Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.7.1; 1.1.8.7.13; 1.1.8.10.5; 1.2.14.3.2.1; 2.4.2.1; 2.4.6.1

2024 m. sausio 23 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Č. ir nuteistojo A. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalyje (BK 2007 m. birželio 28 d. redakcija, Žin., 2007, Nr. 81-3309) ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi D. Č. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, su Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityta atlikta bausmė pagal Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendį.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo D. Č. sulaikymo dienos, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį.

Nuspręsta D. Č. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti;

A. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (BK 2007 m. birželio 28 d. redakcija, Žin., 2007, Nr. 81-3309) ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi A. S. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityta atlikta bausmė pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. S. sulaikymo dienos, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį.

Nukentėjusiosios Z. B. pareikštas 1725 Eur civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir priteista solidariai iš D. Č. ir A. S. 1725 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai dvidešimt penki eurai) nukentėjusiosios Z. B. naudai.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktinių įrodymų klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. Č. ir A. S. pripažinti kaltais pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad įvykdė plėšimą įsibrovę į patalpą, o būtent: iš anksto susitarę ir veikdami kartu, 2022 m. liepos 11 d. apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini), pro neužrakintas duris įsibrovė į Z. B. priklausantį gyvenamąjį namą, kuriame A. S. nuo virtuvėje buvusio stalo paėmė peilį, laikė jį rankoje, reikalavo iš Z. B. atiduoti pinigus, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, t. y. pasakydamas „bus blogai“, jei nebus vykdomi jų reikalavimai, o nukentėjusiajai Z. B. padavus 200 eurų, A. S. iš spintelės pasiėmė dar vieną 5 eurų kupiūrą, bei iš spintelėje buvusios piniginės paėmė dar dvi kupiūras po 10 eurų, o D. Č. tuo metu apieškojus Z. B. namus ir svetainėje radus, bei paėmus pinigus – 1500 eurų, bendrais veiksmais pagrobė nukentėjusiosios Z. B. turto už 1725 eurų.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Č. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendį ir priimti kitą sprendimą, be to, prašo atlikti papildomą įrodymų tyrimą apklausiant pagrindinį liudytoją M. D..

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Nurodo, kad pagal byloje surinktą informacija jie su nukentėjusiąja Z. B. buvo pažįstami ir tik todėl atėjo pas ją, dėl jos anūko M. D., kuris buvo apeliantui skolingas ir pasakė, kad pinigus paliko pas savo močiutę. Dėl to, kad Z. B. anūkas M. D. yra išvykęs į (duomenys neskelbtini) ir kurį laiką su niekuo nebendrauja, ir įvyko ši konfliktinė situacija. Taip pat nurodo, kad Lietuvoje įsibrovimas yra neteisėtas, kai į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją patenkama be formalaus pagrindo, neturint teisėto intereso, teisės ten įeiti, o neteisėtumas reiškia, kad kaltininkui į patalpą draudžiama įeiti be tam tikro leidimo. Veika nebus kvalifikuojama kaip įsibrovimas, jei asmeniui nedraudžiama būti tam tikrose patalpose, todėl mano, jog nusikalstama veika pagal BK 180 straipsnio 2 dalį jam yra inkriminuota neteisingai.

2.2. Teigia, jog ikiteisminio proceso metu bei teismo metu apeliantas savo kaltės nepripažino bei jo reikalavimas apklausti pagrindinį liudytoją M. D. buvo ignoruojamas. Neapklausus šio liudytojo, teisingo teismo sprendimo priimti negalima. O esant aplinkybėms, dėl kurių liudytojo M. D. teismas negalės apklausti, prašo teismo priimant sprendimą vadovautis byloje apelianto pateiktais parodymais kaip pagristais.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę paskiriant bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba taikyti BK 75 straipsnio 3 dalį ir iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, kadangi dalį bausmės jau yra atlikęs.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

3.1. Mano, kad nuosprendis yra neteisingas, jam paskirta bausmė yra neteisinga ir per griežta, o priimdamas nuosprendį teismas neatsižvelgė į apelianto asmenybės vertinimą, kad jis, būdamas laisvėje, susirado darbą, dirba, keičia gyvenimo būdą ir nenusikalsta, todėl mano, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą švelninti skiriamą bausmę.

3.2. Teigia, kad nors teismas priimtame teismo nuosprendyje nurodė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad apeliantas prisipažino, nuoširdžiai gailisi ir padėjo atskleisti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tačiau mano, kad visiškai nepagrįstai jam skyrė tokią griežtą, su realiu laisvės atėmimu susijusią, bausmę, kadangi paskiriant tokią griežtą bausmę ir atskyrus jį nuo darbo, šeimos ir visuomenės, tai neigiamai paveiks apelianto tiek socialinius ryšius, tiek darbo santykius, tiek apsunkins padarytos nukentėjusiajai žalos atlyginimą.

3.3. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu apeliantas stengėsi, susirado darbą ir dar tik kelias dienas buvo pradėjęs dirbti, todėl neturėjo realios galimybės atlyginti bent dalį nukentėjusiajai padarytos turtinės žalos. Šiuo metu jis toliau dirba, išlaiko šeimą – mažametį vaiką, ir gavęs atlyginimą planuoja atlyginti nukentėjusiajai padarytos turtinės žalos dalį, todėl mano, kad teismas, paskirdamas jam bausmę – realų laisvės atėmimą, nepagrįstai nesvarstė galimybės, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti bausmės vykdymą, kadangi dalį realaus laisvės atėmimo jau yra atlikęs.

4. Atsiliepimų į nuteistųjų D. Č. ir A. S. apeliacinius skundus negauta.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras Egidijus Timonis prašė nuteistojo D. Č. apeliacinį skundą atmesti, dėl A. S. apeliacinio skundo prašė spręsti teismo nuožiūra, nuteistojo D. Č. gynėjas advokatas Algirdas Zakrasas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis A. S. ir Sofija Kručienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo D. Č. ir nuteistojo A. S. apeliaciniai skundai atmetami

6. Pagal bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

7. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis D. Č. nepripažįsta savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, jog jo reikalavimas apklausti pagrindinį liudytoją M. D. buvo ignoruojamas. Nuteistasis A. S. teigia, kad savo kaltę pripažįsta visiškai, nuoširdžiai gailisi ir yra įsitikinęs, jog jam paskirta bausmė yra per griežta, todėl prašo ją sušvelninti neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės arba paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio motyvus, nuteistojo D. Č. ir nuteistojo A. S. apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai dėl D. Č. nuteisimo ir nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai netaikyto laisvės atėmimo bausmės atidėjimo instituto pagal BK 75 straipsnio nuostatas yra nepagrįsti. Todėl skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas, apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl nuteistojo D. Č. kaltės pagal BK 180 straipsnio 2 dalį

9. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007 m. birželio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, prieitinų vertinant įrodymus. Tai, kad apeliantas byloje surinktus įrodymus vertina kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas manyti, kad teismo išvados yra nepagrįstos, neatitinka bylos aplinkybių ar byloje priimtas nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas neišsamiai ištyrus byloje surinktus įrodymus, o teismo išvados prieitos remiantis prielaidomis.

10. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat iš nuosprendžio matyti, kad teismas apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką grindė būtent byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais duomenimis, t. y. vertino paties nuteistojo D. Č., kito nuteistojo A. S. bei nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus. Be to, nuosprendyje teismas išdėstė nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, priėjo išvadą dėl D. Č. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir dėl jų skundžiamame nuosprendyje pateikdamas išvadas ir motyvus, BPK 20, 301 straipsnių nuostatų nepažeidė.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad įvyko nesusipratimas, kadangi nuteistasis D. Č. buvo pažįstamas su nukentėjusiąja ir pas ją atėjo dėl jos anūko M. D., todėl apeliantui neteisingai buvo inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Taip pat teigiama, jog nuteistojo D. Č. reikalavimas apklausti pagrindinį liudytoją M. D. buvo ignoruojamas. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. Č. parodymus duoti atsisakė, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pažįsta M. D. ir maždaug prieš vienerius metus, tikslaus laiko pasakyti negali, jis M. D. iš Šiaulių miesto du ar tris kartus vežė pas jo močiutę, kuri gyvena už (duomenys neskelbtini). Tikslaus adreso jis nepamena, kelią, kur važiuoti, jam rodė M. D.. Į namo vidų, kur gyvena M. D. močiutė, jis užėjęs nebuvo (3 t., b. l. 87-89). Taip pat D. Č., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad jis nepažįsta Z. B., bet žino, kad ji yra D. močiutė (3 t., b. l. 100-103). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo motyvas, jog nuteistasis D. Č. pažįsta nukentėjusiąją Z. B., todėl galėjo užeiti pas ją į namus, yra laikytinas gynybine versija, kadangi, kaip rodo anksčiau aptarti paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, ikiteisminio tyrimo pareigūnams jis nurodė priešingas aplinkybes.

13. Taip pat iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo T. G. 2022 m. lapkričio 16 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo telefonu susisiekta su M. D., kuris nurodė, kad D. Č. buvo žinoma apie tai, kad pas M. D. močiutę Z. B. bus padėta grynųjų pinigų, kadangi 2022 m. balandžio mėnesį M. D. kartu su D. Č. juos ten nuvežė (3 t., b. l. 38-40). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, D. Č. prašė iškviesti M. D. ir prokuroras įsipareigojo per policiją bandyti gauti M. D. kontaktus, tačiau to padaryti nepavyko (5 t., b. l. 70-75). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei teigia apeliantas savo apeliaciniame skunde, jo prašymas apklausti M. D. nebuvo ignoruojamas ir liudytojo apklausa teisme nebuvo atlikta dėl objektyvių priežasčių.

14. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. S. parodė, kad 2022 m. liepos 10 d., apie 18.00-19.00 val. pas jį prie jo namų adresu (duomenys neskelbtini) buvo atvykęs vienas pats D. Č.. D. Č. tą dieną t. y. 2022 m. liepos 10 d. kalbėjosi su A. S. ir jam pasiūlė, kad „davai darom tą varkę, kur buvau siūlęs prieš mėnesį“. A. S. D. Č. paklausė kokią „varkę“, o D. S. atsakė, kad tą pačią, kur prieš mėnesį laiko buvo siūlęs dėl pinigų. Jis suprato, kad D. kalbėjo apie 10 000 eurų, kuriuos reikėjo paimti iš senyvo amžiaus močiutės. D. jam pasakojo, kad jo draugas pardavė (duomenys neskelbtini) butą ir gautus pinigus kartu su draugu nuvežė ir padėjo pas tą draugo močiutę. D. jam minėjo, kad jo draugo močiutė gyvena (duomenys neskelbtini). Jis D. dar paklausė, ar reikia kažką su savimi pasiimti, tai D. jam pasakė, kad pasiimtų pirštines, akinius ir kepurę. Nuvykus prie sodybos dar maždaug apie 1 valandą stebėjo, ar kas nors atvyksta į tą sodybą, kas ateina, kas išeina, vienas kitą įkalbinėjo ar eiti į namo vidų, ar neiti. Tada D. nusprendė, kad reikia eiti į namo vidų, ir abu kartu nuėjo. (4 t., b. l. 48-52). Nuteistasis A. S. savo parodymus patvirtino ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ir teisminio nagrinėjimo metu, taip pat nuosekliai apibūdino įvykio aplinkybes 2023 m. vasario 28 d. parodymų patikrinimo vietoje metu (4 t., b. l. 10-33). A. S. parodymus patvirtina ir nukentėjusioji Z. B., iš esmės nurodžiusi analogiškas įvykio aplinkybes, todėl teisėjų kolegija pagrindo abejoti nuteistojo A. S. parodymais neturi pagrindo. Taip pat liudytojas K. G. parodė, kad, kad jis iš M. D. 2022 metų kovo mėnesį, tikslios dienos nepamena, įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Už šį butą jis M. sumokėjo 6000 eurų grynais. Po to, kai jam sumokėjo pinigus, M. jam sakė, kad dalį pinigų jis pasidės pas savo močiutę, kuri gyvena (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 123-126). Kad nuteistajam D. Č. buvo žinoma apie tai, kur M. D. laiko už buto pardavimą gautus pinigus, patvirtina ir pats nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodydamas, jog M. D. buvo apeliantui skolingas ir pasakė, kad pinigus paliko pas savo močiutę. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos padaryta išvada, jog D. Č. buvo žinomas nukentėjusiosios gyvenamosios vietos adresas ir kur buvo laikomi pinigai, nes iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietos apžiūros metu fotonuotraukomis yra užfiksuotas svetainės kambario vaizdas, kuriame matyti kambario tvarkinga aplinka, daiktai nėra išvartyti ar išmėtyti. Tai taip pat paneigia D. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad tikslaus Z. B. gyvenamosios vietos adreso jis nepamena, kelią, kur važiuoti, jam rodė M. D.. Kad D. Č. buvo žinoma pinigų buvimo vieta patvirtino ir nukentėjusiosios Z. B. įgaliotas atstovas V. B., parodęs, kad jo mamos anūkas yra M. D., jis yra išvykęs į (duomenys neskelbtini), po įvykio jie bendravo žinutėmis, nes liudytojas parašė M. D., kad viskas įvyko per jo liežuvį, kadangi buvo gyręsis, kad pas jo mamą (M. D. močiutę) padėti pinigų buvo atvažiavęs kartu su D. Č. (5 t., b. l. 22-25).

15. Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 2007 m. birželio 28 d. redakcija, Žin., 2007, Nr. 81-3309) baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, svarbu nustatyti tyčios susiformavimo momentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, visų aukščiau aptartų aplinkybių visuma – nuteistojo A. S. parodymai, kuriuose jis parodė, kad D. S. jau prieš mėnesį iki įvykio kalbėjo apie tai, kad planuoja apiplėšti senyvą močiutę, nukentėjusiosios parodymai, sutampantys su nuteistojo A. S. parodymais, liudytojo K. G. parodymai, kuriuose jis patvirtino, jog M. D. sakė už buto pardavimą gautus pinigus vešiąs pas močiutę Z. B., nukentėjusiosios įgalioto atstovo parodymai, kad M. D. pinigus pas močiutę atvežė kartu su nuteistuoju D. Č. – patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog D. Č. iš anksto suplanavo apiplėšti nukentėjusiąją Z. B. ir tam pasikvietė bendrininką A. S.. Pripažindamas D. Č. kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, įvertino juos pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai apelianto veiksmuose nustatė visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, taip pat kruopščiai išanalizavo nusikalstamos veikos mechanizmą, tyčios susiformavimo momentą. Nuteistasis D. Č. žinojo, kad neturi teisės įeiti pas nukentėjusiąją į namus, iš anksto suplanavo įsibrovimą ir jam ruošėsi. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, jog kol nuteistasis D. Č. svetainėje ieškojo paslėptų pinigų, jo bendrininkas A. S. grasino nukentėjusiajai reikalaudamas pinigų, rankose laikydamas peilį, ir taip sudarydamas realų nukentėjusiosios manymą, kad jos atžvilgiu gali būti panaudotas smurtas ir taip atimdamas nukentėjusiosios galimybę priešintis. Todėl pripažinti, kad nusikalstama veika pagal BK 180 straipsnio 2 dalį D. Č. yra inkriminuota neteisingai, kaip apeliaciniu skundu teigia nuteistasis D. Č., nėra jokio pagrindo.

Dėl nuteistajam D. Č. paskirtos bausmės

16. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtų bausmių individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog prašoma nuteistąjį D. Č. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam D. Č. paskirtos bausmės.

17. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistajam D. Č. galutinę bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

18. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. Č. bendrininkų grupėje padarė vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis, 180 straipsnio 2 dalis), šią nusikalstamą veiką D. Č. padarė būdamas teistas 3 kartus, po jos padarymo teistas dar 1 kartą (3 t., b. l. 126-132), daug kartų baustas administracine tvarka (3 t., b. l. 147-152). Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau pagrįstai nustatė dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas ir bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 13 punktai). D. Č. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamųjų posėdžių metu savo kaltės dėl jam inkriminuoto sunkaus nusikaltimo padarymo nepripažino, savo elgesio kritiškai nevertino, teismui teikė tik gynybines versijas, kurios nebuvo patvirtintos nei liudytojų parodymais, nei kitais byloje surinktais duomenimis. Nuteistasis D. Č., veikdamas kartu su nuteistuoju A. S., prieš patekdamas į nukentėjusiosios namą, pasiruošė nusikalstamos veikos padarymui, apsirūpino akiniais nuo saulės, pirštinėmis, stebėjo aplinką, aptarė veikos padarymo aplinkybes, žinojo, kad name gyvena senyvo amžiaus žmogus, apie 1 valandą laiko stebėjo, ar niekas name nesilanko. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai parodo padidintą nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį.

19. Pirmosios instancijos teismas, nuteistajam D. Č. pagrįstai paskyręs BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jos dydį nustatė mažesnį nei minėto straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Pagal teismų praktiką, bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-456/2013, 2K-126-693/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 3 metams savo rūšimi ir dydžiu nėra per griežta, kadangi būtent tokia bausme bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo D. Č. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Taigi, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik pirmosios instancijos teismo nustatytos trukmės laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės tikslus ir įgyvendina teisingumo principą.

20. BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nesprendė ir neaptarė galimybės taikyti/netaikyti BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Todėl dėl BK 75 straipsnio taikymo plačiau pasisakys apeliacinės instancijos teismas.

21. Skundžiamu nuosprendžiu D. Č. pripažintas kaltas padaręs vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai ir jam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 5 metų – 3 metai. Pagal BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad D. Č. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Be to, po šios nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis teistas dar vieną kartą už smurtinį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus D. Č. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Dėl nuteistajam A. S. paskirtos bausmės

22. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau prašo neskirti bausmės, susijusios su laisvės atėmimu. Teigia, jog priimdamas nuosprendį teismas neatsižvelgė į apelianto asmenybės vertinimą, kad jis, būdamas laisvėje, susirado darbą, dirba, keičia gyvenimo būdą ir nenusikalsta, todėl mano, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą švelninti skiriamą bausmę, mano, kad paskiriant tokią griežtą bausmę ir atskyrus jį nuo darbo, šeimos ir visuomenės, tai neigiamai paveiks apelianto tiek socialinius ryšius, tiek darbo santykius, tiek apsunkins padarytos nukentėjusiajai žalos atlyginimą. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę laisvės atėmimą nuteistajam A. S., baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

24. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. S. bendrininkų grupėje padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis, 180 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jų gailėjosi bei padėjo atskleisti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje bei būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 13 punktai). Baudžiamoje byloje esantys nuteistąjį neigiamai charakterizuojantys duomenys patvirtina, kad A. S. nusikalto ne atsitiktinai, nuteistasis yra linkęs nesilaikyti įstatymų. Nustatyta, kad nusikalstamas veikas apeliantas pradėjo daryti būdamas nepilnametis, pirmą kartą teistas 15 metų amžiaus, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo teistas 7 kartus, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo teistas 8 kartus, vyrauja teistumai už tyčinius smurtinius nusikaltimus žmogaus sveikatai (4 t., b. l. 91-100). Akivaizdu, kad nuteistojo teiginiai, jog jis keičia gyvenimą yra deklaratyvūs, iš ankstesnių teistumų A. S. tinkamų išvadų nedarė ir savo elgesio teigiama linkme nekoregavo. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl šeimos ir socialinių ryšių egzistavo ir iki nusikalstamos veikos įvykdymo, tačiau nuteistajam jos tuo metu neatrodė tokios svarbios. Įvertinęs visas šias aplinkybes ir tai, kad BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki 7 metų, pirmosios instancijos teismas nusprendė skirti A. S. bausmę laisvės atėmimą, jos dydį nustatant žymiai mažesnį nei sankcijos vidurkis (BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 3 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų, apeliantui paskirta bausmė laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams), kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra per griežta, atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą ir švelninti bausmę nėra pagrindo. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pagrįstai į paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, įskaityta atlikta bausmė pagal 2022 m. rugpjūčio 18 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendį, pakeistą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartimi – laisvės atėmimas 8 mėnesiams.

Dėl nuteistajam A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

25. Nuteistojo A. S. apeliaciniu skundu prašoma nuteistajam neskirti su realiu laisvės atėmimu paskirtos bausmės arba nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas.

26. Kaip minėta, BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nesprendė ir neaptarė galimybės taikyti/netaikyti A. S. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Todėl dėl BK 75 straipsnio taikymo plačiau pasisakys apeliacinės instancijos teismas.

27. Pagal BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 3 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tai priklauso nuo visų bylos aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimo, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, Nr. 2K-149/2011, Nr. 2K-488/2013, Nr. 2K-56/2014, Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K-194-942/2017)..

28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 3 dalyje numatytų formalių sąlygų egzistavimo, t. y. A. S. yra nuteistas už vieno sunkaus nusikaltimo padarymą, jam skirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 5 metų – 1 metai 6 mėnesiai. Tačiau šiuo atveju iš esmės spręstina, ar paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus jos dalies vykdymą. Baudžiamasis įstatymas nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai negali būti pasiekti šios bausmės dalies vykdymą atidedant.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nuteistajam A. S. jau ne kartą buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas: už nusikalstamą veiką, kurią padarė būdamas nepilnametis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 92 straipsnio nuostatomis, buvo atidėtas, vėliau laisvės atidėjimo institutas nuteistajam buvo taikytas dar du kartus. Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, už nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskirtos laisvės atėmimo bausmės 2 metams 3 mėnesiams vykdymas buvo atidėtas 3 metams, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu A. S. nusikalto ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme. Taip pat Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 12 d. nuteistajam A. S. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje, padarymą skirtos bausmės laisvės atėmimui 1 metams 4 mėnesiams vykdymas buvo atidėtas 1 metams 6 mėnesiams. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, nuteistasis A. S. nesilaikė bausmės vykdymo atidėjimo metu paskirtų pareigų ir pasirinko vėl nusikalsti. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų A. S. parodymų, kuriuos jis patvirtino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, matyti, jog, nuvykus prie nukentėjusiosios gyvenamosios vietos, jis siūlė nuteistajam D. Č. sėsti į mašiną ir važiuoti namo, tačiau to nepadarė (4 t., b. l. 48-52). Vadinasi, nuteistasis A. S. įvertino galimybę nevykdyti nusikalstamos veikos, tačiau sąmoningai pasirinko ja nepasinaudoti. Taip pat iš parodymų matyti, jog nors nuteistasis A. S. teigė, jog su nuteistojo D. Č. pasiūlymu apiplėšti nukentėjusiąją jis sutiko todėl, kad buvo sunki finansinė padėtis, tačiau, kaip pats parodė, dalį gautų pinigų – apie 200 Eur – jis po nusikalstamos veikos padarymo pralošė kazino (4 t., b. l. 48-52). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai parodo lengvabūdišką ir atsainų nuteistojo A. S. požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgus į nuteistojo asmenybę, nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, į tai, kad A. S. anksčiau paskirtos bausmės ir ne kartą taikytas bausmės vykdymo institutas prevencinio poveikio nepadarė, BK 75 straipsnio nuostatos jam netaikytos pagrįstai.

30. Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija spendžia, jog pirmosios instancijos teismas, pripažinęs D. Č. ir A. S. kaltais pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir už šią nusikalstamą veiką paskyręs jiems laisvės atėmimo bausmes bei netaikydamas BK 75 straipsnio nuostatų, priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

31. Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo.

32. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2024 m. sausio 8 d. pažymą Nr. APD-2024-00201, kuria prašoma priteisti valstybei iš D. Č. 168,75 eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokato Algirdo Zakraso suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (5 t., b. l. 162). Taip pat Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2024 m. sausio 9 d. pažymą Nr. APD-2024-00300, kuria prašoma priteisti valstybei iš A. S. 212,50 eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjos advokatės Sofijos Kručienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (5 t., b. l. 168).

33. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

34. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

35. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendį apskundė nuteistasis D. Č. ir nuteistasis A. S.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistieji patys gynėjų nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutartimis (5 t., b. l. 157, 158) nuteistajam D. Č. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas advokatas Algirdas Zakrasas, nuteistajam A. S. buvo paskirta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkta gynėja advokatė Sofija Kručienė. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo D. Č. ir nuteistojo A. S. apeliacinius skundus atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad apeliantai yra darbingo amžiaus, byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių jų sunkią turtinę padėtį, išieškoti prašomos sumos nėra neproporcingai didelės bylos apimčiai ir sudėtingumui, vadovaudamasi protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą D. Č. ir A. S. apeliacinės instancijos teisme yra tenkinami visiškai.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. Č. ir nuteistojo A. S. apeliacinius skundus atmesti.

Išieškoti iš D. Č. 168,75 Eur (šimtą šešiasdešimt aštuonis eurus 75 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai.

Išieškoti iš A. S. 212,50 Eur (du šimtus dvylika eurų 50 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai.