Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės,

nuteistajam S. G. (dalyvavo nuotoliniu būdu), jo gynėjui advokatui Pavelui Ravluševičiui (dalyvavo nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo prieš įmonę „Cellpap B. V.“) – laisvės atėmimu 2 metams; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo prieš įmonę „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“) – laisvės atėmimu 2 metams; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas S. G. skirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu skirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiui paskirta bausme, šias bausmes iš dalies sudedant, ir S. G. paskirta galutinė subendrinta 6 metų laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendį.

Iš S. G. nuspręsta išieškoti 13 581,46 Eur turtinės žalos atlyginimą įmonei „Cellpap B. V.“

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. S. G. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2014 m. per elektroninę prekyvietę „Tradekey“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu siūlė tiekti LDPE plėvelės atliekas ir elektroniniu paštu susirašinėdamas su interesanto – Nyderlandų bendrovės PPG&C (Quasterix B. V.) darbuotojais ir atstovais, šiuos įtikino pirkti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 40 t LDPE plėvelės atliekų, nors iš tikrųjų jis to daryti neketino. Piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, S. G. elektroniniu paštu bendrovei PPG&C (Quasterix B. V.) išsiuntė 2014 m. lapkričio 7 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išankstinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 30 proc. sandorio sumos avanso, t. y. dėl 6 204 Eur sumokėjimo ir įmonė PPG&C (Quasterix B. V.) 2014 m. lapkričio 10 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, pervedė 6 204 Eur. Tačiau S. G. prekės bendrovei PPG&C (Quasterix B. V.) nepristatė, gauto avanso negrąžino, didžiąją gautų lėšų dalį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų išgrynino ir išeikvojo, o likusias lėšas panaudojo dalies skolų kitoms įmonėms dėl nepristatytų prekių padengimui. Nuosprendyje konstatuota, kad šiais veiksmais S. G. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą ir padarė Nyderlandų bendrovei PPG&C (Quasterix B. V.) 6 204 Eur turtinę žalą.

2. Taip pat, S. G. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2014 m. per elektroninę prekyvietę „Tradekey“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu siūlė tiekti LDPE plėvelės atliekas ir susirašinėdamas elektroniniu paštu su interesanto – Nyderlandų bendrovės „Cellpap B. V.“ darbuotojais ir atstovais, taip pat į Vilnių atvykus bendrovės „Cellpap B. V.“ darbuotojui A. J. M., S. G., imituodamas neva UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsiima plėvelės atliekų gamyba, aprodė šiam UAB „P.“ gamybines patalpas ir jose buvusią UAB „P.“ produkciją. Taip suklaidinęs užsakovo atstovą ir įgijęs pastarojo pasitikėjimą, S. G. įtikino bendrovės „Cellpap B. V.“ atsakingus asmenis pirkti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 80 t LDPE plėvelės atliekų. Piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, S. G. surašė ir elektroniniu paštu bendrovei „Cellpap B. V.“ išsiuntė 2014 m. lapkričio 12 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išankstinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 30 proc. sandorio sumos avanso, t. y. 17 040 JAV dolerių (kas atitinka 13 717,67 Eur) sumokėjimo, po ko įmonė „Cellpap B. V.“ 2014 m. lapkričio 24 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, pervedė 17 040 JAV dolerių (kas atitinka 13 717,67 Eur). Tačiau S. G. prekės nepristatė, gauto avanso negrąžino, o didžiąją gautų lėšų dalį išgrynino ir išeikvojo, taip pat panaudojo dalies skolų kitoms įmonėms dėl nepristatytų prekių padengimui. Nuosprendyje konstatuota, kad šiais veiksmais S. G. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ir padarė Nyderlandų bendrovei „Cellpap B. V.“ 17 040 JAV dolerių (kas atitinka 13 717,67 Eur) turtinę žalą.

3. Taip pat, S. G. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2015 m. gegužės mėn. pradžioje atsiliepė į pasaulinėje internetinėje medienos biržoje FORDAQ patalpintą Kuveito bendrovės „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ agento H. B. P. užsakymą dėl medienos pirkimo, pasiūlydamas pirkti medieną iš Lietuvos. Elektroniniu paštu susirašinėdamas su bendrovės „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ atstovais ir žadėdamas pristatyti pušies medieną, nors iš tikrųjų neketino to daryti, S. G. įtikino minėtą bendrovę pirkti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš viso 225 m³ pušies medienos ir piktnaudžiaudamas pasitikėjimu surašė bei elektroniniu paštu užsakovui išsiuntė 2015 m. gegužės 27 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išankstinio apmokėjimo sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 25 proc. vieno sandorio sumos avanso, t. y. dėl 6 817,50 JAV dolerių sumokėjimo ir 2015 m. liepos 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išankstinio apmokėjimo sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 25 proc. kito sandorio sumos avanso, t. y. dėl 4 545 JAV dolerių sumokėjimo, po ko, Kuveito bendrovė „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, 2015 m. birželio 8 d. pervedė 6 788 JAV dolerius (kas atitinka 5 957 Eur) ir 2015 m. liepos 7 d. – 4 515 JAV dolerius (kas atitinka 4 040,27 Eur). Tačiau S. G. medienos nepristatė, gautų avansų negrąžino, o didžiąją gautų lėšų dalį – 11 200 Eur išgrynino ir išeikvojo. Nuosprendyje konstatuota, kad šiais veiksmais S. G. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – pinigines lėšas ir padarė Kuveito bendrovei „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ 11 303 JAV dolerių (kas atitinka 9 997,27 Eur) turtinę žalą.

4. Taip pat, S. G. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą bei paslėpė apskaitos dokumentus, o būtent: jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruotos (duomenys neskelbtini), vadovas, taigi pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnį būdamas atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą: į 2014 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neva pardavė UAB „P.“ 61,5 t plastiko pakuočių atliekų ir pirko iš UAB „P.“ 15 t perdirbtų granulių, bendra sandorio vertė – 8 474,48 Lt (2 454,38 Eur), ir šią realiai neįvykusią ūkinę operaciją per UAB „C.“, tvarkiusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, darbuotoją, nežinančią apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registrus; paslėpė ne mažiau kaip 29 pardavimo PVM sąskaitas faktūras UAB „(duomenys neskelbtini)“, išrašytas 2014 m. liepos 9 d. – 2015 m. spalio 12 d. laikotarpiu. Nuosprendyje konstatuota, kad šiais veiksmais S. G. pažeidė BAĮ nuostatas, būtent: 4 straipsnio nuostatas, jog „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama“; 19 straipsnio nuostatą, jog „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą; patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka“. Dėl paminėtų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros nuo 2014 m. liepos 9 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. G. prašo jį išteisinti nepadarius jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų arba, teismui nusprendus jo neišteisinti, patraukti visus susijusius su nusikalstamos veikos padarymu fizinius ir juridinius asmenis baudžiamojon atsakomybėn, kaltinimą pagal BK 222 straipsnį perkvalifikuoti į BK 223 straipsnį ir pagal nusikalstamų veikų sutaptį šį straipsnį apimti kuria nors nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnyje, ir neišskirti kaip atskiros nusikalstamos veikos, taikyti jam BK 59 straipsnio nuostatas dėl esančių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pritaikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti 1 metų ir 6 mėnesių bausmę šioje byloje, subendrinus su bausme, skirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu, paskirti jam galutinę subendrintą 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją toliau atliekant Vilniaus pataisos namų specialiajame padalinyje – Pusiaukelės namuose, į šią bausmę įskaityti jo jau atliktą bausmės dalį pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendį. Taip pat prašo grąžinti jam per kratą jo gyvenamojoje vietoje paimtą jo asmeninį nešiojamąjį kompiuterį.

6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad per penkerius metus, kuomet vyko ikiteisminis tyrimas, buvo renkami išskirtinai S. G. kaltinantys duomenys, nebuvo bandoma ieškoti jį teisinančių duomenų, nebuvo įvykdytos akistatos, baudžiamojon atsakomybėn nebuvo patraukti kiti kalti asmenys (UAB „(duomenys neskelbtini)“), netinkamai surinkti įrodymai. Dėl to, pasak apelianto, buvo pažeistos bendrosios baudžiamojo proceso nuostatos, tai yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1, 2 straipsniai, 3 straipsnio 3 dalis, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu buvo siekiama bet kokia kaina apkaltinti S. G., o dėl procesinių pažeidimų arba dėl netinkamai atlikto ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo darbo buvo grubiai pažeisti ir kai kurie baudžiamojo proceso principai, taip pat aiškiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, tai yra galimai apkaltintas nekaltas asmuo arba jam netinkamai paskirta bausmė, netaikant BK 54 straipsnio 3 dalies dėl to, kad vyko pernelyg ilgas baudžiamasis procesas. Apeliantas pastebi, kad buvo pažeisti ir neužtikrinti asmens teisių užtikrinimo pagrindai, asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu pagal BPK 44 straipsnį, tai yra procesinės lygybės, teisingo bylos išnagrinėjimo (sąžiningo proceso), nekaltumo prezumpcijos principai, buvo užkirsta teisė pasinaudoti kaltinamojo teise iškviesti ir apklausti liudytojus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Pasak apelianto, tokie procesiniai pažeidimai ne tik rodo šališką ir neobjektyvų ikiteisminį tyrimą, bet ir bylos nagrinėjimą teisme, taip pat pažeidžia ne tik asmens pamatines konstitucines teises, bet ir teises, numatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, dėl ko iš esmės buvo ne tik netinkamai surinkti ir vertinti įrodymai, liudytojų parodymai, nesurinkti visi įrodymai, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nesurinkta S. G. teigiamai charakterizuojanti medžiaga, dėl ko netinkamai įvertinta S. G. asmenybė ir individualizuota bausmė, kas iš esmės lėmė netinkamą bylos išnagrinėjimą ir priimtą netinkamą ir neteisingą nuosprendį S. G. atžvilgiu.

7. Apeliantas, ginčydamas savo kaltę dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1, 2 dalis, teigia, kad byloje aiškiai matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis vykdė už įmonės pardavimus atsakingo darbuotojo funkcijas, o G. J. buvo atsakingas už žaliavų pirkimą, be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo ir bendradarbiavimo sutartį su UAB „P.“, kuri yra žaliavos gamintoja ir tiekėja. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra įvykdęs kelis sandorius, tik už juos nebuvo atsiskaityta pagal bendradarbiavimo sutartį. Pasak apelianto, tai parodo, kad jis, siekdamas parduoti plastiko žaliavas, turėjo kliautis savo verslo partnerio G. J. pateikta informacija apie žaliavų kainas, kokybę ir kiekius (tai teismo metu visiškai pripažino ir G. J.), taip pat ir partnerio UAB „P.“ pateikiama informacija, tad iš esmės neturėjo tikslo apgauti savo klientų, o tik melavo jiems pateikdamas G. J. ir E. K. melagingai pateiktą informaciją apie kiekius, kainas, pateikimo datas, kokybę. Iš esmės, anot apelianto, jis surastiems klientams visada pateikė visą informaciją apie save ir įmonę, tai yra vizitines korteles, telefono numerį, elektroninio pašto adresą, įmonės duomenis, biuro adresą ir kt., niekada negalėjo suklaidinti potencialių klientų, nes informacija buvo tiksli, viešai prieinama. Dėl šių priežasčių, S. G. įsitikinimu, jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ veika iš esmės yra plikas melas, o ne apgaulė, todėl niekuomet nebuvo apsunkintos asmenų teisės ginčą spręsti civilinio proceso tvarka, dėl ko jo veika negali būti kvalifikuojama kaip sukčiavimas. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad visi potencialūs klientai, su kuriais jis bendravo, buvo išsilavinę, ilgamečiai darbuotojai ar net įmonių vadovai, t. y. daugiau nei vidutinių gabumų asmenys, aukščiausio lygio specialistai. Negana to, jau nuo pirmo sandorio delsimo internete tos įmonės atstovai paskelbė viešai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimai netinkamai vykdo savo įsipareigojimus, ir ši informacija buvo prieinama viešai, ką iš esmės savo parodymuose pateikė ir kitos užsienio įmonės atstovas. Šios aplinkybės, anot apelianto, iš esmės nebuvo įvertintos, taip pat nebuvo atsakyta į klausimus, kodėl įmonės norėjo bendradarbiauti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir siuntė avansinius mokėjimus, nors nuo pat 2014 m. spalio mėn. viešoje erdvėje buvo komentarai apie galimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaulę vieno kliento atžvilgiu, kaip galima tokiomis aplinkybėmis sukurti pasitikėjimą naujiems klientams, ne tik jiems žinant apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimas apgaules, kurios buvo viešinamos, bet net neatvykus aplankyti nei įmonės biuro, nei gamybinių patalpų, nei sandėlių (tai sugebėjo atlikti tik vienas klientas iš Olandijos). Apelianto manymu, toks klientų elgesys rodo jų aplaidumą ir lengvabūdiškumą. Atsižvelgiant į visa tai, apelianto teigimu, jo veika yra melas, nukentėjusiųjų teisės visiškai nėra apsunkintos, jos gali ir turi būti apgintos ne baudžiamojo, o civilinio proceso tvarka.

8. Dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistasis nurodo, jog jau paskutinio žodžio metu jis argumentuotai išdėstė, kad tiek pagal bylos aplinkybes, tiek pagal eksperto išvadą, buvo pritaikytas netinkamas straipsnis. Apelianto įsitikinimu, pagal visus būtinuosius nusikalstamos veikos požymius nagrinėjamu atveju turėjo būti pritaikytas BK 223 straipsnis, tačiau veika nebuvo perkvalifikuota, todėl šis kaltinimas iš esmės turėjo būti pašalintas. Nuteistasis teigia, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nepašalino šio kaltinimo, tokiu atveju, kaip numatyta BK 222 straipsnio komentaro 19 punkte, tai turėjo būti sutaptis su BK 182 straipsniu, o ne atskira nusikalstama veika.

9. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik ne visada tiesą atitinkančią prokurorės pateiktą informaciją apie jį ir nevertino kitų svarbių aplinkybių, dėl ko negalėjo tinkamai individualizuoti bausmės, todėl buvo paskirta netinkama bausmė. Pasak apelianto, nebuvo vertinta tai, kad jis oficialiai ir faktiškai nuolat dirba nuo 16 metų. Be to, nebuvo tenkintas jo prašymas išsireikalauti iš įkalinimo įstaigos jo Socialinio tyrimo išvadą, kuri išskirtinai teigiamai charakterizuotų jį bausmės atlikimo metu, kas iš esmės parodytų jo požiūrio į gyvenimą pasikeitimą ir labai intensyvų taisymosi procesą. Taip pat nebuvo vertinta ir medicinos psichologės išvada dėl jo psichologinės būsenos.

10. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių: jis dėl 2014 m. gegužės mėn. viešoje erdvėje pasirodžiusios informacijos apie jo teistumą kitoje byloje negalėdamas susirasti darbo, pradėjo savo veiklą ir iš esmės buvo priverstas taikstytis prie E. K. ir G. J. psichologinio spaudimo ir apgaudinėjimų, dirbti tiek su abiem, tiek vėliau – tik su E. K., kad turėtų bent kiek pajamų pragyvenimui ir sūnaus išlaikymui, tai yra to, kad jis dėl itin sunkios finansinės padėties privalėjo dirbti su šiais asmenimis, prieš jį naudojusiais psichologinį smurtą ir šantažą. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad jis kaip įmanydamas stengėsi ir savo aktyviais veiksmais išvengė sunkesnių padarinių, tai yra grąžino pinigus UAB „G.“, UAB „A.“, „N.“ ir kt.

11. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog baudžiamasis procesas šioje byloje vyko daugiau kaip penkerius metus, o dėl itin dažnų pernelyg ilgai trunkančių baudžiamųjų procesų Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra įpareigojęs Lietuvą taikyti švelnesnes bausmes. Pasak apelianto, remiantis teismų praktika, toks įpareigojimas yra įgyvendinamas per BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai nekreipė į tai dėmesio ir neužsiminė apie BK 54 straipsnio 3 dalies pritaikymą šioje byloje. Tai, pasak apelianto, tik dar labiau sustiprina faktą, kad byla išnagrinėta šališkai, stengiantis ne išaiškinti tiesą ir įgyvendinti teisingumo principą, o bet kokia kaina apkaltinti jį padarius nusikalstamas veikas. Be to, apelianto teigimu, bylos nagrinėjimas teisme vyko itin skubotai. Dėl to, jo manymu, šioje byloje yra visos sąlygos ir požymiai taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti mažesnes bausmes nei straipsnių sankcijose numatytos bausmės.

12. Apeliantas pažymi, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra jame negali būti prieštaravimų, išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 331 straipsnio 2, 3 dalys), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus, taip pat suformuluotos taip, kad nekiltų abejonių dėl jų pagrįstumo. Be to, pagal galiojančią teismų praktiką įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam ir nuosprendyje negali būti užuominų apie tai, kad kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo, o šioje byloje, pasak apelianto, akivaizdu, kad jis pats turėjo įrodinėti, kad yra nekaltas, net ir pažeidžiant jo asmens teises baudžiamojo proceso metu, nes nebuvo tenkinami jo prašymai iškviesti liudytojus ar surinkti jį teisinančius įrodymus, buvo išankstinis prokurorės ir teismo nusistatymas dar neišnagrinėjus iki galo bylos teisme, jog jis yra kaltas, tai atsispindi ir pačiame nuosprendyje. Apelianto įsitikinimu, šioje byloje, remiantis tik šališkai surinktais, išskirtinai tik jį kaltinančiais įrodymais, nebuvo ne tik remtasi įrodymų visuma, bet ir nenustatyta objektyviųjų ir subjektyvių požymių visuma, o tik pavieniai, tarpusavyje nesusiję požymiai.

13. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo S. G. apeliacinis skundas atmetamas.

14. Iš apeliacinio skundo turinio bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo išreikštų prašymų matyti, kad nuteistasis S. G. ginčija savo kaltę iš esmės dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, taip pat su veikos kvalifikavimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, su jam paskirta bausme, kurią vertina, kaip per griežtą, bei su nešiojamojo kompiuterio konfiskavimu, taip pat mano, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo padarytas ne vienas BPK pažeidimas ir dėl to buvo pažeistos jo teisės. Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

15. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu. Baudžiamojo proceso teisės pažeidimų surinktus duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant, klaidų kvalifikuojant nuteistojo veikas apylinkės teismas nepadarė bei paskyrė nuteistajam teisingą ir ne per griežtą bausmę, tinkamai išsprendė kitus klausimus.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 182 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies (dvi nusikalstamos veikos), 222 straipsnio 1 dalies taikymo

16. Nors S. G. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos) ir 222 straipsnio 1 dalyje, savo kaltę iš esmės neigia, jo kaltė visiškai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-139/2016). Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik S. G. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir nuosprendį grindė tik BPK 20 straipsnio tvarka patvirtintais įrodymais.

18. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo veikas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), kadangi tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atitinkamų įmonių, tai yra Nyderlandų bendrovės PPG&C (Quasterix B. V.), Nyderlandų bendrovės „Cellpap B. V.“ bei Kuveito bendrovės „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ yra susiklostę išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, nes nebuvo pasunkinta šių įmonių galimybė apginti savo pažeistas teises civilinės teisės priemonėmis. Taip pat, anot apelianto, jo kaltės nėra ir dėl to, kad jis veikas padarė dėl kitų asmenų – G. J. ir E. K. naudojamos psichologinės prievartos jo atžvilgiu. Apelianto teigimu, jis iš esmės neturėjo tikslo apgauti savo klientų, o tik melavo jiems pateikdamas G. J. ir E. K. melagingai pateiktą informaciją apie kiekius, kainas, pateikimo datas, kokybę. Šie S. G. argumentai nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visetas tokią S. G. gynybinę poziciją paneigia.

19. Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad 2014 m. S. G. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudarė sandorius su Nyderlandų įmonėmis PPG&C (Quasterix) ir „Cellpap B. V.“ dėl plastiko plėvelės žaliavos tiekimo, taip pat 2015 m. sudarė sandorį su Kuveito įmone „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ dėl medienos tiekimo. S. G. bendravo su šių įmonių atstovais, pažadėjo jiems pristatyti prekes, išrašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu PVM sąskaitas faktūras avansų sumokėjimui bei išsiuntė jas elektroniniu paštu užsakovams. Nukentėjusios įmonės PPG&C (Quasterix), „Cellpap B. V.“ ir „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ bendrovei „(duomenys neskelbtini)” atliko išankstinius mokėjimus, atitinkamai Nyderlandų įmonė PPG&C (Quasterix) 2014 m. lapkričio 10 d. pervedė 3 204 Eur, Nyderlandų įmonė „Cellpap B. V.” 2014 m. lapkričio 24 d. pervedė 17 040 JAV dolerių (kas atitinka 13 717,67 Eur) ir Kuveito įmonė „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ 2015 m. birželio 8 d. pervedė 6 788 JAV dolerių (kas atitinka 5 957 Eur) bei 2015 m. liepos 7 d. dar pervedė 4 515 JAV dolerių (kas atitinka 4 040,27 Eur), o iš viso įmonė „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ atliko 11 303 JAV dolerių (kas atitinka 9 997,27 Eur) išankstinę įmoką, tačiau, priešingai nei žadėjo, pirmosioms dviem įmonėms plastiko plėvelių atliekų, o trečiajai įmonei – medienos, S. G. vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ netiekė ir pinigų šioms įmonėms negrąžino.

20. Nors S. G. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) inkriminuotos veikos reiškėsi civilinių teisinių santykių kontekste juridinio asmens vardu sudarant su kitais juridiniais asmenimis civilinius sandorius, tačiau apylinkės teismas teisingai konstatavo nusikalstamą veikų pobūdį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Taigi, tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Be to, tokiais atvejais gana svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016 ir kt.).

21. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir minėtų užsienio bendrovių susiklostę santykiai negali būti vertinami, kaip išskirtinai civiliniai teisiniai, o S. G. apgaule įgijo Nyderlandų bendrovės PPG&C (Quasterix B. V.) turtą, taip pat Nyderlandų bendrovės „Cellpap B. V.“ bei Kuveito bendrovės „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ didelės vertės turtą savo naudai, pagrindė liudytojų P. H. K. V. G., A. J. M. M., G. J., M. P., E. K., A. P., J. R., V. V., M. B., A. U. parodymais, elektroninio susirašinėjimo laiškais, duomenimis iš bankų, Sodros duomenimis, specialistų išvadomis ir kitais įrodymais, pagal kuriuos nustatė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu jokia tikra ekonominė veikla iš esmės nebuvo vykdoma, didžioji dalis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitas gautų avansų už siūlomas pirkti prekes buvo išgryninta, išgryninti pinigai nebuvo pajamuojami įmonės kasoje, o apskaitomi, kaip atskaitingo asmens S. G. skolos, be to, S. G., bendraudamas su nukentėjusių įmonių atstovais, nuolat jiems melavo, slėpė tikrąsias prekių nepristatymo priežastis. Teisėjų kolegija negali nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad tokios nustatytos aplinkybės rodo, jog S. G. nukentėjusių įmonių atžvilgiu, siekdamas įgyti jų turtą, veikė būtent apgaule, tai yra turėdamas tiesioginę tyčią apgaulės būdu įgyti svetimą turtą.

22. Apeliantas teigia, kad iš klientų elgesio galima spręsti ne apie jų atžvilgiu panaudotą apgaulę, o jų aplaidumą ir lengvabūdiškumą. Anot S. G. visi potencialūs klientai, su kuriais jis bendravo, buvo išsilavinę, ilgamečiai darbuotojai ar net įmonių vadovai, tai yra aukščiausio lygio specialistai. Be to, nurodo, kad nuo pat 2014 m. spalio mėn. viešoje erdvėje buvo komentarų apie galimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaulę vieno kliento atžvilgiu, taigi ši įmonė negalėjo sukurti pasitikėjimo naujiems klientams, jiems žinant apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimas apgaules, kurios buvo viešinamos, tuo labiau, kad, išskyrus vieną klientą iš Olandijos, jie neatvyko aplankyti nei įmonės biuro, nei gamybinių patalpų, nei sandėlių. Sutiktina su apeliantu, kad dviejų įmonių atstovai nebuvo atvykę į Lietuvą apžiūrėti gamybinių patalpų, sandėlių ir pan., tačiau tai nerodo, kad jie elgėsi itin nerūpestingai ir nebuvo apgauti. Kaip matyti, Nyderlandų bendrovė PPG&C (Quasterix B. V.), Nyderlandų bendrovė „Cellpap B. V.“ bei Kuveito bendrovė „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“, sudarydamos sandorius su Lietuvos įmone UAB „(duomenys neskelbtini)“, veikė per tarpininkus, taigi prieš sudarant sandorius su S. G. tiesiogiai nebendravo. Be to, įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įregistruota, veikianti, jos direktorius S. G. nuolat bendravo su tarpininkais, pasirašydamas nurodydavo visus rekvizitus, siuntė žaliavų nuotraukas ir pan. Kaip apklausose nurodė įmonių atstovai, tokiu būdu sudarinėti sandorius, taip pat sumokėti išankstinį avansą tokiuose versluose buvo įprasta, todėl teigti, kad sudarydamos kaltinime nurodytus sandorius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ minėtos įmonės (jų atstovai) elgėsi kažkaip itin nerūpestingai, lengvabūdiškai pasitikėjo S. G., nėra pagrindo. Priešingai, S. G. veiksmai rodo, jog jis, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įtikino minėtas įmones (jų atstovus) pirkti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinkamai, plėvelės atliekas ir pušies medieną, bei pervesti avansus, nors iš tikrųjų jis savo įsipareigojimų vykdyti neketino.

23. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai M. P. ir G. J., Sodros duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbę, atitinkamai M. P. – nuo 2014 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. sausio 30 d., o G. J. – nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. sausio 30 d. (t. 13, b. l. 238), parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ per jų darbo įmonėje laikotarpį nevykdė jokios realios veiklos, kad jų pastangos rasti klientus buvo nesėkmingos ir dėl to jie abu išėjo iš darbo. Liudytojas V. V. (UAB „E.“ direktorius) parodė, kad su UAB „(duomenys neskelbtini)“ jo vadovaujama įmonė turėjo tik vieną sandorį ir S. G. jam pasirodė nepatikimas, o dėl ateities sandorių jam pareikalavus iš S. G. laidavimo, UAB „E.“ bendradarbiavimas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutrūko. Liudytojas J. R. (UAB „G.“ direktorius) parodė, kad 2014 m. rugsėjo mėn. UAB „G.“ turėjo vieną sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią atliko 13 612,50 Lt avansinį mokėjimą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą už perkamą plėvelės žaliavą, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsiuntus prekių ir S. G. pradėjus pasakoti nerealias istorijas dėl sutarties nevykdymo priežasčių, sutartis buvo nutraukta ir išsireikalautas sumokėto avanso grąžinimas. Šių liudytojų parodymų teisingumą patvirtina byloje esanti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvada, iš kurios matyti, kad įmonės vardu iš esmės tik buvo gaunami pinigai – išankstiniai mokėjimai už prekes, tačiau realiai jokios prekės, kurias įmonė privalėjo pristatyti klientams, nebuvo perkamos, taip pat įmonėje nevyko ir jokie pardavimai. Vien gautų ir negrąžintų UAB „(duomenys neskelbtini)“ avansų suma sudarė 70 022,55 Eur, o per visą įmonės veiklos laikotarpį, pagal įmonės apskaitos duomenis, buvo pirkta tik 4 t plastiko plėvelės atliekų už 9 828,14 Lt iš UAB „E.“. Jokių kitų prekių įsigijimo dokumentų tyrimo metu nerasta.

24. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog S. G., naudodamasis turėtais ryšiais, pademonstravo į Lietuvą atvykusiam Nyderlandų įmonės „Cellpap B.V.“ atstovui A. J. M. M. plastiko žaliavą ir pagamintas granules, nuvežęs šį į UAB „P.“ gamybines patalpas ir į UAB „E.“ teritoriją, neįrodo, kad S. G. turėjo realių ketinimų vykdyti tuo metu tikėtinų būsimų sandorių su užsienio įmonėmis sąlygų. Tuo labiau, kad minėtos įmonės atstovui jis minėjo, jog tai yra būtent jo, o ne UAB „P.“ ar UAB „E.“, patalpos, tai yra imitavo savo vykdomą veiklą. Byloje surinkti duomenys (liudytojų parodymai, minėta specialisto išvada, susirašinėjimai su užsienio įmonių atstovais ir kita rašytinė bylos medžiaga) rodo, kad S. G., tardamasis su užsienio įmonėmis dėl plėvelės atliekų, vėliau – dėl medienos tiekimo, nei derybų metu, nei gavęs avansinius mokėjimus, pažadėtų prekių tiesiog neturėjo ir nėra jokių duomenų, kad jis jas galėjo iš kur nors gauti.

25. Kaip matyti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvados, tai teismo posėdžio metu akcentavo ir prokurorė, didžioji dalis iš nukentėjusių įmonių gautų pinigų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų buvo išgryninti, jokių šių pinigų teisėtą ir pagrįstą panaudojimą, tai yra, kad šios lėšos buvo naudojamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, pagrindžiančių dokumentų tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų nėra, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų išgryninti pinigai nebuvo pajamuojami kasoje, o apskaitomi, kaip atsakingo asmens S. G. skolos. Kaip pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, tai rodo, kad S. G. šias lėšas pasisavino. Pažymėtina, kad be šių iš nukentėjusiųjų gautų ir išgrynintų bei neaišku kur panaudotų pinigų, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei S. G. jokio kito turto neturėjo, todėl akivaizdu, kad palikus įmonę be jokio ekonominio skolų padengimo, tai yra panaikinus galimybę išieškoti skolą iš jos ir nesant galimybės jos išieškoti iš nuteistojo S. G., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo asmeninio turto, aiškiai buvo apsunkintos ar panaikintos galimybės nukentėjusioms įmonėms savo pažeistus interesus apginti civilinio proceso tvarka, ir tai S. G. buvo žinoma tų veiksmų atlikimo metu. Dėl to apelianto skundo argumentai, kad nebuvo apsunkintos nukentėjusiųjų galimybės pažeistus interesus apginti civilinio proceso tvarka, atmestini, kaip nepagrįsti.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad byloje nustatyta, jog S. G., klaidindamas įmonę PPG&C (Quasterix B. V.) ir imituodamas neva grąžinamą šios įmonės sumokėtą avansą, elektroniniu paštu išsiuntė minėtai įmonei suklastotą tarptautinio mokėjimo nurodymą Nr. 67, pagal kurį UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. gruodžio 2 d. neva pervedė minėtai bendrovei 6 402 Eur, nors tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitų išklotinėse, tiek įmonės PPG&C (Quasterix B. V.) banko sąskaitos išklotinėje toks pavedimas neužfiksuotas. Iš S. G. susirašinėjimo elektroniniais laiškais su nukentėjusių įmonių atstovais turinio taip pat matyti, kad S. G. savo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą melagingai aiškino nebūtais dalykais: įmonės „Cellpap B. V.“ atstovams 2014 m. lapkričio – gruodžio mėn. rašė, kad serga, guli ligoninėje, nors Valstybinės ligonių kasos pateiktais duomenimis, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. S. G. sveikatos priežiūros paslaugos nebuvo teikiamos, 2014 m. gruodžio 3 d. parašė, kad jį suklaidino transportavimo įmonė, kad realiai ji neturi reikiamos laivybinės linijos bei pridėjo neva tai patvirtinančius savo susirašinėjimo laiškus su įmone D. ir pan., nors UAB „D.“ informavo, kad nuo 2014 m. liepos mėn. neturėjo ir neturi jokių verslo santykių su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nukentėjusios Kuveito įmonės „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ atstovas H. B. P. informavo, kad S. G. jam tvirtino, jog sirgo plaučių uždegimu, vėliau, kad sudegė lentpjūvė su visa produkcija, nors tokios aplinkybės nustatytos nebuvo, šių aplinkybių proceso metu nenurodė ir pats S. G.. Šie byloje surinkti duomenys ir nustatytos aplinkybės, kartu su jau minėtomis kitomis nustatytomis aplinkybėmis rodo, jog S. G. nukentėjusių įmonių atžvilgiu veikė apgaule, imituodamas civilinius teisinius santykius ir nuolat klaidindamas kitas šalis.

27. Apeliantas, skunde ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų sukčiavimų, bando perkelti atsakomybę ir kaltę kitiems asmenims, tai yra buvusiam verslo partneriui G. J. ir partnerio UAB „P.“ gamybos padalinio vadovui ir buvusiam akcininkui E. K., teigdamas, kad jis tik melavo klientams pateikdamas G. J. ir E. K. melagingai pateiktą informaciją apie kiekius, kainas, pateikimo datas, kokybę, kad jam iš šių asmenų pusės buvo daromas psichologinis spaudimas ir pan. Šie S. G. teiginiai yra tik deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Priešingai, byloje esantys įrodymai, visiškai paneigia tokius S. G. argumentus.

28. Liudytojas G. J. viso proceso metu kategoriškai tvirtino, kad dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokių sandorių nesudarė ir sutarčių nepasirašė, su kokiomis įmonėmis S. G. bendravo ir pasirašė sutartis, jis nežino, apie savo sudarytus sandorius S. G. jam nesakė, apie sandorius su mediena taip pat nieko nežino. Šis liudytojas paneigė ir tai, kad turėjo prieigą prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektroninės bankininkystės ir disponavo įmonės banko kortele ar turėjo įgaliojimą pasirašyti banko dokumentus, taip pat nurodė, jog pirmą kartą išeidamas iš darbo, tai yra 2014 m. lapkričio 10 d., jis atidavė nešiojamąjį kompiuterį „Lenovo“ ir Bitės SIM kortelę S. G., taip pat išeidamas pardavė S. G. savo akcijas. Liudytojas E. K. nurodė nieko bendro neturėjęs su medienos verslu ir jokių pasiūlymų šiuo klausimu S. G. neteikęs, jokių sąsajų su kertamu mišku prie Nemenčinės jis neturi. Tiek G. J., tiek E. K. taip pat kategoriškai neigė gavę iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar S. G. grynuosius pinigus plėvelės laužo ar medienos pirkimui. Šiuos liudytojų parodymus patvirtina ir S. G. versiją, kad sandorių sudarymo metu G. J. ar E. K. galėjo kaip nors įtakoti jo veiksmus, daryti jam kažkokį spaudimą, paneigia ir kiti byloje esantys rašytiniai duomenys, iš kurių visumos galima daryti išvadą, jog tik S. G. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudarė sandorius su Nyderlandų bendrove PPG&C (Quasterix B. V.), Nyderlandų bendrove „Cellpap B. V.“ bei Kuveito bendrove „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ ir niekas kitas tik jis buvo atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą.

29. Iš byloje esančios 2014 m. lapkričio 10 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo pardavimo sutarties, kaip ir duodamas parodymus nurodė G. J., matyti, kad minėtą dieną būtent G. J. pardavė S. G. savo turėtus 33 procentus įmonės akcijų, o ne priešingai, kaip pirmosios instancijos teisme bandė teigti nuteistasis. Ši UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo pardavimo sutartis, be kita ko, kratos metu buvo rasta S. G. kompiuteryje ir paimta. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius visada buvo S. G.. Jis, kaip įmonės vadovas, taip pat pasirašė AB „Swedbank“ parašų ir antspaudo pavyzdžių kortelėje. UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentai, surašyti po 2014 m. lapkričio 10 d. (t. y. akcijų iš G. J. įsigijimo diena), buvo rasti būtent pas S. G. ir pastarojo pasirašyti, kaip įmonės direktoriaus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvadoje nurodyta, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išgryninti pinigai nebuvo pajamuojami kasoje, o apskaitomi, kaip atskaitingo asmens S. G. skolos. Iš elektroninio susirašinėjimo su užsienio įmonėmis turinio taip pat akivaizdu, kad po 2014 m. lapkričio 10 d. UAB „(duomenys neskelbtini)” vardu veikė S. G.. Be to, nustatyta, kad tiek 2014 m., tiek 2015 m. prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų buvo jungiamasi iš tų pačių IP adresų, iš kurių buvo jungiamasi ir prie vėliau S. G. vienvaldiškai turėtos įmonės – UAB „G.“ sąskaitų, o tai rodo, kad prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų jungėsi būtent S. G.. Šiuo atveju taip pat svarbu paminėti, kad sandoriai su Nyderlandų bendrove „Cellpap B. V.“ bei Kuveito bendrove „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ buvo sudaryti tuo metu, kai G. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau nedirbo, ką patvirtina jau anksčiau minėti Sodros duomenys, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitų išrašų duomenys rodo, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitas iš visų trijų nukentėjusių įmonių buvo gaunamos ir gryninamos lėšos taip pat tuo periodu, kai G. J. įmonėje jau nebedirbo, paskutinio sandorio su Kuveito bendrove metu pastarasis jau buvo išvykęs į Angliją. Be to, byloje nėra visiškai jokių duomenų nei apie S. G. neva turėtus realius ketinimus užsiimti medienos eksporto verslu, nei apie jo sąsają šiuo klausimu su E. K.. Taigi minėtų byloje surinktų įrodymų visuma paneigia tiek S. G. nurodomas aplinkybes, kad sandorių su užsienio įmonėmis sudarymo bei vykdymo metu jam buvo daromas koks nors spaudimas iš G. J. ir E. K., tiek ir tai, kad šie asmenys, o ne pats S. G., išsigrynino ir pasiėmė didžiąją avansu gautų pinigų dalį.

30. S. G. apgaule įgytų piniginių lėšų suma sukčiavimo prieš Nyderlandų bendrovę PPG&C (Quasterix B. V.) atveju – 6 204 Eur, viršija nedidelį, bet nesiekia didelės vertės masto (BK 190 straipsnis), todėl pagrįstai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, o sukčiavimo prieš Nyderlandų bendrovę Cellpap B. V. bei Kuveito bendrovę „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ atvejais, atitinkamai 17 040 JAV dolerių (kas atitinka 13 717,67 Eur) ir 11 303 JAV dolerių (kas atitinka 9 997,27 Eur), viršija 250 MGL (9 415 Eur) dydžio sumą, kas atitinka šias veikas kvalifikuojantį didelės vertės požymį, todėl abi šios veikos pagrįstai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pagal apelianto nurodomus argumentus nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas S. G. veikas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šiame kontekste tik pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuodamas, jog tiek Nyderlandų bendrovės „Cellpap B. V.“, tiek Kuveito bendrovės „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ atvejais S. G. apgaule įgytų lėšų suma viršija 250 MGL dydžio sumą, nepagrįstai nurodė, jog šiuo atveju 250 MGL dydžio suma atitinka 12 500 Eur sumą ir kad S. G. įgytos lėšos abiem atvejais šią sumą viršija, kadangi, kaip matyti, iš Kuveito bendrovės S. G. gavo mažesnę sumą, tai yra 9 997,27 Eur.

31. BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad BK XXVIII skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Analogiškas dydis buvo numatytas ir nagrinėjamų S. G. padarytų nusikalstamų veikų metu. Vadovaujantis 2008 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo Nr. X-1710 (su vėlesniais pakeitimais) 5 straipsnio 2 dalimi: „Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“, arba „MGL“, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui.“ Vadovaujantis 2008 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) nutarimu Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ nuo 2008 m. spalio 22 d. iki 2015 m. sausio 1 d. galiojo patvirtintas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 130 Lt. Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 897 minėtas nutarimas buvo pakeistas išdėstant jį nauja redakcija, tai yra nuo 2015 m. sausio 1 d., įvedus Lietuvos Respublikoje eurą, buvo patvirtintas ir įsigaliojo bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 37,66 Eur. Vadovaujantis 2017 m. rugpjūčio 30 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 707 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo patvirtintas naujas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 50 Eur, kuris galioja iki šiol. Aptariamos nusikalstamos veikos padarytos iki 2018 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo naujasis MGL dydis. Konstatuotina, kad vertinamų nusikalstamų veikų padarymo metu (2014–2015 metais) 1 MGL atitiko 130 Lt arba, atitinkamai nuo 2015 m. sausio 1 d., – 37,66 Eur, taigi 250 MGL tuo metu atitiko 9 415 Eur. Šiame kontekste akcentuotina, kad, vadovaujantis teismų praktika, kvalifikuojant veiką, atsižvelgiama į MGL dydį ir daiktų vertę, nustatytą nusikalstamos veikos padarymo metu (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2008).

32. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad aplinkybė dėl galiojusio MGL dydžio nusikalstamų veikų padarymo metu pirmosios instancijos teismui buvo žinoma. Teismas pagrįstai nurodė, kad tiek Nyderlandų bendrovės „Cellpap B. V.“, tiek Kuveito bendrovės „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ atvejais S. G. apgaule įgytų lėšų suma viršija 250 MGL dydžio sumą, kadangi abiem atvejais sumos viršija 9 415 Eur (37,66x250), tačiau per klaidą nurodė ne šią, bet 12 500 Eur sumą, kuri būtų taikoma tuomet, jeigu S. G. nusikalstamas veikas būtų padaręs po 2018 m. sausio 1 d., kuomet 1 MGL pakilo iki 50 Eur. Kaip minėta, S. G. jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas padarė (2014–2015 metais), todėl apylinkės teismas, vertindamas, ar nuteistojo apgaulės būdu įgytas Nyderlandų bendrovės „Cellpap B. V.“ turtas, taip pat Kuveito bendrovės „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ turtas atitinka didelės vertės turto požymį, turėjo remtis būtent tuo metu galiojusiu MGL dydžiu, tai yra 130 Lt arba, atitinkamai – 37,66 Eur. Šiuo atveju apylinkės teismo padaryta klaida veikų kvalifikavimui reikšmės neturi ir apeliantas šios aplinkybės neginčija, tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 308¹ straipsnio 1 dalimi, siekdama išvengti bet kokių abejonių dėl šio aiškaus rašymo apsirikimo, kuris nekeičia nuosprendžio esmės, ištaiso nuosprendžio motyvuojamoje dalyje klaidingai nurodytą sumą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (kaltinimas dėl sukčiavimo prieš Kuveito bendrovę „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“) neteisingai nurodoma gautų 11 303 JAV dolerių (kas atitinka 9 997,27 Eur) dalies, kurią S. G. išgrynino ir išeikvojo, valiuta, tai yra nurodoma 11 200 Eur, nors turėtų būti 11 200 JAV dolerių. Todėl, remiantis tais pačiais pagrindais, šis rašymo apsirikimas taip pat taisytinas.

33. S. G. neginčija apylinkės teismo nustatytų aplinkybių, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovas, taigi pagal BAĮ 21 straipsnį būdamas atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pažeidė BAĮ 4 bei 19 straipsnių nuostatas, nes į 2014 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neva pardavė UAB „P.“ 61,5 t plastiko pakuočių atliekų ir pirko iš UAB „P.“ 15 t perdirbtų granulių, bendra sandorio vertė – 8 474,48 Lt (2 454,38 Eur), ir šią realiai neįvykusią ūkinę operaciją per UAB „C.“, tvarkiusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, darbuotoją, nežinančią apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registrus, taip pat paslėpė ne mažiau kaip 29 pardavimo PVM sąskaitas faktūras, UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytas 2014 m. liepos 9 d. – 2015 m. spalio 12 d. laikotarpiu, o dėl paminėtų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros nuo 2014 m. liepos 9 d iki 2015 m. gruodžio 15 d. Tačiau apeliantas skunde teigia, jog tokie jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami ne pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas, o pagal BK 223 straipsnį, kaip aplaidus apskaitos tvarkymas, arba vertinami, ne kaip atskira nusikalstama veika, o kaip sutaptis su BK 182 straipsniu, bet detalesnių motyvų nepateikia. Šie apelianto teiginiai yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad, spręsdamas S. G. baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas išvadas dėl šios nusikalstamos veikos dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimo pagrindė išsamiu visų bylos įrodymų vertinimu, nuosprendyje nurodė, kokiais motyvais grindžia tyčinės kaltės formos nustatymą S. G. veikoje. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

34. Apeliantas kelia klausimą dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnis) atribojimo nuo aplaidaus (BK 223 straipsnis). Objektyviai tiek apgaulingas, tiek aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas iš esmės sutampa. Esminis aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo atskyrimo nuo apgaulingo kriterijus yra kaltės forma – aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip viena iš BK 223 straipsnio dispozicijoje įtvirtintų alternatyvių veikų, padaromas tik neatsargia kaltės forma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-322/2008, 2K-P-305/2009). Tuo tarpu, BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia, tai yra tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Todėl tokiais atvejais teismai turi aiškiai ir pakankamai argumentuotai motyvuoti savo išvadas dėl kaltės formos nustatymo, kas šioje byloje ir buvo padaryta.

35. Byloje neabejotinai nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. gavo įplaukų iš užsienio valstybių (specialisto išvada patvirtina, kad iš 12-os užsienio įmonių gavo iš viso 67 258,94 Eur), todėl akivaizdu, kad minėtos finansinės operacijos neabejotinai privalėjo atsispindėti bendrovės buhalterinėje apskaitoje, tačiau tai nebuvo padaryta, nes jokių pirminių apskaitos dokumentų apie šių įplaukų kilmę UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą tvarkiusiai UAB „C.“ S. G. nepateikė. S. G. pagal sutartį privalėjo kas mėnesį pateikti UAB „C.“ pirminius apskaitos dokumentus už praeitą mėnesį iki einamojo mėnesio dešimtos dienos, tačiau, kaip matyti iš UAB „C.“ darbuotojos A. U. parodymų, rašytinių dokumentų, jis nuo 2015 m. vasario mėnesio neteikė išvis jokių apskaitos dokumentų, be to, nustojo mokėti už buhalterinės apskaitos tvarkymą. S. G., eidamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas, neabejotinai suvokė, kad būdamas atsakingas už bendrovės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, privalo teikti įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „C.“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentus, o nepateikdamas dokumentų, tokiu būdu neįtraukia į bendrovės buhalterinę apskaitą vykusių ūkinių operacijų, iškreipia įmonės buhalterinę apskaitą, ir norėjo taip veikti, numatė, kad dėl to gali būti iš dalies neįmanoma nustatyti jo vadovaujamos bendrovės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir nors šių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad S. G. padarė būtent BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir jį padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad ir ta aplinkybė, jog S. G. pateikė atsakingai už teisingą apskaitos tvarkymą UAB „C.“ darbuotojai fiktyvų dokumentą apie ūkinę operaciją, kurios iš tikrųjų nebuvo, rodo, kad jo veiksmai yra tyčiniai ir negali būti vertinami, kaip padaryti neatsargiai, tai yra negali būti kvalifikuojami, kaip aplaidus apskaitos tvarkymas pagal BK 223 straipsnį.

36. S. G., remdamasis BK 222 straipsnio komentaru, taip pat teigia, kad jo veika turėjo būti kvalifikuojama ne, kaip atskira veika, numatyta BK 222 straipsnyje, o kaip sutaptis su BK 182 straipsniu. Kaip galima suprasti iš tokių apelianto teiginių, sutaptimi jis laiko tai, kad jo veiksmai, kurie buvo kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, turėtų būti vertinami, kaip BK 182 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Tačiau apeliantas netinkamai interpretuoja BK komentaro nuostatas. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, jei apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą padaromos ir kitos nusikalstamos veikos (pvz., sukčiavimas, turto pasisavinimas ir pan.), visos jos kvalifikuojamos, kaip sutaptis pagal BK 222 straipsnį ir atitinkamus kitus BK straipsnius. Taigi, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, jeigu kaltininkas, atlikdamas BK 222 straipsnyje numatytus veiksmus, tai yra apgaulingai tvarkydamas apskaitą, neteisėtais veiksmais gauna turtinės naudos, tokiu atveju asmuo turėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 ir 222 straipsnių sutaptį, o tai reiškia, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuojami, ne kaip viena nusikalstama veika, o kelių nusikalstamų veikų sutaptis. Nagrinėjamu atveju, kvalifikuojant S. G. veiksmus, šių taisyklių buvo laikomasi, todėl S. G. teiginiai apie netinkamą veikos kvalifikavimą atmestini, kaip visiškai nepagrįsti, paremti tik jo subjektyviu vertinimu.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

37. Iš nuteistojo S. G. apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad vertinamu atveju jis nesutinka su jam paskirta bausme ir prašo ją sušvelninti, savo prašymą grįsdamas trijų lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių buvimu ir kitomis bausmės individualizavimui reikšmingomis aplinkybėmis, taip pat per ilga proceso trukme.

38. Vertinant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo dalyje, visų pirma pažymėtina, kad skirdamas nuteistajam S. G. bausmes už nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos) ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

39. S. G. nuteistas už keturių tyčinių nusikaltimų, kurie priskiriami nesunkaus, apysunkio ir sunkaus (du nusikaltimai) nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3, 4, 5 dalys), padarymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo metu S. G. buvo teistas vieną kartą už panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, tačiau šiuo metu jau yra teisiamas devintą kartą ir atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Iš jo ankstesnių teistumų matyti, kad daugiausia jis buvo nuteistas už sukčiavimus, už nusikalstamas veikas, kurias padarė tiek iki nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo, tiek ir vėliau, tuo metu, kai jo atžvilgiu jau buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas šioje byloje. Baudžiamosios bylos duomenimis, S. G. taip pat ne kartą baustas administracine tvarka. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad S. G. dėl padarytų nusikalstamų veikų jokių teigiamų išvadų nedaro, savo gyvenimo būdo nekeičia, nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro elgesio taisyklių, yra pavojingas visuomenei, anksčiau jam paskirtos bausmės, nesulaikė nuo naujų nusikaltimų padarymo, nepaveikė, kad nenusikalstų. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto asmenybę bei nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažino, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus S. G. BK 182 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą griežčiausią, sunkaus nusikaltimo atveju – vienintelę sankcijoje numatytą, bausmę – laisvės atėmimą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, S. G. neginčija jam paskirtos bausmės rūšies, nesutinka tik su jam paskirtos bausmės dydžiu.

40. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. S. G. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepripažino, apeliaciniu skundu jis savo kaltę taip pat ginčija, taigi nagrinėjamu atveju neįžvelgiama baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti ir vertinti dar tris jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tačiau su tuo sutikti negalima. Pasak apelianto, kaltinime nurodytus veiksmus jis atliko dėl G. J. ir E. K. jam daromo psichologinio spaudimo ir apgaudinėjimų bei dėl labai sunkios savo turtinės padėties, tačiau byloje esančiais duomenimis tokios aplinkybės nėra nustatytos, todėl laikyti jas S. G. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nėra pagrindo. Taip pat S. G. teigia, jog apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad jis, kaip įmanydamas stengėsi ir savo aktyviais veiksmais išvengė sunkesnių padarinių, tai yra grąžino pinigus UAB „G.“, UAB „A.“, „N.“ ir kt., tačiau S. G. dėl kokių nors šių įmonių atžvilgiu įvykdytų nusikalstamų veikų šioje byloje nebuvo nei kaltintas, nei nuteistas. Byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, nepristačiusi žadėtų prekių minėtoms įmonėms, netrukus po to, tiesiog grąžino jų sumokėtus avansus ir tai padarė dar žymiai anksčiau nei buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje byloje, todėl avansų grąžinimas minėtoms įmonėms negali būti vertinamas, kaip padarytos žalos atlyginimas arba pašalinimas (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė), susijęs su nusikalstamomis veikomis, už kurias S. G. nuteistas šioje byloje. Nagrinėjamu atveju Nyderlandų bendrovei PPG&C (Quasterix B. V.), Nyderlandų bendrovei „Cellpap B. V.“ bei Kuveito bendrovei „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“ jų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, tai yra padaryta turtinė žala nebuvo atlyginta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apylinkės teismas S. G. skunde nurodytų aplinkybių neturėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis bei atsižvelgti į tai skirdamas bausmę.

41. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas nustatė S. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (veiką padarė recidyvistas). Tačiau sutikti su tokiu apylinkės teismo sprendimu galima tik iš dalies. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, S. G. buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) ir 300 straipsnio 1 dalį (dvi veikos). Nuosprendis įsiteisėjo 2014 m. birželio 12 d. Visas šioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas S. G. padarė po minėto nuosprendžio įsiteisėjimo, tai yra būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, kai teistumas už jį neišnykęs arba nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, todėl, remiantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, laikytinas recidyvistu. Kita vertus, recidyvisto padaryta nusikalstama veika pripažįstama atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) tik nuo 2015 m. kovo 24 d., kuomet įsigaliojo BK 60 straipsnio pakeitimas. Kadangi S. G. nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas prieš Nyderlandų bendrovę Cellpap B. V.) ir 222 straipsnio 1 dalyje padarė dar iki minėto pakeitimo įsigaliojimo, todėl dėl šių nusikalstamų veikų jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe negali būti pripažįstama tai, kad šias veikas jis padarė būdamas recidyvistu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas nurodytų trijų S. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų atžvilgiu jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, nustatė nepagrįstai. Kitaip ši aplinkybė vertintina nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas prieš Kuveito bendrovę „Ali Al Gahnim Al Dabbous Co“), atžvilgiu. Ši nusikalstama veika pradėta daryti 2015 m. gegužės mėn., o, kaip minėta, ją S. G. padarė būdamas recidyvistas, todėl dėl šios veikos apylinkės teismas aplinkybę, kad veiką padarė recidyvistas, pagrįstai pripažino S. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kadangi lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių įvertinimas yra svarbus parenkant nuteistajam skiriamos bausmės dydį, į šią teisėjų kolegijos nustatytą aplinkybę atsižvelgtina vertinant skundžiamu nuosprendžiu S. G. paskirtų bausmių dydžius.

42. Pažymėtina, kad už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 3 metų, už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą – laisvės atėmimo bausmė iki 8 metų, o už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – laisvės atėmimo bausmė iki 4 metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs jau aukščiau minėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę), taip pat atsižvelgęs į tai, kad nenustatyta S. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, už visus keturis padarytus nusikaltimus paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis kiekvienu atveju yra mažesnis už galimą skirti šios bausmės rūšies vidurkį (už 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – 1 metus, už abu BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus – po 2 metus, o už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – 1 metus). Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas už kiekvieno nusikaltimo padarymą paskyrė S. G. pakankamai švelnias bausmes, apysunkio ir sunkių nusikaltimų atveju, netgi žymiai mažesnes nei vidurkis bausmes, nors nagrinėjamu atveju buvo nustatyta tik jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, apeliantas charakterizuojamas neigiamai. Kita vertus, kaip jau minėta aukščiau, teisėjų kolegija nustatė, jog aplinkybė, kad veiką padarė recidyvistas, S. G. atsakomybę sunkina tik dėl vienos jam inkriminuotos veikos. Tačiau, sunkinančios aplinkybės nebuvimas dėl kitų trijų nusikalstamų veikų, įvertinus tai, kad šias veikas jis padarė vis tiek būdamas recidyvistas, taip pat pirmosios instancijos teismo S. G. paskirtų bausmių dydžius, teisėjų kolegijos įsitikinimu, jo teisinės padėties iš esmės nekeičia ir nesudaro objektyvaus pagrindo švelninti ir taip pakankamai švelnias jam paskirtas bausmes. Dėl to, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje nekeistinas.

43. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, už atskiras nusikalstamas veikas skirtas bausmes apylinkės teismas bendrino nuteistajam palankesniu dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, pridėdamas po labai nedidelę dalį kitų bausmių. Nors pridedamų dalių teismas nemotyvavo, tačiau, kaip matyti iš paskirtos subendrintos 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, prie griežčiausios 2 metų laisvės atėmimo bausmės teismas pridėjo tik labai nedidelę dalį bausmės nuo kitų trijų paskirtų bausmių (šių bausmių bendra suma 4 metai), tai yra iš viso tik 1 metus 3 mėnesius laisvės atėmimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu skirtą 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę su ankstesniu nuosprendžiu S. G. skirta bausme apylinkės teismas taip pat bendrino nuteistajam palankesniu, dalinio bausmių sudėjimo būdu. Apylinkės teismas vadovavosi BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis ir prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu jam skirtos 4 metų laisvės atėmimo bausmės pridėjo dalį skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, tai yra 2 metus laisvės atėmimo, paskirdamas galutinę subendrintą 6 metų laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra per griežta, paskirta taikant nuteistajam palankesnes taisykles, todėl ją mažinti nėra jokio pagrindo.

44. Priešingos išvados neleidžia daryti ir apelianto akcentuojama ilga proceso trukmė. Apeliaciniame skunde S. G. nurodo, kad šioje byloje baudžiamasis procesas vyko ilgiau kaip penkerius metus, o dėl itin dažnų pernelyg ilgai trunkančių procesų EŽTT yra įpareigojęs Lietuvą taikyti švelnesnes bausmes nuteistiesiems ir toks įpareigojimas yra įgyvendinamas per BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas apie tai net neužsiminė. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš tiesų konkrečiai nesvarstė, ar yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau nėra pagrindo teigti, kad tai lėmė neteisingos bausmės apeliantui paskyrimą.

45. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje įtvirtintos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). Be to, kiekvienu atveju BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra teismo diskrecija.

46. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad baudžiamasis procesas šioje byloje prieš jį vyksta jau ilgą laiką. Teismų praktikoje atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, pernelyg ilga proceso trukmė gali būti pripažįstama išimtine aplinkybe, kurios pagrindu gali būti skiriama švelnesnė bausmė, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Tačiau galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su formaliu proceso ilgumu, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2015 m. vasario 13 d. (t. 1, b. l. 1). Kaip matyti, jis užtruko ne dėl teisėsaugos institucijų nepateisinamo neveikimo, o dėl objektyvių priežasčių. Pažymėtina, kad ši byla yra sudėtinga, turinti tarptautinį elementą, todėl joje buvo būtina apklausti nemažai liudytojų, parengti, versti, siųsti daug įvairių dokumentų, užklausų, teisinės pagalbos prašymų į įvairias užsienio šalis, vertinti gaunamus duomenis, atlikti papildomus veiksmus, taip pat joje buvo atliekamas sudėtingas ūkinės finansinės veiklos tyrimas, kurį specialistai atliko ilgiau nei metus, kompiuterio tyrimas ir kiti būtini proceso veiksmai, be to, nuo 2018 m. sausio 26 d. šis ikiteisminis tyrimas buvo perduotas kitai tyrėjai, nes iki tol ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja išėjo atostogų, taigi turėjo iš naujo susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 1, b. l. 2–58). Byla su kaltinamuoju aktu Vilniaus miesto apylinkės teismui perduota 2020 m. kovo 13 d. (t. 14, b. l. 84), o skundžiamas nuosprendis šioje byloje priimtas 2020 m. lapkričio 12 d. Matyti, kad teismas, siekdamas tinkamai įgyvendinti BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kaltinamojo teisę, iš prokuratūros gavęs nagrinėjamą baudžiamąją bylą, kurią tuo metu sudarė jau 14 tomų, ją nagrinėjo intensyviai, nes visas bylos nagrinėjimas teisme užtruko tik 9 mėnesius. Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo S. G. teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo švelninti (mažinti) S. G. bausmę dėl pernelyg ilgos proceso trukmės.

47. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad paties apelianto skundo teiginiai dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo yra nelogiški. Jis prašo taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti mažesnes bausmes nei straipsnių sankcijose numatytos bausmės, kartu prašydamas už visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas skirti 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią galima būtų paskirti ir skiriant bausmę straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių ribose (visų keturių S. G. inkriminuotų nusikaltimų sankcijose numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė yra 3 mėnesiai), tai yra netaikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Vertinant tokius apelianto teiginius kartu su teisėjų kolegijos jau įvertintu skundžiamo nuosprendžio pagrįstumu ir teisėtumu nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo dalyje, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

Dėl turto konfiskavimo

48. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nusprendė konfiskuoti kaip nusikalstamų veikų padarymo priemonę nešiojamąjį kompiuterį HP PRO Books 4540s, saugomą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriaus Ūkio poskyryje pagal 2017 m. rugpjūčio 18 d. kvitą B serija BBB Nr. LS002635, ir jį sunaikinti. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konfiskavo šį kompiuterį, paimtą kratos jo gyvenamojoje vietoje metu, nes tai yra jo asmeninis kompiuteris, o ne tik naudotas darbo tikslais, todėl apeliaciniu skundu prašo jį grąžinti.

49. Pagal BK 72 straipsnį, konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. BK 72 straipsnio 2 dalies prasme, nusikalstamos veikos įrankiu pripažįstami – daiktas ar priemonė, kuriuos kaltininkas tiesiogiai naudoja darydamas nusikalstamą veiką. Nusikaltimo padarymo priemonė – daiktas (įtaisas, įrenginys, mechanizmas, prietaisas ir kt. materialus daiktas), kuris pats nenaudojamas darant nusikalstamą veiką, tačiau ją palengvina arba sudaro materialias sąlygas nusikalstamiems veiksmams atlikti. Spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymiams realizuoti.

50. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai konfiskavo nešiojamąjį kompiuterį HP PRO Books 4540s, nes byloje esantys duomenys patvirtina, kad jis buvo panaudotas S. G. darant nusikalstamas veikas. Tai, kad šis kompiuteris buvo naudojamas ir kitiems tikslams, sprendimui dėl jo konfiskavimo reikšmės neturi. Nagrinėjamu atveju turto konfiskavimas nelaikytinas neproporcinga priemone S. G. atžvilgiu, ji yra adekvati jo padarytoms nusikalstamoms veikoms. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas grąžinti šį kompiuterį negali būti tenkinamas.

Dėl S. G. teisės į gynybą pažeidimo ir šališkumo

51. Apeliaciniame skunde S. G. nurodo ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie suvaržė jo teisę į gynybą, kitaip pažeidė jo teises, taip pat kelia abejones dėl ikiteisminio tyrimo ir teismo šališkumo.

52. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas teismo šališkumą visų pirma sieja su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis dėl S. G. kaltės padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos) ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Be to, teismo šališkumą, S. G. teigimu, atspindi ir kartu nepagrįstą jo teisių suvaržymą liudija tai, kad apylinkės teismas atsisakė apklausti liudytojus, kurie galėjo duoti jį teisinančius parodymus, neišsireikalavo jį teigiamai charakterizuojančios papildomos medžiagos iš įkalinimo įstaigos, atmetė kitus prašymus, pavyzdžiui, dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kitų atsakingų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, atitinkamų pokalbių ir SMS žinučių išklotinių išreikalavimo, patikrinimo melo detektoriumi ir kt., taip pat labai greitai nustatė nuosprendžio paskelbimo datą. Taip pat, S. G. manymu, apylinkės teismas trukdė jam gintis nuo pareikšto kaltinimo, kadangi skubino bylos nagrinėjimą teisme, nustatinėjo skubesnes datas kitiems posėdžiams, posėdžių datas skirdavo iškart po jo etapavimo. Ikiteisminio tyrimo metu jo teisių pažeidimai pasireiškė tuo, jog buvo renkami išskirtinai S. G. kaltinantys duomenys, nebuvo įvykdyta akistata, nebuvo baudžiamojon atsakomybėn patraukti kiti kalti asmenys.

53. Tokie apeliacinio skundo teiginiai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, niekaip nepatvirtina nei S. G. teisės į nešališką ikiteisminį tyrimą ir teismą pažeidimo, nei jo teisės į gynybą ar kitų jo teisių suvaržymo. Grįsdamas šį skundo argumentą tokiais motyvais nuteistasis nepagrįstai išplečia tiek šališkumo sąvoką, tiek teisės į gynybą turinį. Pažymėtina, jog tiek ikiteisminio tyrimo pradėjimas, nustačius, jog galimai buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tiek baudžiamojo persekiojimo pradėjimas asmens, kuris įtariamas padariusiu nusikalstamą veiką (nusikalstamas veikas), atžvilgiu yra ikiteisminio tyrimo institucijų pareiga. Ikiteisminio tyrimo metu tiek prokuroras, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnas taip pat turi pareigą priimti reikalingus procesinius sprendimus. Tokia pati pareiga kyla ir bylą nagrinėjančiam teismui. Atliekant šią pareigą priimami sprendimai, jų motyvavimas negali būti siejamas su šališkumu. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje. LAT yra ne kartą pažymėjęs, jog vien tai, kad žemesnės instancijos teismai (ikiteisminio tyrimo institucijos) padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nagrinėjamos bylos proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog bylos (ar tam tikrų prašymų) aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų (ikiteisminio tyrimo įstaigų) sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. LAT taip pat yra nurodęs, kad teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, Nr. 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015).

54. Pažymėtina ir tai, kad proceso dalyvių prašymų atmetimas taip pat savaime nepatvirtina išankstinio ar tendencingo ikiteisminį tyrimą atliekančių subjektų ar bylą nagrinėjančio teismo nusistatymo dėl įtariamojo ar kaltinamojo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Prašymo atmetimas pats savaime nereiškia, jog priimdamas tokį sprendimą ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas pažeidžia įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo gynybos teises. Sprendimas apklausti, ar neapklausti prašomus asmenis, išsireikalauti, ar neišsireikalauti į bylą papildomus rašytinius duomenis, skirti, ar neskirti ekspertizę ir visi kiti sprendimai, yra ikiteisminį tyrimą kontroliuojančio ir jam vadovaujančio prokuroro, o vėliau – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, kuris, vertindamas bei spręsdamas prašymus, vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Šiame kontekste pastebėtina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, tenkino pagrįstus gynybos prašymus dėl liudytojų apklausos (papildomos apklausos), o nepagrįstus prašymus (pvz., dėl liudytojo D. M. apklausos, papildomos liudytojo A. P. apklausos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kitų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, atitinkamų pokalbių ir SMS žinučių išklotinių išreikalavimo, patikrinimo melo detektoriumi ir kt.) – atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad, neapklausus minėtų asmenų ar netenkinus kitų nuteistojo prašymų, buvo pažeistos S. G. teisės. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtų asmenų apklausa būtų perteklinė ir netikslinga, kiti prašymai sunkiai įgyvendinami, neatitinkantys BPK nuostatų ar akivaizdžiai nesusiję su nagrinėjama baudžiamąja byla. Pažymėtina ir tai, jog S. G. iš esmės analogiškus prašymus dėl liudytojų apklausos, kuriuos teikė pirmosios instancijos teismui, pateikė ir apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija protokoline nutartimi taip pat nutarė juos atmesti, kadangi jie buvo išreikšti abstrakčiai arba manytina, jog atlikus prašomus veiksmus gauti duomenys neturėtų reikšmės šiai bylai teisingai išspręsti.

55. Kaip matyti iš byloje esančių teisiamojo posėdžio protokolų, bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme nebuvo nepagrįstai skubinamas. Teismo posėdžių pertraukos buvo skelbiamos laikantis BPK 234 straipsnyje (Nagrinėjimo teisme pertraukos) nustatytos tvarkos, teismo posėdžių, kurie buvo paskirti kelių dienų skirtumu, datos, buvo derinamos iš anksto su proceso dalyviais, S. G. jokių pastabų ar prieštaravimų dėl jų nepareiškė. Be to, buvo tenkintas ir S. G. prašymas dėl pertraukos pasiruošti baigiamąją kalbą. Iš 2020 m. spalio 27 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas pranešė, jog nuosprendis bus skelbiamas 2020 m. lapkričio 12 d., 8.30 val. (t. 15, b. l. 13–15), tai yra nuosprendžio paskelbimą atidėjo šešiolikai dienų. Pagal BPK 302 straipsnio 4 dalį, nuosprendis turi būti paskelbtas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo apie jo paskelbimo laiką ir vietą dienos, o jei byla sudėtinga ir didelės apimties, per teismo nustatytą įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau kaip per keturiasdešimt penkias dienas. Kaip matyti, minėtų nuostatų teismas laikėsi. Taigi, šios nustatytos aplinkybės taip pat rodo, kad S. G. teiginiai, susiję su jo procesinių teisių pažeidimais teisminio nagrinėjimo metu, yra tik deklaratyvūs, paremti jo subjektyviu vertinimu.

56. Iš to, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, kad esminių procesinių pažeidimų, suvaržiusių S. G. teisę į gynybą, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta. Byloje taip pat nėra faktų, liudijančių Vilniaus miesto apylinkės teismo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų suinteresuotumą priimti S. G. nepalankų sprendimą, tendencingą proceso organizavimą.

Dėl proceso išlaidų

57. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2021 m. vasario 1 d. pateikė pažymą Nr. (12.32Mr) PT-636 dėl teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą S. G. pagal koordinatoriaus parinkimą, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Pagal šią pažymą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 275,94 Eur (t. 15, b. l. 83–85).

58. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti nuteistajam S. G. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Esant tokioms aplinkybėms šių išlaidų priteisimas nėra galimas. Tokios pozicijos jau kurį laiką nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-433-1020/2017, 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-31-843/2017, 2020 m. spalio 13 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-473-626/2020, 2020 m. spalio 13 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-458-988/2020, 2020 m. spalio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-508-468/2020 ir kt.). Taip pat ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Atsižvelgiant į tai, proceso išlaidos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo iš S. G. nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 308¹ straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-1173-506/2020 padarytą rašymo apsirikimą bei aritmetinę klaidą ir teismo sprendimo aprašomosios dalies (nuosprendžio 3 puslapio antroji pastraipa) žodžius „11 200 Eur“ pakeisti žodžiais „11 200 JAV dolerių“, o motyvuojamosios dalies (nuosprendžio 30 puslapio trečioji pastraipa) žodžius „tai yra 12 500 Eur sumą“ pakeisti žodžiais „tai yra 9 415 Eur sumą“.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti proceso išlaidas, patirtas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.