Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Maškevičienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo T. J. ir atsakovės I. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1359-1115/2023 pagal ieškovo T. J. ieškinį atsakovei I. G. dėl servitutų nustatymo ir kompensacijos už juos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos ir ribų

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

25. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinių skundų motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

26. Iš byloje esančių įrodymų teismai nustatė tokias faktines aplinkybes, jog ieškovas 2018 m. sausio 19 d. su Lietuvos Respublikos valstybe sudarė pastato – poilsio namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus r. sav., Šatrininkų sen., (duomenys neskelbtini), pirkimo– pardavimo sutartį. Ieškovui nuosavybės teise priklausantis pastatas stovi atsakovei priklausančiame žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame Vilniaus r. sav., Šatrininkų sen.

28. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovę per 30 dienų atstatyti statinio monolitinius betoninius laiptus, įskaitant laiptų aikštelę (1×1,45 m), kaip tai yra nurodyta pastato inventorizacinėje byloje; ginčo žemės sklype nustatė kelio servitutą, nurodytą matininko Š. L. sudarytame 2020 m. gruodžio 21 d. plane, apibrėžtą taškais 15, 16, 17, 30, 29, patekti į pastatą, taip pat statinio servitutą, Š. L. sudarytame 2020 m. gruodžio 21 d. plane apibrėžtą taškais 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 28, 29, 30, pastatui eksploatuoti, jį prižiūrėti ir juo naudotis; priteisė iš ieškovo atsakovei 576,93 Eur kompensaciją už servitutų nustatymą; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė ieškovui iš atsakovės 2 619 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovo – 26 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

29. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2022 m. kovo 15 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė iš atsakovės ieškovui bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. gruodžio 29 nutartimi, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės kasacinį skundą, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalis, kuriomis iš dalies patenkintas ieškovo T. J. reikalavimas dėl servitutų nustatymo, priteista piniginė kompensacija už servitutų nustatymą ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, bei Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 15 d. nutartį panaikino ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismui.

31. Taigi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iš naujo tik pagal ieškinio reikalavimą – atsakovei priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Šatrininkų sen., Vilniaus r. sav., nustatyti 22 kv. m ploto atlygintinį bendrą kelio servitutą, suteikiantį teisę tokiu keliu važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis juo kaip pėsčiųjų taku ieškovui ir jo nurodytiems asmenims, taip pat 168 kv. m ploto atlygintinį statinio servitutą, suteikiantį teisę eksploatuoti ieškovui ir jo nurodytiems asmenims priklausantį pastatą, unikalus Nr. 4197-9018-8230, su priklausiniais pagal į bylą pateiktą matininko Š. L. sudarytą 2020 m. gruodžio 21 d. planą, nustatant už visus servitutus 590,73 Eur kompensaciją atsakovei.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

32. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 straipsnio 1 dalis). Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4. 113 straipsnio 1 dalis).

33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015).

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019 18 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35. Ieškovas prašė atsakovei priklausančiame ginčo žemės sklype nustatyti 168 kv. m. ploto atlygintinį statinio servitutą, suteikiantį teisę eksploatuoti ieškovui ir jo nurodytiems asmenims priklausantį pastatą su priklausiniais, pagal į bylą pateiktą matininko Š. L. sudarytą 2020 m. gruodžio 21 d. planą. Jame prašomas nustatyti 168 kv. m. servitutas pažymėtas linijomis ir taškais 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 26, 27, 28, 29, 30.

36. Atsakovė pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prašė nustatyti 119 kv. m. ploto statinio servitutą, vadovaujantis 2021 m. kovo 31 d. UAB „G.M&Co“ matininko A. L. parengtu servituto nustatymo planu M 1:500 apibrėžtą taškais 15, 16, 17, 18, pastatui (viešpataujančiajam daiktui) eksploatuoti, jį prižiūrėti ir juo naudotis.

37. Antrą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovė prašė nustatyti 153 kv. m. ploto statinio servitutą, vadovaujantis UAB „G.M&Co“ matininko A. L. 2022 m. sausio 4 d. servituto nustatymo planu M1:500 pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (viešpataujantis daiktas), eksploatuoti, jį prižiūrėti ir juo naudotis.

39. Pirmosios instancijos teismas nustatė statinio servitutą, vadovaujantis atsakovės pateiktu 2022 m. sausio 4 d. planu.

40. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, jog nustačius pastato servitutą pagal UAB „G.M&Co“ matininko A. L. 2022 m. sausio 4 d. servituto nustatymo planą, ieškovo teisės bus žymiai apribotos, jis negalės naudoti savo turto pagal tiesioginę jo paskirtį. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.

41. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog ieškovui priklausantis pastatas (viešpataujantis daiktas) yra poilsio paskirties. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, – vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1 –713 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ numatyta, kad negyvenamieji pastatai pagal paskirtį skirstomi į pogrupius (7.1 papunktis): 7.13. Poilsio paskirties pastatai – pastatai skirti poilsiui (poilsio namai, turizmo centrai, kempingų pastatai, kaimo turizmo pastatai, vasarnamiai, medžioklės nameliai ir kiti poilsio pastatai). Taigi ieškovo įsigytas statinys kaip poilsio pastatas skirtas pasyviai veiklai.

42. Ieškovas teigia, jog pastatas skirtas ne tik poilsiui, bet ir mokslinei veiklai, todėl jam būtina iš pietinės namo pusės nustatyti didesnį servitutą, nes reikalinga įnešti ir išnešti pastate laikomą kilnojamąją poilsiui ir moksliniams tyrimams reikalingą techninę įrangą (skraidymo priemonių sparnai), ją išvežti ir parvežti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog ieškovas pastatą įsigijo ne tik jį naudoti poilsiui, bet ir mokslo tikslams, o kartu mokslui skirto inventoriaus ir įrangos saugojimui, kadangi jis atlieka mokslinius tyrimus, susijusius su aviacija, nėra esminė priežastis, dėl kurios atsakovės kaip žemės sklypo savininkės interesai turėtų būti nepagrįstai apriboti. Nepagrįsti ieškovo argumentai, jog didesnio ploto servitutas reikalingas, norint iškrauti lėktuvų dalis, kurios yra sandėliuojamos pastate. Pastatas, kaip jau minėta, yra poilsio paskirties, neskirtas lėktuvų dalių sandėliavimui, saugojimui, iškrovimui ir pan., todėl ieškovas negali turėti lūkesčių atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą naudoti savo moksliniams tyrinėjimams ar hobiams.

43. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas statinio plotą siejo su ieškovo prašomo nustatyti servituto plotu. Pirmiausia pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo argumentas susijęs su statinio bei prašomo nustatyti statinio servituto plotų santykiu, nebuvo esminis, kuriuo remiantis buvo nustatytas atsakovės siūlomas servitutas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog neracionalu bei neproporcinga nustatyti 33,93 kv. m. ploto statiniui 168 kv. m. ploto statinio servitutą iš esmės tik dėl ieškovo pageidavimo pastatą naudoti ne pagal paskirtį (kaip poilsio), o mokslinei veiklai bei su šia veikla susijusiai įrangai sandėliuoti. Kaip jau buvo paminėta anksčiau, servitutas nustatomas laikantis proporcingumo principo ir negali nepagrįstai varžyti atsakovės interesų.

45. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog atsakovės plane nėra išlaikyti būtini minimalūs priešgaisriniai 6–15 metrų atstumai, pažymėtina, jog ieškovas pripažįsta, jog jo siūlomame servituto nustatymo plane paminėti atstumai taip pat nėra išlaikyti. Taigi, šis ieškovo argumentas neturi teisinės reikšmės.

46. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog pastatui techniškai eksploatuoti ir prižiūrėti reikalingas mažiausiai 1,50 m atstumas nuo labiausia išsikišusios pastato dalies, pažymėtina, jog būtent tokio atstumo reikalingumą ieškovas grindė UAB „Drava“ eksperto G. K. 2021 m. spalio 24 d. konsultacine išvada. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog paminėta išvada yra tik konsultacinė, todėl neturi jokios privalomos įrodomosios reikšmės. Kaip matyti, minėtoje išvadoje nurodyta, jog pastatui techniškai eksploatuoti reikalinga 1,5 m pločio juosta aplink pastatą nuo labiausiai išsikišusios pastato konstrukcijos. Papildomai nurodyta, jog pastoliams pastatyti reikalinga apie 0,60 m pločio juosta, o medžiagoms atsinešti dar apie 0,90 m pločio juosta, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pastoliai montuojami ne atitraukus juos iki labiausiai išsikišusios pastato konstrukcijos, o prie pastato sienos (maksimalus atstumas tarp pastato sienos ir pastolių – 30 cm (Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos leidinys – „Pastolių surinkimo ir naudojimo vadovas https://www.vdi.lt/AtmUploads/PastoliuSurinkimoIrNaudojimoVadovas.pdf). Taigi maksimalus atstumas nuo pastato sienos, reikalingas pastoliams pastatyti, galėtų būti apie 0,90 m plius išvadoje nurodytas atstumas, reikalingas medžiagos susinešti - 0,90 m, iš viso 1,80 m nuo pastato sienos. Kadangi byloje ginčo nėra, jog atstumas nuo pastato sienos iki labiausiai išsikišusio konstrukcijos taško yra 0,90 m (UAB „Drava“ eksperto G. K. 2021 m. spalio 24 d. konsultacinė išvada), tai ieškovo prašomas nustatyti 1,50 m atstumas nuo statinio labiausiai išsikišusios konstrukcijos nėra būtinas. Atsakovės siūlomas 1 m atstumas nuo šios ribos yra pakankamas ieškovo nurodytiems techniniams darbams atlikti, kadangi pagal atsakovės siūlomą servituto nustatymo planą bendras atstumas nuo statinio sienos iki servituto ribos sudaro 1,90 m. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paminėtas atstumas taip pat yra pakankamas pastolių pasistatymui.

47. Ieškovo abejonės, jog tarp šalių yra užprogramuotas ginčas dėl to, jog atsakovės pateiktame servituto nustatymo plane nenurodytas atstumas nuo pastato sienos iki labiausiai išsikišusios pastato konstrukcijos, nepagrįstos. Kaip matyti iš atsakovės pateikto 2022 m. sausio 4 d. plano, jame labai aiškiai pažymėti servituto kraštų taškai bei atstumai tarp šių taškų (tarp taškų 15 ir 16 – 10,25 m; tarp taškų 16 ir 17 – 14,94 m; tarp taškų 17 ir 18 – 10,23 m; tarp taškų 18 ir 15 – 14,94 m). Taigi, esant aiškiai nurodytiems atstumams tarp servituto krašto taškų, bei punktyrine linija pažymėtam 1 m atstumui iki labiausiai išsikišusių pastato konstrukcijų, šalims negali kilti neaiškumų dėl servituto ribų. Įrodymų, jog atsakovės pateiktame servituto nustatymo plane kokie nors atstumai būtų neteisingai išmatuoti, nėra pateikta. Be to, kaip jau paminėta anksčiau, byloje ginčo nėra, jog atstumas nuo pastato sienos iki labiausiai išsikišusios konstrukcijos taško yra 0,90 m (UAB „Drava“ eksperto G. K. 2021 m. spalio 24 d. konsultacinė išvada).

48. Esant visoms anksčiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės siūlomas nustatyti statinio servitutas suteikia galimybę iš visų pusių prieiti prie poilsio pastato, statinio servituto rytinė dalis per visą statinio plotį ribojasi su viešuoju keliu, plane nustatytas 1 metro atstumas, matuojamas nuo labiausiai atsikišusios pastato konstrukcijos šiaurinėje, pietinėje ir vakarinėje pusėse, atitinka teisės aktų reikalavimus pastatui eksploatuoti, juo naudotis, remontuoti, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės siūlomas statinio servitutas yra racionalesnis bei labiau atitinkantis proporcingumo principus.

49. Ieškovas taip pat prašė nustatyti 22 kv. m. ploto atlygintinį bendrą kelio servitutą, suteikiantį teisę tokiu keliu važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis juo kaip pėsčiųjų taku ieškovui ir jo nurodytiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas netenkino šio ieškovo reikalavimo.

50. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovo pateiktoje UAB „Drava“ eksperto G. K. 2021 m. spalio 24 d. konsultacinėje išvadoje nurodyto argumento, jog poilsio paskirties pastatams minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius yra 1 vieta kiekvienam kambariui (numeriui). Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais.

51. Kaip matyti iš UAB „Drava“ eksperto G. K. 2021 m. spalio 24 d. konsultacinės išvados, vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 107 punktu bei 30 lentelės 3.1. punktu, poilsio namams nustatoma 1 vieta kiekvienam kambariui (numeriui).

52. Vadovaujantis 2011 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-933 ,,Dėl statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ patvirtinimo XIII skyriaus Automobilių stovėjimo reglamentavimo 113 punkto 31 lentelės 5 punktu, automobilio stovėjimo vietos ilgis yra 4,35 m plius 0,75 m (iš viso 5,10 m), o plotis – 2,5 m.

53. Iš byloje esančio Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsakymo į ieškovo paklausimą nurodyta, jog, vadovaujantis 2011 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-933 ,,Dėl statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ patvirtinimo XIII skyriaus Automobilių stovėjimo reglamentavimo 107 punktu, automobilių stovėjimo vietos įrengiamos žemės sklypo ribose.

54. Taigi sutiktina su ieškovu, jog automobilio stovėjimo vieta turėtų būti numatyta atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Ieškovas kelio servitutą prašė nustatyti pagal matininko Š. L. sudarytą 2020 m. gruodžio 21 d. planą, apibrėžtą taškais 15, 16, 17, 30, 29, o atsakovė su šiuo reikalavimu nesutiko, motyvuodama tuo, jog nustačius statinio servitutą pagal atsakovės siūlomą 2022 m. sausio 4 d. planą, automobilį ieškovas turės galimybę statyti žemės sklypo teritorijoje priešais poilsio namą esančioje žemės sklypo dalyje, kuri susijungia su (duomenys neskelbtini) gatve.

55. Pažymėtina, jog ieškovo prašomame nustatyti kelio servitute automobilio statymo vieta numatyta ne prie poilsio pastato, o įstrižai, suformuojant neracionalaus dydžio žemės sklypo dalį tarp 27, 28, 29 ir 15 taškų, kuri turėtų būti valdoma atsakovės, nors iš esmės šios dalies žemės sklypo atsakovė neturėtų galimybės realiai panaudoti, kadangi iš trijų pusių ši žemės sklypo dalis būtų apsupta statinio servitutu, o iš vienos pusės jungtųsi su Lakūnų gatve. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks kelio servituto nustatymas neracionalus bei neekonomiškas atsakovės atžvilgiu, nes sunkintų galimybę tinkamai naudotis savo žemės sklypu. Be to, toks kelio servituto nustatymas nepagrįstai padidina servituto užimamą žemės sklypo plotą.

56. Kaip matyti iš atsakovės siūlomo servituto nustatymo plano bei pateiktų fotonuotraukų, žemės sklypo dalis tarp taškų 15, 16, kuri ribojasi su Lakūnų gatve, yra pakankamo ilgio – 10,25 m automobilio statymo vietos įrengimui, bei pločio, nes atstumas nuo sklypo ribos, tai yra Lakūnų gatvės, iki poilsio pastato sudaro apie 5 metrus (atstumas apskaičiuotas įvertinus ieškovo bei atsakovės planuose pateiktus pastato bei žemės sklypo ribų matmenis). Šis plotas taip pat yra visiškai pakankamas ieškovo minimai automobilio vietai su neįgaliojo ženklu įrengti.

57. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas net nesiaiškino ir nevertino aplinkybės, ar bus pakankamas atstumas ir posūkių kampai įvažiuoti automobiliui į statinio servitutą, kuris patvirtintas teismo pagal UAB „G.M&Co“ matininko A. L. 2022 m. sausio 4 d. servituto nustatymo planą, o tai bus būtina eksploatuojant pastatą pagal paskirtį (neužvažiuojant ant betoninio takelio).

58. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jo šioje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, jog „ieškovas nepateikė įrodymų, kad betoninis takelis nuo laiptų pabaigos iki žemės sklypo ribos yra pastato konstrukcinė dalis, kurią ieškovas įgijo nuosavybės teise. Iš 2018 m. sausio 19 d. pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad ieškovas įgijo turtą (pastatą poilsio namelį), kurio charakterizuojantys duomenys nuodyti 2017 m. gruodžio 27 d. VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo atliktame duomenų sandoriui patikslinti užsakyme, iš kurio matyti, 1995 m. gegužės 12 d. kadastro duomenų surinkimo metu fiksuota, jog pastatas turi laiptus, kurių ilgis – 1,45 m, plotis – 1 metras. Įrodymų, kad betoninį takelį nuo laiptų pakopos iki žemės sklypo ribos valstybė valdė nuosavybės teise ir perdavė ieškovui kaip konstrukcinę pastato dalį, ieškovas nepateikė. Ieškovui neįrodžius, kad jis įgijo nuosavybės teisę į betoninį takelį, einantį nuo laiptų pakopos pabaigos iki žemės sklypo ribos, reikalavimas įpareigoti atsakovę minėtą takelį atstatyti laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas (Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3397-892/2021). Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, jog betoninio takelio ieškovas nuosavybės teise neįgijo, šis takelis buvo išardytas, ieškovo nurodoma aplinkybė, jog automobilio statymui priešais poilsio pastatą nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės gali trukdyti betoninis takelis, neturi reikšmės.

59. Esant visų nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl kelio servituto nustatymo, nes, nustačius statinio servitutą pagal atsakovės siūlomą 2022 m. sausio 4 d. planą, ieškovui yra sudarytos sąlygos įsirengti automobilio stovėjimo vietą priešais poilsio pastatą, taip papildomai ir nepagrįstai nesuvaržant atsakovės kaip žemės sklypo savininkės teisių.

60. Ginčo dėl kompensacijos atsakovei už statinio servituto nustatymą byloje neiškilo, todėl dėl šios sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo teisėjų kolegija nepasisako.

61. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

62. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo padarė aritmetinę klaidą ir nepagrįstai nustatė, kad patenkinta net 64 procentai ieškovo reikalavimų. Atsakovės vertinimu, iš viso šioje byloje tenkinta ne daugiau kaip 33,33 procentai ieškovo reikalavimų, o atmesta 66,66 procentai, todėl iš atsakovės ieškovui priteistina 1 871,90 Eur, o iš ieškovo atsakovei 1 401,18 Eur, tai sudengus šias sumas išeina, jog iš atsakovės ieškovui priteistina ne daugiau kaip 470,72 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentais.

63. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

64. Pirmiausia pasisakytina, jog sutiktina su atsakove, jog pirmosios instancijos teismas padarė aritmetinę klaidą atlikdamas šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, tačiau pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai įvertino patenkintų bei atmestų ieškinio reikalavimų santykį. Tokia išvada darytina dėl toliau nurodomų motyvų.

65. Ginčo byloje nėra, jog iš viso ieškovas patyrė 5 616,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovė – 2 123 Eur bylinėjimosi išlaidų.

66. Kaip matyti, ieškovas ieškiniu iš viso reiškė du reikalavimus – nustatyti kelio bei statinio servitutą, nustatant atsakovei kompensaciją už servitutą, ir atstatyti statinio monolitinius betoninius laiptus, įskaitant 1×1,45 m laiptų aikštelę ir 1 m pločio laiptų pakopą iki rytinės žemės sklypo ribos.

67. Nustatyta, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3397-892/2021 ieškovo reikalavimas atkurti pažeistas ieškovo teises – įpareigoti atsakovę atstatyti statinio monolitinius betoninius laiptus, įskaitant 1×1,45 m laiptų aikštelę ir 1 m pločio laiptų pakopą iki rytinės žemės sklypo ribos patenkintas iš dalies – atsakovė įpareigota atstatyti statinio monolitinius betoninius laiptus, įskaitant laiptų aikštelę (1×1,45 m), tačiau reikalavimo dalis dėl betoninio takelio atstatymo atmesta. Taigi patenkinta tik 50 procentų šio reikalavimo.

68. Ieškovo reikalavimas dėl servitutų nustatymo taip pat patenkintas iš dalies – netenkinta reikalavimo dalis nustatyti kelio servitutą, bei iš dalies patenkinta reikalavimo dalis dėl statinio servituto nustatymo, nes statinio servitutas nustatytas vadovaujantis atsakovės pateiktu 2022 m. sausio 4 d. planu. Taigi patenkinta tik 25 procentai šio reikalavimo. Taigi, iš viso patenkinta 37,5 procentai ieškovo reikalavimų.

69. Esant nurodytoms aplinkybėms, sutiktina su atsakove, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo patenkintų bei atmestų ieškinio reikalavimų proporciją. Iš viso patenkinta 37,5 procentai ieškinio reikalavimų, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 2 106,09 Eur ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, atsakovei iš ieškovo priteistina 1 326,88 Eur atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

70. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog teismas nagrinėjamoje byloje turėjo 45,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos iš šalių priteistinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, t. y. iš ieškovo priteistina 28,16 Eur, iš atsakovės – 16,90 Eur procesinių dokumentų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Dėl bylos procesinės baigties

71. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimą dėl servituto nustatymo, tačiau neteisingai paskirstė tarp šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

72. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

73. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

74. Ieškovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro 1 350 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 500 Eur už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą bei 241 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Atsakovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 200 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 1 800 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

75. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmestas, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą bei žyminis mokestis už apeliacinį skundą neatlygintinos. Atsakovei iš ieškovo priteistinos 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą.

76. Iš dalies patenkinus atsakovės apeliacinį skundą – 75,76 procentais, atsakovei iš ieškovo priteistina 909,12 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą, ieškovui iš atsakovės priteistina 121,20 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

Priteisti ieškovui T. J. iš atsakovės I. G. 2 106,09 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovei I. G. iš ieškovo T. J. 1 326,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo T. J. 28,16 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovės I. G. 16,90 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui T. J. iš atsakovės I. G. 121,20 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei I. G. iš ieškovo T. J. 2 709,12 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.