Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-04-02 · Administracinė byla Nr. I1-1476-872/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-04-02
Bylos Nr.
I1-1476-872/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03998-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Fausta Vitkienė (pirm.)
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1476-872/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03998-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau ir – Vilniaus apskrities VPK), 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apskrities VPK areštinėje, adresu (duomenys neskelbtini) buvo laikomas nuo 2018 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. ir nuo 2019 m. birželio 26 d. iki 2019 m. liepos 1d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškina, kad Vilniaus apskrities VPK areštinėje praleistu laikotarpiu visą laiką buvo kamerose su 4-5 suimtaisiais, todėl kamerų plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų, nebuvo užtikrinta teisė naudotis higieniškais sanitariniais įrenginiais, nebuvo kur susidėti asmeninių daiktų, spintelių, stalas kameroje buvo per mažas. Kamerose lubos buvo dėmėtos nuo drėgmės, buvo purvinos sienos, nebuvo jokių valymo priemonių, kibiro, semtuvėlio ir šluotos, kad galėtų pats susitvarkyti kamerą. Grindyse buvo išlindusios vinys. Pažymėtina, ir tai, kad pareiškėjas nurodė, jog grindys negali būti medinės, turi būti tokios grindys, kad būtų lengvai valomos. Pareiškėjas teigia, kad kameros Nr. 9 nebuvo atitvertas sanitarinis mazgas nuo kameros ir be to pro žiūrėjimo akutę visas sanitarinis mazgas matosi. Nurodo, kad sienelė, kuria buvo atitvertas sanitarinis mazgas negali būti žemesnė negu 150 cm, o kameroje Nr. 9 sienelė buvo per maža.

Dėl tokių laikymo sąlygų Vilniaus apskrities VPK pareiškėjas teigia, patyręs orumo pažeminimą, dėl to patyręs tam tikrus nepatogumus, kurių būtų nepajutęs, jeigu būtų laikomas teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu buvo pažeista teisė į privatumą.

Šalies argumentai

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities VPK su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 27–31).

Paaiškina, jog pareiškėjas teisingai nurodė patikslintame skunde, A. V. Vilniaus apskrities VPK areštinėje buvo laikomas nuo 2018 m. gruodžio 20 d. 15:00 val. iki 2018 m. gruodžio 21 d. 13:23 val. – keturvietėje kameroje Nr. 3, kurios gyvenamasis plotas 22,4 kv. m, su vienu asmeniu ir nuo 2019 m. birželio 26d. apie 14:53 val. iki 2019 m. liepos 1 d. 08:12 val. – keturvietėje kameroje Nr. 9, kurios gyvenamasis plotas, 20 kv. m, su trimis asmenimis.

Nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl minimalaus ploto vienam asmeniui. Policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas), todėl pareiškėjui laikotarpiais, kuomet buvo kalinamas areštinėje, teko didesnis negu 5 kv. m. plotas, dėl to vertinama, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į vienam asmeniui tenkantį plotą.

Pabrėžia, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl purvinų sienų kamerose, taip pat dėl antisanitarinio mazgo būklės nepagrįsti. Paaiškino, kad dėl valymo priemonių, t. y. kibiro, semtuvėlio ir šluotos, pareiškėjo pozicija nepagrįsta. Areštinėje tvarką ir švarą palaiko valytojos, kurios valo kameras, sanitarinį mazgą, kamerose nepalieka purvinų sienų. Lietuvos higienos normose yra numatyta, jog patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės. Saugumo sumetimais laikomų asmenų prašymu jiems yra išduodamos pas postinį pareigūną. Kameros ir sanitariniai mazgai išvalomi sulaikytųjų pasivaikščiojimo metu. Galimybė patiems valytis kameras yra sudaroma, tačiau pareiškėjo prašymų (skundų), taip pat – ir prašymų valyti kamerą ir išduoti tam skirtas valymo priemones, nebuvo fiksuota, todėl laikytina, kad jo teisės minėtu aspektu nebuvo pažeistos.

Nurodo, kad patikrinimo aktai tvirtina, kad areštinėse sanitariniai mazgai yra įrengti pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus, todėl susijusių pažeidimų nebuvo fiksuota. Atsakovo atstovas teigia, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus ir neturi būti pripažinti neteisėti valstybės veiksmai.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas nurodo, kad nusiskundimai susiję su dėmėmis ant lubų, kurios, anot pareiškėjo atsiradusios nuo drėgmės, nepagrįsti. Paaiškina, kad ant gyvenamųjų namų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Taip pat turi būti sudaryta galimybė išvėdinti patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Areštinės kameros yra įrengtos laikantis minėtų reikalavimų, o šį faktą nurodo, jog patvirtina patikrinimo aktai, kuriuose patikrinus areštinę, pateiktos patikrinimo išvados, jog patikrinimo metu Higienos normos reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Dėl to pareiškėjo nusiskundimai nepagrįsti.

Paaiškina, kad pareiškėjo skunde nurodyta, jog grindyse išlindusios vinys. Šis pareiškėjo nusiskundimas nepagrįstas. Patikrinimo aktuose užfiksuotos išvados, kad tokių pažeidimų nėra nustatyta. Taip pat, paminėta ir tai, kad net jei toji vinis grindyse ir būtų buvusi, pareiškėjas turėjo pagrįsti, kodėl ir kaip tai sukėlė jam žalą, tačiau skunde to nenurodė.

Nurodo, kad Higienos norma nenumato reikalavimo areštinių statinius ir patalpas eksploatuojančioms policijos įstaigoms kamerose įrengti spintelę. Spintų reikalavimas yra numatytas Higienos normose, tačiau taikomas ne kameroms. Jame numatyta, jog švarūs skalbiniai, iki jiems patenkant į gyvenamąsias laisvės atėmimo vietos patalpas, laikomi jiems skirtose švariose uždarose spintose arba talpyklose atskirai nuo nešvarių skalbinių. Taip pat tarp privalomų reikalavimų nėra numatyta išmatavimų stalui kamerose. Dėl to, teigia, jog pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu neturi būti pagrindas pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais.

Akcentuoja, kad atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja LR CK 6.271 str. 1d. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakovo atstovas paaiškina, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Vadinasi, viešoji atsakomybė tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų. Neturtinė žala LR CK 6.250 str. 1 d. yra asmens fizinis skausmas, dvasinis išgyvenimas, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Teismo įvertinti pinigais. Dėl minėto straipsnio taikymo teigia, jog teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Paaiškina, kad reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Teigia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Neturtinę žalą pareiškėjas apibūdino tik bendro pobūdžio nusiskundimais ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, jų nepagrindė jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais, nepateikė jokių duomenų apie savo fizinę ar psichologinę būklę, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėjo būti reikšmingos sprendžiant dėl patirtų nepatogumų ar neigiamų išgyvenimų, nepaaiškino kuo remiantis neturtinė žala buvo įvertinta tokia suma. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, todėl negalima konstatuoti pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos buvimo fakto bei jos dydžio. Kadangi jis neįrodė neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos, todėl liko neįrodytas ir priežastinis ryšys.

Nurodo, kad tais atvejais, kai laikymo sąlygų neatitikimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, vertintina, jog tai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, atlyginimo. Pabrėžia, jog ir administracinių teismų praktikoje mažareikšmių ir atsitiktinių pažeidimų atvejais pripažįstama, kad pareiškėjas nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija nagrinėjamu atveju. Kadangi nenustatyta nei viena iš nuodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų. Atsakovui pagal LR CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus apskrities VPK areštinėje, adresu (duomenys neskelbtini), kur buvo laikomas nuo 2018 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. ir nuo 2019 m. birželio 26 d. iki 2019 m. liepos 1d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Vilniaus apskrities VPK kalinimo sąlygų ir dėl to patirtų nepatogumų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Pareiškėjas neturtinę žalą visų pirma kildina dėl to, kad jo teigimu, ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus apskrities VPK patalpose, kuriose jam teko mažesnis gyvenamasis plotas negu garantuojama teisės aktuose. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apskrities VPK areštinėje buvo šešias paras per du kartus ir būtent plotas neatitiko vienam asmeniui, nes pareiškėjo teigimu visą laiką buvo kamerose su 4-5 suimtaisiais. Pareiškėjas akcentuoja, kad tikrai kameroje Nr. 3 buvo ne su vienu asmeniu. Kameroje Nr. 9 turi būti laisvos vietos ne mažiau negu 5 kv. m. ploto. Pareiškėjas teigia, kad Atskaičiavus baldus ir kitus kambario įrenginius, jam tekdavo mažiau kaip 3 kv. m laisvo judėjimo ploto.

Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo argumentu nesutinka ir nurodo, kad Vilniaus apskrities VPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. gruodžio 20 d. 15:00 val. iki 2018 m. gruodžio 21 d. 13:23 val. – keturvietėje kameroje Nr. 3, kurios gyvenamasis plotas 22,4 kv. m, su vienu asmeniu ir nuo 2019 m. birželio 26d. apie 14:53 val. iki 2019 m. liepos 1 d. 08:12 val. – keturvietėje kameroje Nr. 9, kurios gyvenamasis plotas, 20 kv. m, su trimis asmenimis. Policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017-04-036 įsakymu Nr. 1V-247 (toliau- taisyklės), 58 p.). Pareiškėjui teko didesnis negu 5 kv. m plotas, dėl to vertina, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (Žin., 2007, Nr. 61-2361), kurios nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką, 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Pastebėtina, jog vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 „Dėl kai kurių Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų policijos areštinių veiklos klausimais pripažinimo netekusiais galios“ 1.1 ir 2 punktais, šios Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės nebegalioja vidaus reikalų ministrui patvirtinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės, kurios taikomos suimtiesiems prilyginamiems ar suimtųjų statuso neturintiems asmenims, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, gali būti laikomi teritorinių policijos įstaigų areštinėse tiek, kiek to nereglamentuoja kiti teisės aktai. Taigi, nuo 2017 m. balandžio 4 d. galioja naujos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės, kurių 58 punktas taip pat numato, jog policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Aptariant nagrinėjamiems atvejams taikytiną teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog asmenų laikymo ir jų kalinimo areštinėse sąlygų vertinimo atvejais taikytina ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m), o būtent minėta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta 5 kv. m ploto norma (žr., pvz., 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-437-822/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-587-556/2017, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-615-146/2016 ir kt.).

Vertinant pažeidimą, susijusį su vienam asmeniui areštinės kameroje tenkančiu plotu, atsižvelgiama į tai, kokioje kalinimo įstaigoje kalinamas asmuo, jos specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, asmuo ne visą laiką, kurį praleidžia areštinėje, laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, galimybę pakankamai laisvai judėti kameroje ar išeiti pasivaikščioti į areštinės kiemelį, kalinimo poveikį sveikatai ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-845-525/2017, 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-816-525/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-437-822/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-108-822/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-520/2017).

Iš Vilniaus apskrities VPK teismui pateiktų duomenų (b. l. 27-31) galima spręsti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 20 d. 15:00 val. iki 2018 m. gruodžio 21 d. 13:23 val. – keturvietėje kameroje Nr. 3, kurios gyvenamasis plotas 22,4 kv. m, su vienu asmeniu ir nuo 2019 m. birželio 26d. apie 14:53 val. iki 2019 m. liepos 1 d. 08:12 val. – keturvietėje kameroje Nr. 9, kurios gyvenamasis plotas, 20 kv. m, su trimis asmenimis, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo nuo 5 kv. m iki 5,6 kv. m. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas teisės aktų reikalavimas dėl minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui areštinės kameroje.

Pareiškėjas nurodė, kad kameros Nr. 9 nebuvo atitvertas sanitarinis mazgas nuo kameros ir be to pro žiūrėjimo akutę visas sanitarinis mazgas matosi. Nurodo, kad sienelė, kuria buvo atitvertas sanitarinis mazgas negali būti žemesnė negu 150 cm, o kameroje Nr. 9 sienelė buvo per maža.

Atsakovo atstovas atsiliepime į A. V. skundą teigia, kad Vilniaus apskrities VPK, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo įpareigotas pateikti areštinės pastato, esančio adresu, (duomenys neskelbtini), kamerų Nr. 3 ir Nr. 9 nuotraukas. Atsakovo atstovas informavo, jog perdavimo-priėmimo aktu Nr. 10-IL-18523 atlaisvino ir perdavė Lietuvos nacionaliniam muziejui areštinę bei įėjimo į pastatą raktus. Paaiškino, kad nedisponuoja Teismo prašomais duomenimis, todėl po areštinės perdavimo Lietuvos nacionaliniam muziejui kamerų Nr. 3 ir 9 nuotraukų pateikti galimybės nėra. Pateikia išlikusios kameros Nr. 4 nuotraukas. Atkreipia dėmesį, jog tokios pačios sienelės, skiriančios sanitarinį mazgą, buvo įrengtos visose areštinės kamerose (taip pat – ir kamerose Nr. 3 ir 9). Jei, kaip teigia pareiškėjas, kameroje Nr. 9 nebūtų sanitarinį mazgą skiriančios sienelės, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos būtų nustatęs pažeidimus. Atsakovo atstovas nurodo, kad Lietuvos higienos normos numatė, jog areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Dėl to, sanitarinio mazgo pertvara ir nė negalėjo būti statoma kitokia. Teisinio pagrindo sienelės rekonstruoti taip pat nebuvo, kadangi pagal Lietuvos higienos normos nustatė, jog veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Vilniaus apskrities VPK nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai skundžiasi, jog areštinės kameroje Nr. 9 nėra atitverto sanitarinio mazgo. Kita vertus, čia pat pareiškėjas teigė, kad, sienelė kameroje Nr. 9 yra, tik per maža. Atsakovas Vilniaus apskrities VPK nesutinka su pareiškėju, jog pro žiūrėjimo akutę visas sanitarinis mazgas yra pilnai matomas. Dėl šio nusiskundimo paaiškina, jog akutės sumontuotos taip, kad kaip tik sanitarinio mazgo nesimatytų.

Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara.

Taikant nacionalinį teisinį reguliavimą atsižvelgiama į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05).

Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-552/2018, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat pažymima, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).

Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Todėl vertinant pareiškėjui dėl nevisiškai tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kilusius nepatogumus, atsižvelgtina ir į tai, ar atsakovas pagrindė (nepagrindė), jog pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas tuo laikotarpiu, bei ar buvo kitų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą ir pan., net jei sanitariniai mazgai ir yra įrengti kamerų kampuose bei jie nėra tiesiogiai matomi pro kamerų duryse įrengtus langelius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1506-624/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017). Patvirtinančiomis privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą laikomos aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie durų ir nėra papildomai izoliuoti, t. y. sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nėra atitvertas durimis ar kitokiomis pertvaromis, taip pat tai, kad visą pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpį su juo kameroje buvo ir kiti suimtieji (nuteistieji) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2134-575/2018, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-725-756/2017). Antai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama policijos komisariato pateikta informacija apie tai, kad areštinės kamerų tualetuose priekinėje pusėje yra užuolaidos, į tualetą užėjęs asmuo užkabina užuolaidą padarytu kabliuku prie sienos įrengta kilpa, ir tokiu būdu tualeto patalpa tampa uždara iš visų pusių, todėl buvo sprendžiama, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017). Kitoje administracinėje byloje tualetą atskiriantis audeklas taip pat nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018). Tais, atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies yra atskirta tiek pertvara, tiek varstomomis durimis, pripažįstama, jog pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog, nors veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (HN 37:2009 2 p.), tačiau į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką. Turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 6 p.). Pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Todėl nors teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą, tačiau atsakovas turi teisinę pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, jog užtikrintų pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu tualetu, t. y. tokiu tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).

Privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas turi įtakos ir neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio parinkimui. Tais atvejais, kai konstatuojamas tik pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimas, tačiau kitų pažeidimų nenustatoma, atsižvelgiant į kalinimo tokiomis sąlygomis areštinėje laikotarpį (pvz., 8, 12, 14, 24 paras) bei kitus neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo kriterijus (pvz., komisariatas nesiekė sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl tokių sąlygų, pažeidimo mastą, pobūdį, intensyvumą ir kt.), paprastai priteisiama neturtinė žala pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016). Mažareikšmių ir atsitiktinių pažeidimų atvejais gali būti pripažįstama, kad pareiškėjas nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1506-624/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017). Jei be privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo nustatomi ir kiti kalinimo sąlygų pažeidimai (pvz., pažeistas orumas atliekant pareiškėjo apžiūrą, sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, kamerose nuo sienų luposi dažų danga, trupėjo ir byrėjo tinkas), paprastai priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017).

Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Todėl Teismas, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, todėl konstatuoja, jog CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Teismas akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas areštinėje buvo laikomas itin trumpai, todėl net ir pripažinus, kad tomis dienomis jam naudojantis sanitariniu mazgu kamerose galėjo būti neužtikrinamas privatumas, tačiau tai galėjo su sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

Pareiškėjas teigia, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamos būklės, t. y. antisanitarinis. Kamerose lubos buvo dėmėtos nuo drėgmės, buvo purvinos sienos, nebuvo jokių valymo priemonių, kibiro, semtuvėlio ir šluotos, kad galėtų pats sutvarkyti kamerą.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime į A. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodo, kad pareiškėjas skunde pateikė deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįstus nusiskundimus dėl purvinų sienų kamerose, taip pat dėl antisanitarinės sanitarinio mazgo būklės. Paaiškino, kad pats būtų sutvarkęs kamerą, tačiau nebuvo valdymo priemonių, t. y kibiro, semtuvėlio ir šluotos. Pareiškėjo pozicija nepagrįsta. Nurodo, kad areštinėje tvarką ir švarą palaiko valytojos, kurios valo kameras. Kadangi savo darbą atlieka ir švara rūpinasi valymo darbus atliekantys valytojai, jie išvalo kameras, sanitarinį mazgą, kamerose nepalieka purvinų sienų. Lietuvos higienos normos ITN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai⁴⁴, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau - SAM) 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau - Higienos norma), 37 p. yra numatyta, jog patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Saugumo sumetimais kamerose nėra laikomos valymo priemonės, pvz. šluota, tačiau valymo priemonės kamerose laikomų asmenų prašymu jiems yra išduodamos pas posūnį pareigūną. Kameros ir sanitariniai mazgai yra išvalomi sulaikytųjų pasivaikščiojimo metu. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018-08-02 patikrinimo aktas Nr. (10-12 15.4.8) PA-5160 ir 2019-03-18 patikrinimo aktas Nr. PA. (10-12 15.4.8) PA-1370 (toliau - Patikrinimo aktai) tvirtina faktą, jog areštinės kamerose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo švaru. Galimybė patiems valytis kameras yra sudaroma, tačiau pareiškėjo prašymų (skundų), taip pat - ir prašymų valyti kamerą ir išduoti tam skirtas valymo priemones, nebuvo fiksuota, todėl laikytina, kad jo teisės minėtu aspektu nebuvo pažeistos.

Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjo skunde sanitarinio mazgo būklė nėra konkrečiai įvardijama, tačiau iš skundo turinio: „Sanitarinis mazgas išviso negaliu išvardynt kokios jisai būkles, vienu žodžiu antisanitarines būkles“, viena vertus, galima daryti prielaidą, jog, pareiškėjo nuomone, sanitarinis mazgas galimai buvo netinkamai įrengtas. Kita vertus, pareiškėjui nekonkretizavus, nėra aišku, kokio įrengimo pageidautų pareiškėjas {pvz., galbūt sėdimo tualeto, galbūt visiškai naujai įrengto tualeto ir pan.) ir ar toks įrengimas būtų reikalaujamas pagal imperatyvias teisės aktų normas, t. y. Šio klausimo analizė yra daugiau hipotetinio pobūdžio. Atsakovas sąmoningai nesistengė sukelti nepatogumų pareiškėjui. Kaip jau minėta, patikrinimo aktai tvirtina, kad areštinėse sanitariniai mazgai yra įrengti pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus, todėl su tuo susijusių pažeidimų fiksuota nebuvo. Dėl to manome, jog dėl sanitarinio mazgo įrengimo neturėtų būti pripažįstami neteisėti valstybės veiksmai, nes jis įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus.

Skunde išdėstomi nepagrįsti nusiskundimai, susiję su dėmėmis ant lubų, kurios, anot pareiškėjo, atsiradusios nuo drėgmės. Higienos normos 39 p. yra numatyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Higienos normos 16 p. yra įtvirtina, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė - nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu - 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu - 0,05-0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Areštinės kameros yra įrengtos laikantis minėtų reikalavimų, o šį faktą patvirtina patikrinimo aktai, kuriuose, patikrinus areštinę, pateiktos patikrinimo išvados, jog patikrinimo metu Higienos normos reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Dėl to pareiškėjo nusiskundimai yra nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinant pareiškėjo teiginius apie higienos reikalavimų nesilaikymą laisvės atėmimo vietose (konkrečiai – areštinėse) taikomos įrodinėjimo taisyklės, suformuluotos tokio pobūdžio bylose, bei atsižvelgiama į byloje esančius duomenis – dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, pažymas ir pan., kuriose konstatuojami ar nekonstatuojami atitinkami HN 37:2009 reikalavimų pažeidimai (vėdinimas, drėgmė, temperatūra, apšvietimu, švara ir pan.), Policijos departamento generalinio komisaro (ar atitinkamų institucijų) patvirtintus leidimus eksploatuoti atitinkamas areštines (ar tam tikras jų patalpas), rekonstrukcijos įvertinimo aktus, laisvės atėmimo vietos (komisariato) pareigūnų tarnybinius pranešimus ir kt. Šiems duomenims nepatvirtinus pažeidimų, o pareiškėjui savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017). Šiuo aspektu svarbu ir tai, kada tokie patikrinimai bei atitinkami aktai surašomi (pareiškėjo buvimo areštinėje metu, iki jo patekimo į areštinę, ar po to), kokiu pagrindu. Visa tai turi įtakos tokių įrodymų patikimumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017).

Šiais atvejais vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis komisariato administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017).

Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017, vertindamas areštinės kameros vėdinimo sąlygas, atsižvelgė į pareiškėjo teiginių prieštaringumą ir nepagrįstumą. Vadovaudamasis HN 37:2009 23 punktu, kuriame numatyta, jog policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teigė, jog kamerose nėra įrengtos atskiros oro šalinimo sistemos (šį teiginį paneigia Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas), o langų negali atidaryti, tačiau apeliaciniame skunde jau nurodė, kad kamerose yra mechaninė vėdinimo sistema. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo laikyti, kad Panevėžio AVPK areštinės kameros nėra vėdinamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).

Kita vertus, jei atsakovas nepaneigia pareiškėjo teiginių dėl netinkamų higienos sąlygų areštinių kamerose (pvz., drėgmės, oro trūkumo, netinkamos temperatūros, apšvietimo), tai vertinama pareiškėjo naudai ir konstatuojamas atitinkamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018).

Kitų kalinimo sąlygų neatitiktis higienos reikalavimams (pvz., asmeninių rūbų skalbimo, skutimosi ar dantų higienos priemonių išdavimo, aprūpinimo patalynės komplektu, dirbtinio apšvietimo, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų) vertinama remiantis bendrosiomis šio pobūdžio bylų įrodinėjimo taisyklėmis. Pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-475-552/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-624-756/2017, 2017 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-108-822/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017).

Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017).

Iš atsakovo atstovo pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktų (b. l. 37-40) ir Vilniaus apskrities VPK VTV areštinės kamerų pagrindinio valymo registravimo (b. l. 41), bei Vilniaus apskrities VPK VTV areštinės ir konvojaus skyriaus ūkio poskyrio darbuotojų grafikas (b. l. 59) matyti, kad areštinės patalpos buvo valomos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog jo laikymo nuo 2018 m. gruodžio 20 d. 15:00 val. iki 2018 m. gruodžio 21 d. 13:23 val. – keturvietėje kameroje Nr. 3, kurios gyvenamasis plotas 22,4 kv. m, su vienu asmeniu ir nuo 2019 m. birželio 26d. apie 14:53 val. iki 2019 m. liepos 1 d. 08:12 val. – keturvietėje kameroje Nr. 9, kurios gyvenamasis plotas, 20 kv. m, su trimis asmenimis, areštinės kamerose metu nebuvo užtikrinti higienos reikalavimai, t. y. nebuvo palaikoma švara, nepagrįsti.

Pažymėtina, ir tai, kad pareiškėjas nurodė, jog nebuvo kur susidėti asmeninių daiktų, spintelių, stalas kameroje buvo per mažas 70 cm x 70 cm. Grindyse buvo išlindusios vinys. Grindys negali būti medinės, turi būti tokios grindys, kad būtų lengvai valomos.

Atsakovo atstovas atsiliepime į A. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teigia, jog šių nusiskundimų nepagrįstumą patvirtina patikrinimo aktuose užfiksuotos išvados, kad tokių pažeidimų nėra nustatyta. Taip pat paminėtina ir tai, kad net jei toji vinis grindyse ir būtų buvusi, pareiškėjas turėjo pagrįsti, kodėl ir kaip tai sukėlė jam žalą, tačiau skunde to nenurodė.

Asakovo atstovas taip pat išdėstė nusiskundimus, susijusius su tuo, jog kamerose nebuvo spintelių, kad stalas, kuris buvo kamerose, buvo per mažas. Higienos norma yra šiuo metu galiojantis teisės aktas, kuris, be visų kitų klausimų, taikomas ir areštinių įrengimui (Lietuvos higienos norma HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“, patvirtina SAM 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215, neteko galios nuo 2009-09-29; Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtina SAM 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, neteko galios nuo 2015-11-01; šiuo metu taikoma - Higienos norma). Higienos norma nenumato reikalavimo areštinių statinius ir patalpas eksploatuojančioms policijos įtaigoms kamerose įrengti spintelę. Spintų reikalavimas yra numatytas Higienos normos 27 p., tačiau taikomas ne kameroms. Jame numatyta, jog švarūs skalbiniai, iki jiems patenkant į gyvenamąsias laisvės atėmimo vietos patalpas, laikomi jiems skirtose švariose uždarose spintose arba talpyklose atskirai nuo nešvarių skalbinių. Taip pat taip privalomų reikalavimų nėra numatyta išmatavimų stalui kamerose. Dėl to mano, jog pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu neturi būti pagrindas pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti vienas stalas. Stalo matmenys minėtoje normoje nenustatyti. Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, pareiškėjo argumentai dėl per mažo stalo trūkumo atmestini kaip nepagrįsti. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad stalas per mažas tam, kad būtų galima atsisėsti ir žmoniškai pavalgyti, tačiau visiškai nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodęs, jog grindys buvo medinės, tačiau pareiškėjo manymu turi būti tokios, kurios būtų lengvai valomos. Pateiktuose atsakovo atstovo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018-08-02 patikrinimo akte Nr. PA-5160 ir 2019-03-18 patikrinimo akte Nr. PA-1370 specialistai netikrino. Higienos normos HN 37:2009 27 punkte numatyta, jog policijos areštinės patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Be to, skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė jo nurodytos aplinkybės, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Todėl pareiškėjo argumentai dėl medinių, sunkiai valomų grindų dangos, grindyse esančių vinių, atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus apskrities VPK, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Fausta Vitkienė