Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovė nurodė, kad pagal verslo partnerių skundus 2000 metais jai buvo iškelta baudžiamoji byla, ji be teismo sprendimo 2001 m. balandžio 10 d. buvo suimta ir iki verslo partnerių piniginių reikalavimų patenkinimo uždaryta į Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato areštinę. Ieškovės teigimu, dėl sulaikymo ji patyrė stresą ir psichologinį šoką, todėl naktį iš 2001 m. balandžio 10-osios į 2001 m. balandžio 11-ąją areštinėje–daboklėje jai pablogėjo sveikata ir ji buvo išvežta į Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninę, kurioje jai konstatuota situacinė reakcija. Ieškovė nurodė, kad ši reakcija jai sukėlė sunkų psichinės sveikatos sutrikimą, nors iki baudžiamojo persekiojimo ji buvusi psichiškai sveika. Ieškovės teigimu, valstybės įstaigos veiksmai, kuriais jai buvo atimta laisvė ir ji buvo uždaryta areštinėje–daboklėje, buvo neteisėti, nes nebuvo nė vienos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija), iš dalies pakeistos Protokolu Nr. 11, su papildomais Protokolais Nr. 1, 4, 6 ir 71,2, 5 straipsnyje nurodytos sąlygos, kuriai esant valstybė turi teisę asmeniui atimti laisvę.

Ieškovė pažymėjo, kad neteisėtas laisvės atėmimas sukėlė sveikatos sutrikimus, kančias ir pažemino jos orumą, taip buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, o atėmus laisvę dėl, verslo partnerių teigimu, netinkamos sutartinės prievolės vykdymo, buvo pažeistas Konvencijos Protokolo Nr. 4 1 straipsnis. Ieškovė taip pat nurodė, kad dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų iki 2004 metų ji sunkiai sirgo, tačiau valstybės pareigūnai užkirto kelią jai gintis teisme ir prievarta neteisėtai atėmė laisvę – pritaikė stacionarų stebėjimą psichiatrinėje ligoninėje. Ieškovės teigimu, stacionariam stebėjimui į Rokiškio psichiatrijos ligoninę 2004 m. balandžio 16 d. ji buvo paguldyta neįsiteisėjus 2004 m. balandžio 13 d. nutarčiai, atimant teisę skųsti šią nutartį, priimtą jai nedalyvaujant. Ieškovė pažymėjo, kad šioje ligoninėje buvo gydoma nuo 2004 m. balandžio 16 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. ir po to buvo perkelta į VšĮ Panevėžio ligoninės Psichosomatinį skyrių, teisėjui A. M. vienvaldiškai priėmus tokį sprendimą.

Ieškovė teigia, kad šiais pažeidimais jai buvo padaryta didelė žala: ji kentėjo dėl to, jog buvo paguldyta į psichiatrinę ligoninę ir izoliuota nuo visuomenės, buvo veikiama vaistais, negalėjo gintis, laisvai, nestebima pašalinių susitikti su advokatu, tartis su juo dėl gynybos, laisvai bendrauti su šeima ir dirbti. Ieškovės teigimu, nustatant stacionarų stebėjimą, teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 10, 208 straipsnius, jos kaltę padarius nusikaltimus nustatė jai nedalyvaujant, taip atėmė teisę gintis nuo kaltinimo, užduoti klausimus liudytojams, kviesti ir apklausti liudytojus.

Ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai 2005 m. vasario 11 d. nutartimi skyrė teismo psichiatrinę ir vėl – stacionarinę – ekspertizę, kuri Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartimi pripažinta neteisėta. Ieškovė nurodė, kad šie pažeidimai padarė didelę žalą, nes ji vėl buvo izoliuota nuo visuomenės ekspertizei, dėl to išgyveno, turėjo rūpintis, kad apeliacinės instancijos teismas panaikintų neteisėtą nutartį. Ieškovė pažymėjo, kad, atlikus psichiatrinę ekspertizę, pareigūnė N. M. 2005 m. gegužės 30 d. raštu pranešė teismui, kad J. K. yra psichiškai sveika, tačiau jos kaltumo klausimą baudžiamojoje byloje ir toliau nagrinėjo tas pats teisėjas. Ieškovės nuomone, teisėjas A. M. negalėjo būti objektyvus ir nešališkas, nes jis keletą kartų buvo nusprendęs, kad jai turi būti taikoma prievartos priemonė – stacionarinis stebėjimas psichiatrinėje ligoninėje. Ieškovė nurodė, kad nors vėliau aukštesnės instancijos teismai pripažino, jog teisėjas neteisingai kvalifikavo jos veiksmus, tačiau vadovavosi šio teisėjo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Ieškovės teigimu, teisėjas dirbo kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas, todėl pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą negalėjo nagrinėti bylos iš esmės. Taip buvo pažeista ieškovės teisė į teisingą nešališką teismą, teisė į gynybą, patirta didelės neturtinės žalos, buvo neteisėtai pripažinta padariusi sunkų nusikaltimą, dėl to išgyveno, buvo pažeminta, turėjo nepatogumų ir rūpesčių, reikėjo gaišti laiką ginant savo teises aukštesnės instancijos teismuose ir leisti lėšas advokato pagalbai apmokėti.

Ieškovė nurodė, kad, Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 28 d. nuosprendžiu pripažinus ją kalta pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalį, verslo partneriams buvo priteistas turtinės žalos atlyginimas, o Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutartimi patenkinus jos apeliacinio skundo dalį dėl civilinio ieškinio, klausimas dėl civilinio ieškinio buvo perduotas nagrinėti civlinio proceso tvarka; kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. sausio 16 d. nutartimi iš dalies patenkino J. K. kasacinį skundą, panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, konstatavęs, jog byla apeliacinės instancijos teisme nebuvo išsamiai išnagrinėta; kad Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 28 d. nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau šis teismas pripažino, kad ji padarė nusikalstamą veiką ir kartu suteikė teisę į civilinį ieškinį verslo partneriams. Ieškovė, manydama, kad Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi nepagrįstai buvo pripažinta kalta padariusi nusikaltimą ir kad minėta nutartimi teismas pažeidė teisės normas ir ieškovės teises, kasaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kuris 2007 m. gruodžio 4 d. nutartimi atmetė jos skundą ir toliau tęsė pažeidimus, t. y. sprendė, kad ji yra padariusi nusikaltimą, nustatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Ieškovė pažymėjo, kad šį sprendimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija padarė nepaisydama to, kad dėl ieškovės baudžiamasis persekiojimas jau buvo nutrauktas dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties. Ieškovės teigimu, neužtikrindama veiksmingos jos teisių gynybos, toliau neteisėtai persekiodama ieškovę ir pripažindama, kad dėl jos procesas buvo teisėtas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, kaip galutinė Lietuvos Respublikos teisminė institucija, ne tik pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bet ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnį bei Europos Tarybos Statuto 3 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija taip pažeidė ir Konvencijos 18 straipsnį bei Konvencijos 6 straipsnį, nes teisėjų kolegijos nutartimi (jos dalimi, kuria ieškovė pripažįstama įvykdžiusi nusikaltimą) tęsė ankstesniais sprendimais septynerius metus trukusį baudžiamąjį jos persekiojimą, kurio metu jai buvo taikomos gausios bei neproporcingai sunkios ir didelę žalą padariusios sankcijos, taip pat vyko teismo posėdžiai, nesuteikiant jai teisės juose dalyvauti.