Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Gitanos Butrimaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pyrmolita“ ir Ko skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Mokestinius teisinius santykius reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės aktų rūšies ir hierarchijos reikalavimų: Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Vilniaus RAAD sprendimu Organizacijos Gamintojams ir importuotojams išduotus Patvirtinimus pripažinus išduotais neteisėtai, Gamintojai ir importuotojai buvo įpareigoti apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis t. y. šiuo Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinta mokesčio lengvata. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį mokesčio įstatymas – Lietuvos Respublikos įstatymas, nustatantis šio Įstatymo 13 straipsnyje nurodytą mokestį, šis Įstatymas, Muitinės įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis arba Europos Sąjungos muitų teisės aktai, kurie nustato mokestį ir (arba) apibrėžia su mokesčio taikymu arba mokesčio lengvatomis susijusius klausimus, o 2 straipsnio 10 dalį – mokesčio lengvata – mokesčių mokėtojui ar jų grupei mokesčio įstatymo nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, kurios yra palankesnės, palyginti su įprastinėmis sąlygomis. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčio lengvatą ar lengvatas nustato tik atitinkamų mokesčių įstatymai, reglamentuojantys tų mokesčių apskaičiavimo tvarką. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčių objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys bei lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu ir kad šis konstitucinis reikalavimas yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija. Taigi, tiek pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą, tiek pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, tiek pagal mokslo doktriną, su mokesčio lengvatomis susiję klausimai turi būti reguliuojami įstatymo. Konkrečiu atveju nei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, nei Atliekų tvarkymo įstatymas apskritai nereguliuoja Organizacijos Gamintojams ir importuotojams išduotų Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai ar panaikinimo klausimų, nenumato nei tokio sprendimo priėmimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokius sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo subjektų, todėl Vilniaus RAAD sprendime Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai teisiniu pagrindu nurodytas Aprašo 55 punktas, numatytas nesant tam įstatyminio pagrindo. Taip pat nurodo, kad Vilniaus RAAD sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktu, negaliojusiu ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu, todėl pažeidžia lex tero non agit bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus, o būtent, Organizacijos Gamintojams ir importuotojams išrašytų Patvirtinimų pripažinimo išrašytais neteisėtai teisiniu pagrindu nurodomas Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018-01-01) 55 punktas negalėjo būti apskritai taikomas, kadangi mokesčio lengvatų taikymo / netaikymo pagrindai gali būti nustatyti tik įstatymu, o įstatymuose nesant nei įstatyminių Patvirtinimų panaikinimo pagrindų, nei tokius sprendimus priimi kompetentingų institucijų, Vilniaus RAAD sprendimas vien dėl šios priežasties negalėjo būti priimtas. Be to, Patvirtinimų panaikinimas nebuvo numatytas ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu. Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2016-02-04) 38 punktas numatė, jog „Jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami Atliekų tvarkymo įstatymo 34-25 straipsnyje ir Aprašo 11, 16, 20, 25, 30, 35 punktuose nurodytus reikalavimus, laikoma, kad dokumentai išrašyti neteisėtai.“ Kaip matyti, ginčo teisinių santykių atsiradimo metu ne tik įstatyme, bet ir atsakovo teisiniu pagrindu nurodomame poįstatyminiame teisės akte buvo numatyta tik galimybė pripažinti neteisėtais išrašytais atliekų tvarkytojų išduotus Įrodančius dokumentus, tačiau ne Organizacijos išduotus Patvirtinimus. Taigi, Organizacijai 2013 – 2015 m. išdavus Patvirtinimus, o Gamintojams ir importuotojams pasinaudojus Patvirtinimų pagrindu atsiradusia mokestine lengvata, teisiniai santykiai, susiję su tų metų Organizacijai ir jos Gamintojams ir Importuotojams nustatyta pakuočių atliekų tvarkymo prievole, pasibaigė, teisės aktuose nebuvus jokios teisinės galimybės atsakovui ar bet kuriai kitai institucijai teisinėmis priemonėmis įsiterpti į šiuos teisinius santykius. Esant šiai teisinei situacijai ir atsakovui 2015 - 2016 m. priėmus sprendimus naikinti UAB „Metrail“ Įrodančius dokumentus už 2013 - 2015 m., Aplinkos ministerijos institucijos pastebėjo, kad neturi ne tik įstatyminės, bet ir poįstatyminiuose teisės aktuose numatytos teisės naikinti Organizacijos išduotų Patvirtinimų, todėl tik tada nusprendė ne keisti ar papildyti įstatymą, tačiau priimti Aprašo pakeitimą (redakcija, įsigaliojusi 2017-02-15), nurodomą Skundžiamo sprendimo teisiniu pagrindu ir numačiusį, kad „jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai“. Dėl paminėtų priežasčių Vilniaus RAAD sprendimo teisiniu pagrindu nurodomas Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (redakcija, įsigaliojusi 2017-02-15 ir galiojusi iki 2018-01-01) 55 punktas grubiai pažeidžia lex retro non agit principą. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus RAAD sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, negaliojusį ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, vėlesniu pakeitimu neleistinai įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, tuo pažeidė lex retro non agit principą bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus, todėl ir šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas yra naikintinas Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, taip pažeidžiant teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. Pažymi, kad RAAD privalėjo vykdyti tvarkytojo UAB „Metrail“ kontrolę taip: pirma, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turėjo patikrinti UAB „Metrail“; antra, tik tokiais terminais nustatęs pažeidimus, turėjo teisę panaikinti jo išduotus Įrodančius dokumentus; trečia, tokiu atveju sužinojusi apie atitinkamą sprendimą Organizacija dar būtų turėjusi galimybių įsigyti atliekų tvarkymo paslaugas iš kitų tvarkytojų ir nei Organizacijai, nei pareiškėjai apskritai nebūtų kilę jokių neigiamų pasekmių. Akivaizdu, kad tuo pačiu Aplinkos apsaugos agentūra turėjo spręsti klausimą dėl UAB „Metrail“ įspėjimo apie galimą jos išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo, o pažeidimų nepašalinus ir išbraukimo iš Atliekų tvarkytojų sąrašo o tokiu atveju Organizacija nebebūtų įsigijusi šio Tvarkytojo paslaugų 2014-2015 m. Taigi, pagal nurodytą teisinį reguliavimą Vilniaus RAAD 2013 m. Įrodančių dokumentų teisėtumo kontrolę turėjo teisę atlikti tik iki 2013 m. rugsėjo 1 d., ir tik tada nustačius pažeidimus galėjo panaikinti Įrodančius dokumentus, o pagal Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018-01-01) 55 punktą panaikinti ir išduotus Patvirtinimus, jei tokie Įrodančių dokumentų pagrindu buvo išrašyti. Atitinkamais terminais 2014 ir 2015 m. tai turėjo būti padaryta ir dėl 2014-2015 m. UAB „Metrail“ išduotų Įrodančių dokumentų kontrolės. Organizacijai, neturint galimybių laisvai pasirinkti ir atitinkamai kontroliuoti Tvarkytojo, pastaroji kontrolė buvo padalinta (prisiimta) valstybės institucijų, numačius pareigą RAAD kasmet iki rugsėjo 1 d. patikrinti visų Tvarkytojų dokumentų išdavimo kontrolę. Šiuo atveju 2013 m. UAB „Metrail“ Įrodančių dokumentų išdavimo teisėtumo kontrolė buvo atlikta 2015 m. gegužės 12 d., o jų pagrindu išduotų Patvirtinimų panaikinimas – Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu; 2014 m. UAB „Metrail“ Įrodančių dokumentų išdavimo teisėtumo kontrolė buvo atlikta 2015 m. rugsėjo 16 d., o jų pagrindu išduotų Patvirtinimų panaikinimas – Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu.; 2015 m. UAB „Metrail“ Įrodančių dokumentų išdavimo teisėtumo kontrolė buvo atlikta 2016 m. rugpjūčio 22 d., o jų pagrindu išduotų Patvirtinimų panaikinimas – Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu.

Pažymi, kad nors skundžiamame sprendime nurodoma, jog vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2008 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 7 p. nuostatomis apskaičiuota nesumokėta mokėtino mokesčio už taršą metalinės ir PET pakuotės atliekomis dalis yra 4 008 Eur, tačiau Mokesčio už aplinkos teršimą 9 straipsnio 1 dalis nesuteikia teisės Aplinkos ministerijai (ar jos įgaliotai institucijai) nustatyti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos panaikinimo tvarką ir panaikinti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos. Taip pat Aprašo 7 punkto redakcija, numatanti, kaip apskaičiuojamas mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, kai panaikinami mokesčio mokėtojui išrašyti dokumentai ir (ar) patvirtinimai, įsigaliojo tik 2018 m. balandžio 13 d., tad tokio teisinio reglamentavimo nebuvo ne tik mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos prašoma sumokėti Mokestį, bet ir tuomet, kai buvo panaikinti Organizacijos išduoti Patvirtinimai. Tai leidžia daryti išvadą, jog panaikinti Patvirtinimai buvo išrašyti tokiu metu, kai nei įstatyminės, nei poįstatyminės teisės normos nenumatė Gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti Mokestį, kai pasinaudojus mokestine lengvata, panaikinami trečiojo asmens išrašyti dokumentai. Pareiškėja teikdama Mokesčio deklaracijas 2014 - 2016 m. už 2013 - 2015 m. mokestinius laikotarpius disponavo visais dokumentais, patvirtinančiais pakuotės atliekų sutvarkymą. Taigi, skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatuojama, kad pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas, kadangi visos pareigos buvo įvykdytos laiku.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Departamento 2018 m. spalio 23 d. sprendimo ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 148 teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Departamentas atliko pareiškėjos įmonės patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus. Apie atliktą patikrinimą pareiškėja buvo informuota 2018 m. rugpjūčio 7 d. pranešimu.

Departamentas 2018 m. vasario 23 d. raštu Nr. (38-19)-1.7-14797 informavo įmonę apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus. Pareiškėja deklaracijų nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo.

Departamentas apskaičiavo pareiškėjai privalomą sumokėti mokestį – 4 008 Eur (Aprašo 7 punktas).

Po atlikto patikrinimo 2018 m. rugsėjo 14 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. K-78, kuris buvo įteiktas pareiškėjai. Pareiškėjos įmonė pateikė pastabas, jog nesutinka su patikrinimo aktu, tačiau įrodymų, paneigiančių pastabas, nepateikė. Atitinkamai buvo priimtas Sprendimas dėl mokestinės prievolės apskaičiavimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu atmetė VšĮ „Žaliasis taškas“ skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (Vilniaus RAAD teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų (2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687) pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ paliko nepakeistą.

Atsakovas, atsižvelgdamas į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, teismui pateikė duomenis, kad po Departamento atlikto perskaičiavimo pareiškėjai išlieka pareiga sumokėti 3 950 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinių pakuočių atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.

Nustatyta, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Šio įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 32 straipsnio 1 ir 38 dalimis, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Aktualios ginčui Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo redakcijos 1 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Šio įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad gamintojų ir importuotojų pareigos, susijusios su atliekų tvarkymo organizavimu, gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkant patiems arba perduodant jas teisę tvarkyti turinčiam atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavedant pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai, tapus tokios organizacijos dalyviu arba veikiant sutartiniais pagrindais). Pagal šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis– Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio. Taigi, išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y., kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį užduotyje nurodytu būdu ir tai reiškia, kad tai yra siejama su realiu (faktišku) užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Pažymėtina, jog taikant Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalį (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), nagrinėjamu atveju būtent pareiškėja turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuočių atliekų kiekį.

Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

Nustatyta, kad LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartyje priėmė išvadas dėl to, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai 2013-2015 m. išduoti patvirtinimai yra pripažinti negaliojančiais. Tuo tarpu pareiškėja taip pat tik teigia, kad užduotis įvykdyta, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atitinkamai neįrodžius, kad minėtu laikotarpiu atliekų kiekis buvo realiai sutvarkytas, pareiškėja neturi teisės į mokesčių lengvatą. Papildomai pažymėtina, kad teisės aktai nenumato, jog už prievolę sumokėti aplinkos teršimo mokestį yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip pvz. šiuo atveju VšĮ „Žaliasis taškas“. Pirmiau aptartų teisė aktų nuostatų kontekste, aplinkybė, kad kiti subjektai (dalyvaujantys sutarčių pagrindu) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, nedaro įtakos mokesčio mokėtojui jam nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.

Pareiškėja nurodo, kad atsakovas savalaikiai neįvykdė pareigos atlikti licencijuotų įmonių patikrinimus, todėl neatliko savo pareigos. Pažymėtina, kad Mokesčio įstatyme būtent pareiškėjai nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą, nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėja), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, galinčių įrodyti, kad visos metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata, taip pat pareiškėjai iki Departamento patikrinimo akto surašymo ir 30 d. po jo gavimo nepateikus Valstybinei mokesčių inspekcijai patikslintų deklaracijų ir nesumokėjus mokesčio už aplinkos teršimą metalinių pakuočių atliekomis už 2013–2015 m., darytina išvada, kad mokestis už aplinkos taršą metalinių pakuočių atliekomis už 2013–2015 m. apskaičiuotas pagrįstai.

Nagrinėjamu atveju aktuali LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartis, kurioje apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasisakė ir kitų ginčo šalių šioje byloje keliamais esminiais klausimais. Minėtoje byloje pareiškėju buvo trečiasis suinteresuotas asmuo, kuris iš esmės kėlė tuos pačius ginčo klausimus (teisės aktų rūšies ir hierarchijos reikalavimų nesilaikymas, lex retro non agit principo ir teisėtų lūkesčių pažeidimas ir kt.), kuriuos byloje kelia pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime, pateiktame į nagrinėjamą bylą. Nėra abejonių, kad šių bylų reikalavimai, motyvai, padarytos išvados yra tarpusavyje susiję, o LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartyje nustatytos aplinkybės turi tiesioginę įtaką sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimui. Apeliacinės instancijos teismui jau įvertinus Departamento 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2, kurio pagrindu priimtas byloje ginčijamas sprendimas, teisėtumą, kartu buvo įvertintos ir visos faktinės aplinkybės, susijusios su Departamento pareigūnų atliktu patikrinimu, jo teisėtumu (kompetencija, aktualių teisės aktų taikymas, terminai ir pan.), todėl teismas, vengdamas pasikartojimų, abiem byloms aktualių ir jau nustatytų faktinių ginčo aplinkybių iš naujo neaptarinės, o šiame sprendime pasisako tik dėl keliamo ginčo iš esmės ir pareiškėjos skunde akcentuotų esminių nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentų (teisės, kaip ji teigia, pakartotinai mokėti jau prieš tai sumokėtą mokestį už pakuočių sutvarkymą). Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant LVAT administracinę bylą Nr. eA-191-624/2025 pareiškėja buvo įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl preziumuotina, kad minėtoje byloje priimtos išvados, motyvacija, tame tarpe ir pareiškėjos šioje byloje keliamais klausimais, pareiškėjai yra žinomos.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, keliamo ginčo klausimus reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, darytina išvada, kad ginčijamas Sprendimas keistinas dalyje, kurioje Sprendime nurodyta sumokėti pareiškėjai 4 008 Eur mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės sumą, t. y. pareiškėja turi sumokėti 3 950 Eur mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės kiekį.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pyrmolita“ ir Ko skundą tenkinti iš dalies.

Sumažinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. spalio 23 d. sprendime Nr. 148 nurodytą sumokėti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Pyrmolita“ ir Ko 4 008 Eur (keturi tūkstančiai aštuoni eurai) mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 m. metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės sumą iki 3 950 Eur (trys tūkstančiai devyni šimtai penkiasdešimt eurų) sumos.

Likusią pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pyrmolita“ ir Ko skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.