkos apeliacinį skundą tenkinti.
Nuteistojo V. V. gynėjas advokatas I. Motužis prašo nuteistojo V. V. gynėjo advokato I. Motužio apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Nors nuteistieji R. R. ir V. V. neigia savo kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymo, jų kaltę patvirtina byloje surinkti, teisiamojo posėdžio metu ištirti bei nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai. Kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, buvo šališkas, o šio teismo padarytos išvados prieštarauja bylos duomenimis. Priešingai apeliantų tvirtinimui, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistiesiems R. R. ir V. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai R. R. ir V. V. pripažino kaltais dėl BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, remdamasis leistinais ir patikimais įrodymais, juos vertindamas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Vien tai, kad nuteistieji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti jų apeliacinius skundus.
Ginčydami pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytą įrodymų vertinimą nuteistieji R. R. ir V. V. teigia, kad jiems netinkamai pritaikyta BK specialiosios dalies norma – BK 229 straipsnis, nes jokių teisės aktų, reglamentuojančių jų tarnybinę veiklą, pažeidimų jie nepadarė, byloje nustatytais veiksmais didelė žala nebuvo padaryta, tokia veika nėra nusikalstama, už ją netgi netaikyta drausminė atsakomybė. Pasak apeliantų, iš pranešimo jie nematė jokios grėsmės nukentėjusiajai ar jos mažamečiams vaikams, įvykis Bendrojo pagalbos centro buvo priskirtas „C“ kategorijos įvykiui, į kurį pagal taisykles pajėgų siųsti nereikia, tik reikia patikrinti informaciją, kuri tikrinama nebūtinai skubiai, į pranešimą buvo reaguojama bandant ne kartą telefonu susisiekti su pareiškėja, tačiau susisiekti su ja nepavyko. Tokie apeliantų argumentai nepagrįsti.
Pagal BK 229 straipsnį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs. BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl padariniai yra būtinasis nusikaltimo sudėties požymis. Šio nusikaltimo BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) priešinga tarnybai veikla (neatlikimas valstybės tarnautojui (jam prilygintam asmeniui) savo pareigų arba jų netinkamas atlikimas; 2) nusikalstamais padariniais – didele žala (turtinio ar kitokio pobūdžio) valstybei, juridiniams ar fiziniams asmenims; 3) priežastiniu ryšiu tarp šios veiklos ir padarinių. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, neatlikimas, nepasinaudojimas savo teisėmis, kurias suteikia teisės aktai, o netinkamas savo pareigų atlikimas – yra pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai, tai irgi iš esmės teisės aktų reikalavimų nevykdymas savo darbinėje veikloje, t. y. neveikimas. BK 229 straipsnis numato atsakomybę tik esant neatsargiai kaltei, kuri gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu. BK 229 straipsnyje įvardyti alternatyvūs padariniai, t. y. didelė žala gali būti padaroma: valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui.
Kaip ir kito nusikaltimo valstybės tarnybai – piktnaudžiavimo tarnyba – sudėtyje (BK 228 straipsnis) pagrindinis kriterijus, atribojantis tarnybos pareigų neatlikimą kaip nusikalstamą veiką nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos (valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui) požymis, rodantis padidintą tarnybos pareigų neatlikimo pavojingumą. Didelės žalos požymis nustatomas vertinant bylos aplinkybių visumą. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-568/2007 išaiškinta, kad BK 228 straipsnyje numatytas didelės žalos požymis yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams bei tarnybinių (drausminių) pažeidimų atribojimo kriterijus ir kad kiekvienu konkrečiu atveju dėl žalos dydžio sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į padarytos veikos pobūdį – ar padaryti teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami, į nukentėjusiųjų skaičių, kaip nukentėjusieji vertina pareigūno padarytą veiką, į nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir to įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan.
R. R. ir V. V. nuteisti už teisės aktų nustatytų tarnybos pareigų neatlikimą. Jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos esmė yra tai, kad jie būdami valstybės tarnautojais netinkamai atliko savo pareigas, kai dėl to valstybė ir juridinis asmuo patyrė didelės žalos, t. y. būdami asmeniškai atsakingi už jiems pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą, taip pat kitų teisės aktų nustatytų operatyvaus valdymo padalinio uždavinių ir funkcijų vykdymą; būdami atsakingi už jiems pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą (7.2 p.); privalėdami užtikrinti (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK policijos pajėgų operatyvų reagavimą į gautą informaciją apie įvykius ir nusikalstamas veikas (7.3 p.), privalėdami užtikrinti policijos pajėgų operatyvų reagavimą į gautą informaciją apie įvykius ir nusikalstamas veikas, prireikus pradėti ikiteisminį tyrimą, organizuoti ir koordinuoti operatyvinės grupės išvykimą į įvykio vietą; gavę skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką ar kitą informaciją privalėdami imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui, apsaugoti įvykio vietą ir įrodymus, nustatyti įvykio liudininkus, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenis, padariusius neteisėtą veiką (2010-06-30 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V–553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 25, 25.6, 25.6.2 p.); pagal 2007-12-28 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V–850 (2009-06-30 įsakymo Nr. 5-V–464 redakcija) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 33.3, 35 p. reikalavimus privalėdami išsiųsti policijos pajėgas į policijos užregistruotą įvykį, nepaisė šių jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, dėl to netinkamai atliko savo pareigas, t. y.: 2013-02-11 18.46 val(duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS OV grupėje, (duomenys neskelbtini) rajone, elektroninio ryšio priemonėmis iš (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus gavus „C“ kategorijai priskirtą pranešimą apie užregistruotą įvykį, tekstu: „Pranešėja teigia, kad vyras V. P., šiuo metu galimai neblaivus, atvyko į jos namus. Moteris turi teismo sprendimą, kuris draudžia vyrui artintis prie pranešėjos. Namie yra mažamečių vaikų. Pranešėja laukia pareigūnų. Įvykis ,,Orbita2„ parduotuvės kieme“, suvokdami, kad prieš pranešėją L. V. ir jos mažamečius vaikus gali būti pavartotas fizinis smurtas, tyčinis psichinis ar kitoks poveikis, į šį pranešimą nereagavo, neišsiuntė į įvykio vietą – (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone – policijos pajėgų informacijai patikrinti ir daromam teisės pažeidimui užfiksuoti, neužtikrino, kad pareiškėja būtų apsaugota nuo gresiančio pavojaus. Dėl tokio R. R. ir V. V. neveikimo nebuvo laiku ir tinkamai užfiksuotas P. V., kuriam 2012-11-18 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios L. V., įpareigojant nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja L. V. bei nesilankyti jos gyvenamoje vietoje, daromas teisės pažeidimas, L. V. neapsaugota nuo jai kilusio pavojaus sveikatai ir gyvybei bei smurto, dėl to L. V. buvo nužudyta ir tuo valstybei bei fiziniam asmeniui padaryta didelė žala.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais neginčijamai nustatyta, jog 2013-02-11 18.46 val. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK VPS OVG vyresnysis postinis R. R. gavo informaciją pagal 2013-02-11 18.45 val. gautą L. V. pranešimą: „Pranešėja teigia, kad vyras V. P., šiuo metu galimai neblaivus, atvyko į jos namus. Moteris turi teismo sprendimą, kuris draudžia vyrui artintis prie pranešėjos. Namie yra mažamečių vaikų. Pranešėja laukia pareigūnų. Įvykis yra „Orbita 2 „parduotuvės kieme“, o V. V. dirbo su šiuo pranešimu.
BK 229 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens nusikalstamą neveikimą, kuris pasireiškia savo pareigų neatlikimu ar netinkamu atlikimu dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, neatlikimas, nepasinaudojimas savo teisėmis, kurias suteikia teisės aktai, o netinkamas savo pareigų atlikimas – yra pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai, tai irgi iš esmės teisės aktų reikalavimų nevykdymas savo darbinėje veikloje, t. y. neveikimas. Kadangi BK 229 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, veika laikoma baigtu nusikaltimu tik kilus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Visais atvejais savo tarnybos pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas – tai nevykdymas pareigos, kuri priklauso valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai.
Gavę pranešimą apie tai, kad asmuo – P. V., kuriam yra paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios L. V., įpareigojant jį nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja bei nesilankyti jos gyvenamojoje vietoje (pažymėtina, kad asmuo įpareigojamas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, kai pagrįstai manoma, kad gyvenant kartu bus bandoma paveikti nukentėjusįjį ar bus daromos naujos nusikalstamos veikos (BPK 132¹ str.), nuteistieji, būdami policijos pareigūnais, privalėjo suprasti, kad asmuo, pažeisdamas draudimą artintis, nesilaiko teismo skirtų įpareigojimų, juos pažeidžia ir tokiu būdu daro teisės pažeidimą. Juolab, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog iki 2013-02-11 L. V. kvietė policijos pareigūnus, V. V. dirbo pagal jos pranešimus dėl P. V. smurtavimo, kai buvo siunčiamos pajėgos į įvykio vietą ir dėl to jis ne kartą buvo nuteistas dėl smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš L. V.. Turint tokio pobūdžio informaciją bei pranešimą apie paskirtos kardomosios priemonės pažeidimą, o tai rodo, kad asmeniui, kuris kreipiasi pagalbos į policiją, jau vien dėl šios priemonės pažeidimo kyla reali galimos nusikalstamos veikos prieš jį grėsmė, nepaisant to, kad pagal konkrečiai gautą informaciją dėl įvykio, kuris buvo priskirtas „C“ kategorijai, nebuvo privalu reaguoti skubiai, siunčiant pareigūnus į įvykio vietą, tačiau nepavykus tris kartus telefonu susisiekti su nukentėjusiąja, tai turėjo sukelti pareigūnams įtarimų dėl galimos jai grėsmės, policijos pareigūnai privalėjo kuo skubiau siųsti pajėgas į įvykio vietą, kaip tai numatyta jų veiklą reglamentuojančiame Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme (šio įstatymo 21 str. 1 d. 3 p., be kita ko, nurodyta, kad policijos pareigūnai, gavę pranešimą apie daromą teisės pažeidimą, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui), tačiau to nepadarė.
Laikytina, kad jie į tokį pranešimą reagavo netinkamai, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 3 p. (2000-10-17 redakcija): „policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromais nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai“, taip pat netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos vidaus statuto patvirtinimo įstatymo patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 str. 9 d. 2 p. reikalavimus, kad: „pareigūnas, gavęs žinių apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat būdamas liudytoju, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam ar daromam teisės pažeidimui“, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010-06-30 įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 6.1, 25, 25.6 ir 25.6.2 punktuose yra nurodomos bendro pobūdžio funkcijų: „užtikrinti policijos pajėgų operatyvų reagavimą į gautą informaciją apie įvykius <...>“, „Be Lietuvos Respublikos policijos įstatyme [...] nustatytų policijos pareigūnų teisių ir pareigų, pamainos pareigūnai: gali teikti operatyvaus valdymo padalinio vadovui pasiūlymus dėl operatyvaus valdymo padalinio darbo tobulinimo, privalo žinoti teisės aktų [...] reikalavimus, privalo mokėti dirbti su registrų ir informacinių sistemų programine įranga, naudojama operatyvaus valdymo padalinyje, privalo užtikrinti teisės aktų, reglamentuojančių darbą gavus skundus, pareiškimus ir pranešimus apie nusikalstamas veikas ir kitą informaciją, reikalavimų vykdymą operatyvaus valdymo padalinyje, turi atidžiai ir mandagiai išklausyti asmenis, kurie kreipiasi į operatyvaus valdymo padalinį, ir kiek įmanoma išsamiau ir tiksliau išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir asmens, kuris kreipiasi, duomenis.“, Gavę skundą privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią nusikalstamai veikai <...>“. Gavę informaciją apie daromą teisės pažeidimą V. V. ir R. R. į tokį pranešimą reagavo neprofesionaliai. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, būtent policijos pareigūnų R. R. ir V. V. pareigų svarba lėmė operatyvų reagavimą į pagalbos besikreipiančio asmens šauksmą, o jų netinkamas reagavimas į pranešimą – sunkias pasekmes.
Kaip minėta, BK 229 straipsnis numato atsakomybę tik esant neatsargiai kaltei, kuri gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu. Nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai valstybės tarnautojas nesuvokia, kad nevykdo teisės aktų reikalavimų – neveikia, kai privalo atitinkamoje situacijoje veikti, arba darydamas kažkokį veiksmą nesuvokia, kad nesilaiko teisės aktų reikalavimų, dėl to jį atlieka netinkamai, nenumato, kad dėl to kils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, nors pagal savo pareigas ir asmeninę kvalifikaciją turi suvokti savo poelgio neatitiktį teisės aktų reikalavimams bei numatyti neigiamų padarinių kilimą ir jų išvengti. Nors nuosprendžio nustatomojoje dalyje neatsargumo rūšis neįvardyta, tačiau iš apylinkės teismo nuosprendžio aprašomosios dalies galima spręsti, kad V. V. ir R. R. buvo nuteisti už aplaidumą, pasireiškusį nusikalstamu nerūpestingumu.
V. V. ir R. R. veiksmuose yra neatsargi kaltė, nes netinkamai atlikdami valstybės tarnybos pareigas jie, nors ir nenumatė, kad dėl neatsakingo pareigų atlikimo kils žalingi padariniai, tačiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, jų išsilavinimą ir profesinę patirtį, galėjo ir turėjo tai numatyti, nes pagal gautą informaciją apie P. V. neteisėtus veiksmus, pažeidžiant jam paskirtą kardomąją priemonę ir įpareigojimus, privalėjo suprasti tokios informacijos reikšmingumą ir tai, kad ji gali sukelti didelius neigiamus padarinius.
BK 229 str. numato atsakomybę tik esant neatsargiai kaltei, t. y. nusikalstamam pasitikėjimui arba nusikalstamam nerūpestingumui. Pagal BK 16 str. 3 d. nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (kasacinės nutartys Nr. 2K-10/2008, 2K-7-228/2008, 2K-262/2011, 2K-419/2012, 2K-20/2013 ir kt.).
Teismų praktikoje, taikant BK 229 str. „didele žala“, pripažįstama ne tik turtinio pobūdžio, bet ir kitokia žala, jeigu dėl jos nukenčia valstybė, juridinis ar fizinis asmuo. Ši kitokio pobūdžio žala gali būti fizinė, moralinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms. Didelės žalos požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į tai, kurioje valstybės tarnybos srityje ir kokioms vertybėms yra padaryta žala, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą, pažeistų objektų reikšmingumą ir pan. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujat tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas, organizacinės veiklos sutrikdymas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinė nutartis Nr. 2K-199/2009).
Dėl išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad dėl nuteistųjų veiksmų didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, kadangi buvo diskredituotas valstybės tarnautojo – policijos pareigūno – vardas, iškraipytos valstybinės institucijos – atitinkamo policijos padalinio funkcijos ir veiklos principai, pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, skaidrumo principai, numatyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 str. l d. Taip pat didelės neturtinės žalos patyrė nužudytosios L. V. vaikai ir artimieji.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytoms išvadoms dėl BK 229 straipsnio taikymo, kurios padarytos nenukrypstant nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, paremtos išaiškinimais, duotais kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-199/2009, 2K-262/2011. Esant padarytai didelei žalai, byloje nustatytais nuteistųjų veiksmais, šiuo atveju – neveikimu, padaryto tarnybos pareigų neatlikimo pavojingumas peržengė tarnybinio nusižengimo ribas.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nurodomi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai buvo priimti konstitucinės justicijos bylose, kurių kontekstas nėra artimas nagrinėjamai baudžiamajai bylai. Šie konstitucinės jurisprudencijos pavyzdžiai, teismo nuomone, nepagrindžia apeliacinio skundo argumento, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę. Tokios išvados negalima padaryti ir inabstracto (bendriausia prasme) vadovaujantis apeliantų nurodomais konstitucinėje jurisprudencijoje suformuotais ir pirmiausiai įstatymo leidėjui skirtais principais.
Atmestini kaip nepagrįsti nuteistojo R. R. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad turi būti diferencijuojama R. R. ir V. V. atsakomybė, atsižvelgiant į jų užimamas pareigas, nes jie, kaip Operatyvaus valdymo padalinio pareigūnai, turi vienodas pareigas dirbti su gaunamais policijos registruojamais įvykiais, todėl šiuo konkrečiu atveju ir jų atsakomybė yra vienoda.
Atsakydamas į nuteistojo V. V. gynėjo advokato I. Motužio apeliacinio skundo argumentus, kad buvo pažeista V. V. teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, byloje surašytas BPK 219 straipsnio neatitinkantis kaltinamasis aktas, o bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nes nesiėmė priemonių tokį kaltinimą pakeisti, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2007, 2K-415/2005, 2K-7-198/2008 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs V. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kaltinamojo akto trūkumų, konstatuoja, kad kaltinamasis aktas surašytas tinkamai, t. y. laikantis BPK 219 straipsnio reikalavimų, todėl nuteistojo V. V. teisė į gynybą nepažeista. Pažymėtina, kad aprašant tiek V. V., tiek R. R. nusikalstamą veiką kaltinamajame akte nurodytos visos BPK 219 str. 3 d. išvardytos aplinkybės – tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu – inkriminuoto tarnybos pareigų neatlikimo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. BK 229 str. dispozicija yra blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus, todėl ją taikant nurodyti konkretūs teisės aktų reikalavimai, kuriuos nuteistieji pažeidė. V. V. ir R. R. nusikalstamos veikos aprašymas atitinka jiems taikyto baudžiamojo įstatymo turinį, parodo BK 229 str. numatyto nusikaltimo sudėties būtinus elementus ir visa, kas reikšminga šios veikos kvalifikavimui. Tai, kad nuteistieji kaltinimą suprato ir aktyviai naudojosi teisėmis į gynybą, matyti ir iš jų parodymų teisme dėl pareikšto kaltinimo, pasisakymų baigiamųjų kalbų metu.
Priešingai apeliantų tvirtinimui, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius, liudytojus, išvardijo dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 str. 1 d. nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo ir nuteistuosius teisinančius, ir juos kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose, išdėstė įrodytomis pripažintas nuteistųjų R. R. ir V. V. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes (padarymo vietą, laiką, būdą ir kitas svarbias aplinkybes). Apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas šiuos reikalavimus atitinka. Priešingai negu teigia apeliantai, visi reikšmingi bylos duomenys ištirti ir įvertinti, teismas pateikė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., BPK 44 str. 5 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58 ir 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti pirmosios instancijos teismo teisėjo asmeninį tendencingumą. Tai, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, taip pat tai, kad apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė ir R. R. bei V. V., kurie tvirtina, kad yra nuteisti nepagrįstai, kaltę patvirtinančius įrodymus ir motyvus, dėl kurių buvo atmesti kiti įrodymai, šioje nutartyje jau yra išdėstyta. Teismas konkrečiai nurodė, kuriais įrodymais remiasi, ir išsamiai juos įvertino bei aptarė skundžiamame nuosprendyje. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų nepažeidė. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad nuteistieji būtų pasinaudoję nušalinimo teise ir pateikę konkretų BPK 58 str. numatytą teismo šališkumo požymį bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Vien tik tai, kad teismas priėmė ne tokį procesinį sprendimą, kokio pageidavo nuteistieji, negali būti pagrindu abejoti teismo nešališkumu. Patikrinusi šią bylą, jokių kitų esminių BPK pažeidimų kolegija taip pat nenustatė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą dėl nuteistųjų R. R. ir V. V. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 str. Visi šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, bei nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Nustačius, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, nėra teisinio pagrindo apeliantų skundų argumentais naikinti apkaltinamojo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio ir R. R. bei V. V. priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. R. gynėjo advokato Raimundo Jurkos ir nuteistojo V. V. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinius skundus atmesti.