- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-08
- Bylos Nr.
- 2A-749-516/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-0857-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Ieškovas
- G. K.
- Kategorijos
- 2.5.10.5.2Deliktinė atsakomybė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir ieškovo G. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1117-254/2015 pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl prokuroro neteisėtų veiksmų, instituto aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovas G. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 6 000 Lt turtinės žalos ir 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas paaiškino, kad ieškinį reiškia tik dėl prokuroro neteisėtų veiksmų, organizuojant ir vadovaujant ikiteisminiam tyrimui Nr. 66-1-008133-12 bei nepagrįstai pateikiant apeliacinį skundą dėl Kėdainių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. išteisinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-76-938/2013, kuris buvo atmestas Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-926-582-2013, dėl ko, ieškovo teigimu, baudžiamasis procesas užsitęsė. Ieškovas nurodė, kad prokuroro nutarimu jam nepagrįstai buvo pareikštas įtarimas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nors jis iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Rivona“ nepagrobė garintuvų, ir prokuroras, organizavęs ir vadovavęs ikiteisminiam tyrimui, turėjo pagrindą tyrimą nutraukti iki teismo ir klausimą dėl ieškovui pareikšto kaltinimo išspręsti per įmanomai trumpiausią laiką. Be to, ieškovo paaiškinimu, kai kuriais laikotarpiais nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai arba per vieną mėnesį buvo apklausiamas tik vienas liudytojas. Ieškovas pažymėjo ir tai, kad prokuroro nutarimu jam buvo taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, jo namuose buvo daroma krata, jis patyrė 6 000 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti, tam turėjo skolintis pinigų, labai pablogėjo sveikata, patyrė širdies infarktą, prarado darbą UAB „Rivona“ ir negalėjo susirasti kito darbo, buvo sugadinta jo reputacija aplinkinių žmonių akyse, dėl pritaikytos kardomosios priemonės jis negalėjo išvykti į užsienį nei poilsiui, nei reabilitacijai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovės 1 737,72 Eur turtinei žalai atlyginti ir 435 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 66-1-008133-12, pradėtas pagal UAB „Rivona“ 2012 m. rugpjūčio 2 d. pareiškimą dėl dviejų garintuvų CE 054-GED, kurių vertė po 10 000 Lt, dingimo, buvo pradėtas teisėtai. Teismas, atsižvelgęs į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas įtarimas, sprendė, kad prokuroras turėjo pagrindą pritaikyti įtariamajam kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos. Teismas taip pat konstatavo, kad negalima teigti, jog ikiteisminio tyrimo metu prokuroras pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normų reikalavimus ir atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti.
Teismas nustatė, kad Kėdainių rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 23 d nuosprendžiu ieškovą išteisino, neįrodžius, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismas pažymėjo, kad minėtame nuosprendyje teismas padarė išvadą, jog baudžiamojoje byloje nepakanka patikimų įrodymų, kad būtų galima nustatyti kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nes jai įrodyti teismas negali remtis tik liudytojų S. B. ir Č. R. parodymais, kuriuose esančių prieštaravimų teismui pašalinti nepavyko, ir dėl ko teismas negalėjo neabejotinai paneigti kaltinamojo pateiktos versijos, jog šie liudytojai, darbo santykiuose buvę jam pavaldūs, gali jį nepagrįstai apkalbėti.
Teismas akcentavo, kad procesas byloje ieškovo atžvilgiu truko nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d., kuomet jam buvo įteiktas pirminis pranešimas apie įtarimą, iki 2013 m. gruodžio 18 d., kuomet įsiteisėjo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. išteisinamasis teismo nuosprendis, t. y. metus ir keturis mėnesius. Teismo vertinimu, ikiteisminis tyrimas vyko nesudėtingoje byloje, dėl vieno nusikaltimo (epizodo), jo padarymo mechanizmas nebuvo sudėtingas, atsakomybėn trauktini asmenys ir iš esmės visi įrodymai buvo žinomi jau pačioje tyrimo pradžioje, nes UAB „Rivona“ iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. pateikė visus turimus duomenis, susijusius su vagyste iš jai priklausančio angaro, taigi, teismo įsitikinimu, tiriamo nusikaltimo aplinkybės buvo aiškios ir nereikalavo sudėtingo tyrimo, o ikiteisminio tyrimo veiksmai galėjo būti atliekami gerokai sparčiau. Teismas taip pat pastebėjo, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamu atveju buvo atliktas per nepilnus šešis mėnesius, t. y. beveik per teisinio reguliavimo nustatytą maksimalų terminą. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminiame tyrime buvo apsiribota tik UAB „Rivona“ darbuotojų apklausa, kurie liudytojais buvo apklausiami 2012 m. rugpjūčio 2–7 dienomis, tačiau liudytojas J. U. buvo apklaustas tik po mėnesio – 2012 m. rugsėjo 10 d., liudytoja A. G. – po dviejų mėnesių (2012 m. lapkričio 15 d.), o liudytojas D. L. dar po mėnesio – 2012 m. gruodžio 12 d., nors nebuvo jokių kliūčių juos apklausti anksčiau. Teismas pastebėjo, kad per spalio mėnesį nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai byloje. Prokuroro prašymu 2012 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi Kėdainių rajono apylinkės teismas sankcionavo kratą ieškovo namuose, tačiau krata buvo atlikta tik po nepateisinamai ilgo delsimo – 2012 m. lapkričio 22 d., o tai, teismo vertinimu, neabejotinai buvo susiję su neigiamais ieškovo išgyvenimais. Teismas konstatavo ir tai, kad buvo delsiama gauti duomenis apie ieškovo pokalbius mobiliuoju telefonu, nors dar 2012 m. rugpjūčio 14 d. prokuroras gavo ikiteisminio tyrimo teisėjos sutikimą susipažinti su informacija apie ieškovo telefoninius pokalbius mobiliuoju telefonu. Teismo įsitikinimu, 2012 m. rugsėjo mėn. atlikti veiksmai (liudytojo J. U. apklausa, duomenų apie telefonų priklausomybę ir informacijos apie pokalbius rinkimas bei filmuotos medžiagos peržiūra) galėjo būti atlikti per rugpjūčio mėnesį, dar iki ieškovo ligos – 2012 m. rugsėjo 29 d. įvykusio miokardo infarkto. Įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, taip pat ir tai, kad apie galutinį įtarimą ieškovui buvo pranešta tik praėjus mėnesiui po pranešimo apie ieškovo nedarbingumo pabaigą gavimo, teismas priėjo išvadą, jog ikiteisminis tyrimas nebuvo intensyvus, jam buvo vadovaujama nepakankamai rūpestingai ir atsakingai.
Be kita ko teismas taip pat konstatavo, kad žmonės, dėl kurių iškvietimo ar neatvykimo, buvo kelis kartus atidėti teisiamieji teismo posėdžiai, nebuvo nurodyti prokuroro sudarytame asmenų, šauktinų į teismo posėdį, sąraše, taigi, teismo nuomone, yra pagrindas išvadai, kad baudžiamosios bylos procesas teisme akivaizdžiai užsitęsė dėl neišsamiai ir nevisapusiškai atlikto ikiteisminio tyrimo. Teismas pastebėjo, kad abi teismo instancijos atkreipė prokuroro dėmesį į tai, jog kelia abejones pagrobto specifinio turto vertė, kuri neabejotinai turi įtakos veikos kvalifikavimui, tačiau prokuroras ikiteisminiame tyrime bei teisminiame bylos nagrinėjime nesiėmė priemonių turto vertei nustatyti, o tai jau ikiteisminio tyrimo metu galėjo turėti įtakos baudžiamojo proceso prieš ieškovą baigčiai. Teismo vertinimu, baudžiamasis procesas truko 17 mėn., t. y. pernelyg ilgai, dėl pirmiau nurodytų prokuroro, netinkamai organizavusio ikiteisminį tyrimą, veiksmų.
Kadangi ieškovas buvo išteisintas jam nepadarius veikos, teismas konstatavo, kad ieškovo turėtos 1737,72 Eur (6000 Lt) išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteisiamos iš atsakovės.
Teismas, įvertinęs ieškovo ambulatorinės kortelės ir Darbingumo lygio vertinimo akto duomenis, priėjo išvadą, kad nėra pagrindo sutikti, jog miokardo infarktas įvyko tik dėl ieškovo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo, tačiau neabejotinai jis buvo susijęs su neigiamomis emocijomis ir išgyvenimais, todėl tikėtinai galėjo turėti įtakos ieškovo sveikatos pablogėjimui. Sumažindamas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumą, teismas atsižvelgė į tai, kad baudžiamasis procesas užtruko tik 17 mėnesių, o apie 2,5 mėn. ieškovas sirgo, taip pat į tai, jog priimtas išteisinamasis nuosprendis jau yra tam tikra satisfakcija už patirtus išgyvenimus, bei remdamasis teismų praktika dėl priteisiamos žalos dydžio.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Generalinės prokuratūros (savo ruožtu atstovaujamos Kauno apygardos prokuratūros), apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš valstybės priteista 1 737,72 Eur turtinės ir 435 Eur neturtinės žalos atlyginimo, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Baudžiamojo persekiojimo trukmė žalos atsiradimo pagrindu yra laikoma tais atvejais, kai konstatuojama, jog baudžiamasis persekiojimas truko nepateisinamai ilgai. Nepateisinamumas konstatuojamas, kai nustatoma, jog ilgesnį laikotarpį (laikotarpius) be jokių objektyvių priežasčių nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų trukmė laikytina per ilga, ir šie laikotarpiai turėjo esminės įtakos ikiteisminio tyrimo ar viso baudžiamojo proceso trukmei. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas truko nepilnus 6 mėnesius, didžioji dalis veiksmų atlikta 2012 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais ir tuo laikotarpiu tyrimas vyko intensyviai, kai kuriais atvejais po kelis veiksmus per dieną. Nors teismas nurodo, kad spalio mėnesį nebuvo atliktas nė vienas veiksmas, iš bylos duomenų matyti, jog telefoninių skambučių išklotinės buvo analizuojamos iki 2014 m. spalio 11 d. Buvo nustatinėjama abonentinių numerių priklausomybė, ryšiai. Taigi tai, kad nebuvo vykdomos apklausos ar kiti veiksmai su tyrimo dalyviais, nereiškia, jog ikiteisminis tyrimas šiuo laikotarpiu nebuvo vykdomas iš viso. Tyrimo metu turi būti net tik atlikti BPK nustatyti veiksmai, bet ir vykdoma gautų duomenų analizė, daromos išvados, planuojama tyrimo strategija.Nuo 2012 m. rugsėjo 29 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. ieškovas sirgo, buvo gydomas stacionare, sanatorijoje ir ambulatoriškai dėl patirto infarkto. Teismo konstatuotas delsimas spalio mėnesį bei laikotarpis nuo kratos sankcionavimo iki atlikimo iš dalies sutampa su ieškovo ligos laikotarpiu, todėl šie terminai neturėjo jokios įtakos ikiteisminio tyrimo trukmei. Net jei lapkričio– gruodžio mėnesiais atlikti veiksmai būtų atlikti anksčiau, ikiteisminio tyrimo pabaigti anksčiau, iki pasveiks įtariamasis, nebuvo galimybės, nes jam reikėjo įteikti galutinį pranešimą apie įtarimą, pranešti kad jis turi teisę susipažinti su tyrimo medžiaga ir pan. Tik atlikus visus šiuos veiksmus, prokuroras gali surašyti kaltinamąjį aktą ir, įteikus jį pasirašytinai įtariamajam, perduoti medžiagą į teismą. Įtariamajam pasveikus buvo atliekami tik tie veiksmai, kurių prokuroras negalėjo atlikti nedalyvaujant įtariamajam. Tyrimo trukmę nulėmė įtariamojo liga, o tyrimo veiksmų atlikimo laikas ir intensyvumas trukmei įtakos neturėjo. Taigi negali būti konstatuotas ikiteisminio tyrimo trukmės nepateisinamumas.Prašymą apklausti papildomą liudytoją (UAB „Baltic master“ atstovą) pateikė kaltinamojo advokatas. Kaltinamojo advokatas pasiūlė apklausti ir dar vieną papildomą liudytoją, paaiškėjus, kad pirmasis papildomas liudytojas negali paaiškinti visų aplinkybių. Kaltinamojo advokatas pateikė prašymą apklausti ir vieną specialistą. Būtent dėl šių priežasčių posėdžiai buvo atidėti keletą kartų ne ilgesniems kaip mėnesio laikotarpiams. Įrangos vertė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo kvestionuojama, jokių abejonių dėl vertės nebuvo išreiškęs ir pats įtariamasis, susipažinęs su medžiaga. Taigi ne prokuroro, o paties kaltinamojo ir jo advokato veiksmai lėmė teisminio nagrinėjimo trukmę.Sprendime teismas iš esmės konstatavo, kad apeliacinio skundo dėl išteisinamojo nuosprendžio padavimas buvo neteisėtas veiksmas. Vien tik ta aplinkybė, kad prokuroro apeliacinis skundas buvo atmestas, neleidžia šių prokuroro veiksmų vertinti kaip neteisėtus. Prokuroras, pasinaudodamas jam įstatymo suteikta teise, laikydamasis įstatyme nustatytu pagrindų, nustatytų procedūrų ir terminų, apskundė išteisinamąjį nuosprendį, o ta aplinkybė, kad teismas skundą atmetė, nereiškia, jog prokuroras deramai neįvertino skundžiamo nuosprendžio argumentų. Toks prokuroro veiksmas negali būti pagrindas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsniui taikyti.Kasacinis teismas pažymėjo, kad teisėtais veiksmais padaryta žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais. BPK nenumato advokato išlaidų atlyginimo išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju, o CK 6.272 nenumato, kad žala gali būti atlyginama nesant neteisėtų veiksmų.
Šalies argumentai
Ieškovas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš valstybės priteistas 435 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, priteisiant 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Teismas priteisiamo žalos atlyginimo dydį argumentavo kasacinio teismo išnagrinėtomis bylomis, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos, nes jose nebuvo įrodinėjama, kad dėl pareigūnų veiksmų ieškovams būtų pablogėjusi sveikata, o vienoje iš tų bylų procesas prailgėjo dėl ilgai vykdomos ekspertizės. Ieškovas patirtą neturtinę žalą grindžia ne tik per ilgai trukusiu baudžiamuoju procesu, bet ir tuo, kad prokuroro, netinkamai organizavusio ikiteisminį tyrimą, veiksmai ir veiksmai, kurie prailgino procesą bylą nagrinėjant teisme, turėjo įtakos ieškovo sveikatos pablogėjimui. Jau 2012 m. rugsėjo 29 d. ieškovui buvo diagnozuotas širdies infarktas. Ieškovui buvo rekomenduojama vengti psichoemocinės įtampos, tačiau tuo metu vyko nepagrįstas ikiteisminis tyrimas ir akivaizdu, kad ieškovas buvo nuolatinėje streso būklėje. Po gydymo ieškovas priverstas ne rečiau kaip kartą į mėnesį lankytis pas šeimos gydytoją, kur lankosi iki šiol. Taip pat nerečiau kaip kartą į tris mėnesius vykti konsultacijai į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikas. 2012 m. gruodžio 14 d. ieškovui pripažintas 30 procentų darbingumas, o 2013 m. balandžio 11 d. – tik 25 procentų darbingumas. Šiuo metu ieškovo sveikata pablogėjusi. Jam numatyta širdies operacija. Tačiau į šias aplinkybes teismas neatsižvelgė. Priimtas teismo sprendimas pažeidžia teisingo žalos atlyginimo principą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo imperatyvus, bei yra žeminantis ieškovo orumą.Nekompensuojamiems vaistams ieškovas kiekvieną mėnesį skiria nuo 300 iki 400 Lt. Jis prarado darbą UAB „Rivona“ bei galimybę įsidarbinti, taigi prarado didesnę dalį pajamų. Dėl pradėto ikiteisminio tyrimo buvo sugadinta ieškovo reputacija, supriešinti santykiai tarp bendradarbių, buvo pritaikytos kardomosios priemonės, namuose buvo daroma krata, kuri pablogino reputaciją prieš kaimynus, išgyvenimus patyrė ieškovo dukra. Ieškovas, norėdamas susimokėti advokatui, buvo priverstas skolintis iš pažįstamų asmenų, o kad jiems atiduotų skolą, ieškovo žmona paėmė paskolą, už kurią, kaip žinia, yra mokamos palūkanos. Tačiau teismas už kiekvieną nepagrįsto persekiojimo dieną priteisė tik po 0,85 Eur kompensaciją. Tokią sumą negalima įvardinti kitaip kaip tik pažeminimu. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio 4 dalį, nes nenurodė, kaip išteisinamasis nuosprendis, jeigu jį vertinti kaip satisfakciją už patirtus išgyvenimus, kompensavo suterštą reputaciją, prarastas pajamas, patirtas išlaidas, informaciją apie pareikštą įtarimą, kuri iki šiol laikoma informacinėse bazėse ir kuri gali būti pateikiama, kaip neigiamai charakterizuojanti asmenį. Teismas pažeidė suformuotas įrodymų vertinimo ir tyrimo taisykles.
Atsiliepimas
Ieškovas G. K. atsiliepime į atsakovės Lietuvos Respublikos apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodami šie pagrindiniai argumentai:
Apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, nes jame nenurodyta ginčijama suma. Nesutiktina su atsakovės argumentu, kad ikiteisminio tyrimo trukmę iš esmės nulėmė ieškovo liga. Atsakovė nenurodė, kaip ieškovo liga lėmė tai, kad liudytoja A. G. buvo apklausta tik 2012 m. lapkričio 15 d., o liudytojas D. L. apklaustas 2012 m. gruodžio 12 d, o spalio mėnesį apskritai nebuvo atliekami jokie veiksmai. Atsakovė nepateikė argumentų, kodėl dar rugpjūčio mėnesį sankcionuota krata ieškovo namuose buvo atlikta tik lapkričio 22 d. Absoliuti dauguma veiksmų galėjo būti atlikta per rugpjūčio mėnesį, t. y. iki ieškovo ligos.Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai darė išvadą, kad byloje nepakanka įrodymų kaltinamojo kaltei, padarius jam inkriminuojamą veiką, nustatyti, todėl ieškovo advokato veiksmai, kviečiant papildomus liudytojus, turi būti vertinami ne kaip bylos vilkinimas, o kaip bandymas pašalinti ikiteisminio tyrimo spragas, renkant įrodymus. Be to, 2013 m. gegužės 23 d. ir 2013 m. birželio 26 d. posėdžiai buvo atidėti dėl to, kad neatvyko liudytojai, kuriuos prašė iškviesti prokuroras. Taigi baudžiamosios bylos procesas teisme akivaizdžiai užsitęsė dėl neišsamiai ir nevisapusiškai atlikto ikiteisminio tyrimo.Prokuroras, kaip teisėsaugos atstovas, pasinaudodamas jam įstatymo suteikta teise teikti apeliacinius skundus, turi pareigą kiekvieną kartą įvertinti, ar yra pagrindas pasinaudoti tokia teise bei ja nepiktnaudžiauti.Prokuroro neveikimas, dėl kurio baudžiamasis procesas truko per ilgai, laikytinas neteisėtais veiksmais, todėl kyla civilinė atsakomybė. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką išlaidos, advokato (gynėjo) pagalbai apmokėti, turėtų būti atlyginamos, konstatavus proceso prieš kaltinamąjį pažeidimo faktą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Generalinės prokuratūros (savo ruožtu atstovaujamos Kauno apygardos prokuratūros) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo pateiktą apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Sprendimas turėtų būti naikinamas ne ieškovo apeliaciniame skunde, o atsakovės skunde nurodytais argumentais. Teismo sprendime nėra išvados, kad baudžiamasis procesas truko per ilgai septyniolika mėnesių. Teismas konstatavo, kad baudžiamasis procesas truko ilgiau nei buvo būtina dėl nepagrįsto delsimo ikiteisminio tyrimo metu, dėl proceso užsitęsimo teisme ir dėl prokuroro pateikto apeliacinio skundo. Tokia teismo išvada nereiškia, kad pažeidimas proceso trukmės prasme konstatuojamas nuo pirmos iki paskutinės šio proceso dienos, taigi ir nereiškia, jog piniginė kompensacija priteista už visą baudžiamojo proceso trukmę.Teismas nenagrinėjo ir net negalėjo nagrinėti bei pasisakyti dėl tokių skunde nurodytų aplinkybių kaip tai, kad prokuratūra neatsiprašė dėl ikiteisminio tyrimo ir viešai nepaskelbė proceso dalyviams apie nepagrįstą baudžiamąjį procesą, kad teismas neįvardijo, kaip išteisinamasis nuosprendis kompensavo išlaidas, nuostolius ir pan., kadangi šiomis aplinkybėmis nebuvo grindžiami reikalavimai.Skunde nepateikiama jokių argumentų, pagrindžiančių teiginį, kad sprendimas pažeidžia proceso teisingumo, sąžiningumo, rugtyniškumo principus. Apelianto kai kurie teiginiai ne tik neatitinka nustatytų aplinkybių, bet yra deklaratyvūs.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatuodamas per ilgą ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme trukmę dėl nepakankamai intensyvaus ir išsamaus ikiteisminio tyrimo vedimo, nepakankamai rūpestingo jam vadovavimo, neteisėtai ir nepagrįstai taikė valstybei civilinę atsakomybę ir priteisė ieškovui turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos Respublikos.
Savo ruožtu ieškovo G. K. nuomone, pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs tos aplinkybės, kad ieškovui padaryta žala buvo grindžiama ne tik užsitęsusiu baudžiamuoju procesu, bet ir dėl ilgo proceso (netinkamai tyrimą organizavusio prokuroro veiksmų) buvusiu ieškovo sveikatos pablogėjimu, priteisė ieškovui iš atsakovo pernelyg mažą neturtinės žalos atlyginimą, ieškovo vertinimu, neatitinkantį protingumo, sąžiningumo kriterijaus, bei žeminantį ieškovo orumą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, inter alia, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus paaiškinimus, taip pat nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, neturi pagrindo sutikti su šalių apeliaciniais skundais ir naikinti pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Dėl civilinės atsakomybės valstybei taikymo pagrįstumo
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. To paties straipsnio 3 dalyje pažymėta, kad be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala.
Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015; kt.).
Nagrinėjamu atveju neteisėti veiksmai (neteisėtas neveikimas) yra grindžiami pernelyg ilga ikiteisminio tyrimo, o taip pat viso baudžiamojo proceso trukme, dėl ko buvo pažeista ieškovo teisė į jo bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kuo trumpiausią laiką, įgyvendinimas nacionalinėje teisėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015). Asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų ir jų pareigūnų pareigą veikti atsakingai, stropiai ir operatyviai, kad procesas vyktų be nereikalingo delsimo. Bendroji rūpestingumo pareiga įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Įpareigojant atitinkamas valstybės institucijas, jų pareigūnus išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiką, siekiama apsaugoti proceso šalis nuo proceso vilkinimo, kuris lemia ilgesnį, negu tai neišvengiama, asmens netikrumą dėl savo likimo, kiek tai susiję su proceso baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; kt.; taip pat žr., pvz., Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, judgment of 10 October 2000, § 60; Norkūnas v. Lithuania, no. 302/05, judgment of 20 January 2009). Kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015).
Kaip nustatyta iš byloje esančių duomenų, visas baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu truko metus ir keturis mėnesius (nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d, kai ieškovui buvo įteiktas pirminis pranešimas apie įtarimą) iki 2013 m. gruodžio18 d., kuomet įsiteisėjo teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas ir ko, akcentuotina, savo apeliaciniame skunde neginčijo atsakovas (CPK 178 straipsnis), ikiteisminis tyrimas (kuris truko beveik 6 mėnesius, t. y. beveik maksimalų leidžiamą terminą (BPK 176 straipsnis)) vyko nesudėtingoje byloje, dėl vienos nusikalstamos veikos (epizodo), kurios padarymo mechanizmas nebuvo sudėtingas, tiek įtariamasis, tiek visi liudytojai bei faktiškai visi įrodymai buvo žinomi jau pačioje tyrimo pradžioje, be kita ko, byloje nebuvo atliekami specifiniai, sudėtingi tyrimo veiksmai ir pan. Taigi tiek teisiniu, tiek faktiniu aspektu byla vertintina kaip nesudėtinga.
Tačiau, atsakovo nuomone, ikiteisminio tyrimo, o taip pat ir viso baudžiamojo proceso užsitęsimas nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas kaip nepateisinamas delsimas, kadangi tyrimas buvo pakankamai intensyvus, be to, net jei tam tikri spalio–gruodžio mėnesiais atlikti veiksmai ir būtų atlikti anksčiau, ikiteisminio tyrimo nebūtų galima užbaigti anksčiau ne tai buvo padaryta dėl įtariamojo ligos. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais nesutinka.
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, UAB „Rivona“ (nukentėjęs asmuo) visus dokumentus (bylai reikšmingus duomenis), tarp jų ir vaizdo įrašą, pateikė dar iki 2012 m. rugpjūčio 14 d., t. y. per 5 dienas nuo pirmojo įtarimo ieškovui įteikimo. Tačiau vaizdo įrašas dėl atsakovo jokiomis objektyviomis aplinkybėmis nepaaiškintų priežasčių buvo peržiūrėtas tik 2012 rugsėjo 17 d., t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui po jo gavimo. Savo ruožtu tik 2012 m. rugsėjo 18 d., atsižvelgus į vaizdo įraše esančią informaciją, buvo nuspręsta, kokių dar mobiliojo ryšio abonentų pokalbių išklotines reikėtų gauti ir išanalizuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimas susipažinti su įtariamojo telefono įeinančiais ir išeinančiais skambučiais bei žinutėmis už 2012 m. liepos 9-31 d. laikotarpį buvo gautas dar 2012 m. rugpjūčio 14 d., todėl, atsižvelgiant į vaizdo įrašo bei įtariamojo mobiliojo ryšio išklotinių gavimo laiką, atsakovo akcentuojama telefoninių skambučių išklotinių analizės trukmė net iki 2012 m. spalio 11 d., teisėjų kolegijos vertinimu, buvo nulemta nepakankamai atsakingo ikiteisminio tyrimo organizavimo ir niekaip negali būti vertinama, kaip viena iš ikiteisminio tyrimo trukmę pateisinančių aplinkybių.
Ikiteisminio tyrimo trukmės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nepateisina ir atsakovo akcentuojama įtariamojo liga. Miokardo infarktas įtariamajam atsitiko 2012 m. rugsėjo 29 d., tuo tarpu didžioji dalis ikiteisminio tyrimo veiksmų buvo atlikta dar rugpjūčio mėnesį bei pirmomis rugsėjo mėnesio dienomis. Apeliantas nepateikė jokių paaiškinimų ir įrodymų, kad ir vėliau, t. y. jau po 2012 m. rugsėjo 29 d., atlikti veiksmai iš tikrųjų negalėjo būti atlikti iki įtariamojo ligos. Priešingai, pirmiau šioje nutartyje paminėtos aplinkybės, taip pat tai, kad krata įtariamojo gyvenamojoje vietoje ir pagalbinėse patalpose teisėjo buvo sankcionuota dar 2012 m. rugpjūčio 8 d., bet atlikta tik lapkričio 22 d., nebuvo jokių kliūčių lapkričio–gruodžio mėnesiais apklaustus liudytojus apklausti dar rugpjūčio–rugsėjo mėnesį (pavyzdžiui, A. G. tarnybinį pranešimą surašė dar 2012 m. rugpjūčio 10 d, jis gautas ikiteisminio tyrimo pareigūnų jau 2012 m. rugpjūčio 14 d), patvirtina, jog faktiškai visi veiksmai atlikti per beveik 6 ikiteisminio tyrimo mėnesius galėjo būti atlikti dar iki ieškovo ligos. Taigi priešingai nei teigia atsakovas savo apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo intensyvumas turėjo įtakos proceso trukmei, nes ikiteisminį tyrimą atlikus iki įtariamojo ligos ir perdavus bylą į teismą, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek apskritai baudžiamojo proceso bendra trukmė akivaizdžiai galėjo būti kur kas mažesnė nei 16 (beveik 17 mėnesių), net nepaisant ieškovą ištikusios ligos. Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, įtariamasis (ieškovas) dėl jį ištikusio infarkto buvo gydomas tik iki 2012 m. gruodžio 14 d., tačiau galutinis įtarimas jam įteiktas dar po mėnesio, t. y. 2013 m. sausio 18 d. (tą pačią dieną jis buvo supažindintas su ikiteisminio tyrimo medžiaga, dalyviams buvo pranešta apie tyrimo pabaigą), tačiau jokių duomenų, pagrindžiančių, kad visi minėti veiksmai objektyviai negalėjo būti atlikti dar gruodžio mėnesį, baudžiamojoje byloje nėra. Tuo tarpu kiekviena papildoma užsitęsusio proceso diena yra tiesiogiai susijusi su asmens netikrumu dėl savo likimo ir jam dėl to atsirandančiu papildomu stresu, išgyvenimais ir pan.
Įvertinusi civilinės bylos šalių argumentus bei baudžiamosios bylos medžiagą, inter alia pirmiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas, atsižvelgiant į bylos nesudėtingumą, visų įrodymų turėjimą dar pradinėje tyrimo stadijoje, nebuvo pakankamai intensyvus ir rūpestingai organizuotas, tyrimui buvo vadovaujama nepakankamai atsakingai (neteisėtas neveikimas), dėl ko tyrimo, o taip pat ir viso proceso trukmė nepagrįstai užsitęsė, taip pažeidžiant ieškovo teisę į jo bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovo argumentu, kad būtent dėl kaltinamojo advokato veiksmų (teikiamų prašymų) užtruko bylos nagrinėjimas teisme. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos (posėdžių protokolų), papildomų liudytojų, kurie nebuvo įrašyti į prokuroro sudarytą šauktinių asmenų sąrašą, iškvietimo būtinybė buvo nulemta posėdžių metu iškilusio klausimo dėl realios dingusio (pavogto) turto vertės ir atitinkamai su tuo galbūt susijusio veikos kvalifikavimo. Nors atsakovas teigia, kad turto vertės klausimas nebuvo iškilęs ikiteisminio tyrimo metu, pastebėtina, jog informacija, dėl kurios pagrįstai kilo įtarimas, kad pavogti garintuvai galbūt buvo nusidėvėję net iki 1 Lt kainos, ikiteisminiam tyrimui buvo pateikta dar 2012 rugpjūčio 8 d., todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad bylos nagrinėjimo teisme procesas užsitęsė būtent dėl neišsamaus ir nevisapusiškai atlikto ikiteisminio tyrimo, ir šiuo atveju atsakovas nepagrįstai siekia atsakomybę už proceso trukmę perkelti pačiam kaltinamajam bei jo advokatui, siekiantiems pašalinti ikiteisminio tyrimo metu likusius prieštaravimus / spragas.
Papildomai pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, sprendime pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad pats savaime prokuroro apeliacinio skundo dėl išteisinamojo nuosprendžio padavimas yra neteisėtas veiksmas. Tačiau, atsižvelgęs į visas kitas prieš tai įvardytas nepagrįsto proceso delsimo aplinkybes, teismas atkreipė dėmesį, kad ir apeliacinis skundas buvo paduotas deramai neįvertinus teismo nuosprendžio argumentų, jog tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisminiame bylos nagrinėjime taip ir liko nepašalintos abejonės dėl tikrosios pagrobto turto vertės, kuri turėjo įtakos baudžiamojo proceso prieš ieškovą baigčiai.
Atsakovas neginčijo to fakto, kad per baudžiamojo proceso eigą ieškovas patyrė įvairaus pobūdžio suvaržymų, neigiamas emocijas, išgyvenimus, be kita ko, ir sveikatos pablogėjimą, todėl nustačius neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) nulemtą proceso nepateisinamą uždelsimą, ieškovui pagrįstai buvo konstatuota teisė į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
Dėl ieškovo patirtos turtinės žalos atlyginimo
Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui jo išlaidų, patirtų dėl advokato pagalbos baudžiamajame procese apmokėjimo, atlyginimą, kadangi teisėtais veiksmais padaryta žala atlyginama tik įstatymo nustatytas atvejais, o BPK nenumato advokato išlaidų atlyginimo išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju.
Visų pirma, pažymėta, kad nagrinėjamoje byloje, pirmiau nurodytais motyvais, konstatuoti neteisėti prokuroro veiksmai (neteisėtas neveikimas), nulėmęs nepateisinamą proceso trukmę nesudėtingoje baudžiamojoje byloje, todėl vien šiuo pagrindu atsakovo pirmiau nurodyti argumentai apie teisėtais veiksmai padarytos žalos atlyginimą niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl turtinės žalos atlyginimo teisingumo.
Be to, kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tais atvejais, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, įgyvendinant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Nurodytų išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti. Taigi valstybės civilinė atsakomybė už tokio pobūdžio turtinę žalą gali kilti ne tik tais atvejais, kai yra tiesioginis neteisėtų veiksmų ir prašomos priteisti žalos ryšys, bet ir nustačius netiesioginį priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Jeigu nustatoma, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos ir yra konstatuotas Konvencijos pažeidimas proceso prieš kaltinamąjį metu, dėl vykdyto prieš jį baudžiamojo proceso jis negali patirti turtinių praradimų, todėl ir išlaidos, turėtos advokato (gynėjo) pagalbai apmokėti, turėtų būti atlyginamos, konstatavus proceso prieš kaltinamąjį pažeidimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010).
Neteisėti veiksmai, šiuo atveju nepakankamas rūpestingumas ir atsakingumas vadovaujant ikiteisminiam tyrimui, nevisapusiškas duomenų ištyrimas, ir to nulemtas tiek paties tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme nepateisinamas uždelsimas, yra konstatuoti, todėl, teisėjų kolegijas vertinimu, remiantis teismų praktikoje esančiais išaiškinimais, ieškovas visiškai pagrįstai kaip patirtą turtinę žalą prašė priteisti advokatui, atstovavusiam ieškovą baudžiamajame procese, sumokėtas sumas. Apelianto nurodyta kasacinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2014 šiuo atveju negalima vadovautis, kadangi atsakovo iš nutarties cituoti išaiškinimai nebuvo susiję su pernelyg ilgu baudžiamuoju procesu ir tuo kaltinamajam padaryta žala, priešingai, minėtoje byloje beveik visus (išskyrus suėmimą) ikiteisminio tyrimo institucijų, prokuroro ir teismo veiksmus proceso metu (kaltinimų kasatoriui pakeitimą, proceso trukmę) teismai pripažino teisėtais.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo naikinti ar keisti sprendimo dalį dėl 1 737,72 Eur turtinės žalos ieškovui iš atsakovo priteisimo.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio
Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).
Kaip pažymima EŽTT praktikoje, pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą (pvz., Apicella v. Italy, no. 64890/01, judgment of 29 March 2006, § 93), kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena (pvz., Guillemin v. France, no. 19632/92, judgment of 21 February 1997, § 63).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl per ilgo baudžiamojo proceso atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo, be bendrųjų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, taikytini ir specifiniai tokiose bylose reikšmingi kriterijai: vertintina baudžiamojo proceso delsimo trukmė, asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumas, jam taikyti proceso metu teisių apribojimai, delsimo įtaka civilinėms teisėms ir pareigoms, taip pat tiek jo, tiek gynėjo elgesys užtrukusio proceso kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015).
Ieškovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, neatsižvelgė į tai, kad kasacinio teismo nutartyse, kuriomis rėmėsi teismas, nebuvo įrodinėjama, jog dėl atsakovo veiksmų ieškovams buvo pablogėjusi sveikata, tuo tarpu ieškovas savo neturtinę žalą grindžia ne tik užsitęsusiu baudžiamuoju procesu, bet ir sveikatos pablogėjimu bei su tuo susijusiomis aplinkybėmis, į kurias teismas neatsižvelgė.
Priešingai nei teigia ieškovas, iš skundžiamo sprendimo argumentų aiškiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovo pateiktus duomenis tiek apie ieškovo sveikatą iki ikiteisminio tyrimo pradžios, tiek jo metu, bei dar vėliau, ir, nustatydamas atlygintinos žalos dydį, akcentavo ta aplinkybė, jog su baudžiamuoju procesu susijusios neigiamos emocijos bei išgyvenimai tikėtinai galėjo turėti įtakos ieškovo sveikatos pablogėjimui.
Tačiau įvertinęs visą bylos medžiagą, teismas priėjo visiškai pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog miokardo infarktas ieškovui įvyko tik dėl ieškovo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo. Bylos duomenys liudija, kad ieškovas turėjo rimtų problemų su sveikata dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios (nuo 2008 metų serga padidinto kraujospūdžio liga, vėliau (nuo 2009 metų) ir su širdies nepakankamumu, jam diagnuozuotas cukrinis diabetas, išeminė nefropatija, chroninis inkstų nepakankamumas, kairiojo inksto akmenligė), taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui negali būti perkelta visa atsakomybė už ieškovo ligos atsiradimą ir, tuo labiau, jos sukeltas pasekmes, kaip antai ieškovo apeliaciniame skunde akcentuotas patiriamas išlaidas vaistams įsigyti, jo netektą galimybę įsidarbinti (dėl nustatyto mažo darbingumo procento), būtinumą nuolat lankytis pas šeimos gydytoją ir kitose sveikatos priežiūros įstaigose, tuo labiau, kad skirtingai nei interpretuoja apeliantas, byloje nebuvo konstatuota, jog pats ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, bet nustatytas tik nepagrįstas proceso uždelsimas.
Remiantis pirmiau nurodytais argumentais, pažymėtina ir tai, kad ieškovas visiškai nepagrįstai skaičiuoja, jog jam už kiekvieną nepagrįsto persekiojimo dieną priteista tik 0.85 Eur kompensacija, kuri žemina jo orumą. Kaip minėta, pats ikiteisminio tyrimo pradėjimo ieškovo atžvilgiu faktas nebuvo pripažintas neteisėtu, bet buvo nustatytas nepateisintas proceso užsitęsimas (ir apeliantas tos dalies sprendimo neginčijo), todėl, kaip teisingai pastebėjo atsakovas, pažeidimas proceso trukmės prasme konstatuotas ne nuo pat pirmos iki paskutinės baudžiamojo proceso dienos, todėl ir kompensacijos dydis negali būti formaliai vertinamas dalinant žalos atlyginimo dydį iš baudžiamojo proceso trukmės dienų, kaip kad tai padarė ieškovas. Be to, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamasis procesas truko tik 17 mėnesių, ikiteisminis tyrimas, nors ir buvo per ilgas, vis dėlto neviršijo maksimalaus leidžiamo termino, bei į tai, jog 2,5 mėnesių iš nurodyto proceso laiko ieškovas sirgo, vienas teismo posėdis mėnesiui buvo atidėtas dėl ieškovo negalėjimo atvyki į posėdį ir kt., yra sąžiningas, protingas bei atitinkantis kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007, – procesas truko 5 metus ir 10 mėn.; atsižvelgiant į bylos aplinkybes, priteista 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009, – ikiteisminis tyrimas truko daugiau kaip 4 metus, atsižvelgiant į paties pareiškėjo elgesį, nesiekiant spartaus proceso, priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2009 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009, – proceso trukmė – 8 metai, priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2010 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010, – proceso trukmė beveik 3 metai, priteista 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2010, – vertintas 4 metai ir 9 mėn. proceso laikotarpis, priteista 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti; taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).
Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog išteisinamasis nuosprendis taip pat vertintinas kaip tam tikra satisfakcija ieškovui, nes būtent pats išteisinamojo nuosprendžio priėmimo faktas atstato pradėto tyrimo suterštą reputaciją, ieškovo minėtą įvaizdį aplinkinių žmonių akyse.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad ieškovas, savo apeliaciniame skunde teigdamas, jog teismas pažeidė proceso sąžiningumo ir teisingumo principus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo ir tyrimo taisyklių, pažeidė motyvavimo pareigą, iš esmės pats nepateikia jokių šiuos teiginius objektyviai pagrindžiančių argumentų bei įrodymų, o remiasi tik bendro pobūdžio deklaratyviais pasvarstymais, be kita ko apie tai, kad prokuratūra neatsiprašė ieškovo, jog teismas nepasisakė kaip išteisinamasis nuosprendis kompensavo patirtas, bet neįvardytas išlaidas ir pan. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie ieškovo deklaratyvūs teiginiai neturi teisinės reikšmės neturtinės žalos dydžio pagrįstumui įvertinti, todėl plačiau dėl jų nebepasisako. Be to, akcentuotina, kad vien tik ta aplinkybė, jog ieškovo pozicija dėl tam tikrų byloje esančių aplinkybių vertinimo nesutampa su teismo padarytomis išvadomis, savame nereiškia, kad procesas yra nesąžiningas ar neteisingas, arba sprendimas nepakankamai motyvuotas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, neturi nei teisinio, ne faktinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisingo žalos atlyginimo principą.
Remdamasi pirmiau išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.
Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmestas, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos sumokant advokatui už apeliacinio skundo surašymą, nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovui nepriteisiamos ir išlaidos, patirtos sumokant advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, kadangi ieškovas nepateikė šių išlaidų patyrimo faktą bei dydį patvirtinančių įrodymų (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.