Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl skirtingų transporto priemonių – vilkiko ir priekabos – valdytojų civilinės atsakomybės draudikų prievolės atlyginti eismo įvykio Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – ir Vokietija) metu padarytą žalą ir vieno draudiko teisės reikšti atgręžtinį reikalavimą kitam draudikui.Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 1508,13 Eur draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.2008 m. liepos 22 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu vilkikas „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukabintas su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadino kito asmens turtą. Vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale, priekabos – AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovas pagal korespondento žaloms administruoti eismo įvykio valstybėje pateiktą sąskaitą atlygino 3016,25 Eur išlaidas, susijusias su eismo įvykio metu padaryta žala, 2011 m. gruodžio 21 d. su pretenzija kreipėsi į atsakovę, prašydamas grąžinti 50 procentų išmokėtos nukentėjusiam asmeniui sumos, tačiau atsakovė tai daryti atsisakė. Nustatant už eismo įvykį atsakingus asmenis, atsakomybės pagrindą, eismo įvykio metu padarytos žalos dydį taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, t. y. Vokietijos teisė (CK 1.44 straipsnis, 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3, 8 straipsniai). Vokietijos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendime (Nr. IV ZR 279/08) išaiškino, kad transporto priemonės ir priekabos sudaryto junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai. Vadovaujantis Vokietijos kelių eismo įstatymo 7 straipsnio l dalimi, Privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsnio Nr. l, Vokietijos civilinio kodekso 421 straipsniu, draudikai atsako solidariai. Ieškovo teigimu, solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam tenkančią dalį (CK 6.9 straipsnis). Atsakovas teigė, kad ieškovas nepagrįstai rėmėsi Hagos konvencija, nes ji netaikytina atgręžtiniams reikalavimams tarp draudikų ar privalančių atsakyti asmenų (2 straipsnio 4, 5 dalys).Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas nelaikytinas precedentine taisykle, yra antrinis teisės šaltinis, nesukuriantis trečiosioms šalims teisių ar pareigų, juolab kad teismo sprendime aptartos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos turiniu. Atsakovės teigimu, draudimo išmoka išmokėta nepagrįstai, neįsitikinus draudžiamojo įvykio buvimu, nepagrindus atsakingo asmens kaltės konkrečiais įrodymais. Esant neišspręstam kaltės klausimui ieškovas neturėjo teisinio pagrindo išmokėti draudimo išmokos galimai nukentėjusios transporto priemonės valdytojui. Ieškovas neįvykdė visų savo kaip draudiko pareigų, kylančių iš draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų, ir išmokėjo draudimo išmoką, neįsitikinęs draudimo įvykio buvimu, todėl neigiamų padarinių našta negalėjo būti perkelta atsakovei.