- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-29
- Bylos Nr.
- 2K-513/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Aidukas (pirm.), Vytautas Piesliakas, Antanas Klimavičius (pran.)
- Kaltinamasis
- B. M.
- Advokatai
- Juozas Gaudutis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamojo B. M. gynėjo advokato Juozo Gaudučio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendis, kuriuo B. M. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, požymių, panaikintas ir byla perduota prokurorui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
B. M. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 1997 m. balandžio 21 d. – 2007 m. sausio 3 d. būdamas UAB ,,duomenys neskelbtini“ generalinis direktorius, pagal 1994 m. liepos 5 d. Akcinių bendrovių įstatymą Nr. I-528 organizuodamas ir vykdydamas bendrovės ūkinę veiklą, pagal UAB ,,duomenys neskelbtini“ 2001 m. gegužės 10 d. Administracijos vadovo nuostatų 2 straipsnį turėdamas pareigą saugoti ir efektyviai naudoti bendrovės turtą, neteisėtai, viršydamas savo įgaliojimus – negavęs bendrovės valdybos sutikimo ir taip pažeisdamas bendrovės įstatų 77 straipsnį, kad valdyba renka ir atšaukia bendrovės vadovą, nustato jo atlyginimą, kitas darbo sutarties sąlygas, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas, – 2007 m. sausio 2 d. pasirašė įsakymą Nr. P-1 dėl atlyginimo už papildomus darbus ruošiant informaciją Europos Komisijai pagal statybos direktoriaus – projekto vadovo D. V. V. 2007 m. sausio 2 d. tarnybinį pranešimą, kurio pagrindu pasiskyrė sau keturių vidutinių mėnesinių atlyginimų dydžio papildomą darbo užmokestį – 35 830 Lt. Šio įsakymo pagrindu 2007 m. sausio 4 d. jam buvo išmokėta 24 901,45 Lt. Taip B. M. neteisėtai pasisavino jo žinioje buvusį UAB ,,duomenys neskelbtini” turtą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir B. M. nuteisti pagal BK 183 straipsnio 1 dalį 60 MGL dydžio bauda, panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir bylą perdavė prokurorui, nes surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio 3, 5 punktų reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu kaltinamojo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, taip pat netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatorius tvirtina, kad B. M. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį surašytas kaltinamasis aktas atitiko BPK 219 straipsnio reikalavimus: jame išsamiai aprašyta veika (jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės), nurodyti jį pagrindžiantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismas bylą pagal pateiktą kaltinimą išnagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su išteisinamuoju nuosprendžiu, t. y. kad B. M. veikoje nėra turto pasisavinimo, todėl negalėjo naikinti teisėto ir pagrįsto išteisinamojo nuosprendžio. Dėl to nutartis prieštarauja ir BPK 332 straipsnyje apeliacinės nutarties turiniui keliamiems reikalavimams, nes negali būti prieštaravimų tarp aprašomosios nutarties dalies ir rezoliucinės. Tačiau kartu teismas nurodė, kad B. M. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje, sudėtis. Kasatoriaus manymu, nesant prokuroro prašymo kaltinime nurodytų veikos faktinių aplinkybių pakeisti iš esmės skirtingomis, arba pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, teismas savo iniciatyva to daryti negalėjo. Tačiau teismas panaikino teisėtą nuosprendį nurodydamas, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tokį sprendimą teismas galėtų priimti tik tada, jeigu kaltinamojo akto surašymas neatitiktų pateikto kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir tai trukdytų nagrinėti bylą. Teismui nesuteikta teisė iškilus veikos perkvalifikavimo klausimams perduoti bylą prokurorui. Tai turėjo būti sprendžiama vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi. Įstatymas nenumato, kad keičiantis veikos kvalifikacijai, reikia perrašyti kaltinamąjį aktą. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika, pagal kurią yra aiškiai atskirta kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo teisme tvarka nuo nuosprendžio panaikinimo ir bylos perdavimo prokurorui sąlygų (Teismų praktika Nr. 31, psl. 348-377). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai aprašant nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte nenurodomos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą inkriminuoti vieną ar kitą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymį ir nesant prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, teismas turi patikrinti, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus ir ar nėra pagrindo bylą perduoti prokurorui. Visa tai daroma neperžengiant pateikto kaltinimo ribų. Teismas bylos nagrinėjimo teisme metu nustatęs, kad kaltinamojo padaryta veika atitinka kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo nei nurodyta kaltinamajame akte sudėtį, privalo veiką atitinkamai perkvalifikuoti. Taip teismas padarė esminius BPK pažeidimus ir pažeidė B. M. teisę į teisingą bylos nagrinėjimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 3 dalies „d“ punktas).
BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjama byla buvo perduota nagrinėti dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir teismas savo iniciatyva negalėjo plėsti bylos nagrinėjimo ribų. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes prokuroras apeliaciniu skundu prašė pripažinti B. M. kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir nuteisti 60 MGL dydžio bauda. Teismas nesutiko su prokuroro prašymu, nurodė, kad veikoje nėra pasisavinimo, tačiau išreiškė nuostatą, kad yra piktnaudžiavimas tarnyba, tačiau veikos neperkvalifikavo, o nuosprendį panaikino ir bylą perdavė prokurorui, nors privalėjo prokuroro skundą atmesti ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį.
Kartu kasatorius nurodo, kad skundžiamoje nutartyje nepagrįstai tvirtinama, jog B. M. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje, sudėtis. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nesant didelės žalos požymio (gauta išmokos suma nesiekia 250 MGL dydžio), veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Pateikiant kaltinimą pagal BK 183 straipsnį didelės vertės turto požymis neinkriminuotas. Be to, norint kvalifikuoti veiką pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, reikia įrodyti piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymius, t. y. veikimą priešingai tarnybos interesams. Šiuo atveju B. M. atliko Vilniaus miestui naudingą darbą: už Europos Sąjungos lėšas buvo sutvarkyti Vilniaus miesto naujų gyvenamųjų kvartalų vandentiekio ir kanalizacijos tinklai. Įsisavinant lėšas B. M. atliko darbą, kuris nesietinas su jo pareigomis, už kurias UAB „duomenys neskelbtini“ valdyba nustatė pareiginį atlyginimą. Tokia situacija, kai bendrovės direktorius atlieka darbą, nesusijusį su jo tarnybinėmis pareigomis, jo apmokėjimo tvarka įstatymu nereglamentuota ir tai daryti bendrovės valdybai nepavesta. Tai yra administracijos vadovo kompetencija. Vadinasi, paskirdamas atlygį bendrovės darbuotojams už darbą įsisavinant Europos Sąjungos lėšas, taip pat ir sau, B. M. įstatymo nepažeidė. B. M. veikoje nėra piktnaudžiavimo tarnyba požymių. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nėra lėšų pasisavinimo, o tai reiškia, kad išmoka priklausė ir B. M., ji buvo išmokėta teisėtai ir pagrįstai. Esant teisėtam pinigų išmokėjimui, nėra piktnaudžiavimo tarnyba, nes nėra neteisėtų veiksmų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Stankevičius prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir B. M. pripažinti kaltu ir, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį bei perduodamas bylą prokurorui, esminio BPK pažeidimo nepadarė. Šios instancijos teismas konstatavo, kad iš bylos duomenų matyti, jog pagal ISPA programos įgyvendinimo sutartį dėl užduočių ir atsakomybės paskirstymo tarp Aplinkos ministerijos ISPA įgyvendinimo agentūros ir UAB „duomenys neskelbtini“ Vilniaus miesto vandentiekio ir nuotekų tinklų rekonstrukcijos ir plėtros projektas buvo finansuojamas iš trijų šaltinių: ISPA lėšų, Europos investicijų banko paskolos ir valstybės biudžeto lėšų, kurių nėra pagrindo laikyti UAB „duomenys neskelbtini“ turtu. Šių lėšų panaudojimui nustatyta visai kita panaudojimo tvarka, nei UAB lėšoms. Esant tokioms aplinkybėms, B. M. negali būti kaltinamas UAB „duomenys neskelbtini“ lėšų pasisavinimu, jo veika atitinka BK 228 straipsnio sudėtį.
Pagal BPK 255 straipsnio 1, 2 dalis byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kaltinimo pakeitimo tvarką, kai kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės keičiamos iš esmės skirtingoms, nustato BPK 256 straipsnio 1 dalis, pagal kurią prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Taigi teisme bylos nagrinėjimo apimtį apriboja kaltinamojo akto turinys. BPK 219 straipsnyje numatyti kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdą, padarinius, taip pat kitas nusikalstamos veikos aplinkybes bei šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kadangi B. M. kaltinamajame akte neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, pažyminčios baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius (veikos padarymo būdą, padarinius, veikos kvalifikaciją ir kt.) ir tai pažeidžia kaltinamojo teisę į gynybą, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.
Įvertinęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad B. M. galėjo padaryti BK 228 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau jam nebuvo pateiktas kaltinimas dėl BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo padaryto. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, nes B. M. kaltinime nurodytos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo faktinių įvykio aplinkybių. Ištaisyti nustatyto trūkumo, t. y. pakeisti kaltinimą bei atitinkamai naujai išdėstyti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturėjo galimybės, nes nebuvo pateiktas BPK 256 straipsnio tvarka prokuroro prašymas.
Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 332 straipsnio 9 dalies reikalavimų, nes nutartyje nurodė motyvus, kodėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendį panaikino ir nurodė kaltinamojo akto pažeidimus, kuriuos prokuroras turi pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir priėmė teisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl BPK 219 straipsnio nuostatų taikymo
Teisėjų kolegija pažymi, kad nutartyje tik teisės taikymo klausimais pasisakoma dėl bylos perdavimo prokurorui, kai kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Pagal BPK byla iš teismo prokurorui gali būti perduota vieninteliu atveju – tik dėl iš esmės netinkamai surašyto kaltinamojo akto, kai to pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą (BPK 254 straipsnio 3 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Taigi BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta galimybė apeliacinės instancijos teismui panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui. Tokia nutartis gali būti priimama ir BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas taikomas tik esant jame nurodytų jau minėtų sąlygų visumai: 1) ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas; 2) kaltinamojo akto trūkumai tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme; 3) tokie pažeidimai trukdo nagrinėti bylą.
Kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai nustatyti BPK 219 straipsnyje. Šio straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas, t. y. padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Šio straipsnio 5 punkte reikalaujama, kad kaltinamajame akte būtų nurodytas BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Pažymėtina, kad kaltinamasis aktas turi būti surašomas itin kruopščiai, ypač turinio prasme jame neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingo sprendimo priėmimui. Kaltinamasis aktas pirmosios instancijos teismui yra sprendimo krypties orientyras bei sprendimo ribų kriterijus, būtent todėl privalo atitikti byloje faktiškai nustatytas aplinkybes. Jeigu kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kt.) ir dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kaltinamasis aktas dėl B. M. neatitinka minėtų BPK 219 straipsnio reikalavimų. Skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3, 5 punktų reikalavimus, prieštarauja šios procesinės normos turiniui ir bylos medžiagai, nes kaltinamojo akto turinys patvirtina, kad jame yra pateiktas B. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą, kitas aplinkybes tiek, kiek jos nustatytos bylos medžiaga. Tas aprašymas atitinka BK normos, pagal kurią ši veika buvo kvalifikuota, t. y. BK 183 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Pateiktas kaltinimas B. M. yra pakankamai konkretus, išsamus, jame nurodytos visos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtį apibūdinančios aplinkybės: nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, motyvas, pasekmės, taip pat ir nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Kaltinamasis B. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teismuose metu nebuvo pareiškęs, kad kaltinimas jam nesuprantamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinimą suprato ir visi kiti proceso dalyviai, dėl šio kaltinimo pasisakė baigiamosiose kalbose.
Be to, apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nes prokuroro apeliacinis skundas buvo paduotas tik dėl išteisinimo, neprašant keisti veikos kvalifikavimo, t. y. apeliaciniu skundu prokuroras prašė panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir B. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad iš bylos duomenų matyti, jog B. M. negali būti kaltinamas UAB ,,duomenys neskelbtini“ lėšų pasisavinimu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes pasisavintų lėšų nėra pagrindo laikyti UAB ,,duomenys neskelbtini“ turtu. Taip pat teismas sprendė, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog B. M. padarė įgaliojimų viršijimą, t. y. veiką, numatytą BK 228 straipsnyje. Kadangi BPK draudžia teismui savo iniciatyva kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis ir veiką kvalifikuoti pagal sunkesnį nusikaltimą, teismas priėmė sprendimą panaikinti nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui, nes surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.
Pažymėtina, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi nagrinėjimo teisme ribos yra savotiški teisiniai rėmai, į kuriuos teismas turi orientuotis nagrinėdamas bylą. Apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginys, kad kaltinimą reikia išplėsti ir veiką kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnį, prieštarauja BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nes šis įstatymas neleidžia išnagrinėti bylą ir pripažinti asmenis kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje nėra prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą (BPK 256 straipsnio 1, 2 dalys). Be abejo, apeliacinės instancijos teisme yra galimas BPK 254 straipsnio 3 dalies taikymas, kai nustatoma, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, tačiau šioje byloje, jau minėta, kaltinamojo akto trūkumai konstatuoti nepagrįstai.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs BPK 219 straipsnio 3, 5 punktų reikalavimų pažeidimą ir dėl to priėmęs nepagrįstą nutartį, padarė esminį BPK pažeidimą; tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pagal prokuroro skundą.
Konstatavus esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą ir dėl to bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kiti kaltinamojo B. M. gynėjo kasaciniame skunde keliami klausimai (dėl baudžiamojo įstatymo taikymo) negali būti nagrinėjami, nes kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.