Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės - Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-907-1022/2017 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei A. V. dėl tėvystės nuginčijimo, trečiasis asmuo D. O. J., išvadą teikianti institucija Akmenės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl tėvystės nuginčijimo.

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vaiko teisė žinoti savo kilmę yra vienas iš tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais saugomų ir ginamų vaiko interesų. Tai yra svarbus juridinis faktas, leidžiantis nustatyti už vaiko teisių įgyvendinimą atsakingus asmenis, vaiko tėvus. Nors paprastai vaiko kilmė yra grindžiama giminyste, t. y. vaiko ir tėvų kraujo ryšiu, tačiau svarbiausia yra ne biologinės tiesos, o vaiko tėvų, galinčių pasirūpinti vaiku ir užtikrinti jo ugdymą, nustatymas. Jeigu vaikas gimė santuokoje, vaiko tėvu laikomas jo motinos sutuoktinis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.140 straipsnio 1 dalis), jei vaikas gimė nesusituokusiai motinai, vyras, laikantis save tėvu, turi teisę kartu su vaiko motina paduoti civilinės metrikacijos įstaigai nustatytos formos notaro patvirtintą pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo (CK 3.142 straipsnio 1 dalis). Asmuo, įrašytas vaiko tėvu, paneigdamas savo ir vaiko kraujo ryšio faktą, nutraukia teisinį santykį su vaiku. Vienas iš principų, kuriais grindžiamas šeimos teisinių santykių reglamentavimas, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Šis principas reiškia, kad kai sprendžiami visi su vaikais susiję šeimos klausimai, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Dėl to, sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį teisinį konfliktą, turi būti siekiama išsiaiškinti, koks ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus bei poreikius. Taigi ir tėvystės pripažinimo, nustatymo, nuginčijimo klausimai sprendžiami vadovaujantis pirmiausia vaiko interesais (CK 3.142 straipsnio 2 dalis, 3.146 – 3.148, 3.150 straipsniai).

Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl tėvystės nuginčijimo turi būti randama teisinga pusiausvyra tarp asmens, siekiančio nuginčyti tėvystę, šeimos bei visuomenės interesų. Būtina įvertinti, ar galimas tėvystės nuginčijimas konkrečiu atveju nepažeis vaiko interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2007). Teismų praktikoje nesudaroma galimybė nuginčyti tėvystę asmeniui, nesančiam biologiniu vaiko tėvu, bet pripažinusiam tėvystę pareiškimu, jei vaiko biologinio tėvo nustatymas byloje neaiškus ir, nuginčijus tėvystę, vaikui kiltų grėsmė likti be tėvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-706/2016).

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad kasacinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-687/2016, kurią citavo ir pirmosios instancijos teismas yra išaiškinta, kad tėvystės nuginčijimo instituto pagrindinis tikslas yra tikrojo biologinio tėvo nustatymas. Todėl teismas tokio tipo bylose privalo būti aktyvus ir daryti viską, kas įmanoma, kad nustatyti asmenį, įtariamą esant biologiniu vaiko tėvu bei įtraukti jį dalyvauti byloje. Priešingu atveju laikytina, kad teismas pasisakė dėl byloje neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Apeliantas pažymi, kad atsakovė teismui nurodė, kad biologinis vaiko tėvas yra H. J., gimęs (duomenys neskelbtini) mėnesį, tačiau teismas nesiėmė jokių priemonių, kad surasti minėtą asmenį ir jį įtrauktų dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, tačiau teismo sprendime pasisakė, kad jo, kaip biologinio tėvo nustatymas yra neaiškus, t.y. kad jo teisė tapti biologiniu vaiko tėvu teismo yra neginama, kaip ir neginama vaiko teisė žinoti biologinį savo tėvą. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad LITEKO, posėdžio įrašo duomenimis teismo posėdžio metu nors atsakovė ir nurodė asmenį su kuriuo turėjo intymius santykius, tačiau nurodė, kad tai buvo vienkartinis atvejis, apie jį jokių duomenų neturi, kad jis ne vietinis gyventojas, kad apie jį jau keturiolika metų nieko nežinoma. Nors sutiktina su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė galimybės įtraukti į bylos nagrinėjimą minėtą H. J., tačiau ir ieškovas bylos nagrinėjimo metu nereiškė tokio prašymo, netikslino ieškinio ir pan.

Apeliantas teigia, kad teismo posėdžio metu vaiko paklausus ar jis norėtų žinoti kas yra jo biologinis tėvas šis atsakė, kad nežino ar norėtų jį sužinoti, nes nežino koks jis būtų. Apelianto vertinimu tai aiškiai parodo, kad vaikas neatsisakė savo teisės žinoti tikrąją kilmę, tačiau jo tokį neapsisprendimą lėmė jo globėjos pozicija, kuri teisme kategoriškai dėl to pasisakė, kad nenori, kad būtų nustatytas biologinis vaiko tėvas, nes neaišku koks jis bus. Su šiais argumentais apeliaciniam teismui nėra pagrindo sutikti. Nors trečiasis asmuo ir išreiškė nuomonę, kad vaiko interesais nenori, kad vaikui būtų nuginčyta tėvystė ir nustatinėjama tėvystė nes nežino, kas gali būti vaiko tėvas, koks jis, kaip tai paveiktų patį vaiką ir pan., tačiau nėra duomenų dėl jos daromos įtakos vaikui. Jos vertinimu ji geriau vaiko interesais atsisakytų iš ieškovo priteisto išlaikymo negu, kad keistųsi situacija, nes vaikas ilgą laiką ieškovą laikė savo tėvu ir toliau nori su tėvu bendrauti. Apeliacinio teismo vertinimu V. K. yra 13 metų amžiaus, gebantis išreikšti savo nuomonę. Teismo posėdžio metu V. K. paaiškino, kad jo ir tėvo santykiai apsigyvenus pas močiutę nenutrūko, paaiškino aplinkybes dėl bendravimo su tėvu, kad tėvas pas jį atvažiuoja prieš Šv. Kalėdas, per jo gimtadienį, nuperka jam dovanų, su tėčiu susiskambina, tėtis jo paklausia, kaip mokykloje sekasi ir kita. Nors ir sužinojo, kad tėvas nėra jo biologinis tėvas, norėtų ir toliau su juo bendrauti, visą laiką laikė jį savo tėvu ir nenorėtų žinoti kas jo tikras tėvas.

Paminėtoje kasacinio teismo nutartyje apelianto vertinimu yra išaiškinta, kad tokia vaiko tėvų ar globėjų pozicija, kai slepiama informacija apie vaiko kilmę ir nesiekiama ar trukdoma ją nustatyti, prieštarauja vaiko interesams, o esant tokioms aplinkybėms teismas pats privalo ginti tokią vaiko teisę. Minėtoje nutartyje yra išaiškinta, kad tokiais atvejais, kai teismas nesiėmė veiksmų surasti ir į bylą įtraukti įtariamo biologiniu vaiko tėvu asmens esant duomenims apie jį, laikoma, kad neištirtos visos būtinos bylai nustatyti ir priimti pagrįstam sprendimui aplinkybės, todėl tokiu atveju byla turi būti grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Šiuo atveju apelianto vertinimu teismas šiomis nuostatomis nesivadovavo.

Sprendžiant dėl tėvystės nuginčijimo turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas neliktų be tėvo, t. y. tėvystės nuginčijimas turėtų būti taikomas, siekiant nustatyti tikrąją vaiko kilmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-687/2016). Kasacinis teismas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas, 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi nuspręsdamas ieškovės reikalavimus nuginčyti tėvystę ir nustatyti tėvystę išskirti ir nagrinėti atskirai, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl tokių reikalavimų nagrinėjimo vienoje byloje. Ginčijant tėvystę kartu turėtų būti keliamas reikalavimas nustatyti kito asmens tėvystę, nes tėvystės nuginčijimo instituto pagrindinis tikslas yra tikrojo biologinio tėvo nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2007, 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2010). Civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-687/2016 kasacinis teismas konstatavo, kad teismai, išskirdami į atskirą bylą ieškovės reikalavimą dėl tėvystės nustatymo, šių aplinkybių nepagrįstai nenustatinėjo ir nevertino. Tai, kad tarp dukters ir atsakovo susiformavo tvirti tėvo ir dukters santykiai, nepaneigia vaiko teisės sužinoti savo kilmę, todėl esant įrodymui (ekspertizės išvadai), jog atsakovas nėra biologinis vaiko tėvas ir vaiko motina nurodo spėjamą vaiko tėvą, o vaikas nori žinoti savo kilmę, teismas turi spręsti tėvystės nuginčijimo ir nustatymo klausimus, atsižvelgdamas į vaiko interesus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad nagrinėjamas ginčas pirmiausia susijęs ne su kasatoriaus siekiu nuginčyti tėvystės faktą, o su vaiko teise žinoti savo kilmę. Bei tai, kad teismas nepilnamečio vaiko interesais turėjo aiškintis aplinkybes ne tik dėl socialinės tėvystės, bet ir dėl tėvystės nustatymo.

Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismui iš byloje esančių duomenų, V. K. paaiškinimų, kad jis ieškovą laiko tėvu ir nenorėtų žinoti kas jo tėvas, kaip minėta nėra pagrindo spręsti, kad jis buvo ar yra įtakojamas globėjos. Byloje ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes ( CPK 178 straipsnis). Nors apelianto vertinimu ieškovas teismo posėdžio metu įvardijo, kad tėvystę siekia nuginčyti ne tik dėl to, kad nereikėtų mokėti išlaikymo, kaip kad teigia teismas, bet ir dėl to, kad siekia, kad būtų nustatytas biologinis vaiko tėvas, nes jis toks nėra. Tačiau iš ieškovo paaiškinimų apeliacinės instancijos teismui yra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamas ginčas yra kildinamas ne iš vaiko noro bei teisės žinoti savo kilmę bet susijęs su apelianto pozicija dėl iš jo priteisto išlaikymo vaikui, t.y. su jo nenoru teikti išlaikimą paaiškėjus DNR išvadoms, kad jis nėra vaiko tėvas. Ieškovas teismo posėdyje nurodė, kad kam jam ta našta, tikras tėvas turėtų vaikui teikti išlaikymą.

Apeliantas skunde teigia, kaip tarp ieškovo ir vaiko gali būti emocinis ryšys, jei ieškovui yra apribotos tėvystės teisės į vaiką. Pasak apeliantą jau vien tėvystės teisių apribojimo aplinkybė aiškiai parodo, kad emocinio ryšio tarp tėvo ir vaiko nėra. Emocinis ryšys yra tuomet, kai vaikas su tėvais gyvena šeimoje, o ne atskirtas nuo jų. Apelianto vertinimu, koks šeimos santykių stabilumas gali būti išsaugomas tarp vaiko ir ieškovo, kai jie negyvena šeimoje, jau 5 metus, o jų bendravimas vyksta tik iš pareigos, o ne iš noro. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad vadovaujantis CK 3.180 straipsnio 4 dalimi apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų. Išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. CK 3.195 straipsnis numato, kad tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus išlieka ir atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią, išskyrus atvejus, kai vaikas įvaikinamas.

Bylos duomenimis Akmenės rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu neterminuotai apribojo tėvų valdžią A. V. ir V. K. į sūnų V. K., gim. (duomenys neskelbtini). Nustatė nuolatinę globą V. K.. Paskyrė V. K. globėja ir turto administratore D. O. J., bei nustatė V. K. gyvenamą vietą su globėja D. O. J., jos gyvenamojoje vietoje. Priteisė iš A. V. sūnaus V. K. išlaikymui po 200 Lt kas mėnesį mokamomis išmokomis nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011-09-09 iki V. K. pilnametystės. Padidino išlaikymo dydį iš V. K., iki 200 Lt (dviejų šimtų litų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis išlaikymui nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011-09-01 iki V. K. pilnametystės. Bylos duomenimis Akmenės rajono apylinkės teismo 2004-09-24 teismo įsakymu iš V. K. buvo priteistas išlaikymas sūnui V. K. po 125 Lt kas mėnesį. Iš teismo sprendimo matyti, kad skyriaus darbuotojams A. V. šeima žinoma nuo 2007 m. sausio mėnesio, kai į skyrių paskambino vaiko globėja močiutė D. O. J. ir informavo, kad atsakovė pastoviai vartoja alkoholį ir neužtikrina reikiamos priežiūros sūnui Viliui. A. V. buvo pakviesta į skyrių pokalbiui dėl sūnaus nepriežiūros, su atsakove buvo sudarytas susitarimas, kuriame numatyti veiksmai problemos sprendimui. Keletą mėnesių situacija buvo pasikeitusi - A. V. alkoholio nevartojo, lankėsi Psichikos sveikatos centre, daugiau dėmesio skyrė sūnaus priežiūrai. 2010-04-26 komisijos posėdyje buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinosios globos nustatymo V. K., nes A. V. dažnai vartoja alkoholį, pajamų neturi, socialinių darbuotojų pagalbos nepriima, sūnus gyvena ne namuose, o pas A. V. motiną O. D. J.. Sprendžiant dėl laikinosios globos V. K. buvo atsižvelgta į tai, kad vaiko tėvas nėra sudaręs sūnui saugių buities ir gyvenimo sąlygų, reikalingų vaiko auginimui, ugdymui, auklėjimui, nededa pastangų padėčiai pagerinti, kad galėtų pats pasirūpinti vaiku. Atsakovė gyvena socialiniame būste. Įsiskolinimai už teikiamas komunalines paslaugas didėja. Berniuko tėvas bendrauja su sūnumi telefonu. Išlaikymas iš atsakovo sūnui yra priteistas, tačiau lėšų neteikia. Darbo biržoje taip pat nesiregistruoja, nes yra išbrauktas iš bedarbių sąrašų, atsisakė. Priežastis – atsisakė siūlomo darbo. Viliaus tėvas V. K. sutiko, kad jo sūnui Viliui būtų nustatyta laikinoji globa, sūnaus globėja paskirta D. O. J., nes tėvas neturi tinkamų buitinių gyvenimo sąlygų vaiko gyvenimui ir ugdymui. Teismas priimdamas sprendimą sprendė, kad nepilnamečio V. K. tėvai A. V. ir V. K. savo sūnumi visai nesirūpina, nesidomi jo auklėjimu ir pasiekimais, visiškai neteikia išlaikymo. Abu vaiko tėvai vartoja alkoholį, nerodo jokių pastangų keisti gyvenimo būdą, abu neturi jokio darbo ir pajamų, nors gyvenamąjį plotą turi, tačiau buities sąlygos nė pas vieną iš atsakovų nėra saugios ir tinkamos vaiko auginimui, auklėjimui. Atsakovai nededa ir nerodo jokių pastangų, kad padėtis ateityje galėtų pasikeisti. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad iš teismo sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių yra pagrindo spręsti, kad vaiko tėvai gyveno atskirai, teismo sprendime akcentuojama dėl tėvo pareigos vaikui teikti išlaikymą.

Apeliantas neneigė, kad bendravo su sūnumi, jo vertinimu jis ateityje sutiktų bendrauti tik tuo atveju, jei to labai pageidautų vaikas ir tai tik dėl to, kad vaikas lengviau galėtų pergyventi susitaikymą su tuo, kad ieškovas nėra jo tėvas, o ne dėl to, kad juos sieja stiprus emocinis ryšys. Taip pat teigia, kaip galima laikyti, kad tarp ieškovo ir vaiko yra emocinis ryšys, kai jie susitikdavo pagal ieškovo teiginius du kartus į metus (per Kalėdas ir vaiko gimtadienį) ir bendraudavo apie 1,5 val. Ieškovas taip pat paaiškino, kad jam vaikas niekada neskambindavo, o kai jis jam paskambindavo, tai su juo nesusikalbėdavo, nes nerasdavo bendros kalbos. Tai apelianto vertinimu irgi akivaizdžiai parodo, kad tarp ieškovo ir vaiko nėra tokio ryšio, kuris turi būti kaip socialinis ryšys tarp tėvo ir sūnaus. Šiuo atveju teismas nenustatė, kad tarp vaiko ir tėvo yra abipusis ryšys, nes iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad toks ryšio siekis yra tik iš vaiko pusės, bet jo nėra iš tėvo pusės.

Apeliacinio teismo vertinimu apelianto argumentai prieštaringi. Apelianto teiginiai, kad jis paskambinęs nesusikalbėdavo su sūnumi nes nerasdavo bendros kalbos, nepagrįsti jokiomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nors ieškovas nurodė, kad mažai bendrauja su sūnumi, tačiau tiek iš vaiko paaiškinimų, tiek iš paties ieškovo paaiškinimų matyti, kad bendravimas tarp ieškovo ir vaiko nėra nutrūkęs nepaisant to, kad ieškovas gyvena atskirai, kad priimtas sprendimas neterminuotai apriboti tėvo valdžią. Šios aplinkybės priešingai, nei teigia apeliantas patvirtina tarp vaiko ir tėvo susiformavusį ryšį ir tai, kad gyvenant atskirai ryšys tarp ieškovo kaip tėvo su sūnumi nenutrūko. Vaikas teismo posėdžio metu išklausytas tiesiogiai patvirtino, kad nenorėtų kito tėvo, norėtų ir toliau su ieškovu, kurį laiko tėvu bendrauti. Ieškovas taip pat nurodė, kad domėjosi vaiku, nepaisant, kad buvo apribota tėvo valdžia, vaiką nuo gimimo laikė savo sūnumi, jam aplinkybė, kad jis yra ne jo sūnus buvo netikėta. Vaiką laiko savo sūnumi ir per vieną dieną negali išbraukti sūnaus iš savo gyvenimo. Net jei ir žinotų kas tikras vaiko tėvas, jo požiūris į vaiką nepasikeistų. Atsakovei tėvystės teisės taip pat apribotos, ji nurodė, kad su vaiku matosi dažnai. Nors nurodė, kad su ieškiniu sutinka, tačiau tuo pačiu teigė, kad ieškovas vaiką visą laiką laikė savo sūnumi, norėtų, kad taip ir liktų, jai ir pačiai ši žinia buvo netikėta.

Kad tarp tėvo ir vaiko sussiformavę santykiai nėra nutrūkę patvirtino ir Akmenės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikės išvadą, kurioje nurodė, kad tarp ieškovo ir vaiko susiformavo glaudūs santykiai, vaikas iki šiol pripažįsta ieškovą savo tėvu. Šiuo atveju esant neaiškiai perspektyvai nustatyti biologinį tėvą, o ieškovui kaip tėvui bendravus su vaiku tokį ilgą laiką, biologinė tėvystė praranda aktualumą, nes svarbesni tampa paties vaiko interesai. Atstovas pažymėjo, kad pokalbio su vaiku metu, vaikas supranta, kad ieškovas nėra biologinis tėvas, bendravimo metu išsakė savo poziciją, kad neturi noro ir nenorėtų nustatyti biologinio tėvo, nes tėvu skaito ieškovą, kurį pažįsta trylika metų ir su kuriuo nori ir toliau bendrauti, nepriklausomai nuo atliktų tyrimo rezultatų. Vaikas pripažino, kad juos sieja emocinis ryšys, gal ir ne toks labai stiprus, bet norėtų labiau bendrauti.

Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ( CPK 178 straipsnis). Apeliacinio teismo pažymėtina, kad byloje nekyla ginčo, kad ieškovas nėra vaiko tėvas, nekyla ginčo dėl to, kad vaikas ir tėvas nors ir gyveno atskirai bendravo, kad jų bendravimas nors ir buvo priimtas sprendimas dėl tėvų valdžios apribojimo, nenutrūko. Tačiau iš esmės apelianto vertinimu, atlikus DNR ekspertizę ir nustačius, kad jis nėra vaiko tėvas, jam nebeturėtų tekti pareiga išlaikyti vaiką, nes mano, kad išlaikymą vaikui turėtų teikti tikras tėvas.

Teismas pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad apribojus tėvų valdžią, ieškovas kartu su vaiku negyveno ir socialinis kontaktas su vaiku tapo epizodiškas, tačiau tai nereiškia, kad neliko emocinio ryšio tarp ieškovo ir vaiko. Apeliaciniam teismui nėra pagrindo įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes su šiais argumentais nesutikti. Teismas nustatė, kad nuo vaiko gimimo ieškovas buvo faktinis vaiko tėvas, ryšys su sūnumi niekada nenutrūko, apribojus tėvų valdžią, ieškovas pagal galimybes rūpinosi sūnumi, lankydavo jį, skambindavo ir bendraudavo su berniuku, kol dirbo vykdė savo pareigą ir teikė išlaikymą, pastaruoju metu neteikia išlaikymo, nes neturi darbo. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovas nenorėdamas dar labiau traumuoti vaiko, neprieštarauja dėl savo pavardės vaikui palikimo. Teismas pagrįstai sprendė, kad tėvo ir sūnaus santykiai nėra nutrūkę, berniuko atsiminimai apie bendravimą su ieškovu, noras bendrauti, net ir žinant, kad ieškovas nėra biologinis tėvas, ir toliau, rodo berniuko emocinį prieraišumą ieškovui. Nors teismas nesprendė dėl galimo vaiko tėvo įtraukimo į bylos nagrinėjimą, tačiau pagrįstai pažymėjo, kad vaikas, atsakovės įvardijamo kaip berniuko biologinio tėvo, niekada nėra matęs, niekada su juo nebendravo ir neketina kurti jokių santykių nes vaikas savo tėvą pažino ir pripažino tik ieškovą. Teismo vertinimu ta aplinkybė, jog tiek ieškovas, tiek vaikas, žinodami, jog nėra biologinės tėvystės tarp vaiko ir ieškovo, toliau ketina bendrauti ir palaikyti ryšius, sudaro pagrindą išvadai, jog tarp ieškovo ir vaiko emocinis ryšys yra stiprus. Iš dalies sutiktina su apelianto argumentais, kad ieškovo ir vaiko santykiai, t.y, emocinis ryšys galimai nėra toks stiprus, koks galėtų būti jei tėvas būtų gyvenęs su sūnumi, rūpinęsis juo kasdien, bei gyventų kartu su sūnumi šiuo metu, tačiau abiejų noras bendrauti rodo, kad tarp jų tryliką metų buvęs, t.y. tėvo ir sūnaus santykis nėra pasikeitęs, nepaisant to, kad kartu negyveno ir nepaisant to, kad sužinojo apie tai, kad ieškovas nėra vaiko biologinis tėvas. Apelianto argumentai, kad teismas nenustatė, kad tarp vaiko ir tėvo yra abipusis ryšys, nes iš bylos medžiagos apelianto vertinimu aiškiai matyti, kad toks ryšio siekis yra tik iš vaiko pusės, bet jo nėra iš tėvo pusės, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus nepagrįsti bei prieštarujantys byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kaip minėta ieškovas pats nurodė, kad visą laiką vaiką laikė sūnumi ir per vieną dieną šis santykis negali pasikeisti ir kita. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs per trylika metų susiformavusius vaiko ir tėvo santykius, vaiko amžių, vaiko norą ir toliau bendrauti su ieškovu, nurodydamas kad jam tai yra svarbu, ieškovo elgesį, pagrįstai sprendė, kad tėvystės nuginčijimas pažeistų vaiko interesus. Be to, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje, jei būtų sprendžiama dėl tėvystės nuginčijimo, vaikui kiltų grėsmė likti be tėvo ir netekti iš ieškovo gaunamo išlaikymo, nes biologinio tėvo nustatymas yra neaiškus. Apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes bei išimtinai į nepilnamečio V. K. interesus pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad konkrečiu atveju prioritetas teiktinas vaiko interesais siekiant išsaugoti ilgametį susiformavusį ryšį su tėvu, savo šeimos santykių stabilumą ir tęstinumą, vaiko teisinio statuso aiškumą. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs įstatymo nuostatas, bylos aplinkybes sprendžia, kad vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais apeliacinės instancijos teismui šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo teismo sprendimą vertinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti. Be to konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantas nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdamas, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, atsakovės nurodytas aplinkybes dėl galimo spėjamo vaiko tėvo, aplinkybes, kad nėra žinoma jokių duomenų apie asmenį, įvertinus vaiko poziciją, nėra pagrindo spręsti, kad teismas pažeidė CPK nuostatas neįtraukdamas į bylos nagrinėjimą atsakovės paminėto asmens, kad teismas pasisakė dėl byloje neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nėra tikslinga pasisakyti nes jie iš esmės neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylos procesinės baigties.

Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta, apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Įvertinus byloje esančius duomenis, apeliacinis teismas daro išvadą, kad apelianto apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, jos neatlygintinos. Ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Šiaulių apygardos teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, trečiajam asmeniui.