Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Justo Namavičiaus ir Aivos Survilienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir nuotoliniu būdu naudojant vaizdo ir garso priemones „Zoom“ programos platformoje) išnagrinėjo nuteistųjų E. M. ir R. Ū. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, paskiriant jam 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta 60 parų arešto bausme, paskirta Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu, paskiriant galutinę 10 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, kurį E. M. praleido būdamas laikinai sulaikytas ir suimtas nuo 2021 m. kovo 4 d. iki Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio paskelbimo dienos.

R. Ū. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (dėl psichotropinės medžiagos įgijimo iš nenustatyto asmens) 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (dėl psichotropinės medžiagos įgijimo iš E. M.) 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, R. Ū. skirta galutinė subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

2022 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas ir K. U., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nėra paduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5.2.6. Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2 veikos), vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimi, subendrinus su Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu, paskirta 9 metų laisvės atėmimo bausmė , Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 24 d. nutartimi, vadovaujantis BK 63 straipsnio 8 dalimi, Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, paskiriant subendrintą 10 metų laisvės atėmimo bausmę;

5.2.8. Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalimi, subendrinus su Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme, paskirta galutinė 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atlikęs;

5.2.9. Kauno miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskiriant subendrintą 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl nuteistojo E. M. apeliacinio skundo argumentų

8. Nuteistasis E. M. nesutinka su jam paskirta bausme už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui, individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir paskyrė bausmę, neprieštaraujančią jos paskirčiai.

9. Nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė motyvus, kurių pagrindu E. M. paskyrė minimalią sankcijoje nustatytą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Apygardos teismas įvertino tai, kad E. M. padarė labai sunkų nusikaltimą, nusikalstama veika padaryta savanaudiškais motyvais, siekiant aprūpinti savo pažįstamus svaiginančiomis psichotropinėmis medžiagomis. Bylos duomenimis, E. M. turi kriminalinę praeitį, ne kartą teistas, taip pat ir už neteisėtą disponavimą narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis, tai siejant ir su jų platinimu, o būtent: Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 30 parų arešto (bausmė subendrinta); Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 mėnesių; Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, BK 260 straipsnio 1 dalį, BK 260 straipsnio 1 dalį, galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 10 metų; Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 60 parų arešto (t. 2, b. l. 101–111, 112–116). Nuteistojo ankstesni teistumai neigiamai charakterizuoja jį kaip asmenybę, rodo, kad E. M. nesistengė keisti savo gyvenimo būdo, jo asmenybės pavojingumas visuomenei yra pakankamai didelis. Nepaisant taikytų sankcijų, E. M. elgesys nesikeičia, priešingai – jis ir toliau renkasi nusikalstamą gyvenimo būdą. Būdamas garbaus amžiaus, suvokdamas gresiančią atsakomybę už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, neatlikęs bausmės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, E. M. tęsė nusikalstamus veiksmus ir buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Teismas nustatė E. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad savo kaltę pilnai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, E. M. yra recidyvistas – nagrinėjamą tyčinį nusikaltimą jis toliau vykdė ir būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, už kurį teistumas nėra išnykęs (BK 27 straipsnio 1 dalis). Tai būtų teisinis pagrindas konstatuoti BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir spręsti bausmės griežtinimo klausimą, tačiau, nesant prokuroro skundo, ši aplinkybė išsamiau nenagrinėtina, siekiant nebloginti nuteistojo teisinės padėties labiau, nei to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Apygardos teismas įvertino ir tai, kad E. M. yra garbingo amžiaus – pensininkas, turi sveikatos sutrikimų. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas E. M. minimalią BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą bausmę, skyrė jam per griežtą bausmę, nėra.

10. BK 54 straipsnio 3 dalyje, kurios taikymo siekia apeliantas, įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nurodytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-179-719/2022). Remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Pažymėtina, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-511/2022).

11. Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo prašymu dėl švelnesnės, negu įtvirtinta įstatyme, bausmės jam skyrimo. Baudžiamojoje byloje sąlygos, numatytos BK 62 straipsnyje, nėra nustatytos. Taip pat nenustatyta ir jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo padarytą nusikaltimą ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad E. M. už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu galėtų būti skirta mažesnė ar kitos rūšies, negu įstatyme numatyta, bausmė ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis. Tai, kad apeliantas yra vyresnio amžiaus (šiuo metu 73 metai), teismo buvo įvertinta individualizuojant jam bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį sankcijos ribose. Tai nelaikytina išimtine aplinkybe. Jokių kitų aplinkybių, rodančių, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos bausmės skyrimas E. M. neatitinka teisingumo principo, byloje nenustatyta.

12. Apeliacinio skundo argumentas dėl nedidelio psichotropinės medžiagos kiekio yra nepagrįstas ir veikos pavojingumo vertinimo nekeičia. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų priedų lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų kiekius, labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos – metamfetamino yra 100 g. Taigi, pagal rekomendacijas E. M. inkriminuotas bendras kiekis dvigubai viršijo nustatytą labai didelio kiekio ribą. Pažymėtina ir tai, kad įstatymo leidėjas, nustatydamas minimalią bausmės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ribą – dešimt metų, įvertino, jog nusikalstamomis veikomis, susijusiomis su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, visada keliamas pavojus visuomenės sveikatai ar net gyvybei ir šios vertybės ginamos griežtomis priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-511/2022).

13. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, nustatydamas nuteistajam E. M. bausmės dydį, visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Įvertinusi BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingus duomenis, teisėjų kolegija neįžvelgia aplinkybių, kurios leistų vertinti nuteistojo veikos pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga.

14. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai yra apibrėžti BK 96 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje yra nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu jis nebuvo įvykdytas per dvejus metus, kai paskirta bausmė už baudžiamąjį nusižengimą, arba jis nebuvo įvykdytas per trejus metus, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė, arba kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija dvejų metų (BK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis). Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jei nuteistasis padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta.

15. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste atmetamas kaip nepagrįstas skundo argumentas, kad, vadovaujantis BK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 2020 m. gruodžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 60 parų arešto bausmė negali būti vykdoma, kadangi nuo 2020 m. gruodžio 14 d. baudžiamojo įsakymo paskelbimo iki 2022 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio paskelbimo praėjo 2 metai ir 2 dienos. Nagrinėjamu atveju, E. M. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas ne už baudžiamąjį nusižengimą, o už nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, todėl BK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčio nuostatos negali būti taikomos. Aptariama situacija patenka į BK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje numatyto reguliavimo sritį, kurioje taikytinas trejų metų apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas, todėl laikytina, kad baudžiamojo įsakymo vykdymo senaties terminas nėra pasibaigęs. Be to, nustatyta, kad nuteistasis iki apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties termino pabaigos padarė naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, todėl, vadovaujantis BK 96 straipsnio 4 dalies išaiškinimu, senaties eiga yra nutrūkusi.

16. Nors nuteistojo E. M. apeliaciniame skunde nebuvo keliamas klausimas dėl bausmių bendrinimo, tačiau baigiamųjų kalbų metu šio nuteistojo gynėjas teigė, jog teismas, taikydamas BK 64 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai pasunkino E. M. padėtį, prašė bausmę, paskirtą 2020 m. gruodžio 14 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, subendrinti su 2022 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme ne dalinio sudėjimo, o apėmimo būdu. Prašymas nepagrįstas ir netenkinamas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas E. M. atžvilgiu teisingai taikė bausmių bendrinimo taisykles.

17. BK 64 straipsnyje reglamentuojama bausmių skyrimo, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, tvarka. Šiame straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Pagal šį BK straipsnį, kai bausmės visiškai sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama visa neatliktos bausmės dalis, o kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama tik dalis neatliktos bausmės. BK 64 straipsnis nenustato bausmių apėmimo būdo, kai nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką. Toks šio baudžiamojo įstatymo straipsnio išaiškinimas pateiktas ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-471/2005, Nr. 2K-368-511/2017).???

18. Apygardos teismas, bausmes pagal du nuosprendžius subendrindamas dalinio sudėjimo būdu, pagrįstai taikė BK 64 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmių bendrinimo būdą – sudėjimą, nes E. M., neatlikęs bausmės, paskirtos 2020 m. gruodžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu (60 parų arešto), tęsė ir baigė daryti naują nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu 2022 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas taikė palankesnį nuteistajam aptariamame baudžiamajame įstatyme nustatytą bausmių bendrinimo būdą ir minėtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu.

19. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo tenkinti nuteistojo E. M. apeliacinio skundo, jis atmetamas visa apimtimi.

Dėl nuteistojo R. Ū. apeliacinio skundo argumentų

20. R. Ū. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už dvi veikas (psichotropinių medžiagų įgijimą iš E. M. ir nenustatyto asmens). Pagal susiformavusią teismų praktiką narkotinių (psichotropinių) medžiagų įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna narkotinių (psichotropinių) medžiagų. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad psichotropinės medžiagos įgijimas šioje baudžiamojoje byloje pripažintas nustatytu, šio fakto neginčija nuteistasis R. Ū., kaltę pripažįsta. Tačiau R. Ū., apeliaciniame skunde ginčydamas paskirtą bausmę, be kita ko nurodo, jog 2021 m. kovo 2 d. psichotropinę medžiagą – metamfetaminą įgijo ne iš nuteistojo E. M.. Anot jo, draudžiamas medžiagas jis įgijo iš moters, su kuria susipažino bare. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija visų pirma pasisakys dėl apeliacinio skundo argumentų, sietinų su šios aplinkybės vertinimu.

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog R. Ū. 2021 m. kovo 2 d., apie 15 val. 40 min., iš E. M. neteisėtai įgijo du paketus su psichotropine medžiaga – metamfetaminu. Tokia išvada padarytina įvertinus E. M. parodymus. Jis tvirtino, kad kaltinime nurodytu laiku perdavė draudžiamas medžiagas R. Ū., o būtent, kad 2021 m. kovo 2 d. jam paskambino R. Ū. bei pasakė, jog atvyks. Atvykęs dar kartą paskambino. E. M. perdavė jam du maišelius su psichotropine medžiaga (t. 2, b. l. 138–141, 152–154, 158–159; t. 5, b. l. 37–43). Teisėjų kolegija nemato objektyvių priežasčių abejoti nuteistojo E. M. parodymais, esminėse detalėse jie yra nuoseklūs. Be to, E. M. parodymų turinys atitinka kitus bylos duomenis. Nuteistojo R. Ū. teiginį, kad psichotropines medžiagas jis įgijo ne iš E. M., paneigia ikiteisminio tyrimo metu atliekant slaptus procesinės prievartos veiksmus užfiksuotų telefoninių pokalbių turinys. Atliekant E. M. naudoto telefono numerio pokalbių kontrolę nustatyta, kad tarp E. M. ir R. Ū. vyko dažnas bendravimas, kurių metu R. Ū. kalbėdavo apie susitikimą su E. M.. Fiksuotų pokalbių tekstas, stokojantis aiškių išsireiškimų, platesnio aptariamų aplinkybių aiškinimo, liudija apie tai, kad pokalbių dalyviai vienas kitą suprato ir žinojo šių pokalbių tikrąją prasmę. 2021 m. kovo 2 d., tai yra dieną, kada buvo sulaikytas R. Ū., taip pat fiksuoti pokalbiai tarp jo ir E. M., kurių metu susitarta dėl susitikimo. Iš 2021 m. kovo 2 d. 15:38:38 val. pokalbio turinio matyti, kad R. Ū. E. M. praneša, jog bus pas jį už minutės (t. 1, b. l. 80–81, 85–87; t. 2, b. l. 42–43). Vykdant slaptą E. M. sekimą nustatyta, kad 2021 m. kovo 2 d. 15:40 val. E. M. išėjo iš namo, kieme susitiko su R. Ū.. 15:41 val. E. M. grįžo atgal į namo vidų, o R. Ū. įsėdo į mėlynos spalvos automobilį „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir buvo sulaikytas. Pas R. Ū. buvo surasti du pakeliai su psichotropine medžiaga (t. 1, b. l. 96–97).

22. Taigi, įvertinus paminėtus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes visumoje, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad R. Ū. psichotropines medžiagas perdavė E. M.. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad E. M. nurodė melagingas aplinkybes siekdamas sušvelninti bausmę. Pažymėtina, kad tą pačią dieną, po kelių valandų, E. M. draudžiamą medžiagą perdavė ir nuteistajam K. U.. Tiek E. M., tiek K. U. šią aplinkybę patvirtino, dėl to ginčo nėra. Nuteistojo R. Ū. teiginys, kad atvyko pas E. M. tam, kad pakalbėti dėl darbo, nėra įtikinamas vien įvertinus jų susitikimo trukmę – apie vieną minutę, po ko R. Ū. betarpiškai pareigūnų buvo sulaikytas su psichotropinėmis medžiagomis. Išvados dėl psichotropinių medžiagų įgijimo šaltinio nepaneigia ir apeliaciniame skunde akcentuojamas skirtingas pas R. Ū. ir E. M. rastų psichotropinių medžiagų grynumas procentais. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad visos E. M. disponuotos psichotropinės medžiagos buvo skirtingo grynumo. R. Ū. parduota psichotropinė medžiaga buvo 19,7 proc. grynumo, o tą pačią dieną K. U. parduota tos pačios rūšies medžiaga – 21,7 proc. grynumo. Šis skirtumas nėra toks, kad keltų abejonių dėl padarytų išvadų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apelianto motyvus, taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo padaryta klaida cituojant E. M. parodymus apie tai, kad R. Ū. jam sakė, jog 2021 m. kovo 2 d. apie 15 val. važiuoja į laidotuves ir jam labai reikia pinigų. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tokias aplinkybes E. M. nurodė kalbėdamas ne apie R. Ū., o apie K. U.. Teisėjų kolegija tai vertina kaip įrodymų turinio apsirikimą, tačiau jis reikšmės padarytoms išvadoms neturi.

23. Nuteistasis R. Ū., nesutikdamas su paskirta bausme, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog jis pripažino savo kaltę dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, t. y., kad pirko psichotropines medžiagas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada nepripažinti R. Ū. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra teisėta ir pagrįsta.

24. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė, be kita ko, yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Taigi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailestį. Nesant bent vieno iš nurodytų elementų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Be to, teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-1-303/2022). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad prisipažinimas nereiškia, jog kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (atlyginti žalą, teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir panašiai). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-281-942/2018). Pabrėžtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau, ir panašiai).

25. Siekiant nustatyti, ar R. Ū. proceso metu išreikšta pozicija atitinka paminėtam prisipažinimui keliamus reikalavimus, būtina nustatyti, ar jis pripažino esmines faktines nusikalstamų veikų, už kurias jis yra nuteistas, aplinkybes. R. Ū., apklaustas įtariamuoju 2021 m. kovo 3 d. dėl jam pareikšto įtarimo padarius BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (dvi veikos), kaltę pripažino iš dalies, nurodė, kad iš E. M. narkotinių medžiagų nepirko, dėl antro epizodo prisipažįsta visiškai, gailisi, jog neteisėtai laikė narkotines medžiagas (t. 3, b. l. 84–86). 2021 m. birželio 9 d. R. Ū. savo kaltę pripažino visiškai, tačiau nesutiko, jog metamfetaminą įgijo iš E. M.. Dėl to, kad neteisėtai laikė narkotines medžiagas, labai gailėjosi (t. 3, b. l. 89). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis kaltę pripažino, nurodė, kad laikė narkotines medžiagas kai jį sulaikė ir namuose, tačiau teigė, jog jas įsigijo ne iš E. M. (t. 4, b. l. 59–63; t. 5, b. l. 22–26). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. Ū. sutiko su teismo nustatytomis aplinkybėmis, pripažino įgijęs ir laikęs psichotropines medžiagas, labai gailėjosi, tačiau neigė aplinkybę, kad minėtas medžiagas įgijo iš E. M..

26. Vertindama viso proceso metu išdėstytą nuteistojo R. Ū. poziciją dėl kaltės pripažinimo, teisėjų kolegija sutiktina, kad nuteistasis nuo pat pradžių pripažino esmines padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijai reikšmingas aplinkybes (kad įsigijo ir laikė psichotropinę medžiagą). Nors apeliantas tvirtino, kad psichotropinę medžiagą įsigijo ne iš E. M., ši aplinkybė nebuvo reikšminga jo veikos teisiniam kvalifikavimui. Todėl R. Ū. prisipažinimas, jam neigiant tik paminėtą vienos iš inkriminuotų nusikalstamų veikų detalę, negali būti vertinami kaip užkertantis kelią konstatuoti minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tačiau šiuo atveju nėra pagrindo išvadai apie nuoširdų E. M. gailestį. Tokią išvadą galima daryti atsižvelgus į tai, kad nuteistasis neišsakė kritiško požiūrio į padarytas nusikalstamas veikas, nesiekė atskleisti teisėsaugos institucijoms visas jam žinomas vienos iš nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Byloje taip pat nustatyta, kad jis nesiekia pakeisti nusikalstamo savo gyvenimo būdo, ką patvirtina ir tai, kad būdamas 2022 m. birželio 2 d. nuosprendžiu nuteistas už analogišką nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, laisvės atėmimo bausme, atidedant jos vykdymą, jis nepateisino jam parodyto pasitikėjimo ir 2022 m. spalio 13 d. teismo nutartimi buvo pasiųstas atlikti 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti R. Ū. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

27. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. Ū. bausmę, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. R. Ū. padarė dvi nesunkias nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje. BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta, kad už nusikaltimo padarymą asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. R. Ū. turi kriminalinę praeitį, praeityje teistas, tačiau priešingai, nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, ne penkis, o dešimt kartų, tuo pačiu ir užsienyje, paskutinį kartą Lietuvoje teistas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 2 d. nuosprendžiu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje. Tai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį. Duomenys apie teistumus nurodyti ir nuteistojo R. Ū. apeliaciniame skunde. Kadangi skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodyti nuteistojo teistumai (jų skaičius, nuosprendžio įžanginėje dalyje jie neatitinka tikrovės), apygardos teismas nesprendė recidyvo klausimo, kas suponuotų teisinį pagrindą nustatyti baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Kita vertus, nesant prokuroro apeliacinio skundo, tai peržengtų apeliacinio skundo ribas, todėl išsamiau ši aplinkybė nenagrinėtina, nebloginant apelianto padėties. Nuteistojo R. Ū. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Bylos duomenimis, nuteistasis baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 72–77), oficialiai nedirba, darbo biržoje registruotas nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. spalio 31 d. (t. 3, b. l. 79). Atsižvelgiant į R. Ū. charakterizuojančią medžiagą, į jo polinkį nusikalsti, į tai, kad nedaro išvadų iš ankstesnių teistumų, šiuo atveju paskirta griežčiausia straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas ir nustatytas jos terminas yra teisinga, nėra akivaizdžiai per griežta.

Dėl rašymo apsirikimo ištaisymo

28. Kaip teisingai pažymi apeliantas K. Ū., nuosprendžio rezoliucinėje dalyje buvo padarytas rašymo apsirikimas nurodant kito nuteistojo pavardę, o būtent, sprendžiant nuteistajam K. U. paliktinų kardomųjų priemonių klausimą, vietoje jo pavardės nurodyta „K. Ū.“. Šis rašymo apsirikimas, kurio taisymas nekeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmės, taisytinas šia nutartimi.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

29. Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. kovo 7 d. ir 2023 m. kovo 9 d. buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir VGTPT) pažymos dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje Nr. 1A-171-843/2023. Šiose pažymose nurodoma, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam E. M. buvo patirtos 183,33 Eur dydžio išlaidos. Nuteistajam R. Ū. teikiant antrinę teisinę pagalbą buvo patirtos 80 Eur dydžio išlaidos. Vertinant pateiktus duomenis, visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistajam E. M. antrinė teisinė pagalba buvo paskirta VGTPT sprendimu. Kaip matyti iš VGTPT 2023 m. sausio 30 d. sprendimo, pareiškėjui E. M. nustačius I turto ir pajamų lygį, jam nustatyta 100 procentų valstybės garantuojamos ir apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis, tad pagrindo iš jo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas nėra.

30. Baudžiamojoje byloje nuteistajam R. Ū. gynėjas advokatas paskirtas teismo iniciatyva, siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, kurie atmesti. R. Ū. nedirba, bylos duomenimis kitų pajamų negauna. Jam skirta laisvės atėmimo bausmė, apsunkinanti jam galimybę sumokėti nurodytą sumą. Esant šioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti VGTPT prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš R. Ū. taip pat nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų E. M. ir R. Ū. apeliacinius skundus atmesti.

Ištaisyti Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą nurodant, kad iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti K. U. nepakeistas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, o nuteistajam pradėjus atlikinėti bausmę, ją panaikinti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš nuteistųjų E. M. ir R. Ū. netenkinti.