Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Č. (S. Č.) ir jo gynėjos advokatės Svietlanos Baracevičienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2024 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį 9 mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios dalyvauti elgesio pataisos programoje, išklausant visą vieną jos ciklą, ir visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (įskaitant ir alkoholį).

Nuosprendžiu priteista iš S. Č. nukentėjusiajam A. S. (A. S.) 50 Eur turtinei ir 700 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 100 Eur atstovavimo išlaidų; Klaipėdos teritorinei ligonių kasai – 117,51 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. S. Č. nuteistas už tai, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, t. y. jis 2023-02-14 apie 22.30 val. adresu (duomenys neskelbtini), prie namo vartų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,17 promilės neblaivumas), konflikto metu tyčia du kartus kumščiu trenkė A. S. į veidą, taip padarydamas poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose. Taip mušdamas sukėlė A. S. fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT, kasacinis teismas) nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2018 pasisakyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Pagal Konstituciją baudžiamajame įstatyme negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003-06-10 nutarimas). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

2.12. Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-689/2018, 2K-78-648/2020). Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

8. Pažymėtina, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų (ne)pripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėja, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o ginčijamas teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

9. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje: 1) teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus padarytos klaidos dėl įrodymų turinio; 4) remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 5) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; 6) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.). Tokių pažeidimų šioje byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad tirdamas, vertindamas įrodymus, nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė pirmiau nurodytus BPK reikalavimus. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išdėstė pakankamai išsamius motyvus dėl jų vertinimo, motyvuotai pagrindė, kodėl pripažino įrodyta, jog S. Č. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir atmetė iškeltą versiją apie iškilusią būtinosios ginties situaciją.

10. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, tyrė ir analizavo ne tik nuteistojo S. Č., bet ir nukentėjusiojo A. S. parodymus, taip pat liudytojų D. K. (D. K.) ir A. L. (A. L.), tiesiogiai mačiusių visą įvykį pro netoliese stovėjusio automobilio langus ir patvirtinusių S. Č. fizinius veiksmus prieš A. S. ir jo būklę (sužalojimus) po šio įvykio, kurie patvirtinti teismo medicinos eksperto R. D. paaiškinimais teisme, jog šiuo atveju buvo nustatytas mažiausiai vienas traumuojantis poveikis į nukentėjusiojo veidą, tai paneigia apeliantų skundo argumentus, neva medicinos specialistas R. D. patvirtino tik vieną trauminį poveikį ir todėl teismas nepagrįstai pripažino įrodytu, kad S. Č. tyčia du kartus kumščiu trenkė A. S. į veidą. Teismas rėmėsi ir liudytojų pareigūnų A. G. ir E. P. teisme duotais parodymais, taip pat rašytine bylos medžiaga (asmens apžiūros protokole tyrėjo E. T. užfiksuotais duomenimis dėl A. S. „kairės akies voko užtinimo bei mėlynės“ (t. 1, b. l. 57–58) ir nukentėjusiojo iš karto po įvykio pareigūnų padarytose nuotraukose užfiksuotais aiškiai matomais A. S. veido sužalojimais (t. 1, b. l. 59–60); policijos pareigūnės A. G. 2023-02-15 tarnybiniame pranešime, be kita ko, užfiksuotais duomenimis, jog „Ant pranešėjo A. S. kairės akies matėsi pamėlęs bei užtinęs vokas.“ (t. 1, b. l. 12), parodymų patikrinimo vietoje protokole ir fotolentėse užfiksuotais duomenimis (t. 1, b. l. 134–136, 139–151), specialisto išvadomis Nr. G 188/2023 (03) (t. 1, b. l. 64–65) ir Nr. pG 600/2023 (03) (t. 1, b. l. 98–99) dėl nukentėjusiojo A. S. sužalojimų ir kt. Visus šiuos ir kitus skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje – ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, priešingai nei teigia apeliantai, kurie remiasi išimtinai tik nuteistojo S. Č. pateikta įvykio versija, kuri, pažymėtina, viso proceso metu nebuvo nuosekli. Apklausiamas teisme S. Č. tvirtino jokių smūgių nukentėjusiajam nei į veidą, nei į kitas kūno vietas nesudavęs, jo akinių nesudaužęs ir jų sudaužytų nematęs, teigė, jog tuo metu, kai nukentėjusysis nepaleido jo rankos, jis pats bandė nuo jo atsiplėšti, gal ir bandė jam suduoti, bet nesėkmingai, tikslo padaryti nukentėjusiajam sužalojimus neturėjo, norėjo tik apsiginti; tuo tarpu 2023-04-11 papildomos įtariamojo apklausos metu (t. 2, b. l. 21–22) (pirminės 2023-04-05 įtariamojo apklausos metu duoti parodymus atsisakė (t. 2, b. l. 16) savo kaltę dėl jam pareikšto įtarimo visiškai pripažino, be kita ko, nurodydamas: „<...> Man parašė žinutę D., kad išeičiau jos pasitikti <...>. Aš tuomet ėjau link vartų ir pamačiau, kad link mano vartų ateina man nepažįstamas vyras. <...> Tarp manęs ir kaip dabar žinau, A., jokio pokalbio nebuvo, bent jau aš neatsimenu. Tiesiog D. parašė, kad ją pasitikčiau, pamačiau nepažįstamą vyrą, tai pamaniau, kad jis atvažiavo būtent dėl D. Aš jam iš karto trenkiau vieną kartą kumščiu į veido sritį. <...> Pamenu, kad A. panaudodamas jėgą (nesmūgiuodamas man), mane pasodino ant žemės, kaip suprantu tam, kad nusiraminčiau.“, kartu nurodė: „Negaliu teigti, kad tikrai sudaviau vieną smūgį. Dėl neblaivumo neatsimenu visų įvykio aplinkybių. Gali būti, kad sudaviau du kartus <...>“ ir pageidavo atlyginti žalą nukentėjusiajam, nurodydamas, kad nori su juo susitaikyti (t. 2, b. l. 21–22); vėliau, sudaręs susitarimą su advokate ir susipažinęs su bylos medžiaga, savo parodymus dėl įvykio pakeitė, 2023-09-12 įtariamojo apklausos metu nurodydamas, kad pats nukentėjusysis jį sumušė, o jis tik, pastarojo vedamas į automobilį, gynėsi, nurodydamas: „Aš nenorėjau būti vedamas, todėl pradėjau bandyti išsisukti, ištrūkti, bet tas žmogus manęs nepaleido. Tuomet pradėjau atsimušinėti ir bandyti ištrūkti, bandžiau tą žmogų pastumti dešine ranka. Man pavyko jį pastumti. Iš karto po to, man tas žmogus pataikė kumščiu į veidą, pataikė panašiai į kairį skuostą. Smūgis buvo pakankamai stiprus <...>. Aš bandžiau gintis ir pataikiau kažkur tam žmogui į ausies sritį. Jam trenkiau kumščiu.“, atsakydamas į tyrėjo klausimą, nurodė: „Tas žmogus trenkė mano galvą į betoninį grindinį.“ (t. 2, b. l. 39). Tačiau jokių tokią savo įvykio versiją, kad būtent jis buvo nukentėjusiojo užpultas ir sužalotas ir dėl to buvo priverstas gintis, nuteistasis nepateikė, į policiją dėl tariamų sužalojimų nesikreipė ir netrukus po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams apie tai, kad buvo nukentėjusiojo sumuštas, nenurodė ir pareiškimo dėl jo smurtinių veiksmų policijai nerašė, o pareigūnai jokių jo veido ar galvos sužalojimų nematė, o jie neabejotinai būtų buvo akivaizdžiai matomi, jeigu, kaip jis teigė,: „Tas žmogus pataikė kumščiu į veidą <...>. Smūgis buvo pakankamai stiprus <...>. Tas žmogus trenkė mano galvą į betoninį grindinį“. Vienintelis sužalojimas, pastebėtas pareigūnų, – apdaužyti S. Č. rankos krumpliai, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, ne tik nepatvirtina jo nurodytos versijos dėl jo užpuolimo ir sužalojimo, bet patvirtina nukentėjusiojo versiją, kad būtent S. Č. kumščiu smogė jam į veidą, kartu sulaužydamas ir jo akinius (tai patvirtina 2024-02-14 daiktų apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 52–54), pareigūnų įvykio vietoje darytos fotonuotraukos (t. 1, b. l. 55–56) ir jų parodymai teisme).

11. Apeliacinio skundo teiginiai, kad S. Č. apgaulės būdu buvo išviliotas iš namų ir užpultas, pavartojant prieš jį fizinį smurtą, dėl to buvo priverstas gintis, nepatvirtinti jokiais objektyviais bylos duomenimis, o jo anksčiau aptartų parodymų kaita dėl įvykio aplinkybių, kai jis pirminės apklausos metu duoti parodymus atsisakė, 2023-04-11 papildomos įtariamojo apklausos metu savo kaltę dėl jam pareikšto įtarimo visiškai pripažino (t. 2, b. l. 21–22), tačiau vėlesnių įtariamojo apklausų metu, dalyvaujant gynėjai, ir apklausiamas teisme jau iškėlė versiją, kad nukentėjusysis pats jį puolė, smūgiuodamas jam kumščiu į veidą (nors, kaip minėta, jokių jo tariamų sužalojimų (išskyrus rankos krumplius) patvirtinančių duomenų byloje nėra), tik parodo, kad S. Č. pasirinko tokią gynybos poziciją, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl smurto prieš nukentėjusįjį. Todėl apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi tik ta S. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalimi, kuri esminėse detalėse sutampa su byloje neabejotinai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių patikimumo aptartų duomenų visumos kontekste abejonių teismui nekyla.

12. Apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, nurodytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

13. Priešingai apeliantų tvirtinimui, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktais ir ištirtais įrodymais ir atitinka faktines bylos aplinkybes, įrodymų vertinimo klaidų nepadaryta. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pasisakė ir dėl apeliantų skunde akcentuojamo nukentėjusiojo A. S. pateikto vaizdo įrašo, kuriame, kaip nurodė teismas, matyti, kaip „S., prieš įvykį bendraudamas su D. „Instagram“ platformoje, siuntė jai vaizdo įrašus, kuriuose jis save filmuoja, reiškia savo emocijas, nepasitenkinimą D.; jai grasina susidorojimu, kviečia atvykti pas jį į namus kažką išsiaiškinti“, skundžiamame nuosprendyje, be kita ko, pažymėdamas, kad nors S. Č. gynėja atkreipė dėmesį į tai, jog iš šios vaizdo medžiagos nėra galimybės nustatyti, kada šie filmuoti siužetai ir žinutės buvo išsiųsti D. K., ir prašė pripažinti, kad tai padaryta jau po šio įvykio, teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais nukentėjusiojo ir liudytojų D. K. ir A. L. parodymais, kad D. K. buvo tokių žinučių ir vaizdo įrašų gavusi ir iki šio įvykio, dėl to Valentino dienos vakare sutrukdė savo draugų porelei švęsti ir kreipėsi į juos pagalbos, o jie, pamatę S. Č. jai siųstus grasinimus ir įžeidinėjimus, norėjo jį sudrausminti, todėl visi kartu važiavo su juo pasikalbėti ir jį paauklėti. Taigi, nors nėra galimybės nustatyti nukentėjusiojo vaizdo laikmenoje pateiktų žinučių / filmuotų siužetų išsiuntimo momento, šiuo atveju, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų tarpusavyje esminėse detalėse sutampančiais parodymais, kad žeminančio ir gąsdinančio pobūdžio žinutės S. Č. D. K. buvo siunčiamos. Priešingu atveju nebūtų buvę jokio pagrindo A. S. kartu su savo drauge A. L. ir jos drauge D. K. važiuoti tamsiu paros metu pas S. Č., kurio, pažymėtina, jis nepažinojo, ir kalbėtis su juo nežinia apie ką, D. K. (ją vienintelę iš jų kompanijos jis pažinojo) sėdint automobilyje, ir be jokios priežasties jį užpulti, kaip tvirtina S. Č. Todėl nagrinėjamu atveju, net jeigu ir nebūtų remiamasi nukentėjusiojo pateiktu vaizdo įrašu, apeliantams kvestionuojant jo patikimumą tuo aspektu, jog neaišku, kada šis įrašas buvo padarytas (apeliantų teigimu, jis galėjo būti padarytas ir po įvykio, taip pateisinant S. Č. užpuolimą), nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų nuosekliais parodymais, kokiu tikslu jie vėlai vakare važiavo prie nukentėjusiojo namų ir kvietė išeiti jį pasikalbėti. Juolab, kad pats S. Č. 2024-04-11 įtariamojo apklausos metu pripažino įvykio dieną rašęs žinutes D. (D. K.), o tai netiesiogiai pagrindžia jos parodymus, kad 2023-02-14, neapsikentusi S. skambučių ir jai siunčiamų vaizdo įrašų su grasinimais, susinervinusi ji paskambino savo draugei A. ir jai su A. netrukus pas ją atvažiavus ir ją raminant, o S. vis rašinėjant, kad ji pas jį atvažiuotų, A. pasiūlė kartu nuvažiuoti pas jį pasikalbėti. Ir nors šiuo atveju nukentėjusiojo veiksmai (važiavo tamsiu paros metu auklėti nepažįstamo S. Č. prie jo namų, kad šis liautųsi skambinėjęs ir rašinėjęs D.) buvo rizikingi ir jis turėjo suvokti, jog jais gali būti išprovokuotas smurtinis konfliktas, tačiau šiuo atveju dėl nuteistojo galimo neadekvataus dėl girtumo (netrukus po įvykio jam buvo nustatytas 2,17 promilės neblaivumas, o ir jis pats policijos pareigūnams pripažino, jog dėl girtumo ne visas įvykio aplinkybes atsimena) situacijos (A. S. ketinimo pristatyti jį į policijos įstaigą, kai šis, sugriebęs jį už rankos vedė link automobilio, sakydamas, jog „važiuos į policiją“) vertinimo kaip pavojingo kėsinimosi, kuris, jeigu ir vertinant jį kaip realų kėsinimąsi į jo asmenį, jau buvo pasibaigęs, dėl to S. Č. nebuvo jokio pagrindo, pažymėtina, net keliskart smūgiuoti nukentėjusiajam A. S. (nors šis jokių smūgių jam nesudavė, o tik po to, kai S. Č. užsimojo smūgiuoti jam trečiąkart, prievarta pasodino jį ant žemės, jog apsiramintų) ir taip neva nuo jo gintis, kai jokio akivaizdaus, realaus ir pavojingo kėsinimosi į jo asmenį nebuvo arba, jeigu, jo dėl apsvaigimo galbūt klaidingu suvokimu, ir buvo, tačiau akivaizdžiai jau buvo pasibaigęs. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo poreikio gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, 2K-220-895/2017).

14. Aptartų duomenų visumos kontekste pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos ir pagrįstai S. Č. BK 28 straipsnio nuostatų netaikė. Skundžiamame teismo nuosprendyje pateiktas išsamus ir motyvuotas nustatytų faktinių aplinkybių, atskleidžiančių nuteistojo S. Č. kaltės turinį ir nukentėjusiajam A. S. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo teisinis vertinimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis A. S. kartu su D. K. ir A. L. atvažiavo prie S. Č. namų, norėdamas išsiaiškinti dėl jo D. K. siunčiamų įžeidžiamo ir gąsdinamo pobūdžio žinučių, ir nukentėjusiajam paklausus S. Č., kodėl jis D. K. siuntinėja tokio pobūdžio žinutes, ir paėmus jį už rankos ir tempiant link automobilio, sakant „važiuojam į policiją“, tarp jų kilo konfliktas, tačiau S. Č. ištraukus savo ranką iš A. S. rankų, šis jų kontaktas pasibaigė ir A. S., supratęs, kad S. Č. neketina jam paklusti, atsitraukęs nuo jo per kelis žingsnius ketino parūkyti ir būtent tuo metu S. Č., prisiartinęs prie nukentėjusiojo, trenkė jam du smūgius į veidą, dėl tokių jo smurtinių veiksmų ir ketinimo suduoti trečiąkart nukentėjusysis, siekdamas apriboti S. Č. judesių laisvę, pasodino jį ant žemės ir suėmė jo ranką. Iš tokios įvykių seka išvadą, kad jei kaltinamasis ir būtų ne visai adekvačiai supratęs A. S. ketinimą pristatyti jį į policiją kaip pavojingą kėsinimąsi į jo asmenį, šis kėsinimasis nebuvo tokio pavojingumo ir buvo akivaizdžiai pasibaigęs, kad nuteistajam būtų pagrindas nuo jo gintis fizinio smurto veiksmais.

15. Apylinkės teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, motyvuotai atmetė S. Č. pateiktą įvykio versiją, kuri pakartojama ir apeliaciniame skunde, kad pats nukentėjusysis puolė jį mušti, smūgiuodamas kumščiu jam į veidą ir dėl to jis buvo priverstas gintis, tačiau, pasak S. Č., jis nesiekė sąmoningai sužaloti nukentėjusiojo, jo veiksmai buvo spontaniški. Tačiau, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų (išskyrus paties nuteistojo S. Č., pažymėtina, prieštaringus parodymus), pagrindžiančių, kad būtent pats nukentėjusysis pirmas jį puolė, smūgiuodamas kumščiu jam į veidą, ir dėl to jis buvo priverstas gintis. Priešingai, byloje esančių ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartų įrodymu visuma patvirtina, jog būtent pats S. Č. pirmas puolė A. S., keliskart smūgiuodamas jam į veidą, tai, kaip minėta, jis pats buvo pripažinęs 2023-04-11 įtariamojo apklausos metu, tačiau vėlesnių apklausų metu jau iškėlė versiją, kad pats nukentėjusysis jį puolė ir jam smūgiavo, tačiau parodymų pakeitimo įtikinamų argumentų nenurodė. Taigi, nors ir pripažįstant, kad nukentėjusiojo veiksmai (važiavo tamsiu paros metu auklėti nepažįstamo S. Č. prie jo namų dėl jo įžeidžiamo ir gąsdinančio pobūdžio žinučių D. K. siuntimo, suėmęs jį už rankos tempė link automobilio, sakydamas „važiuojam į policiją“) buvo rizikingi, tačiau akivaizdu, kad aptariamoje situacijoje jokia grėsmė S. Č. nebuvo iškilusi, todėl nėra pagrindo ir pripažinti, kad jis nusikalto esant būtinosios ginties situacijai, kaip nepagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas aplinkybes ir iš esmės pozityvų nukentėjusiojo tikslą apginti merginą, nesukeliant S. Č. kažkokių teisinių pasekmių, pagrįstai tokius nukentėjusiojo A. S. veiksmus vertino tik kaip nuteistojo S. Č. atsakomybę kažkiek lengvinančią, bet ne ją eliminuojančią aplinkybę.

16. Taigi, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo A. S. kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistojo veiksmai, keliskart smūgiuojant nukentėjusiajam į veidą, nors šis jokių smurtinių veiksmų prieš jį neatliko, buvo tyčiniai, o ne, kaip jis teigia, siekis apsiginti. Ir nors anksčiau aptarti nukentėjusiojo veiksmai (atvažiavo į nepažįstamo S. Č. namo kiemą jo paauklėti dėl netinkamo elgesio su mergina, stvėrė jį už rankos ir tempė link automobilio, sakydamas „važiuojam į policiją“) turėjo įtakos konfliktui, tačiau juos vertinti kaip pavojingus, keliančius akivaizdžią ir realią grėsmę S. Č., nėra pagrindo, nes, kaip minėta, nukentėjusysis A. S. jokių smurtinių veiksmų prieš jį neatliko. Byloje neginčijamai nustatyta, jog nuteistasis įvykio metu buvo neblaivus (netrukus po įvykio S. Č. buvo nustatytas 2,17 promilės neblaivumas, o ir jis pats apklausų metu pripažino, jog dėl girtumo visų įvykio aplinkybių neprisimena), todėl nekyla abejonių, kad jis dėl apsvaigimo negebėjo situacijos vertinti visapusiškai, net ir menkiausias veiksmas ar žodis galėjo sukelti neadekvatų neblaivaus asmens atsaką. Nors nukentėjusysis anksčiau aptartais veiksmais galėjo iššaukti S. Č. nepasitenkinimą, S. Č. smurtauti prieš jį, smūgiuojant į veidą, nebuvo jokio pagrindo. Nagrinėjamu atveju dėl girtumo S. Č. galbūt neadekvačiai įvertino įvykio situaciją, savaip interpretuodamas nukentėjusiojo veiksmus, jų tikslingumą ir pasibaigimo momentą, jo smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį šiuo atveju atlikti neadekvačiai susiklosčiusiai situacijai, elgiantis nepamatuotai spontaniškai, ignoruojant visuotinai priimtino elgesio normas. Bet kokiu atveju šios aplinkybės, nepaisant iš dalies paties nukentėjusiojo A. S. provokuojamo elgesio, nešalina S. Č. atsakomybės, ją tik, kaip pažymėjo skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, tik kažkiek švelnina, į tai teismas atsižvelgė skirdamas bausmę nuteistajam.

17. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos apylinkės teismas, nenustatydamas būtinosios ginties situacijos ir netaikydami BK 28 straipsnio nuostatų bei kvalifikuodamas nuteistojo S. Č. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

18. Nuteistasis ir jo gynėja apeliaciniame skunde kaip alternatyvų prašymą nurodo pageidavimą taikyti S. Č. BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam švelnesnę bausmę (kokią konkrečiai, apeliaciniame skunde nenurodoma, tik teigiama, kad S. Č. paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams – yra per didelė ir neatitinka proporcingos ir teisingos bausmės principo, nes teismas skyrė jam „maksimalią bausmę, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje“). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys nesuteikia pakankamo pagrindo išvadai, kad laisvės apribojimo bausmė (pažymėtina, kad ši bausmė, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, nėra „maksimali bausmė“, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje) yra neproporcinga S. Č. padaryto tyčinio smurtinio nusikaltimo pavojingumui ir prieštarauja teisingumo principui. Skiriant šią bausmę tinkamai atsižvelgta į visus BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės skyrimo kriterijus, iš jų ir į apeliantų skunde nurodytus argumentus dėl paties nukentėjusiojo provokuojamo elgesio konflikto, kurio metu jis buvo sužalotas, pripažįstant S. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojamas ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tuo tarpu apeliantų skundo teiginiai, kad pats nukentėjusysis pirmas pavartojo fizinį smurtą prieš S. Č., paneigti anksčiau aptartais duomenimis ir nesudaro pagrindo bausmės švelninimui, kaip ir apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad S. Č. nesiekė sąmoningai sužaloti nukentėjusįjį, nes, kaip jau aptarta anksčiau, jis net kelis kartus smūgiavo nukentėjusiajam A. S., nors šis jokių smurtinių veiksmų prieš jį neatliko (tik prievarta pasodino S. Č. ant žemės po smūgių jam sudavimo), todėl nekyla abejonių dėl nuteistojo S. Č. tyčinių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį. Apeliaciniame skunde akcentuojami nuteistojo S. Č. asmenybę charakterizuojantys duomenys (praeityje neteistas, charakterizuojamas gerai, dirba), taip pat tai, kad nukentėjusiojo patirtas sužalojimas nebuvo stiprus ir ilgalaikis ir teismas sumažino jam priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, nepagrindžia išvados, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti nuteistajam S. Č. BK 54 straipsnio 3 dalį. Nuteistajam paskirta viena švelniausių savo rūšimi sankcijoje numatytų bausmių, parenkant net vidurkio nesiekiantį bausmės dydį, negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta atsižvelgiant nei į tyčinį smurtinį nusikaltimo pobūdį, nei į kaltininko asmenybę ir byloje nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Dėl proceso išlaidų

19. Nukentėjusiojo A. S. atstovas advokatas R. Kersnauskas 2024-05-28 pateikė apygardos teismui atsiliepimą į nuteistojo S. Č. ir jo gynėjos apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti nukentėjusiajam jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 87). 2024-06-06 advokatas pateikė apygardos teismui ir atskirą prašymą dėl nukentėjusiojo patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo, kartu su šiuo prašymu pateikė 200 Eur sumos 2024-05-30 grynųjų pinigų priėmimo kvitą Nr. 1197062 (t. 3, b. l. 88- 89).

20. Nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja BPK 106 straipsnis, kuris numato teisę iš nuteistųjų priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Neginčytina, kad apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis turėjo teisę turėti atstovą. Pastarasis pateikė atsiliepimą į nuteistojo S. Č. ir jo gynėjos apeliacinį skundą, dalyvavo teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašoma nukentėjusiajam priteisti jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti suma – 200 Eur – yra proporcinga advokato nukentėjusiajam apeliacijos proceso metu suteiktų paslaugų apimčiai ir pobūdžiui (surašė atsiliepimą į nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinį skundą, atstovavo nukentėjusiajam apeliacinės instancijos teismo posėdyje), advokato darbo ir laiko sąnaudoms, todėl priteistina iš nuteistojo S. Č.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

nuteistojo S. Č. (S. Č.) ir jo gynėjos advokatės Svietlanos Baracevičienės apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo S. Č. nukentėjusiajam A. S. 200 Eur išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinio proceso metu.