Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės ir Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovui E. S. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo, išvadą duodanti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė ieškinį grindė tuo, kad pagal jos pareiškimą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-iajame skyriuje 2016 m. balandžio 25 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-19421-16 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalį (mažamečio asmens seksualinis prievartavimas). Ieškovė nurodė, kad atsakovo bendravimas su vaiku, nedalyvaujant ieškovei, gali sukelti vaikui stresą ar pavojų, taip pažeidžiant nepilnamečio vaiko interesus.

Atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Netinkamai vertinti byloje surinkti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės vadovavosi ikiteisminio tyrimo medžiaga ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės nuomone, kuri grindžiama ikiteisminio tyrimo rezultatais. Ieškovės parodymai buvo vertinami kritiškai, o ieškovės dukra T. R., gimusi (duomenys neskelbtini), nebuvo apklausta.

Nevisapusiškai ir neobjektyviai ištirtos bylos aplinkybės. Bylose, susijusiose su nepilnamečiais vaikais, teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva, nes šios bylos nėra dispozityvios, teisingas sprendimas jose yra siejamas su viešo intereso apsauga. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apsiribojo formalių aplinkybių konstatavimu, todėl nepagrįstai atmetė ieškinį. Norėdamas apsaugoti vaikų teises ir interesus, teismas galėjo viršyti pareikštus reikalavimus ar taikyti alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą. Ieškovė vaikų nusiskundimus vertina kaip realius. Esanti situacija kenkia ieškovės nepilnamečio vaiko interesams ir daro neigiamą įtaką jo vystymosi raidai, saugumui. Atsakovo atkaklus savo pozicijos laikymasis ir visiškas nenoras apsvarstyti kitokią bendravimo tvarką, nors ir laikinai, sustiprina ieškovės įtarimus ir tikėjimą vaikų nusiskundimais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Nustatyta, kad apeliantė R. S. ir atsakovas E. S. yra nepilnamečio K. S., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai. 2013 m. gegužės 28 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu nutraukta šalių santuoka, nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su motina, iš tėvo priteistas išlaikymas sūnui po 350 Lt mokamomis periodinėmis išmokomis, nustatyta tėvo bendravimo su sūnumi tvarka. 2016 m. gegužės 16 d. R. S. kreipėsi į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovė nesutinka su sprendimu, motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų aplinkybių, padarė įrodymų vertinimo klaidą.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Apeliantė prašo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis jos prašymas nėra pagrįstas, nes byloje yra pateikti išsamūs procesiniai dokumentai, kuriuose išdėstytos bylos aplinkybės, byloje dalyvaujančių asmenų pasisakymai užfiksuoti išsamiuose teismo posėdžių garso įrašuose, nukentėjusiųjų (K. S., T. R.), liudytojų parodymai užfiksuoti ikiteisminio tyrimo dokumentuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje apeliacinį skundą netikslinga nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl bendravimo su vaiku tvarkos ir įrodymų tyrimo

12. Teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jų visų nekartoja. Kolegija pažymi, kad, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, teismas visų pirma turi užtikrinti vaikui saugią ir stabilią aplinką, taip pat lygias tėvų teises dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant (CK 3.156 straipsnis). Tais atvejais, kai vaikas gyvena su vienu iš tėvų, kito, skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant įgyvendinama per nuolatinį ir tiesioginį bendravimą su vaiku (CK 3.170 straipsnis). Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui (CK 3.170 straipsnio 3 dalis), o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

13. Pažymėtina, kad vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, o jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma.

14. Nutarties 10 punkte minėta, kad tėvo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarka nustatyta 2013 m. gegužės 28 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas nerado ieškovės nurodomų pagrindų (atsakovas seksualiai prievartavo sūnų ir dėl atsakovo sveikatos būklės) bendravimo tvarkai pakeisti.

15. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles. Teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka.

16. Civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

17. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalis neturi pareigos įrodinėti įrodinėjamą teisę paneigiančius faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011), nes toks reikalavimas reikštų reikalavimą įrodyti neįmanomą, kas teisine prasme nėra priimtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).

18. Pastebėtina, kad pati apeliantė apeliaciniame skunde pažymi, jog kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog išvadą teismas gali padaryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma įrodymų leidžia manyti atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje išvadas padarė iš įrodymų visumos, nepažeisdamas įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178 straipsnis). Iš byloje esančių teismo posėdžių garso įrašų pripažintina, kad buvo tiriamos faktinės aplinkybės, susijusios su nurodytais nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo pagrindais. Iš priimto sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek ieškovės, tiek atsakovo paaiškinimus, taip pat ir rašytinius įrodymus. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas nei jų tikėjosi ieškovė, nereiškia, jog įrodymai vertinti netinkamai.

19. Pažymėtina, kad ieškovė, prašydama pakeisti nustatytą tėvo su sūnumi bendravimo tvarką, nurodė, jog bendravimas su tėvu, nedalyvaujant ieškovei, gali sukelti vaikui pavojų ir stresą, nurodė, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl seksualinio mažamečio sūnaus prievartavimo, t. y. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje. 2016 m. liepos 15 d. nutartimi nagrinėjama civilinė byla buvo sustabdyta iki ikiteisminio tyrimo pabaigos. Iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, kad tyrimo metu kaip nukentėjusieji buvo apklausti K. S., T. R., jų atstovė motina R. S., kaip įtariamasis apklaustas E. S., visa eilė liudytojų, pateikta valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada. Įvertinus visus ikiteisminiame tyrime surinktus įrodymus, ikiteisminis tyrimas 2016 m. spalio 18 d. nutarimu nutrauktas, nenustačius, kad įtariamasis E. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje. 2016 m. gruodžio 2 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimu atmestas R. S. skundas. Kadangi ieškinys buvo grindžiamas ikiteisminio tyrimo atlikimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ikiteisminiame tyrime nustatytomis aplinkybėmis bei Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada, kurioje įvertintos ikiteisminiame tyrime nustatytos aplinkybės ir tyrimo rezultatai.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į byloje esančią medžiagą, patvirtinančią apeliantės atsisakymą bendradarbiauti su Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriumi.

21. Apeliantės teigimu, nagrinėjant bylą, nebuvo apklausta dukra T. R. Visų pirma, pažymėtina, kad toks prašymas nebuvo reiškiamas pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliantė nenurodė, kokias aplinkybes, turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai, gali nurodyti nepilnametė jos dukra T. R. Pažymėtina ir tai, kad T. R. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, jos parodymai užfiksuoti ir įvertinti nutarties 19 punkte minėtuose nutarimuose.

22. Sutiktina su apeliante, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, nematydamas pagrindo tenkinti jos reikalavimą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, turėjo nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri labiau atitiktų vaiko interesus ir užtikrintų jo teises.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2013 m. gegužės 28 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu būtent tokia bendravimo tvarka, t. y. labiausiai atitinkanti vaiko interesus, ir nustatyta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindų šią tvarką keisti. Tačiau, vaikui augant bendravimo poreikiai gali kisti, jų realizavimui nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimas galimas pagal CK 3.170 straipsnio nuostatas.

24. Dar kartą pažymėtina, kad šalių ir jų sūnaus santykiai priklauso nuo pačių šalių. Tiek tėvas, tiek motina turi suprasti, kad jie abu yra atsakingi už savo sūnaus ateitį, abu privalo vengti konfliktinių tarpusavio santykių, sūnų auklėti ir juo rūpintis abipusiu sutarimu.

25. Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialiosios ir procesinės teisės normas, apeliacinio skundo argumentais jo keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.