Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04900-2020 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.4.2; 1.1.6.6; 1.1.9.8.; 1.1.9.1

2020 m. spalio 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas – laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant tęsti darbą, auklėti, prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi taikyta dalies automobilio ,,Lexus GX 460“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertės konfiskacija - 5000 Eur sumai.

Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi G. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metus, terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo paskyrimo, t. y. 2020 m. vasario 29 d.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas (1 dieną) nuo 2020 m. vasario 2 d. iki 2020 m. vasario 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. G. A. nuteistas už tai, kad 2020 m. vasario 2 d., apie 17.14 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) sankryžoje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Lexus GX 460“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,05 promilės etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis G. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmos instancijos teismas arba atmetus šį reikalavimą - skundžiamą nuosprendį panaikinti ir bylą G. A. atžvilgiu nutraukti, jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

2.1. Apeliantas teigia, kad teismas jo atžvilgiu buvo šališkas, teisėjas posėdžio metu elgėsi nepagarbiai tiek su juo, tiek su jo sutuoktine, replikavo, kai jo sutuoktinė paprašė vertėjo pagalbos, nes yra rusakalbė, išeidamas į pasitarimų kambarį, nurodė, kad eina priimti nuosprendį, kas patvirtina teismo išankstinę nuomonę netaikyti jam BK 40 straipsnio nuostatų, teigė, kad G. A. yra teistas Vokietijoje, nors tokių duomenų į bylą nebuvo pateikta, o pažyma iš Vokietijos teisingumo institucijų nebuvo išversta į valstybinę kalbą, taip pat tvirtino, kad yra daug kartų baustas administracine tvarka ir baudų nemoka, kalbėjo pakeltu tonu.

2.2. Skunde nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis savo kaltę visiškai prisipažino, todėl teismas nepagrįstai netaikė BK 40 straipsnio nuostatų. Apeliantas taip pat nurodo, kad niekada nebuvo teistas, gyvena kartu su žmona ir keturiais vaikais, iš kurių du – mažamečiai, moka kreditą, padeda senyvo amžiaus motinai, gailisi dėl padarytos veikos ir prisiima visą atsakomybę, jaučia neigiamas pasekmes ir labai išgyvena. Jo manymu, yra visi pagrindai atleisti jį nuo atsakomybės pagal laidavimą.

2.3. Apeliantas, pripažindamas savo kaltę visiškai, kelia klausimą dėl teismo nustatytų aplinkybių ir mano, kad ikiteisminis tyrimas galimai buvo atliktas neišsamiai, nes nebuvo aiškinamasi, ar G. A. dėl alkoholinio apsvaigimo nebuvo tokioje būsenoje, dėl kurios jis negalėjo suvokti savo veiksmų.

2.4. Nors skundu neprašoma keisti paskirtą bausmę, visgi jo turinyje apeliantas išsako argumentus, kodėl jam teismo paskirta bausmė yra per griežta. G. A. manymu, teismas paskirdamas jam maksimalų BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo terminą – 1 metus laisvės atėmimo, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes bei BK 54 straipsnyje įtvirtintus bausmės skyrimo pagrindus. Jis yra anksčiau neteistas, dėl padarytos nusikalstamos veikos labai gailisi, turi darbą, išlaiko ir rūpinasi šeima. Be to, per griežtos bausmės paskyrimas, ne visada lemia, kad bus pasiekti bausmės tikslai.

2.5. Apelianto nuomone, turėtų būti taipogi sumažinta konfiskuotino turto vertės dalis, kurią iš jo priteisė teismas bei sutrumpintas teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo terminas.

3. Atsiliepimai į apeliacinį skundą nepateikti. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo skundas tenkintinas iš dalies.

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl teismo šališkumo

5. Teismo nešališkumo samprata yra ne kartą išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Šio principo esmė yra ta, kad nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2014, 2K-171-1073/2018). Teigtina, jog nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti proceso šalies ar šalių nuomonės nepakanka, o turi būti nustatytos aplinkybės, kurios patvirtintų teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą, t. y. abejonė dėl teismo nešališkumo (tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju nešališkumo aspektais) turi būti pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šioje byloje teisėjas, klausdamas proceso metu G. A. apie duomenis, kurie reikšmingi bylos nagrinėjimui, tačiau galimai yra nepatogūs pačiam apeliantui (apie pirmesnius teistumus ir baustumą administracine tvarka), elgėsi deramai ir pagrindo tvirtinti, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas, nėra.

6. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad vien tai, jog teismas, spręsdamas dėl laidavimo taikymo galimybės, įrodymus ir faktines aplinkybes įvertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas buvo šališkas. BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Nagrinėjamoje byloje ši teisė G. A. ir jo gynėjai advokato padėjėjai M. M. buvo išaiškinta, tačiau ja nepasinaudota. Byloje nėra nustatyta jokių konkrečių aplinkybių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus teisėjo nušalinimo pagrindus.

7. Tokia aplinkybe negali būti pripažinta ir tai, kad teismas, išeidamas į pasitarimų kambarį, proceso dalyviams pranešė, jog bus priimamas nuosprendis. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 296 straipsnyje yra nurodyta, kad išklausęs kaltinamojo paskutinį žodį ir nutaręs vietoje ar pasitarimų kambaryje, teismas praneša apie nuosprendžio paskelbimo laiką ir vietą. Taigi šiuo atveju, teismas ir pranešė, jog išeina priimti nuosprendį. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad BPK įtvirtinta ne vieną nuosprendžio sampratą: pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje gali būti priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu (jam skiriama bausmė) arba nekaltu (jis atleidžiamas nuo bausmės), taip pat ir nuosprendžius, kuriais baudžiamoji byla nutraukiama, o kaltinamasis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 303 straipsnio 1 dalis). Tad net ir tuo atveju, kai teismas nutraukia baudžiamąją bylą, jeigu yra BK 40 straipsnyje numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, yra priimamas nuosprendis.

Dėl nuteistojo apsvaigimo būsenos nusikaltimo metu vertinimo

8. Apeliantas skunde kelia abejones dėl savo būsenos nusikalstamos veikos padarymo metu, tvirtindamas, kad galimai jo apsvaigimas buvo tokio laipsnio, kuris būtų turėjęs esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai. Su šiais skundo argumentais nesutiktina ir pagrįstai konstatuotina, kad G. A. jam inkriminuoto nusikaltimo metu buvo paprasto alkoholinio apsvaigimo būsenoje. Duomenų, kad pastarasis būtų gydęsis pirmiau nuo alkoholinės ar narkotinės priklausomybės, ar kad jam būtų dėl to nustatytas koks nors sunkus sveiktos sutrikimas, byloje nėra. Jam, Vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininės pažymos, patvirtinančios jo tinkamumą vairuoti kelių transporto priemones, pagrindu buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas. Iš alkoholio matuoklio šaknelės matyti, kad G. A. iškvėptame ore 2020 m. vasario 2 d. 17.43 val. buvo nustatytas 2,05 promilių girtumas, kuris vėliau, t. y. 18.06 val., remiantis taip pat alkoholio matuoklio rezultatu, tik didėjo – nustatyta 2,41 promilės alkoholio. Tai daugiau nei penkis kartus viršija minimalią leistiną 0,4 promilių ribą. Sutiktina, kad alkoholis turėjo įtakos G. A. elgesiui, nes girtas asmuo negali kritiškai vertinti savo veiksmų, todėl šiuo konkrečiu atveju, pastarasis ir yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Tai, kad suaugęs asmuo, kuris sąmoningai, savo noru vartojo alkoholį, negalėjo įvertinti, kaip toks didelis kiekis svaigalų (kolegijos pastaba – nuteistasis teisme pripažino pirma išgėręs tik 40 ml alkoholio, o netrukus – nusipirko dar 0,5 litro konjako, kurį neužilgo suvartojo) paveiks jo elgesį, neatleidžia šio asmens nuo baudžiamosios atsakomybės už apsvaigimo nuo alkoholio būsenoje padarytą nusikalstamą veiką.

Dėl laidavimo instituto taikymo

9. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas savo kaltės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį neginčija, tačiau mano, kad teismas nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 40 straipsnio nuostatų ir skundu prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis), o taip pat esant asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymui perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Šių sąlygų buvimas leidžia svarstyti BK 40 straipsnio taikymo galimybę. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017).

10. Taigi, teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą negalimas. Sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-176-303/2018, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018).

11. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas galimybę taikyti BK 40 straipsnį G. A. atžvilgiu, konstatuoja, kad pastarojo padarytas nusikaltimas pasireiškė itin šiurkščiu KET pažeidimu, kuris kėlė realią grėsmę kitų asmenų sveikatai, gyvybei ar turtui. G. A. prie vairo sėdo būdamas neblaivus, nustatytas girtumo laipsnis (2,04 promilės) žymiai viršijo ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Jis, būdamas neblaivus, vairavo automobilį, elgėsi neadekvačiai, pats pripažino, kad nepamena, jog būtų vairavęs, atsitrenkė į medį ir tik didelio atsitiktinumo dėka, mačiusių įvykį žmonių ir iškviestų pareigūnų pastangomis, G. A. buvo nuramintas ir sustabdytas nuo tolesnio vairavimo. Pirmos instancijos teismas, išanalizavęs visų registre fiksuotų G. A. administracinių nusižengimų, padarytų vairuojant transporto priemonę, pobūdį (dauguma jų – greičio viršijimas kelyje), konstatavo G. A. polinkį nesilaikyti Kelių eismo taisyklių. Tokį manymą sustiprina ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorės pateiktas išrašo iš Vokietijos teistumo registro vertimas į valstybinę kalbą, kuris patvirtina, kad G. A. 2010 m. vasario 15 d. buvo nubaustas bauda už tyčinį vairavimą be vairuotojo pažymėjimo.

12. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, pirmos instancijos teismas, spręsdamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą, neignoravo ir teigiamai G. A. apibūdinančių aplinkybių (šeimos sudėties, teistumo nebuvimą), tačiau pripažino, kad šios aplinkybės nėra pakankamos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutui taikyti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo daryti kitokią išvadą.

Dėl paskirtos bausmės

13. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo G. A. argumentais, kad skundžiamu teismo nuosprendžiu jam pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, net ir atidėjus jos vykdymą, yra aiškiai per griežta, taigi neteisinga.

14. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam G. A., nustatė vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei kad nėra sunkinančių atsakomybę aplinkybių. Taip pat apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam G. A., atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau nebuvo teistas, baustas administracine tvarka, padarė nesunkų nusikaltimą, dirba, turi šeimą, augina 4 vaikus. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos sprendė, jog nuteistajam skirtina griežčiausia sankcijoje numatytos bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kurios dydis nustatytas sankcijoje numatytas šios bausmės maksimumas– 1 (vieneri) metai. Teismas šią bausmę, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažino 1/3.

15. Pagal BK 41straipsnio 2 dalį bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad asmuo, atlikęs bausmę, laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-27-697/2019). Baudžiamajame įstatyme yra nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

16. BK imperatyviai nenurodoma, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą atitinkamo BK straipsnio sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentaliausių bausmės skyrimo principų, nustatytų BK – bausmės teisingumo principas. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati jo padarytai veikai – bausmė už nusikalstamos veikos padarymą turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės pavojingumas. Kai įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje yra nustatyta laisvės atėmimo bausmė ir kitos alternatyvios bausmės, pirmiausiai turi būti svarstoma galimybė skirti kitos rūšies bausmę nei laisvės atėmimas. Tik nustačius, kad kitos rūšies bausmės paskyrimas neleis pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų, turėtų būti skiriama griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas.

17. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas, nuteistajam individualizuodamas ir parinkdamas bausmės rūšį, netinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Byloje nustatyta, kad jis tyčia padarė nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikaltimą, tačiau G. A. neteistas (kolegijos pastaba - prokuroro pateikti duomenys apie teistumą Vokietijoje, patvirtina, kad G. A. buvo baustas už vairavimą be vairuotojo pažymėjimo, kas Lietuvoje atitinka administracinį nusižengimą) baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų, tačiau jam paskirtas baudas yra sumokėjęs, ką patvirtina byloje pateiktas išrašas iš administracinių teisės pažeidimų registro, jo atsakomybę lengvina tai, kad jis kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino ir nuoširdžiai gailisi. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis dirba (užsiima individualia veikla), vedęs, augina keturis nepilnamečius vaikus, iš kurių du – mažamečiai, sutuoktinė yra vaiko priežiūros atostogose. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent šios aplinkybės rodo, kad nuteistajam buvo parinkta jo asmenybei, šeiminėms aplinkybėms ir padarytos veikos pavojingumui neproporcinga bausmės rūšis. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, kolegija sprendžia, jog šiuo atveju bausmės paskirtis ir teisingumo principas bus įgyvendintas G. A. paskyrus BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą švelniausią iš alternatyvių bausmių, t. y. baudą, parenkant jos dydį artimą minimaliam. Nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

18. Vadovaujantis BVK 22 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, jog jis privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo ir jo šeimos gaunamos pajamos yra vidutinės (sutuoktinė gauna nedarbo draudimo išmoką 171,47 Eur, nuteistasis užsiima individualia veikla, paties deklaruotos iš šios veiklos gautos per 2018 m. pajamos - 41000 Eur). Nuteistasis išlaiko keturis nepilnamečius vaikus. Taigi, įvertinus nuteistajam skirtinos baudos dydį – 40 MGL (2 000 Eur), jo turtinę padėtį ir prievoles patvirtinančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad 2 mėnesių terminas, per kurį įstatymas numato sumokėti paskirtą nuosprendžiu baudą, yra akivaizdžiai per trumpas, todėl nuteistajam nustatytas – 24 mėnesių – terminas baudai sumokėti. Pažymima, jog nustačius ilgesnį baudos sumokėjimo terminą, nuteistasis turės realią galimybę savanoriškai sumokėti jam apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą baudą, išvengiant neigiamų priverstinio baudos išieškojimo pasekmių.

19. G. A. BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas nuo 2020 m. vasario 2 d. iki 2020 m. vasario 3 d., todėl remiantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu ir 66 straipsniu, į bausmę įskaitytinas laikiname sulaikyme išbūtas laikas (1 para), vieną laikino sulaikymo parą prilyginant 2 MGL baudai (BPK 140 straipsnio 9 dalis).

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių

20. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, nuteistasis prašo tam tikra apimtimi sušvelninti ir jam paskirtas baudžiamojo poveikio priemones.

21. Pagal BK 67 straipsnį baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę, be to, įstatymas nenumato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principą. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

22. Apeliacinio teismo vertinimu, automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Pagal teismų praktiką dėl anksčiau galiojusioje BK 281 straipsnio 7 dalyje, o nuo 2019-04-01 įsigaliojusioje (2019-01-11 įstatymu Nr. XIII-1929) BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, susijusios tiek su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės.

23. Nors BK įsakmiai nereglamentuota, kad ir baudžiamojo poveikio priemonių dydis skaičiuotinas (jos paskiriamos) atsižvelgiant į konkrečios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkį (toks reikalavimas yra keliamas tik skiriant bausmes, BK 61 straipsnio 2, 3 dalys), tačiau į vidurkį, apygardos teismo vertinimu, tikslinga atsižvelgti šiuo atveju. G. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams. BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Taigi, šiuo atveju nuteistajam yra paskirta vidutinio dydžio (griežtumo) baudžiamojo poveikio priemonė.

24. Pagal BK 67 straipsnio 1 dalies nuostatas, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Uždraudimas naudotis specialia teise skiriamas tuomet, kai asmuo naudodamasis šia teise padaro nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijai abejonių nekyla dėl teismo sprendimo G. A. skirti BK 68 straipsnyje įtvirtintą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones): nuteistasis padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, kaip minėta, ne kartą yra baustas administracine tvarka, nors padarinių nebuvo, turtinių pretenzijų nepareikšta, sprendimas skirti šią baudžiamojo poveikio priemonę yra teisingas. Siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio veikų bei pataisyti kaltininką atsveria jo patiriamus nepatogumus.

25. Šiuo atveju, nuteistojo akcentuojamos aplinkybės, kad jis dirba, darbas susijęs su automobilio vairavimu, turi nepilnamečių vaikų, kuriuos reikia vežti į ugdymo įstaigas, pagal galimybes padeda senyvo amžiaus mamai, nors ir pripažintinos svarbiomis, tačiau nelaikytinos tiek išimtinėmis ar neįprastomis, juo labiau galinčiomis lemti paskirtos poveikio priemonės švelninimą, kadangi asmeniniai nuteistojo ar jo šeimos narių poreikiai, patogumai negali būti iškeliami aukščiau padaryto nusikaltimo pavojingumo. Pabrėžtina, kad šios nuteistojo skunde nurodomos šeiminės bei darbinės aplinkybės egzistavo ir iki nusikalstamos veikos padarymo, nuteistajam buvo žinomos, tačiau jo nesulaikė nuo nusikalstamo elgesio. Be to, neigiamų pasekmių bei nepatogumų kilimas yra objektyvi baudžiamosios atsakomybės pasekmė.

26. Atmestini kaip nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl jam nustatytos konfiskuotino turto vertės dalies dydžio. G. A. skunde nurodo, jog automobilis priklauso ne jam, todėl jis negalės jo realizuoti ir taip padengti teismo išieškotinas iš jo sumas. Be to, kitų paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių kontekste, tokia našta jam ir jo 6 asmenų šeimai yra labai sunki. Tačiau, teisėjų kolegijos, vertinimu, G. A. paskirta kita baudžiamojo poveikio priemonė – kaltininkui nepriklausančio automobilio rinkos vertės turto dalies (5 000 Eur), kuri sudaro tik penktą dalį visos automobilio rinkos vertės (28 640 Eur), konfiskavimas – taip pat yra proporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui, neprieštarauja tikslams ir principams, siekiant užtikrinti BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytų veikų prevenciją, be to, ši baudžiamojo poveikio priemonė tarpusavyje derinta tiek su kita G. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemone, tiek ir su apeliacinės instancijos teismo jam pakeista bausme - bauda.

27. Svarbu akcentuoti ir tai, jog teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019).

28. Bausmė, kaip ir ją papildančios baudžiamojo poveikio priemonės, yra valstybės prievartos priemonės, skiriamos teismo nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, todėl vien tik nusikaltusio asmens norus ar poreikius tenkinanti bausmė ar baudžiamojo poveikio priemonė neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės ir baudžiamojo poveikio tikslų. Sutiktina, kad paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės neabejotinai pakeis įprastą G. A. gyvenimą, tačiau kaip ir buvo minėta, tai yra neišvengiamos už nusikaltimo padarymą skirtinų poveikio priemonių pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats nuteistasis. Todėl aukštesnės instancijos teismo nuomone, nuteistajam G. A. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės yra pagrįstos, jų laikyti perteklinėmis ar pažeidžiančiomis baudžiamojo poveikio priemonių taikymo proporcingumo principą nėra jokio pagrindo, jos yra būtinos tam, kad būtų pasiekti baudžiamojo įstatymo tikslai, asmuo suvoktų savo nusikalstamos veikos pasekmes ir tai jį atgrasytų nuo veikų darymo ateityje.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

29. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. (12.32 PT-4093) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 64 Eur už G. A. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

30. Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, turi dalyvauti gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), ir į tai, jog G. A. neturėjo gynėjo, 2020 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi su prašymu į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių dėl gynėjo parinkimo jam. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyrius G. A. parinko gynėją advokatą Sergejų Milovą, kuris Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi G. A. kaip gynėjas ir paskirtas.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti G. A. gynėją yra numatyta BPK 322 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Šiuo atveju, sprendžiant klausimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011). Apeliacinis procesas šioje byloje vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris buvo iš dalies tenkintas. Todėl darytina išvada, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos šiuo atveju neturi būti priteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo G. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalinai.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio dalį dėl G. A. paskirtos bausmės.

G. A., nuteistam pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirti 60 MGL (3 000 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu baudos bausmę sumažinti 1/3 dalimi, t. y. iki 40 MGL (2 000 Eur) dydžio baudos.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu ir 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką (1 parą) nuo 2020 m. vasario 2 d. iki 2020 m. vasario 3 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL (100 Eur) dydžio baudai ir nustatyti, kad neatliktoji bausmės dalis yra 38 MGL (1 800 Eur) dydžio bauda.

Išaiškinti G. A., kad jis teismo paskirtą baudą privalo sumokėti per 24 mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos. Nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškota priverstinai.

Kitoje dalyje apylinkės nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.