Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1392-254/2020 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei L. M. dėl palikimo atsisakymo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo notarė R. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo ir jų išreikalavimo

16. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo šio apelianto prašymo patenkinimui ir su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų priėmimui bei įrodymų iš kitų institucijų išreikalavimui. Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis). Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija nėra pakartotinis ginčo išnagrinėjimas, iš naujo įgyvendinant įrodinėjimo procesą. Procesų abiejų instancijų teismuose skirtumai, be kita ko, lemia, kad visi įrodymai turi būti teikiami būtent pirmosios instancijos teisme – su ieškiniu arba rengiantis bylos nagrinėjimui. Apeliacijai, kaip pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmui (lot. revisio prioris instantiae), būdingos kitokios, specifinės proceso taisyklės, viena jų – naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra itin ribojamas ir gali būti pateisinamas tik esant tam tikroms sąlygoms.

17. Tokios sąlygos yra nustatytos CPK 314 straipsnyje. Įstatymų leidėjo valia, apeliaciniame procese neleidžiama priimti naujų įrodymų, kurie galėjo ir turėjo būti teikiami pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18. Sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad apeliantas nenurodo visiškai jokių aplinkybių, dėl kurių prašomi priimti bei išreikalauti nauji įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nors tokio pobūdžio duomenys turėjo ir galėjo būti jam žinomi – apeliantas turėjo galimybę pateikti užklausą Notarų rūmams ir gauti atsakymą dar iki šios bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme. Todėl nepaneigus tokios tikimybės, kad minėti įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, prielaidų CPK 314 straipsnyje numatytos išimties taikymui nenustatyta. Atitinkamai, nėra pagrindo ir reikalauti naujų įrodymų iš Notarų rūmų, nes jie taip pat galėjo būti išreikalauti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

19. Pažymėtina, kad įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu siekiama panaikinti bet kokią galimybę piktnaudžiauti procesu, tokiu teisiniu reguliavimu byloje dalyvaujantys asmenys skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos (ginčo) išnagrinėjimo, bylinėjantis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas ir bylos šalių procesinis lygiateisiškumas (CPK 17 straipsnis), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į antrosios šalies pateiktus reikalavimus bei juos pagrindžiančius įrodymus, skatinamas proceso koncentruotumas, nustatant jo dalyviams pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 179 straipsnis, 181 straipsnio 2 dalis, 198 straipsnis, 226 straipsnis). Esant būtent tokiam teisiniam reglamentavimui, dalyvaujantys byloje asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus teismo sprendimas.

Dėl žodinio nagrinėjimo

21. Atsakovės vertinimu, nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes ieškovas buvo atstovaujamas advokato, todėl jam turėjo būti žinomos jo procesinės teisės ir galimybės jomis naudotis. Be to, jis turėjo teisę teikti paaiškinimus ir užduoti klausimus byloje pirmosios instancijos teisme. Apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka savo atsiliepime prašo ir trečiasis asmuo.

22. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), o žodinis jo nagrinėjimas galimas tik tuomet, kai bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas pripažįsta tokio proceso būtinumą – toje konkrečioje byloje susiklosčiusios situacijos išskirtinumą, objektyviai lemiantį žodinio proceso poreikį (CPK 322 straipsnis). Pažymėtina, kad nors byloje dalyvaujantys asmenys savo procesiniuose dokumentuose gali prašyti žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, toks prašymas apeliacinės instancijos teismui nėra privalomas. Esminė aplinkybė nusprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo įprastinės, t. y. rašytinės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme formos, yra nagrinėtino klausimo ir tirtinų aplinkybių pobūdis, dėl kurio tam tikrais atvejais tinkamai išnagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka nėra įmanoma (pavyzdžiui, būtina užduoti klausimus ekspertams, apklausti liudytojus ir pan.).

23. Nagrinėjamu atveju apeliantas teise į žodinį bylos nagrinėjimą bent vienoje teisminėje instancijoje yra pasinaudojęs – jis buvo išklausytas pirmosios instancijos teisme, o būtinumo pirmiau aptartos išimties taikymui teisėjų kolegija nenustatė. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir apelianto prašymo argumentai dėl jo noro apeliaciniame procese pakartotinai apklausti atsakovę ir trečiąjį asmenį (notarę), užduoti tuos klausimus, į kuriuos, jo vertinimu, buvo atsakyta nepilnai ar ne taip, kaip to tikėjosi apeliantas. Juolab kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausus atsakovės atstovę pats apeliantas sutiko, kad byla būtų užbaigta nagrinėti nedalyvaujant atsakovei. Be to, apeliantas dalyvavo teismo posėdyje, kai jame paaiškinimus teikė notarė, taigi nekliudomai galėjo užduoti (ir tai darė teismo posėdžio metu) bet kuriuos klausimus, kurie, jo vertinimu, padeda nustatyti reikšmingas kilusiam ginčui išspręsti faktines aplinkybes. Kadangi apelianto procesinės įrodinėjimo teisės pirmosios instancijos teisme nebuvo suvaržytos, prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas.

Dėl bylos sustabdymo

24. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. gegužės 28 d. gautas apelianto prašymas sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu iki bus užbaigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-48144-20 ir išnagrinėta jo pagrindu teismui perduota baudžiamoji byla.

25. Pagal CPK 162³ straipsnį bylos sustabdymas – tai procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui. Įstatyme išskiriamos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnis). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų skirtumas yra tas, kad kai yra nustatomos privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą sudarančios aplinkybės, teismas rinktis nebegali ir turi sustabdyti savo nagrinėjamą bylą. Bylą sustabdyti remiantis fakultatyviaisiais bylos sustabdymo pagrindais teismas gali, bet nėra įpareigotas, tokiu atveju pats teismas nusprendžia dėl sustabdymo poreikio, derindamas greito bei operatyvaus ir kartu teisingo ginčo išnagrinėjimo principus.

26. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) bylos stabdymo klausimu savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad pernelyg ilga proceso byloje trukmė neatitinka bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo. Taigi nacionalinis teismas neatleistas nuo pareigos užtikrinti bylos nagrinėjimą per protingą laiką ir kiekvienu atveju sustabdydamas bylą tol, kol bus išspręsta kita byla, nacionalinis teismas privalo tinkamai nustatyti šių bylų tiesioginį ryšį (EŽTT 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje Bekerman prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 34459/10, par. 91).

27. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad kitos bylos, dėl kurios nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymas taptų privalomas, nėra. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką atliekamas ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012, 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019). Taigi, CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtinto privalomojo apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo pagrindo šiuo atveju nėra, o dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-48144-20 sustabdyti nagrinėjamą bylą fakultatyviuoju pagrindu (CPK 164 straipsnis) teisėjų kolegija poreikio taip pat neįžvelgia. Taigi ir šis apelianto prašymas netenkinamas.

Dėl apelianto valios ir ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindų

28. Kaip yra nustatyta byloje, apeliantas 2013 m. vasario 22 d. sudarė vienašalį sandorį – atsisakė savo motinos K. P. palikimo. Ieškiniu apeliantas prašė pripažinti minėtą sandorį negaliojančiu, keldamas esminio suklydimo dėl sandorio esmės bei jo padarinių ir įstatymo imperatyvo pažeidimo klausimus.

29. Paveldėjimas – tai mirusiojo asmens teisių ir pareigų perėjimas įstatyminiams ar testamentiniams įpėdiniams. Asmenys, turintys iš įstatymo ar testamento kilusią teisę paveldėti, ja disponuoja laisvai savo nuožiūra (civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas), kitaip tariant, jie gali priimti palikimą arba jo atsisakyti. Kita vertus, įgyvendindami šias savo subjektines teises jie turi veikti atidžiai ir rūpestingai, antraip patys prisiima galinčių kilti neigiamų padarinių atsiradimo riziką. Asmenų laisvė priimti palikimą arba jo atsisakyti gali ribojama tik įstatymo pagrindu.

30. Taigi asmuo, turintis teisę paveldėti, gali šios teisės atsisakyti, paduodamas apie tai pareiškimą notarui (CK 5.60 straipsnis 3 dalis). Palikimo atsisakymas yra vienašalis sandoris, kuris sudaromas vienasmeniu valios išreiškimu ir sukelia tam tikrus teisinius padarinius, o jo turinį sudaro asmens apsisprendimas atsisakyti įgyti nuosavybės teisę į palikimą. Palikimo priėmimo sandorio negalima atšaukti, todėl išreiškęs valią priimti palikimą įpėdinis vėliau negali jos pakeisti, t. y. negali atsisakyti priimto palikimo; jeigu palikimo priėmimo sandoris sudarytas suklydus, dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, grasinimo ir pan., jis gali būti pripažintas negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2012). Atitinkamai, palikimo atsisakymas, kaip ir jo priėmimas, taip pat yra besąlyginio, neatšaukiamo pobūdžio ir reiškia šios teisės pasibaigimą tam įpėdiniui be šios teisės transformacijos į kitą teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2007), tačiau atsisakymo nuo palikimo sandoris irgi gali būti ginčijamas taikant bendrąsias sandorių nuginčijimo taisykles, o jo nuginčijimas sukelia sandorio negaliojimo pasekmes.

31. Apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo palikimo atsisakymo sandoris negali būti laikomas galiojančiu, nes jis yra sudarytas jam iš esmės suklydus. Apeliantas teigia, kad jį suklaidino notarė ir atsakovė, kitu atveju, t. y. teisingai suvokdamas visas aplinkybes, jis sandorio nebūtų sudaręs, nes niekada nenorėjo atsisakyti savo turto dalies. Viena vertus, kitokios apelianto valios, nei buvo išreikšta ginčijamu 2013 m. vasario 22 d. pareiškimu dėl atsisakymo priimti K. P. palikimą, nepatvirtina jo paties faktinis elgesys. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad, atsisakęs palikimo, neatliko visiškai jokių veiksmų, susijusių su paveldėto turto priežiūra bei jo išlaikymu.

32. Antra vertus, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad jokių duomenų spręsti apie buvusį apelianto esminį suklydimą nėra. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisės doktrinoje suklydimas aiškinamas kaip neteisingas sudaromo sandorio asmeninis suvokimas, nesvarbu, kaip elgiasi kiti asmenys. Todėl jei asmuo neteisingai suvokia savo sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiksmų, toks sandoris gali būti ginčijamas pagal CK 1.91 straipsnio (apgaulė) nuostatas. Apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 5 dalis). Tačiau apgaule gali būti pripažinti tik tyčiniai veiksmai, kurie turi lemiamą įtaką asmens valiai, kaip vienam svarbiausių kiekvieno sandorio elementui, susiformuoti. Kitaip tariant, apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies arba trečiojo asmens nesąžiningi tyčiniai veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas), todėl tokių veiksmų padarinys – sandoris – netampa jį sudariusios šalies laisvos valios išraiškos rezultatu.

33. Nagrinėjamu atveju apeliantas CK 1.91 straipsnyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo ir šio instituto taikymo sąlygų neįrodinėjo. Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia pagrindo aiškiai neapibrėžtų ieškinio teiginių dėl atsakovės ir trečiojo asmens veiksmų, suklaidinus apeliantą, teisiškai kvalifikuoti kaip reikalavimo spręsti dėl jų apgaulės. Taigi apelianto reikalavimai pagrįstai buvo išnagrinėti pagal suklydimą reglamentuojančią teisės normą, t. y. CK 1.90 straipsnį.

34. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Suklydus sudaryti sandoriai taip pat yra priskiriami prie sandorių, turinčių valios trūkumų. Sudariusio sandorį asmens valią tokių atveju lėmė neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios raiška. CK 1.90 straipsnyje yra įtvirtinta, jog dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Nenustačius suklydimo fakto, sandoris paliekamas galioti, nes nėra galimas sandorį sudariusio asmens piktnaudžiavimas suklydimo motyvais. Todėl ir suklydimas dėl sudaromo sandorio motyvų, net jeigu apie juos žinojo kiti asmenys, nėra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu.

35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies turinį, savo jurisprudencijoje yra išskyręs kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir į kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).

36. Kaip pirmiau minėta, apeliantas savo suklydimą grindžia aplinkybėmis, kad jį suklaidino neprofesionalus, neteisingas ir gal net nusikalstamas notarės patarimas atsisakyti palikimo dalies, tuo pačiu atsakovei raštu įsipareigojant pasidalinti palikimą su apeliantu, taip pat teigia suklydęs pasitikėdamas atsakove, kaip seserimi, nes tikėjosi, kad, nepriklausomai nuo palikimo įforminimo jos vardu, ši ½ dalį palikimo visgi perduos apeliantui. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto procesinių dokumentų turinys suponuoja išvadą, kad suklydimas yra siejamas su kitu paveldėtoju (atsakove) bei paskesniu, t. y. jau po apelianto atsisakymo nuo palikimo, jos elgesiu, o ne su kuriais nors konkrečiais notarės veiksmais. Notarei jokie reikalavimai, be kita ko, ir dėl jos veiksmų pripažinimo neteisėtais, nėra pareikšti, todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais keliami notarės kompetencijos, jos pareigų (ne)atlikimo ir elgesio klausimai, teisiškai neaktualūs ir skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo ar jo nepagrįstumo nepatvirtina.

37. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantas, atsižvelgiant į jo amžių, išsilavinimą bei vykdomas veikas, negalėjo suklysti / nesuvokti, kokį sandorį jis sudaro, kokia šio sandorio esmė ir kokie teisiniai padariniai atsiranda jį sudarius. Palikimo atsisakymas yra visiškai paprastas (nesudėtingas) sandoris, suprantamas bet kuriam, net ir neturinčiam jokio specialaus išsilavinimo, asmeniui, taigi nėra jokio pagrindo pritarti apeliantui, kad jis nesuvokė tokio elementaraus vienašalio sandorio esmės – nesuprato, kad, jį pasirašydamas, atsisako pretenduoti į palikimą po savo motinos mirties. Šiame atsisakyme jis pats raštu patvirtino, kad jam yra suprantama, jog atsisako savo motinos palikimo, kuris yra žinomas dabar ir atsirastų ateityje. Spręsti, kad apeliantas neturėjo jokio dokumentų rengimo ir / ar jų pasirašymo patirties, todėl objektyviai negalėjo įvertinti tokio savo patvirtinimo reikšmės, taip pat nėra jokio pagrindo.

38. Vertinant, ar buvo iš esmės suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019).

39. Apeliantas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teisme vykusiuose teismo posėdžiuose nurodė, kad jis pats atvyko susitikti su notare, sandoris jam atrodė aiškus, jis, nors ir būdamas suaugęs, išsilavinęs žmogus, nesikreipė į teisininkus pagalbos, teigė žinojęs, jog atsisako palikimo, tačiau tai darė formaliai – tikėdamasis, kad atsakovė vadovausis gera morale ir, nepriklausomai nuo jo atsisakymo, atiduos jam pusę tėvų palikimo. Vadinasi, apeliantui, kaip protingumo ir rūpestingumo standartus atitinkančiam asmeniui, ir turėjo būti, ir neabejotinai buvo aiškūs tiek jo sudaromo sandorio esmė, tiek ir padariniai, kurie atsiranda tokį sandorį sudarius.

40. Aplinkybė, kad apeliantas turėjo lūkestį, jog atsakovė jam perduos dalį jos paveldėto turto kitu būdu ir dėl šios priežasties tokį sandorį sudarė (atsisakė palikimo), bet šis lūkestis neišsipildė, taip pat nesuponuoja vertinimo, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl esminio jo suklydimo ir gali būti pripažintas negaliojančiu taikant CK 1.90 straipsnio nuostatas. Priešingai, klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo pačios didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, kurių atsiradimo riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, jei apeliantas šiuo atveju ir suklydo, tai tokį jo suklydimą būtų galima vertinti tik kaip jo suklydimą neapgalvojus sudaromo sandorio rizikos ar kaip jo paties neatsargumo rezultatą. Tačiau paneigti sandorį (t. y. pripažinti jį negaliojančiu) situacijoje, kai po jo sudarymo atsirado konkretūs teisiniai padariniai (yra teisėta paveldėtoja, priėmusi palikimą ir toje dalyje, nuo kurios atsisakė apeliantas), nėra teisinio pagrindo, nes toks jo suklydimas negali būti pateisinamas – suklysta dėl pačios šalies kaltės.

42. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė ir dėl to, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti CK 5.60 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo, neleidžiančio atsisakyti palikimo su sąlygomis ir išlygomis, pažeidimą. Nors į bylą pateiktas 2013 m. vasario 22 d. atsakovės pasižadėjimas po tėvų mirties perleisti apeliantui palikimo dalį, tačiau šis pasižadėjimas, priešingai nei teigia apeliantas, nėra palikimo atsisakymo sąlyga. Nei ginčijamame vienašaliame palikimo atsisakymo sandoryje, nei šiam dokumente nėra nuorodų, kad apeliantas atsisako jam tenkančios palikimo dalies tik su sąlyga, kad atsakovė, paveldėjusi turtą, jo dalį perduos (padovanos) apeliantui. Kaip yra nustatyta byloje, apelianto palikimo teisė tuo metu negalėjo būti realizuota dėl kitų objektyvių priežasčių (Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjimo, paveldimo turto ypatumų ir dėl turto naudojimo paskirties galiojusių draudimų apeliantui jį įgyti nuosavybėn), todėl palikimo atsisakymo sandoris tokioje situacijoje buvo visiškai logiškas ir suprantamas veiksmas.

43. Nors palikimo atsisakymo ir pasižadėjimo perleisti turtą sandoriai yra sudaryti tą pačią dieną (2013 m. vasario 22 d.), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien šio fakto nepakanka juos laikyti vienu sandoriu, kaip tai interpretuoja apeliantas. Šie sandoriai yra atskiri ir savarankiški, kiekvienas jų turi atskirą dalyką – vienašalis apelianto sandoris atsisakyti palikimo, kuris buvo patvirtintas notarės, ir vienašalis atsakovės sandoris atlikti apelianto naudai atitinkamus veiksmus, kurio apeliantas nepasirašė ir niekas kitas, išskyrus atsakovę, nepatvirtino. Taigi, apelianto argumentai dėl išlygos, kaip atskirai įforminto šalių susitarimo, kritikuotini. Įstatymo leidėjo pozicija šiuo klausimu yra aiški ir vienareikšmiška – jokios išlygos, atsisakant palikimo, nėra galimos. Todėl ir apelianto teiginiai, kad tokia išlyga šiuo konkrečiu atveju visgi buvo įforminta atskiru, tik atsakovės pasirašytu dokumentu (atsakovės pasižadėjimu), o dėl to negalioja ir vienašalis tik apelianto sudarytas sandoris (t. y. palikimo atsisakymas), vertintini kaip nepagrįstas apelianto siekis priderinti aplinkybes prie jam palankios pozicijos – faktiškai įvykusio jo apsigalvojimo dėl palikimo (ne)priėmimo.

44. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad vienašalis sandoris, kai jį sudaręs asmuo įsipareigoja kitam asmeniui, gali būti prievolinio teisinio santykio atsiradimo teisinis pagrindas. Europos sutarčių teisės principų PECL 2:107 straipsnyje yra nurodoma, kad pažadas, kuriuo siekiama įsipareigoti be akceptavimo, yra privalomas. Lietuvos teisėje vienašalis įsipareigojimas laikomas vienašaliu sandoriu, sukuriančiu prievolės tarp jį sudariusio ir kito (trečiojo) asmens atsiradimą, jeigu šis pažadas yra pakankamai apibrėžtas ir išreiškia jį davusio asmens ketinimą įsipareigoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-823/2019).

Dėl teismo išvadų (ne)prieštaringumo

45. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvados, aptariant ieškinio senaties taikymo klausimą, yra prieštaringos, viena vertus, teismui nurodžius, kad senaties terminas net neprasidėjo, nes nebuvo ieškovo teisių pažeidimo, kita vertus, taip pat nurodžius, kad ieškinio senaties terminas ginčyti sandorį dėl palikimo priėmimo buvo praleistas.

46. Ieškinio senatis yra materialiosios civilinės teisės institutas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas ir savaime pakankamas pagrindas atmesti ieškinį nepaisant to, ar nustatomas asmens teisių pažeidimas, kurį jis siekia apginti teisme (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), be to, šis institutas taikomas tik antrosios šalies reikalavimu (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

47. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teismas neturi pareigos pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

48. Vadinasi, teismas, nagrinėdamas konkretų ginčą, kuriame, be kita ko, kyla ir praleistos ieškinio senaties taikymo klausimas, gali atmesti ieškinio reikalavimus vien dėl praleistos ieškinio senaties, neanalizuodamas jų pagrįstumo. Tačiau tai neriboja teismo procesinių veiksmų išnagrinėti ginčą ir kitais aspektais, t. y. įvertinti, ar buvo padarytas ieškinį pareiškusio asmens teisių pažeidimas, nors tokios teisės ir negalėtų būti ginamos teismine tvarka dėl praleisto ieškinio senaties termino. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pasirinko būtent tokią poziciją, t. y. įvertino tiek ieškinio reikalavimų pagrįstumą, tiek ir ieškinio senaties, kurią prašė taikyti atsakovė, taikymo galimybę, padaręs išvadą, kad ir reikalavimai yra nepagrįsti, ir ieškinio senatis praleista be svarbių priežasčių.

49. Apeliantas taip pat klaidingai teigia, kad atsisakymui priimti palikimą ginčyti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 5.8 straipsnį asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Palikimo priėmimas ir atsisakymas palikimo yra turinčių įstatyminę ar testamentinę teisę paveldėti asmenų disponavimo paveldėjimo teise valiniai veiksmai, jie yra iš esmės lygiaverčiai savo teisine prigimtimi ir įtaka paveldėjimo santykiams: abiem atvejais keičiamas palikimo paskirstymas tarp įpėdinių. Atsisakymą nuo palikimo ginčijantis asmuo siekia atgauti savo palikimo dalį ir tam turi nuginčyti palikimą priėmusio asmens paveldėjimo teisę; palikimo atsisakymo ginčijimas, pasibaigus ieškinio senaties terminui palikimo priėmimo teisėtumui ginčyti, netenka prasmės. Kasacinis teismas sisteminio paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo pagrindu jau yra padaręs išvadą, kad palikimo atsisakymui ginčyti taikytinas CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009).

50. Nėra pagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškinio senaties termino eigos skaičiavimu. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011).

51. Vi­di­nis tei­sės pa­žei­di­mo su­vo­ki­mas tie­sio­giai su­si­jęs su pa­čiu as­me­niu, kon­kre­ti die­na, ka­da asmuo su­ži­no­jo apie tei­sės pa­žei­di­mą, nu­sta­to­ma pagal to as­mens nu­ro­dy­mą, tačiau sa­vo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pa­grįs­ti ieš­ko­vas tu­ri pa­teik­ti įro­dy­mus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teis­mas ne­ga­li ap­si­ri­bo­ti vien tik ieš­ko­vo paaiški­ni­mu ir tais at­ve­jais, ka­da atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieš­ko­vas tvir­ti­na, jog apie sa­vo sub­jek­tyvi­nės teisės pažei­di­mą su­ži­no­jo ne pa­ties pa­žei­di­mo die­ną, teis­mas tu­ri pa­tik­rin­ti, ar by­lo­je nė­ra kitų įrody­mų, kad bu­vo prie­šin­gai, ir jo nu­ro­dy­tas ap­lin­ky­bes rei­kia ver­tin­ti pa­gal ki­tų by­lo­je esančių įrody­mų visumą (CPK 185 straips­nis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieški­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džios su­sie­ji­mas su mo­men­tu, ka­da as­muo turė­jo sužino­ti apie tei­sės pa­žei­di­mą, pa­aiš­kin­ti­nas įsta­ty­mo lei­dė­jo ke­ti­ni­mu ko­kiu nors bū­du ieš­ki­nio sena­ties termi­no ei­gos pra­džią api­brėž­ti ob­jek­ty­ves­niais kri­te­ri­jais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to tu­rė­ji­mo su­ži­no­ti apie tei­sės pa­žei­di­mą mo­men­tas (skir­tin­gai nei re­a­laus sužinojimo) sie­ti­nas la­biau su ob­jek­ty­viais įvy­kiais ir sa­vy­bė­mis, nei su sub­jek­ty­viais, nu­kreip­tais vien į ieš­ko­vo as­me­nį.

52. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

53. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju apeliantas neabejotinai praleido CK 5.8 straipsnyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo kitaip skaičiuoti ieškinio senaties eigą, nei ją skaičiavo pirmosios instancijos teismas. Aplinkybė, kad apeliantas ne nuo sandorio, kuriuo jis atsisakė palikimo, sudarymo momento – nuo 2013 m. vasario 22 d., o tik vėliau tvirtina supratęs, jog nebegaus to, ko tikėjosi, t. y. dalies tėvų turto, nereiškia, kad senatis turėtų būti skaičiuojama nuo 2019 m. rugsėjo 28 d., juolab pirmiau jau konstatavus, kad atsisakyti palikimo su išlygomis negalima. Nuo apelianto įvardijamo momento jis galėjo suprasti tik tai, kad atsakovė neketina vykdyti jos vienašališkai sudaryto sandorio, bet ne tai, kad jis yra atsisakęs paveldėjimo teisės. Apelianto neveikimas ir pasyvumas, daugelį metų neginant savo tariamai pažeistos teisės, taip pat nepagrįstai yra siejamas su pilietybės atgavimu (išsaugojimu) bei įstatymų, susijusių su palikimo dalyku buvusiu turtu, pasikeitimu. Akivaizdu, kad 2013 m. vasario 22 d. sudarydamas sandorį apeliantas negalėjo numatyti, kad ateityje pasikeis ir kaip pasikeis įstatymai, todėl po ginčijamo sandorio pasikeitęs žemės ūkio paskirties žemės teisinis reglamentavimas taip pat negali lemti palikimo atsisakymo sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

54. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat kelia netinkamo įrodymų vertinimo klausimą – jo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo bylą, šališkai vertino aplinkybes, ignoravo esminius faktus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, kad teismas įvertino įrodymus nepalankia apeliantui linkme, nereiškia, kad jie buvo įvertinti netinkamai ar šališkai.

55. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010, 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).

56. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo proceso taisyklių pažeidimo ar įrodymų vertinimo klaidų teisėjų kolegija nenustatė. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tinkamais teisiniais argumentais, nurodė, kodėl daro vienokias ar kitokias išvadas dėl ginčo dalyko. Apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantas su atsakove bendravo dėl po motinos mirties likusio turto valdymo / administravimo, tačiau ši ignoravo visus apelianto bandymus taikiai susitarti, kaip ir apeliaciniame skunde itin detaliai aptariamos jo susitikimo su notare ir atsakove, kuriame buvo sudaryti apelianto ir atsakovės vienašaliai sandoriai, aplinkybės kitokių, nei skundžiamame teismo sprendime buvo padarytos, išvadų nelemia.

57. Nustačius, kad apeliantas palikimą atsisakė priimti ir nėra pagrindo šio sandorio vertinti kaip sudaryto esant esminiam suklydimui arba pažeidus įstatymo imperatyvą, ieškinio reikalavimai atnaujinti terminą palikimui priimti bei taikyti iš sandorio pripažinimo negaliojančiu kylančias pasekmes tampa teisiškai nebeaktualūs, todėl dėl jų išsprendimo teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

58. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

59. Apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą, jį rengiant patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlygintinos. Tačiau atlygintinos kitų byloje dalyvaujančių asmenų išlaidos, jų patirtos rengiant atsiliepimus į apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju tokį prašymą pateikusios atsakovės išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

60. Atsakovė nurodo patyrusi 1 200 Eur išlaidų už suteiktas teisines paslaugas, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsakovė pateikė tokias savo išlaidas pagrindžiančius įrodymus – advokatės 2020 m. gruodžio 7 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 49/2020 ir atsakovės 2020 m. gruodžio 8 d. banko mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad atsakovė sumokėjo už teisines paslaugas 1 200 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, sprendžia, kad 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų suma nesiekia maksimalios už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistinos 1 818,05 Eur sumos (1 398,50 x 1,3), prašoma kompensuoti išlaidų sumą nėra per didelė ar neprotinga, todėl priteistina iš apelianto.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.