Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-442-431/2016

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-06-28
Bylos Nr.: 2A-442-431/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-44908-2014-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Laima Gerasičkinienė, Neringa Švedienė
Ieškovas: N. P.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba

Kategorijos

2.5.10.2.2Priežastinis ryšys

Civilinė byla Nr. 2A-442-431/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-44908-2014-1Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.10.2.2.; (S) 2.5.10.2.4.2.; 2.5.10.5.2.5.; 3.3.1.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 4 331,56 Eur (14 956 Lt) turtinės žalos atlyginimo ir 14 481 Eur (50 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, jog 2009 m. lapkričio 9 d. ieškovei buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-517-08, o 2010 m. spalio 22 d. ir 2010 m. lapkričio 5 d. jai buvo įteikti patikslinti pranešimai apie įtarimą. Vilniaus apygardos prokuratūra 2010 m. gruodžio mėnesį surašė kaltinamąjį aktą ir baudžiamoji byla buvo perduota teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 5 d. viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir pripažino ieškovę kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį ir paskyrė 100 MGL, tai yra 13 000 Lt baudą. Šis Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis buvo apskųstas Vilniaus apygardos teismui, kuris 2013 m. spalio 21 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Šis 2013 m. spalio 21 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas buvo apskųstas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris 2014 m. gegužės 27 d. panaikino 2013 m. birželio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį bei 2013 m. spalio 21 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nuraukė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teismai kaltinamųjų veiksmus turėjo vertinti ne formaliai, o visos Lietuvos politinės, ekonominės situacijos, valstybės strateginių uždavinių bei AB „Achema“, kaip didžiausio gamtinių dujų vartotojo Lietuvoje, pagrįstai turinčio interesą tapti naujai steigiamos įmonės akcininku, o ne atsitiktinės nedidelės įmonės, teisėto suinteresuotumo bei indėlio į studijos parengimą kontekste. Pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, kuo pasireiškė valstybei padaryta neturinė žala, apsiribodamas padarytos žalos konstatavimu. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad buvo pažemintas valstybės tarnautojo vardas ir ministerijos bei valstybės prestižas, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kuo tai pasireiškė. Kolegijos manymu, kasatoriai nepadarė jokių veiksmų, kurie būtų nukreipti į projekto sužlugdymą ir žalos valstybei padarymą. Kaip tik atvirkščiai, jie darė viską, kad terminalas būtu pradėtas statyti kuo greičiau dalyvaujant ne atsitiktiniam juridiniam asmeniui, o didžiausiam Lietuvos dujų vartotojui. Tokiu būdu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatavo, jog ieškovės veiksmuose nuo pat pradžios nebuvo nusikaltimo sudėties požymių, todėl po ikiteisminio tyrimo baudžiamoji byla buvo nusiųsta teismui nepagrįstai. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2008 metais, o baudžiamoji byla galutinai išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme tik 2014 m. gegužės 27 d. Ieškovė buvo nepagrįstai kaltinama nusikaltimo padarymu baudžiamojoje byloje 6 metus, nepaisant to, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog ji buvo neteisėtai patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Dėl tokių ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismų veiksmų ieškovė ir jos šeima patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta įstatymų nustatyta tvarka. Baudžiamoji byla buvo iškelta ir perduota teismui ne tik nepagrįstai, bet ir buvo tirta ir nagrinėjama tyrime bei teisme nepateisinamai ilgai (6 metus), pažeidžiant jos teisę į greitą ir teisingą teismą. Ikiteisminio tyrimo metu bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ieškovė buvo priversta kreiptis į teisininkus dėl jos gynybos, todėl patyrė 13 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu ieškovė buvo pripažinta kalta ir jai buvo paskirta bausmė – 13 000 Lt bauda, kurią ieškovė sumokėjo. Ši sumokėta suma jai buvo grąžinta tik po bylos išnagrinėjimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Po nuosprendžio įsiteisėjimo antstolis pradėjo vykdymo veiksmus pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą ir jai buvo papildomai priskaičiuotos antstolio vykdymo išlaidos (1 956 Lt), kurias ieškovė apmokėjo 2014 m. birželio 17 d. iš savo asmeninių lėšų ir šios vykdymo išlaidos jai nebuvo kompensuotos. Ieškovė taip pat patyrė 50 000 Lt neturtinę žalą. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus. Priteistinos neturtinės žalos dydis turi būti siejamas su ieškovės gautu vidutiniu darbo užmokesčiu, priteisiant šią sumą kaip moralinės žalos atlyginimą už visą baudžiamojo persekiojimo laikotarpį. Nuo baudžiamosios bylos iškėlimo pradžios iki išteisinamojo nuosprendžio įsigaliojimo ieškovė nuolat juto įtampą, nemigą, stresą, nes, kaip minėta, baudžiamosios bylos tyrimas užtruko ne vienerius metus. Žinios apie jai iškeltą baudžiamąją bylą, pareikštus kaltinimus plačiai pasklido visuomenėje, apie tai sužinojo artimieji, draugai, pablogėjo jos santykiai su pažįstamais žmonėmis, kadangi jie ėmė ja nebepasitikėti. Dėl baudžiamosios bylos iškėlimo ieškovė 2009 m. rugsėjo 3 d. buvo atleista iš (duomenys neskelbtini). Pajamos minėtame darbe 2009 metais sudarė vidutiniškai 10 640,32 Lt per mėnesį. Ieškovė 2010 m. vasario 1 d. įsidarbino (duomenys neskelbtini). Darbo užmokestis per mėnesį šiame darbe sudarė 4 680 Lt, o nuo 2010 m. kovo 19 d. – 5 400 Lt. Baudžiamosios bylos iškėlimas taip pat pakenkė ieškovės sutuoktiniui, kuris gaudavo 12 000 Lt darbo užmokestį per mėnesį, tačiau 2010 m. balandžio 26 d. jis buvo atleistas iš darbo šalių susitarimu (realiai buvo pasiūlyta išeiti dėl ieškovei pradėto ikiteisminio tyrimo). Ieškovės sutuoktinis buvo registruotas darbo biržoje iki 2010 m. rugpjūčio 24 d., o nuo 2010 m. rugpjūčio 24 d. įsidarbino ir gaudavo 1 586 Lt per mėnesį darbo užmokestį. Ieškovė taip pat kartu su sutuoktiniu turėjo 218 906,38 Lt dydžio būsto paskolą, kurią dėl darbų pakeitimo tapo ypatingai sunku grąžinti. Į šias aplinkybes yra privalu atsižvelgti, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko šiuos neteisėtus veiksmus – be pakankamo pagrindo pradėjo ikiteisminį tyrimą, nepagrįstai ilgai vykdė baudžiamosios bylos tyrimą bei teisminį nagrinėjimą, nepagrįstai perdavė bylą teismui, o dviejų instancijų teismai nepagrįstai ją nuteisė.

Atsakovės atstovas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio. Šiuo atveju aukštesnės instancijos teismas, taisydamas žemesnės instancijos teismų klaidas, priėmė sprendimą nutraukti bylą, t.y., instancine tvarka atliko teismų sprendimų kontrolę. Tokiu būdu kasacinis teismas apsaugojo ieškovės teises ir teisėtus interesus. Nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo iki galutinės kasacinio teismo nutarties priėmimo praėjo mažiau negu vieneri metai. Tokia proceso eiga negali būti vertinama kaip neprotingai ilgas procesas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų aplinkybę, kad teismai vilkino procesą nepagrįstai atidėdami teismo posėdžius ar kitaip vilkino bylos nagrinėjimą. Vykdymo išlaidas ieškovė patyrė dėl savo neapdairumo, nes laiku neįvykdė jau įsiteisėjusio teismo sprendimo. Taip pat ieškovė, teikdama kasacinį skundą galėjo teikti prašymą sustabdyti nuosprendžio vykdymą iki bus išnagrinėtas kasacinis skundas. Ieškovė nepateikė advokato atstovavimo išlaidų pagrįstumą patvirtinančių dokumentų. Šios išlaidos nėra tinkamai pagrįstos, todėl neturi būti priteistos. Pagrįsdama neturtinę žalą, ieškovė pateikia įrodymus iš įvairių portalų, t.y. informaciją apie baudžiamąją bylą, kurioje ji buvo pripažinta kalta. Ieškovė galėjo kreiptis į žiniasklaidos priemones, kad būtų paneigti tikrovės neatitinkantys faktai ir ieškovė būtų reabilituota žiniasklaidos priemonėse, nes yra priimtas galutinis išteisinamasis nuosprendis. Įrodymų, kad ieškovė kreipėsi į žiniasklaidos priemonių atstovus, reikalaudama paneigti tikrovės neatitinkančius faktus, nėra pateikta. Valstybė šiuo atveju negali kontroliuoti žiniasklaidos priemonių ir nurodyti, kad tikrovės neatitinkantys faktai būtų paneigti.

Atsakovės atstovas, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog kitu atsakovo atstovu turėtų būti Specialiųjų tyrimų tarnyba. Lietuvos Respublikos Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė I. Š. 2014 m. birželio 12 d. raštu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama įvertinti teisėsaugos institucijų pareigūnų, tyrusių ir kontroliavusių ikiteisminį tyrimą Nr. 07-1-517-08, veiksmų teisėtumą. Generalinio prokuroro pavaduotojo sudaryta komisija tarnybiniam patikrinimui atlikti 2014 m. lapkričio 17 d. konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai patys nustatė nusikalstamos veikos požymius, išsamiai juos apibūdino ir pagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 07-1-517-08, taigi jų veiksmai visiškai atitinka BPK 166 straipsnio reikalavimus. Prokuroras G. T. savo veiksmais, susijusiais su ikiteisminiu tyrimu Nr. 07-1-517-08, nepadarė tarnybinio nusižengimo, todėl nėra pagrindo taikyti jam tarnybinę atsakomybę. Šiai komisijos išvadai 2014 m. lapkričio 17 d. rezoliucija pritarė ir generalinis prokuroras. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi nėra konstatuota, jog atskiri ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmai buvo neteisėti, pasisakoma dėl įrodymų vertinimo naujai formuojant kasacinio teismo praktiką. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai pažeidė bendrą pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ikiteisminio tyrimo metu. Kasacinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje pripažino, kad kai kuriuose nuteistųjų veiksmuose galima įžvelgti formalių piktnaudžiavimo požymių. Todėl galima teigti, jog ieškovė savo veiksmais sudarė prielaidas baudžiamajam persekiojimui pradėti. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys leidžia daryti kategorišką išvadą, jog baudžiamojo proceso trukmė ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme nebuvo sąlygota netinkamo, nerūpestingo ar aplaidaus teisėsaugos institucijų pareigūnų bei teismo savo pareigų vykdymo. Jau minėtoje komisijos išvadoje buvo akcentuota, kad ikiteisminis tyrimas buvo pakankamai intensyvus. Svarbu pažymėti, kad ieškovės atstovas advokatas R. M. ikiteisminio tyrimo metu vykdydamas BPK numatytas įtariamosios gynėjo funkcijas, tiek per ikiteisminį tyrimą, tiek jį pabaigus, nepareiškė BPK 215 straipsnyje nustatyta tvarka prašymo nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl pernelyg ilgos jo trukmės. Todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiu, kad ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas. Ieškovės prašoma 50 000 Lt dydžio kompensacija už patirtą neturtinę žalą yra nereali, nes teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Ieškovė neįrodė nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teisėjų neteisėtų ar nerūpestingų veiksmų fakto, nei kilusių pasekmių, kaip neturtinės žalos atsiradimo sąlygos, todėl ieškinys, nesant būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei atsirasti, yra atmestinas.

Trečiasis asmuo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog šioje byloje STT, kaip ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, laikytina atsakovo atstovu, o ne trečiuoju asmeniu. Ieškovė apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais dėl baudžiamojo proceso prieš ieškovę neteisėtumo, akcentuoja jos išteisinimo faktą, o kitų, konkretesnių argumentų ar įrodymų nepateikia. Priešingai nei teigiama ieškinyje, baudžiamosios bylos nutraukimo reabilituojančiais pagrindais faktas pats savaime nepaneigia galimybės, kad asmuo, kuris galiausiai buvo reabilituotas, pats savo veiksmais sukūrė prielaidas baudžiamajam persekiojimui pradėti ir dėl šios priežasties yra bent iš dalies atsakingas už patirtos žalos atsiradimą. Pagal BPK 2 straipsnį, 171 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas esant bent minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Ikiteisminis tyrimas Nr. 07-1-517-08 pradėtas remiantis duomenimis, gautais tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka, t.y. atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, kurios metu užfiksuoti ieškovės telefoniniai pokalbiai su suinteresuotais asmenimis. Šie, taip pat kiti laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 17 d. iki 2008 m. lapkričio 12 d. (ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2008 m. lapkričio 13 d.) įvykę ir užfiksuoti pokalbiai, kurių metu aptariamos investuotojo parinkimo procedūros, kuriose turėjo dalyvauti ir daugiau suinteresuotų ūkio subjektų, ir tuo pat metu, dar nė nepradėjus investuotojo atrinkimo Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, derinami tolesni bendrovės steigimo veiksmai, kurie, akivaizdu, bus atliekami su abiem pokalbių dalyviams iš anksto žinomu laimėtoju AB „Achema“, objektyviam stebėtojui neabejotinai būtų leidę susidarytų įspūdį, kad yra organizuojamos fiktyvios viešųjų pirkimų procedūros. Tokių – fiktyvių apklausų, į kurias kiti dalyviai kviečiami tik dėl akių – procedūrų organizavimas negali būti laikomas teisėtu valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens elgesiu. Įvertinus sumas, figūruojančias pokalbiuose apie bendrą projekto vertę (Konkurencijos tarybos tarnautojos nurodoma bendra projekto vertė yra 500 milijonų eurų), bei projekto pobūdį, svarbą Lietuvos Respublikos strateginių tikslų energetikos srityje įgyvendinimui, egzistavo pakankamas pagrindas manyti, kad yra daromi ne bet kokie neteisėti veiksmai, o būtent tokie, kuriais valstybei ir kitiems subjektams gali būti padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala. Visa tai rodo, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu STT disponavo duomenis, sudarančiais daugiau nei minimalų pagrindą manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Tai savo ruožtu leidžia teigti, kad STT pareigūnų veiksmai, konkrečiai – sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovės atžvilgiu – atitiko teisėtumo kriterijus. Net ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priėmęs galutinį ieškovei palankų sprendimą, vis dėlto nurodė, kad nuteistieji (tarp jų ir ieškovė) padarė procedūrinių pažeidimų, be to, šis teismas pripažino, kad „nuteistųjų veiksmuose galima įžvelgti formalių piktnaudžiavimo požymių“. Ieškovės elgesys, vertinant jį civilinės teisės aspektu, vertintinas mažiausiai kaip didelis jos pačios neatsargumas, nulėmęs pasekmes, kurių pagrindu ieškovė reikalauja žalos atlyginimo. Reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą netenkintinas visų pirma dėlto, kad nėra įrodyta būtina sąlyga valstybės deliktinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį kilti – neteisėti valstybės institucijų veiksmai. Reikalavimas dėl sumažėjusio darbo užmokesčio negautas pajamas laikyti žala, atsiradusia dėl baudžiamojo persekiojimo, atmestinas kaip nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrinęs Lietuvos Respublikos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką priteisiant neturtinės žalos, kildinamos iš baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, atlyginimą, pažymėjo, kad tais atvejais, kai laikotarpis nėra labai ilgas, nenustatyta išskirtinių aplinkybių, proceso trukmei neturėjo įtakos asmens, dėl kurio vyko procesas, elgesys, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, priteistinas 3 000-5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinės kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Ieškovės reikalaujamas neturtinės žalos atlyginimas (50 000 Lt) yra pernelyg didelis ir tuo atveju, jei reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nebūtų atmestas kitais pagrindais, turėtų būti mažinamas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad pačios ieškovės, tuo metu dirbusios valstybės tarnyboje, įvykę ir užfiksuoti pokalbiai, kurių metu buvo aptariamos investuotojo parinkimo procedūros, kuriose turėjo dalyvauti ir daugiau suinteresuotų ūkio subjektų, ir tuo pat metu, dar nė nepradėjus investuotojo atrinkimo Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, derinami tolesni bendrovės steigimo veiksmai, kurie, akivaizdu, bus atliekami su abiem pokalbių dalyviams iš anksto žinomu laimėtoju AB „Achema“, buvo pakankamas pagrindas įtarti, kad yra organizuojamos fiktyvios viešųjų pirkimų procedūros, t. y., kad yra daromi ne bet kokie neteisėti veiksmai, o būtent tokie, kuriais valstybei ir kitiems subjektams gali būti padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala. Taigi, pačios ieškovės veiksmai, jos elgesys iš esmės prisidėjo prie ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje pažymėta, kad „nors kai kuriose nuteistųjų veiksmuose galima įžvelgti formalių piktnaudžiavimo požymių, tačiau iš bylos medžiagos negalima daryti vienareikšmių išvadų, kad būtent šių nuteistųjų veiksmai lėmė tokį pirkimo būdą bei AB „Achema“ parinkimą kaip privatų investuotoją“. Tai, kad pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatsižvelgę į visą politinį ir ekonominį problemos kontekstą, Lietuvos, kaip valstybės, interesą dėl kuo greitesnio energetinio nepriklausomumo įgyvendinimo, ir į Vyriausybės poziciją bei įtariamosios, kaip Vyriausybės valios vykdytojos, pareigas, pateikė kaltinimus, dėl kurių ieškovė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų buvo nuteista, nereiškia, kad tuo buvo siekiama neigiamų padarinių ieškovei ir tai nedaro žalos civilinės atsakomybės prasme. Išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina tai, kad ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo faktinį ir teisinį pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą ir dėl ieškovės imtis procesinių prievartos priemonių.

Pagal EŽTT praktiką, vertinant baudžiamojo proceso trukmę, proceso pradžia laikomas oficialus kompetentingos institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba kitokių priemonių, kuriomis išreiškiamas toks įtarimas ir kuriomis panašiai iš esmės paveikiama įtariamojo padėtis, taikymas (žr., pvz., K. v. Lithuania, no. 12717/06, judgment of 18 January 2011). Dėl šios priežasties tai, kad tiesiogiai baudžiamojo proceso poveikį ieškovė patyrė praėjus vieneriems metams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, laikytina viena aplinkybių, švelninančių neigiamą baudžiamojo proceso trukmės poveikį jai. Ieškovei viso proceso metu nebuvo taikytos jokios prievartos (kardomosios ar kitos) priemonės. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2008 m. lapkričio 13 d., pradinis įtarimas apie nusikaltimą įteiktas ieškovei 2009 m. lapkričio 9 d., galutinis - 2010 m. lapkričio 5 d., byla perduota pirmos instancijos teismui – 2010 m. gruodžio 28 d., Vilniaus miesto apylinkės teismas paskelbė nuosprendį 2013 m. birželio 5 d., galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė 2014 m. gegužės 27 d. Faktiškai viso proceso trukmė – keturi metai šeši mėnesiai. Nagrinėjamu atveju, negalima daryti jokių išvadų, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, baudžiamosios bylos nagrinėjimas teismuose buvo vilkinamas. Teismas pripažino, kad įtakos šiai trukmei turėjo ir pačios ieškovės elgesys (prašymai papildyti ikiteisminį tyrimą, atstovo atsisakymas ir naujo atstovo paieškos, naujo atstovo neatvykimas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, besikartojantys prašymai atidėti baudžiamosios bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme dėl negalėjimo dalyvauti posėdžiuose ir kt.). Galima būtų net svarstyti, ar tokia situacija nelaikytina „delsimo taktikos“ naudojimu tyčia vilkinant procesą (e. g. Š. v. Slovenia, no. 19611/04, judgment of 18 January 2007). Kiti ieškovės veiksmai (neveikimas), nerodo jos pačios kuo operatyvesnio proceso siekio, juolab kad ji yra teisininkė, suprantanti savo veiksmų procese reikšmę ir poveikį proceso trukmei. Nors bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis kaltinamajam neprivalomas, tačiau jo stoka gali prisidėti prie proceso pailginimo. Baudžiamoji byla buvo perduota Vilniaus miesto apylinkės teismui 2010 m. gruodžio 28 d. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo paskirti net 42 (keturiasdešimt du) teismo posėdžiai. Net 19 (devyniolika) teismo posėdžių buvo atidėti ar atšaukti dėl kaltinamųjų gynėjų – advokatų neatvykimo (14 teismo posėdžių) į teismo posėdžius (dažniausiai dėl užimtumo kitose bylose) bei dėl kaltinamųjų neatvykimo. Baudžiamoji byla sudarė 16 tomų, byloje buvo kaltinami 3 asmenys, Vilniaus apygardos prokuratūra kviestinų į teismo posėdį asmenų sąraše nurodė net 33 liudytojus. Pirmosios instancijos teisme baudžiamoji byla buvo išnagrinėta per 2 metus ir šešis mėnesius. Todėl teismas padarė išvadą, kad visiškai nepagrįstos ieškovės nurodytos aplinkybės dėl per ilgo bylos tyrimo ir bylos nagrinėjimo.

Teismas visiškai sutiko su atsakovo atstovo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nurodytais argumentais, kad baudžiamojo proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė nustato, jog žemesnės instancijos teismo sprendimas gali būti peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme, nes neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi panaikindamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 12 d. nutartį ir nutraukdamas baudžiamąją bylą, ištaisė žemesnės instancijos teismų klaidas, t. y. instancine tvarka atliko teismų sprendimų kontrolę. Tačiau iš to negalima daryti išvadų, jog tuo buvo konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų bei teisėjų neteisėti veiksmai ieškovės atžvilgiu. Teismas padarė išvadą, kad buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teisėjai klaidų ar šiurkščių pažeidimų nepadarė, todėl teismas neturi pagrindo teigti, kad ieškovės nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, teisėjai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus jos atžvilgiu, kurie pagal CK 6.272 straipsnį lemtų valstybės civilinę atsakomybę. Ieškovė neįrodė, jog patyrė 14 481,00 Eur (50 000,00 Lt) dydžio neturtinę žalą. Ieškovė nurodo, kad 2009 m. rugsėjo 3 d. buvo atleista iš Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos dėl jai iškeltos baudžiamosios bylos. Tačiau teismui nepateikta šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Byloje nustatyta, kad pradinis pranešimas apie įtarimą ieškovei įteiktas 2009 m. lapkričio 9 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams po darbo santykių nutraukimo. Teismu nepateiktas įsakymas dėl darbo santykių tarp ieškovės ir (duomenys neskelbtini) nutraukimo, todėl teismas negali konstatuoti, kad ieškovė buvo atleista iš darbo dėl iškeltos baudžiamosios bylos. Ieškovė tvirtina, kad ir jos sutuoktinis buvo priverstas išeiti iš darbo dėl jos atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo. Tačiau pati ieškovė nurodo, kad jos sutuoktinis buvo atleistas iš darbo šalių susitarimų. Jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių šias ieškovės nurodytas aplinkybes teismui nepateikta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė N. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti.

Ieškovė apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Ieškinio reikalavimas buvo grindžiamas neteisėtu baudžiamosios bylos iškėlimu ir jos tyrimu. Šią aplinkybę konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Neteisėtas baudžiamosios bylos iškėlimas sąlygojo ilgą proceso trukmę bei padarė turtinės ir neturtinės žalos. Kasacinis teismas konstatavo, kad BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, ji reikalauja padarinių – turtinės ar neturtinės žalos valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Didelės žalos požymio konstatavimas nuosprendyje turi būti motyvuotas. Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad ieškovė savo veiksmais pažemino valstybės tarnautojo – Teisės ir viešųjų pirkimų departamento direktorės vardą, pažemino Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, kaip institucijos, ir Lietuvos Respublikos, kaip valstybės, prestižą, dėl to valstybė patyrė didelės neturtinės žalos. Tačiau pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, kuo pasireiškė valstybei padaryta neturtinė žala, apsiribodamas padarytos žalos konstatavimu. Taip pirmos instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas konstatavo, kad žala padaryta valstybei ir ji pasireiškė tuo, kad buvo pažemintas valstybės tarnautojo vardas, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, kaip institucijos, ir Lietuvos Respublikos, kaip valstybės, prestižas. Tačiau kalbant apie realią žalą valstybei, tai žala valstybei padaryta ne kasatorių veiksmais, proteguojant AB „Achema“, o tuo, kad šis projektas nebuvo įgyvendintas ir Lietuva iki šiol neturi suskystintų gamtinių dujų terminalo. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad buvo pažemintas valstybės tarnautojo vardas ir ministerijos bei valstybės prestižas, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kuo tai pasireiškė. Juk rezonanso visuomenėje sukėlimas dar nereiškia prestižo pažeminimo ir nuteistųjų veiksmų nusikalstamo pobūdžio. Kasacinio teismo manymu, kasatoriai nepadarė jokių veiksmų, kurie būtų nukreipti į projekto sužlugdymą ir žalos valstybei padarymą. Kaip tik atvirkščiai, jie darė viską, kad terminalas būtų pradėtas statyti kuo greičiau dalyvaujant ne atsitiktiniam juridiniam asmeniui, o didžiausiam Lietuvos dujų vartotojui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatavo, jog ieškovės veiksmuose nuo pat pradžios nebuvo nusikaltimo sudėties požymių, todėl ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas ir baudžiamoji byla nusiųsta teismui bei nagrinėjama trijų instancijų teismuose nepagrįstai. Šis teismo sprendimas turi neabejotiną prejudicinę galią civilinėje byloje, tačiau šį faktą teismas civilinėje byloje apskritai ignoravo. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje buvo nustatyti bei konstatuoti neteisėti pareigūnų veiksmai ieškovės atžvilgiu, todėl ji neturi pareigos iš naujo įrodinėti šios vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o atsakovės atstovų argumentai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

2) Teismų praktikoje pripažįstama, kad valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir dėl bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymo (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos). Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad teismo sprendimai, kuriais ieškovė buvo nuteista, panaikinti instancine tvarka dėl to, kad buvo neteisėti. Svarbu tai, kad kasacinės instancijos teismas konstatavo, jog tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek teismai pažeidė BPK reikalavimus, kadangi padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl nusikalstamų veiksmų buvimo ir jų įrodytumo. Pagal teismų praktiką tokie pažeidimai yra esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek teismai pažeidė ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, tiriant bei vertinant įrodymus baudžiamajame procese. Teismų sprendimai buvo panaikinti kaip neteisėti, o tai leidžia konstatuoti neteisėtų ikiteisminio tyrimo institucijų ir teismų veiksmų, nuteisiant ieškovę, buvimą ir ieškovės teisės į žalos atlyginimo atsiradimą. Svarbu tai, kad ieškovė buvo išteisinta reabilituojančiais pagrindais, vadinasi žalos atsiradimas nėra susijęs su ieškovės pačios neteisėtais veiksmais. Tuo tarpu civilinės atsakomybės požiūriu, reikšminga aplinkybė yra asmens išteisinimo pagrindas. Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatymas sieja valstybės prievolę atlyginti žalą yra neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonės pritaikymas (CK 6.272 straipsnis). Darytina išvada, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo veiksmai neatitiko BPK reikalavimų, be to buvo pažeista ir bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisminiame nagrinėjime. Valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, kad dėl nekvalifikuotų pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims. Kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai nekvalifikuotai, valstybei turi būti taikoma didesnė atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą pareigūnų kvalifikaciją. Šie reikalavimai yra suformuoti ir tarptautinėje teismų praktikoje, kurią teismas ignoravo. Valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita.

3) Teismas neįvertino, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2008 m., o baudžiamoji byla galutinai išnagrinėta tik 2014 m. gegužės 27 d. Ieškovė nepagrįstai buvo kaltinama nusikaltimo padarymu baudžiamojoje byloje 6 metus, nepaisant to, kad kasacinis teismas konstatavo, jog ieškovė buvo neteisėtai patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Dėl šių aplinkybių ieškovė ir jos šeima patyrė įvairaus pobūdžio privataus gyvenimo suvaržymus, neigiamas emocijas, stresą, sumažėjo bendravimo galimybės. Ieškovė parodymų niekada nekeitė, tyrimo neklaidino ir proceso nevilkino.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Generalinės prokuratūros, prašo ieškovės skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad kasacinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi nėra konstatavęs, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas ar būtų atliktas neteisėtai. Generalinio prokuroro įsakymu sudaryta komisija tarnybiniam patikrinimui atlikti konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai pagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą, o juos kontroliavęs prokuroras tinkamai vykdė savo pareigas. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo faktinį ir teisinį pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą ir dėl ieškovės imtis procesinių prievartos priemonių. Nėra pagrįstas ieškovės teiginys, kad kasacinis teismas nepasisakė dėl ieškovės veiksmų teisėtumo. Kasacinis teismas pažymėjo, jog kai kuriuose nuteistų asmenų veiksmuose galima įžvelgti formalių piktnaudžiavimo požymių. Todėl teismas pagrįstai pažymėjo šią aplinkybę, sudariusią prielaidą pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Taip pat nepagrįstas yra ieškovės teiginys, jog 6 metų baudžiamojo persekiojimo trukmė buvo sąlygota netinkamo, nerūpestingo ar aplaidaus ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo pareigų vykdymo. Bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl objektyvių aplinkybių, kurias lėmė tiek pačios ieškovės, tiek jos ar kitų kaltinamųjų gynėjų veiksmai. Teismas rėmėsi suformuota teismų praktika, teigiančia, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Ieškovė apeliaciniame skunde tokių įrodymų nepateikė, tik pakartojo savo ieškinyje išsakytus argumentus bei išplėtė kasacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties pacitavimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo ieškovės skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ištaisė žemesnės instancijos teismų klaidas ir atliko instancinę teismų sprendimų kontrolę. Tačiau šiame sprendime nebuvo konstatuoti esminiai BPK ar BK pažeidimai. Kasacinis teismas vertino ne tik galimus BPK ir BK pažeidimus, bet ir įvertino problemos ekonominį ir politinį kontekstą. Kyla pagrįstos abejonės dėl galimybės priimti tokį sprendimą žemesnių instancijų teismams. Iš esmės baudžiamoji byla, kurioje kaltinamąja buvo ieškovė, yra naujos praktikos formavimas tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Specialiųjų tyrimų tarnyba prašo ieškovės skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad baudžiamosios bylos nutraukimas, netaikant asmeniui atsakomybės, savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi prokuratūros ar teismo atlikti byloje veiksmai buvo neteisėti. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tokio tipo bylose ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Dėl tos priežasties atmestinas ieškovės argumentas, kad jai nebekyla pareiga iš naujo įrodinėti pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Dėl šių priežasčių turi būti atmetamas ir ieškovės argumentas, kad teismų sprendimų panaikinimas kasacine tvarka leidžia konstatuoti neteisėtų ikiteisminio tyrimo institucijų ir teismų veiksmų buvimą ir teisės į žalos atlyginimą atsiradimą. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog jos veiksmuose nuo pat pradžios nebuvo nusikaltimo sudėties požymių, todėl ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu buvo pradėtas ir baudžiamoji byla nusiųsta teismui bei nagrinėjama trijų instancijų teismuose nepagrįstai, taip pat, kad nutartyje buvo nustatyti bei konstatuoti neteisėti pareigūnų veiksmai jos atžvilgiu. Nei viena iš bylos šalių neignoravo ieškovės išteisinimo fakto, tačiau priešingai nei pati ieškovė, kasacinio teismo nutartį ne tik citavo, bet ir analizavo platesniu kontekstu, neatsietai nuo aplinkybių, kurios yra svarbios ir būtinos norint pripažinti, jog asmuo patyrė žalą dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų. Teismas visiškai teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog tai, kad pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatsižvelgę į visą politinį ir ekonominį problemos kontekstą, Lietuvos, kaip valstybės, interesą dėl kuo greitesnio energetinio nepriklausomumo įgyvendinimo, ir į Vyriausybės poziciją bei apeliantės, kaip Vyriausybės valios vykdytojos, pareigas, pateikė kaltinimus, dėl kurių ieškovė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų buvo nuteista, nereiškia, kad tuo buvo siekiama neigiamų padarinių ieškovei ir tai nedaro žalos civilinės atsakomybės prasme bei tai, kad išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo faktinį ir teisinį pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą ir ieškovės atžvilgiu imtis procesinių prievartos priemonių. Nepakankamai platus ir išsamus teisminis situacijos ir galimos nusikalstamos veikos bei jos sudėties analizavimas ir vertinimas, o ne ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmai, buvo pagrindinis aspektas, dėl kurio ieškovė kasacinio teismo buvo išteisinta. Teisma visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad pačios ieškovės pokalbiai, kurių metu buvo aptariamos investuotojo parinkimo procedūros, buvo pakankamas pagrindas įtarti, kad yra organizuojamos fiktyvios viešųjų pirkimų procedūros. Net ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vis dėlto nurodė, kad nuteistieji (tarp jų ir ieškovė) padarė procedūrinių pažeidimų, be to, šis teismas pripažino, kad nuteistųjų veiksmuose galima įžvelgti formalių piktnaudžiavimo požymių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pačios ieškovės veiksmai, jos elgesys iš esmės prisidėjo prie ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Tarp bylos šalių kilo ginčas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir pirmos bei apeliacinės instancijos teismų, nagrinėjusių baudžiamąją bylą, veiksmais ieškovei padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdyboje buvo pradėtas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-517-08 (baudžiamosios bylos Nr. 1-484-503/2013 t. 1, b. l. 1-2). Pradinis pranešimas apie įtarimą ieškovei buvo įteiktas 2009 m. lapkričio 9 d. (baudžiamosios bylos Nr. 1-484-503/2013 t. 12, b. l. l62-164). Vilniaus apygardos prokuratūra 2010 m. gruodžio 28 mėn. surašė kaltinamąjį aktą ir su baudžiamąja byla Nr. 07-1-517-08 perdavė Vilniaus miesto apylinkės teismui (baudžiamosios bylos Nr. 1-484-503/2013 t. 16, b. l. 1). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 5 d. nuosprendžiu ieškovę pripažino kalta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir už tai ją nubaudė 100 veikos padarymo metu galiojusio MGL dydžio, t. y. 13 000,00 Lt bauda (t. 1, b. l. 59-105). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 12 d. nutartimi ieškovės apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. apkaltinamąjį nuosprendį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės gynėjo kasacinį skundą, 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 12 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukė, nesant ieškovės veikoje BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytų piktnaudžiavimo nusikaltimo sudėties požymių.

Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, todėl civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; kt.). Pirmos instancijos teismas vadovavosi minėta teismų praktika, todėl detaliai analizavo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktus veiksmus, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2K-263/2014 padarytas išvadas.

Pagrindinis ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kuriuo ji grindžia skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą, yra tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje buvo atskleistas baudžiamosios bylos iškėlimo ir jos tyrimo neteisėtumą. Ieškovė teigia, kad kasacinis teismas konstatavo, kad ieškovės veiksmuose nuo pat pradžių nebuvo nusikaltimo sudėties požymių, todėl ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas ir baudžiamoji byla nusiųsta teismui bei nagrinėta trijų instancijų teismuose nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamoje kasacinio teismo nutartyje nebuvo padarytos ieškovės nurodytos išvados. Kasacinis teismas panaikino žemesniųjų teismų nuosprendžius, kadangi konstatavo, jog ieškovės padarytose veikose nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytų piktnaudžiavimo nusikaltimo sudėties požymių, tačiau kartu nenustatė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar teismas būtų padarę klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovės teisių pažeidimui baudžiamajame procese.

Nagrinėjamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje buvo pažymėta, kad teismai ieškovės veiksmus turėjo vertinti ne formaliai, o visos Lietuvos politinės, ekonominės situacijos, valstybės strateginių uždavinių bei AB „Achema“, kaip didžiausio gamtinių dujų vartotojo Lietuvoje, pagrįstai turinčio interesą tapti naujai steigiamos įmonės akcininku, o ne atsitiktinės nedidelės įmonės, teisėto suinteresuotumo bei indėlio į studijos parengimą kontekste. Kasacinis teismas pripažino, kad ieškovės veikos, dėl kurių padarymo jie buvo teismų nuteisti, buvo vertinamos vien tiktai formaliai, neatsižvelgiant į visą politinį ir ekonominį šios problemos kontekstą, Lietuvos, kaip valstybės, interesą dėl kuo greitesnio energetinio nepriklausomumo įgyvendinimo, neatsižvelgiant į vyriausybės poziciją ir nuteistųjų, kaip Vyriausybės valios vykdytojų, pareigas. Tačiau kasacinis teismas taip pat pripažino, kad nuteistųjų veiksmai daugialypiai. Ant kai kurių dokumentų, susijusių su privataus investuotojo parinkimu, yra A. I. parašai, bet daugelis dokumentų pasirašyti ūkio ministro V. N., o Vyriausybės nutarimai – Ministro Pirmininko. Taigi akivaizdu, kad ne nuteistieji nulėmė visus priimtus sprendimus. Nors kai kuriose nuteistųjų veiksmuose galima įžvelgti formalių piktnaudžiavimo požymių, tačiau iš bylos medžiagos negalima daryti vienareikšmių išvadų, kad būtent šių nuteistųjų veiksmai lėmė tokį pirkimo būdą bei AB „Achema“ parinkimą kaip privatų investuotoją. Juk išvadas dėl šių sprendimų pasirašė ne šie nuteistieji, o Ūkio ministras V. N., tačiau galutinį sprendimą priėmė Vyriausybė. Nepaisant tokių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakomybė už šiuos dokumentus ir jų turinį tenka būtent nuteistiesiems ir vien tik jiems.

Cituotose išvadose kasacinis teismas kartu pripažino, jog byloje nagrinėjami ieškovės veiksmai yra daugialypiai ir kai kuriuose iš jų galima įžvelgti formalių piktnaudžiavimo požymių. Taip pat kasacinis teismas pažymėjo, kad pagrindine kaltinamųjų išteisinimo priežastimi buvo ne formalus, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei žemesnių instancijų teismų, jų atliktų veikų vertinimas, bet atsižvelgimas į visą Lietuvos politinę, ekonominę situaciją bei valstybės strateginius uždavinius. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui atsiranda tada, kai jis, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, padaro didelės žalos valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Būtinas piktnaudžiavimo ir įgaliojimų viršijimo požymis – didelė žala valstybei. Ši žala gali būti turtinė ir neturtinė. Todėl apie tokios žalos pobūdį ir dydį turi būti sprendžiama kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje. Be to, pati įstatymo formuluotė „didelė žala“ yra vertinamasis požymis, todėl žalos dydis ir pobūdis gali būti nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas privalo savo išvadą, kad padaryta didelė žala, pagrįsti ir motyvuoti. Taigi, pati baudžiamojo įstatymo formuluotė lemia, kad padarytos veikos pripažinimas nusikalstama ar ne priklausys nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teismo vertinimo kiekvienu konkrečiu atveju, tai yra pats vertinimas gali apimti vien tik valstybės tarnautojo atliktus veiksmus tam tikroje institucijoje ir jų sukeltas pasekmes arba šie veiksmai ir jų pasekmės gali būti įvertinti, atsižvelgiant į daug platesnes aplinkybes, apimančias ir politinę bei finansinę valstybės situaciją. Todėl šiuo atveju kasacinio teismo išvada, jog pirmos ir apeliacinės instancijos teismai kaltinamųjų veiksmus įvertino tik formaliai, nėra pakankama, kad galima būtų šį vertinimą pripažinti esmine ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teismų klaida. Pripažintina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kitaip nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų reikšmę ir pakankamumą ieškovės kaltei pagrįsti.

Nagrinėjamoje nutartyje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi nedetalizavo, kuo pasireiškė valstybei padaryta neturinė žala, apsiribodamas padarytos žalos konstatavimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad žala valstybei padaryta ne kasatorių veiksmais, proteguojant AB „Achema“, o tuo, kad šis projektas nebuvo įgyvendintas ir Lietuva iki šiol neturi suskystintų gamtinių dujų terminalo. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad buvo pažemintas valstybės tarnautojo vardas ir ministerijos bei valstybės prestižas, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kuo tai pasireiškė. Juk rezonanso visuomenėje sukėlimas dar nereiškia prestižo pažeminimo ir nuteistųjų veiksmų nusikalstamo pobūdžio. Kolegijos manymu, kasatoriai nepadarė jokių veiksmų, kurie būtų nukreipti į projekto sužlugdymą ir žalos valstybei padarymą. Kaip tik atvirkščiai, jie darė viską, kad terminalas būtų pradėtas statyti kuo greičiau dalyvaujant ne atsitiktiniam juridiniam asmeniui, o didžiausiam Lietuvos dujų vartotojui. Todėl kasacinis teismas konstatavo, kad šis būtinas kaltininkų baudžiamajai atsakomybei nusikaltimo sudėties požymis byloje neįrodytas. Taigi kasacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nurodytu įrodymų vertinimu, nurodė, kad yra pažeistas BPK 305 straipsnis, tačiau šio pažeidimo nepripažino esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu. Todėl konstatuotina, kad išteisinamasis nuosprendis nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį ir jį palikusią nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį neteisėtais teismų veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami Baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; kt.; taip pat žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje G. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36743/97, § 60;2009 m. sausio 20 d. sprendimas byloje N. prieš Lietuvą; peticijos Nr. 302/05).

Pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė, kad bendra baudžiamojo proceso trukmė – ketveri metai šeši mėnesiai. Baudžiamojo proceso trukmė, kuri EŽTT praktikoje traktuojama kaip per ilga, dažniausiai trunka ilgiau nei penkeri metai (pvz., 2006 m. liepos 18 d. sprendimas byloje J. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 6924/02; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje G. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 418/04; 2009 m. sausio 20 d. sprendimas byloje N. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 302/05; 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje N. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45756/05). Pirmos instancijos teismas detaliai analizavo baudžiamojo proceso trukmės priežastis ir pagrįstai nustatė, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, baudžiamosios bylos nagrinėjimas teismuose nebuvo vilkinamas. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė nei vienos aplinkybės bei teisinio argumento, kodėl skundžiamo sprendimo išvados dėl proceso trukmės galėtų būti pripažintomis nepagrįstomis.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Laima GerasičkinienėAsta RadzevičienėNeringa Švedienė