Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje K. P., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini) išsilavinimo, (duomenys neskelbtini), nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), šiuo metu atliekantis laisvės atėmimo bausmę, teistas:

1. Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 1 dalį – 4 mėn. laisvės apribojimo bausme;

2. Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį – 6 mėn. laisvės apribojimo bausme;

3. Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. liepos 5 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 63 straipsnio nuostatas – laisvės atėmimu 1 m. 6 mėn. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, paskirta bausmė subendrinta su 2018 m. gruodžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, galutinė bausmė – 1 m. 8 mėn. laisvės atėmimo;

4. Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) ir BK 178 straipsnio 1 dalį (penkios veikos), pritaikius BK 63 straipsnio nuostatas – 1 m. 10 mėn. laisvės atėmimo;

5. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 9 mėn. laisvės atėmimo, pritaikius BK 64-1 straipsnio nuostatas, paskirta bausmė – 6 mėn. laisvės atėmimo, vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, paskirta bausmė subendrinta su 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė bausmė – 2 m. 2 mėn. laisvės atėmimo. Panevėžio apylinkės teismo rūmų 2020 m. balandžio 30 d. nutartimi, vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, 2019 m. spalio 4 d. ir 2019 m. liepos 5 d. nuosprendžiais paskirtos bausmės subendrintos, galutinė bausmė – 3 m. 4 mėn. laisvės atėmimo, įskaitant atliktas bausmes pagal 2019 m. liepos 5 d. ir 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžius. (duomenys neskelbtini) paleistas iš Pravieniškių pataisos namų;

6. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 9 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 9 mėnesiams, pritaikius BK 64-1 straipsnio nuostatas, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams;

7. Alytaus apylinkės teismo 2023 m. birželio 1 d. nuosprendžiu pagal BK 242 straipsnį laisvės atėmimu 1 metams, pritaikius BK 64-1 straipsnio nuostatas, paskirta laisvės atėmimas 9 mėn. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 2 d., bausmė subendrinta su 2023-01-09 nuosprendžiu paskirta ir visa neatlikta bausmės dalimi ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 9 mėnesiams 30 dienų.

8. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 2 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 bei 9 dalimis, paskirtoji bausmė subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. birželio 1 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi – 4 mėnesiais ir paskirta galutinė 3 metų laisvės atėmimo bausmė (nuosprendis neįsiteisėjęs);

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje (2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925, įsigaliojusio 2023-06-01 (TAR, 2023, Nr. 2023-08475) redakcija).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pasisakoma, jog nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą, gali būti laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-517-303/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-187-895/2017). Be to, nurodoma ir tai, kad kaltininko veiksmai, kai jis akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai ar užvaldo daiktą nesiekdamas jo pasisavinti ir tokiais veiksmais nepadaro žalos nukentėjusiajam, nepripažįstami vagyste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018), arba jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų aptariamo nusikaltimo sudėties požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-517-303/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016). Iš esmės tokios pat pozicijos laikomasi ir vėlesnėje kasacinės instancijos teismo praktikoje (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249-222/2018, 2K-66-976/2019).

Tačiau kasacinės instancijos teismas taip pat yra ne kartą pasisakęs, kad nors vagystė paprastai padaroma savanaudiškais tikslais, pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018, 2K-244-303/2018, 2K-251-495/2020, 2K-219-495/2022). Vis dėlto, nors motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, tačiau jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-63-648/2016, 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018). Nustatinėjant kaltininko tyčią, nukreiptą į turto užvaldymą, siekiant patraukti asmenį atsakomybėn pagal BK 178 straipsnį, kasacinės instancijos teismas 2023 m. spalio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212-511/2023 konstatavo, kad tais atvejais, kai svetimą turtą (pvz., automobilį), norėdamas juo pasinaudoti ir neturėdamas tikslo pasisavinti, tačiau būdamas abejingas jo likimui (gali jį išmesti, atiduoti, palikti bet kur ir pan.), be turto savininko sutikimo ar jam nežinant užvaldo asmuo, kurio su turto savininku nesieja jokie šeimos, darbo, sutartiniai ar panašūs santykiai, ir tarp jų nėra (nebuvo) nusistovėjusi praktika, leidžianti naudotis svetimu turtu savininkui sutikus, tokia veika paprastai kvalifikuotina kaip vagystė. Tačiau tokiu atveju į asmens tikslo pasisavinti svetimą daiktą neturėjimą gali būti atsižvelgiama sprendžiant baudžiamosios atsakomybės ir bausmės skyrimo klausimus.

Šioje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis K. P. laikinai išleistas iš įkalinimo įstaigos ir žinodamas, kad į ją sugrįžti nežada, siekdamas nuvykti į Vilniaus miestą ne visuomeniniu transportu, todėl ieškodamas ir suradęs šalia kalėjimo stovintį neužrakintą automobilį, užvedė jį automobilio salone buvusiu rakteliu, šiuo automobiliu nuvažiavo virš šimto kilometrų į savo gyvenamąją vietą, tris dienas šiuo automobiliu naudojosi kaip asmeniniu, laikė šalia savo namų aikštelėje jį užrakindamas, pylėsi kurą, visą šį laiką važinėjo pats ir vežiojo juo draugus, disponavimas pagrobtu turtu nutrūko tik po to, kuomet policijos pareigūnai priverstinai jį sustabdė, nes turėjo informaciją apie minėto automobilio vagystę. Taigi kaltinamojo K. P. kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik jo paties prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bei kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-118-746/2016, 2K-151-628/2018, 2K-153-511/2020 ir kt.). Teismas, spręsdamas K. P. kaltės klausimą, įvertinęs aukščiau aptartus įrodymus, daro išvadą, kad kaltinamasis neabejotinai suvokė, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavino svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų buvo padaryta turtinė žala kitam asmeniui, ir tokio rezultato jis norėjo. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais. Šiuo atveju, kaltinamasis K. P. neturėjo jokio pobūdžio teisės į grobiamą automobilį, todėl neabejotinai suvokė, kad automobilis jam nepriklauso. Automobilis buvo užvaldytas prieš savininko valią, po šio automobilio užvaldymo kaltinamasis juo važiavo iš Alytaus m. į Vilniaus m., pylėsi į jį kurą, kelias dienas vairavo automobilį ir vežiojo juo draugus, t. y. su užvaldytu daiktu elgėsi kaip su savu ir pagal savo valią, tam neturėdamas automobilio savininko sutikimo ir net nežinodamas, kas yra automobilio savininkas. Užvaldęs automobilį, K. P. turėjo galimybę disponuoti (naudotis) svetimu turtu kaip savo, taip tapdamas faktiniu ir neteisėtu pagrobto turto savininku. Visi šie kaltinamojo veiksmai sudaro BK 178 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtį. Šiuo atveju automobilio valdymas buvo be jo teisėto savininko žinios, K. P. paimdamas automobilį iš jo savininko, siekė savo neteisėto valdymo, t. y. automobilį neteisėtai pasisavino ir tai atliko tiesiogine tyčia. Kaltinamasis automobiliu naudojosi pakankamai ilgą laiko tarpą, jis nepasinaudojo galimybe automobilį grąžinti ar pranešti apie jo buvimo vietą, priešingai, suvokdamas, kad automobilis yra svetimas turtas ir jam nepriklauso, kad jis neturi teisės naudotis šiuo automobiliu, naudojo pagrobtą turtą pagal jo tiesioginę paskirtį. Iš kaltinamojo neteisėto disponavimo automobilis buvo paimtas tik tuomet, kai nukentėjusysis pranešė apie šio turto vagystę, o policijos pareigūnai pastebėję galimai vogtą automobilį, priverstinai sustabdė kaltinamąjį K. P., t. y. dėl nuo kaltinamojo valios nepriklausiusių aplinkybių. Tokie kaltinamojo veiksmai leidžia pagrįstai abejoti, kad jis norėjo tik pasivažinėti automobiliu, nes nėra aišku, koks būtų tolesnis jo elgesys ir ketinimai, jei nebūtų susiklosčiusios minėtos nuo jo valios nepriklausančios situacijos. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo manyti, kad kaltinamasis K. P. ketino tik laikinai pasinaudoti automobiliu, o būtent juo pasivažinėti. Akivaizdu, kad kaltinamasis veikė savanaudiškais tikslais, suprato, kad turto savininkas neteko galimybės savo turtu naudotis, jį valdyti ir juo disponuoti, todėl tokie K. P. nusikalstami veiksmai yra vertinami kaip svetimo turto vagystė ir visiškai atitinka BK 178 straipsnio 1 dalies dispoziciją ((2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925, įsigaliojusio 2023-06-01 (TAR, 2023, Nr. 2023-08475) redakcija). Teismas aukščiau aptartų įrodymų pagrindu pripažįsta, kad kaltinamasis K. P. pagrobdamas automobilį, taip pat, veikdamas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldė ir nukentėjusiajam T. K. priklausantį kampinį šlifuoklį „Makita“, kuris automobilio vagystės metu buvo pastarojo salone. Šią aplinkybę, kad kampinis šlifuoklis vagystės metu buvo automobilyje, nurodė ne tik nukentėjusysis T. K., kuris pateikė ir šio įrankio įsigijimo dokumentus, bet šio fakto neneigė ir pats kaltinamasis K. P. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodant paaiškinimus teisme, kaltinamasis nurodė, kad šis šlifuoklis buvo automobilio salone, kai jis pagrobė automobilį. Dėl tokių kaltinamojo neteisėtų veiksmų nukentėjusiajam buvo padaryta turtinė žala.

Visgi teismas nesutinka su prokuroro nurodytais motyvais dėl nukentėjusiajam T. K. priklausančių 150 Eur vagystės iš anksčiau aptarto automobilio. Kaltinamasis K. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė pinigų vagystę, nurodydamas, kad jų automobilyje nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis T. K. automobilį 2023 m. balandžio 12 d. anksti ryte paliko nesaugojamoje automobilių stovėjimo aikštelėje, jo neužrakino, signalizacijos automobilyje nebuvo, centrinio užrakto ir vaizdo registratoriaus automobilyje taip pat nebuvo, kaltinamasis šį automobilį neteisėtai užvaldė praėjus net 6 dienoms po nukentėjusiojo nurodomos pinigų palikimo aplinkybės, byloje nėra jokių patikimų ir objektyvių įrodymų, kad 150 Eur automobilyje buvo būtent vagystės momentu. Neatmetama galimybė, kad pinigus iš nerakinamo automobilio durelių kišenės galėjo paimti bet kuris kitas šalia automobilio buvęs asmuo, todėl visos šios abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, todėl 150 Eur vagystė kaltinamajam K. P. iš pateikto kaltinimo pašalinama kaip neįrodyta.

BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus.

Baudžiamasis įstatymas numato, kad asmuo, padaręs BK 178 straipsnio 1 dalyje (2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925, įsigaliojusio 2023-06-01 (TAR, 2023, Nr. 2023-08475) redakcija) numatytą nusikaltimą yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Kaltinamasis K. P. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, kuris pagal pavojingumą priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3, 4 dalys). Kaltinamasis šią nusikalstamą veiką padarė būdamas nuteistas ir turėdamas neišnykusius teistumus, todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas yra recidyvistas ir ši aplinkybė sunkina atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. K. P. yra jauno amžiaus, tačiau teistas jau aštuonis kartus (paskutinis nuosprendis dar neįsiteisėjęs), informacinės sistemos Liteko duomenimis, dar dvi baudžiamosios bylos yra nagrinėjamos apylinkės teisme, trisdešimt kartų baustas administracine tvarka, baudų nemoka. Teismas sprendžia, kad bausmės tikslams pasiekti kaltinamajam skirtina laisvės atėmimo bausmė, atidėti jos vykdymą teisinio pagrindo nėra. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo pobūdį, aplinkybes, padarinius. K. P. atlikdamas bausmę pataisos įstaigoje, žinodamas, kad nežada sugrįžti į įkalinimo įstaigą, sąmoningai pateikdamas pareigūnams klaidinančią informaciją ir pasišalinęs iš bausmės atlikimo vietos, įvykdė svetimo turto vagystę – pagrobė automobilį. Akivaizdu, kad šis nusikaltimas nėra spontaniško elgesio pasekmė, kaltinamasis sąmoningai ignoravo įstatymus, demonstruodamas savo antivisuomenines nuostatas ir susiformavusį polinkį nusikalsti. Apie antivisuomenines kaltinamojo nuostatas galima spręsti ir pagal tai, kad kaltinamasis ne tik eilę kartų teistas, bet daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis ir beveik visos nuobaudos galiojančios (2 t., b. l. 6 – 14, 15). Spręsdamas dėl bausmės dydžio, teismas atsižvelgia į byloje nustatytą vieną atsakomybę sunkinančią atsakomybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat į tai, kad kaltinamasis yra jauno amžiaus, kritiškas savo veiksmų atžvilgiu, turi motyvaciją keisti gyvenimo būdą, iš jo žodžių, siekia nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Skirtina bausmė, artima sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Nors kaltinamasis šį nusikaltimą padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, paskirtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, naujai paskirtoji bausmė nebendrinama pagal BK 64 straipsnyje nustatytas bausmių skyrimo taisykles, siekiant išvengti dvigubo bausmių bendrinimo. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 11 d. nuosprendžiu (nuosprendis neįsiteisėjęs) Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 bei 9 dalimis, paskirtoji bausmė buvo subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. birželio 1 d. nuosprendžiu, kuriuo jau buvo subendrinta neatliktosios bausmės dalis pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 9 d. nuosprendį.

Daiktai – prie bylos pridėtas kompaktinis diskas su vaizdo įrašais paliktini saugoti prie bylos.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė teismui 2023 m. rugsėjo 28 d. pažymą dėl 161,66 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo už K. P. suteiktą teisinę pagalbą bylos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą išieškoti iš kaltinamojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

Teismas, įvertinęs tai, kad nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, taip pat atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį (nedirba, atlieka bausmę, duomenų, kad turi turto, nėra), sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, iš kaltinamojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 301–307 straipsniais,

nusprendžia:

K. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 2 (dvejiems) mėnesiams.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio nuosprendžio vykdymo dienos.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo, o suimtam nuteistajam nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo, dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmuose.