Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-411-894/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-04-04
Bylos Nr.: e2A-411-894/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-19-3-01114-2022-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Tomas Romeika, Rasa Urbanavičiūtė, Laima Kriaučiūnaitė
Atsakovas: viešosios įstaigos „Meda Project“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės Europe Info Group
Trečiasis asmuo: E. N., J. R., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

2.6.1.4Prievolių vykdymas

Civilinė byla Nr. e2A-411-894/2024Teisminio proceso Nr. 2-19-3-01114-2022-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4.; 2.6.9.2.; 3.3.1.22. (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 4 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės, Tomo Romeikos ir Rasos Urbanavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos „Meda Project“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Europe Info Group ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „Meda Project“ dėl pervestų lėšų grąžinimo, tretieji asmenys E. N., J. R., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė Europe Info Group (toliau – ieškovė) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos „Meda Project“ (toliau – atsakovė) 14 500 Eur skolą, 2 875 Eur metines palūkanas už penkerių metų laikotarpį iki ieškinio padavimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo 6 875 Eur priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2022 m. rugsėjo 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo 10 500 Eur priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2022 m. rugsėjo 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad ji mokėjimo pavedimais pervedė atsakovei pinigines lėšas: 2015 m. gegužės 18 d. - 1 200 Eur sumą; 2015 m. birželio 1 d. - 2 000 Eur sumą; 2015 m. liepos 1 d. 1 800 Eur (trimis pavedimais), 2015 m. rugpjūčio 13 d. - 500 Eur sumą, iš viso 5 500 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė neturėjo pagrindo įgyti pervestas lėšas, atsakovė turi pareigą grąžinti lėšas ieškovei. Atsakovė apie piniginių lėšų gavimą be pagrindo sužinojo nuo mokėjimo pavedimų gavimo, banko sąskaitos išraše matė informaciją apie gautas lėšas ir jas panaudojo savo veikloje. Iš atsakovės turi būti priteistos 1 375 Eur (5500 Eur x 5 proc. x 5 metai) penkių procentų dydžio metinės palūkanos už penkerius metus iki ieškinio padavimo.

3. Ieškovė nurodė, kad tarp šalių 2015 m. gegužės 15 d. buvo sudaryta paramos sutartis Nr. 20150515 (toliau – ir Sutartis I) dėl 6 000 Eur paramos. Pagal Sutarties I 1 straipsnį paramos gavėja atsakovė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2015 m. gruodžio 30 d. pateikti ieškovei pilną ataskaitą apie paramos lėšų panaudojimą. Minėtame straipsnyje nustatytos atsakovės įsipareigojimo pateikti ataskaitą neįvykdymo pasekmės – paramos grąžinimas ne vėliau kaip iki 2015 m. gruodžio 30 d. Atsakovė ataskaitos nepateikė, paramos lėšų ieškovei negrąžino. Ieškovės 2022 m. spalio 26 d. pranešimo dėl paramos grąžinimo neįvykdė, todėl iš atsakovės turi būti priteista 6 000 Eur paramos suma ir palūkanos nuo negrąžintos 6 000 Eur sumos už penkerius metus iki ieškinio pareiškimo dienos, kurios sudaro 1 500 Eur (6 000 Eur x 5 proc. x 5 metai).

4. Ieškovė nurodė, kad tarp šalių 2016 m. spalio 31 d. sudaryta paramos sutartis Nr. 20161031 (toliau – ir Sutartis II) dėl 3 000 Eur paramos. Atsakovė iki 2022 m. spalio 26 d. nevykdė Sutartimi II nustatytų įsipareigojimų: kviesti ieškovę nemokamai dalyvauti renginiuose, kurie vyksta įgyvendinant sutartyje numatytus tikslus; komunikacijos su visuomene formose nurodyti ieškovę kaip veiklos rėmėją; pateikti ieškovei ataskaitą, kaip buvo panaudotos paramos lėšos; reklamuoti ieškovę ir teikti paramos gavimo ataskaitas pagal vyriausybės nustatytą tvarką. Dėl to ieškovė Sutarties II 3 straipsnio pagrindu įgijo teisę vienašališkai nutraukti Sutartį II ir pateikdama atsakovei 2022 m. spalio 26 d. pranešimą, minėta teise pasinaudojo, Sutartį II nutraukė nuo 2022 m. lapkričio 26 d. Nutraukus sutartį prieš terminą, atsakovė per 14 kalendorinių dienų privalėjo grąžinti ieškovei visą suteiktos paramos sumą (Sutarties II 3 straipsnis), tačiau paramos sumos negrąžino. Iš atsakovės turi būti priteista 3 000 Eur paramos suma ir šešių procentų dydžio metinės palūkanos nuo 3 000 Eur grąžintinos paramos sumos nuo patikslinto reikalavimo pareiškimo teisme dienos (2022 m. gruodžio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsiliepimas

5. Atsakovė su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senatį, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6. Atsakovė nurodė, kad ieškovės vadovas J. R. ir atsakovės vadovė E. N. apie 12 metų gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, turi bendrą (duomenys neskelbtini) gimusį sūnų. Netrukus po sūnaus gimimo J. R. ir E. N. santykiai nutrūko. 2015 m. gruodžio mėn. atsakovės vadovė E. N. penkiems mėnesiams buvo išvykusi. Tuo metu visai atsakovės veiklai faktiškai vadovavo J. R., kurio žinioje liko daug atsakovės apskaitos dokumentų, tame tarpe ir šalių sudarytos paramos sutartys. Atsakovė nuo 2010 m. balandžio 15 d. turi paramos gavėjo statusą. Ieškovė nuolat pagal šalių sudarytas sutartis teikdavo paramą atsakovei pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo (toliau – ir LPĮ) nuostatas, atsakovė gautą paramą panaudodavo pagal paskirtį, ieškovė jos vadovo J. R. asmenyje buvo informuota apie paramos panaudojimą, ieškovės vadovas dalyvaudavo atsakovės organizuojamuose renginiuose, J. R. vadovaujamos įmonės buvo reklamuojamos. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę sutartiniai paramos santykiai, atitinkantys LPĮ. Ieškovės reikalavimas dėl 5 500 Eur be teisinio pagrindo įgytų piniginių lėšų priteisimo yra nepagrįstas. Taikyti neteisėto praturtėjimo institutą nėra pagrindo, nes tarp šalių buvo susiklostę paramos teisiniai santykiai. Ieškovė neįrodė visų reikalingų neteisėto praturtėjimo taikymo prielaidų.

7. Atsakovė nurodė, kad ieškovės reikalavimai dėl 6 000 Eur paramos, suteiktos pagal Sutartį I ir 3 000 Eur paramos, suteiktos pagal Sutartį II, yra nepagrįsti, nes atsakovė paramos sutartis įvykdė tinkamai ir gautą paramą panaudojo pagal paskirtį. Ieškovė neturi teisės reikalauti ataskaitų ir susigrąžinti paramą. Nors Sutartyse I ir II yra numatytos sąlygos dėl ataskaitų apie paramos panaudojimą teikimo ir, esant tam tikroms sąlygoms, pareiga grąžinti paramą, tačiau šios sutarčių sąlygos negali būti taikomos, nes jos prieštarauja imperatyvioms LPĮ normoms. Prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.78 straipsnio 1, 4 dalys). Ieškovė ieškinio reikalavimus sieja su paslaugomis, kurias jai turėjo suteikti atsakovė, tačiau tokioms pretenzijoms reikšti ieškovė yra praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 6.300 straipsnyje. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Kauno apylinkės teismas 2023 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 6 000 Eur suteiktos paramos skolą, 5 500 Eur nepagrįsto praturtėjimo sumą, 2 875 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 5 000 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. rugsėjo 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 1 375 Eur sumos nuo ieškinio priėmimo (2022 m. lapkričio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 7 500 Eur sumos (6000+1500) nuo ieškinio patikslinimo priėmimo dienos (2022 m. gruodžio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 466,22 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitoje dalyje ieškinį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad ieškovė, kaip paramos davėja, ir atsakovė, kaip paramos gavėja, 2015 m. gegužės 15 d. sudarė paramos sutartį Nr. 20150515, pagal kurią paramos davėja įsipareigojo iki 2015 m. lapkričio 30 d. suteikti 6 000 Eur paramą dalimis paramos gavėjai. 2016 m. spalio 31 d. ieškovė, kaip paramos davėja, ir atsakovė, kaip paramos gavėja, sudarė paramos sutartį Nr. 20161031, pagal kurią paramos davėja įsipareigojo iki 2016 m. gruodžio 31 d. suteikti 3 000 Eur paramą dalimis paramos gavėjai. Laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. įskaitytinai ieškovė atsakovei pervedė 11 500 Eur, o 2016 m. lapkričio 5 d. ieškovė atsakovei pervedė 3 000 Eur. Atsakovės vadove nuo 2010 m. balandžio 15 d. iki 2022 m. spalio 17 d. buvo trečiasis asmuo E. N.. Šalis siejo paramos teikimo teisiniai santykiai.

10. Teismo vertinimu, šalių Sutartyje I buvo aiškiai susitariama dėl finansinės paramos, atsakovei nustatant pareigą pateikti ataskaitą apie panaudotą paramą. Šalys 6 000 Eur pagal minėtą sutartį viešai deklaravo kaip paramą. Atsakovė, įsipareigojusi ieškovei pateikti ataskaitą apie gautos paramos panaudojimą, jos nepateikė, apsiribojo abstrakčiais teiginiais, kad lėšos buvo panaudotos jos vykdomiems projektams ir ieškovės vadovui lėšų panaudojimo aplinkybės buvo žinomos, nes tuomet šalių vadovai kartu gyveno kaip šeima. Byloje ginčo, kad šalių vadovus siejo artimi santykiai ir jie kartu gyveno, nėra. Tačiau tai nepaneigia viešosios įstaigos vadovės pareigos ir atsakomybės tinkamai vesti įstaigos dokumentaciją ir buhalteriją. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad paramos sutarties sąlyga, kuria numatyta paramos gavėjos įsipareigojimas teikti paramos teikėjai ataskaitą apie paramos lėšų panaudojimą, prieštarauja imperatyvioms LPĮ nuostatoms kaip nepagrįstus. Nurodė, kad paramos teikėjas turi teisę žinoti kam ir kaip bus panaudotos jo skiriamos lėšos. Atsakovė gavusi paramos lėšas turi pareigą pagrįsti jų panaudojimą, nes naudojasi mokesčių lengvatomis. Atsakovės teiginius, kad ji gautą paramą naudojo pagal paskirtį, o ieškovės vadovui aplinkybės apie lėšų panaudojimą buvo žinomos, nes šalių vadovus siejo artimi santykiai, jie gyveno kaip šeima, teismas laikė nepagrįstais rašytiniais įrodymais. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovė būtų bandžiusi išsireikalauti savo dokumentus iš ieškovės vadovo. Teismas konstatavo, kad atsakovei nenurodžius kam konkrečiai buvo panaudota ieškovės skirta parama, atsakovė turi grąžinti ieškovei jai suteiktas kaip paramą 6 000 Eur lėšas, todėl šioje dalyje ieškovės ieškinys tenkinamas.

11. Teismas nustatė, kad nei viena iš šalių nėra deklaravusios kaip paramos 3 000 Eur lėšų teiktų ir gautų kaip parama pagal Sutartį II. Sutarties II pagrindu ieškovė atsakovei suteikė 3 000 Eur paramą, o atsakovė įsipareigojo kviesti ieškovę nemokamai dalyvauti renginiuose, komunikacijos su visuomene formose nurodyti ieškovę kaip veiklos rėmėją; pateikti ieškovei ataskaitą, kaip buvo panaudotos paramos lėšos; reklamuoti ieškovę ir teikti paramos gavimo ataskaitas pagal vyriausybės nustatytą tvarką. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad šalių Sutartis II faktiškai yra paslaugų teikimo sutartis, todėl šios sutarties pagrindu reiškiamam reikalavimui dėl 3 000 Eur priteisimo turi būti taikoma trejų metų ieškinio senatis CK 6.300 straipsnio pagrindu, nes šis reikalavimas teisme pareikštas 2022 m. gruodžio 15 d., todėl šioje dalyje teismas ieškinį atmetė.

12. Teismas nustatė, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 5 500 Eur sumą remdamasi nepagrįsto praturtėjimo institutu. Teismo vertinimu, šiuo atveju yra visos prielaidos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui. Pirma, atsakovė praturtėjo dėl ieškovės veiksmų. Neteisėtą praturtėjimą sukėlė ieškovės 2015 m. gegužės 18 d. – 1 200 Eur, 2015 m. birželio 1 d. – 2 000 Eur, 2015 m. liepos 1 d. – 80 Eur, 1 170 Eur, 550 Eur, 2015 m. rugpjūčio 13 d. – 500 Eur atlikti mokėjimų pavedimai. Antra, ieškovei išmokėjus atsakovei viso 5 500 Eur sumą, šiuo dydžiu sumažėjo ieškovės turimo turto apimtis, o analogišku dydžiu padidėjo atsakovės turimo turto apimtis. Atsakovė neteisėtai praturtėjo būtent ieškovės sąskaita. Trečia, atsakovė praturtėjo 5 500 Eur suma išimtinai dėl to, jog ieškovė atsakovei pervedė atitinkamomis sumomis sumažindama savo turimo turto vertę. Ieškovės turto sumažėjimą ir atsakovės praturtėjimą sieja tiesioginis priežastinis ryšys. Ketvirta, atsakovės praturtėjimui nebuvo jokio teisinio pagrindo – atsakovė neturėjo nei iš įstatymų, nei iš sutarčių, nei iš kitų pagrindų kylančių reikalavimo teisių į ieškovę. Nors pagal šalių sudarytas sutartis ieškovė įsipareigojo pervesti 9 000 Eur, tuo tarpu iš viso pervedė 14 500 Eur, todėl 5 500 Eur lėšų pervesta daugiau nei buvo numatyta pagal pateiktas sutartis. Dėl šių 5 500 Eur lėšų skolos ieškovė atsakovei 2018 m. kovo 22 d. pateikė 2017 m. gruodžio 31 d. suderinimo aktą. Penkta, neteisėtas atsakovės praturtėjimas egzistavo ieškinio pareiškimo metu. Šešta, ieškovė nebuvo prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovė neturi galimybės apginti savo pažeistų teisių jokiais kitais teisių gynimo būdais. Teismas nurodytų aplinkybių visumos pagrindu padarė išvadą, kad ieškovės 5 500 Eur lėšų pervedimas kvalifikuotinas kaip nepagrįstas praturtėjimas, todėl šis ieškinio reikalavimas tenkinamas ir iš atsakovės ieškovei priteisiama 5 500 Eur.

13. Teismas tenkino ieškinio reikalavimą ir ieškovei iš atsakovės priteisė CK 6.210 straipsnyje numatytas 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos 6 000 Eur sumos už penkerių metų laikotarpį, sudarančias 1 500 Eur sumą. Tenkino ieškinio reikalavimą dėl CK 6.240 straipsnio 1 dalyje nustatytų penkių procentų dydžio metinių palūkanų ir priteisė ieškovei iš atsakovės 1 375 Eur palūkanas, skaičiuojamas už penkerius metus nuo 5500 Eur priteistos nepagrįstai gautos piniginių lėšų sumos.

14. Teismas nurodė, kad nors abi bylos šalys yra juridiniai asmenys, tačiau atsakovė yra viešoji įstaiga, ne pelno siekiantis juridinis asmuo, todėl atsakovė privalo ieškovei mokėti įstatyme numatytas 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Teismas priteisė 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo 5 000 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. rugsėjo 9 d.), 1 375 Eur sumą nuo ieškinio priėmimo (2022 m. lapkričio 10 d.), nuo 7 500 Eur sumą (6000+1500) nuo ieškinio patikslinimo priėmimo dienos (2022 m. gruodžio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

15. Teismas nustatė, kad ieškovė patyrė iš viso 3 271 Eur, o atsakovė patyrė iš viso 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimai patenkinti 82 proc., todėl iš atsakovės ieškovei priteisiama 2 682,22 Eur (3271x82 /100), o atsakovei iš ieškovės priteisiama 216 Eur (1200x18/100) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Po priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, o ieškovei iš atsakovės priteisiama 2 466,22 Eur (2682,22-216) bylinėjimosi išlaidos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

16. Apeliaciniame skunde atsakovė prašė Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinys, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi; priteisti iš ieškovės atsakovės pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodė tokius argumentus:

Dėl 6 000 Eur pagal Sutartį I suteiktos paramos ir palūkanų priteisimo

1.1. Teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas, nes prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias paramos teisinius santykius.

1.2. Teismo sprendimas šioje dalyje prieštarauja to paties sprendimo daliai, kurioje buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl atsakovei pagal Sutartį II suteiktos 3 000 Eur paramos ir palūkanų priteisimo.

1.3. Sutarties I sąlygos paramos davėją, ieškovę (jos atstovą) kviesti nemokamai dalyvauti paramos gavėjo renginiuose, paramos davėją nurodyti kaip paramos gavėjo veiklos rėmėją renginiuose, publikacijose, informaciniuose pranešimuose, savo interneto puslapyje ir kitaip komunikuojant su visuomene, yra analogiškos Sutarties II sąlygoms, kurias teismas pripažino esant komercinio pobūdžio, nes jos nepasižymi neatlygintinumo ir nesavanaudiškumo požymiais.

1.4. Iš Sutarties I sąlygų matyti, kad už suteiktą 6 000 Eur paramą ieškovė siekė gauti komercinių atsakovės paslaugų – nemokamai dalyvauti renginiuose, gauti reklamos paslaugų, kas neatitinka paramos sutarties neatlygintinumo ir nesavanaudiškumo sąlygų. Todėl, kaip ir Sutartis II, taip ir Sutartis I turėjo būti pripažinta tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta paslaugų sutartimi ir iš jos kildinamiems reikalavimams teismas taip pat turėjo taikyti atsakovės prašytą taikyti ieškinio senatį – Sutarties I pagrindu reiškiamam reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senatį CK 6.300 straipsnio pagrindu, nes ieškinys teisme pareikštas 2022 m. gruodžio 15 d., ir tuo pagrindu ieškinį šioje dalyje atmesti.

1.5. Kitas ieškinio šioje dalyje netenkinimo pagrindas yra Sutarties I numatytos sąlygos paramos davėjai, ieškovei, pateikti ataskaitą apie paramos lėšų panaudojimą, o jos nepateikus grąžinti paramos lėšas, prieštaravimas LPĮ imperatyvioms normoms. Būtent remdamasi šia Sutarties I sąlyga ieškovė reikalavo priteisti iš atsakovės suteiktą 6 000 Eur paramą ir palūkanas už 5 metus. Nei CK normos, nei LPĮ normos nenumato paramos davėjo teisės reikalauti ir paramos gavėjo pareigos grąžinti gautą paramą, net ir tuo atveju, jei paramos gavėjas neįvykdė kokių nors įsipareigojimų.

1.6. Teismo sprendime padaryta nuoroda į CK 6.476 straipsnio 5 dalį, numatančią, kad jeigu turtas naudojamas ne tam, kam jis buvo paaukotas, tai aukotojas ar jo teisių perėmėjai turi teisę reikalauti teismo tvarka atšaukti auką, šiuo atveju neaktuali ir vertintina kaip ieškinio ribų peržengimas. Ieškovė neįrodinėjo, kad atsakovė suteiktą paramą panaudojo ne tam, kam ji buvo suteikta.

Dėl 5 500 Eur nepagrįsto praturtėjimo sumos ir palūkanų priteisimo

1.7. Teismas nepagrįstai taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą. Ieškovė pati nurodė (2022 m. gruodžio 14 d. procesiniame dokumente „Pareiškimas dėl dubliko pateikimo ir ieškinio patikslinimo“), kad reikalavimas dėl 5 500 Eur priteisimo yra susijęs su naujai pareikštais reikalavimais dėl paramos grąžinimo, kurį tikslinga nagrinėti vienoje byloje, nes reikalavimai yra tarpusavyje susiję. T. y., ieškovė pripažįsta, kad reikalavimas dėl 5 500 Eur priteisimo taip pat susijęs su tarp šalių susiklosčiusiais sutartiniais paramos (paslaugos, kaip pripažino teismas šioje byloje) teisiniais santykiais.

1.8. Ieškovės padaryti pavedimai, mokėjimo paskirtyje nurodant „pagal sutartį“, viršijantys šioje byloje nagrinėtų Sutarties I ir Sutarties II sumas, patvirtina, kad buvo ir kitos paramos sutartys. Atsakovės veiklai faktiškai vadovavo J. R., kurio žinioje liko daug atsakovės dokumentų, tame tarpe ir paramos sutartys, kurias dabar jis teikia selektyviai, taip kaip naudinga jam. Kol tretieji asmenys gyveno kartu, ieškovė jokių pretenzijų atsakovei nereiškė. Teismo sprendime (11, 23 punkte) minimų ieškovės elektroninių laiškų atsakovė nėra gavusi, ką patvirtina ir faktas, jog ieškovė nepateikė atsakovės pasirašyto skolų suderinimo akto. Ieškovės pateiktus elektroninius laiškus teismui įvertinus kaip ieškinį pagrindžiančius įrodymus, atsakovei iškilo būtinumas pateikti Sodros duomenis apie atsakovės vadovės E. N. nėštumo atostogas nuo 2018 m. vasario 8 d.

1.9. Teismas nepagrįstai taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą šalių santykiams teisiškai kvalifikuoti, kadangi šalis siejo sutartiniai paramos, paslaugos santykiai. Neegzistuoja sprendimo 21 punkte cituotoje kasacinio teismo praktikoje nurodyta viena iš nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinų sąlygų (septinta - ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo). Ieškovės pareikštas ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo yra netinkamas jos teisių gynimo būdas, tokioje situacijoje teismas net neturėjo tikrinti, ar egzistuoja kitos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos. Ieškinys šioje dalyje atmestinas neįrodžius visų reikalingų neteisėto praturtėjimo taikymo prielaidų. Netinkamai pasirinktas teisių gynimo būdas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškovės reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Atsiliepimas

17. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė ir trečiasis asmuo J. R. prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti ieškovei apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl Sutarties I vertinimo ir senaties taikymo

2.1. Atsakovės pozicija, kad Sutarties I ir Sutarties II nuostatos analogiškos, todėl Sutartis I turėjo būti laikoma komercine ir taikomas CK 6.300 straipsnyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, yra nepagrįsta. Atsakovė nei viename procesiniame dokumente nenurodė, kad Sutartis I ir Sutartis II yra ne paramos, o komercinių paslaugų teikimo. Triplike yra nuosekliai ir kryptingai laikomasi pozicijos, kad Sutartis I yra dėl paramos. Argumentas, kad Sutartis I tariamai yra komercinio paslaugų teikimo sutartis, nebuvo naudojamas pirmosios instancijos teismui pateiktuose atsakovės procesiniuose dokumentuose ir tokiu argumentu negali būti grindžiamas apeliacinis skundas.

2.2. Sutartys I ir II nėra identiškos, kai kurios sutarčių nuostatos skiriasi. Iš esmės skiriasi ir įsipareigojimai, dėl kurių nevykdymo ieškovė reiškė reikalavimus. Nėra pagrindo Sutarties I įsipareigojimą pateikti ataskaitą pripažinti komercine sąlyga, nes ataskaitos gavimas tik suteikia informaciją, bet nesuteikia ieškovei jokios ekonominės ar komercinės naudos. Ieškinys pagal Sutartis I ir II buvo reiškiamas skirtingu pagrindu. Sutarties I atveju reiškiamas reikalavimas dėl Sutarties I 1 punkte numatyto atsakovės įsipareigojimo (nepateikus ataskaitos grąžinti paramos lėšas) įvykdymo. Sutartis I nebuvo nutraukta ar nutraukinėjama. Sutarties II atveju, sutartis buvo ieškovės vienašališkai nutraukta dėl netinkamo atsakovės sutartinių įsipareigojimų (tik vienas iš keturių įsipareigojimų dėl ataskaitos pateikimo) vykdymo ir pareikalauta taikyti Sutarties II 3 punkte (kartu ir CK 6.222 straipsnyje) numatytas Sutarties II nutraukimo pasekmes. Teismo išvados dėl Sutarties I yra teisingos. Atsakovė nepagrįstai bando abiem sutartims taikyti vienodas pasekmes.

Dėl imperatyvių įstatymo nuostatų ir Sutarties I

2.3. Byloje nėra ginčo, kad Sutarties I 1 punkte numatytas atsakovės įsipareigojimas pateikti ieškovei pilną ataskaitą, kur ir kaip buvo panaudotos paramos lėšos. Nėra ginčo, kad atsakovė jokios ataskaitos nepateikė, todėl nėra pagrindo neigti LPĮ 8 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, kad teikti ataskaitas yra įstatymo tiesiogiai įvardintas ir leidžiamas paramos gavėjo įsipareigojimas paramos davėjui.

2.4. Atsakovės pareiga grąžinti paramą po to, kai netinkamai įvykdomas įsipareigojimas pateikti ataskaitą, yra numatyta Sutarties II 1 punkte ir CK 6.476 straipsnio 5 dalyje. Atsakovės aiškinimas, kad net atsakovei ir netinkamai vykdant LPĮ tiesiogiai leistinus įsipareigojimus, atsakovė vis tiek neprivalo grąžinti gautos paramos, prieštarauja tiek Sutarties II 1 punktui, tiek CK 6.476 straipsnio 5 daliai, tiek ir sveikai logikai. Atsakovė negali ignoruoti sutartinius įsipareigojimus ir išvengti pasekmių jai taikymo. Toks atsakovės aiškinimas paneigtų įstatymų leidėjo logiką dėl LPĮ 8 straipsnio 1 dalies numatytų teisės normų egzistavimo, jeigu nebūtų jokios galimybės užtikrinti leistinų įsipareigojimų vykdymą. Nėra jokios imperatyvios teisės normos, kuri draustų paramos grąžinimą dėl LPĮ leistinų paramos gavėjo įsipareigojimų nevykdymo, ir atsakovė tokios teisės normos nenurodė.

2.5. Ieškovė neturi galimybės įrodyti, kokiai paskirčiai buvo panaudota atsakovei suteikta parama, nes atsakovė nevykdė sutartimi prisiimto įsipareigojimo pateikti ataskaitą. Iš ieškovės negali būti reikalaujama ir įrodyti neigiamas aplinkybes. Atsakovė byloje neįrodinėjo paramos panaudojimo paskirties ir nesirėmė jokiomis aplinkybėmis apie tariamai tinkamą paramos panaudojimą. Visa informacija yra atsakovės žinioje ir būtent atsakovei turi tekti įrodinėjimo našta, susijusi su paramos panaudojimo paskirties įrodymu.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

2.6. Sprendimu teisėtai ir pagrįstai ieškovei priteista 5 500 Eur nepagrįsto praturtėjimo suma. Trečiųjų asmenų asmeninio gyvenimo aplinkybės neturi įtakos ginčo nagrinėjimui. Teismas teisingai ir pagrįstai taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą piniginėms lėšoms, viršijančioms Sutartyse I ir II numatytas paramos sumas.

Atsiliepimas

18. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo E. N. prašė tenkinti apeliacinį skundą. Atsiliepime papildomai nurodė tokius argumentus:

3.1. Ieškovei pilna ataskaita, kur ir kaip buvo panaudotos atsakovei suteiktos 6 000 Eur paramos lėšos, buvo pateikta. Ataskaitos tekstą rengė ieškovės vadovas J. R., kuris buvo atsakovės vadovės E. N. gyvenimo draugas.

3.2. Analogiška situacija buvo ir su Sutartimi II dėl 3 000 Eur paramos. Ieškovės vadovas J. R. ne tik buvo kviečiamas į visus atsakovės organizuojamus renginius, kur dalyvaudavo kartu su atsakovės tuometine vadove E. N..

3.3. 5 500 Eur suteiktos paramos lėšos nebuvo pervestos „be pagrindo“. Šalis siejo paramos teikimo teisiniai santykiai, pagal paramos teikimo sutartis, kurias visuomet paruošdavo ieškovės vadovas J. R.. Paramos sutartis tikrai buvo, tik J. R. jos sąmoningai nepateikė teismui, abu sutarties egzemplioriai buvo jo žinioje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

20. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai dėl pagal paramos sutartį pevestų lėšų priteisimo bei dėl be teisinio pagrindo gautų piniginių sumų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

21. Spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą, teismas pažymi, kad bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Be to, įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, byloje dalyvaujantys asmenys skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, t. y. bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 straipsnis), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į antrosios šalies pateiktus reikalavimus ir atsikirtimus, skatinamas proceso koncentruotumas, nustatant jo dalyviams pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus (CPK 7 straipsnis).

22. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – Sodros duomenis apie E. N. nėštumo atostogas.

23. Aptarto įrodymo vėlesnio pateikimo būtinybė grindžiama teismo sprendime pateiktu atsakovei nepalankiu byloje esančių įrodymų vertinimu. Pažymėtina, jog dalyvaujantys byloje asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas mažiau palankus teismo sprendimas, nei jie pageidavo. Nenustačius pagrindų taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį, teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės teikiamą įrodymą.

Dėl 6 000 Eur pagal 2015 m. gegužės 15 d. paramos sutartį suteiktos paramos ir palūkanų priteisimo

24. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Sutarties I sąlygos, kurios įpareigojo paramos gavėją, ieškovę (jos atstovą) kviesti nemokamai dalyvauti paramos gavėjo renginiuose, paramos davėją nurodyti kaip paramos gavėjo veiklos rėmėją renginiuose, publikacijose, informaciniuose pranešimuose, savo interneto puslapyje ir kitaip komunikuojant su visuomene, yra analogiškos Sutarties II sąlygoms, kurias teismas pripažino esant komercinio pobūdžio, nes jos nepasižymi neatlygintinumo ir nesavanaudiškumo požymiais. Teismo sprendimas dalyje dėl Sutarties I prieštarauja to paties sprendimo daliai, kurioje buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl atsakovei pagal Sutartį II suteiktos 3 000 Eur paramos ir palūkanų priteisimo.

25. Atsakydama į šiuos atsakovės argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apeliantų prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai). Nagrinėjamu atveju nei viena šalis nepateikė apeliacinio skundo dėl sprendimo dalies, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai priteisti ieškovei pagal Sutartį II atsakovei suteiktą paramą. Vadinasi šios sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas nėra šios apeliacinės instancijos tvarka nagrinėjamos bylos dalyku. Todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina tik atsakovės skundžiamos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą.

26. Apeliantės teigimu, iš Sutarties I sąlygų matyti, kad už suteiktą 6 000 Eur paramą ieškovė siekė gauti komercinių atsakovės paslaugų – nemokamai dalyvauti renginiuose, gauti reklamos paslaugų, kas neatitinka paramos sutarties neatlygintinumo ir nesavanaudiškumo sąlygų. Todėl, kaip ir Sutartis II, taip ir Sutartis I turėjo būti pripažinta tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta paslaugų sutartimi ir iš jos kildinamiems reikalavimams teismas taip pat turėjo taikyti atsakovės prašytą taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį šioje dalyje atmesti. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovės argumentais neturi pagrindo sutikti.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Sutarties I sudarymo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustačiusios, kad: „Teikiant paramą leidžiami šie paramos gavėjo įsipareigojimai paramos teikėjui: 1) viešinti informaciją apie paramos teikėją; 2) teikti ataskaitas paramos teikėjui apie gautos paramos panaudojimą, paramos gavėjo veiklą; 3) panaudoti paramos dalyką paramos teikėjo nurodyta tvarka“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios LPĮ nuostatos apima ir Sutartyje I įtvirtintus atsakovės, kaip paramos gavėjos, prisiimtus įsipareigojimus paramos davėjai – sudaryti sąlygas susipažinti su paramos davėjo paremtų tikslų įgyvendinimo eiga kviečiant nemokamai dalyvauti paramos gavėjo renginiuose, kurie vyksta įgyvendinant paramos sutarties tikslus, o taip pat įvairiais būdais ir priemonėmis viešinti informaciją apie paramos teikėją.

28. Apibendrindama nurodytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos Sutarties I teisinės kvalifikacijos teisingumo. Bylos faktiniai ir teisiniai duomenys neteikia pagrindo 2015 m. gegužės 15 d. sudarytos sutarties pagrindu tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikuoti kitaip nei paramos teisinių santykių.

29. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Sutartyje I paramos gavėjai (atsakovei) numatytos sąlygos paramos davėjai (ieškovei) pateikti ataskaitą apie paramos lėšų panaudojimą, o jos nepateikus grąžinti paramos lėšas, prieštarauja LPĮ imperatyvioms normoms. Nurodoma, kad nei CK normos, nei LPĮ normos nenumato paramos davėjo teisės reikalauti ir paramos gavėjo pareigos grąžinti gautą paramą, net ir tuo atveju, jei paramos gavėjas neįvykdė kokių nors įsipareigojimų. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus pripažįsta nepagrįstais.

30. Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandoris gali būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tuomet, kai jis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

31. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nustatant, ar teisės norma yra imperatyvi, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Imperatyvioji yra tokia teisės norma, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010).

32. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, jog atsakovė nenurodo, kokiai konkrečiai imperatyviai teisės normai prieštarauja Sutarties I paramos gavėjai nustatyta sąlyga dėl privalomo paramos panaudojimo ataskaitos pateikimo, o jos nepateikimo atveju taikomos sankcijos – pareigos grąžinti gautą paramą jos davėjai.

33. Pagal LPĮ 2 straipsnio 2 dalį parama yra paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas, išskyrus pagal šio įstatymo 8 straipsnio leidžiamus gavėjo įsipareigojimus, paramos dalyko teikimas šiame įstatyme nurodytiems paramos gavėjams šio įstatymo nustatytais tikslais ir būdais. Kaip minėta LPĮ 8 straipsnis reglamentuoja paramos gavėjo įsipareigojimus. Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta: Teikiant paramą leidžiami šie paramos gavėjo įsipareigojimai paramos teikėjui: 1) viešinti informaciją apie paramos teikėją; 2) teikti ataskaitas paramos teikėjui apie gautos paramos panaudojimą, paramos gavėjo veiklą; 3) panaudoti paramos dalyką paramos teikėjo nurodyta tvarka. To paties straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad paramos gavėjo prisiimami įsipareigojimai paramos teikėjui turi būti nurodyti sutartyje, kuria įforminamas paramos teikimas.

34. Sutarties laisvės principas suteikia teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad nei LPĮ, nei kitame įstatyme nėra įtvirtintas draudimas šalims susitarti dėl paramos grąžinimo tuo atveju, kai paramos gavėjas nevykdo LPĮ 8 straipsnio 1 dalimi leidžiamų prisiimti paramos gavėjo įsipareigojimų paramos teikėjui.

35. Apeliantės teigimu, teismo sprendime padaryta nuoroda į šiuo atveju neaktualią CK 6.476 straipsnio 5 dalį vertintina kaip ieškinio ribų peržengimas. Nurodoma, jog ieškovė neįrodinėjo, kad atsakovė suteiktą paramą panaudojo ne tam, kam ji buvo suteikta. Tokiems apeliacinio skundo argumentamas teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti.

36. Pagal CK 6.476 straipsnio 1 dalį auka (parama ar labdara) laikomas turto ar turtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam tikslui, t.y. pagal savo esmę parama yra dovanojimas. Auka (parama) yra siejama su konkrečiu tikslu, nes auka turi būti naudojama tam, kam buvo paaukota (CK 6.476 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 6.476 straipsnio 5 dalį aukotojas ar jo teisių perėmėjai turi teisę reikalauti teismo tvarka atšaukti auką tais atvejais, kai turtas naudojamas ne tam, kam jis buvo paaukotas.

37. Teismų praktikoje pripažįstama, kad esminis aukos (paramos) teisinių santykių elementas yra aukos (paramos) naudojimas naudingam tikslui. Naudingas tikslas CK 6.476 straipsnio 1 dalies prasme – tai bendra nauda, t. y. padovanotas turtas ar turtinė teisė skiriamas ne asmeniniams apdovanotojo, o visuomenės požiūriu vertingiems, nesavanaudiškiems poreikiams tenkinti. Labdara (parama) yra visuomenei naudinga veikla, kurią remia valstybė, šiuo tikslu yra priimtas LPĮ, nustatantis taisykles, kurių turi laikytis labdaros ir (arba) paramos teikėjai ir (arba) gavėjai, norintys pasinaudoti įstatymų nustatytomis mokesčių ir muitų lengvatomis (LPĮ 1 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).

38. Pagal Sutarties I pirmo punkto nuostatas atsakovė prisiėmė įsipareigojimą paramos davėjui pateikti pilną ataskaitą apie paramos lėšų panaudojimą, o jos nepateikus, ne vėliau kaip 2015 m. gruodžio 30 d. grąžinti paramos davėjui paramos lėšas. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartas sutartinis įsipareigojimas nebuvo savitikslis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 6.476 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatos suponuoja, kad paramos davėjas turi teisę kontroliuoti ir įsitikinti, kad jo suteikta parama buvo panaudota tam tikslui, kuriam ji buvo suteikta. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė neįvykdė savo sutartinio įsipareigojimo ir nepateikė paramos davėjai ataskaitos apie paramos panaudojimą. Todėl, priešingai nei nurodo apeliantė, nagrinėjamu atveju pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent atsakovei teko pareiga įrodyti, kad pagal Sutartį I jai suteiktą paramą ji panaudojo tam tikslui, kuriam parama ir buvo suteikta.

39. Trečiojo asmens E. N. paaiškinimai ir atsakovės pateiktos 2017 m. rugpjūčio 27 d., 2017 m. spalio 15 d. ir 2017 m. lapkričio 18 d. žinutės iš socialinių tinklų, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, jog visa ar dalis atsakovės pagal Sutartį I gautos paramos buvo panaudota tam tikslui, kuriam paramą suteikė paramos davėjas (1 t., b. l. 120-125). Atsakovei neįrodžius, kad Sutarties I pagrindu jos gautas turtas buvo panaudotas tam, kam jis buvo skirtas pagal paramos sutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė priteisti iš atsakovės pagal Sutartį I gautas paramos lėšas (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl 5 500 Eur nepagrįsto praturtėjimo sumos priteisimo

40. Nepagrįsto praturtėjimo ar daikto gavimo be pagrindo institutus reglamentuoja CK 6.237 - 6.242 straipsniai. Kasacinio teismo praktikoje šiuose straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 20 punktas).

41. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą šalių santykiams teisiškai kvalifikuoti, kadangi šalis siejo sutartiniai paramos, paslaugos santykiai. Nurodoma, jog neegzistuoja viena iš nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinų sąlygų – ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Teisėjų kolegija šiuos atsakovės argumentus atmeta, kaip nepagrįstus.

42. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-701/2019, 18 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenukrypdamas nuo šiame punkte nurodytos kasacinio teismo praktikos įvertino, kad pagal Sutartį I ir Sutartį II mokėtina suma sudarė 9 000 Eur. Tuo tarpu iš viso atsakovei ieškovė pervedė 14 500 Eur, t. y. 5 500 Eur pervesta daugiau, nei buvo įsipareigota pagal sutartis. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs iš šalių sutartinių santykių ieškovei kylančios prievolės perduoti atsakovei 9 000 Eur viršijančią sumą (bendrai 5 500 Eur), o atsakovei neįrodžius šios 9 000 Eur viršijančios sumos gavimo teisinio pagrindo, teisingai pritaikė nepagrįsto praturtėjimo taisykles.

43. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia) (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018, 24 punktą). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Taigi, aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019).

44. Nagrinėjamu atveju atsakovė nors ir įrodinėjo, kad 5 500 Eur jai buvo pervesta pagal kitas, nei pateiktos į bylą, paramos sutartis, tačiau konkretaus šių lėšų gavimo pagrindo nenurodė.

45. Apeliantės teigimu, ieškovės vadovo J. R. žinioje liko daug atsakovės dokumentų, tame tarpe ir paramos sutartys, kurias dabar jis teikia selektyviai, taip kaip naudinga jam. Teisėjų kolegija tokius atsakovės paaiškinimus pripažįsta deklaratyviais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtus paaiškinimus paneigia aplinkybė, kad ginčo paramos sutartis, t. y. Sutartį I ir Sutartį II bylos nagrinėjimo metu pateikė būtent atsakovė. Atsakovės poziciją, kad visa 14 500 Eur suma 2015 m. ieškovės atsakovei buvo pervesta paramos sutarčių pagrindu, paneigia ir VMI deklaracija, iš kurios matyti, jog atsakovė 2015 m. yra deklaravusi tik 6 000 Eur paramos sumą (1 t., b. l. 161).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia galutinio teismo sprendimo rezultato.

47. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paramos ir nepagrįsto praturtėjimo teisinius santykius, bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

49. Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu pateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (2 t., b. l. 143-146).

50. Ieškovės patirtos advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pagrįstos rašytiniais įrodymais (dokumentas numeris DOK-43053) ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.11 punkte nustatyto maksimalaus advokato atlyginimo dydžio.

51. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovės priteisiama 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidoms patirtoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „EUROPE INFO GROUP“, juridinio asmens kodas 302845131, iš atsakovės viešosios įstaigos „MEDA PROJECT“, juridinio asmens kodas 302499455, 871,20 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 20 centų) apeliacinės instancijos teisme patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Laima KriaučiūnaitėTomas RomeikaRasa Urbanavičiūtė