Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Paaiškina, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma gamintoju / importuotoju, kuriam iš atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas. Kaip numatyta Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, gamintojams ir importuotojams tenka pareiga inter alia organizuoti ir / ar dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą, apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, vykdyti kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas. Pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 5 dalies 2 punktą šios Gamintojų ir importuotojų pareigos, išskyrus savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, gali būti vykdomos tik kolektyviai – per gamintojų ir importuotojų organizaciją. Gamintojų ir importuotojų pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas užtikrinama tokiu būdu - gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Pareiškėja, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013-2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas“ (toliau – ir Organizacija) buvo pavedusi vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Organizacija, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013-2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – ir Patvirtinimai). Šie Organizacijos išduoti Patvirtinimai, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remdamasi jais pareiškėja atitinkamai 2014-2016 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą. Pareiškėja 2018 m. kovo 02 d. gavo 2018 m. vasario 23 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) raštą Nr. (38-19)-VR-1.7-1497, kuriuo buvo informuota, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos Miinisterijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Alytaus apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris atliko Įmonės patikrinimą ir persiuntė 2018 m. rugsėjo 19 d. Surinkimo aktą Nr. 14 (toliau – ir Surinkimo aktas). Nepaisant pateiktų duomenų, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugsėjo 21 d. suraše Patikrinimo aktą Nr. A-14 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo nustatė mokėtiną 8580 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis) sumą.

Nurodo, jog Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi Įmonė yra įvykdžiusi visas teisės aktų nustatytas pareigas, o Sprendimas priimtas vadovaujantis neteisėtu Vilniaus RAAD sprendimu. Įmonė yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi Atliekų tvarkymo įstatyme ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t. y. sutarties su Organizacija pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Taigi, Įmonei tinkamai ir laiku vykdžiusiai pareigas neturi ir negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia pareiga sumokėti Mokestį. Konkrečiu atveju Sprendimu Įmonė įpareigojama antrą kartą sumokėti daug kartų didesnę sumą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina, kas reiškia, jog Įmonei yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė) nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiais pagrindais Sprendimas yra neteisėtas iš esmės. Įmonė pagrįstai netikslino deklaracijos ir nemokėjo Mokesčio, kadangi Įmonės pateikti deklaracijos duomenys pateikimo metu buvo teisingi, atitinkamai ir šiuo metu nėra galutinio ir neginčijamo sprendimo, kuriuo yra panaikinti Patvirtinimai.

Paaiškina, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu gali būti nustatytos reikšmingos aplinkybės tiek dėl padarytų / nepadarytų teisės aktų pažeidimų, juos padariusių asmenų, kas gali būti reikšminga vertinant UAB „Metrail” Organizacijai išduotų įrodančių dokumentų panaikinimo teisėtumą administracinėse bylose; nėra galutinių ir neginčijamų sprendimų, kad UAB „Metrail“ išduoti Įrodantys dokumentai yra panaikinti; nėra galutinių ir neginčijamų sprendimų, kad Organizacijos išduoti Patvirtinimai yra panaikinti; todėl Įmonė sumokėjusi Mokestį patirs negrįžtamų neigiamų padarinių, nors tai nulėmusių sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas. Įmonei patikslinus mokesčio deklaraciją už 2013 m. ir sumokėjus Mokestį, o vėliau teismams priėmus sprendimą dėl Vilniaus RAAD priimtų sprendimų, sąlygojusių mokestinės lengvatos praradimą, panaikinimo, Įmonė nebeturės teisinės galimybės patikslinti mokesčio deklaracijos už 2013 m. (po 2018 m.) ir susigrąžinti neteisėtai įpareigotus sumokėti mokesčius. Taigi, ir dėl šios priežasties akivaizdu, kad teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja situacija, kai Įmonė Sprendimo pagrindu verčiama sumokėti Mokestį, nors visas savo pareigas yra įvykdžiusi, o Vilniaus RAAD sprendimas ir jį sąlygoję sprendimai yra ginčijami teisme (sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas).

Pažymėtina, kad Vilniaus RAAD sprendimas, kurio pagrindu atliktas patikrinimas ir surašytas Patikrinimo aktas bei priimtas Sprendimas, yra neteisėtas šiais pagrindais: nei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, nei Atliekų tvarkymo įstatymas apskritai nereguliuoja kolektyvaus atliekų tvarkymo organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą pripažinimo išduotais neteisėtai ar panaikinimo klausimų, nenumato nei tokio sprendimo priėmimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokius sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo subjektų, todėl Vilniaus RAAD sprendimas, kuriuo remiantis priimtas Sprendimas, yra pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o Vilniaus RAAD sprendimui priimti atliktos procedūros peržengia šiai įstaigai suteiktos kompetencijos ribas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams); pagal ratio decidendi panašioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė būtent tokį teisės aiškinimą, kad įstatymo lygmens teisės aktai, reglamentuojantys mokestinius teisinius santykius, nesuteikia regiono aplinkos apsaugos departamentams teisės priimti tokio pobūdžio patvarkymų dėl dokumentų, reikšmingų sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims, o būtent Patvirtinimų panaikinimu Įmonei panaikinama mokestinė lengvata, nesant tam nei įstatyminio pagrindo, nei Vilniaus RAAD įgaliojimų priimti tokio pobūdžio sprendimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas); Vilniaus RAAD sprendimas priimtas vadovaujantis Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo nuostata (55 punktu), negaliojusia ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu (Įmonei Patvirtinimai buvo išrašyti 2013-2015 m., jų pagrindu Įmonė pateikė mokesčių už aplinkos teršimą deklaracijas už 2013-2015 m. bei pasinaudojo įstatyme numatyta mokesčio už aplinkos teršimą mokestine lengvata, ir tuo metu nebuvo jokios teisės aktų nuostatos, suteikiančios teisę regiono aplinkos apsaugos departamentams ar bet kuriai kitai institucijai panaikinti Patvirtinimus ir atitinkamai Įmonės teisę į mokestinę lengvatą), todėl Vilniaus RAAD sprendimas pažeidžia lex retro non agit bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams); Vilniaus RAAD sprendimas priimtas grubiai pažeidus Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus (Vilniaus RAAD 2013 m. atliekų tvarkytojo išduotų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų teisėtumo kontrolę turėjo teisę atlikti tik iki 2013 m. rugsėjo 1 d., ir tik tada nustačius pažeidimus galėjo panaikinti įrodančius dokumentus, o ne 2015 m. gegužės 12 d. (sprendimas Nr. VR-17.5-35). Atitinkamais terminais tai turėjo būti padaryta ir dėl 2014-2015 m. UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų kontrolės, o ne 2015 m. rugsėjo 16 d. (sprendimas Nr. VR-17.5-63) ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. (sprendimas Nr. VR-17.5-59)), tokiu būdu praėjus 3-5 metams yra panaikinami Patvirtinimai, buvę Įmonės realizuotos mokestinės lengvatos pagrindu, grubiai pažeidžia teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą); Vilniaus RAAD sprendimas priimtas į procedūras neįtraukus Įmonės ir taip pažeidus procedūras, turėjusias užtikrinti suinteresuotų asmenų įtraukimą ir teisę būti išklausytai prieš priimant su Įmonės interesais susijusį sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą); Vilniaus RAAD sprendimas lemia, kad pareiškėja patirs negrįžtamų neigiamų padarinių, nors tai nulėmusių sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams). Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas nepagrįsto ir neteisėto Vilniaus RAAD sprendimo pagrindu. Kadangi tokiu būdu Įmonė verčiama antrą kartą sumokėti Mokestį, nors įstatymu nustatytas pareigas yra tinkamai įvykdžiusi, Sprendimas yra naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams).

Teigia, jog Sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas vadovaujantis negaliojančiu teisės aktu ir neatsižvelgus į pateiktas pastabas. Sprendimo teisinis pagrindas nurodomas Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punktas, kuriame nustatoma, kad Mokėtojas (-ai) dalyvaujantis (-ys) Organizacijos veikloje, jos nustatyta tvarka nevykdantis (-ys) atliekų tvarkymo užduoties, dėl Pažymos (dėl viso Pažymoje nurodyto (perdirbtų) panaudotų atliekų kiekio ar jo dalies) pripažinimo negaliojančia turi apskaičiuoti privalomą sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis sumą ir ją sumokėti.Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarka buvo pakeista 2018 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. D1-624, kuris įsigaliojo nuo 2018 m. liepos 1 d. (4 punktas) ir kuriuo buvo panaikintas tvarkos III skyrius, įskaitant ir 17.2 punktą (2.6 punktas). Sprendimas buvo priimtas nesant teisinio pagrindo, dėl ko yra neteisėtas ir nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams). Konkrečiu atveju iš Sprendimo turinio apskritai nėra aišku ar Atsakovas priimdamas Sprendimą atsižvelgė, jei taip, tai į kurias, pareiškėjo pastabas arba kodėl į jas neatsižvelgė – nepateikiami jokie argumentai, o tik abstrakčiai nurodoma, kad „įvertinęs Įmonės pateiktas rašytines pastabas bei juos pagrindžiančius įrodymus”. Toks Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl turėtų būto vertinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams).

Paaiškina, kad Sprendimas priimtas atlikus neteisėtą patikrinimą. Sprendimu patvirtintame Patikrinimo akte nurodoma, jog buvo atliktas planinis patikrinimas, kurio pagrindas yra 2018 m. ūkio subjektų tikrinimo planas. 2018 m. ūkio subjektų veikos tikrinimo plane skelbiamame institucijos interneto svetainėje (krd.am.lt) Įmonės patikrinimas nėra nurodytas, todėl patikrinimas per se atliktas nepagrįstai ir pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 2 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentas kiekvienais metais ne vėliau kaip iki kovo 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka sudaro Kontroliuojamų objektų patikrinimo planą, į kurį įrašo numatytus patikrinti Mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojus, kas šiuo atveju atlikus patikrinimą Įmonės laiku neįtraukus į sąrašą, taip pat daro atliktą patikrinimą neteisėtu. Patikrinimo akto išvadose nepagrįstai nurodoma, kad Įmonė pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 dalies, Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės aprašo 17.2 punkto, Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p. reikalavimus. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatoma, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Įmonė teikdama Mokesčio deklaracijas disponavo visais dokumentais, patvirtinančiais pakuotės atliekų sutvarkymą (pastarieji teikiant deklaraciją buvo galiojantys ir teisėti), o kaip buvo minėta, įstatyme nėra nustatyta galimybė mokesčio lengvatą patvirtinančius dokumentus, kuriais buvo pasinaudota, panaikinti (kas neva Sprendimu buvo padaryta), atitinkamai panaikinti ir mokesčio lengvatą, kuria Įmonė pasinaudojo. Todėl Patikrinimo akto išvada, kad Įmonė pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas yra nepagrįsta ir neteisėta. Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punkte nustatoma, kad pranešime dėl Pažymos (dėl viso Pažymoje nurodyto (perdirbtų) panaudotų atliekų kiekio ar jo dalies) pripažinimo negaliojančia nurodoma, kad Mokėtojas (-ai) dalyvaujantis (-ys) Organizacijos veikloje, jos nustatyta tvarka nevykdantis (-ys) atliekų tvarkymo užduoties, dėl Pažymos (dėl viso Pažymoje nurodyto (perdirbtų) panaudotų atliekų kiekio ar jo dalies) pripažinimo negaliojančia turi apskaičiuoti privalomą sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis sumą ir ją sumokėti. Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkte nustatoma Mokesčio apskaičiavimo tvarka. Tiek Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punkto, tiek ir Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto nuostatos yra procedūrinės ir taikomos konkrečiu atveju RAAD atliekant atitinkamus veiksmus (mokestinį patikrinimą), tiek ir už einamuosius metus apskaičiuojant mokėtinas mokesčio sumas, todėl nepagrįstai ir neteisėtai Patikrinimo akto išvadose konstatuojamas pastarųjų normų pažeidimas. Sprendimas priimtas atlikus neteisėtą patikrinimą yra neteisėtas, todėl naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą).

Paaiškina, kad Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi visas teisės aktų jai nustatytas pareigas. Pareiškėjai, tinkamai ir laiku vykdžiusiai visas pareigas, negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia pareiga sumokėti Mokestį. Šiuo atveju pirmiausia Vilniaus RAAD sprendimu, o vėliau Skundžiamu sprendimu Pareiškėja yra įpareigojama antrą kartą mokėti daug kartų didesnę sumą už tų pačių pakuotės atliekų tvarkymą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina Organizacijai, nors dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išduoti patvirtinimai, o prieš tai buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ išduoti Įrodantys dokumentai, nėra nei Pareiškėjos, nei Organizacijos kaltės. Organizacija įprastinėmis sutarčių vykdymo kontrolės priemonėmis neturėjo jokių galimybių pastebėti UAB „Metrail“ daromų teisės pažeidimų ar net nusikalstamų schemų. Būtent Aplinkos ministerijos institucijos yra atsakingos tiek už atliekų tvarkytojų įtraukimą į turinčių teisę išduoti atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą, tiek už periodinę (kasmetinę) paties atliekų tvarkytojo ir jo išduotų įrodančių dokumentų išdavimo kontrolę, todėl Organizacija, tiek skelbdama konkursą tvarkytojui parinkti, tiek sudarydama sutartį, tiek sutarties vykdymo metu neturėjo jokių prielaidų nepasitikėti valstybės institucijų patikrintu ir periodiškai tikrinamu atliekų tvarkytoju. Taigi, Vilniaus RAAD sprendimu ir Skundžiamu sprendimu pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybe), nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiuo pagrindu Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas. Pareiškėja netikslino deklaracijos ir nemokėjo Mokesčio, kadangi pareiškėjos pateikti deklaracijos duomenys pateikimo metu buvo teisingi, o šiuo metu taip pat dar nėra galutinio ir neginčijamo sprendimo, kuriuo yra panaikinti Patvirtinimai.

Pažymi, jog Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi priimtas vadovaujantis netesėtu Vilniaus RAAD sprendimu. Vilniaus RAAD sprendimas, pagal jame nurodomą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės aktų rūšies ir hierarchijos reikalavimų. Vilniaus RAAD sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius (mokesčio lengvatos taikymą / panaikinimą) reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės akto rūšies ir hierarchijos reikalavimų, todėl jame numatytas Patvirtinimų pripažinimas išduotais neteisėtai negalimas kaip pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o atlikdamas Organizacijos patikrinimą tikslu panaikinti Patvirtinimus – t. y. dokumentus, reikšmingus sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims – Gamintojams ir importuotojams - Vilniaus RAAD peržengė jam įstatymų suteiktas kompetencijos ribas, todėl vien šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas.

Teigia, kad Vilniaus RAAD sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktu, negaliojusiu ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu, todėl pažeidžia lex tero non agit bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus: Vilniaus RAAD sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, negaliojusį ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, vėlesniu pakeitimu neleistinai įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, tuo pažeidė lex retro non agit principą bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus, todėl ir šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas yra naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

Nurodo, jog Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, taip pažeidžiant teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus:Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, tuo įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, pažeidė teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus, todėl vien šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Vilniaus RAAD sprendimas yra neteisėtas, kadangi jį priimant nebuvo užtikrintas visų suinteresuotų asmenų įtraukimas į administracinę procedūrą (patikrinimą) ir dėl to grubiai pažeidžiantis Pareiškėjos teisę būti išklausyta prieš priimant su jos interesais susijusį sprendimą. Vilniaus RAAD sprendimas, į kurio priėmimo procedūrą neįtraukta pareiškėja ir kiti Gamintojai ir importuotojai, kuriems Organizacijos išduoti Patvirtinimai yra pripažįstami išduotais neteisėtai, negali būti laikomas priimtu laikantis įstatymų ir teismų praktikos suformuluotų procedūrinių reikalavimų, todėl ir pagal procedūras, turinčias užtikrinti suinteresuotų asmenų įtraukimą, yra grubiai pažeidžiantis į patikrinimą neįtrauktų trečiųjų asmenų teisę būti išklausytiems prieš priimant su jų interesais susijusį sprendimą, todėl vien šiais pagrindais Skundžiamas sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip nepagrįstas (prieštaraujantis) objektyviais duomenims ir taip pažeidžiantis imperatyvią Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatą.

Paaiškina, kad Skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas teisės normomis. Skundžiamame sprendime nurodoma, jog vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2008 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 7 p. nuostatomis apskaičiuota nesumokėta mokėtino mokesčio už taršą metalinės pakuotės atliekomis dalis yra 8580 Eur.Mokesčio už aplinkos teršimą 9 str. 1 d. nesuteikia teisės Aplinkos ministerijai (ar jos įgaliotai institucijai) nustatyti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos panaikinimo tvarką ir panaikinti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p. redakcija, numatanti, kaip apskaičiuojamas mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, kai panaikinami mokesčio mokėtojui išrašyti dokumentai ir (ar) patvirtinimai, įsigaliojo tik 2018 m. balandžio 13 d., tad tokio teisinio reglamentavimo nebuvo ne tik mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos prašoma sumokėti Mokestį, bet ir tuomet, kai buvo panaikinti Organizacijos išduoti Patvirtinimai. Tai leidžia daryti išvadą, jog panaikinti Patvirtinimai buvo išrašyti tokiu metu, kai nei įstatyminės, nei poįstatyminės teisės normos nenumatė Gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti Mokestį, kai pasinaudojus mokestine lengvata, panaikinami trečiojo asmens išrašyti dokumentai. Pareiškėja teikdama Mokesčio deklaracijas 2014 - 2016 m. už 2013 - 2015 m. mokestinius laikotarpius disponavo visais dokumentais, patvirtinančiais pakuotės atliekų sutvarkymą, o kaip jau buvo minėta, įstatyme nėra nustatyta galimybė panaikinti mokesčio lengvatą patvirtinančius dokumentus, kuriais buvo pasinaudota, atitinkamai panaikinant mokesčio lengvatą, kuria buvo pasinaudota. Taigi, Skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatuojama, kad pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas, kadangi visos pareigos buvo įvykdytos laiku, o Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 p., 8 str. 2 d. ir 4 d., 9 str. 1 d. ar Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p. nesukuria pagrindo pareiškėjai mokėti mokesčio už aplinkos teršimą už 2013-2015 m. mokestinį laikotarpį. Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas teisės normomis, pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi visas teisės aktų jai nustatytas pareigas, o pats Skundžiamas sprendimas yra priimtas remiantis neteisėtu Vilniaus RAAD sprendimu.

Pareiškėja, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013-2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas“ buvo pavedusi vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.

Organizacija, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013-2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Šie Organizacijos išduoti Patvirtinimai, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remdamasi jais pareiškėja atitinkamai 2014-2016 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

Pareiškėja 2018 m. kovo 2 d. gavo 2018 m. vasario 23 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento raštą Nr. (38-19)-VR-1.7-1497, kuriuo buvo informuota, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus.

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos Miinisterijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Alytaus apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris atliko Įmonės patikrinimą ir persiuntė 2018 m. rugsėjo 19 d. Surinkimo aktą Nr. 14.

Nepaisant pateiktų duomenų, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugsėjo 21 d. suraše Patikrinimo aktą Nr. A-14, kuriuo nustatė mokėtiną 8580 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą.

Atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, 2025 m. lapkričio 17 d. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Sprendimu Departamentas patvirtino 2018 m. rugsėjo 21 d. patikrinimo aktą Nr. A-14, kuriuo pareiškėjai buvo apskaičiuota už 2013-2015 m. mokestinius laikotarpius privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą pakuotės kiekį suma – 8 580 Eur. Pareiškėjai 2013 m. VšĮ „Žaliasis taškas“ išrašytas patvirtinimas Nr. 1314VI0236-4687-0486 UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų pagrindu. Atsižvelgiant į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį Departamentas atliko Pareiškėjai Sprendimu apskaičiuotos 8 580 Eur sumos perskaičiavimą. Perskaičiavimai pateikti pridedamoje 2025 m. spalio 20 d. Išvadoje Nr. BDR-3526. Atlikus Sprendimu paskaičiuotos 8 580 Eur sumos perskaičiavimus, atsižvelgiant į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį, pareiškėjai už 2013-2015 m. mokestinius laikotarpius privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą pakuotės kiekį suma yra 8 532 Eur. LVAT norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 yra nurodęs, kad būtent tinkamas atliekų sutvarkymas (Vyriausybės nustatytų užduočių įvykdymas) lemia mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos taikymą. Pareiškėja nepateikė įrodymų ir nepagrindė, kad 2013-2015 m. įvykdė Vyriausybės nustatytas užduotis, t. y., kad 54 % pareiškėjos į vidaus rinką išleistos metalinės pakuotės kiekio buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas (perdirbtas ar panaudotas energijai gauti), todėl privalo mokėti 8 532 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis.

Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje sąvoka „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiama kaip „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą“. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PPATĮ) 2 straipsnio 11 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu analogiškai buvo apibrėžiama ir sąvoka „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“. Taigi įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja tiek žodį „įrodantys“, tiek žodį „patvirtinantys“.

Šiame kontekste aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateikti išaiškinimai dėl „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos teisinio turinio. Nors pastarojoje byloje buvo tirtas vėlesnės redakcijos Aprašo 53 ir 54 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nuostatų, reglamentuojančių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išrašytų patvirtinimų gamintojams bei importuotojams pripažinimą išrašytais neteisėtais ir negaliojančiais, teisėtumas, esminės įstatymų normos, kuriomis vadovavosi teismas atskleisdamas „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvoką, išliko nepakitusios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pažymėjo, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos, todėl jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Atitinkamai įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose (ATĮ, PPATĮ, MUATĮ) žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais / patvirtinančiais dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant Atliekų tvarkymo įstatymo, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais inter alia (be kita ko) reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, kas, be kita ko, lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą), o priešingas minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Be to, priešingas aiškinimas neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.

Minėtoje norminėje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin tampriai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

Išdėstytų argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 punktu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, jog jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal minėtame sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus. Atitinkamai Aplinkos ministerijai inter alia įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus ir buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos Aprašas, kurio 2.2 punktas nustatė, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimas iš esmės numatė analogišką tvarką, t. y. 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos (toliau – organizacijos), kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą (toliau – patvirtinimas).

Pareiškėja skunde teigia, kad ji nebuvo įtraukta į Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai procesą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai.

Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis). Pagal MAĮ 13 straipsnio 8 punktą ir 16 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Aplinkos apsaugos departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).