Vilniaus apygardos teismo nutartis

2024-11-29 · Civilinė byla Nr. e2-3185-1097/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-11-29
Bylos Nr.
e2-3185-1097/2024
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01286-2024-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rūta Latvelė
Atsakovas
T. G.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-3185-1097/2024Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01286-2024-0Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2024 m. lapkričio 29 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos (ieškovės) Hepsor P113 OÜ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekiant užtikrinti būsimą kompetentingo užsienio teismo sprendimo įvykdymą, atsakovui T. G.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja Hepsor P113 OÜ (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekiant užtikrinti būsimą kompetentingo užsienio (Estijos Respublikos) teismo sprendimo įvykdymą, prašydama pareiškėjos 2024 m. sausio 4 d. ieškinio, pareikšto Harju apylinkės teisme Talino teismo rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-23-15821, reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki Harju apylinkės teismo Talino teismo rūmų sprendimo įsiteisėjimo dienos areštuoti atsakovui T. G. (toliau – atsakovas) priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir pinigines lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, prašomos priteisti 2 760 855,58 Eur sumos ribose ir Lietuvos Respublikos teritorijoje, pirmiausia areštuojant atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, už trūkstamą sumą ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ir (ar) trečiuosius asmenis.

Šalies argumentai

2. Pareiškėja nurodė, kad Harju apylinkės teismo Talino teismo rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-23-15821 pagal ,,Novel Clinic Assets OÜ“ ieškinį pareiškėjai dėl įpareigojimo vykdyti 2021 m. rugpjūčio 30 d. patalpų nuomos sutartį, vienašališko nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, turto, esančio ginčo patalpose, priteisimo, 436 547,60 Eur arba 7 150 000 Eur priteisimo. Prie ,,Novel Clinic Assets OÜ“ ieškinio pagrindu pradėtos civilinės bylos Harju apylinkės teismo 2024 m. sausio 5 d. nutartimi buvo prijungta civilinė byla pagal pareiškėjo ieškinį atsakovams T. G. ir UAB ,,Concept 4 Clinic“, kurie yra ,,Novel Clinic Assets OÜ“ akcininkai, dėl 2 763 008,08 Eur žalai atlyginti priteisimo iš atsakovo arba dėl 2 760 855,58 Eur žalai atlyginti priteisimo iš abiejų atsakovų solidariai. Pareiškėjos ieškinys atsakovams T. G. ir UAB ,,Concept 4 Clinic“ grindžiamas aplinkybėmis, kad atsakovai, būdami ,,Novel Clinic Assets OÜ“ akcininkais, o atsakovas T. G. – ir valdybos nariu, nevykdė Estijos įstatymuose numatytų pareigų. Atsakovas T. G. pažeidė kreditorių apsaugą reglamentuojančias įstatymo normas, pavėluotai kreipdamasis dėl nemokumo bylos iškėlimo, pažeidė įkeitimo teisę, bendrą veikimo sąžiningai pareigą. Abu atsakovai kartu pažeidė pareigą ,,Novel Clinic Assets OÜ“ tapus nemokia atkurti jos grynąjį turtą arba kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų yra susiklosčiusi tokia faktinė situacija, kad ,,Novel Clinic Assets OÜ“ neturi lėšų pareiškėjos reikalavimams patenkinti.

3. Pareiškėja nurodė, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu, siekiant užtikrinti galimai pareiškėjai palankaus būsimo Estijos teismo sprendimo pagal ieškinį įvykdymą, Vilniaus apygardos teismui teikia antrą kartą. Pareiškėja 2024 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pirmuoju prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydama tokių pačių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip ir šiuo prašymu, atsakovo ir UAB „Concept 4 Clinic“ atžvilgiu. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2582-794/2024 pareiškėjos prašymą tenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. lapkričio 14 d. nutartimi panaikino minėtą Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutartį, konstatavęs, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugpjūčio 6 d. pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos ieškinys yra prima facie pagrįstas, tačiau nepagrįstai nustatė kitą būtiną laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Šis, antrasis, prašymas grindžiamas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis dėl atsakovo veiksmų, kurios nesudarė ankstesnio prašymo pagrindo ir teismų nebuvo nagrinėtos.

4. Pareiškėja argumentuoja, kad yra visos sąlygos taikyti atsakovo turtui, esančiam Lietuvoje, areštą, siekiant užtikrinti pareiškėjos Harju apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje pareikštų reikalavimų dėl žalos atlyginimo įvykdymą.

Šalies argumentai

5. Pareiškėjos teigimu, ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Ieškinyje yra suformuluotas aiškus turtinis reikalavimas, nurodytas ieškinio faktinis ir teisiniai pagrindai, pateikti rašytiniai įrodymai. Pareiškėjos nuomone, ji pasirinko tinkamą (teisiškai galimą) savo pažeistų teisių gynimo būdą, ieškinio reikalavimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad kompetentingas ieškinį nagrinėti iš esmės Estijos teismas 2024 m. sausio 5 d. priėmė pareiškėjos ieškinį. Ieškinio prima facie pagrįstumą įsiteisėjusia 2024 m. lapkričio 14 d. nutartimi konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas.

6. Pareiškėja nurodo, kad egzistuoja reali grėsmė būsimo Estijos teismo sprendimo pagal pareiškėjos ieškinį įvykdymo įmanomumui. Atsakovas laikotarpiu nuo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2582-794/2024 priėmimo iki Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutarties priėmimo atliko sistemingus, sąmoningus ir nesąžiningus veiksmus, kuriais siekė „apeiti“ arba „išvengti“ laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kas suponuoja išvadą, jog, Estijos teismui ateityje priėmus galimai pareiškėjai palankų sprendimą, kiltų grėsmė tokio sprendimo įvykdymui, nes egzistuoja pakankamai rimta grėsmė ir tikimybė, kad atitinkamus veiksmus dėl turto slėpimo / perleidimo atsakovas atliks ir Estijos teismui ateityje priėmus galimai pareiškėjai palankų sprendimą. Esant galiojančioms bei vykdytinoms laikinosioms apsaugos priemonėms, atsakovo ieškojimas įvairių būdų kaip įgyti galimybes disponuoti kuo daugiau areštuotų lėšų ir tokiu būdu išvengti jų taikymo, akivaizdžiai suponuoja atsakovo nesąžiningumą – siekį bet kokiais būdais išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

7. Pareiškėjos teigimu, atsakovo nesąžiningas elgesys pasireiškė šiais veiksmais: 1) atsakovas nesąžiningai įgijo galimybę disponuoti areštuotoms piniginėmis lėšomis ir perleido beveik visas turėtas (areštuotas) pinigines lėšas trečiajam susijusiam asmeniui, nepaisant to, jog šiuo laikotarpiu teismo 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo galiojančios ir vykdytinos; 2) atsakovas sąmoningai klaidino (nuslėpdamas informaciją apie gaunamas pajamas) tiek teismus, tiek 2024 m. rugpjūčio 6 d. teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdantį antstolį; 3) atsakovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis vykdymo procese, nes sąmoningai pateikė antstoliui vykdyti neįsiteisėjusį teismo sprendimą, kas leido atsakovui nesąžiningai disponuoti areštuotomis piniginėmis lėšomis; 4) atsakovas nesąžiningai siekė įgyti leidimą disponuoti tokio dydžio areštuotomis lėšomis, kurios siekia iš esmės visas gaunamas (ir gautinas ateityje) pajamas, tokiu būdu de facto darant laikinųjų apsaugos priemonių taikymą beprasmiu.

8. Grįsdama nurodytus teiginius, pareiškėja nurodė, kad atsakovas dėka (sąmoningų) nesąžiningų veiksmų nepagrįstai ir neteisėtai laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 20 d. iki 2024 m. rugsėjo 26 d. įgijo galimybę disponuoti areštuotomis piniginėmis lėšomis savo banko sąskaitoje, ir, nepaisant šiuo laikotarpiu galiojusių laikinųjų apsaugos priemonių, 2024 m. rugsėjo 25 d. vienu bankiniu pavedimu fiziniam asmeniui Z. T. pervedė beveik visas turėtas pinigines lėšas, t. y. 4 500 Eur (iš tuo metu turėtų 5 469,01 Eur – 82 proc. visų lėšų), mokėjimo paskirtyje abstrakčiai nurodydamas: „Papildymas“. Abejotina, ar šios lėšos buvo panaudotos būtiniesiems atsakovo ir jo šeimos poreikiams.

9. Pareiškėjos teigimu, atsakovas nesąžiningai tiek pirmosios instancijos teismui (ir Lietuvos apeliaciniam teismui), tiek 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutartį vykdžiusiam antstoliui nurodė melagingus duomenis dėl jo gaunamų pajamų dydžio ir šaltinių, t. y. nuslėpė dalį savo turto (gautinų pajamų). Atskirajame skunde ginčydamas 2024 m. rugpjūčio 6 d. teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą, atsakovas įrodinėjo, jog neva atsakovo kasmėnesinės išlaidos būtinų įsipareigojimų vykdymui sudaro apie 8 800 Eur sumą. Tokius pačius duomenis dėl neva gaunamų apie 8 800 Eur dydžio pajamų atsakovas nurodė ir pirmosios instancijos teismui 2024 m. rugpjūčio 20 d. prašyme dėl leidimo disponuoti areštuotomis piniginėmis lėšomis, taip nesąžiningai siekė įtikinti pirmosios instancijos teismą leisti naudotis areštuotomis piniginėmis lėšomis, kaip išimtimi iš vykdytinų laikinųjų apsaugos priemonių, bei įtikino, nes teismas šį prašymą patenkino 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi. Naudojantis oficialia SODROS atlyginimo skaičiuokle, matyti, jog, atskaičius mokesčius, atsakovo gautinos grynosios pajamos yra 5 261,08 Eur / mėn., t. y. 3 538,92 Eur suma mažesnė nei nurodė atsakovas.

10. Pareiškėja nurodė, kad po 2024 m. rugpjūčio 6 d. teismo nutarties priėmimo pradėjus vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), antstolis 2024 m. rugpjūčio 8 d. patvarkymu Nr. S-24-157-27959 įpareigojo atsakovą per 5 dienas pateikti informaciją apie visas atsakovo gaunamas pajamas. 2024 m. rugsėjo 4 d. raštu antstoliui atsakovas, atsakydamas į antstolio patvarkymą, nurodė, kad jis gauna pajamas tik iš vieno šaltinio – mėnesio darbo užmokestį iš (duomenys neskelbtini), kurio dydis – 8 696 Eur neatskaičius mokesčių. Tačiau atsakovas gauna pajamas iš darbo santykių iš dviejų įmonių, t. y. tiek iš (duomenys neskelbtini), tiek iš (duomenys neskelbtini). Atsakovas minėtame 2024 m. rugsėjo 4 d. rašte nuo antstolio nuslėpė faktą apie gaunamas mėnesines pajamas iš įmonės (duomenys neskelbtini). Atsakovas rašte pažymėjo, kad yra (duomenys neskelbtini) akcininkas, kas rodo, kad atsakovo nutylėjimas apie nuo 2016 m. gaunamą atlyginimą iš (duomenys neskelbtini) nėra netyčinis apsirikimas, o veikiau sąmoningas veiksmas, siekiant neatskleisti antstoliui dalies gaunamų pajamų.

11. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis vykdymo procese, nes pateikė antstoliui vykdyti neįsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą, dėl ko (atsakovui suklaidinus antstolį dėl tariamo įsiteisėjimo) sąmoningai nesąžiningai įgijo galimybę disponuoti areštuotomis piniginėmis lėšomis. Šių veiksmų dėka atsakovas realiai perleido beveik visas savo turėtas pinigines lėšas susijusiam asmeniui. 2024 m. rugpjūčio 20 d. atsakovas pirmosios instancijos teismui pareiškė prašymą dėl leidimo naudotis dalimi areštuotų lėšų. Šis prašymas 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi buvo patenkintas. 2024 m. rugsėjo 3 d. pareiškėja pateikė atskirąjį skundą dėl 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutarties, kuris 2024 m. rugsėjo 4 d. rezoliucija buvo priimtas. 2024 m. rugsėjo 6 d. atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą dėl 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutarties išaiškinimo, nes antstoliui nėra aiškus 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutarties turinys, antstolis atsisakė vykdyti šios nutarties dalį (kuria teismas leido iš areštuotų lėšų atlikti pinigines operacijas būtinųjų atsakovo ir jo šeimos poreikių patenkinimui) tuo pagrindu, jog, anot antstolio, 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, pagal EPP sistemos duomenis, nėra įsiteisėjusi jokioje apimtyje dėl pareiškėjos atskirojo skundo. 2024 m. rugsėjo 16 d. nutartimi teismas atsakovo 2024 m. rugsėjo 6 d. prašymą dėl išaiškinimo atmėtė kaip nepagrįstą, nes nutarties aprašomoji dalis ir rezoliucinė dalis yra aiškios ir suprantamos, be to, nutartyje nurodė, kad 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartis nėra įsiteisėjusi. Nepaisant to, 2024 m. rugsėjo 20 d. pareiškėja per vykdomosios bylos portalą gavo antstolio lydraštį su 2024 m. rugsėjo 20 d. antstolio patvarkymu, kuriuo antstolis atsakovo 2024 m. rugsėjo 5 d. prašymą dėl leidimo naudotis dalimi lėšų tenkino ir nustatė atsakovo sąskaitoje 5 100 Eur / mėn. neišieškomą sumą būtinųjų jo ir jo šeimos poreikių patenkinimui. Šį patvarkymą antstolis priėmė motyvuodamas tuo, kad neva (pagal atsakovo antstoliui pateiktus duomenis) dalis 2024 m. rugpjūčio 23 d. teismo nutarties yra įsiteisėjusi. 2024 m. rugsėjo 25 d. pareiškėja pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, prašydama panaikinti patvarkymą. 2024 m. rugsėjo 26 d. patvarkymu antstolis pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino patvarkymą, nes nustatė, jog 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartis pirmosios instancijos teismo pripažinta neįsiteisėjusia. Atsakovas sąmoningai, žinodamas apie 2024 m. rugsėjo 16 d. teismo nutartį ir joje pateiktą išaiškinimą dėl 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutarties neįsiteisėjimo, jos faktą nuslėpė nuo antstolio, taip šį suklaidindamas, dėl ko antstolis 2024 m. rugsėjo 20 d. patvarkymu tenkino atsakovo prašymą. Tokių nesąžiningų veiksmų dėka atsakovas nepagrįstai nuo 2024 m. rugsėjo 20 d. (patvarkymo priėmimas) iki 2024 m. rugsėjo 26 d. įgijo galimybes naudotis dalimi areštuotų lėšų, t. y. 5 100 Eur / mėn. dydžio suma.

12. Pareiškėjos teigimu, atsakovas aktyviais veiksmais (prašant leidimo naudotis būtent 5 100 Eur / mėn. (o ne pagrįsta suma) dydžio areštuotų lėšų suma), nesąžiningai siekė iš esmės visas savo gaunamas (ir gautinas ateityje) pinigines lėšas (5 200 Eur / mėn.) perleisti tretiesiems asmenims.

Dėl prašymo teismingumo

Motyvuojamoji dalis

13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 782 straipsnį, bylą nagrinėjantis teismas privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (savo iniciatyva). Todėl teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, ES teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011).

14. Šiuo atveju pareiškėja (Estijos Respublikoje registruota įmonė) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant pareiškėjos ieškinio prieš atsakovą (Lietuvos Respublikos pilietį) reikalavimus Estijos Respublikos teisme nagrinėjamoje byloje. Dėl paminėto pripažintina, kad pareiškėjos prašymas yra su tarptautiniu (užsienio) elementu. Byloje duomenų apie šalių nustatytą sutartinį teismingumą nėra (CPK 178 straipsnis).

15. 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) nustato jurisdikcijos taisykles civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinas ES valstybėms narėms. Minėto Reglamento 35 straipsnyje nustatyta, jog valstybės narės teismui gali būti pateiktas prašymas taikyti pagal tos valstybės narės teisę numatytas laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, net jeigu kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme arba užsienio ar nacionaliniame arbitraže nagrinėtina byla, taikymo paduodamas Vilniaus apygardos teismui (CPK 147 straipsnio 3 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

16. Teismo jurisdikcija pagal Reglamento 35 straipsnį sietina su papildomomis, ESTT praktikoje suformuluotomis, sąlygomis: pirma, prašoma taikyti priemonė turi būti laikinoji arba apsaugos priemonė kaip ji suprantama pagal Reglamentą ir, antra, turi būti nustatytas realus (reikšmingas) ryšys tarp prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir jas taikančio teismo teritorinės jurisdikcijos. Šių sąlygų nesant, teismo jurisdikcija pagal Reglamento 35 straipsnį negali būti nustatyta (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1786-823/2018).

17. Laikinosiomis ar apsaugos priemonėmis Reglamento prasme laikytinos laikiną poveikį turinčios priemonės, kuriomis siekiama išsaugoti esamą teisinę ar faktinę situaciją tam, kad apsaugoti teises, kurių pripažinimo siekiama teisme, turinčiame jurisdikciją dėl ginčo esmės (ESTT 1992 kovo 26 d. sprendimas Reichter byloje Nr. C-261/90). Ši sąvoka iš esmės atitinka Lietuvos nacionaliniuose įstatymuose ir teismų praktikoje įtvirtintą laikinųjų apsaugos priemonių sąvoką, pagal kurią laikinosiomis apsaugos priemonėmis pripažįstamos laikino pobūdžio priemonės, susijusios su byloje pareikštais reikalavimais, skirtos užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba laikinai (bylos nagrinėjimo laikotarpiui) sureguliuoti ginčo situaciją, siekiant išvengti nepataisomos žalos atsiradimo ar jos didėjimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1786-823/2018).

Žemesnės instancijos teismas

18. Teisės doktrinoje pažymima, kad realaus (reikšmingo) ryšio sąlyga neabejotinai yra tenkinama, jei prašoma taikyti priemonė susijusi tik su turtu, asmenimis, ar veikla, esančiais konkrečios valstybės teritorijoje, ir jei procesinis sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bus vykdomas tik konkrečios valstybės teritorijoje. Jei prašoma taikyti priemonė susijusi tiek su teismo, kurio prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, valstybės, tiek su kitos valstybės teritorija, teismas turi vertinti, ar prašoma taikyti priemonė yra pakankamai susijusi su teismo vietos valstybe; šioje srityje teismas turi tam tikrą diskreciją (žr., pvz., The Brussels I Regulation Recast. Edited by A. Dickinson and E. Lein. Oxford University Press, 2015, p. 371) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1786-823/2018).

19. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškimo turinį, konstatuotina, kad egzistuoja abi Reglamento 35 straipsnio taikymo sąlygos, t. y. Lietuvos teismai turi jurisdikciją spręsti dėl pareiškėjos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pareiškėjos prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto (nekilnojamojo / kilnojamojo turto bei piniginių lėšų) areštas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai) yra laikinosios arba apsaugos priemonės kaip jos suprantamos pagal Reglamentą. Pareiškėjos prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ryšį su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija pagrindžia tai, kad atsakovas yra Lietuvos Respublikos pilietis, be to, pareiškėja šiuo prašymu prašo turto areštą taikyti Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiam atsakovo turtui bei piniginėms lėšoms.

20. Atsižvelgiant į paminėtą, vadovaujantis Reglamento Nr. 1215/2012 35 straipsnyje bei CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytomis teismingumo taisyklėmis, pripažintina, kad pareiškėjos prašymas taikyti atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti būsimą kompetentingo užsienio (Estijos Respublikos) teismo sprendimo įvykdymą, yra teismingas Vilniaus apygardos teismui.

Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas.

21. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones esant šioms sąlygoms: 1) jų taikymo prašantis asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą; 2) nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – yra privalomos kumuliatyvios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-808-1120/2022). Pareiga pagrįsti nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą kyla prašymą pareiškiančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-330/2021).

22. Atliekant ieškinio prima facie (preliminaraus, tikėtino) pagrįstumo vertinimą, teismas turi pareigą tik įsitikinti, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar šie ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Lietuvos apeliacinis teismas yra suformavęs šios sąlygos nustatymo principus bei išaiškinęs, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių bei faktinių argumentų ir pateiktų įrodymų analize, kitaip tariant, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, jų pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti bei jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-27-370/2020; 2021 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-411-464/2021; 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-906-790/2023; 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-744-464/2024). Kitaip tariant, kai yra sprendžiama dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, teisinis ieškinio argumentų bei pateiktų jiems pagrįsti įrodymų vertinimas neatliekamas, nevertinamas ir bylą iniciavusio asmens reikalavimo teisės į atsakovus turėjimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-744-464/2024).

Žemesnės instancijos teismas

23. Preliminarus ieškinio pagrįstumo įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1734-464/2020; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-642-934/2024; 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-744-464/2024).

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėja ieškinyje suformulavo faktines ginčo aplinkybes. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas, kaip vienintelis valdybos narys, pažeidė kreditorių apsaugą reglamentuojančias įstatymo nuostatas, susijusias su pareiga kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo (Estijos Respublikos komercinio kodekso 180 straipsnio 5¹ dalis, 183 straipsnis), pažeidė įkeitimo teisę (Estijos Respublikos prievolių įstatymo 1045 straipsnio 1 dalies 5 punktas), bendrą pareigą veikti sąžiningai (Estijos Respublikos civilinio kodekso 183 straipsnis). Taip pat nurodoma, kad abu atsakovai, kaip bendrovės akcininkai, pažeidė pareigą atkurti ,,Novel Clinic Assets OÜ“ grynąjį turtą arba kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos jai iškėlimo (Estijos Respublikos komercinio kodekso 188-1, 176 straipsniai). Ieškinyje aiškiai suformuluotas ieškinio dalykas – reikalavimus priteisti 2 763 008,08 Eur žalai atlyginti iš atsakovo arba 2 760 855,58 Eur žalai atlyginti iš abiejų atsakovų solidariai. Pareiškėja pateikė įrodymus, kuriais grindžia ieškinio faktinį pagrindą; nurodė teisinius argumentus. Teismo vertinimu, ieškinyje nurodytas ieškinio faktinis pagrindas atitinka ieškinio dalyką. Aplinkybė, ar pareiškėja yra pasirinkusi (ne)leistiną jos pažeistų teisių gynybos būdą, šiuo konkrečiu atveju nėra akivaizdi, dėl to bus galima nuspręsti tik išnagrinėjus ginčą iš esmės ir atlikus abiejų šalių argumentų bei jų pateiktų įrodymų teisinę analizę. Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo ir prie jo pridėto Estijos teismui 2024 m. sausio 5 d. pateikto ieškinio, pareiškėja kreipėsi į teismą dėl žalos, patirtos ,,Novel Clinic Assets OÜ“ akcininkams ir valdybos nariui netinkamai vykdant savo pareigas, atlyginimo.

25. Atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, kad akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje sudarytų pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjos pareikštų reikalavimų pagrindu negalėtų būti priimtas galimai pareiškėjai palankus teismo sprendimas, nėra. Todėl konstatuotina, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas, pirma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas, yra nustatyta. Kaip pagrįstai nurodo pareiškėja, ieškinio prima facie pagrįstumą jau minėta 2024 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2582-794/2024 konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas.

Žemesnės instancijos teismas

26. Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikius, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

27. Pareiškėja, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui priklausančių kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, įskaitant ir pinigines lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, prašomos priteisti 2 760 855,58 Eur sumos ribose ir Lietuvos Respublikos teritorijoje, areštą, pirmiausia areštuojant atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, už trūkstamą sumą ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ir (ar) trečiuosius asmenis, nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja reali grėsmė, kad būsimas ir galimai pareiškėjai palankus teismo sprendimas nebus įvykdytas. Realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui pareiškėja grindžia aplinkybėmis, jog atsakovas laikotarpiu nuo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2582-794/2024 priėmimo iki Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutarties priėmimo atliko sistemingus, sąmoningus ir nesąžiningus veiksmus, kuriais siekė „apeiti“ arba „išvengti“ laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kas, pareiškėjos teigimu, suponuoja išvadą, jog, Estijos teismui ateityje priėmus galimai pareiškėjai palankų sprendimą, kiltų grėsmė tokio sprendimo įvykdymui, nes egzistuoja pakankamai rimta grėsmė ir tikimybė, kad atitinkamus veiksmus dėl turto slėpimo / perleidimo atsakovas atliks ir Estijos teismui ateityje priėmus galimai pareiškėjai palankų sprendimą. Esant galiojančioms bei vykdytinoms laikinosioms apsaugos priemonėms, atsakovo ieškojimas įvairių būdų kaip įgyti galimybes disponuoti kuo daugiau areštuotų lėšų ir tokiu būdu išvengti jų taikymo, pareiškėjos teigimu, suponuoja atsakovo nesąžiningumą – siekį bet kokiais būdais išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

28. Pareiškėjos teigimu, atsakovo nesąžiningas elgesys pasireiškė šiais veiksmais: 1) atsakovas nesąžiningai įgijo galimybę disponuoti areštuotoms piniginėmis lėšomis ir perleido beveik visas turėtas (areštuotas) pinigines lėšas trečiajam susijusiam asmeniui, nepaisant to, jog šiuo laikotarpiu 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo galiojančios ir vykdytinos; 2) atsakovas sąmoningai klaidino (nuslėpdamas informaciją apie gaunamas pajamas) tiek teismus, tiek 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdantį antstolį; 3) atsakovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis vykdymo procese, nes sąmoningai pateikė antstoliui vykdyti neįsiteisėjusį teismo sprendimą, kas leido atsakovui nesąžiningai disponuoti areštuotomis piniginėmis lėšomis; 4) atsakovas nesąžiningai siekė įgyti leidimą disponuoti tokio dydžio areštuotomis lėšomis, kurios siekia iš esmės visas gaunamas (ir gautinas ateityje) pajamas, tokiu būdu de facto darant laikinųjų apsaugos priemonių taikymą beprasmiu.

29. Lietuvos apeliacinis teismas grėsmės įrodinėjimo taisykles yra nustatęs, be kita ko, atsižvelgdamas ir į laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo išimtinumą. Disponavimo turtu ar piniginėmis lėšomis ribojimai pagal CPK 144–145 straipsnius nustatomi teismui dar nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės, todėl šie ribojimai turtinių ginčų atveju gali būti nustatyti tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai yra objektyvių duomenų, kad asmuo ėmėsi ar ketina imtis konkrečių veiksmų, susijusių su jo turtinės padėties bloginimu, tuo siekdamas išvengti galbūt jam nepalankaus teismo sprendimo vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-744-464/2024).

30. Būtinybę taikyti atitinkamus turtinius ribojimus asmeniui visų pirma lemia poreikis eliminuoti galimybę jam pakeisti savo turtinę padėtį, nesąžiningai perleidžiant turimą turtą kitiems asmenims. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad tokio itin asmens interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės galimas tik išimtinais atvejais, t. y. tik tada, kai jo taikymo prašantis ieškovas pateikia įtikinamų argumentų ir konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo nesąžiningumą, jo elgesį, apie atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-906-330/2020; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-413-467/2022; 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-910/2022; 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-168-330/2023; 2023 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-590-912/2023; 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-744-464/2024).

31. Taigi, tam, kad būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įrodytas atsakovo nesąžiningumas. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Atsakovo veiksmai, iš kurių gali būti nustatytas jo nesąžiningumas, sudaro pagrindą spręsti, kad gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas, t. y., kad egzistuoja būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, nustatyta CPK 144 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-648-585/2020). Atsižvelgiant į tai, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-204-196/2018; 2022 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-843-910/2022, ir kt.). Laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017; 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-185-330/2019; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019; kt.).

32. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodytos aplinkybės atsakovo nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, nepatvirtina.

33. Atsakovo kreipimasis į teismą su atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2582-794/2024, kuria buvo tenkintas pirmasis pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat atsakovo kreipimasis į teismą bei antstolį siekiant įgyti galimybę disponuoti dalimi areštuotų lėšų, disponavimas dalimi areštuotų lėšų antstolio patvarkymo pagrindu, savaime nepagrindžia atsakovo elgesio nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, nes minėtais atvejais atsakovas naudojosi turimomis procesinėmis teisėmis.

34. Niekuo nepagrįsti (nei faktinėmis aplinkybėmis, nei įrodymais) pareiškėjos argumentai, kad atsakovas sąmoningai klaidino (nuslėpdamas informaciją apie gaunamas pajamas) teismus ir / ar antstolį, todėl tokio pobūdžio teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir neįrodyti.

35. Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kuriais grindžiamas atsakovo nesąžiningumas, kad atsakovas nesąžiningai pirmosios instancijos teismui (ir Lietuvos apeliaciniam teismui) nurodė melagingus duomenis dėl jo gaunamų pajamų dydžio ir šaltinių.

36. Pareiškėjos teigimu, atskirajame skunde ginčydamas 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą, atsakovas įrodinėjo, jog neva atsakovo kasmėnesinės išlaidos būtinų įsipareigojimų vykdymui sudaro apie 8 800 Eur sumą. Pasak pareiškėjos, tokius pačius duomenis dėl neva gaunamų apie 8 800 Eur dydžio pajamų atsakovas nurodė ir pirmosios instancijos teismui 2024 m. rugpjūčio 20 d. prašyme dėl leidimo disponuoti areštuotomis piniginėmis lėšomis, taip nesąžiningai siekė įtikinti pirmosios instancijos teismą leisti naudotis areštuotomis piniginėmis lėšomis, kaip išimtimi iš vykdytinų laikinųjų apsaugos priemonių.

37. Teismo vertinimu, pareiškėja klaidingai, nepagrįstai interpretuoja atsakovo atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutarties nurodytas aplinkybes, kad kasmėnesinės atsakovo išlaidos sudaro apie 8 800 Eur dydžio sumą, šias išlaidas pavadindama per mėnesį disponuojamų piniginių lėšų suma ir minėtas išlaidas aiškindama kaip atsakovo pirmosios instancijos teismui (ir Lietuvos apeliaciniam teismui) nurodytus melagingus duomenis dėl jo gaunamų pajamų dydžio ir šaltinių, nes mėnesio išlaidų ir pajamų, o taip pat mėnesio pajamų ir per mėnesį disponuojamų piniginių lėšų sumos sąvokos yra skirtingos ir negali būti tapatinamos. Be to, atskirajame skunde iš viso nepasisakyta dėl atsakovo pajamų, taip pat ir dėl jų šaltinių. Nagrinėjamu atveju minėta pareiškėjos interpretacija neatitinka buvusios situacijos. Kaip matyti, atsakovas teismui nurodė, kad kasmėnesinės atsakovo išlaidos sudaro apie 8 800 Eur dydžio sumą; grįsdamas šią sumą, atsakovas pateikė išlaidų lentelę bei savo banko sąskaitos išrašą, kuriame pateiktos išlaidos 2024 metų birželio-liepos mėnesiais; duomenų apie 8 800 Eur dydžio atsakovo mėnesio pajamas ir šaltinius atskirajame skunde nepateikta. Taip pat analogiškai, teismo vertinimu, pareiškėja klaidingai, nepagrįstai interpretuoja atsakovo 2024 m. rugpjūčio 20 d. prašyme dėl leidimo disponuoti areštuotomis piniginėmis lėšomis nurodytas aplinkybes apie kasmėnesines atsakovo išlaidas kaip atsakovo pirmosios instancijos teismui (ir Lietuvos apeliaciniam teismui) nurodytus melagingus duomenis dėl jo gaunamų pajamų dydžio ir šaltinių. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašyme pateiktoje lentelėje detalizavo kasmėnesinės atsakovo išlaidas, jų bendro dydžio prašyme dėl leidimo disponuoti areštuotomis piniginėmis lėšomis nenurodė (teismo skaičiavimu, jų bendra suma – 8 778,63Eur), duomenų apie 8 800 Eur dydžio atsakovo mėnesio pajamas ir jų šaltinius prašyme nepateikta.

38. Pripažinus nepagrįstais pareiškėjos argumentus, kad atsakovas sąmoningai klaidino (nuslėpdamas informaciją apie gaunamas pajamas) teismus bei, kad atsakovas nesąžiningai nurodė melagingus duomenis dėl jo gaunamų pajamų dydžio ir šaltinių, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad atsakovas nesąžiningai siekė įgyti leidimą disponuoti tokio dydžio areštuotomis lėšomis, kurios siekia iš esmės visas gaunamas (ir gautinas ateityje) pajamas, tokiu būdu de facto darant laikinųjų apsaugos priemonių taikymą beprasmiu, nes nagrinėjamu atveju neįrodytas pareiškėjo nesąžiningumas. Pažymėtina, kad CPK 145 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad „areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Teismas, leisdamas atlikti tam tikras operacijas, nurodo antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti“. Taigi, atsakovas turėjo teisę kreiptis į teismą su prašymu leisti disponuoti areštuotomis piniginėmis lėšomis tam tikra apimtimi, o pasinaudojimas šia teise pats savaime atsakovo nesąžiningumo nepagrindžia. Juolab, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl leidimo naudotis dalimi areštuotų lėšų tenkino ir nustatė, kad iš sąskaitose esančių ir areštuotų piniginių lėšų atsakovui papildomai leidžiama atlikti pinigines operacijas, susijusias su būtinųjų jo ir jo šeimos poreikių patenkinimu bei sutartinių įsipareigojimų vykdymui. Šioje nutartyje teismas pažymėjo, kad antstoliui pavedama nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti. Atitinkamai, teisės aktų nustatyta tvarka leidus atsakovui disponuoti tam tikra suma būtiniesiems poreikiams tenkinti, šios sumos apimties neviršijantis 4 500 Eur sumos pervedimas 2024 m. rugsėjo 25 d. nepripažintinas nesąžiningu, nelaikytinas sudarančiu pagrindą pagrįstai taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

39. Nesutiktina su pareiškėjos argumentu, kad atsakovas sąmoningai nuo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutartį vykdančio antstolio nuslėpė duomenis apie dalį gaunamų pajamų. Kaip teisingai nurodė pareiškėja, po 2024 m. rugpjūčio 6 d. nutarties priėmimo pradėjus vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), antstolis 2024 m. rugpjūčio 8 d. patvarkymu Nr. S-24-157-27959 įpareigojo atsakovą per 5 dienas pateikti informaciją apie visas atsakovo gaunamas pajamas. 2024 m. rugsėjo 4 d. raštu antstoliui atsakovo atstovė advokatė, atsakydama į antstolio patvarkymą, nurodė, kad atsakovas gauna pajamas – mėnesio darbo užmokestį iš (duomenys neskelbtini), kurio dydis – 8 696 Eur neatskaičius mokesčių. Iš pateiktų prašymo priedų matyti, kad, kaip pagrįstai teigia pareiškėja, atsakovas gauna pajamas iš darbo santykių iš dviejų įmonių, t. y. tiek iš (duomenys neskelbtini), tiek iš (duomenys neskelbtini) (atsakovo pajamos (duomenys neskelbtini) neatskaičius mokesčių 2024 m. liepos mėn. buvo 129,95 Eur, 2024 m. rugpjūčio mėn. – 118,65 Eur), tačiau šios informacijos antstoliui nenurodė. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad atsakymą antstoliui parengė ne pats atsakovas, o jo atstovė, taip pat į tai, jog atsakovo darbo užmokesčio suma (duomenys neskelbtini) nėra ženkli, o antstolis pats turi galimybę gauti duomenis iš Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro apie draudėją, periodus ir draudžiamąsias pajamas, ką antstolis ir padarė, spręstina, kad labiau tikėtina, jog 2024 m. rugsėjo 4 d. rašte antstoliui nepateikti duomenys apie atsakovo darbą (duomenys neskelbtini) ir atsakovo darbo užmokestį (duomenys neskelbtini) yra netyčinis apsirikimas, o ne sąmoningas veiksmas, siekiant neatskleisti antstoliui dalies gaunamų pajamų. Bendrame kontekste nenurodyta gaunama pajamų suma dėl savo dydžio nelaikytina reikšminga ir / ar darančia įtaką bendram atsakovo gaunamų pajamų įvertinimui.

40. Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad atsakovo nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis vykdymo procese įrodo tai, jog atsakovas pateikė antstoliui vykdyti neįsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą, dėl ko (atsakovui suklaidinus antstolį dėl tariamo įsiteisėjimo) sąmoningai nesąžiningai įgijo galimybę disponuoti areštuotomis piniginėmis lėšomis. Bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas sąmoningai, nesąžiningai, pateikė antstoliui vykdyti neįsiteisėjusią 2024 m. rugpjūčio 23 d. teismo nutartį ir taip pasinaudojo procesine teise vykdymo procese ne pagal paskirtį. Kaip matyti iš bylos duomenų, pagrįstai manytina, kad atsakovas minėtą teismo nutartį antstoliui pateikė vykdyti 2024 m. rugsėjo 5 d., būdamas įsitikinęs, kad dalis minėtos nutarties, kuria atsakovui buvo leista atlikti pinigines operacijas, susijusias su būtinųjų jo ir jo šeimos poreikių patenkinimu, yra įsiteisėjusi. Juolab, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, pats antstolis turėjo galimybę per EPP jungtis prie Liteko bylos elektroninės kortelės ir matyti duomenis apie nutarties įsiteisėjimą. Ši teismo išvada grindžiama žemiau nurodytomis aplinkybėmis.

41. 2024 m. rugsėjo 3 d. pareiškėja pateikė atskirąjį skundą dėl 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutarties, kuris 2024 m. rugsėjo 4 d. rezoliucija buvo priimtas. Iš elektroninės bylos kortelės Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko matyti, kad joje 2024 m. rugsėjo 4 d. padaryta žyma, jog civilinėje byloje yra atšauktas 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutarties įsiteisėjimas, nes yra gautas ir priimtas atskirasis skundas dėl minėtos nutarties. Atsakovas galėjo sąžiningai dėl nutarties dalies įsiteisėjimo klysti, nes pareiškėja (ieškovė) atskirajame skunde dėl 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutarties nurodė, kad atskiruoju skundu neskundžia 2024 m. rugpjūčio 23 d. teismo nutarties dalies, kuria klientui leista atlikti pinigines operacijas, susijusias su būtinųjų jo ir jo šeimos poreikių patenkinimu, tačiau pati ieškovė atskiruoju skundu prašė panaikinti teismo 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovo prašymą dėl leidimo naudotis dalimi areštuotų lėšų dalyje dėl leidimo iš areštuotų lėšų atlikti pinigines operacijas sutartinių įsipareigojimų vykdymui atmesti kaip nepagrįstą, t. y. ieškovė prašė panaikinti ne dalį, o visą 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartį. Šis nenuoseklumas sukėlė prieštarų, susijusių su galimais skirtingais vertinimais dėl to, ar teismo nutarties dalis laikytina įsiteisėjusia, ar ne.

42. Be to, tai, kad atsakovas klydo dėl dalies nutarties įsiteisėjimo, patvirtina ir ta aplinkybė, kad 2024 m. rugsėjo 6 d. atsakovas pateikė teismui prašymą dėl 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutarties išaiškinimo, prašydamas išaiškinti minėtą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2582-794/2024 priimtą nutartį, išaiškinant, kad 2024 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties dalis, kuria nustatyta, kad iš sąskaitose esančių ir areštuotų piniginių lėšų atsakovui papildomai leidžiama atlikti pinigines operacijas, susijusias su būtinųjų jo ir jo šeimos poreikių patenkinimu, įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 4 d. Prašyme nurodė, jog atsakovas 2024 m. rugsėjo 5 d. vykdomąją bylą vykdančiam antstoliui pateikė prašymą leisti disponuoti areštuotomis lėšomis, reikalingomis atsakovo ir jo šeimos poreikių patenkinimui. Nepaisant to, kad nutarties dalis, kuria atsakovui buvo leista atlikti pinigines operacijas, susijusias su būtinųjų jo ir jo šeimos poreikių patenkinimu, yra įsiteisėjusi, 2024 m. rugsėjo 6 d. vykdomąją bylą vykdančio antstolio padėjėja atsakovo atstovus informavo, kad prašymas dėl leidimo disponuoti atsakovo ir jo šeimos pragyvenimui būtinomis lėšomis nebus tenkinamas, nes, vadovaujantis EPP duomenimis bei antstolio gautu pranešimu, nutartis nėra įsiteisėjusi. Atsakovo teigimu, 2024 m. rugpjūčio 6 d. teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu vykdytiną vykdomąją bylą vedančiam antstoliui nėra aiškus nutarties turinys ir tai, kad dalis nutarties, kuri nebuvo apskųsta, jau yra įsiteisėjusi ir vykdytina.

43. Pažymėtina ir tai, kad 2024 m. rugsėjo 6 d. atsakovas pateikė teismui prašymą dėl leidimo skubiai vykdyti nutartį neįsiteisėjusioje jos dalyje – dalyje dėl leidimo atsakovui atlikti pinigines operacijas, susijusias su jo sutartinių įsipareigojimų vykdymu.

44. 2024 m. rugsėjo 16 d. nutartimi teismas atsakovo 2024 m. rugsėjo 6 d. prašymą dėl išaiškinimo atmėtė kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad nutarties aprašomoji dalis ir rezoliucinė dalis yra aiškios ir suprantamos, be to, nutartyje nurodė, kad 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartis nėra įsiteisėjusi. Teismas minėtoje nutartyje atkreipė dėmesį, jog nors pareiškėja (ieškovė) atskirajame skunde dėl 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutarties nurodė, kad atskiruoju skundu neskundžia 2024 m. rugpjūčio 23 d. teismo nutarties dalies, kuria klientui leista atlikti pinigines operacijas, susijusias su būtinųjų jo ir jo šeimos poreikių patenkinimu, tačiau pati ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovo prašymą dėl leidimo naudotis dalimi areštuotų lėšų dalyje dėl leidimo iš areštuotų lėšų atlikti pinigines operacijas sutartinių įsipareigojimų vykdymui atmesti kaip nepagrįstą, t. y. ieškovas prašo panaikinti ne dalį, o visą 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartį ir atsakovo prašymą atmesti visoje apimtyje. Minėta nutartimi teismas atmetė ir atsakovo prašymą dėl leidimo skubiai vykdyti 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartį neįsiteisėjusioje jos dalyje. Teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. nutartis šalims per EPP išsiųsta 2024 m. rugsėjo 17 d., laikytina įteikta 2024 m. rugsėjo 18 d., dėl to spręstina, kad įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 26 d. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. nutartis įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 26 d., atsakovas neturėjo pareigos apie šią nutartį antstolį informuoti anksčiau, negu nutartis įsiteisėjo. Todėl atsakovo elgesys, neinformuojant antstolio apie 2024 m. rugsėjo 16 d. nutartį anksčiau, negu įsiteisėjo nutartis, negali būti vertinamas kaip nesąžiningas, juolab, minėta, kad pats antstolis turėjo galimybę jungtis per EPP prie elektroninės bylos kortelės ir matyti duomenis apie nutarties įsiteisėjimą. Atsižvelgiant į nurodytą, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti atsakovo elgesį nesąžiningu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu.

45. Ta aplinkybė, kad 2024 m. rugsėjo 20 d. antstolis priėmė patvarkymą, kuriuo antstolis, vadovaujantis CPK 279 straipsnio 1 dalimi, sprendė, jog 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutarties dalis, kuria leista atlikti pinigines operacijas, susijusias su būtinųjų skolininko ir jo šeimos poreikių patenkinimu, laikytina įsiteisėjusia, dėl to atsakovo 2024 m. rugsėjo 5 d. prašymą dėl leidimo naudotis dalimi lėšų tenkino ir nustatė atsakovo sąskaitoje 5 100 Eur / mėn. neišieškomą sumą būtinųjų jo ir jo šeimos poreikių patenkinimui, esant neįsiteisėjusiai 2024 m. rugsėjo 16 d. nutarčiai, nesudaro pagrindo vertinti, kad patvarkymas buvo priimtas dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų. Antstolis, priimdamas patvarkymą, veikė vykdydamas savo įgaliojimus, turėdamas pareigą laikytis vykdymo procesą reglamentuojančių teisės aktų. Pareiškėja, 2024 m. rugsėjo 20 d. gavusi minėtą antstolio patvarkymą, nesutikdama su minėtu patvarkymu, turėjo teisę jį nedelsiant skųsti, tačiau skundą dėl antstolio veiksmų pateikė 2024 m. rugsėjo 25 d., prašydama panaikinti patvarkymą. 2024 m. rugsėjo 26 d. patvarkymu antstolis pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino patvarkymą, nes nustatė, jog 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartis neįsiteisėjusi. Antstoliui 2024 m. rugsėjo 20 d. patvarkymu tenkinus atsakovo prašymą, taip pat nenustačius, kad tokio patvarkymo priėmimą lėmė nesąžiningi atsakovo veiksmai, spręstina, kad atsakovas teisėtai, sąžiningai ir pagrįstai nuo 2024 m. rugsėjo 20 d. iki 2024 m. rugsėjo 26 d. įgijo galimybes naudotis dalimi areštuotų lėšų, t. y. 5 100 Eur / mėn. dydžio suma, ir pagrįstai bei teisėtai disponavo dalimi areštuotų lėšų.

46. Kitų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, kad atsakovas ketina imtis ar jau ėmėsi nesąžiningų veiksmų, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje ateityje priimtą jam galimai nepalankų teismo sprendimą, pareiškėja nepateikė.

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nors pareiškėjos ieškinio reikalavimas preliminariai yra pagrįstas, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė grėsmės, kad jai galbūt palankus teismo sprendimas negalės būti įvykdytas ar jo vykdymas bus apsunkintas nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių.

48. Kaip jau buvo nurodyta, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik nustačius abi jų taikymo sąlygas – tikėtiną (preliminarų) ieškinio pagrįstumą ir grėsmę galimai pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Pareiškėjos prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo turto areštas – galimas taikyti išimtiniais atvejais, nustačius atsakovo nesąžiningą sąmoningą siekį veikti vengiant ar apsunkinant būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Nagrinėjamu atveju tokia išimtinė situacija nenustatyta. Taigi, pareiškėjai neįrodžius būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui, pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144, 290–291 straipsniais, teismas

nutaria:

atmesti pareiškėjos (ieškovės) Hepsor P113 OÜ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekiant užtikrinti būsimą kompetentingo užsienio teismo sprendimo įvykdymą.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Rūta Latvelė