- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-09-19
- Bylos Nr.
- 2K-563/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Vytautas Masiokas (pran.), Albinas Sirvydis
- Nuteistasis
- M. J., R. V.
- Kaltinamasis
- V. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. J. kasacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. nuteista pagal BK 229 straipsnį teisės dirbti mediko darbą, susijusį su žmonių gydymu, atėmimu dvejiems metams.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 24 d. nutartis, kuria nuteistosios M. J. apeliacinis skundas atmestas.
Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 229 straipsnį taip pat nuteistas R. V. bei iš kaltinimo pagal 1961 m. BK 109 straipsnio 2 dalį išteisintas V. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. J. nuteista už tai, kad, būdama tarnautoja, dirbdama Viešosios įstaigos ,,duomenys nesklebtini“, gydytoja chirurge, pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 28 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 74:2000 „Gydytojas-chirurgas” 35.2 punktą ir stacionaro gydytojo chirurgo pareiginių nuostatų, patvirtintų VšĮ ,,duomenys nesklebtini“ vyriausiojo gydytojo 2001 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 66, 11, 12 ir 15 punktus, t. y. kaip gydytoja chirurgė privalėdama diagnozuoti chirurgines ligas, gydyti pacientus, kuriems įtariama chirurginė liga, atvykus ligoniui į skyrių, surinkti anamnezę, jį apžiūrėti, auskultuoti, palpuoti, kasdien tikrinti paciento paskyrimus, kontroliuoti jų vykdymą, netinkamai atliko peiliu į pilvą sužaloto ligonio R. G., 2002 m. vasario 15 d. 1.30 val. paguldyto į šios ligoninės chirurgijos skyrių, kuriame ji budėjo nuo 2002 m. vasario 14 d. 18.00 val. iki 2002 m. vasario 15 d. 8.00 val., apžiūrą, t. y. nepadidino pilve esančios žaizdos, pasluoksniui jos nerevizavo, neišpjovė žaizdos kraštų, nestebėjo ir nenustatė kiekvieno pilvo sienos audinių sluoksnio sužalojimo. Dėl netinkamo pirminio chirurginio pilvo žaizdos sutvarkymo nenustatė, jog R. G. žaizda pilve yra kiauryminė, pažeista plonoji žarna, nors pagal sužalojimo pobūdį ir aplinkybes galėjo ir turėjo tai numatyti bei nedelsiant jo neoperavo. Palaipsniui besivystant pilvaplėvės uždegimui – difuziniam peritonitui – netinkamai ligonį R. G. stebėjo bei gydė budėjimo metu 2002 m. vasario 15 d. nuo 1.30 val. iki 8.00 val., taip pat 2002 m. vasario 15 d. 12.00 val. ir 16.00 val., t. y. apžiūrėjusi ligonį, neįvertino jo būklės, nepaskyrė papildomų tyrimų, dėl to nepastebėjo besivystančio difuzinio peritonito bei R. G. negydė. Dėl to ligoniui sukilo sunkus šokas, kuris buvo pastebėtas tik 2002 m. vasario 16 d. 6.00 val., kuris komplikavosi difuziniu serofibrininiu peritonitu (pilvaplėvės uždegimu), židininiu serofibrininiu plaučių uždegimu, suaugusiųjų respiraciniu disstres sindromu, periceliuliniu bei perivaskuliniu smegenų pabrinkimu, progresuojančiu pulmokardialiniu nepakankamumu, dėl to R. G. VšĮ ,,duomenys nesklebtini“ reanimacijos skyriuje 2002 m. vasario 17 d. 12.10 val. mirė, t. y. neatliko savo pareigų dėl nusikalstamo nerūpestingumo, dėl to padaryta didelė žala nukentėjusiosioms D. G. ir J. P. dėl sūnaus ir brolio mirties.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistoji M. J. prašo teismų sprendimų dalis, kuriomis ji pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 229 straipsnį, panaikinti ir bylą dėl šios dalies nutraukti.
Kasatorės nuomone, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes savo pareigas ji atliko tinkamai, tarp jos atliktų veiksmų (netiksli diagnozė bei netinkamas ligonio būklės sekimas) ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio, taip pat jos veiksmuose nėra jokios kaltės.
Šalies argumentai
Kasatorė nurodo, kad R. G. apžiūrėjo, surinko anamnezę ir užpildė ligos istoriją, auskultavo, palpavo, nurodė atlikti kraujo tyrimus, nuskausminus žaizdą revizavo, instrumentų pagalba praplėtė žaizdą, apžiūrėjo ir pirštu siekė žaizdos dugną. Tokiu būdu nustatė pirminę diagnozę, kad žaizda nekiauryminė ir žaizdą pasluoksniui susiuvo. Įvertinusi tai, kad žaizda buvo durtinė ir siekdama apsaugoti pacientą nuo galimų komplikacijų, paguldė į skyrių tolimesniam stebėjimui. Byloje esantys dokumentai įrodo, kad pacientui buvo nustatyta nulinė dieta (draudimas valgyti ir gerti), nes ryte buvo numatyta atlikti pilvo echoskopiją, siekiant patikslinti pirminę diagnozę.
Kasatorė nesutinka, kad taikė netinkamus ligos diagnozavimo metodus. Teismas šį teiginį grindė deontologinių ekspertizių išvadomis, kad trauminės žaizdos pirštu nerevizuojamos ir kad toks žaizdos revizavimas prieštarauja pirminio chirurginio žaizdos sutvarkymo principams, nenurodydamas, kokiame konkrečiai teisės akte šie principai yra įtvirtinti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad durtinių pilvo sužalojimų diagnozavimo ir galimų komplikacijų gydymo metodika yra numatyta pilvo traumų gydymo algoritmuose. VšĮ ,,duomenys nesklebtini“ direktoriaus 2002 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 35 patvirtinta „Pilvo sienos durtinių sužalojimų įvertinimo metodika“ ir yra teismo nurodytas pilvo traumų gydymo algoritmas, tačiau ši metodika (arba algoritmas) buvo patvirtinta tik 2002 m. kovo 29 d., t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui po įvykio, vadinasi, kasatorė ir negalėjo ja vadovautis. Kokių nors kitų metodikų (ar algoritmų) byloje nėra. Antra vertus, kasatorė teigia, kad šioje metodikoje nurodytus veiksmus ji ir atliko, kurioje, beje, nekonkretizuojama, kokiu būdu įsitikinama, kad pilvaplėvė nepažeista. Kasatorė nurodo, kad praplėtusi ir revizavusi žaizdą įsitikino (kaip vėliau paaiškėjo, klaidingai), kad pilvaplėvė nepažeista. Netinkamą pareigų atlikimą teismas grindžia būtent piršto panaudojimą įsitikinimui, kad pilvaplėvė nepažeista, tuo tarpu toks metodas neprieštarauja įtvirtintiems norminiams teisės aktams, nurodytiems teismų sprendimuose, be to, jos panaudotas metodas buvo dėstomas aukštojoje medicinos mokykloje, kurį ji sėkmingai naudojo savo praktikoje. Kasatorė prašo atkreipti dėmesį į tai, kad ekspertų pateikta išvada dėl netinkamo diagnozavimo metodo grindžiama doktrininiu aiškinimu, kuris negali būti prilygintas teisės normai. Kaip ir kiekvienoje mokslo šakoje, taip ir medicinoje yra įvairių doktrininių aiškinimų, kartais net labai prieštaringų, tačiau tol, kol šie aiškinimai nėra įtvirtinti norminiais teisės aktais, jų nesilaikymas ar pažeidimas negali būti traktuojamas kaip nusikalstama veika.
Taip pat kasatorė nesutinka su teismo išvada, kad ji netinkamai vykdė savo pareigas 2002 m. vasario 15 d. 12.00 val. ir 16.00 val., kadangi skyriuje ji budėjo iki 2002 m. vasario 15 d. 8.00 val. ryto, o nurodytomis valandomis ligonį apžiūrėjo savo iniciatyva. Tuo metu jis pilvo skausmais nesiskundė, buvo linksmas, bendravo su lankytojais, kurie taip pat nepranešė apie kokius nors jo negalavimus (vėmimą ar pan.). Taigi jokių požymių, bylojančių apie pilvaplėvės uždegimo vystymąsi, nei jos budėjimo metu, nei nurodytomis valandomis neužfiksuota.
Šalies argumentai
Kasatorė teigia, kad ji savo pareigas atliko tinkamai, nes darė viską, kad ligonis pasveiktų – paguldė į skyrių tolimesniam stebėjimui, atliko tyrimus, lankė jį ir teiravosi apie sveikatos būklę. Byloje nėra duomenų apie tai, kad tuo metu, kai kasatorė lankė ligonį, jis vemtų, gulėtų susirietęs ar pan. Taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad kas nors būtų kreipęsis į ją dėl blogos paciento būklės. Vadovaujantis ekspertizių išvadomis bei slaugytojų parodymais, R. G. skausmais pilvo srityje ėmė skųstis tik vasario 16 d. 1.30 val., kai dirbo kitas gydytojas. Būtent šiuo metu, atlikus papildomus tyrimus, buvo galima užfiksuoti pirmuosius peritonito požymius bei imtis atitinkamų veiksmų (iškviesti budintį chirurgą, atlikti operaciją). Kasatorės nuomone, būtent nesavalaikis peritonito požymių užfiksavimas bei po to sekę budinčio gydytojo R. V. netinkami veiksmai (nuskausminamųjų suleidimas, ligonio nestebėjimas po pirmųjų jo skundų skausmais pilvo srityje ir pan.) lėmė ligonio mirtį, nes medicinos ekspertai savo išvadoje konstatavo, kad laiku diagnozavus ir tinkamai gydant peritonitą ligoniai dažniausiai pasveiksta. Peritonito baigtis dideliu laipsniu priklauso nuo peritonito požymių nustatymo savalaikiškumo.
Taigi, šie argumentai, kasatorės nuomone, patvirtina, kad ji nepažeidė teismų sprendimuose nurodytų norminių teisės aktų, savo pareigas atliko tinkamai, o faktinė aplinkybė, kad pirminė diagnozė buvo nustatyta neteisingai, vertintina kaip klaida (nelaimingas atsitikimas arba kazusas). Be to, kasatorės nuomone, ne pirminė diagnozė (įvertinant ir tai, kad ji buvo tikslinama papildomais tyrimais ir nepaneigta), o laiku nepastebėtas uždegimas lėmė kilusius padarinius.
Taip pat, kasatorės nuomone, jos veiksmuose nėra kaltės, nes ji darė viską, kad liga būtų diagnozuota, parinktas tinkamas gydymas, ligonis buvo hospitalizuotas ir stebimas. Taigi savo pareigas ji atliko rūpestingai, nepažeidė galiojančių norminių teisės aktų ir pareiginių nuostatų. Beje, atkreiptinas dėmesys į pareiginių nuostatų 12 punkte įtvirtintą pareigą per tris dienas nustatyti klinikinę diagnozę, atsižvelgiant į besikeičiančią paciento būklę, keisti gydymo taktiką. Vadinasi, aplinkybė, kad pirminės apžiūros metu kasatorė klaidingai diagnozavo nekiauryminę žaizdą, dar nereiškia, kad savo pareigas ji atliko nerūpestingai ir kad būtent dėl pirminės diagnozės klaidingumo pacientas mirė. Kasatorė nurodo, kad nors peritonitas pradeda vystytis nuo pat sužalojimo pradžios, tačiau jo požymiai gali pasireikšti daug vėliau (kartais net po keliolikos valandų), ir tik stebint ligonį, jo elgseną, būklę bei atliekant papildomus tyrimus galima juos laiku pastebėti, koreguoti diagnozę bei taikyti atitinkamus gydymo metodus. Šiuo atveju pirmieji peritonito požymiai kaip tik ir išryškėjo po keliolikos valandų, budint gydytojui R. V. Kasatorė tvirtina, kad negalėjo numatyti, kad jai išėjus namo, budintis gydytojas, turintis pakankamą kvalifikaciją ir atitinkamą darbo praktiką, aplaidžiai vykdys savo pareigas.
Be to, kasatorė nurodo, kad teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir taip padarė esminį BPK pažeidimą. Teismai, konstatuodami netinkamą jos pareigų atlikimą (neva nesiėmė jokių veiksmų, kuomet jos darbo metu ligonio būklė vis blogėjo), rėmėsi vien mirusiojo artimųjų ir jo draugų parodymais, kurie teigė, kad jų apsilankymų metu ligonis skundėsi pilvo skausmais, vėmė. Tačiau teismai nesiaiškino, kodėl nei jai (kasatorei), nei kitam ligoninės personalui nė vienas iš artimųjų taip ir nepranešė apie sunkią ligonio būklę.
Nevertinti slaugytojų, dirbusių kartu su ja, parodymai, kuriuose teigiama, kad jokių nusiskundimų nei iš ligonio, nei iš jį lankiusių asmenų iki 2002 m. vasario 15 d. 16.00 val. nebuvo. Tai svarbi aplinkybė, įrodanti, kad kasatorės darbo metu ligonio būklė neblogėjo, priešingai, teisme buvo nustatyta, kad 2002 m. vasario 15 d. apie 18.20 val. (gydytojo R. V. budėjimo metu) R. G. bendradarbiai pranešė slaugytojai, kad ligoniui labai bloga, jis vemia. Tačiau teismai nesiaiškino, kokiai konkrečiai slaugytojai tai buvo pasakyta. Šios aplinkybės patvirtintų tai, kad ligonio būklė pablogėjo tuo metu, kai jos (kasatorės) darbo laikas buvo pasibaigęs.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 376 straipsnio taikymo
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tuomet, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tuomet, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, o esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Nuteistosios kasaciniame skunde yra teiginiai, kad teismai netinkamai įvertino ekspertizių išvadas, kitus įrodymus, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, dėl to ji nuteista neteisingai ir pateikia savo vertinimus. Teisėjų kolegija šiuos skundo teiginius palieka nenagrinėtus, nes kaip minėta, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas faktinių bylos aplinkybių ar įrodymų vertinimas nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacinis pagrindas. Nagrinėjami tik tie skundo argumentai, kuriuose nurodyti kasacinio nagrinėjimo pagrindai.
Dėl BK 229 straipsnio taikymo
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 229 straipsnį atsiranda tuomet, jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ar jas netinkamai atliko ir jeigu dėl to valstybė, juridinis arba fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Taigi BK 229 straipsnis numato vadinamąją materialiąją nusikaltimo sudėtį, kuri greta kitų būtinųjų požymių apima ir didelės žalos padarymą. Kasatorė kilusių padarinių neginčija, tik mano, kad dėl to nėra jos kaltės, nes savo pareigas ji atliko tinkamai, rūpestingai, taigi tarp jos veiksmų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio.
Teismų sprendimais nustatyta, kad M. J., būdama valstybės tarnautoja, pažeisdama nustatytus ir jai pagal profesiją priklausančius vykdyti medicinos normų bei stacionaro gydytojo chirurgo pareiginių nuostatų atitinkamus punktus, netinkamai atliko peiliu į pilvą sužaloto R. G. pirminį chirurginį žaizdos sutvarkymą, dėl to nenustatė, jog žaizda pilve yra kiauryminė, pažeista plonoji žarna, nors pagal sužalojimo pobūdį ir aplinkybes, savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti bei nedelsiant jo neoperavo. Taip pat nustatyta, kad kasatorė netinkamai ligonį stebėjo bei gydė budėjimo metu, t. y. apžiūrėjusi ligonį, neįvertino jo būklės, nepaskyrė papildomų tyrimų, dėl to nepastebėjo besivystančio difuzinio peritonito bei R. G. negydė, dėl to ligoniui sukilo sunkus šokas, kuris buvo pastebėtas tik 2002 m. vasario 16 d. 6.00 val., dėl to kilo komplikacijos ir R. G. mirė.
Teismo nuosprendžiu konstatuota, kad tarp M. J. padarytų atitinkamų medicinos normų bei stacionaro gydytojo chirurgo pareiginių nuostatų punktų reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl už padarytą veiką ji turi atsakyti. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas. Šios teismų išvados yra teisingos.
Kasaciniame skunde kasatorė nurodo, kad nors ji ir nustatė klaidingą pirminę diagnozę, tačiau ligonį paguldė į skyrių tolimesniam stebėjimui, atliekant papildomus tyrimus buvo tikslinama pirminė diagnozė, jos darbo metu peritonito požymiai neužfiksuoti, apžiūros metu ligonis pilvo skausmais nesiskundė, todėl teigia, kad R. G. mirė dėl to, kad jau aiškių peritonito požymių nepastebėjo ir reikiamų veiksmų laiku neatliko budintis gydytojas R. V. Tokie kasatorės skundo argumentai teismų sprendimuose įvertinti ir motyvuotai paneigti.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad pirminiai M. J. veiksmai (nustatyta neteisinga diagnozė) sąlygojo kitų gydytojų veiksmus bei tolesnę ligonio būklę, kuri palaipsniui blogėjo. Teismų sprendimuose nurodyti motyvai, kuriais grindžiama M. J. ir R. V. kaltė, patvirtina, kad abiejų nuteistųjų veiksmai buvo kilusių padarinių būtina sąlyga. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, jog kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių pasekmių sąlyga, bet ir šių pasekmių priežastis, t. y. reiškinys, dėl kurio vyksta kitas reiškinys (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius, 2000, p. 603).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindinė R. G. mirties priežastis buvo ne ta, jog gydytojas R. V. laiku nepastebėjo aiškių peritonito požymių ir neatliko savo pareigų, o visuma netinkamai atliktų pareigų – tiek M. J., tiek R. V., t. y. neteisinga pirminė diagnozė ir netinkamas sekimas skyriuje. Taigi šie abiejų nuteistųjų veiksmai, kurių negalima išskirti, ir buvo kilusių padarinių priežastis.
Nusikaltimas, numatytas BK 229 straipsnyje, yra neatsargus. Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. J. jai inkriminuotą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Tokia teismo išvada teisinga, nes M. J., pažeisdama medicinos normų bei stacionaro gydytojo chirurgo pareiginių nuostatų atitinkamus punktus, turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl tokios jos veikos gali kilti tam tikri padariniai, kad gali net mirti žmogus, tačiau to nenumatė. Asmuo nors ir nenumato pavojingų padarinių dėl savo veikos, tačiau tai nereiškia, jog tokiu atveju nėra jo kaltės, kadangi jis nenumatydamas jos pavojingumo, nepakankamai apdairiai vykdo savo tarnybines ar profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ar kitų norminių aktų. Todėl nuteistoji, kaip gydytoja chirurgė, privalėjo tinkamai apžiūrėti žaizdą, nustatyti tikslią diagnozę, nes, nors ir nenumatydama tokių padarinių, turėjo realią galimybę numatyti pavojingus padarinius šioje konkrečioje situacijoje, nes turėjo reikiamą kvalifikaciją, buvo pakankamai medicininių techninių priemonių, tai galėjo numatyti ir pagal savo individualias asmenines savybes, tačiau nesistengė įtempti savo psichinių jėgų ir užkirsti kelią tokiems padariniams. Jau pačioje gydymo pradžioje kasatorė netinkamai atliko savo profesinę pareigą – apžiūrėdama žaizdą panaudojo netinkamą diagnozavimo metodą, nenustatė tikslios diagnozės, vėliau ne tik ji, bet ir gydytojas R. V. netinkamai įvertino ligonio būklę, dėl to nepastebėjo besivystančio peritonito, tinkamai negydė, dėl to ir kilo ligonio sveikatos komplikacijos, nuo kurių jis ir mirė. Kitaip tariant, M. J. ir R. V. veiksmai nulėmė vėliau atsiradusius itin skaudžius, neatstatomus padarinius – ligonio mirtį.
Kasatorė neteisi, kad kaltinimas jai nepagrįstas konkrečiais teisės aktais. Teismų sprendimais nustatyta, kad kasatorė pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 28 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 74:2000 „Gydytojas-chirurgas” 35.2 punktą ir stacionaro gydytojo chirurgo pareiginių nuostatų, patvirtintų VšĮ ,,duomenys nesklebtini“ vyriausiojo gydytojo 2001 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 66, 11, 12 ir 15 punktus. Šie teisės aktai apibrėžia jos, kaip gydytojos chirurgės, pareigas. Lietuvos teisės universiteto TMI Vilniaus ekspertinio skyriaus ekspertizės akte Nr. DM 36/05 (01) konstatuota, kad stacionaro gydytojo chirurgo pareiginiai nuostatai detaliai reglamentuoja atskirų ligų diagnozavimo ir gydymo metodus. Taip pat šiame akte konstatuota, kad trauminės žaizdos pirštu nerevizuojamos. Tai prieštarauja pirminio chirurginio žaizdos sutvarkymo principams ir kad šis konkretus atvejis patvirtina, kad toks diagnozavimo būdas buvo netinkamas. Durtinių pilvo sužalojimų diagnozavimo ir galimų komplikacijų (peritonito, šoko) gydymo metodika yra numatytos pilvo traumų gydymo algoritmuose ir tai gydytojas chirurgas privalo žinoti.
Nepagrįsti kasatorės teiginiai, kuriais ji iš dalies kaltina R. G. artimuosius ir draugus, kad jie, matydami sunkią ligonio būklę, niekam iš ligoninės personalo apie tai nepranešė, kadangi ne jų, o gydytojo pareiga yra stebėti ir gydyti ligonį, esantį ligoninėje.
Pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes, M. J., būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, nes teikė viešąsias paslaugas, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, dėl to mirė žmogus, kurio artimieji patyrė didelę žalą, todėl jos nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 229 straipsnį. Taigi M. J. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistosios M. J. kasacinį skundą atmesti.