Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Severmeta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Severmeta“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo išregistruota viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“), dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Severmeta“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 53 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

2.1. Atsakovas atliko pareiškėjo planinį 2013 – 2015 metų mokestinio laikotarpio mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis patikrinimą (toliau – ir Patikrinimas) ir 2018 m. birželio 28 d. patikrinimo akte Nr. VR-17.7-64 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nustatė, kad pareiškėjas, 2013 – 2015 metais kolektyviai vykdydamas gamintojų ir importuotojų pareigas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytas pakuotės atliekų perdirbimo užduotis, iš licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos VšĮ “Pakuočių tvarkymo organizacija” (toliau – ir PTO) gavo patvirtinimus apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą: 2013 m. – už 27,175 t, 2014 m. – už 38,559 t, 2015 m. – už 63,379 t, todėl buvo atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų metalinių pakuočių atliekomis (toliau – ir Mokestis) už perdirbtą pakuočių atliekų kiekį, kaip tai reglamentuota Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MAT) 5 straipsnio 6 dalyje.

2.2. Atsižvelgiamas į tai, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – Vilniaus RAAD) 2017 m. gruodžio 18 sprendimu Nr. VR-17.5-82 (toliau – ir 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas) panaikino PTO pareiškėjui išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą, kurie nuo šio sprendimo priėmimo dienos laikomi netekusiais galios, atsakovas apskaičiavo pareiškėjui 258 256,8 Eur Mokesčio. Sprendimu patvirtintas Patikrinimo aktas ir pareiškėjas įpareigotas sumokėti 258 256,8 Eur Mokesčio.

2.3. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija) 2012 m. rugpjūčio 24 d. išdavė PTO pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją Nr. 003, suteikiančią teisę organizuoti stiklinių, plastikinių, PET (polietileno tereftalato), kombinuotos, metalinės, popierinės ir kartoninės bei kitos pakuotės atliekų tvarkymą. Pareiškėjas tapo PTO dalyviu ir sudarė sutartį dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo (toliau – Sutartis). Sutartyje PTO įsipareigojo organizuoti pareiškėjo užsakymuose nurodytų pakuočių atliekų rūšies ir kiekio sutvarkymą, užtikrinti, kad teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjui ir (ar) kompetentingai institucijai būtų pateiktas patvirtinantis dokumentas apie pavedimo davėjų naudai sutvarkytas pakuotės atliekas, atstovauti pareiškėją valstybės ir savivaldos institucijose, teismuose, dėl pareiškėjos pareigų vykdymo, nevykdymo ar netinkamo vykdymo ir atlikti kitas pareigas, susijusias su sutarties tikslu - siekiu įgyvendinti gamintojų ir importuotojų atsakomybės už pakuočių atliekų tvarkymą principą bei siekiant sudaryti galimybę pavedimo davėjams, kurie pakuoja gaminius į apmokestinamąją pakuotę ir/ar importuoja gaminius, supakuotus į apmokestinamąją pakuotę bei išleidžia juos (supakuotus gaminius) į Lietuvos Respublikos vidaus rinką, pasinaudoti teisės aktuose numatytomis mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis lengvatomis.

2.4. Kadangi PTO yra ne atliekų tvarkytojas, o tik organizuoja pakuočių atliekų sutvarkymą, konkurso būdu pasitelkė atliekų surinkėją ir tvarkytoją UAB „Metrail“. Vilniaus RAAD atliko UAB „Metrail“ patikrinimus ir 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikino UAB „Metrail“ išrašytus metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą PTO įrodančius dokumentus. 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo pagrindu buvo priimtas skundžiamas Sprendimas.

2.5. 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas neteisėtas, nes Vilniaus RAAD viršijo savo kompetenciją, apie patikrinimą nepranešė pareiškėjui ir nesuteikė jam galimybės teikti paaiškinimų, jame nenurodyta, kokias teisės aktų nuostatas pažeidė pareiškėjas. Po 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo ir skundžiamo Sprendimo pareiškėjui apskaičiuoti 258 256,8 Eur Mokesčio panaikinus lengvatą prilygsta sankcijai.

2.6. Pareiškėjas tinkamai įvykdė Lietuvos Respublikos pakuočių ir atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintas pareigas – sudarė Sutartį, už tinkamą pareigų vykdymą mokėjo PTO nustatytą mokestį, jokios valstybės institucijos pareiškėjai pretenzijų dėl pareigų nevykdymo nereiškė, Aplinkos apsaugos agentūra visas 2013-2015 m. ataskaitas patvirtino kaip atitinkančias teisės aktų reikalavimus.

2.7. UAB „Metrail“ buvo įrašyta į Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus turinčių teisę išrašyti atliekų tvarkytojų sąrašą kaip PET ir metalinės pakuočių atliekų eksportuotoja, PET ir metalinės pakuočių atliekų surinkėja ne iš komunalinio srauto, stiklinės, plastikinės, PET, metalinės, popierinės ir kartoninės, kombinuotos pakuotės atliekų surinkėja iš komunalinio srauto bei eksploatuoti netinkamų transporto priemonių surinkėja ir pradinis apdorotoja. Atliekų tvarkytojų, išrašančių pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, kontrolę užtikrina Departamentas, todėl Aplinkos apsaugos agentūra ir regionų aplinkos apsaugos departamentai turėjo pareigą tikrinti UAB „Metrail“ veiklą, tačiau šios pareigos nevykdė ar ją vykdė netinkamai.

2.8. Pareiškėjas neturi teisės kontroliuoti įmonių, kurios tvarko pakuočių atliekas. Vilniaus RAAD nepagrįstai UAB „Metrail“ veiksmų – neteisėtai išrašytų pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentų panaikinimo pasekmes perkėlė pareiškėjui, kuris sumokė PTO už pakuočių atliekų sutvarkymo organizavimą, o PTO už pakuočių atliekų surinkimą ir sutvarkymą yra sumokėjusi UAB „Metrail“.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Ministerija 2018 m. kovo 8 d. raštu Nr. (9-l)-D8(E)-62 pavedė regionų aplinkos apsaugos departamentams, kurių teises perėmė Departamentas, organizuoti regionuose esančių gamintojų ir (ar) importuotojų, kuriems skirti patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą buvo panaikinti Departamento sprendimu, mokestinius patikrinimus. Buvo nurodyta pirmiausiai tikrinti deklaracijų po Departamento pranešime nurodyto termino pabaigos nepakoregavusius bei didžiausią metalinės pakuotės kiekį 2013-2015 metais patiekusius gamintojus ir (ar) importuotojus (toliau – ir GI). Aplinkos ministerija 2018 m. kovo 14 d. raštu Nr. (50-l)-D8-1553 rekomendavo mokestinius patikrinimus planuoti nuo 2018 m. balandžio 20 d.

3.2. Departamentas atliko PTO patikrinimą ir 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu PTO išrašyti patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą neteko galios. 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas galiojo skundžiamo Sprendimo Nr. 53 priėmimo metu. Nurodo, kad į 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pateko ir pareiškėjui 2013-2015 m. mokestiniais laikotarpiais išduoti patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą.

3.3. Departamentas 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 pranešė pareiškėjui apie pareigą iki 2018 m. balandžio 20 d. apsiskaičiuoti ir susimokėti Mokestį, nes patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą netekę galios. Pareiškėjas iki 2018 m. balandžio 20 d. Departamento 2017 m. gruodžio 19 d. raginimo Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 neįvykdė - nepatikslino, nepaskaičiavo ir nesumokėjo 2013-2015 m mokėtino mokesčio pagal faktinį užduoties įvykdymą. Todėl buvo atliktas pareiškėjo Patikrinimas.

3.4. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) 34(21) straipsnio 2 dalimi, 32 straipsniu, Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PPATĮ) 7 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, 3-5 dalimis, pareiškėjas pasirinko pakuočių GI nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti PTO. Pasirinkdamas kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, pareiškėjas gerai žinojo apie būtent jam išliekančią pareigą Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu nustatyta tvarka mokėti Mokestį, jei neįvykdys Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių, t. y. pareiškėjas žinojo ir privalėjo žinoti būtent jai, kaip GI, teisės aktais pavestas užduotis, pareigas ir atsakomybes, įvertinti rizikas bei žinojo, kad Mokestį mokėti privalėtų būtent jis, jei Vyriausybės nustatytos užduotys nebūtų tinkamai įvykdytos.

3.5. Vadovaujantis MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, Mokesčio lengvatą suteikia tik tokie dokumentai, kurie įrodo faktinį atliekų sutvarkymą (PPATĮ 7 straipsnio 7 dalis), tačiau pripažinus išrašytais neteisėtai ir nepagrįstai ir panaikinus dokumentus, kurių pagrindu pareiškėjas grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, mokesčio lengvata pareiškėjui netaikytina.

3.6. Dėl ATĮ pažeidimų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr.06-1-00069-13. Nesant galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų, pareiškėjas privalo perskaičiuoti ir susimokėti Mokestį.

Pareiškėjas yra PPATĮ 7 straipsnio 3 dalyje nurodytas subjektas, todėl jis privalo mokėti 258 256,80 Eur už 2013-2015 m. į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį.

4. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 (toliau – LVAT Nutartis) panaikino Vilniaus RAAD, kurio teises ir pareigas perėmė Departamentas, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo

Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne

UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti

2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994- 5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d.

Nr. 1314VI0023- 4994-5513 pagrindu; Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513- 9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtais ir panaikinami iš dalies, t. y.

už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio. Vadovaudamasis LVAT Nutartimi, atsakovas atliko Mokesčio perskaičiavimą tik dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu ir tik už 2013 m.: Mokestis už 2013 metus –52 318,94 Eur (pagal LVAT Nutartį įrodančio dokumento

Nr. 1314VI0005- 4994-5513 pagrindu palikus galioti patvirtinimą Nr. 1314VI0031-5513-2196 dėl 3,1592 proc. panaikinto sutvarkytų pakuočių atliekų kiekio). Už 2014 m. ir 2015 m. LVAT Nutartimi mokesčiai neperskaičiuojami ir lieka Sprendimu patvirtintos paskaičiuotos Mokesčio sumos:

už 2014 m. –77 109,90 Eur; už 2015 m. – 126 647,99 Eur. Bendra perskaičiuota Mokesčio suma – 256 077 Eur (52 318,94 Eur +77 109,90 Eur + 126 647,99 Eur). Nurodo, kad po atlikto perskaičiavimo pareiškėja privalo už 2013 - 2015 m. sumokėti 256 077 Eur Mokesčio ir prašo šia suma sumažinti Sprendimu patvirtiną 258 256,8 Eur Mokesčio sumą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

6.1. Pareiškėjas teikė Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra laikomas gamintoju (importuotoju), kuriam kyla pareiga apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas. Pareiškėjas ir VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ 2013 m. sausio 2 d. sudarė sutartį „Dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo“, kurios pagrindu PTO įsipareigojo organizuoti pareiškėjo į Lietuvos Respublikos vidaus rinką išleidžiamų pakuočių atliekų tvarkymą sutartyje nustatytais įkainiais.

6.2. VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ pareiškėjui už 2013 m. mokestinį laikotarpį išrašė patvirtinimą Nr. 1314VI0001-5513-2196, išduotą dokumento Nr. 1314VI0005-4994-5513 pagrindu, už 27,175 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą (perdirbimą), už 2014 m. - patvirtinimą Nr. 1414VI0001-5513-2196, išduotą dokumento Nr. 1414VI0004-4994-5513 pagrindu, už 38,559 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą, už 2015 m. - patvirtinimą Nr. 1514VI0001-5513-2196, išduotą dokumento Nr. 1514VI0002-4994-5513 pagrindu, už 63,379 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą.

6.3. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 pranešė pareiškėjui, kad, vadovaujantis ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalimi ir Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašo) 56 punktu, Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 nutarta panaikinti pareiškėjui VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ išrašyti patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą ir pridėjo jų sąrašą, iš kurio matyti, kad panaikintas VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ pareiškėjui už 2013 m. mokestinį laikotarpį išrašytas patvirtinimas Nr. 1314VI0001-5513-2196, išduotas dokumento Nr. 1314VI0005-4994-5513 pagrindu, už 27,175 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą (perdirbimą), už 2014 m. išrašytas patvirtinimas Nr. 1414VI0001-5513-2196, išduotą dokumento Nr. 1414VI0004-4994-5513 pagrindu, už 38,559 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą, už 2015 m. - dokumentą Nr. 1514VI0001-5513-2196, išduotą dokumento Nr. 1514VI0002-4994-5513 pagrindu, už 63,379 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą. Tuo pačiu raštu Vilniaus RAAD nurodė pareiškėjui iki 2018 m. vasario 15 d. apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kadangi su šiuo raštu pateiktame priede nurodyti patvirtinimai yra netekę galios.

6.4. Pareiškėjas nustatytu terminu nepatikslino, nepaskaičiavo ir nesumokėjo 2013-2015 m. mokėtino mokesčio pagal faktinį užduoties įvykdymą, todėl atsakovas atliko pareiškėjo Patikrinimą. Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas pagal faktinius duomenis 2013-2015 m. į vidaus rinką išleido apmokestinamąsias gaminiais pripildytas metalines pakuotes ir naudojosi MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta mokestine lengvata. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu pripažinus nesutvarkytais patikrinimo akte pateiktus pakuočių atliekų kiekius, pareiškėjui atsirado mokestinė prievolė apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už pagamintą ir į vidaus rinką išleistą apmokestinamųjų pakuočių kiekį, t. y. 2013 m. – 27,175 t, 2014 m. – 38,559 t, 2015 m. - 63,379 t. Atitinkamai pareiškėjui Patikrinimo akte apskaičiuotas mokėtinas 258 256,80 Eur Mokestis (54 498,91 Eur už 2013 m., 77 109,90 Eur už 2014 m., 126 647,99 Eur už 2015 m.).

6.5. Skundžiamu Sprendimu atsakovas patvirtino Patikrinimo aktą ir juo pareiškėjui apskaičiuotas Mokesčio sumas. Sprendime nurodyta, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO pareiškėjai išrašytus patvirtinimus apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą, todėl, pagal ATĮ 7 straipsnio 3 dalį ir MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas pareiškėjui atsirado mokestinė prievolė – apskaičiuoti ir sumokėti 258 256,80 mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už į vidaus rinką išleistą metalinių pakuočių kiekį 2013-2015 m.

7. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. LVAT Nutartimi panaikinus Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumento 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, pagrindu, teismo vertinimu, atitinkamai keistina ši skundžiamo Sprendimo dalis, susijusi su Patikinimo akte pareiškėjui apskaičiuota 54 498,91 Eur už 2013 m. Mokesčio suma. Teismas pažymėjo, kad kadangi atsakovas, vadovaudamasis LVAT Nutartimi, perskaičiavo pareiškėjui už 2013 m. mokėtiną Mokesčio sumą, ją sumažindamas iki 52 318,94 Eur, atitinkamai keistina ši Sprendimo dalis. LVAT Nutartimi likusią Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį palikus nepakeistą, teismas konstatavo, kad atsakovo Sprendimo dalis, kurioje pareiškėjui apskaičiuota 77 109,90 Eur už 2014 m., 126 647,99 Eur už 2015 m. Mokesčio suma atsakovui panaikinus VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ pareiškėjui išduotus patvirtinimą už 2014 m. Nr. 1414VI0001-5513-2196 ir patvirtinimą už 2015 m. Nr. 1514VI0001-5513-2196, yra teisėta ir pagrįsta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dalyvavo administracinėje byloje, kurioje priimtas LVAT Nutartis, trečiuoju suinteresuotu asmeniu, turėjo galimybę pasisakyti apie Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82, apie kurį pareiškėjui buvo pranešta Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547, taigi turėjo galimybę realizuoti savo teisę būti išklausytai teisme. Be to, pareiškėjas pasinaudojo savo teise skųsti Sprendimą, kuris yra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

8. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad Sprendimu pareiškėjui apskaičiuota Mokesčio suma prilygsta sankcijai. Teismo vertinimu, panaikinus VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ pareiškėjui išduotus patvirtinimus, pareiškėjas laikytinas nepagrįstai pasinaudojusiu MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta lengvata, todėl jam kyla pareiga mokėti Mokestį, kurio šiuo atveju nėra pagrindo laikyti sankcija. Teismas pažymėjo, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjui jokios sankcijos nebuvo taikytos, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su jo kaltės būvimu, nėra aktualūs. Šiuo atveju svarbu, ar pareiškėjas gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas atliekų kiekis buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi jis to padaryti negali, todėl jis negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata už 2013-2015 m. tvarkytas pakuotes. Atsižvelgiant į tai, kad pakuotės liko nesutvarkytos, pareiškėjui atsirado pareiga už 213-2015 m. apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir nepateikė įrodymų, kad mokestis už 2013-2015 m. buvo apskaičiuotas neteisingai. Taigi byloje nėra ginčo dėl apskaičiuoto Mokesčio dydžio. Teismas nenustatė jokio netinkamo atsakovo elgesio, todėl konstatavo, kad atsakovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą priimti skundžiamą Sprendimą.

10. Teismas vertino, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, iš jo argumentų pareiškėjas galėjo suvokti šio sprendimo esmę ir turinį. Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais remiasi atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną mokestį. Teismas pažymėjo, kad vien tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleidžia daryti išvados, jog jame atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes. Teismas sprendė, kad Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, sprendimą taip pat priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas.

III.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimo dalį, kuria UAB „Severmeta“ skundas buvo atmestas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo visų faktinių aplinkybių, kurios yra labai reikšmingos šioje administracinėje byloje. Pirmosios instancijos teismui buvo žinomas faktas, kad dėl UAB „Metrail“ veiksmų buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, pagal kuriuos buvo pripažinta, kad nusikalstamomis veikomis buvo padaryta didelė žala valstybei (nesurinktų mokesčių pavidalu). Pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti, ar nusikalstama veika turėjo įtakos gamintojų ir importuotojų bei juos atstovaujančių organizacijų gebėjimų tinkamai kontroliuoti, ar pakuočių atliekos buvo tinkamai perdirbtos. Teismas neanalizavo ir tos aplinkybės, ar atsakovas pats tinkamai atliko savo pareigas kontroliuoti pakuočių perdirbėjus visą atsakomybę permesdamas gamintojams ir importuotojams bei jas atstovaujančioms organizacijoms.

12.2. Teismas privalėjo vadovautis VAĮ 36² str. 1 d. 1 p., kuris numato, kad poveikio priemonės ūkio subjektams taikomos tik tada, kai priežiūros tikslų negalima pasiekti kitu būdu (ultima ratio), to paties įstatymo 36⁸ st. 1 d. numato, kad poveikio priemonės ūkio subjektui skiriamos atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, padarytos žalos dydį, mastą ir kitas įstatymuose numatytas aplinkybes. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, kad baudžiamosiose bylose buvo pripažinta, kad nusikalstama veika buvo padaryta žala valstybei, taigi turėjo įvertinti, kas tokią žalą turėtų atlyginti. Pareiškėjas nepadarė jokių teisės aktų pažeidimų, todėl sankcija buvo pritaikyta nepagrįstai ir neteisėtai.

12.3. Atsakovas turėjo pareigą tikrinti UAB “Metrail” veiklą, t.y. privalėjo tikrinti, ar šis atliekų tvarkytojas veikia teisėtai, ar tinkamai vykdo atliekų apskaitą, ar turi visus reikalingus dokumentus, ar nedaro jokių pažeidimų. Akivaizdu, kad atsakovas šios pareigos nevykdė arba ją vykdė netinkamai. Pareiškėjas neturėjo ir neturi teisės kontroliuoti įmonių, kurios tvarko pakuočių atliekas. Pagal bendruosius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus žalą valstybei turi atlyginti nusikalstamą veiką padarę asmenys, o ne pareiškėjas, kuri veikė sąžiningai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta, turi būti panaikinta.

13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą. Departamentas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir išvadoms. Nurodo, kad teismas išsamiai pasisakė dėl skundžiamų sprendimų materialinių teisinių pasekmių pareiškėjui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

14. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 53 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog Departamentas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, nurodė, kad Sprendimu pareiškėjui patvirtinta bendra 258 256,80 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma perskaičiuotina į mokėtiną 256 077 Eur mokesčio už 2013 m. mokestinį laikotarpį sumą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė ginčijamą Sprendimą ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 258 256,80 Eur mokesčio sumą sumažino iki 256 077 Eur.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo visų faktinių aplinkybių, kurios yra reikšmingos šioje administracinėje byloje; pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti, ar nusikalstama veika turėjo įtakos gamintojų ir importuotojų bei juos atstovaujančių organizacijų gebėjimų tinkamai kontroliuoti, ar pakuočių atliekos buvo tinkamai perdirbtos. Pažymi, kad pagal bendruosius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus žalą valstybei turi atlyginti nusikalstamą veiką padarę asmenys, o ne pareiškėjas, kuris veikė sąžiningai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta, turi būti panaikinta.

17. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 (toliau – ir 2024 m. gegužės 20 d. nutartis), kurioje nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje, be kita ko, konstatavo:

18.1. byloje nagrinėjamo ginčo mokestinius teisinius santykius, be kita ko, reglamentuojančio Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (MAT įstatymas; toliau tekste remiamasi 2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 3 straipsnio 3 punktas nustato, kad MAT objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis MAT įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, MAT moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MAT įstatymo 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija). Taigi, pareiga mokėti MAT kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 26 p.);

18.2. nėra abejonių, kad pakuočių gamintojams ir importuotojams taikomas MAT yra fiskalinė priemonė, kuria, be kita ko, siekiama skatinti 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Pakuočių direktyva) tikslų įgyvendinimą. Iš tiesų Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje numatyta, kad Taryba priima ekonomines priemones, kuriomis skatinama įgyvendinti šios direktyvos tikslus, ir kad, jei tokios priemonės nepriimtos, valstybės narės, laikydamosi Sąjungos aplinkos politikos principų ir, inter alia, principo „teršėjas moka“ bei prievolių, atsirandančių iš SESV, gali imtis šiems tikslams įgyvendinti reikalingų priemonių. Kadangi Taryba nepriėmė tokių ekonominių priemonių, kuriomis būtų nustatytas mokestis už valstybių narių rinkai pateikiamas pakuotes, todėl valstybės narės gali imtis tokių priemonių, laikydamosi 15 straipsnio antrame sakinyje nustatytų sąlygų (Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C-104/17, EU:C:2018:188, 20 ir 21 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 27 p.);

18.3. pagal Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje ir dvidešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje primintą principą „teršėjas moka“ reikalaujama, kaip rašoma minėtoje konstatuojamojoje dalyje, kad „visi, kurie dalyvauja gaminant, naudojant, importuojant pakuotes ir pakuotus produktus ir jais prekiauja, geriau suvoktų pakuočių tapimo atliekomis mastus“ ir „prisiimtų atsakomybę už tokias atliekas“. Taigi, minėtas principas taikomas ne tik tiems, kas tiesiogiai atsako už atliekų susidarymą, – jo apimtis platesnė. Jis taip pat taikomas tiems, kas prisideda prie tokio atliekų susidarymo, be kita ko, gamintojams ir importuotojams (šiuo klausimu, be kita ko, žr. ESTT 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C-104/17, EU:C:2018:188, 22 ir 31–34 p.). Be to, ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – ir Atliekų direktyva), kurios nuostatos laikytinos bendrosiomis (lex generalis) Pakuočių direktyvos atžvilgiu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. ESTT 2003 m. birželio 19 d. sprendimo byloje Mayer Parry Recycling, C-444/00,:EU:C:2003:356, 57 p.), 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog „siekiant sustiprinti atliekų pakartotinį naudojimą, prevenciją, perdirbimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų kūrimas, gamyba, tvarkymas, apdorojimas, pardavimas ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 28 p.);

18.4. pats MAT įstatymas, kuris taikomas tik tiems, kas apmokestinamąsias pakuotes pateikia rinkai pirmą kartą, ir netaikomas jokiems tolesniems rinkos dalyviams, atitinka reikalavimą laikytis Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“, ypač atsižvelgiant į tai, jog ESTT minėto 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou (C-104/17, EU:C:2018:188) 29 punkte jau turėjo galimybę įvertinti, kad iš esmės į MAT panašus valstybės narės nustatytas mokestis už į vidaus rinką išleistą pakuotę neprieštarauja šiam principui. Be to, inter alia atsižvelgiant į jau apžvelgtas Sąjungos taisyklės bei minėtą ESTT jurisprudenciją, nėra jokio pagrindo pripažinti, jog gamintojų ir importuotojų atsakomybe už prisidėjimą prie atliekų susidarymo pagrįsta pareiga mokėti MAT savaime yra nesuderinama su Sąjungos teisėje taikomu proporcingumo principu, juolab, kad, pavyzdžiui, kiek tai yra susiję su dėl apmokestinamosios pakuotės išleidimo susidarančių atliekų tvarkymu, Atliekų direktyvos 14 straipsnio 2 dalis eksplicitiškai nustato, jog „Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 29 p.);

18.5. pareiškėjas yra MAT mokėtojas, 2015 metais į Lietuvos vidaus rinką pateikęs Patikrinimo akte nurodytą pripildytos metalinės pakuotės kiekį, t. y. kad pagal bendrąsias MAT įstatymo nuostatas pareiškėjas yra MAT mokėtojas, atsakingas už ginčo mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, apeliantas iš esmės laikosi pozicijos, kad jis turėjo būti (i) atleistas nuo ginčo MAT mokėjimo MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) pagrindu arba (ii) pagal MAT įstatymą apskaičiuota MAT suma turėjo būti sumažinta (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 30 p.);

18.6. MAT įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), be kita ko, įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už tą pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“. Šis atleidimo nuo MAT pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (PPATĮ) 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 31–32 p.);

18.7. ESTT jau yra nusprendęs, jog Pakuočių direktyvos 15 straipsnis neatlieka išsamaus šia direktyva reglamentuojamose srityse priimtų nacionalinių priemonių derinimo (žr., pvz., ESTT 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Visnapuu, C-198/14, EU:C:2015:751, 47 p.). Tai, be kita ko, reiškia, jog nacionaliniame mokesčio įstatyme nustatyta aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) nėra Sąjungos nustatyta ir jos garantuojama teisė mokesčio mokėtojams (gamintojams ir (ar) importuotojams) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 33 p.);

18.8. minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 34 p.);

18.9. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-90-556/2019 95 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 35 p.);

18.10. MAT įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad MAT mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su nacionalinėmis mokesčių teisės taisyklėmis, bet ir neleistų pasiekti Pakuočių direktyvos tikslų, ypač atsižvelgiant į tai, kad aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra šios direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, kuria siekiama užtikrinti, kad inter alia būtų įvykdyti jos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatyti įpareigojimai dėl minimalaus pakuočių atliekų perdirbimo (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 36–37 p.);

18.11. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) minimas užduotis turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Vykdydami šią Užduotį, mokesčio mokėtojai pakuočių atliekų perdirbimą gali organizuoti individualiai arba kolektyviai (PPATĮ 7 str. 5 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), ATĮ 3421 str. 2 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)). Pastaruoju atveju gamintojai ir importuotojai pakuočių atliekų tvarkymą kolektyviai organizuoja steigdami Organizaciją ir (ar) tapdami įsteigtos Organizacijos dalyviais arba Organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą (PPATĮ 10 str. 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-864 redakcija), ATĮ 3422 str. 1 ir 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 38–39 p.);

18.12. aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį. Tai, be kita ko, reiškia, kad, nors viena iš aptariamos Organizacijos pareigų yra minėtų Vyriausybės užduočių vykdymas (ATĮ 3423 str. 10 d. 3 p. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), kiek tai yra susiję su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ir PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija)) taikymu, ši Organizacija, vykdydama Užduotį, veikia jos dalyvių ir klientų (mokesčio mokėtojų) vardu (pavedimu) ir interesais, kas inter alia lemia, kad rizika ir atsakomybė dėl mokestinių pasekmių, tokiai Organizacijai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų jos dalyviams ar klientams, tenka atitinkamam mokesčio mokėtojui. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad, skirtingai nei mano pareiškėjas, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pagal ginčo teisiniams santykiams taikytinas nacionalines (mokesčių) teisės aktų nuostatas gamintojų ir importuotojų atsakomybė už Užduoties vykdymą pasibaigia šiems pavedus minėtai Organizacijai ją (Užduotį) vykdyti. Toks aiškinimas, t. y. kad gamintojai ir (ar) importuotojai atleidžiami nuo MAT mokėjimo už visą išleistos apmokestinamosios pakuotės kiekį vien dėl to, kad jie minėtai Organizacijai ar atliekų tvarkytojui sutartimi sulygta kaina ir sąlygomis sumokėjo už 54 proc. šių pakuočių kiekio atitinkančių atliekų perdirbimą, akivaizdžiai nebūtų suderinamas su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata) siekiamais tikslais, jei atitinkamas ginčo pakuočių atliekų kiekis realiai nebūtų surinktas ir perdirbtas. Be to, pastebėtina, kad, pavyzdžiui, Atliekų direktyvos taikymo apimtimi, tokie subjektai, kaip Organizacija ir (ar) pagal sutartis paslaugas teikiantys minėti atliekų tvarkytojai, yra laikytini „tarpininkais“ („įmonė, kitų vardu organizuojanti atliekų naudojimą ar šalinimą, įskaitant tokius tarpininkus, kurie atliekų neįsigyja fiziškai (Atliekų direktyvos 3 str. 8 d.), t. y., kiek tai yra susiję su Užduoties vykdymu, Atliekų direktyvos taikymo tikslais minėti subjektai organizuoja apmokestinamosios pakuotės atliekų surinkimą ir perdirbimą bei šias atliekas renka ir perdirba sutartį su jais sudariusio gamintojo ir (ar) importuotojo (MAT mokėtojo) vardu. Atskirai atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš pačios Užduoties formuluotės ir turinio, jos įvykdymui visiškai nėra reikšminga aplinkybė, kokio konkretaus gamintojo ir (ar) importuotojo išleistų metalinių pakuočių atliekos yra tvarkomos – aptariamų mokesčių įstatymų taikymo tikslais mokesčio mokėtojas pripažintinas įvykdžiusiu Užduotį nepriklausomai nuo to, ar jis (jo pavedimu veikę asmenys) sutvarkė savo ar kito ūkio subjekto išleistų pakuočių atliekas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 40–42 p.);

18.13. pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Šiuo įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas eksplicitiškai nustatė, kad Užduoties patvirtinimas pirmiausia grindžiamas MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje nurodytais dokumentais, patvirtinančiais perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kuriuos išrašė Organizacija ir kuriais rėmėsi pareiškėjas deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną MAT, buvo panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82, o ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje MAT įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme nepateikė (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 43–44 p.);

18.14. pareiga mokėti MAT tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti MAT yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai Organizacija ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjo susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (Organizacija ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai. Šioms, mokesčio įstatyme aiškiai nustatytoms, prievolėms jokios įtakos neturi ir kitiems atliekų tvarkymo sistemos dalyviams už galimus viešosios teisės normų pažeidimus taikomos poveikio priemonės, be kita ko, minimos apelianto akcentuojamoje Atliekų direktyvos 36 straipsnio 2 dalyje. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (žr., pvz., MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo MAT (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Toks nacionalinių įstatymų nuostatų aiškinimas, susijęs su gamintojų ir importuotojų atsakomybe inter alia už Užduoties neįvykdymo (mokestines) pasekmes, nėra nesuderinamas su apelianto minimomis atsakomybės už atliekų tvarkymą paskirstymą reglamentuojančiomis Atliekų direktyvos nuostatomis, įskaitant jos 15 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 55–57 p.);

18.15. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir vertinimui, jog mokesčių administratoriui paneigus ginčo apmokestinimo išimtį, buvo nepagrįstai pažeisti iš teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos kylantys reikalavimai: mokesčių administratorius, nustatęs, jog nėra tenkinamos objektyvios materialinės apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, ginčo mokestines prievoles pareiškėjui apskaičiavo nepažeisdamas aiškiai nacionaliniuose mokesčių įstatymuose nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino; tai, kad kompetentingos institucijos gali patikrinti ir panaikinti minėtų organizacijų ir (ar) atliekų tvarkytojų išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra neįprasta ir netikėta, juolab tokia šių institucijų teisė (ir pareiga) buvo aiškiai ir eksplicitiškai numatyta ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, VIII skyriuje „Dokumentų išrašymo kontrolė“ (aplinkos ministro 2013 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. D1-760 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 62 p.);

18.16. atliekų tvarkytojo (UAB „Metrail“) ir Organizacijos išrašytų dokumentų panaikinimas bei ginčijamo Sprendimo priėmimas nagrinėjamu atveju nėra laikytini mokesčių administratoriaus ar kito viešosios valdžios subjekto padarytos klaidos taisymas pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos prasme. Apelianto minimų viešosios valdžios institucijų galimai turėtų pozityvių pareigų aspektu, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjo pavedimu Užduoties neįvykdę Organizacija ir atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti MAT yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėjas), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Civilinio kodekso 6.271 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 63 p.);

18.17. apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti MAT įstatymo 4 priedėlyje (MAT įstatymo 6 str. 8 d.), kuriame metalinei pakuotei 2015 m. buvo nustatyta 753 Eur/t aptariamo mokesčio tarifas, indeksuojamas MAT įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Nėra ginčo, kad Sprendime apskaičiuoto ir nurodyto sumokėti MAT dydis atitinka mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šis dydis yra neproporcingas ir, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, turi būti sumažintas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 64–65 p.);

18.18. Sprendimu apskaičiuotas MAT nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas MAT buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai MAT apskaičiavimas padidintu tarifu (MAT įstatymo 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti MAT yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti MAT siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, jog nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužes 17 d. nutarimo byloje Société Oxyg?ne Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 66–67 p.);

18.19. ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (MAT įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti MAT už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pripildytas pakuotes. Ginčijamo Sprendimo poveikio pareiškėjui aspektu atskirai paminėtina ir tai, kad (kaip yra ir nagrinėjamu atveju) tokio mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimas sustabdo jo (sprendimo) vykdymą, be to, nacionaliniai mokesčių įstatymai numato galimybę išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, jei a posteriori (iš patirties, iš patyrimo) apskaičiuotų mokėtinų mokesčio sumų sumokėjimas į valstybės biudžetą nedelsiant lemtų sunkias finansines pasekmes mokesčio mokėtojui (MAT įstatymo 10 str. 4 d., MAĮ 88 str. 1 d. (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 68 p.);

18.20. pareiškėjas taip pat kvestionuoja ginčo laikotarpiu (2015 m.) galiojusio MAT standartinio tarifo, taikomo už aplinkos teršimą ginčo pakuotėmis, dydžio pagrįstumą, iš esmės akcentuodamas, kad jis yra „keletą kartų didesnis, nei faktiniai atliekų sutvarkymo kaštai “ (t. y. viršija pakuočių atliekų tvarkymo vidutinius įkainius, kuriuos taiko gamintojų ir importuotojų organizacijos) bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 4 priedėlio pakeitimo įstatymu (2018 m. gruodžio 18 d. įstatymas Nr. XIII-1792) už metalinės pakuotės išleidimą mokėtino MAT tarifas, taikomas nuo 2019 m., yra 186 Eur/t, t. y. kelis kartus mažesnis nei 753 Eur/t tarifas, taikytas ginčo laikotarpiu (2015 m.). Šiais aspektais pirmiausia primintina, kad, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo aktuose, mokesčiai yra įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei, pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Svarbu pabrėžti, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimą ir jame paminėtą oficialią konstitucinė doktriną). Primintina ir tai, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus). Mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, remiami ūkio plėtros prioritetai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus). Be to, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį Seimas gali įstatymu nustatyti tokius valstybinius mokesčius (privalomus mokėjimus), kurių objekto specifika gali lemti surenkamų lėšų tikslinę paskirtį – valstybinės politikos tam tikroje gyvenimo srityje specifinių prioritetų įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimas) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 70–72 p.);

18.21. kaip matyti iš MAT įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, priimdamas šį įstatymą ir, atitinkamai, nustatydamas MAT, įstatymų leidėjas, be kita ko, siekė ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Šiais aspektais ir kiek tai yra susiję su mokesčiu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, pažymėtina, kad, pirma, atliekų susidarymo prevencijos tikslais MAT yra siekiama sumažinti pakuočių kiekį dar iki apmokestinimo momento, t. y. iki pripildytos pakuotės išleidimo į vidaus rinką – nėra abejonių, jog mokėtino MAT dydis, kurį tiesiogiai lemia mokesčio tarifas, daro poveikį, be kita ko, gamintojų ir (ar) importuotojų apsisprendimui dėl į vidaus rinką išleistinos pakuotės kiekio ir rūšies. Antra, vertinant MAT tarifą kartu su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), akivaizdu, jog šiuo mokesčių inter alia siekiama paskatinti mokesčių mokėtojus vykdyti Užduotį, t. y. skatinti susidariusių pakuočių atliekų perdirbimą. Pastaruoju aspektu pastebėtina, jog tai, kad MAT nėra siejamas (išimtinai) su apmokestinamųjų pakuočių atliekų tvarkymo sąnaudomis, patvirtina ir tai, kad mokesčio mokėtojai yra atleidžiami nuo viso MAT, jei jie įvykdo Užduotį, t. y. perdirba tik dalį šių atliekų (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 73–74 p.);

18.22. kadangi, kaip jau minėta šios Nutarties 27 punkte, aptariamas mokestis, be kita ko, yra Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, pastebėtina, kad, kiek tai yra susiję su joje apibrėžtais tikslais, pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, minėtoje direktyvoje nustatomos „priemonės, skirtos svarbiausia tam, kad nebūtų gaminamos pakuočių atliekos ir būtų taikomi papildomi pagrindiniai principai – pakartotinis pakuočių naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų utilizavimo formos, ir taip būtų sumažintas galutinis tokių šalintinų atliekų kiekis“. Šiuos tikslus patvirtina Pakuočių direktyvos pirmos ir antros konstatuojamųjų dalių tekstas: nurodyta, kad šia direktyva atitinkamai siekiama, pirma, „apsaugoti aplinką“ nuo pakuočių atliekų poveikio arba jį „sumažinti ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį“ ir, antra, „mažinti bendrą pakuočių apimtį“. Pakuočių išleidimo į rinką ribojimo tikslai bei pakuotės atliekų pakartotinio panaudojimo ir (ar) perdirbimo prioritetai, taip pat padidinta tokių pakuočių gamintojų ir (ar) importuotojų atsakomybė už šių tikslų bei prioritetų įgyvendinimą atsispinti ir Atliekų direktyvos 4 straipsnio („Atliekų hierarchija“) 1 dalyje, 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 ir 2 dalyse, 9–11 straipsniuose. Kitaip tariant, gamintojams ir importuotojams nacionalinio mokesčio įstatymu nustatytu MAT siekiami pakuočių atliekų prevencijos ir jų (atliekų) perdirbimo tikslai, atitinka įtvirtintus minėtose direktyvose, numatančiose inter alia padidintą gamintojų ir importuotojų, t. y. MAT mokėtojų, atsakomybę už pakuočių atliekų prevenciją ir jų perdirbimą. Trečia, vadovaujantis MAT įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, mokestis už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis mokamas į valstybės biudžetą ir šios lėšos naudojamos ATĮ numatytiems Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti, t. y. atliekų tvarkymo finansavimo galimybėms padidinti (ATĮ 34 str. 1 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), šiuo tikslu programos lėšomis finansuojant: (i) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, įskaitant ir investicinių projektų įgyvendinimą; (ii) visuomenės ir savivaldybių darbuotojų mokymą, švietimą ir informavimą gaminių ir pakuotės bei jų atliekų tvarkymo klausimais; (iii)) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, teikiant dotacijas savivaldybėms ir subsidijas ūkio subjektams; (iv) programos lėšų ir mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekomis administravimo priemones (ATĮ 34 str. 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 75–76 p.);

18.23. šiame bei padidintos gamintojų atsakomybės, kuri apima ir finansinę atsakomybę už atliekų tvarkymą (Atliekų direktyvos 8 str. 1 d. antra pastraipa), kontekste atskirai paminėtina, kad Pakuočių ir Atliekų direktyvoms, taip pat principui „teršėjas moka“ neprieštarauja valstybės narės nustatytos priemonės, kuriomis siekiama, užtikrinti, jog pakuotes į vidaus rinką išleidę ir taip prie jų (pakuočių) atliekų susidarymo prisidėję gamintojai ir (ar) importuotojai dalyvautų darant investicijas į pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą ir vystymą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. ESTT 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 29 p. ir jame nurodyta šio teismo jurisprudenciją), taip pat visiškai ar iš dalies finansuotų šių sistemų funkcionavimą (Atliekų direktyvos 14 str. 2 d.) bei pakuočių vartotojų ir kitų visuomenės narių švietimą (Pakuočių direktyvos 13 str. ir 15 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 77 p.);

18.24. iš to, kas paminėta, taip pat iš ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-94, nuostatų matyti, kad, skirtingai nei iš esmės vertina pareiškėjas, MAT nėra skirtas išimtinai padengti tiesiogines pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas – juo siekiama kitų, be kita ko, su aplinkos apsauga susijusių, tikslų. Todėl apelianto teiginiai dėl to, kad ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis MAT tarifas ženkliai viršijo realius pakuočių atliekų tvarkymo kaštus nesudaro pagrindo abejoti šio mokesčio teisingumu, protingumu ir proporcingumu. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad ginčo mokestiniam laikotarpiui taikytas standartinis MAT tarifas už į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes būtų nesuderinamas su kokiais nors iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais – jis nėra akivaizdžiai neteisingas, neprotingas ar neproporcingas inter alia minėtų įstatymų leidėjo siektų tikslų aspektu, jis (tarifas) nepaneigė ir nepagrįstai neapribojo jokių mokesčio mokėtojų teisių ir laisvių, kurias saugo Konstitucija. Tokiam vertinimui jokios reikšmės neturi apelianto akcentuojama aplinkybė, jog įstatymų leidėjas, veikdamas jam Konstitucijos numatytos kompetencijos ir diskrecijos ribose, sumažino už 2019 m. ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes mokėtino ginčo mokesčio (standartinio) tarifo dydį. Iš tiesų įstatymų leidėjas nenumatė, kad mažesnis mokesčio tarifas taikomas retroaktyviai, t. y. ir ginčo (mokestiniams) teisiniams santykiams, o apelianto nurodomame Aiškinamajame rašte, kurį parengė projekto rengėjai (Aplinkos ministerija), aprašytos tarifo pakeitimą paskatinusios priežastys, ypač atsižvelgiant į prieš tai paminėtus MAT tikslus, neleidžia manyti, kad ginčo laikotarpiu taikytas mokesčio tarifas buvo akivaizdžiai nepagrįstas (atskirai pastebėtina, kad Aiškinamajame rašte aptariamas siūlomų pakeitimų poveikis viešiesiems finansams siejamas su numatomomis didesnėmis biudžeto pajamomis dėl „ neigiam[ų] „Metrail“ pasekm[ių] mokesčio mokėtojams “). Paminėtina ir tai, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši anksčiau suformuota ir vykdyta ekonominė politika pagrįstumo ir tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 78–79 p.);

18.25. išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. ESTT 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C-104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (žr., pvz., ESTT 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems MAT siekiamiems Sąjungos tikslams (šiuo klausimu, žr., pvz., ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – MAT skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 80 p.);

18.26. nesant atitinkamų nuostatų mokesčių įstatymuose, MAT dydis ir pareiškėjo mokestinių prievolių apimtis nėra ir negali būti valstybės biudžeto sąskaita mažinami sąnaudomis, kurias mokesčio mokėtojas patyrė siekdamas įvykdyti Užduotį. Kadangi, kaip dar 1997 m. liepos 10 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, dėl mokesčių nesitariama, klausimas dėl pareiškėjo Organizacijai pagal sutartį sumokėtų sumų galėtų būti reikšmingas, pavyzdžiui, bylose dėl šios Organizacijos sutartinės arba, kaip jau minėta, valstybės deliktinės atsakomybės, bet ne nagrinėjant šioje byloje kilusį mokestinį ginčą. Iš tiesų sutarties šalis turi teisę reikalauti inter alia grąžinti už nesuteiktas ar netinkamai suteiktas paslaugas sumokėtas sumas (jų dalį) iš įsipareigojimų neįvykdžiusios (netinkamai juos vykdžiusios) kitos sutarties šalies, o aplinkybė, jog jam galimai nepavyks ar nepavyko šių sumų išsireikalauti iš kontrahento, nedaro ir, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, negali daryti įtakos jo mokestinių prievolių apimčiai. Be to, atsižvelgiant į aptartus MAT tikslus bei tai, kas nurodyta šios Nutarties 28 ir 61 punktuose, nėra jokio pagrindo manyti, kad toks nacionalinių nuostatų taikymas ginčo atveju būtų nesuderinamas su Sąjungos taisyklėmis, be kita ko, įtvirtintomis Pakuočių ar Atliekų direktyvose (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 81 p.).

19. Tokios pat nuostatos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir vėlesnėse analogiško pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024; 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-691-624/2024; ir kt.).

20. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. sprendime pateiktu ginčui spręsti taikytino teisinio reguliavimo aiškinimu, kuriuo pasisakoma visais apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, ir / ar daryti kitokias išvadas dėl įrodymų viseto, kuris reikšmingais aspektais šiose bylose yra iš esmės identiškas, vertinimo ir nustatytų aplinkybių, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs reikšmingas faktines aplinkybes bei iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, priėmė sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

21. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Severmeta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.