Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų, nustatė, kad Šiaulių TI pareiškėjas: nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2012 m. vasario 23 d. ir nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. kovo 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 22, kurios plotas 20,20 m², kameroje buvo 6–11 asmenų; 2012 m. kovo 22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 74, kurios plotas 8,70 m², kameroje buvo 2 asmenys; nuo 2012 m. kovo 23 d. iki 2012 m. kovo 27 d. buvo laikomas kameroje Nr. 66, kurios plotas 22,60 m², kameroje buvo 8–9 asmenys; nuo 2012 m. kovo 28 d. iki 2012 m. balandžio 8 d. buvo laikomas kameroje Nr. 22, kameroje buvo 8–11 asmenų; nuo 2012 m. balandžio 9 d. iki 2012 m. balandžio 10 d. buvo laikomas kameroje Nr. 45, kurios plotas 18,47 m², kameroje buvo 5 asmenys; nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2012 m. balandžio 12 d. buvo laikomas kameroje Nr. 86, kurios plotas 17,78 m², kameroje buvo 5–7 asmenys; nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2012 m. balandžio 26 d. buvo laikomas kameroje Nr. 86, kurioje buvo 3–8 asmenys; nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. gegužės 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 86, kurioje buvo 5–8 asmenys; nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. liepos 11 d. buvo laikomas kameroje Nr. 86, kurioje buvo 3–8 asmenys; nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. buvo laikomas kameroje Nr. 86, kurioje buvo 3–7 asmenys; nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 13 d. buvo laikomas kameroje Nr. 86, kurioje buvo 3–5 asmenys; nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. spalio 2 d. buvo laikomas kameroje Nr. 86, kurioje buvo 5–7 asmenys; nuo 2012 m. spalio 4 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. buvo laikomas kameroje Nr. 86, kurioje buvo 5–7 asmenys; nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d. buvo laikomas kameroje Nr. 86, kurioje buvo 3–6 asmenys; nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. sausio 15 d. buvo laikomas kameroje Nr. 48, kurios plotas 18,81 m², kameroje buvo 5–7 asmenys; nuo 2013 m. sausio 17 d. iki 2013 m. sausio 22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 48, kurioje buvo 4–5 asmenys; nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. vasario 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 48, kurioje buvo 4–6 asmenys; nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. kovo 4 d. buvo laikomas kameroje Nr. 48, kurioje buvo 5–7 asmenys; nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. buvo laikomas kameroje Nr. 48, kurioje buvo 4–6 asmenys; nuo 2013 m. balandžio 9 d. iki 2013 m. gegužės 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 48, kurioje buvo 4–7 asmenys; nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. liepos 4 d. buvo laikomas kameroje Nr. 48, kurioje buvo 4–7 asmenys; nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 12 d. buvo laikomas kameroje Nr. 44, kurios plotas 17,92 m², kameroje buvo 3–7 asmenys; nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 16, kurios plotas 19,09 m², kameroje buvo 4–6 asmenys; nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d. buvo laikomas kameroje Nr. 48, kurioje buvo 3–6 asmenys; nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. sausio 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 48, kurioje buvo 1–6 asmenys; nuo 2014 m. sausio 23 d. iki 2014 m. sausio 30 d. buvo laikomas kameroje Nr. 87, kurios plotas 19,60 m², kameroje buvo 5–7 asmenys; nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. birželio 11 d. buvo laikomas kameroje Nr. 48, kurioje buvo 3–7 asmenys; nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. liepos 9 d. buvo laikomas kameroje Nr. 48, kurioje buvo 5–8 asmenys; nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. liepos 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 30, kurios plotas 23,37 m², kameroje buvo 4–6 asmenys; nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 62, kurios plotas 17,01 m², kameroje buvo 4–6 asmenys; nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. rugsėjo 15 d. buvo laikomas kameroje Nr. 48, kurioje buvo 3–7 asmenys; nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. buvo laikomas kameroje Nr. 64, kurios plotas 22,34 m², kameroje buvo 4–5 asmenys. Taigi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. Šiaulių TI buvo laikomas 818 dienų. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². BVK įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia (be kita ko) reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šiaulių TI teismui nepateikė duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2012 m. balandžio 26 d. ir nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. birželio 30 d. pareiškėjui buvo užtikrinama teisės aktuose nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti kameros ploto norma, todėl šie duomenys vertinti pareiškėjo naudai. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus ir remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Šiaulių TI, buvo užtikrintas 211 dienų. Vadinasi, 607 dienas Šiaulių TI kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio Šiaulių TI bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Valstybė 607 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Teismo nuomone, atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės, kad Šiaulių TI negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakingas už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus viršijimą, nes šių asmenų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui dalį ginčo laikotarpio Šiaulių TI nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad į kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Atsižvelgiant į tai bei įvertinus aplinkybes, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, padaryta išvada, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Šiaulių TI buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą šiais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas skundžiasi, jog Šiaulių TI kameros buvo blogos būklės, jose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, tačiau teismui nepateikė jokių jo teiginius dėl netinkamos kamerų būklės patvirtinančių įrodymų. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Šiaulių TI kamerose nesilaikymo būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas. Šiaulių TI teismui pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-254, 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktą Nr. EP-6 ir 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktą Nr. EP-406. Iš šių aktų matyti, kad atliktos periodinės ir operatyvios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu (tarp jų kamerose Nr. 22, Nr. 30 ir Nr. 87, kuriose periodiškai buvo laikomas ir pareiškėjas) nustatyti pažeidimai, t. y.: kameroje Nr. 30 grindų plytelės išdaužytos, nuo lubų atšokusi dažų danga, vietomis sienos tinkas išdaužytas, kameroje reikalingas paprastasis remontas; pirmo ir antro koridoriaus lubų dažų danga lupasi, matosi vandens nubėgimo žymės, prie apgyvendinimo kamerų lubų-sienų sandūros matosi, kad iš viršutinio aukšto sunkiasi vanduo; kameroje Nr. 87 rasta pelėsio, reikalingas paprastasis remontas, nes sienos aprašinėtos, vietomis atsilupusi dažų danga, išdaužytas tinkas, sienos suskilusios, durys nusidėvėjusios; kameroje Nr. 87 oro temperatūra – 17,6 °C, dirbtinė apšvieta – 106 lx, dirbtinė naktinė apšvieta – 3 lx; kamera Nr. 22 buvo remontuojama. Daugiau duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu sąlygos neatitiktų HN 76:2010 reikalavimų, byloje nėra. Aptariami byloje pateikti rašytiniai įrodymai, susiję su Šiaulių TI kamerų būkle, vertinti pareiškėjo naudai. Teismas konstatavo, kad Šiaulių TI pažeidė teisės aktų normas dėl kamerų įrengimo, apšvietimo bei temperatūros reikalavimų ir neužtikrino pareiškėjo teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką. Pareiškėjas skunde teismui taip pat abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Šie pareiškėjo teiginiai vertinti kritiškai, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, ar pats yra rūkantis ir, ar jis kalinimo Šiaulių TI metu buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad šie pareiškėjo argumentai nėra susiję su kokiomis nors pareiškėjo neteisėtai apribotomis teisėmis ir iš to kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, todėl neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio. Kita vertus, byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog rūkantys ir nerūkantys asmenys Šiaulių TI yra apgyvendinami atskirose rėžiminio korpuso apgyvendinimo kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo juos atvežus į laisvės atėmimo vietą (Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktas Nr. EP-224, 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktas Nr. EP-406). Teismas nurodė, kad skunde pareiškėjas teigia, jog Šiaulių TI asmeninės apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra bendro pobūdžio nusiskundimai, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Be to, iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog: laikino sulaikymo kamerų patalpos ir jų sanitariniai įrenginiai buvo išvalyti; po sulaikytų asmenų išvedimo iš kamerų jas valo ūkio būrio tvarkinys; paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos; kabinos tvarkingos, išvalytos; kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfekatorė; pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl asmeninių apžiūrų atlikimo sąlygų atmesti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teiginių, jog dėl įstatymų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Šiaulių TI pablogėjo jo sveikata, įrodymais (medicininiais dokumentais) nepagrindė, taip pat nedetalizavo, kaip konkrečiai ir kada pasireiškė jo sveikatos pablogėjimas. Byloje taip pat nėra duomenų apie kokius nors pareiškėjo sveikatos sutrikimus, kuriems galėjo turėti įtakos jo laikymo Šiaulių TI sąlygos, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog kalinimo sąlygos Šiaulių TI nulėmė kokių nors negrįžtamų pareiškėjo sveikatos sutrikimų atsiradimą. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Šiaulių TI pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl Šiaulių TI padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 4 250 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neturtinei žalai atlyginti priteista 4 250 Eur suma.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo LAVL sąlygų, nurodė, kad pareiškėjas skundžiasi, jog gydymosi LAVL metu jam nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui tenkanti palatos ploto norma. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m²; nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. liepos 11 d. buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 24, kurios plotas 21,25 m²; nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. liepos 31 d. buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 24, kurios plotas 21,25 m²; ir nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 7 d. buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m². Taigi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 7 d. LAVL buvo gydomas 41 dieną. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 114 punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m². Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo užtikrintas, nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto norma. Palatose vienam asmeniui tenkantis plotas ginčo laikotarpiais neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl konstatuota, kad nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 7 d., pareiškėjui gydantis LAVL, buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m² plotą. Atitinkamai, šios byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, nes valstybė pagal teisės aktus 41 dieną neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės. Šių aplinkybių nepaneigia ir LAVL atsiliepime išdėstyti argumentai, jog LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos, nes LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo, kad LAVL konstrukcijose yra asbesto, grybelio, pelėsio. Tačiau šiuos savo argumentus pagrindžiančių įrodymų pareiškėjas teismui nepateikė, taip pat nenurodė, kokiais duomenimis remiantis teigia, kad LAVL buvo asbesto, grybelio, pelėsių, o apsiribojo tik abstrakčiu fakto konstatavimu, todėl šie skundo argumentai vertinti kritiškai ir atmesti. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų LAVL pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl LAVL padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 280 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinei žalai atlyginti priteistina 280 Eur suma.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo etapavimo sąlygų, nurodė, kad pareiškėjas skundžiasi, jog ginčo laikotarpiu jis buvo konvojuojamas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes automobiliai, kuriuose jis buvo gabenamas, buvo perpildyti, žiemą juose buvo labai šalta, o vasarą – karšta. Teismas vadovavosi Vyriausybės 2007 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintų Viešojo saugumo tarnybos nuostatų 6.3 punktu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-204 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos 5.7.21 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimų taisyklių 3, 109, 123, 137, 145, 146, 147 punktais. Teismas, apibendrindamas nurodytą teisinį reguliavimą, priėjo išvadą, kad Tarnyba ginčijamu laikotarpiu specialiaisiais automobiliais konvojuodama pareiškėją privalėjo, be kita ko, užtikrinti, kad: specialiame transporte konvojuojamųjų skaičius nebūtų didesnis nei leidžiama pagal automobilių registracijos liudijimą; konvojavimo metu pareiškėjas nebūtų kankinamas, žalojamas, žiauriai su juo elgiamasi arba žeminamas jo orumas; būtų tinkama specialiojo automobilio inžinerinių techninių priemonių būklė; nebūtų pažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; nebūtų pažeisti atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai, būtų tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės); būtų veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Taip pat pareiškėjas turėjo teisę dėl konvojavimo sąlygų teikti skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinantiems konvojų, apie gautus skundus ir panaudotas priemones jiems spręsti turėjo būti padaryti įrašai konvojaus kelionės žiniaraštyje. Iš byloje esančių kelionės žiniaraščių matyti, kad nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2014 m. spalio 30 d. pareiškėjas skirtingomis dienomis buvo konvojuotas maršrutais Vilnius – Klaipėda – Vilnius bei Vilnius – Alytus – Vilnius automobiliais (nurodyti teismo sprendime). Teismas, įvertinęs byloje esančius dokumentus, susijusius su pareiškėjo konvojavimo sąlygomis, automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, technine būkle, taip pat tai, kad konvojaus kelionės žiniaraščiuose nėra duomenų apie tai, jog dėl konvojavimo sąlygų pareiškėjas būtų teikęs skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinantiems konvojų, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog nurodytame specialiame transporte konvojuojamųjų skaičius buvo didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, kad specialiųjų automobilių inžinerinių techninių priemonių būklė neatitiko reikalavimų, įskaitant reikalavimus, taikomus kėbulo, kamerų šildymo sistemoms, vėdinimo sistemai, kamerų dirbtiniam apšvietimui. Šiame kontekste taip pat pažymėta, kad pareiškėjas turėjo teisę dėl konvojavimo sąlygų teikti skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinantiems konvojų, apie gautus skundus ir panaudotas priemones jiems spręsti turėjo būti padaryti įrašai konvojaus kelionės žiniaraštyje, tačiau, kaip matyti iš pateiktų konvojaus kelionės žiniaraščių, nėra nei vieno užfiksuoto pareiškėjo skundo ar prašymo. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, konstatuota, kad teismas nenustatė, jog Tarnyba nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2014 m. spalio 30 d. pareiškėją būtų konvojavusi teisės aktuose (inter alia, Tarnybos nuostatuose, Konvojavimo taisyklėse) įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiais specialiaisiais automobiliais. Taip pat teismas nenustatė, jog nurodytomis dienomis konvojuojant pareiškėją jam būtų sudarytos netinkamos sąlygos ar kad jis būtų kankinamas, žalojamas, žiauriai su juo elgiamasi arba žeminamas jo orumas. Šioje byloje nenustatyta, kad Tarnybos pareigūnai nurodytu laikotarpiu konvojavę pareiškėją neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas pareiškėjo prašymą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmetė, nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų – Tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK sąlygų, nustatė, kad Klaipėdos AVPK pareiškėjas: nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. vasario 29 d. buvo laikomas kameroje Nr. 18, kurios plotas 15,96 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–5 asmenys; nuo 2012 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. balandžio 17 d. buvo laikomas kameroje Nr. 19, kurios plotas 18,48 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4–5 asmenys; nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,05 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3 asmenys; nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. buvo laikomas kameroje Nr. 4, kurios plotas 14,15 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–5 asmenys; nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 33, kurios plotas 21,76 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3 asmenys; nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. buvo laikomas kameroje Nr. 32, kurios plotas 20,11 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2 asmenys; nuo 2012 m. liepos 11 d. iki 2012 m. liepos 17 d. buvo laikomas kameroje Nr. 24, kurios plotas 19,50 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3 asmenys; nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 11 d. buvo laikomas kameroje Nr. 4, kurioje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; nuo 2012 m. rugsėjo 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 15,27 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–5 asmenys; nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d. buvo laikomas kameroje Nr. 26, kurios plotas 12,72 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2012 m. spalio 4 d. buvo laikomas kameroje Nr. 5, kurios plotas 14,88 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; nuo 2012 m. gruodžio 4 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. buvo laikomas kameroje Nr. 15, kurios plotas 7,77 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2 asmenys; nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. sausio 17 d. buvo laikomas kameroje Nr. 8, kurios plotas 7,22 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2 asmenys; nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. vasario 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 23, kurios plotas 16,01 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; nuo 2013 m. vasario 21 d. iki 2013 m. vasario 26 d. buvo laikomas kameroje Nr. 19, kurios plotas 18,48 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2013 m. kovo 6 d. buvo laikomas kameroje Nr. 25, kurios plotas 21,62 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4 asmenys; nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. buvo laikomas kameroje Nr. 25, kurioje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 29 d. buvo laikomas kameroje Nr. 4, kurioje šiuo laikotarpiu buvo 1–3 asmenys; nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2013 m. liepos 16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 34, kurios plotas 19,15 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d. buvo laikomas kameroje Nr. 35, kurios plotas 16,12 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 4 d. buvo laikomas kameroje Nr. 18, kurioje šiuo laikotarpiu buvo 4 asmenys; nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d. buvo laikomas kameroje Nr. 19, kurioje šiuo laikotarpiu buvo 4 asmenys; nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2014 m. sausio 23 d. buvo laikomas kameroje Nr. 22, kurios plotas 19,61 m², kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3-4 asmenys; nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 4 d. buvo laikomas kameroje Nr. 34, kurioje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2014 m. birželio 17 d. buvo laikomas kameroje Nr. 22, kurioje šiuo laikotarpiu buvo 3–4 asmenys; 2014 m. liepos 9 d. buvo laikomas kameroje Nr. 18, kurioje buvo 2 asmenys; nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2014 m. liepos 11 d. buvo laikomas kameroje Nr. 34, kurioje šiuo laikotarpiu buvo 4 asmenys; nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d. buvo laikomas kameroje Nr. 19, kurioje šiuo laikotarpiu buvo 4 asmenys. Taigi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d. Klaipėdos AVPK buvo laikomas 161 dieną. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Klaipėdos AVPK, buvo užtikrintas 149 dienas. Vadinasi, 12 dienų Klaipėdos AVPK kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą, t. y. dalį ginčo laikotarpio Klaipėdos AVPK buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės (neturtinė žala). Pareiškėjas skundžiasi, kad jo laikymo Klaipėdos AVPK sąlygos neatitiko teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nes kameros buvo prastos būklės, buvo sugadintos jų sienos, lubos ir grindys, kamerose buvo pelėsio, buvo šalta, tamsu. Vadovaujantis HN 37:2009 nuostatomis, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (21 p.). Policijos areštinės kameroje ir karceryje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (22 p.). Policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18–28 °C, o šaltuoju metų laiku – 18–26 °C (24 .). Policijos areštinės patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (27 p.). Patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių (48 p.). Pareiškėjas teismui nepateikė jokių jo teiginius dėl netinkamos kamerų būklės patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Klaipėdos AVPK kamerose nesilaikymo būtų kreipęsis į komisariato administraciją. Nagrinėjamu atveju byloje taip pat nėra duomenų (pvz., Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų), kad pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK kamerose metu sąlygos (sienų, lubų ir/ar grindų būklė, temperatūra bei apšvietimas) neatitiktų HN 37:2009 reikalavimų. Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą taip pat nurodoma, kad iš pareiškėjo jokių skundų dėl laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu nebuvo gauta, o faktų, jog areštinės kamerose būtų buvusi drėgmė ar pelėsiai, niekada nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai, kad Klaipėdos AVPK kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, atmesti kaip nepagrįsti. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Klaipėdos AVPK pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, bei atsižvelgdamas į tai, kad tam tikromis dienomis (t. y. 2012 m. vasario 23 d., 2012 m. vasario 29 d., 2012 m. gegužės 11 d. ir 2012 m. rugsėjo 11 d.) pareiškėjas Klaipėdos AVPK praleido tik dalį laiko (atvyko arba išvyko iš Klaipėdos AVPK) ir kad už šias dienas pareiškėjui šioje byloje jau yra priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl Klaipėdos AVPK padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 55 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, neturtinei žalai atlyginti priteista 55 Eur suma.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo, konvojavimo sąlygų, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. iki 2014 m. spalio 30 d.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad ginčo laikotarpiu, kuriam netaikyta ieškinio senatis dėl žalos atlyginimo pareikšti, buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Šiaulių TI sąlygas, t. y. 607 dienas neužtikrinta teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, nustatyti pažeidimai dėl kamerų įrengimo, apšvietimo bei temperatūros reikalavimų ir pareiškėjo teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų Šiaulių TI pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 4 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas konstatavo, kad nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 7 d., pareiškėjui gydantis LAVL, 41 dieną buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 kv. m plotą. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų LAVL pažeidimų mastą ir trukmę, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 280 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad ginčo laikotarpiu, kuriam netaikyta ieškinio senatis dėl žalos atlyginimo pareikšti, buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Klaipėdos AVPK sąlygas, t. y. 12 dienų neužtikrinta teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tam tikromis dienomis (t. y. 2012 m. vasario 23 d., 2012 m. vasario 29 d., 2012 m. gegužės 11 d. ir 2012 m. rugsėjo 11 d.) pareiškėjas Klaipėdos AVPK praleido tik dalį laiko (atvyko arba išvyko iš Klaipėdos AVPK) ir kad už šias dienas pareiškėjui šioje byloje jau yra priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, teismas priėjo išvadą, jog nagrinėjamu atveju dėl Klaipėdos AVPK padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 55 Eur, kurią priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK.

Teismas pareiškėjo prašymą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmetė, nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų – Tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai apribojo ginčo laikotarpį ieškinio senaties terminu. Pareiškėjas taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

Pasisakydama ieškinio senaties aspektu, kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovų Šiaulių TI, Tarnybos ir Klaipėdos AVPK reikalavimą (CK 1.126 str. 1 d.) ir bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pasisakant dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikyta ieškinio senatis, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą, bylos aplinkybes ir įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas CK 6.271 straipsnio nuostatų kontekste pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir konvojavimo sąlygų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos sąlygų pagrįstumą patikrino iš esmės tinkamai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog jokių konkrečių nesutikimo su teismo sprendimu argumentų apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje esančią medžiagą, padarytomis išvadomis, sprendimo motyvų nebekartoja.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nustačius atsakovo atstovų Šiaulių TI, LAVL veikos neteisėtumą, pagrįstai buvo sprendžiamas klausimas dėl tokiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo (CK 6.250 str. 1 d.).

Nenustačius Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, todėl ji tikrina bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį reguliavimą.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK sąlygų, nustatė, kad pareiškėjui 12 dienų neužtikrinta teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl minimalaus asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimo, nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, kuris nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Įsakymas Nr. V-124 yra skirtas Kalėjimų departamentui pavaldžioms įstaigoms (pvz., tardymo izoliatoriams), o teritorinių policijos įstaigų areštinės Kalėjimų departamentui nepavaldžios. LVAT analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Taisykles (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-615-146/2016 ir kt.). Pagal Taisyklių 80 punktą, policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimo, jog jis buvo laikomas perpildytose kamerose, pagrįstumą, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas (Įsakymą Nr. V-124) ir nepagrįstai nurodydamas, kad policijos areštinės kameroje ginčui aktualiu laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui turėjo būti 3,6 kv. m, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas Klaipėdos AVPK nežmoniškomis sąlygomis, nes tas laikotarpis buvo daug ilgesnis.

Iš atsakovo atstovo pateiktų į bylą duomenų matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Taisyklių 80 punkte numatytas vienam asmeniui gyvenamasis plotas (ne mažiau kaip 5 kv. m) pareiškėjui nebuvo užtikrintas 75 dienas (laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d.).

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kuo remiantis jis kitus pareiškėjo skundo teiginius laiko nepagrįstais. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su teismo pozicija ir sprendimo motyvų nebekartoja.

Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus Klaipėdos AVPK neteisėtus veiksmus, galima teigti, kad, 75 dienas pareiškėjui neužtikrinus teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str. 1 d.).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atitinkamą dydį vertino tam tikrų konkrečių aplinkybių visumą.

Nors pareiškėjas remiasi EŽTT byla Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu bei teigia, kad jam priteista suma nepagrįstai maža, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Be to, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus. EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Dėl to šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Įvertinusi nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus Šiaulių TI, LAVL, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimo trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti yra adekvačios pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, todėl ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Kaip minėta, byloje pripažinta, kad pareiškėjui 75 dienas Klaipėdos AVPK nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas (5 kv. m), t. y. ilgesnį laikotarpį, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, kas žymiai pablogino pareiškėjo laikymo sąlygas, kas turi reikšmės žalos dydžiui.

Atitinkamai vertindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į Klaipėdos AVPK neteisėtų veiksmų trukmę ir tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nedetalizavo konkrečių sveikatos sutrikimų, nulemtų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą laikytina 500 Eur suma.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Pareiškėjo S. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 4 250 Eur (keturis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti pareiškėjui S. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 280 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti pareiškėjui S. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“.

Nutartis neskundžiama.