Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. B. (I. B.), D. B. (D. B.), N. M. ir V. B. (V. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo ir 2015 m. gegužės 26 d. papildomo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3730-661/2015 pagal ieškovo P. N. ieškinį atsakovams I. B., D. B., N. M. ir V. B. dėl sumokėto avanso, baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas teisingai kvalifikavo ginčo sutartį preliminariąja sutartimi. Tuo tarpu paveldėjimo teisių pardavimas yra pagrindinė sutartis ir pirkėjui tokiu atveju taip pat pereina pareiga apmokėti palikėjo skolas. Šiuo atveju būtų nebereikalingas 2006-08-24 įgaliojimas.Teismas teisingai nurodė, kad nesudarius pagrindinės sutarties jam grąžintinas avansas. Jis siūlė atsakovams atnaujinti ir pratęsti preliminariosios sutarties terminą, tačiau jie nesutiko.Nei Sutartyje, nei įgaliojime nėra išlygos, jog pagrindinė sutartis su ieškovu bus sudaryta tik tuomet, kai jis atliks įgaliojime nurodytus veiksmus. Tuo tarpu atsakovai bando permesti atsakomybę ieškovui dėl neatliktų pavedimų pagal 2009-08-24 pasibaigusį įgaliojimą.Atsakovai neginčija nei Sutarties sudarymo, nei sumokėto avanso bei nepagrįstai remiasi kasacinio teismo panaikintais šioje byloje teismų sprendimais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: 1. panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo P. N. reikalavimas pratęsti terminą reikalavimams I. B. įpėdiniams pareikšti, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista ši teismo sprendimo dalis, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – pratęsė terminą ieškovui P. N. reikalavimams I. B. įpėdiniams pareikšti; 2. panaikino teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis paskirstytos bylinėjimosi išlaidos; 3 grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ieškinio dalį dėl reikalavimo priteisti ieškovui P. N. iš atsakovų 120 000 Lt avanso ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas; 4. paliko nepakeistas kitas teismų procesinių sprendimų dalis – kuriomis priimtas ieškovo atsisakymas nuo baudos priteisimo ir ši bylos dalis nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį bei teisinį pagrindą, nes nenustatyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai (CPK 320 str., 329 str. 2 d.).

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Kaip nurodyta aukščiau, ši byla jau buvo išnagrinėta visų instancijų teismuose, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 16 d. nutartimi panaikino anksčiau priimtus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, išskyrus jų dalis, kuriomis priimtas ieškovo P. N. atsisakymas nuo reikalavimo priteisti iš solidarių atsakovų 100 000 Lt baudą ir ši bylos dalis nutraukta. Kasacinis teismas pratęsė ieškovui terminą pareikšti reikalavimus I. B. įpėdiniams ir grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ieškinio reikalavimus priteisti 120 000 Lt avansą pagal Sutartį ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Atnaujindamas ieškovui I. B. minėtą terminą, kasacinis teismas konstatavo, kad jam tenkančios pareigos nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose yra įvykdytos ir jokių kitų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese nei jis pats, nei jo įgaliotinis (ieškovas) atlikti neprivalėjo; kad tiek I. B., tiek jo įgaliotas asmuo (ieškovas) turėjo teisinį pagrindą tikėtis, kad VAVA įstatymų nustatyta tvarka bei terminais atliks jos kompetencijai tenkančias viešojo administravimo procedūras nuosavybės teisių į žemę atkūrimui įgyvendinti.

Kaip yra žinoma, civilinio proceso įstatyme įtvirtinta tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos, o joje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 str. 1, 2 d.). Ši teisės norma reiškia, kad kasacinio teismo panaikinti žemesnių instancijų teismų procesiniai sprendimai ir juose esantys išaiškinimai netenka teisinės galios, o teismas iš naujo nagrinėja jam perduotą bylą (reikalavimą) iš esmės – nustato faktines aplinkybes ir taiko teisę.

Dėl paminėto, teisėjų kolegija nenagrinėja atsakovų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su šioje byloje kasacinio teismo panaikintuose teismų sprendimuose (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 22 d. sprendime, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartyje) nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl ieškovo kaip įgaliotinio elgesio ir, neva, pagal įgaliojimą netinkamai atliktų ar neatliktų pavedimų žemės nuosavybės atkūrimo procese iki 2010-01-19 (I. B. mirties) (CPK 362 str. 1 d.).

Dėl ginčo sutarties kvalifikavimo

Byloje nustatyta, kad 2006 m. rugpjūčio 24 d. ieškovas P. N. su I. B. Vilniaus rajono 1-ajame notarų biure sudarė sutartį, kurią patvirtino notarė L. Šilerienė (notarinio registro Nr. 1-5817) (T. 1, b. l. 31-32). Pagal šią sutartį pardavėjui I. B. (M. B. įpėdiniui) atkūrus nuosavybes teises į žemę, esančią Vilniaus r., pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001-01-26 pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 132 (priedas prie sutarties Nr. 1), pardavėjas I. B. įsipareigojo jį parduoti, o pirkėjas P. N. (ieškovas) – nupirkti; sklypo pirkimo–pardavimo kaina nurodyta 120 000 Lt; pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2008-12-31. Šios sutarties 2 punkte įrašyta, kad pirkėjas P. N. sumokėjo I. B. 120 000 Lt avansą prieš sudarant sutartį, o 3 punkte – kad sudarius numatytu terminu turto pirkimo-pardavimo sutartį, perduoti pinigai įskaitomi į perkamo turto pardavimo kainą.

Taip pat nustatyta, kad I. B. 2006-08-24 ieškovui P. N. išdavė įgaliojimą tvarkyti jo žemės grąžinimo reikalus, vesti paveldėjimo bylą po M. B. mirties su visiška teise disponuoti grąžintina žeme (T. 1, b. l. 112).

Pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, dėl kurios sudarymo buvo susitarta, iki 2008-12-31 nebuvo sudaryta, o pardavėjas I. B. 2010-01-19 mirė. Jo palikimą priėmė vaikai (atsakovai) I. B., D. B., N. M., V. B. (T. 1, b. l. 92).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo 2006-08-24 sutartis yra žemės sklypo preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis dėl būsimo daikto įgijimo. Atsakovai su tuo nesutikdami tvirtina, jog minėta ginčo sutartimi pradinis pardavėjas I. B. pardavė ne žemės sklypą, o paveldėjimo teises į M. B. palikimą (CK 6.426 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, atmeta kaip nepagrįstus šiuos apeliantų teiginius ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo Sutartį preliminariąja, kuria šalys įsipareigojo ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.

Pasisakydama šiuo klausimu teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi tai, kad pagal CK 6.165 straipsnį, preliminariąja sutartimi laikomas toks šalių susitarimas, kuriuo jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje preliminarioji sutartis apibrėžiama kaip organizacinė sutartis, kuria šalys įsipareigoja joje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti pagrindinę sutartį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008; kt.). Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, joje turi būti nurodytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti (CK 6.165 str. 2, 3 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo Sutartį, nustatė, kad joje yra išreikšta suderinta ieškovo ir I. B. valia iki 2008-12-31 sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį dėl žemės sklypo, esančio Vilniaus r., į kurį nuosavybės teisės bus atkurtos pagal Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-01-26 pažymą Nr. 132, susitarta dėl kainos, susitarimas išreikštas rašytine forma (CK 6.159 str., 1.73 str. 1 d. 7 p.).

Antra, kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.426 straipsnyje reglamentuotą paveldėjimo teisių pardavimą, yra nurodęs, kad šios rūšies sutarties ypatumas tas, jog jos dalykas yra paveldėjimo teisės, o ne konkretus turtas ar jį sudarantys individualizuoti daiktai. Sutarties dalyko specifika lemia, kad paveldėjimo teisės parduodamos nedetalizuojant palikimą sudarančių daiktų –viena iš šalių perleidžia, kita – įgyja įpėdiniui atitekusias palikimo turinį sudarančias teises į turtą ir skolines prievoles kaip vientisą paveldimo turto masę (palikėjo turtinių teisių ir skolinių įsipareigojimų kompleksą). Tai – esminis požymis, skiriantis paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį nuo daiktų pirkimo–pardavimo sutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2011).

Nagrinėjamu atveju ginčo Sutartyje pardavėjas I. B. nurodytas kaip M. B. įpėdinis, tačiau priešingai nei tvirtina apeliantai, šalys joje susitarė dėl pardavimo-pirkimo konkretaus turto – dėl 2,26 ha žemės sklypo, numatyto VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-01-26 pažymoje dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 132 (T. 1, b. l. 33, 117), o tas faktas, kad ginčo Sutarties sudarymo momentu pardavėjas I. B. dar neturėjo nuosavybės teisės į nurodytą žemės sklypą, nepaneigia jo teisės susitarti dėl būsimo daikto pardavimo. Tuo labiau, kad byloje nebuvo įrodinėjamos aplinkybės, susijusios su tuo, jog I. B. neturėjo teisės paveldėti ar nepaveldėjo M. B. nuosavybės teisės į 2,62 ha žemę, nurodytą minėtoje VAVA 2001-01-26 pažymoje Nr. 132. Kaip ne kartą yra nurodęs kasacinis teismas, preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014, etc.).

Trečia, apeliantai tvirtina, kad teismas nemotyvavo ir nepagrindė savo išvados, jog ieškovas buvo pakankamai aktyvus spręsdamas nuosavybės teisės į žemę atkūrimo klausimus. Anot jų, ieškovas neatliko jam 2006-08-24 išduotame įgaliojime nurodytų veiksmų, todėl pats yra kaltas dėl to, kad nuosavybės teisė į ginčo Sutartyje nurodytą žemę nebuvo atkurta. Šie argumentai atmestini, nes, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo išvadomis šiuo klausimu (CPK 362 str.). Kita vertus, kaip žinoma pagrindinis civilinių santykių principas lemia šalių laisvę tartis dėl sutarties sąlygų, tačiau nagrinėjamu atveju nei bylos duomenimis, nei apeliacinio skundo argumentais nepaneigta teismo išvada, kad ginčo šalių ketinimas yra aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštas joje – I. B. įsipareigoja parduoti, o P. N. nupirkti žemės sklypą ir sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį iki 2008-12-31, t. y. susitarta dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje (CK 1.5, 6.156 str., CPK 178, 185 str.). Tuo pačiu teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į skundą motyvais, kad ginčo Sutartyje nebuvo numatytos išlygos, susijusios su ieškovui išduotu įgaliojimu ir jame išvardytų veiksmų atlikimu, lemiančios pagrindinės sutarties sudarymą ar nesudarymą (CK 6.193 str. 1 d.).

Taigi, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo Sutarties forma ir turinys teikia pagrindo išvadai, kad šalys susitarė dėl joje nurodyto turto pardavimo ateityje pagal aptartas sąlygas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog ši sutartis pagrįstai kvalifikuota kaip preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis (CPK 176, 185 str.).

Dėl 120 000 Lt avanso

Pirmiausiai pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog preliminariąja sutartimi nesukuriama piniginė prievolė, t. y. prievolė, kurioje pinigai atlieka mokėjimo–atsiskaitymo funkciją, o perduodami pinigai gali turėti kitas reikšmes ir atlikti kitas, ne mokėjimo ir atsiskaitymo, funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Kai iki sutarties patvirtinimo pirkėjas yra perdavęs pardavėjui tam tikrą pinigų sumą, sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, toks lėšų perdavimas turi būti kvalifikuojamas teisiškai, t. y. turi būti nustatoma, kokiu tikslu lėšos perduotos ir kokių teisinių padarinių tai sukelia. Įstatyme įtvirtinta, kad pinigų sumokėjimas asmeniui, įsipareigojusiam parduoti daiktą pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jei šalys nėra sutarusios kitaip (CK 6.309 str. 2 d.). Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, suinteresuotai ginčo šaliai tenka pareiga šią prezumpciją paneigti ir leistinomis priemonėmis įrodyti, kad lėšos perduotos prievolei užtikrinti, kaip netesybos ar kt., bet ne kaip avansas.

Kaip minėta, iš byloje ginčijamos preliminariosios sutarties 2 punkto bei kitų šios sutarties sąlygų matyti, kad 120 000 Lt suma nurodoma kaip avansas, kuris turėjo būti įskaitytas į turto pirkimo kainą. Byloje nėra ginčo, kad ginčo Sutartimi (žr. Sutarties 1 punktą) buvo sutarta dėl žemės sklypo pardavimo ieškovui už 120 000 Lt, kad prieš pasirašant Sutartį I. B. P. N. sumokėjo 120 000 Lt. Atsakovai nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neteikė įrodymų, kad pinigai nebuvo sumokėti I. B. prieš pasirašant Sutartį (CPK 12, 178 str.). Taip pat nepaneigta minėta prezumpcija įtvirtinta CK 6.309 straipsnio 2 dalyje. Dėl to nenuginčyta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo I. B. sumokėti pinigai pagal preliminariąją sutartį yra avansas (CPK 185 str.)

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pinigai pagal preliminariąją sutartį perduodami tam tikram tikslui, o jeigu jis nepasiekiamas, t. y. nesudaroma pagrindinė sutartis, laikytina, jog jie perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, taigi juo gali būti reikalaujama grąžinti pagal CK 6.237 straipsnį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009; kt.).

Taigi lėšas, ieškovo sumokėtas pagal preliminariąją sutartį kvalifikavus kaip avansą, ir nesudarius pagrindinės sutarties, pardavėjas I. B. (jo įpėdiniai), kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, neteko teisinio pagrindo turėti ir turi grąžinti pirkėjui (ieškovui) kaip be teisinio pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 str. 2 d.).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Atsakovai prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodiniame teismo posėdyje, tačiau jokių konkrečių motyvų dėl to nenurodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės bylos aplinkybės gali būti ištirtos rašytinio proceso tvarka, šalys savo paaiškinimus žodžiu galėjo teikti ir teikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą ir kasaciniam teismui grąžinus ją nagrinėti iš naujo, taip pat apeliacinės instancijos teismui. Poreikio skirti bylos žodinį nagrinėjimą dėl keliamų teisinių klausimų teisėjų kolegija taip pat nenustatė, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (CPK 322 str.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apibendrinant pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovo reikalavimas dėl 120 000 Lt avanso priteisimo, yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo jo naikinti. Atitinkamai paliekamas nepakeistas ir teismo 2015 m. gegužės 26 d. papildomas sprendimas, kuriuo ieškovui iš solidarių atsakovų priteistos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos (CK 6.37 str. 1, 2 d., 6.210 str. 2 d.).

Apeliantų papildomai nurodytas argumentas, susijęs su Vaiko teisių apsaugos tarnybos neįtraukimu į nagrinėjamą bylą, taip nesuteikia pagrindo naikinti šį teismo sprendimą, nes pagal bylos medžiagą nepilnamečio atsakovo D. B. įstatyminis atstovas I. B. dalyvavo byloje, atstovaujamas advokato (CPK 38 str. 2, 4 d.) (T. 1, b. l. 83-84, 104).

Kiti apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai šios bylos išnagrinėjimo procesiniam rezultatui teisinės reikšmės neturi, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako, nes, kaip žinoma, konstatavus, kad kilęs ginčas išnagrinėtas teisingai, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą ir 2015 m. gegužės 26 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.