Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Venckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Ritos Sabaitės (toliau – ir prokuroras) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Byloje priimtų procesinių sprendimų esmė

II. Skundo aukštesniajam teismui ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Skundas tenkinamas.

11. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad baudžiamoji byla prokurorui buvo grąžinta nepagrįstai. Įvertinus baudžiamosios bylos duomenis, kaltinamojo akto turinį, skundžiamos nutarties motyvus, skundo argumentus, darytina išvada, kad, priešingai nei konstatavo žemesnės instancijos teismas, šioje byloje nenustatyta nei kaltinamojo akto trūkumų, kurių negalima ištaisyti teisme, nei esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, tuo tarpu skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje suformuotas sprendimas grąžinti bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų ir yra neteisėtas.

12. Aukštesnysis teismas, detaliau pasisakydamas dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo, pažymi, kad BPK 234 straipsnio 2 dalyje, 254 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, ją gali perduoti prokurorui. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pirmosios instancijos teismas gali perduoti bylą prokurorui ne dėl bet kokio kaltinamojo akto trūkumo ar BPK reikalavimų pažeidimo, padaryto ikiteisminio tyrimo metu, o tik dėl tokio, kurio negalima ištaisyti teisme ir tai trukdo nagrinėti bylą.

13. Kaltinamojo akto turinys numatytas BPK 219 straipsnyje, kuriame išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013 ir kt.). Be to, kaltinamasis aktas yra procesinis dokumentas, kuriame išdėstoma prokuroro procese užimama pozicija ir argumentuojama, kodėl būtent tokios pozicijos laikosi valstybinis kaltintojas ir pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas teisme, tai yra tokiu būdu apibrėžiamos bylos nagrinėjimo teisme ribos (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Šiame akte neturi būti sprendžiami klausimai, kuriuos galima spręsti tik priimant nuosprendį. Taigi, iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šią veiką kvalifikuoti. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-942/2016).

14. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį, baudžiamoji byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Sutinkamai su šia įstatymo nuostata pažymėtina, jog sprendimo užbaigti ikiteisminį tyrimą kaltinamojo akto surašymu priėmimas yra išimtinė prokuroro prerogatyva ir niekas negali prokurorui nurodyti, kokį sprendimą jis turi priimti (BPK 170 straipsnio 4 dalies 5 punktas, 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje aptaręs kaltinamojo D. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje duotus parodymus, kad jam draugas – K. G. pasiūlė užsidirbti pinigų, kuriuos pasidalino kiti draugai ir jis liko kaltas, liudytojo D. J. teismo posėdyje duotus parodymus apie tai, kad nepamena, kas paprašė nuimti pinigus ir kaip atrodė tas vaikinas, su D. V. jam bendrauti neteko, konstatavo, jog sukčiavimo nusikalstamoje veikoje galimai dalyvavo ir dar vienas asmuo, dėl to yra pagrindas išvadai, kad kaltinamasis aktas surašytas nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tikslinga bylą grąžinti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad apylinkės teismas, darydamas išvadas dėl kito asmens – K. G. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, o kartu ir tiesiogiai nurodydamas kokiu aspektu turi būti išplėstas kaltinimas, peržengė savo kompetencijos ribas. Apylinkės teismas privalėjo bylą nagrinėti kaltinimo ribose, o manydamas, kad nusikaltimą galėjo padaryti kitas asmuo, vadovaudamasis BPK 257 straipsnio nuostatomis, turėjo teisę apie tai motyvuota nutartimi pranešti prokurorui. Antai tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, kurioje pažymėta, jog tai, kad kaltinimai nebuvo pareikšti kitiems asmenims, tikėtina, dalyvavusiems nusikalstamoje veikoje, savaime nesudaro pagrindo grąžinti bylos prokurorui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-693/2018, 2K-34-303/2017). Jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui (BPK 257 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais sprendimas grąžinti bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti paprastai nepriimamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-693/2018, 2K-298-696/2017, 2K-274-696/2017).

15. Šiuo atveju svarbu įvertinti ir tai, kad paties kaltinamojo D. V. viso proceso metu duoti parodymai dėl galimo sukčiavimo aplinkybių nebuvo nuoseklūs. Bylos duomenys patvirtina, kad 2022 m. kovo 15 d. įteikus pranešimą apie įtarimą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu D. V. nurodė, jog pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nurodė, kad tai jis, supykęs ant J. B., su kuria bendravo, kerštaudamas jai, pasiūlė paimti paskolą ir pervesti į jam nepažįstamo asmens – D. J. banko sąskaitą. Pasak D. V., taip pasielgė, nes nenorėjo, kad J. B. sužinotų, kad tie pinigai gali būti pervesti jam, tačiau D. J. pinigais nepasidalino, pradėjo grasinti, kad užmuš (1 t., b. l. 114–116). Papildomai apklaustas 2022 m. balandžio 4 d. D. V. nurodė skirtingas aplinkybes ir teigė, kad D. J., gavęs pinigų pavedimą, juos nuėmė ir perdavė jam (D. V.), tačiau, kada tai tiksliai buvo, nepamena. Už tai D. J. jis sumokėjo 50 Eur (1 t., b. l. 118–120). Tuo tarpu 2023 m. rugpjūčio 31 d. apklausiamas teisme kaltinamasis D. V. nurodė priešingas aplinkybes ir laikėsi pozicijos, kad draugas pasiūlė užsidirbti pinigų, nes sakė, kad turi pažįstamų, kurie paima paskolą ir po to anuliuoja. Tie asmenys – K. G. ir D. J.. Kai J. B. jo įkalbėta paėmė paskolą ir pervedė į D. J. banko sąskaitą, jis pinigų negavo, juos galimai pasidalino K. G. ir D. J.. Pasak kaltinamojo, nors K. G. pagal susitarimą žadėjo 500 eurų, bet kitą dieną užblokavo savo telefoną. Kaltinamojo teigimu, J. B. banko sąskaitos numerį davė pats D. J.. Vėliau kaltinamasis nurodė, kad D. J. banko sąskaitos numerį gavo jis per K. G. ir persiuntė J. B.. Pažymėtina ir tai, kad 2023 m. rugpjūčio 31 d. vykusio teismo posėdžio metu kaltinamasis ir jo gynėjas prašė sekančiame teismo posėdyje apklausti du asmenis – K. G. ir D. J.. Teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomonę dėl pareikšto prašymo, nutarė šį prašymą išspręsti, išklausius kaltinamojo poziciją ir parodymus byloje. Tame pačiame teismo posėdyje apklausus kaltinamąjį D. V., teismas nutarė atlikti pilną įrodymą byloje ir apklausti prokuroro sąraše nurodytus asmenis, taip pat nukentėjusiąją. Tuo tarpu prašymą dėl liudytojo K. G. apklausos teismas vienareikšmiškai atmetė motyvuodamas tuo, kad jei kaltinamasis negali iškviesti, tai teismas tuo labiau jo negali iškviesti ir apklausti proceso metu, todėl bus kviečiamas D. J. (2023 m. rugpjūčio 31 d. posėdžio garso įrašas nuo 0:28:18 min.).

16. BPK 287 straipsnyje yra nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu teismas turi teisę atlikti bet kokį BPK XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą. Jeigu šių veiksmų atlikti teisme dėl kokių nors priežasčių neįmanoma arba tai labai apsunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Taigi teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi teisę ir pareigą, siekdamas nustatyti byloje objektyvią tiesą, apklausti liudytojus bei atlikti kitus būtinus baudžiamojo proceso įstatyme numatytus veiksmus. Teismas, nagrinėdamas bylą privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-319/2014).

17. Aukštesnysis teismas pažymi, kad tam, jog pašalintų prieštaravimus tarp teismo posėdyje apklaustų asmenų parodymų, pirmosios instancijos teismas iniciatyvos apklausti K. G. nesiėmė, nors tai padaryti teismui leidžia pirmiau minėtos BPK 287 straipsnio nuostatos, priešingai, išklausęs kaltinamojo poziciją, tokį kaltinamojo prašymą atmetė, nemanydamas, kad kaltinamojo nurodytos aplinkybės, susijusios su galimai kito asmens padaryta nusikalstama veika, už kurią jis neva tai prisiėmė kaltę, gali būti reikšmingos priimant galutinį sprendimą pagal pareikštą kaltinimą D. V.. Atsižvelgiant į tai, aukštesnysis teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytu vienu iš pagrindinių argumentų perduoti bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, kad dėl nenurodytų tikslių duomenų teismas neturėjo galimybės paminėtą K. G. iškviesti ir apklausti teisme, kadangi, kaip minėta, teismas apskritai tokį prašymą atmetė, nebandydamas įpareigoti patį kaltinamąjį D. V. ir jo gynėją pateikti tikslius K. G. duomenis teismui, ar nebandydamas pavesti organizuoti šių veiksmų atlikimą prokurorei. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, bylą perdavus prokurorui vien tam, kad būtų apklaustas kaltinamojo nurodytas asmuo – K. G., būtų dirbtinai ištęsiamas baudžiamasis procesas, nes galimą liudytoją apklausti gali ir bylą nagrinėjantis teismas, kuris privalo būti aktyvus, t. y. neapsiriboti vien tik ikiteisminio tyrimo stadijoje pasiektų rezultatų patikrinimu, bet prireikus tirti naujus įrodymus, laikydamasis BPK 255 straipsnio ir BPK 256 straipsnio reikalavimų.

18. Remiantis nurodytomis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis bei atsižvelgiant į paminėtą teismų praktiką, akivaizdu, jog skundžiamoje nutartyje nurodyti argumentai dėl galimo papildomų procesinių veiksmų atlikimo, žemesnės instancijos teismo nutartyje nepagrįstai įvardijami kaip kaltinamojo akto neatitikimas BPK 219 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Nesant papildomų kriterijų, net jei ikiteisminis tyrimas šioje byloje ir būtų buvęs atliktas neišsamiai, teismas neįgytų teisės priimti tokį sprendimą, koks buvo priimtas, – grąžinti bylą prokurorui. Šiuo atveju bylos grąžinimas prokurorui iš esmės grindžiamas ne kaltinamojo akto trūkumais, nenurodant ar neteisingai nurodant svarbias aplinkybes D. V. pareikštame kaltinime, o dėl įrodymų vertinimo. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutarties argumentai nepagrindžia išvados, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir kad tai trukdo išnagrinėti bylą, neapklausus teisme galimo liudytojo K. G..

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. nutartis, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorei nutartyje nurodytiems pažeidimams pašalinti, naikintina. Kita vertus, tokia išvada neatleidžia prokuroro nuo pareigos imtis veiksmų siekiant, tiek kiek įmanoma, patikslinti kaltinimą ir tinkamai palaikyti kaltinimą teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Ritos Sabaitės skundą tenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 3 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla Nr. 1-2341-716/2023 (teisminio proceso Nr. 1-01-1-04376-2022-9), perduota prokurorei nutartyje nurodytiems pažeidimams pašalinti, panaikinti.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.