- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-08
- Bylos Nr.
- 1A-105-744/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-03603-2025-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus, Laisvydas Zederštremas, Martynas Galvičius
- Nuteistasis
- A. Č.
- Nukentėjusysis
- V. R.
- Advokatai
- Sofija Kručienė
- Kategorijos
- 1.1.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64? straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. Č. nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, A. Č. pripažintas recidyvistu. Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. Č. faktinio sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos. Nukentėjusiosios V. R. civilinis ieškinys dalyje dėl 4800 Eur turtinės žalos atlyginimo atmestas. Nukentėjusiosios V. R. civilinis ieškinys dalyje dėl 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, iš A. Č. nukentėjusiosios V. R. naudai priteisiant 1200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nuspręsta neišieškoti iš A. Č. 262,50 Eur proceso išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą dėl gynėjos dalyvavimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. A. Č. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis įvykdė svetimo turto vagystę, o būtent: 2025 metų sausio mėnesį iš 19 į 20 d., tiksliai nenustatytą dieną ir laiku, iš užrakinto pagalbinio pastato, tačiau duryse palikto rakto, įsibrovęs į stovinčio gyvenamojo namo patalpas, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, priklausančio V. R., pagrobė svetimą turtą – V. R. priklausančius 60 vnt. žvėrių ragų, kurių bendra vertė 2500 eurų, tuo padarydamas nukentėjusiajai V. R. 2500 eurų turtinę žalą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Č. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir už patarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalyje, skirti 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir, pritaikius BK 64¹ straipsnį, skirti galutinę 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
2.1. Teigia, kad teismas, skirdamas jam bausmę, iš dalies nesilaikė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes tinkamai neįvertino aplinkybių, mažinančių jo asmens pavojingumą, neatsižvelgė į visus bausmei individualizuoti reikšmingus faktus, paviršutiniškai vertino jo veiksmus, ir dėl to jam paskyrė per griežtą bausmę. Nurodo, kad jis nepateisina savo elgesio, pripažįsta, jog buvo neatsakingas bei elgėsi savanaudiškai, dėl padaryto nusikaltimo išgyvena ir kaltina tik save. Taip pat nurodo, kad jo padaryta tyčinė nusikalstama veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų kategorijos, už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą asmuo baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 6 metų. Taigi, baudžiamasis įstatymas už padarytą minėtą nusikaltimą be laisvės atėmimo numato ir kitas, gerokai švelnesnes alternatyvias bausmes.
2.2. Skunde teigia, kad dar ikiteisminio tyrimo metu jis pripažino savo kaltę dėl neteisėtų veiksmų, paaiškino visas jam žinomas aplinkybes ir nuoširdžiai gailėjosi, teisme patvirtino anksčiau duotus parodymus, tai yra proceso metu buvo nuoseklus, teisėsaugos pareigūnų ir teismo neklaidino, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 273 straipsniu, įrodymų tyrimas teisme buvo nutrauktas. Nurodo, kad po nusikaltimo padarymo jis ėmėsi pozityvių veiksmų – atlygino nukentėjusiajai V. R. visą padarytą turtinę žalą – 2500 eurų. Sutinka su teismo nuosprendžio dalimi dėl 1200 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir stengsis pagal galimybes ją sumokėti. Jo veiksmuose yra dvi jo atsakomybę švelninančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).
2.3. Atkreipia dėmesį į tai, kad į nukentėjusiajai priklausančią patalpą įsibrovė, nes pastaroji nesumokėjo jam algos už nelegaliai dirbtą darbą, kad patalpa, kurioje nukentėjusioji su vyru laikė ragus, vagystės metu buvo užrakinta, tačiau jos durų spynoje buvo paliktas raktas. Todėl mano, kad patalpoje buvę daiktai iš esmės nebuvo apsaugoti jokiomis saugumo priemonėmis. Be to, įsibrovimo metu jis nesugadino nei durų, nei kito nukentėjusiajai priklausančio turto. Teigia, kad nors teismas jam skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis mažesnis nei sankcijos vidurkis, tačiau didesnis nei sankcijos minimumas. Mano, kad teismas, remdamasis jį charakterizuojančiomis aplinkybėmis, turėjo pagrindą ir teisinę galimybę skirti už vagystę mažesnę laisvės atėmimo bausmę.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. Č. ir jo gynėja advokatė Sofija Kručienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras Jonas Trumpulis prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių
vertinimas
5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl A. Č. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje.
6. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Č. neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, kvalifikacijos, tik nesutinka su jam paskirta bausme, prašo paskirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Dėl to apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
7. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių, dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).
8. Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).
9. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. Č. parinktos bausmės rūšimi ir dydžiu.
10. A. Č. padarė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), veikė tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo A. Č. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei atlygino nukentėjusiajai padarytą 2500 Eur turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
11. Nuteistasis A. Č. išsituokęs, turi keturis nepilnamečius vaikus (2 t., b. l. 151), tačiau su jais negyvena - trijų nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatytos su jų mamomis, o ketvirto vaiko (L. Č.) atžvilgiu nuteistojo A. Č., kaip tėvo, valdžia apribota neterminuotai, nuteistasis šiam savo vaikui išlaikymo neteikia (Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys civilinėse bylose Nr. e2-400-1112/2021, e2YT-7367-1227/2024, 2YT-934-1048/2020). Iš byloje esančios „Sodros“ pažymos matyti, kad nuteistasis A. Č. nuo 2025 m. balandžio 18 d. niekur oficialiai nedirba, nusikalstamos veikos padarymo metu taip pat niekur oficialiai nedirbo (2 t., b. l. 154-155, 158-159), nuo 2025 m. kovo 11 d. neregistruotas Užimtumo tarnyboje, darbo paieškos nutrauktos įsidarbinus savarankiškai (2 t., b. l. 156), tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje nuteistasis įsidarbino nuo 2025 m. kovo 12 d., tedirbo vos vieną mėnesį – iki 2025 m. balandžio 18 d. Nors nuteistasis teigia, kad jis nusikalstamą veiką įvykdė dėl to, kad nukentėjusioji, pas kurią jis dirbo pagal kvitus, jam už darbą nesumokėjo, tačiau nuteistasis nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis dirbo pas nukentėjusiąją, be to, pati nukentėjusioji V. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. Č. paslaugų atsisakė dar 2024 metų pavasarį (2 t., b. l. 71-74). Pažymėtina ir tai, kad net ir tuo atveju, jei nukentėjusioji su nuteistuoju nebūtų atsiskaičiusi už darbą, nuteistasis šią problemą turėjo spręsti teisinėmis priemonėmis, o ne nusikaltimu.
12. Bylos duomenimis nuteistasis A. Č. per paskutinius penkerius metus administracine buvo baustas net 23 kartus, turi galiojančių nuobaudų, nes už administracinius nusižengimus paskirtų baudų nemoka (2 t., b. l. 170-192). Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvų duomenų išrašo matyti, jog nusikalstamą veiką A. Č. padarė būdamas teistas 12 kartų, iš jų net 10 kartų už nusikalstamas veikas nuosavybei (3 t., b. l. 1-17). Iš byloje esančių dokumentų bei Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu bei Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu A. Č. taip pat buvo nuteistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, kurias jis įvykdė 2024 m. kovo 3 d. ir 2025 m. balandžio 25-30 dienomis. Naują nusikalstamą veiką, už kurios įvykdymą A. Č. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė neišnykus teistumui bei neatlikus Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu paskirtos 20 parų arešto bausmės, paskirtos už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Be to, naują nusikalstamą veiką A. Č. padarė tuo metu, kai jo atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas kitoje byloje, kurioje jis 2025 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu buvo nuteistas. Be to, iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, jog nuteistajam anksčiau paskirtomis bausmėmis (bauda, areštu, laisvės atėmimu), taikytu bausmės vykdymo atidėjimu bei lygtiniu paleidimu iš įkalinimo įstaigos anksčiau termino BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nuteistasis neparodė noro taisytis, laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio normų, toliau darė nusikalstamas veikas. Šios paminėtos aplinkybės apie apelianto ankstesnius teistumus bei baustumus itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir patvirtina, jog jis linkęs daryti nusikalstamas veikas, nesilaikyti įstatymų. Skirti nuteistajam švelnesnę nei laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo, nes, kaip jau minėta, anksčiau nuteistajam taikytomis švelnesnėmis bausmėmis bausmės tikslai nebuvo apsiekti. Taip pat nenustatyta aplinkybių visuma, leidžianti nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio 1-2 dalių nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta įstatyme.
13. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti tikslai negali būti pasiekti nuteistajam paskyrus švelnesnes bausmes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. Č. paskyrė BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą.
14. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skiriamas laisvės atėmimas iki šešerių metų. Esant nustatytoms dviem atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms ir vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, atsižvelgus į kitas nustatytas ir anksčiau aptartas aplinkybes, daroma išvada, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam už jo padarytą tyčinį nusikaltimą paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams – savo dydžiu, kuris yra žymiai mažesnis nei už šio nusikaltimo skiriamos laisvės atėmimo bausmės vidurkis (3 metai 1 mėnuo 15 d. (BK 61 straipsnio 3 dalis)), yra teisinga. Be to, pirmosios instancijos teismas A. Č. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį paskirtą 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu, taikydamas BK 64¹ straipsnio nuostatas, taip paskirdamas sumažintą 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu net yra artima minimaliai laisvės atėmimo bausmei. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, konstatuoja, kad nuteistajam A. Č. paskirta ir vienu trečdaliu sumažinta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl dar labiau ją sumažinti nėra pagrindo.
15. BK 75 straipsnio 2 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.
16. Nagrinėjamu atveju A. Č. yra nuteistas už vieno apysunkio tyčinio nusikaltimo įvykdymą ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų, todėl yra formalios sąlygos nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir spręsti klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo. Tačiau pažymėtina, jog pagal BK 75 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus bausmės atlikimo, jog pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017).
17. Be to, pažymėtina, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021).
18. Šiuo nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis A. Č. nusikalstamą veiką, už kurios padarymą yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, įvykdė neišnykus teistumui bei neatlikęs Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. 25 d. nuosprendžiu paskirtos 20 parų arešto bausmės, kurią, be kita ko nuteistasis atliko iš karto po to, kai nagrinėjamoje byloje buvo padaręs naują nusikalstamą veiką, tai yra nuo 2025 m. vasario 3 d. iki 2025 m. vasario 17 d. (3 t., b. l. 15). Be to, po naujos nusikalstamos veikos padarymo A. Č. buvo nuteistas dar dviem apkaltinamaisiais nuosprendžiais už nusikalstamų veikų padarymą ir jam buvo paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad nuteistajam jau kartą buvo taikytas tiek bausmės vykdymo atidėjimas bei lygtinis paleidimas iš įkalinimo įstaigos anksčiau termino, tačiau tai, kaip ir paskirtos švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės, nuteistojo nesulaikė nuo naujų tyčinių nusikalstamų veikų darymo. Įvertinusi šias paminėtas aplinkybes bei aplinkybes, kurios neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo apeliantui atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
19. Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistasis A. Č. iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, todėl nėra pagrindo manyti, kad jam paskirtos bausmės tikslai (sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą) gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo.
20. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. Č. už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką buvo nubaustas trečdaliu sumažinta bausme – laisvės atėmimu 10 mėnesių, yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir sumažinti paskirtąją bausmę nėra pagrindo.
21. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2026 m. vasario 13 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė pažymą Nr. APD-2026-01864 dėl 114,42 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.
22. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartimi nuteistajam A. Č. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Sofija Kručienė (3 t., b. l. 166). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė apeliacinio skundo netenkinti. Gynėjas nuteistajam A. Č. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, bet pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas.
23. Nors Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą A. Č. apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstas, tačiau, atsižvelgus į nuteistojo turtinę padėtį – jis šiuo metu niekur nedirba, atlieka laisvės atėmimo bausmę, privalo išlaikyti 4 nepilnamečius vaikus ir atlyginti skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai V. R. priteistus 1200 Eur, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 28 d. nuosprend žio.
Nepriteisti iš nuteistojo A. Č. valstybės naudai valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.