Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-553-999/2025

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-10-15
Bylos Nr.: 1A-553-999/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-37139-2024-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algirdas Giedraitis, Daina Dyburienė, Indrė Averkienė
Nuteistasis: S. M.
Nukentėjusysis: R. G.

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-553-999/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37139-2024-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.4.6.2.1; 2.4.6.1; 2.4.7

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 15 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Dainos Dyburienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Giedraičio,

sekretoriaujant Ievai Juzvikienei,dalyvaujant prokurorei Vaidotei Žižienei,nuteistajam S. M. ir jo gynėjui advokatui Jaroslavui Los,nukentėjusiajai R. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. (toliau – ir nuteistasis, ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, S. M. paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė: jis įpareigotas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Terminuota laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti laisvės atėmimo vietų įstaigos parinktoje vietoje. Bausmės pradžia nurodyta skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos. Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos komisariate, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus ir nuteistąjį sulaikius vykdant nuosprendį - panaikinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nuosprendžiu S. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2024 m. rugsėjo 22 d. apie (duomenys neskelbtini) val., bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sugriebęs sugyventinei R. G. už plaukų ir drabužių, išvedė ją į lauką, lauke sudavė vieną smūgį į kairį skruostą, po ko vėl sugriebęs už plaukų nusivedė ją į (duomenys neskelbtini) namą, kur laiptinėje ją pastūmė, dėl ko nukentėjusioji nuo pastūmimo parkrito ir užsigavo kairį petį, po ko, vėl sugriebęs nukentėjusiajai už plaukų ir drabužių, nusivedė ją į namus - adresu (duomenys neskelbtini), kur jai sudavė tris smūgius ranka į veidą, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajai R. G. kraujosruvą skruoste po dešine akimi, nežymiai sutrikdė jos sveikatą bei sukėlė fizinį skausmą. Teismas nustatė, kad nuteistasis S. M. ir nukentėjusioji R. G. yra sugyventiniai, todėl jie laikomi šeimos nariais, o byloje nustatytų aplinkybių visumoje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog S. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

2. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nors S. M. kaltu tyčia smurtavęs nukentėjusiosios atžvilgiu neprisipažino, o nukentėjusioji teisme atsisakė duoti parodymus, nuteistojo kaltė įrodyta byloje surinktais ir išnagrinėtais įrodymais – netiesioginių liudytojų, t. y. policijos pareigūnų parodymais, nukentėjusiosios parodymais ikiteisminio tyrimo metu, rašytiniais įrodymais ir kitais byloje esančiais duomenimis. Tuo tarpu S. M. neprisipažinimas smurtavus nukentėjusiosios šeimos narės – sugyventinės atžvilgiu, vertintas kaip nuteistojo siekis klaidinti teismą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Teismas nustatė, jog nuteistasis yra psichiškai sveikas, alkoholį vartojo savo valia, todėl jis galėjo valdyti savo veiksmus, ko nepadarė tik dėl nuo jo paties valios priklausančių aplinkybių. Byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad S. M. veikė tiesiogine tyčia, turėjo suprasti ir suprato savo veikos pavojingumą, numatė galinčias kilti pasekmes, kad jo panaudotas fizinis smurtas – smūgiai nukentėjusiajai, tame tarpe į veidą, sukels fizinį skausmą, gali padaryti ir sveikatos sutrikdymą, ir to siekė. Tarp nuteistojo veikos ir atsiradusių pasekmių – nukentėjusiosios nežymaus sveikatos sutrikdymo/fizinio skausmo sukėlimo, yra tiesioginis priežastinis ryšys, nusikaltimas baigtas, nes sukelta nusikalstamą veiką kvalifikuojančio straipsnio dispozicijoje nurodyta pasekmė.

3. Teismas, skirdamas bausmę S. M., atsižvelgęs į tai, kad jis buvo ketvirtą kartą teisiamas už smurtą prieš artimoje aplinkoje gyvenančius asmenis, tame tarpe buvo teistas ir prieš mažametį vaiką, į tai, kad visi jo teistumai neišnykę, padarė išvadą, kad nuteistasis šį kartą turi būti pripažintas recidyvistu ir tai laikė jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kartu su tuo, jog nusikalto būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Taip pat teismas vertino S. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis, bei tai, kad nuteistasis smurtavo ne pirmą kartą, o jo elgesiui anksčiau skirtos švelnesnės bausmės įtakos nepadarė. Šių aplinkybių visete pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuteistajam turi būti paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė, kurios trukmė, atsižvelgiant į tai, kad sunkių pasekmių nukentėjusiosios sveikatai sukelta nebuvo, nustatyta mažesnė, nei vidurkis. Taip pat teismas sprendė, jog nėra jokio pagrindo iš ankstesnių teistumų išvadų nepadariusiam nuteistajam bausmės vykdymo atidėti. Siekdamas sudaryti sąlygas S. M. sąmoningai pabandyti spręsti savo psichologines problemas, teismas kartu su bausme, jam skyrė ir baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgių naują – išteisinamąjį nuosprendį. Alternatyviu prašymu nuteistasis prašo sušvelninti jam bausmę, paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

3.1. Apelianto teigimu, jo kaltė pagal inkriminuotą BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką neįrodyta. Nurodo, jog nukentėjusioji įvykio metu pati nukrito, nuteistasis ją bandė sulaikyti, tačiau jos nemušė, dabartiniu metu yra susitaikę, toliau gyvena kartu. Tuo tarpu pasak nuteistojo, nukentėjusiosios parodymai apie įvykio aplinkybes, duoti įvykio metu, yra prieštaringi, nepatikimi, neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į nukentėjusiajai įvykio metu nustatytą girtumo laipsnį, galintį sąlygoti netinkamą asmens suvokimą apie pasakojamus įvykius, neatmeta tikimybės, kad nukentėjusioji išgalvojo situaciją. Juo labiau, nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad apeliantui pretenzijų neturi, atsisakė duoti parodymus.

3.2. Skunde pažymi, jog liudytojų, kurie būtų matę nuteistojo fizinio smurto vartojimo prieš nukentėjusiąją faktą, nėra. Tuo tarpu, apelianto nuomone, policijos pareigūnai yra suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi bijo atsakomybės dėl to, kad nesuteikė pagalbos nukentėjusiajai po sunkaus apsinuodijimo alkoholiu, o vietoje to aiškinosi įvykio aplinkybes. Atkreipė dėmesį, jog pagal iškvietimą atvykę pareigūnai neįžvelgė jokio teisinio pagrindo neblaivų nuteistąjį sulaikyti bei pristatyti į policijos komisariatą dėl smurto artimoje aplinkoje.

3.3. Apelianto teigimu, prieštaravimai tarp jo ir nukentėjusiosios parodymų yra esminiai, nagrinėjant bylą jų panaikinti nepavyko, todėl pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką jie turi būti vertinami nuteistojo naudai. Pažymi, jog tyrimo metu nebuvo tiriamos kitos įvykio versijos, pavyzdžiui, kad nukentėjusioji dėl sunkaus girtumo galėjo atsitrenkti į kokį nors daiktą. Apelianto nuomone, ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu buvo tiriami tik tie įrodymai, kurie pagrįstų kaltinimo versiją, tuo tarpu parodymai, kurie padėtų nustatyti objektyvią tiesą, nebuvo renkami. Pažymi, jog nors specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajai buvo padarytas sužalojimas, tačiau tai nepatvirtina nuteistojo tyčinių smūgių sudavimo. Akcentuoja, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių apelianto aktyvius fizinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu,

3.4. Nuteistojo teigimu, ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai. Nurodo, jog atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylai reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimu, taip iš esmės buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir 44 straipsnio 6 dalies reikalavimai, dėl to padarytos nepagrįstos, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančios išvados, lėmusios netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas, nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo S. M. skundas atmetamas.

5. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.

6. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, bei nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, apylinkės teismas selektyviai vadovavosi tik nuteistąjį kaltinančiais duomenimis, nepašalino prieštaravimų tarp jo paties parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų, nevertino pačios nukentėjusiosios R. G. girtumo įvykio metu. Nurodo, kad teismas iš esmės vadovavosi suinteresuotų bylos baigtimi pareigūnų parodymais, kurie yra nepatikimi. Taip pat nurodo, kad jam skirta bausmė yra per griežta.

7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nesutikdama su apelianto pozicija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius duomenis, pagrįstai pripažino juos įrodymais bei jais vadovavosi motyvuodamas savo sprendimą S. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apelianto skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl įrodymų vertinimo

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

9. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020, 2K-15-648/2024).

10. Viena iš svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K- 587- 697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019). Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį S. M. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o tokias išvadas padarė nepažeisdamas įrodymų vertinimo, tinkamai argumentuodamas ir nurodydamas, kurie byloje esantys duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę bei kurie duomenys paneigia nuteistojo versiją, kad jis nenaudojo smurto R. G. atžvilgiu, o nukentėjusioji susižalojo pati griūdama. Tai, kad nuteistasis byloje surinktus įrodymus vertina kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas pripažinti, kad byloje priimtas nuosprendis yra nepagrįstas. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

12. Šioje baudžiamojoje byloje S. M. buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, t. y. fizinio smurto panaudojimo savo sugyventinės R. G. atžvilgiu 2024 m. rugsėjo 22 d. įvykio metu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2024 m. rugsėjo 22 d. apie (duomenys neskelbtini) val., S. M., bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sugriebęs sugyventinei R. G. už plaukų ir drabužių, išvedė ją į lauką, lauke sudavė vieną smūgį į kairį skruostą, po ko vėl sugriebęs už plaukų nusivedė ją į (duomenys neskelbtini) namą, kur laiptinėje ją pastūmė, dėl ko nukentėjusioji nuo pastūmimo parkrito ir užsigavo kairį petį, po ko, vėl sugriebęs nukentėjusiajai už plaukų ir drabužių, nusivedė ją į namus - adresu (duomenys neskelbtini), kur jai sudavė tris smūgius ranka į veidą, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajai R. G. kraujosruvą skruoste po dešine akimi, nežymiai sutrikdė jos sveikatą bei sukėlė fizinį skausmą.

13. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-270-628/2020, 2K-95-648/2021, 2K-150-489/2022).

14. Apeliantas skunde nurodo, kad fizinio smurto nukentėjusiosios R. G. atžvilgiu apskritai nenaudojo ir nesiekė jos sužaloti, tarp jo ir nukentėjusiosios buvo kilęs tik žodinis konfliktas, tuo tarpu nukentėjusioji įvykio metu būdama neblaivi, susižalojo pati griūdama, o pats S. M. tik bandė ją sulaikyti. Vis tik, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame nuosprendyje buvo nuosekliai ir detaliai išanalizuoti visi šioje baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, vertinant juos ne selektyviai ir nesuteikiant nei vienam išskirtinės reikšmės, tačiau priešingai – visus įrodymus jungiant į logišką įvykių grandinę, kuri paneigia nuteistojo iškeltą įvykių versiją, jog nukentėjusioji susižalojo pati griūdama. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veikas, iš naujo jų nekartos, o tik akcentuos esminius šiai teisinei situacijai aktualius aspektus.

15. Nepaisant to, kad ne tik nuteistasis, bet ir pati nukentėjusioji apklausiama teisminio bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu aiškino, jog aptariamo įvykio metu jos atžvilgiu S. M. nesmurtavo, tačiau šiuo atveju svarbu įvertinti ne tik pačios nukentėjusiosios apklausų metu duotus parodymus, kurie baudžiamojo proceso metu buvo nenuoseklūs, tačiau ir kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtina nuteistojo fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiosios atžvilgiu faktus. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, 2024 m. rugsėjo 22 d. nukentėjusioji R. G. paskambino Bendruoju pagalbos centro numeriu bei pranešė apie tai, kad prieš ją smurtavo jos sugyventinis S. M.. Nukentėjusioji nurodė, kad sugyventinis ją sumušė, jai liko mėlynės ant veido, ji bijo būti su juo, su ja taip elgiasi ne pirmą kartą (1 t., b. l. 15-16, 74-76). Šios iš esmės analogiškos aplinkybės buvo užfiksuotos ir tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nurodant, kad S. M. konflikto metu sumušė sugyventinę nukentėjusiąją R. G., suduodamas ne mažiau du smūgius į veido sritį, dėl ko nukentėjusioji jautė fizinį skausmą (1 t., b. l. 1-2) bei tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, kuriame nurodyta, jog į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji paaiškino, kad S. M. jai kelis kartus sudavė ranka į veido sritį, o ant jos veido matėsi sumušimas (1 t., b. l. 17-20). Taip pat iš kitų objektų apžiūros protokolų matyti, kad apžiūrėjus 2024 m. rugsėjo 22 d. policijos pareigūnų nešiojamaisiais vaizdo registratoriais užfiksuotus vaizdo įrašus, juose matyti, kad policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą, buvo matomas nukentėjusiosios ištinęs kairės pusės skruostas, po dešine akimi – sumušimas. S. M. nukentėjusiajai R. G. renkantis daiktus keikėsi, ją įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais. Nuteistasis pareigūnams paklausus, ar iš ryto buvo smurtas, nurodė „pati prisiprašė“ (1 t., b. l. 78-83). Atkreiptinas dėmesys, jog S. M., net būdamas prie policijos pareigūnų, nevengė įvairiais žodžiais įžeidinėti R. G., mėtė jos daiktus, keikė ją, dėl ko pareigūnai ne kartą jam liepė nusiraminti. Iš nuteistojo elgesio, matomo policijos pareigūnų kūno kamerų įrašuose, akivaizdu, kad jis buvo agresyviai nusiteikęs nukentėjusiosios atžvilgiu, kas, teisėjų kolegijos nuomone, neabejotinai patvirtina S. M. galėjus smurtauti ir smurtavus R. G. atžvilgiu. Nepaisant to, nuteistojo fizinio smurto panaudojimą įrodo ir kiti byloje ištirti įrodymai, kurie aptariami toliau šioje nutartyje.

16. Apžiūrint R. G. iš karto po įvykio, jos sužalojimai buvo užfiksuoti ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės formoje Nr. 110/a, nurodant, kad nukentėjusioji teigė buvusi tempiama už plaukų, todėl skauda galvą, stebima hematoma po dešine akimi, nukentėjusiajai padarytas kitų galvos sričių paviršinis sužalojimas (1 t., b. l. 57-58). Be kita ko, kad nukentėjusiajai įvykio metu buvo padaryti sužalojimai, kuriuos ji įvardino kalbėdama su Bendrojo pagalbos centro darbuotojais bei kurie buvo užfiksuoti iš karto po įvykių apžiūrint nukentėjusiąją, patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad R. G. apžiūros metu buvo konstatuota poodinė kraujosruva skruoste po dešine akimi, kuri atsirado nuo traumuojančio kontakto su kietu buku daiktu, kas galėjo nutikti dėl kito asmens suduoto smūgio arba pačiai griūnant. Neatmestina, kad galėjo būti sužalota ir užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (t. y. 2024 m. rugsėjo 22 d. konflikto su nuteistuoju S. M. metu). Poodinė kraujosruva vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 55-56). Taigi, šie įrodymai neginčijamai įrodo, kad ant nukentėjusiosios R. G. kūno po konflikto su nuteistuoju matėsi akivaizdūs sužalojimai, kurie, byloje surinktų įrodymų kontekste, pagrįstai konstatuoti padaryti nuteistojo S. M.

17. Svarbu ir tai, kad policijos pareigūnai - ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas liudytoju R. R. ir teisminio nagrinėjimo metu apklausta liudytoja M. M. parodė, kad 2024 m. rugsėjo 22 d. atvykus į įvykio vietą, ant nukentėjusiosios veido matėsi sumušimas, ji nurodė, kad ją sumušė sugyventinis. S. M., atvykus policijos pareigūnams, buvo agresyvus R. G. atžvilgiu, nesigynė, kad nukentėjusiosios nemušė, sakė, kad moteris pati prisiprašė. Taip pat, S. M. pareigūnui R. R. pasakęs, kad vožtelėjo nukentėjusiajai (1 t., b. l. 70-71; 2 t. b. l. 39-42). Nors apeliantas skunde nurodo, kad policijos pareigūnai galimai buvo suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau šių liudytojų šališkumas, aplinkybės, jog jie atvykę į įvykio vietą netinkamai vykdė savo, kaip policijos pareigūnų pareigas, nėra patvirtintos jokiais bylos duomenimis. Tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas, skunde lakoniškai nurodydamas, kad policijos pareigūnai gali bijoti atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus. Juo labiau, kad šių liudytojų parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, tame tarpe ir policijos pareigūnų kūno kamerų įrašai, kuriuose matyti įvykio aplinkybės atvykus policijos pareigūnams bei jų elgesys. Kadangi šie įrašai patvirtina liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymus, teismas neturi pagrindo jais netikėti, o apelianto argumentus dėl policijos pareigūnų šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi laiko deklaratyviais ir nepagrįstais.

18. S. M. kaltę padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką patvirtina ir liudytoja apklaustos vyresniosios tyrėjos G. A. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Ji nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu du kartus apklausė nukentėjusiąją R. G., kuri apklausų metu nurodė, kad prieš ją smurtą naudojo sugyventinis S. M., o taip pat nurodė, kad nuteistasis prieš ją yra smurtavęs ir anksčiau. Pasak tyrėjos, jai apklausų metu nukentėjusioji parodė ir ant jos kūno esančius sužalojimus, taip pat nukentėjusioji R. G. išreiškė aiškią baimę nuteistajam, o po S. M. apklausos nukentėjusioji tyrėjai pasakė, kad jai nuteistasis liepė keisti parodymus (2 t., b. l. 39-42).

19. Nurodytų duomenų kontekste atmestinas skundo argumentas, jog nuteistojo S. M. kaltės nebuvimą įrodo nukentėjusiosios pozicija, kuri atsisakė duoti parodymus prieš jį teisminio nagrinėjimo metu ir jam pretenzijų neturi. Tai, kad pasak skundo autoriaus, pati nukentėjusioji neturi jam pretenzijų, savaime neužkerta kelio pradėti ikiteisminį tyrimą, ypač nustačius nuteistojo veiksmuose smurto artimoje aplinkoje požymius. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nukentėjusiosios parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs, t. y. apklausta ikiteisminio tyrimo metu laikėsi pozicijos, jog S. M. prieš ją naudojo smurtą, o pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu ir apeliacinės instancijos surengto teismo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus prieš nuteistąjį bei nurodė, kad iš S. M. pusės jokio smurto nebuvo, tačiau nuteistojo kaltę įrodo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas. Juo labiau, liudytojos tyrėjos G. A. teigimu, nukentėjusioji išreiškė aiškią baimę nuteistajam, todėl tikėtina, kad šios baimės vedina nukentėjusioji pakeitė savo poziciją, tačiau tai nereiškia, kad jos atsisakymui duoti parodymus prieš S. M. teismas turi suteikti išskirtinę reikšmę. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Šiuo aspektu plačiai pasisakė ir pirmosios instancijos teismas, su kurio išvadomis teisėjų kolegija sutinka, t. y. bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad kviesdama policijos pareigūnus, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji būtų melavusi ar turėjusi tikslą apšmeižti nuteistąjį, o jos pozicijos pakeitimas tikėtinai buvo siejamas būtent su socialine priklausomybe nuo nuteistojo ir baime. Taip pat vertintina tai, kad nukentėjusioji nereiškė civilinio ieškinio, taigi, jos veiksmuose neįžvelgtinas naudos siekimas iš nuteistojo, dėl ko galėtų kilti abejonės jos pirminių parodymų teisingumu. Sutiktina, kad baudžiamojoje teisėje galioja in dubio pro reo principas, t. y. visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai, tačiau šiuo atveju, nors nukentėjusiosios parodymai ir jos pozicija keitėsi baudžiamojo proceso metu, tačiau nepaisant to, apelianto kaltė byloje buvo įrodyta kitais byloje surinktais įrodymais, taigi, apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis ne prielaidomis, o įrodytomis aplinkybėmis.

20. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas tendencingai vertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, suteikiant išskirtinę reikšmę pareikštą kaltinimą pagrindžiantiems įrodymams, teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje vertinama įrodymų visuma ir juos siejant į vientisą grandinę daromos išvados. Nagrinėjamu atveju, būtent įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą ir sujungus juos į vientisą loginę grandinę buvo prieita išvados, kad S. M. smurtavo prieš R. G. ir dėl to buvo nuteistas. Būtent kaltinime suformuluotą 2024 m. rugsėjo 22 d. konflikto tarp S. M. ir R. G. eigą pagrindžia bylos duomenys, tuo tarpu apelianto nurodoma įvykių seka, jog jis nukentėjusiosios nemušė, neva ši pati pargriuvo ir susižalojo, nepagrįsta jokiais įrodymais ir laikytina jo paties gynybine pozicija siekiant išvengti atsakomybės.

21. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie ir kiti byloje surinkti bei pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad S. M. savo šeimos nario – sugyventinės R. G. atžvilgiu 2024 m. rugsėjo 22 d. panaudojo fizinį smurtą ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nuosprendis yra teisingas ir pagrįstas, keisti jo nuteistojo skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl nuteistajam S. M. paskirtos bausmės

22. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo priimti procesinį sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui. Remiantis teismų praktika, tai reiškia, kad tokiu būdu apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinio skundo ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

23. Teismas, skirdamas bausmę vadovaujasi BK 41 straipsnio 2 dalies bei BK 54 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bausmė yra skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

24. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatytos viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės. Apylinkės teismas, S. M. paskirdamas 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmę bei įpareigojimą, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis tyčia padarė baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), veika padaryta panaudojant smurtą prieš fiziškai silpnesnę moterį – sugyventinę, dėl nepateisinamo pykčio. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

25. Skundžiamame nuosprendyje vertinant nuteistojo asmenybę teisingai pažymėta, kad S. M. praeityje teistas 3 (tris) kartus už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, paskutinįjį kartą – už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 ir 3 dalyje, padarymą, kuomet smurtavo prieš savo sutuoktinę ir mažametę dukrą (1 t., b. l. 101-116). Iš Administracinių nusižengimų registro duomenų matyti, kad trejų metų laikotarpiu jis baustas administracine tvarka už buvimą neblaiviam viešoje vietoje, duomenų apie jam paskirtos baudos sumokėjimą nėra (1 t., b. l. 98-99). Sodra duomenimis nuteistasis nusikalstamų veikų padarymo metu niekur nedirbo, registravosi Užimtumo taryboje (1 t., b. l. 94-95). Šios aukščiau įvardintos aplinkybės teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad nuteistasis nepaiso įstatymų nuostatų bei yra linkęs vykdyti smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, nukreiptas jo šeimos narių atžvilgiu. Šiame kontekste atmestinas nuteistojo skundo argumentas, jog apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu buvo priimtas vien dėl to, jog praeityje yra teistas už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas. Nors sutiktina, kad asmens buvę teistumai turi reikšmę vertinant nuteistojo asmenybę ir polinkį daryti nusikalstamas veikas, tačiau nagrinėjamoje byloje S. M. pripažintas kaltu pagal surinktų įrodymų visumą, nesuteikiant aplinkybei, kad apeliantas yra teistas, išskirtinės reikšmės, tačiau laikant ją nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kaip tai numato baudžiamasis įstatymas. Vis tik sutiktina, kad S. M. padarytų nusikalstamų veikų pobūdis suponuoja jo polinkį smurtauti šeimos narių atžvilgiu, kas neabejotinai charakterizuoja nuteistąjį neigiamai.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių visuma bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas sudarė pagrindą S. M. skirti pačią griežčiausią straipsnio sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju nuteistajam buvo pagrįstai parinkta būtent laisvės atėmimo bausmė kartu su ja paskiriant įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, tad ši bausmė padės įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, ji nėra aiškiai per griežta ar neteisinga. Vertinant skirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydį – 9 (devyni) mėnesiai, pažymėtina, jog ji, lyginant su BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytu maksimaliu laisvės atėmimo bausmės dydžiu, t. y. 3 (treji) metai, yra pakankamai neilga, artima minimaliam terminuotos laisvės atėmimo bausmės dydžiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia terminuotos laisvės atėmimo bausmės trukmė nėra neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir nuteistąjį charakterizuojančioms aplinkybėms.

27. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek nuteistojo S. M. asmenybę ir paskyrė teisingą bei proporcingą bausmę, todėl ją keisti ar švelninti nėra jokio teisinio pagrindo, juolab, kad apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jam turėtų būti paskirta kitokia bausmė ar sutrumpinta jos trukmė.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

28. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gauta 2025 m. spalio 1 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pirminė pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ginant nuteistąjį S. M. sudaro 114,58 Eur, kurios turi būti priteistos valstybės naudai iš nuteistojo.

29. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į šį imperatyvą, gynėją nuteistajam savo iniciatyva paskiria valstybė, siekdama užtikrinti jo procesines teises. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybės. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis).

30. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą pateikė nuteistasis S. M., apeliacinės instancijos teismas nenustatė teisinio pagrindo šį skundą tenkinti. Visgi, baudžiamosios bylos duomenimis nuteistasis yra nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, byloje nėra duomenų apie tai, kad jis turėtų kokio nors kilnojamo ar nekilnojamo turto, būstas, kuriame jis šiuo metu gyvena, nuosavybės teise priklauso kitam asmeniui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir tai, kad antrinė teisinė pagalba S. M. buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu, spręstina, jog valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos neišieškotinos iš nuteistojo S. M.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal 2025 m. spalio 1 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) iš S. M. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Indrė AverkienėDaina DyburienėAlgirdas Giedraitis