Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-694-464/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-12-07
Bylos Nr.: e2A-694-464/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00683-2022-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jadvyga Mardosevič, Laima Ribokaitė, Dalia Kačinskienė
Ieškovas: K. S., R. S.
Atsakovas: D. K.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-694-464/2023Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00683-2022-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.4; 2.6.8.8; 2.6.8.9; 2.6.10.5.1; 2.6.16.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. S. ir R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. S. ir R. S. ieškinį atsakovui D. K. dėl žalos atlyginimo ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Krisaks“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai K. S. ir R. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš atsakovo D. K. 38 000 Eur žalos atlyginimą, 3 000 Eur nuomos mokesčio skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad su atsakovu D. K. 2019 m. birželio 6 d. buvo sudarę negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. Vilnius/01, kuria ieškovai išnuomojo atsakovui jiems nuosavybės teise priklausiantį kioską–paviljoną, esantį (duomenys neskelbtini) davė atsakovui sutikimą kiosko–paviljono patalpose vykdyti prekybos veiklą ir leido įrengti jose kavinę–barą. Nuomos sutartimi buvo susitarta, kad už patalpų nuomą atsakovas kas mėnesį ieškovams mokės 250 Eur nuomos mokestį, o nuomos sutarties vienerių metų terminas pradedamas skaičiuoti nuo patalpų nuomininkui perdavimo–priėmimo dienos. Toks aktas buvo pasirašytas 2019 m. birželio 6 d., juo kioskas–paviljonas nuomos teise buvo perduotas valdyti ir naudoti atsakovui. Tačiau atsakovas nevykdė nuomos sutartimi prisiimto įsipareigojimo mokėti ieškovams nuomos mokestį (jo nėra sumokėjęs nė už vieną mėnesį), todėl už visą 12 mėnesių nuomos laikotarpį susikaupė 3 000 Eur skola.

3. Be to, nors nuomos terminas baigėsi 2020 m. birželio 6 d., atsakovas, kuris pagal šios sutarties 7.8 papunktį turėjo ieškovams perduoti kioską–paviljoną per 10 darbo dienų nuo nuomos sutarties pasibaigimo dienos, šios pareigos nėra įvykdęs iki šiol. Kaip vėliau sužinojo ieškovai, jiems priklausantis kioskas–paviljonas 2020 m. birželio mėn. sudegė. Ieškovai pažymėjo, kad nuomos sutartimi jie buvo suteikę atsakovui leidimą savo sąskaita atlikti jam nuomai perduotų patalpų rekonstrukciją ir remontą, tačiau kartu atsakovas įsipareigojo laikytis patalpas eksploatuojančiam subjektui keliamų sandėliavimo, darbų saugos ir kt. reikalavimų (nuomos sutarties 6.3, 7.4, 8.3 papunkčiai). Kadangi gaisro kilimo metu ieškovams priklausantis turtas nuomos sutartyje nustatyta tvarka nebuvo jiems perduotas ir buvo atsakovo (nuomininko) žinioje, laikytina, kad šalis tebesiejo sutartiniai santykiai. Todėl atsakovui tiek pagal nuomos sutarties nuostatas, tiek pagal įstatymus kyla atsakomybė už jo veikla padarytą 38 000 Eur žalą.

Šalies argumentai

4. Ieškovų teigimu, su atsakovu 2019 m. birželio 6 d. jie buvo sudarę preliminariąją sutartį dėl to paties turto, t. y. kiosko–paviljono, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kurioje šalys susitarė, kad pagrindinė šio turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2020 m. birželio 6 d., o turto pardavimo kaina yra 38 000 Eur. Taigi, ieškovų patirta žala yra negautos pajamos iš turto, kurio vertę buvo nustačiusios pačios šalys, pardavimo. Preliminariosios sutarties 1.2 papunktyje taip pat buvo įtvirtintas šalių susitarimas, kad iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos ieškovai suteikia atsakovui teisę jų vardu, bet atsakovo lėšomis ir jo paties nuožiūra vykdyti reikalingus kiosko–paviljono remonto darbus, vidaus ir išorės apdailą, pilnai ar iš dalies jį įrengti. Atsakovas išsinuomotame kioske–paviljone įrengė alaus barą ir iki gaisro vykdė jame veiklą. Atsakovas apie kilusį gaisrą ieškovams nepranešė, po gaisro likusios kiosko–paviljono dalys buvo išvežtos ir šiuo metu buvusioje jo vietoje nieko nėra. Ieškovai kreipėsi į atsakovą su pretenzija, prašydami atlyginti žalą, tačiau atsakovas tai padaryti atsisakė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui D. K. iš ieškovų K. S., ir R. S.po 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad ieškovai K. S. (buvusi pavardė D.) ir R. S. su atsakovu D. K. 2019 m. birželio 6 d. sudarė iš viso tris sutartis: 1) akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovai atsakovui perleido visas jiems priklausiusias UAB ,,Krisaks“ akcijas (100 vnt.) už 2 900 Eur kainą; 2) preliminariąją sutartį, kuria susitarė ne vėliau kaip 2020 m. birželio 6 d. sudaryti ieškovams priklausančio turto, t. y. kiosko–paviljono, pirkimo–pardavimo sutartį už 38 000 Eur kainą, pagal kurią atsakovas pirkimo–pardavimo sutarties užtikrinimui perdavė ieškovams 3 000 Eur prieš pasirašant šią sutartį; 3) nuomos sutartį, kuria ieškovai atsakovui vienerių metų terminui išnuomojo jiems nuosavybės teise priklausantį kioską–paviljoną už 250 Eur per mėnesį nuomos mokestį. Kioskas–paviljonas atsakovui buvo perduotas valdyti ir naudoti nuomos teise 2019 m. birželio 6 d. priėmimo–perdavimo aktu, kuriame, be kita ko, buvo aptarta, kad patalpų būklė yra vidutinė (remontuotina). Teismas padarė išvadą, kad visomis šiomis sutartimis atsakovas iš ieškovų siekė įsigyti, o ieškovai jam perleisti visą verslą, būtent tokie buvo šalių tikrieji ketinimai.

7. Teismas nurodė, kad atsakovas D. K. buvo trečiojo asmens UAB ,,Krisaks“ vadovu nuo 2019 m. birželio 10 d. iki 2019 m. spalio 9 d. bei nuo 2020 m. gegužės 29 d. iki 2020 m. rugpjūčio 6 d. UAB ,,Krisaks“ atliko kiosko–paviljono remontą, pritaikė jį baro veiklai ir apdraudė turtą AB ,,Lietuvos draudimas“ nuo gaisro ar gamtinių jėgų bei kitų rizikų verslo draudimo liudijimu Nr. 584226013 laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 29 d. iki 2020 m. lapkričio 28 d. Verslo turto draudimo objektas – (duomenys neskelbtini), esantis alaus baras, draudimo suma – 41 000 Eur (atkūrimo verte), draudimas taikomas statiniams ir visiems juose draudžiamiems objektams. 2020 m. birželio 28 d. kilus gaisrui apdegė kiosko–paviljono sienų, stogo perdangos ir medinės konstrukcijos, taip pat apdegė vidaus ir išorės apdaila bei viduje buvusi įranga, baldai ir kiti daiktai. Vilniaus priešgaisrinės ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reiklų ministerijos 2020 m. liepos mėn. pranešime nurodyta, kad labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – elektros instaliacijos gedimas. Gaisro tyrimo metu nebuvo nustatyta bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių reikalavimų pažeidimų ir jo kaltininkų. AB ,,Lietuvos draudimas“ 2020 m. liepos 29 d. informavo draudėją UAB ,,Krisaks“, kad sumokės bendrovei 23 030,37 Eur draudimo išmoką už 2020 m. birželio 28 d. atsitikusį įvykį, per kurį buvo sugadintas maitinimo paskirties statinys. Atsakovas D. K., kaip UAB ,,Krisaks“ vadovas, 2020 m. liepos 29 d. pateikė draudimo bendrovei prašymą pervesti draudimo išmoką į jo (D. K.) asmeninę sąskaitą, kurią į UAB ,,Krisaks“ kasą įnešė jis įnešė 2020 m. rugpjūčio 3 d.

8. Teismas, įvertinęs tokius bylos duomenis, priėjo prie išvados, kad nuomos sutartis ir preliminarioji sutartis yra dviejuose dokumentuose įforminta vieninga šalių valia, todėl šios sutartys turi būti aiškinamos neatsiejamai viena nuo kitos. Ieškovai nepagristai reikalauja priteisti jiems 3 000 Eur skolą už kiosko–paviljono nuomą, nes, atsižvelgiant į abiejų sutarčių turinį, akivaizdu, kad prieš pasirašant preliminariąją sutartį, kaip tai ir nurodyta preliminariosios sutarties 7.3 papunktyje, atsakovas sumokėjo ieškovams 3 000 Eur, jo teigimu – grynaisiais pinigais. Taigi, ieškovai šiuos pinigus yra gavę, kitu atveju nebūtų pagrindo pasirašyti preliminariosios sutarties.

9. Teismas, darydamas išvadą apie nuomos mokesčio sumokėjimą, atkreipė dėmesį į nuomos sutarties 5.1 papunktyje nurodytą sąlygą, pagal kurią nuomos mokestis turėjo būti mokamas kas mėnesį už kiekvieną einamąjį mėnesį nuomotojams grynaisiais, ne vėliau kaip iki dešimtos mėnesio, už kurį mokama, dienos, o 9.2.3 papunktyje buvo numatytas sutarties nutraukimas prieš terminą, jei nuomininkas 30 dienų vėluoja sumokėti nuomos mokestį. Per visą vienerių metų ginčo kiosko–paviljono nuomos laikotarpį ieškovai nė karto nesikreipė į atsakovą su pretenzija ir nereikalavo sumokėti nuomos mokesčio, kaip tai numatyta nuomos sutarties 8.6 papunktyje, o tokį jų elgesį teismas aiškino kaip šalių ketinimą pagal preliminariąją sutartį sumokėtą sumą kartu laikyti ir nuomos mokesčiu. Be to, ieškovai nei atsakovui, nei trečiajam asmeniui UAB ,,Krisaks“ ilgą laiko tarpą, t. y. iki jie sužinojo apie trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką dėl įvykusio gaisro, ne tik nereiškė jokių pretenzijų, bet ir daugiau nei vienerius metus po akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo naudojosi UAB ,,Krisaks“ nuosavybės teise priklausančiu automobiliu Volkswagen Multivan, kurį iš UAB ,,Krisaks“ jie įsigijo tik 2020 m. rugpjūčio 23 d.

10. Kilus šalių ginčui dėl nuomoto turto neperdavimo nuomotojams priežasčių, teismas pažymėjo, kad preliminariosios sutarties preambulėje nurodoma, jog ieškovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas (kioskas–paviljonas), taip pat nurodoma, kad šalys aiškiai ir besąlygiškai susitaria bei įsipareigoja ateityje sudaryti ir pasirašyti pagrindinę sutartį dėl nekilnojamojo turto, įvardyto šios sutarties 1.1 papunktyje, pirkimo–pardavimo pagal šioje sutartyje aptartas esmines sąlygas. Preliminariosios sutarties 4.1 papunktyje taip pat patvirtinta, kad šalys žino, jog nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.393 straipsnio 4 dalimi, pereina nuo daikto perdavimo, kuris, remiantis CK 6.398 straipsnio 1 dalimi, turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu. Ieškovai, žinodami tiek apie šį susitarimą, tiek ir apie tai, kad jie nėra pasiekiami sutartyse nurodytu adresu, kad nuomos ir preliminariosios sutarčių terminas artėja prie pabaigos, per protingą terminą privalėjo informuoti atsakovą apie savo ketinimus dėl sutarčių objekto (kiosko–paviljono). Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad iki sutarčių pabaigos ieškovai būtų dėję pastangas tinkamai priimti išnuomotą atsakovui turtą ar sudaryti galutinę pirkimo–pardavimo sutartį, nors, kaip minėta, ieškovams apie sutarčių pasibaigimo terminus buvo žinoma, taip pat buvo žinoma ir apie jų pareigą perduoti atsakovui visus jų turimus ginčo turto dokumentus.

11. Taigi, sutarčių turinio analizė ir bylos medžiaga leido teismui padaryti išvadą, kad tokia situacija susiklostė labiau dėl ieškovų veiksmų ir jų nebendradarbiavimo, t. y. ieškovų neteisėti veiksmai, neatsiimant turto ir (ar) nepaaiškinant atsakovui visų aplinkybių, susijusių su ieškovų nuosavybės teisių į kiosko–paviljoną perleidimu, nededant pastangų įvykdyti preliminariąją sutartį (sudaryti galutinę ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį), lėmė tai, kad atsakovas negalėjo nei tinkamai grąžinti nuomotą turtą, nei sudaryti galutinę pirkimo–pardavimo sutartį.

12. Teismo vertinimu, daikto žuvimo momentu 2020 m. birželio 28 d. nuomos sutartis jau buvo pasibaigusi, atsakovas kiosku–paviljonu nebesinaudojo, jo teisiškai nevaldė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas tuo metu būtų valdęs ginčo turtą faktiškai. Tiek pagal šalių sudarytą sutartį (preliminariosios sutarties 4.4 papunktis, nustatantis, kad turto atsitiktinio žuvimo ir (ar) sugedimo rizika išlieka ieškovams iki nuosavybės teisės perdavimo į turtą atsakovui momento), tiek pagal įstatymą nuomininkui nekyla atsakomybė už daikto praradimą, jei šis žuvo gaisro metu. CK 6.502 straipsnio 2 dalis įtvirtinta, kad nuomininkas neatsako už nekilnojamojo daikto žuvimą dėl gaisro, jeigu neįrodoma, kad gaisras kilo dėl jo ar kitų asmenų, kuriems jis nuomotojo leidimu suteikė naudojimosi teisę ar galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, kaltės.

13. Teismas konstatavo, kad atsakovas nėra atsakingas dėl ieškovams kilusių nuostolių, ieškovams neįrodžius sutarties neįvykdymo ar netinkamo jos įvykdymo, t. y. neįrodžius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų). Taip pat teismas pripažino neįrodytomis ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Ieškovai K. S. ir R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų teismo išvadą, kad atsakovas sumokėjo ieškovams nuomos sutartyje nurodytą nuomos mokestį. Teismo pozicija, kad pagal preliminariąją sutartį sumokėtas avansas laikytinas nuomos mokesčiu, prieštarauja nuomos ir preliminariosios sutarčių turiniui ir todėl yra nepagrįsta.

14.2. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad gaisro metu nuomos sutartis buvo pasibaigusi ir atsakovas turto nevaldė ir juo nesinaudojo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas vykdė veiklą kioske iki draudimo sutarties nutraukimo. Gaisro metu kioske buvo atsakovui priklausanti įranga, produkcija ir daiktai, po gaisro atsakovas sutvarkė gaisravietę. Atsakovas nebuvo perdavęs kiosko–paviljono ieškovams.

14.3. Iš atsakovo į bylą pateiktų dokumentų, kuriais jis teigia informavęs ieškovus apie ketinimą perduoti nuomos objektą, neįmanoma nustatyti nei siuntėjo, nei gavėjo, nei siuntos turinio, todėl nepagrįsta ir tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas siekė perduoti kioską ieškovams.

Atsiliepimas

15. Atsakovas D. K. atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Nurodo tokius argumentus:

15.1. Nors preliminariojoje sutartyje 3 000 Eur suma buvo įvardinta kaip avansas, tačiau aplinkybę, kad avansas nebuvo siejamas su būsimos pirkimo–pardavimo sutarties kaina, t. y. nebuvo šalių laikoma kainos dalimi, patvirtina preliminariosios sutarties sąlygų turinys. Šalys buvo numačiusios skirtingą atsiskaitymo formą pagal nuomos sutartį ir būsimąją pirkimo–pardavimo sutartį, o atliktas 3 000 mokėjimas atitiko būtent nuomos sutartyje numatytą mokėjimo formą.

15.2. Atsakovas objektyviai negalėjo perduoti turto dėl pačių ieškovų kaltų veiksmų, jų vengimo bendradarbiauti ir vykdyti įsipareigojimus. Atsakovas neturėjo pasirinkimo ir galimybės veikti kitaip, jis padarė viską, ko galima tikėtis iš protingo ir apdairaus asmens atitinkamoje situacijoje. Dėl šios priežasties atsakovo veiksmai, neįvykdant pareigos teisiškai perduoti išnuomotą turtą nuomos sutarčiai pasibaigus, negali būti laikomi neteisėtais veiksmais ar civilinės atsakomybės sąlyga.

15.3. Pareiga atsakovui sutvarkyti gaisravietę kilo ne iš tarp šalių susiklosčiusių santykių, o pagal draudimo sutartį. Nesutvarkius gaisravietės, nebūtų išmokėta ir draudimo išmoka už apdraustą verslą. Atsakovas, kaip naudos gavėjos pagal draudimo sutartį UAB „Krisaks“ vadovas, veikdamas geriausiais šios bendrovės interesais, privalėjo imtis atitinkamų veiksmų, kad draudimo sutarties sąlygos būtų įvykdytos, o bendrovei būtų kompensuoti nuostoliai, kuriuos ji patyrė žuvus jos atliktoms investicijoms.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atsakovo ieškovams sumokėtos 3 000 Eur sumos paskirties

16. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad atsakovas, sumokėdamas apeliantams 3 000 Eur sumą, iš anksto (avansu) sumokėjo pagal nuomos sutartį mokėtiną nuomos mokestį už vienerius metus, teigdami, jog tokia teismo pozicija prieštarauja nuomos sutarties ir preliminariosios sutarties turiniui. Atsižvelgiant į tai, kad bylos šalys skirtingai aiškina nuomos ir preliminariosios sutarčių sąlygas dėl 3 000 Eur įmokos paskirties, pripažintina, kad byloje yra kilęs ginčas, be kita ko, ir dėl sutarčių aiškinimo.

17. Tais atvejais, kai sutarties šalys nesutaria dėl tam tikros sutarties sąlygos turinio, šalių teisių ir pareigų apimties, tokia sutarties sąlyga laikytina neaiškia, o jos turinys turi būti nustatomas remiantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).

18. CK 6.193 straipsnyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (CK 6.193 straipsnio 3 dalis).

19. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl sutarties turinio ar jos sąlygų aiškinimo principų, taip pat akcentuoja, kad sutartis aiškinti reikia visų pirma nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, jos sudarymo tikslą ir aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo bei jų elgesį po sutarties sudarymo, taip pat į kitas kiekvienu konkrečiu atveju galinčias turėti reikšmės aplinkybes. Tačiau visas atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, todėl aiškinant sutartis (jų sąlygas), be kita ko, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021, 85 punktas).

20. Kasacinio teismo jurisprudencijoje, suformuotoje sutarčių aiškinimo klausimu, yra pasisakyta ir tokiu aspektu, kad, nustatant sutarties turinį, sutarties šalių subjektyviais ketinimais galima vadovautis tik tada, kai abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių kyla ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ar kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą. Tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017, 14 punktas; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas).

21. Nagrinėjamu atveju šalys skirtingai aiškina jų sudarytų sutarčių sąlygas (sutarčių tekstą), susijusias su mokėjimais pagal sutartis, ir skirtingai interpretuoja atsakovo sumokėtos pagal vieną iš sutarčių (t. y. pagal preliminariąją sutartį) 3 000 Eur sumos paskirtį. Todėl visiškai tiksliai identifikuoti sumokėtos 3 000 Eur įmokos paskirtį subjektyviuoju, t. y. sutarties šalių ketinimų metodu, nėra galimybės. Tokiu atveju teisėjų kolegija, aiškindama, kokią paskirtį atliko 3 000 Eur sumokėjimas pagal preliminariąją sutartį, bei vertindama, ar pirmosios instancijos teismo išvada dėl šio mokėjimo paskirties yra teisinga, remiasi objektyviuoju (sutarties teksto sisteminės-lingvistinės prasmės) sutarčių aiškinimo metodu.

22. Teisėjų kolegija, viena vertus, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad net trijų sutarčių tą pačią dieną pasirašymas leidžia konstatuoti, jog šiais sandoriais iš esmės buvo siekiama perleisti atsakovui pirmiau apeliantų vystytą verslą bei sudaryti tam sąlygas (išnuomoti, o vėliau ir parduoti patalpas, kuriose galimas tokios veiklos vystymas). Kaip nurodo kasacinis teismas, kai šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, tokiu atveju šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Kita vertus, kelių tarpusavyje susijusių sandorių sudarymas visgi nėra savaime pakankamas tam, kad visų jų sąlygos būtų aiškinamos kaip vienos sudarytos sutarties (vieno sandorio), o pagal vieną iš sutarčių atliktas mokėjimas savaime būtų pripažintas mokėjimu pagal kitą sutartį, juolab kad kiekvienai iš jų taikomi ir tai konkrečiai sandorio rūšiai įstatyme nustatyti reikalavimai.

23. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2019 m. birželio 6 d. šalys sudarė nuomos sutartį, kuria apeliantai įsipareigojo vienerių metų laikotarpiui suteikti atsakovui valdyti ir naudotis jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį kioską–paviljoną, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovas įsipareigojo už kiosko–paviljono nuomą mokėti apeliantams 250 Eur kasmėnesinį nuomos mokestį (nuomos sutarties 1, 2.1, 3, 4.1 papunkčiai). Tą pačią dieną (2019 m. birželio 6 d.) šalys sudarė ir preliminariąją sutartį, kuria įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2020 m. birželio 6 d. sudaryti pagrindinę sutartį dėl kiosko–paviljono perleidimo atsakovui už 38 000 Eur kainą (preliminariosios sutarties 1.1, 2.1, 3.1 papunkčiai). Preliminariosios sutarties 7.3 papunktyje yra nurodyta, kad pagrindinės sutarties užtikrinimui atsakovas perduoda apeliantams 3 000 Eur sumą prieš pasirašant šią sutartį. Preliminariosios sutarties 7.4 papunktyje šalys taip pat įrašė ir tokį jų susitarimą, kad tuo atveju, jei atsakovas vengs sudaryti ar atsisakys sudaryti pagrindinę sutartį, preliminarioji sutartis bus laikoma nutraukta dėl atsakovo kaltės, o preliminariosios sutarties sudarymo metu atsakovo prievolių vykdymo užtikrinimui ir galimiems apeliantų nuostoliams kompensuoti atsakovo perduoti 3 000 Eur liks apeliantams kaip kompensacija, skirta padengti visus galimus tiek tiesioginius, tiek netiesioginius apeliantų nuostolius, patirtus dėl preliminariosios sutarties nevykdymo.

24. Pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Kasacinio teismo išaiškinta, kad avansas vykdo mokėjimo paskirtį, bet šia paskirtimi gali būti naudojamasi, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pavyzdžiui, pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį. Tačiau tai savaime nereiškia, kad avansu sumokėti pinigai turi būti grąžinti. Reikia įvertinti, ar avansu sumokėti pinigai nebuvo šalių susitarimu ar kitu pagrindu numatyti panaudoti pagal kitą paskirtį, pavyzdžiui, kaip netesybos prievolės įvykdymui užtikrinti. Nuostatos dėl avanso mokėjimo gali būti įtrauktos į preliminariąją sutartį, todėl kad ji susijusi su būsimu pagrindinės sutarties sudarymu ateityje, o pagal pagrindinę sutartį gali būti vykdomi mokėjimai. Sudarant preliminariąją sutartį prisiimama prievolė ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Ši prievolė gali būti užtikrinta netesybomis pagal sutartį (CK 6.70 straipsnis). Jeigu ikisutartiniuose santykiuose sumokamas avansas, tai CK nedraudžia susitarti, kad avanso suma būtų naudojama kaip netesybos. Tokia sutarties nuostata yra pagrindas civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti (CK 1.136 straipsnio 1 dalis), nes neprieštarauja įstatymams. Sutartis dėl avanso ir preliminarioji sutartis yra atskiros sutartys, kiekviena jų turi savo dalyką, t. y. kitokias šalių teises ir pareigas. Iš avanso sutarties kyla pareiga tam tikru laiku ir nustatytomis sąlygomis sumokėti konkrečią pinigų sumą, kuri yra laikoma būsimuoju mokėjimu. Preliminariąja sutartimi paprastai šalys įsipareigoja sudaryti pagrindinę sutartį. Ta aplinkybė, kad avanso sutartis raštu išdėstoma viename dokumente (viename tekste) su preliminariąja sutartimi, nekeičia šių sutarčių autonomiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018).

25. Atitinkamai, kai sutarties šalys nustato imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančią sąlygą, kad iš anksto sumokėtas avansas, kuris atliks mokėjimo–atsiskaitymo funkciją ir bus įskaitytas į sutarties, ją įvykdžius, kainą, dėl sutartyje aptartų šalies padarytų pažeidimų nėra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, avansas laikomas netesybomis baudos forma, t. y. atlieka ne tik mokėjimo–atsiskaitymo, bet ir netesybų funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015).

26. Byloje nėra ginčo dėl paties fakto, kad prieš 2019 m. birželio 6 d. pasirašant preliminariąją sutartį atsakovas grynaisiais pinigais sumokėjo apeliantams 3 000 Eur. Šios įmokos sumokėjimas iki sutarties pasirašymo užfiksuotas būtent preliminariojoje, o ne kurioje nors kitoje šalių tą dieną sudarytoje sutartyje, taip pat preliminarioje sutartyje aptarta ir dviguba šios įmokos paskirtis – ji gali būti tiek avansas, kai bus (ir jeigu bus) sudaryta pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis, tiek ir netesybos, jeigu preliminarioji sutartis nebūtų įvykdyta dėl atsakovo kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartas šalių sudarytos preliminariosios sutarties sąlygas, nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo išaiškinimus, pripažintina, kad šalys preliminariąją sutartimi, be kita ko, sudarė įstatymui neprieštaraujantį susitarimą dėl avanso, kaip kainos dalies, sumokėjimo ir dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo sumos, kuri, atsakovui pažeidus preliminariosios sutarties sąlygas, galėtų atlikti ir netesybų funkciją.

27. Nei preliminariosios sutarties, nei nuomos sutarties teksto sisteminio-lingvistinio aiškinimo metodas neteikia prielaidų sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vien dėl sutarčių pasirašymo momento (visos sudarytos tą pačią dieną) ar dėl aiškiai įžvelgiamo galutinio šalių tikslo (verslo perleidimas) atsakovo sumokėta 3 000 Eur suma turėtų būti vertinama kaip nuomos mokesčio už visą nuomos laikotarpį sumokėjimas (t. y. nuomos sutarties įvykdymas prieš terminą), juo labiau kad pastarojoje sutartyje jo mokėjimo sąlygos buvo visiškai aiškiai aptartos kitaip.

28. Kaip matyti iš nuomos sutarties 5.1 papunkčio, šalys buvo susitarusios, kad nuomos mokestis bus mokamas kas mėnesį už kiekvieną einamąjį mėnesį grynaisiais pinigais ne vėliau kaip iki dešimtos mėnesio, už kurį mokama, dienos. Nuomos sutartyje atsakovas nebuvo įsipareigojęs iš anksto sumokėti apeliantams viso už nuomos sutarties terminą mokėtino nuomos mokesčio – 3 000 Eur (12 mėn. x 250 Eur), taigi tokios prievolės jis neturėjo ir preliminariosios sutarties sudarymo metu (2019 m. birželio 6 d.). Byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad 2019 m. birželio 6 d. atsakovas turėjo ketinimą sumokėti apeliantams už visą nuomos sutarties terminą mokėtiną nuomos mokestį ir iš anksto įvykdyti nuomos sutartį. Nė vienoje sutartyje, nors šalys savo santykius įtvirtino būtent rašytine forma, nėra įrašytas susitarimas įskaityti pagal preliminariąją sutartį atsakovo sumokėtą 3 000 Eur įmoką, šioje sutartyje laikomą ir avansu, ir galimomis netesyboms, į nuomos kainą, pavyzdžiui, sudarius pirkimo–pardavimo sutartį.

29. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į CK 6.65 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prievolės įvykdymo patvirtinimo reglamentavimą, t. y. kad kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą gražinamame skolos dokumente. Jeigu įvykdoma ne visa prievolė arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, jis turi teisę pasilikti skolos dokumentą, tačiau privalo skolininkui duoti pakvitavimą. Vadovaujantis to paties straipsnio 3 dalimi, jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą, grąžinti skolos dokumentą arba pažymėti pakvitavime, kad negali šio dokumento grąžinti, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą.

30. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji, todėl jis svarbus ir naudingas skolininkui visų pirma dėl savo įrodomosios reikšmės: leidžia sumažinti dvigubo prievolės įvykdymo riziką ir riboja nesąžiningo kreditoriaus galimybes nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009; 2017 m. gegužės d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017).

31. Kaip minėta pirmiau, nuomos sutartis yra savarankiškas sandoris, nustatantis jos šalims teises bei pareigas. Todėl labiau tikėtina, kad atsakovas, atlikęs 3 000 Eur mokėjimą būtent kaip nuomos mokestį, būtų siekęs gauti iš apeliantų vienokį ar kitokį būtent tokios mokėjimo paskirties patvirtinimą, derėjęsis, kad nuomos mokesčio sumokėjimo už visą nuomos laikotarpį faktas arba nuomos kaštų įskaitymas į turto pirkimo–pardavimo kainą būtų užfiksuotas nuomos arba preliminariojoje sutartyje, kaip, pavyzdžiui, preliminariosios sutarties atveju buvo užfiksuota pagal šią sutartį sumokėtos 3 000 Eur sumos įskaitymo į avansą arba į būsimų pardavėjų nuostolius galimybė.

32. Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šalys preliminariąją sutartimi buvo susitarusios dėl 3 000 sumos, atliekančios tiek avanso pagal būsimą pagrindinę sutartį, tiek ir prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, o ne dėl nuomos mokesčio sumokėjimo už visą nuomos terminą. Jokių objektyvių įrodymų tokiam faktui konstatuoti, išskyrus atsakovo subjektyvius teiginius, nagrinėjamoje byloje nėra. Kitokią išvadą dėl šios įmokos paskirties padaręs ir apeliantų reikalavimą dėl nuomos mokesčio skolos priteisimo kaip jau įvykdytą atmetęs pirmosios instancijos teismas suklydo.

33. Tokie skundžiamo teismo sprendimo argumentai, kad iki kilusio gaisro, kurio metu kioskas–paviljonas sudegė, apeliantai nereikalavo iš atsakovo vykdyti prievolę mokėti nuomos mokestį, kitokio teisėjų kolegijos vertinimo nesuponuoja. Asmenys savo teises teisme ginti gali per visą senaties termino laikotarpį, jie patys sprendžia, kada ir kokiais teisiniais būdais pasinaudos (CK 1.137 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 13 straipsnis). Nagrinėjamu atveju šalys buvo sudariusios ir kitus susitarimus, kurių įvykdymo terminas sutapo su nuomos sutarties pabaiga, todėl apeliantų pasyvumas, nuomos sutarties galiojimo metu nereikalaujant jiems priklausančio pagal šią sutartį nuomos mokesčio, negali būti aiškinamas kaip atsisakymas jo reikalauti dėl to, kad jis buvo sumokėtas iš anksto.

34. Pripažinus, kad atsakovas neįvykdė iš nuomos sutarties kilusios piniginės prievolės už kiosko–paviljono nuomą mokėti apeliantams 250 Eur per mėnesį nuomos mokestį, ieškinio reikalavimas dėl 3 000 Eur (12 mėn. x 250 Eur) nuomos mokesčio priteisimo tenkinamas (CK 1.138 straipsnio 4 punktas, 6.487 straipsnio 1 dalis), šią skundžiamo teismo sprendimo dalį pakeičiant (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

35. Patenkinus ieškinio reikalavimą dėl 3 000 Eur skolos priteisimo, tenkinamas ir apeliantų reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 000 Eur) nuo bylos iškėlimo dienos (2022 m. birželio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl nuomos objekto (kiosko-paviljono) priėmimo-perdavimo pareigos

36. Apeliantai taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad būtent jie pažeidė bendradarbiavimo pareigą ir nesudarė sąlygų atsakovui, pasibaigus nuomos sutarties terminui, perduoti (grąžinti) jiems kioską–paviljoną. Su tokia apeliantų pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

37. Kaip matyti iš 2019 m. birželio 6 d. turto perdavimo–priėmimo akto, kioską–paviljoną apeliantai perdavė atsakovui nuomos sutarties sudarymo dieną. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuomininko pareiga sutarčiai pasibaigus, grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. Atsakovo pareiga grąžinti apeliantams kioską–paviljoną detalizuota nuomos sutarties 7.8 papunktyje, kuriame atsakovas įsipareigojo, pasibaigus nuomos sutarties terminui arba nuomos sutartį nutraukus prieš terminą, perduoti apeliantams per 10 darbo dienų nuo nuomos sutarties pasibaigimo dienos pagal perdavimo–priėmimo aktą patalpas su visais jo atliktais pertvarkymais, kurie neatsiejami nuo kiosko–paviljono, nepadarant žalos kiosko–paviljono būklei, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą. Nagrinėjamu atveju nuomos sutartis prieš terminą nebuvo nutraukta, taigi atsakovas nuomos objektą apeliantams turėjo grąžinti per 10 darbo dienų nuo sutarties pasibaigimo dienos (2020 m. birželio 6 d.), t. y. iki 2020 m. birželio 19 d.

38. Atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad, pasibaigus nuomos sutarties terminui, jis laišku kreipėsi į apeliantus, siekdamas suderinti kiosko–paviljono perdavimo jiems laiką. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad 2020 m. birželio 1 d. atsakovas registruota pašto siunta išsiuntė apeliantams laišką nuomos sutartyje nurodytu apeliantų gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau laiškas grįžo neįteiktas, apeliantams jo neatsiėmus. 2020 m. birželio 9 d. registruota pašto siunta laiškas išsiųstas į Vokietiją ir 2020 m. birželio 13 d. įteiktas gavėjui. Į bylą pateiktame atsakovo rašte, skirtame apeliantams, gyvenantiems adresu (duomenys neskelbtini), atsakovas nurodė, kad apeliantai nėra perdavę atsakovui kiosko–paviljono nuosavybės dokumentų, dėl ko negali būti sudaryta pagrindinė kiosko–paviljono pirkimo–pardavimo sutartis; pažymėjo, kad pasibaigus nuomos sutarties terminui, perduoda apeliantams kioską–paviljoną. 2023 m. vasario 3 d. pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad apie tai, jog atsakovai išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), sužinojo iš apeliantų sūnaus (2023 m. vasario 3 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 04 min 22 sek. – 1 val. 04 min. 51 sek.).

39. Nors apeliantai apeliaciniame skunde tvirtina, kad iš byloje esančių dokumentų neįmanoma nustatyti nei siuntėjo, nei gavėjo, nei siuntos, siųstos į (duomenys neskelbtini), turinio, atitinkamai, negalima ir išvada, jog atsakovas tokiu laišku siekė apeliantams perduoti kioską–paviljoną, jie patys jokių atsakovo pateiktus įrodymus (t. y. kad jo siųstą laišką apeliantai gavo 2020 m. birželio 13 d.) galinčių paneigti duomenų (pavyzdžiui, kad aktualiu laikotarpiu nurodytu adresu jokia jiems adresuota siunta pašte nebuvo gauta, arba nebuvo įteikta, arba buvo gauta kitokio turinio korespondencija), į bylą nepateikė. Kiekviena iš šalių privalo įrodinėti ne tik savo reikalavimo pagrindu įvardytas aplinkybes, bet ir atsikirtimus, tą lemia bendrasis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis),

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad atsakovas, vykdydamas nuomos sutarties 7.8 papunkčio reikalavimus, per nuomos sutartyje įvardytą terminą (iki 2020 m. birželio 19 d.) kreipėsi į apeliantus su siūlymu priimti atsakovo perduodamą kioską–paviljoną. Todėl toliau vertintina, ar atsakovai savo pareigą priimti jiems atsakovo perduodamą kioską–paviljoną yra įvykdė tinkamai.

41. Ginčo kontekste aktuali CK 6.38 straipsnio 3 dalyje bei CK 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sutarties šalių pareiga vykdant sutartį bendradarbiauti ir kooperuotis. Dėl sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos turinio kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai universalus prievolių teisės principas, reikalaujantis, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei vykdyti, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolės vykdymui, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2014). Kiekvienu konkrečiu atveju šių elementų sąrašas gali kisti priklausomai nuo šalis siejančios sutarties pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 42 punktas).

42. Kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, be kita ko, pažeidus bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015; 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-969/2023).

43. CK 2.17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šalių bendradarbiavimo principą išreiškianti sutarties šalies (fizinio asmens) pareiga raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Ši įstatyminė nuostata svarbi dar ir tuo aspektu, kad šalių susitarimo dėl verslo perleidimo sudėtine dalimi esančios ir jų pradinius ketinimus parduoti nuomos objektą atsakovui, iki pasibaigs nuomos sutarties terminas, įforminusios preliminariosios sutarties 8.1 papunktyje apeliantai ir atsakovas buvo įsipareigoję atlikti visus nuo jų priklausančius veiksmus, įskaitant reikalingų dokumentų pateikimą, pasirašymą, gavimą, maksimaliai ir sąžiningai bendradarbiauti bei dėti visas pastangas, kad kiekviena šalis galėtų laisvai ir tinkamai įgyvendinti teises ir pareigas, kylančias iš preliminariosios sutarties.

44. Todėl apeliantai, atsižvelgdami į CK 2.17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą ir preliminariosios sutarties 8.1 papunktį, turėjo pareigą pranešti atsakovui apie faktinės jų buvimo vietos pasikeitimą, nurodyti savo gyvenamosios vietos adresą ir būdą, kuriuo atsakovas galėtų su apeliantais susisiekti. To nepadarius, apeliantai prisiėmė ir riziką, kad atsakovas su jais negalės tinkamai ir laiku susisiekti klausimais, susijusiais su nuomos ir (ar) preliminariosios sutarties vykdymu.

45. Taigi, nuomos sutarties 7.8 papunktyje šalims susitarus, kad, pasibaigus nuomos sutarties terminui, atsakovas turi perduoti apeliantams kioską–paviljoną per 10 darbo dienų nuo nuomos sutarties pasibaigimo dienos, taip pat preliminariojoje sutartyje šalims įsipareigojus sudaryti ir pasirašyti pagrindinę sutartį ne vėliau kaip iki 2020 m. birželio 6 d., apeliantai, vykdydami bendradarbiavimo su atsakovu pareigą, veikdami atidžiai ir rūpestingai, atsižvelgdami, be kita ko, ir į atsakovo interesus, turėjo iki minėtų sutarčių pasibaigimo susisiekti su atsakovu bei kartu su juo išspręsti kiosko–paviljono perdavimo–priėmimo apeliantams bei pagrindinės sutarties (ne)sudarymo klausimus. Duomenų, kad apeliantai tokių veiksmų ėmėsi, byloje nėra. Priešingai, 2023 m. vasario 3 d. pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio metu apeliantai patvirtino tai, kad suėjus terminui, skirtam pagrindinei sutarčiai sudaryti (2019 m. birželio 6 d.), ir pasibaigus nuomos sutarties terminui (2019 m. birželio 6 d.) jie į atsakovą dėl kiosko–paviljono perdavimo–priėmimo ir (ar) pagrindinės sutarties sudarymo nesikreipė (2023 m. vasario 3 d. teismo posėdžio garso įrašas: 38 min. 42 sek. – 38 min. 57 sek.; 43 min. 31 sek. – 44 min. 59 sek.).

46. Byloje taip pat nėra ir tokių duomenų, kad artėjant termino, skirto pagrindinei sutarčiai sudaryti, o kartu ir nuomos sutarties termino pabaigai, apeliantai buvo atvykę į Lietuvą arba įgalioję kitus asmenis, kurie galėtų jiems atstovauti kiosko–paviljono perdavimo–priėmimo procese, arba ėmėsi kitokių teisėtų priemonių, siekdami iš atsakovo priimti kioską–paviljoną. Pažymėtina, kad Lietuvoje gyveno apeliantų sūnus, iš kurio atsakovas teigia sužinojęs apeliantų gyvenamosios vietos adresą Vokietijoje, o apeliantai tokių jo teiginių nepaneigė.

47. Viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka (CK 6.206 straipsnis). Todėl pripažintina, kad apeliantai neįrodė vykdę teisės aktuose ir šalių sudarytuose sutartyse apibrėžtą bendradarbiavimo su antrąja teisinių santykių šalimi pareigą, neįrodė savo pasirengimo priimti iš atsakovo kioską–paviljoną. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei yra įsitikinę apeliantai, šį klausimą išsprendė teisingai.

Dėl atsakovo atsakomybės už žalą dėl kiosko–paviljono praradimo kilusio gaisro metu

48. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nei teisiškai, nei faktiškai atsakovas gaisro kilimo momentu jau nebuvo kiosko–paviljono nuomininkas, todėl jam nekyla civilinė atsakomybė nei sutartiniu (atsižvelgiant į preliminariosios sutarties 4.4 papunkčio sąlygas), nei įstatyminiu (CK 6.502 straipsnio 2 dalis) pagrindu, net jeigu jis ir būtų laikomas nuomininku. Nesutikdami su šia skundžiamame teismo sprendime padaryta išvada, apeliantai tvirtina, kad net ir suėjus nuomos sutarties terminui atsakovas toliau naudojosi jiems priklausančiomis patalpomis.

49. Vadovaujantis CK 6.502 straipsnio 1 dalimi, nuomininkas atsako už daikto praradimą, jeigu neįrodo, kad taip atsitiko ne dėl jo ar kitų asmenų, kuriems jis nuomotojo leidimu suteikė naudojimosi teisę ar galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, kaltės. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuomininkas neatsako už nekilnojamojo daikto žuvimą dėl gaisro, jeigu neįrodoma, kad gaisras kilo dėl jo ar kitų asmenų, kuriems jis nuomotojo leidimu suteikė naudojimosi teisę ar galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, kaltės. Taigi, atsižvelgiant į prarasto daikto rūšį (nekilnojamasis daiktas ar bet kokie kiti daiktai) ir jo praradimo aplinkybes, skiriasi įrodinėjimo naštos paskirstymas. Pirmuoju atveju nuomininkas turėtų paneigti savo ar kitų asmenų, kuriems jis nuomotojo leidimu suteikė teisę naudotis išsinuomotu daiktu, kaltę (galioja kaltės prezumpcija), o antruoju atveju turėtų būti įrodyta nuomininko ar kitų asmenų, kuriems jis leido naudoti išsinuomotu nekilnojamuoju turtu, kaltė.

50. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas kaip šalinančią atsakovo atsakomybę net ir tuo atveju, jeigu jis būtų laikomas nuomininku, įvardijo CK 6.502 straipsnio 2 dalį, šios teisės normos taikymas nagrinėjamu atveju neaktualus, nes pats teismas visiškai pagrįstai nuomos objektu tapusį turtą įvertino kaip laikiną ar kilnojamą daiktą, kuriam nereikalinga registracija atitinkamuose registruose, nepriklausomai nuo to, kaip jis buvo įvardijamas įvairiose į bylą pateiktose sutartyse (žr. teismo sprendimo 36 punktą).

51. Taigi, nagrinėjamu atveju visų pirma būtina nustatyti, ar 2020 m. birželio 28 d. kioske–paviljone kilus gaisrui, kurio metu apdegė sienų, stogo, perdangos medinės konstrukcijos, taip pat apdegė vidaus ir išorės apdaila bei viduje buvusi įranga, baldai ir kiti daiktai (2 t., b. l. 172), atsakovas buvo jo nuomininkas ir ar jam tenka pareiga paneigti kaltės prezumpciją pagal CK 6.502 straipsnio 1 dalį.

52. Iš bylos duomenų nustatyta, kad kilusio gaisro metu (2020 m. birželio 28 d.) buvo pasibaigęs tiek nuomos sutarties, tiek ir preliminariosios sutarties terminas (abu jie baigėsi 2020 m. birželio 6 d.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad iki gaisro šalys nesudarė pagrindinės sutarties. Vadinasi, gaisro kilimo metu atsakovas nebuvo nei kiosko–paviljono nuomininkas, nei jo savininkas. Pirmiau jau buvo nurodyta, kad atsakovas ėmėsi nuomos sutartyje nurodytų veiksmų, pareikšdamas apie savo pasirengimą, pasibaigus nuomos sutarčiai, kioską–paviljoną perduoti apeliantams priėmimo–perdavimo aktu. Atsižvelgiant į tai, kad gaisro metu atsakovas jau nebuvo kiosko–paviljono nuomininkas, nėra pagrindo byloje taikyti CK 6.502 straipsnio 1 dalies nuostatų ir pagal šią teisės normą spręsti, ar buvusiai sutarties šaliai (nuomininkui) tenka atsakomybė už kiosko–paviljono atsitiktinį praradimą gaisro metu.

53. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į šalių preliminariojoje sutartyje 4.4 papunktyje sudarytą susitarimą, kad kiosko–paviljono atsitiktinio žuvimo ir (ar) sugedimo rizika išlieka apeliantams iki nuosavybės teisės į kioską–paviljoną perdavimo atsakovui momento. Nuomos sutarčiai pasibaigus ir šalims nesudarius pagrindinės kiosko–paviljono pirkimo–pardavimo sutarties, šis turtas nebuvo perduotas atsakovo nuosavybėn, atitinkamai, išliko ir apeliantų prisiimta atsitiktinio kiosko–paviljono žuvimo rizika. Apeliantai, sudarydami su atsakovu nuomos ir preliminariąją sutartis, be kita ko, nurodė, kad kioskas–paviljonas jiems priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tokio juridinio fakto (kad kioskas–paviljonas apeliantams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise) neužfiksavimas viešuose registruose nesudaro pagrindo spręsti kitaip, kadangi, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kioską–paviljoną kilnojamuoju daiktu, kuriam nereikalinga registracija atitinkamuose registruose.

54. Skirtingai nei teigia apeliantai, byloje nėra jokių patikimų duomenų, objektyviai patvirtinančių, kad atsakovas (ar trečiasis asmuo UAB „Krisaks“) tebevykdė kioske–paviljone veiklą ir gaisro kilimo metu. Tokie apeliacinio skundo teiginiai pripažinti vien deklaratyviomis apeliantų prielaidomis. Nors 2023 m. vasario 3 d. pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio metu (2023 m. vasario 3 d. teismo posėdžio garso įrašas: 01 val. 07 min 47 sek. – 01 val. 09 min. 14 sek.) atsakovas nurodė, kad ir pasibaigus nuomos sutarties terminui kioske–paviljone buvo likę atsakovo daiktų, ši aplinkybė pati savaime neleidžia daryti išvados, kad gaisro metu atsakovas buvo kiosko–paviljono faktinis naudotojas ir valdytojas, vykdantis jame baro veiklą. Juo labiau kad atsakovas buvo aiškiai išreiškęs apeliantams savo valią dėl pasirengimo kioską–paviljoną perduoti, pasibaigus nuomos sutarties terminui, o toks perdavimas neįvyko dėl pačių apeliantų nebendradarbiavimo.

55. Aplinkybė, kad kioskas–paviljonas draudimo sutartimi (verslo draudimo liudijimo Nr. 115813337) buvo apdraustas naudos gavėjo UAB „Krisaks“ naudai, taip pat neteikia pagrindo sutikti su apeliantais, jog atsakovas gaisro metu tebebuvo kiosko–paviljono naudotojas ir valdytojas. Šiuo konkrečiu atveju ne atsakovas yra draudėjas, o UAB „Krisaks“, kurios vieninteliu akcininku 2019 m. birželio 6 d. šalių sudarytos akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tapo atsakovas, gaisro kilimo metu taip pat ir vadovavęs bendrovei. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad UAB ,,Krisaks“ investavo daugiau kaip 28 000 Eur į kiosko–paviljono įrengimą bei jo pritaikymą baro veiklai, taigi neabejotinai turėjo interesą, apdraudžiant šį turtą, apsaugoti ir savo pačios atliktas investicijas.

56. Atsakovas, sutvarkydamas gaisravietę, veikė ne kaip kiosko–paviljono faktinis valdytojas ir naudotojas, o kaip UAB „Krisaks“ vadovas, vykdydamas draudimo sutartyje įtvirtintas pareigas tam, kad būtų įvykdytos visos jos sąlygos ir UAB „Krisaks“ būtų kompensuoti nuostoliai, kuriuos UAB „Krisaks“ patyrė žuvus jos į kioską–paviljoną padarytoms investicijoms. Todėl ir ši aplinkybė nesuponuoja vertinimo, kad nuomos santykiai tarp šalių tęsėsi, o atsakovas ir po kilusio gaisro elgėsi kaip nuomininkas.

57. Kita vertus, atsakomybė atsakovui negalėtų kilti ir kaip nuomininkui. Į bylą yra pateikti įrodymai, kad gaisras kilo ne dėl atsakovo ar kitų asmenų (UAB „Krisaks“), kuriems jis nuomotojų leidimu (nuomos sutarties 11.1 papunktis) buvo suteikęs galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, kaltės, taigi jo, kaip nuomininko, kaltės prezumpcija yra paneigta (CK 6.502 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš į bylą pateikto Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus pranešimo Nr. 9.4.7.9(11.7.141) (2 t., b. l. 172), adresuoto akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, labiausiai tikėtina gaisro kioske–paviljone kilimo priežastis – elektros instaliacijos gedimas. Gaisro tyrimo medžiagoje informacijos apie bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių reikalavimų pažeidimus ir kaltininką nėra.

58. Taip pat nuomos sutartyje nebuvo ir reikalavimo nuomininkui (atsakovui) apdrausti išsinuomotą daiktą apeliantų naudai. Todėl negalima ir tokia išvada, kad trečiajam asmeniui UAB „Krisaks“ apsidraudus verslo draudimu, o vėliau gavus draudimo išmoką buvo pažeistos kurios nors nuomos sutarties sąlygos. Kaip minėta pirmiau, atsakovui buvo perduotos nuomai remontuotinos patalpos, taip pat perleistos apeliantams priklausiusios UAB „Krisaks“ akcijos, todėl šiai bendrovei investavus į patalpų įrengimą ir pasiruošimą prekybos veiklai (patalpose ėmė veikti kavinė–baras) didelę sumą asmeninių lėšų, akivaizdu, kad turtinius interesus ji siekė apsaugoti sudarymą draudimo sutartį savo pačios naudai.

59. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią ginčo dalį pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai ir pagrįstai ieškinio reikalavimą dėl 38 000 Eur žalos atlyginimo, apeliantų siejamos su negautomis iš ginčo turto pardavimo atsakovui piniginėmis lėšoms pagal preliminariojoje sutartyje nurodytą jo pardavimo kainą, atmetė. Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas, nesuponuoja, todėl ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

60. Pakeitus sprendimo dalį, turi būti perskirstytos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

61. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

62. Apeliacinės instancijos teisme pakeitus skundžiamo teismo sprendimo dalį, yra patenkinama 7,31 proc. visų ieškinio reikalavimų (patenkintas turtinis reikalavimas dėl 3 000 Eur skolos priteisimo), taigi apeliantams atlygintina 7,31 proc. pirmosios instancijos teisme jų patirtų 2 240 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 400 Eur atstovavimo išlaidos + 840 Eur žyminis mokestis), t. y. 163,74 Eur.

63. Atmetus 92,70 proc. ieškinio reikalavimų, atitinkamai atlyginama ir 92,70 proc. pirmosios instancijos teisme atsakovo patirtų 2 178 Eur atstovavimo išlaidų, kurios nėra didesnės nei rekomenduojami dydžiai, t. y. 2 019 Eur.

64. Atlikus apeliantų ir atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, tarpusavio įskaitymą, iš apeliantų lygiomis dalimis atsakovui priteisiamos 1 855,26 Eur (2 019 Eur – 163,74 Eur) bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno apelianto po 927,63 Eur, o apeliantams iš atsakovo bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

65. Apeliantai apeliacinės instancijos teisme patyrė 840 Eur žyminio mokesčio ir 800 Eur atstovavimo išlaidų, t. y. iš viso 1 640 Eur bylinėjimosi išlaidų, pateikė šių bylinėjimosi išlaidų faktą bei dydį patvirtinančius įrodymus.

66. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.

67. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, sudaro 1,7 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.10 papunktis).

68. Apskaičiavus maksimalų aukščiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2023 m. I ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, būtų 3 331,83 Eur (1 959,90 x 1,7).

69. Apeliantų prašomos priteisti atstovavimo išlaidos (800 Eur) neviršija rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydžio, yra proporcingas bylos apimčiai ir sudėtingumui, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

70. Kadangi yra tenkinama 7,31 proc. apeliacinio skundo reikalavimų (patenkinta apeliacinio skundo dalis dėl 3 000 Eur skolos priteisimo), atlyginama 7,31 proc. apeliacinės instancijos teisme apeliantų patirtų 1 640 Eur žyminio mokesčio ir teisinės pagalbos išlaidų dalis, t. y. 119,88 Eur, priteisiant šią sumą iš atsakovo.

71. Atsakovas nepateikė įrodymų apie jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. sprendimą pakeisti.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovams K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) skolos, 5 proc. metines palūkanas už priteistą 3 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. birželio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš ieškovų K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 927,63 Eur (devynis šimtus dvidešimt septynis eurus 63 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovams K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 119,88 Eur (vieną šimtą devyniolika eurų 88 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Dalia KačinskienėJadvyga MardosevičLaima Ribokaitė