- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-05
- Bylos Nr.
- e2A-993-777/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02577-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė, Kristina Domarkienė
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- J. S.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinio pareiškimą (ieškinį) atsakovei J. S. dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (namą) pripažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, S. S. ir įkaito (hipotekos) davėja uždaroji akcinė bendrovė „Kredito garantas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, juo prašė pripažinti trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, S. S. asmeninės nuosavybės teises į 1/2 dalį namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – namas), ir priteisti iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
2.1. Ieškovę ir trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, S. S. sieja prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovė yra S. S. kreditorė, o S. S. yra skolininkas vykdomojoje byloje Nr. 0035/19/00252. Skolininkas skolingas kreditorei 38 780,03 Eur. Skolininkas S. S. neturi kito turto likusiai skolai padengti, skolos padengti neketina. Išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2-275-494/2023 iš kaip liudytojos apklaustos J. S. (atsakovės) parodymų paaiškėjo, kad namas, kuris pastatytas 2013 m., buvo statomas bendromis atsakovės ir trečiojo asmens lėšomis, naudojant jų (pastaba – atsakovės ir trečiojo asmens) įnašus ir trečiajam asmeniui prisidedant bendru darbu, patarimais ir kita technine pagalba. Pažymėjo, kad trečiasis asmuo ir atsakovė sąmoningai, siekdami išvengti visos skolos priverstinio išieškojimo vykdomojoje byloje, neregistravo namo jo statybos pabaigoje 2013 m. dalinės nuosavybės teise, o įregistravo vien tik atsakovės vardu 2021 m. spalio 11 d., t. y. po to, kai vykdomojoje byloje atsakovė nupirko iš viešųjų varžytynių parduodamą trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kuris, vadovaujantis pačios atsakovės parodymais, duotais teisme, buvo trečiojo asmens vienas iš įnašų. Atkreipė dėmesį į tai, kad po to trečiasis asmuo ir atsakovė sudarė povedybinę sutartį, kuria pasirinko tokį turto teisinį režimą, pagal kurį nebūtų galima išieškoti trečiojo asmens skolos vykdomojoje byloje, kuri padėta dar 2013 m. rugpjūčio 8 d. Trečiasis asmuo, prisidėjęs prie namo statymo tiek turtu, tiek darbu ir patarimais, de facto turėdamas dalines nuosavybės teises į namą, sąmoningai šių teisių neviešino, nuslėpė jas tam, kad išvengtų skolos vykdomojoje byloje priverstinio išieškojimo.
2.2. Trečiasis asmuo aktyviai dalyvavo jungtinėje veikloje su atsakove, jiems abiem siekiant vieno konkretaus jungtinės veiklos tikslo – turėti namą, kuriame atsakovė ir trečiasis asmuo galėtų toliau puoselėti šeimą ir gyventi kartu. Mano, kad šias aplinkybes patvirtina: trečiojo asmens 2013 m. rugpjūčio 21 d. sudaryta sutartis dėl elektros tiekimo namui, 2013 m. kovo mėn. trečiojo asmens vykdytas susirašinėjimas dėl namo langų pagaminimo, 2013 m. liepą trečiojo asmens vykdytas susirašinėjimas dėl vandentiekio ir šildymo įrengimo name, teikti dokumentai dėl adreso suteikimo. Pažymėjo, kad atsakovė civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023 duodama paaiškinimus nurodė, kad tarp jos ir trečiojo asmens buvo nerašytinis susitarimas dėl namo statybos, naudojant trečiojo asmens ir atsakovės turimą turtą, darbą ir žinias. Yra pagrindas pripažinti, jog trečiojo asmens ir atsakovės įnašai, o kartu ir dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje į namą yra lygūs, todėl trečiajam asmeniui dalinės nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis namo.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į ieškinį atsakovė ir trečiasis asmuo su ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad atsakovė namą pradėjo statyti 2013 m. pavasarį, o vykdomoji byla pradėta 2013 m. rugpjūtį, t. y. jau prasidėjus namo statyboms. Atsakovė niekada neslėpė, kad stato (pastatė) namą: apie namo egzistavimą vykdomojoje byloje buvo žinoma dar 2013 m. rugsėjo 23 d., o 2013 m. lapkričio 8 d. atsakovės užsakymu buvo atlikti namo kadastriniai matavimai. Teigia, jog šios aplinkybės patvirtina, kad nesąžiningų ketinimų nei atsakovė, nei trečiasis asmuo neturėjo ir neturi. Namas neregistruotas trečiojo asmens vardu išimtinai dėl tos priežasties, kad trečiasis asmuo nebuvo ir nėra namo savininkas ir (ar) bendraturtis. Namas asmeninės nuosavybės teise priklauso ir visada priklausė atsakovei. Pažymėjo, kad atsakovė nuosavybės teises į namą būtent 2021 m. spalio 7 d. (o ne kitu metu) įregistravo išimtinai dėl to, kad tą pačią 2021 m. spalio 7 d. atsakovė iš varžytynių įsigijo (skolininkui (trečiajam asmeniui) asmeninės nuosavybės teise iki tol priklausiusį) žemės sklypą, ant kurio pastatytas namas. Mano, kad jeigu atsakovė ir trečiasis asmuo būtų siekę išvengti išieškojimo iš namo, atsakovė ir trečiasis asmuo būtų sudarę ne povedybinę sutartį, o ikivedybinę sutartį, kurią būtų sudarę dar 2013 m. iki santuokos įregistravimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. birželio 5 d. sprendimu netenkino ieškovės ieškinio pareiškimo (ieškinio). Taip pat paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas.
5. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
5.1. Nurodė, kad susipažinęs su įsiteisėjusio Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023 turiniu pastebi, jog trečiasis asmuo civilinėje byloje Nr. e2‑275-494/2023 nedalyvavo kokiu nors procesiniu statusu, t. y. nebuvo nei šalis (atsakovas), nei trečiasis asmuo, (ne)pareiškiantis savarankiškus reikalavimus. Teigia, jog aptarta aplinkybė teismui leidžia vertinti, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023 negalėjo sukurti kokių nors teisinių padarinių trečiajam asmeniui. Šioje byloje pareikštų materialiųjų reikalavimų kontekste Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023 prejudicijos trečiojo asmens atžvilgiu neturi.
5.2. Nurodė, kad pasisakant dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo atsakovės (ne)prejudicialumo atžvilgiu pastebėtina, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendime pasisakyta dėl deklaracijos pripažinimo negaliojančia tiek, kiek tai buvo susiję su A. B. argumentais, jog namas nuosavybės teise priklauso A. B. Sutinka, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas šioje byloje tiek, kiek tai susiję su deklaracijos (ne)galiojimu tuo aspektu, jog ne ieškovė, o atsakovė yra namo savininkė, turi prejudiciją net ir asmenims, nedalyvavusiems bylos nagrinėjime. Tai reiškia, jog šioje byloje nereikia iš naujo nustatyti aplinkybės, ar ieškovė laikytina namo savininke, taip pat nereikia iš naujo vertinti, ar atsakovė yra namo savininkė ir statytoja. Teismas papildomai pastebi, jog savo esme šioje byloje reikalavimus reiškia trečiasis asmuo atsakovei tuo aspektu, kad ne tik atsakovė, tačiau ir trečiasis asmuo turi nuosavybės teisę į namą. Padarė išvadą, kad šioje byloje trečiojo asmens nuosavybės teisė į namą nekvestionuojama (neneigiama), sprendžiama tik dėl to, ar trečiasis asmuo taip pat turi nuosavybės teisę į namą.
5.3. Pasisakydamas dėl pirmosios negatorinio ieškinio (ne)tenkinimo sąlygos (kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę į skolininką) nurodo, jog paminėta sąlyga byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste teismui abejonių nekelia. Nustatė, kad ieškovė yra trečiojo asmens kreditorė, turinti piniginio reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį. Akcentavo, kad tokią aplinkybę patvirtina antstolio D. B. vykdoma vykdomoji byla Nr. 0035/19/00252, kurioje ieškovė padavė priverstinai vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-4507-101/2012, kuriame konstatuota 86 886,01 Eur (300 000 Lt) pagrindinė piniginė trečiojo asmens prievolė ieškovei. Šalys teisminio bylos nagrinėjimo metu nesiginčijo dėl to, jog vykdomoji byla neužbaigta ir trečiasis asmuo nėra įvykdęs visos piniginio reikalavimo prievolės. Padarė išvadą, kad ieškovė turi neabejotiną ir ne tik vykdytiną, tačiau ir priverstinio vykdymo tvarka vykdomą piniginę reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį.
5.4. Nurodė, kad nėra akivaizdžių (ar bent jau pakankamų) duomenų, kurie per se (liet. savaime) įgalintų teismą konstatuoti 1/2 dalies trečiojo asmens nuosavybės teisę į namą. Nenustatė, jog trečiasis asmuo 1/2 dalį nuosavybės teisės į namą būtų paveldėjęs, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių neišviešina nuosavybės teisės viešuose registruose ar nesikreipia į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Taip pat trečiojo asmens nuosavybės teisės dalis nepripažinta nei įsiteisėjusiais teismų sprendimais (apylinkės teismas, inter alia (liet. be kita ko), jau pasisakė, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023 prejudicinės reikšmės (galios) trečiojo asmens atžvilgiu neturi, kadangi į procesą civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023 trečiasis asmuo kokiu nors statusu (atsakovu, trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų) neįtrauktas).
5.5. Atkreipė dėmesį į tai, kad į bylą pateiktoje povedybinėje sutartyje nuostatų, kurios expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais) pagrįstų trečiojo asmens nuosavybės teisės į namo dalį, taip pat nėra. Padarė išvadą, kad akivaizdžių kitų trečiojo asmens nuosavybės teisės į namo dalį duomenų (pvz., nuosavybės perėjimas kokiu nors akivaizdžiu daiktiniu ar prievoliniu pagrindu) teismas nenustatė. Aptartų faktinių aplinkybių ir Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.68 straipsnio ir šį straipsnį aiškinančios kasacinio teismo praktikos kontekste apylinkės teismas konstatavo, jog akivaizdžių įrodymų, kurie pagrįstų trečiojo asmens nuosavybės teisę į namą, nėra. Ieškovės įrodinėjama trečiojo asmens nuosavybės teisė į namą nėra tokia, kuri nekeltų abejonių CK 6.68 straipsnio nuostatos kontekste. Pažymėjo, kad nors terminas „nekelia abejonių“ (arba „negali kelti abejonių“) yra vertinamojo pobūdžio ir, apylinkės teismo įsitikinimu, negali būti vertinamas pernelyg griežtai (formaliai) bylų, kurios inicijuojamos CK 6.68 straipsnio pagrindu, įrodinėjimo naštos kontekste (atsižvelgiant apskritai į ieškovės galimybę pateikti išimtinai trečiojo asmens disponuojamus įrodymus), tačiau nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei pateiktų įrodymų aspektu nėra tokių duomenų (įrodymų), kurie akivaizdžiai (arba bent jau be didesnių abejonių) pagrįstų trečiojo asmens nuosavybės teisę į 1/2 namo dalį. Akcentavo, kad aptarta išvada nereiškia, jog trečiasis asmuo negali būti įgijęs nuosavybės teisės į namo dalį apskritai, tačiau tokia išvada būtų grindžiama ne akivaizdžia aplinkybe (aiškaus fakto konstatavimu), o teisminio proceso metu esančios įrodinėjimo naštos rezultatu (teismo išvada dėl vienokių ar kitokių faktų (ne)buvimo, padaryta vadovaujantis įrodymų pakankamumo principu).
5.6. Nurodė, kad byloje nepareikšti kokie nors savarankiški reikalavimai siekiant nuginčyti (paneigti) atsakovės nuosavybės teisę į namą, kas reiškia, jog šioje byloje teismas nesprendžia ir nevertina atsakovės nuosavybės teisės į namą įgijimo (ne)pagrįstumo, t. y. teismas vadovaujasi aplinkybe, kuri neginčijama, jog atsakovė šio teisminio proceso metu disponuoja namu asmeninės nuosavybės teise vienvaldiškai (namas nėra akivaizdus bendrosios nuosavybės teisės objektas), ir vertina tik tai, ar trečiasis asmuo yra įgijęs 1/2 dalį namo nuosavybės. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškove, jog kasacinio teismo praktikoje (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 4 straipsnis) išplėtota jurisprudencija, aiškinanti kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinius, inter alia (liet. be kita ko), nuosavybės teisės (ne)įgijimo, klausimus.
5.7. Pažymi, kad aptariamos bylos kontekste ieškovė savo esme siekia sukurti trečiajam asmeniui nuosavybės teisę į 1/2 dalį namo pasitelkdama kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių teisinį reguliavimą. Mano, jog tai reiškia, kad trečiojo asmens nuosavybės teisė į 1/2 dalį namo nei akivaizdi, nei nekelia abejonių ir yra įrodinėjimo dalykas ir juolab nėra nei galiojanti, nei vykdytina. Teismas vertino, kad tuo atveju, jeigu būtų detaliai (smulkiai) vertinamos ieškovės nurodytos aplinkybės, susijusios su trečiojo asmens nuosavybės teise į 1/2 dalį namo, iš esmės būtų paneigiama kasacinio teismo suformuluota taisyklė, kad netiesioginiu ieškiniu negalima spręsti dėl trečiojo asmens turtinių teisių į atsakovę sukūrimo. Detaliai (smulkiai) vertinant ieškovės ieškinyje nurodytus argumentus, susijusius su galimu trečiojo asmens indėliu į namo statybą ir dėl tokio indėlio galbūt įgytą nuosavybės teisę į namą, visų pirma būtų sukurta (patvirtinta) trečiojo asmens reikalavimo teisė į atsakovę, tačiau konstatavus tokią aplinkybę teismo sprendimu trečiojo asmens nuosavybės teisė viešuosiuose registruose būtų išviešinta proceso įstatymo pagrindu (CPK 275 straipsnio 2 dalis) ir trečiojo asmens indėlis į nuosavybės teisės išviešinimą apskritai būtų neaktualus (visgi netiesioginio ieškinio atveju turi būti nustatyta, kad egzistuoja neabejotina skolininko reikalavimo teisė skolininko skolininkui, kuri skolininko tyčia neįgyvendinama, siekiant išvengti turtinio pobūdžio praradimų (pvz., gresiančio išieškojimo į gautą turtą)). Laikė, kad ieškovės pateikti įrodymai (išreikalauti trečiojo asmens atitinkamų laikotarpių banko sąskaitos išrašai, trečiojo asmens paaiškinimai civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023, keletas sutarčių, sudarytų trečiojo asmens vardu, kurios susijusios su namo statyba, ir vien ta aplinkybė, jog trečiasis asmuo su atsakove iki santuokos sudarymo galbūt vedė bendrą ūkį, neįrodo neabejotinos trečiojo asmens nuosavybės teisės į 1/2 dalį namo. Teismas padarė išvadą, kad ieškinį reiškiant CK 6.68 straipsnio pagrindu, t. y. reiškiant netiesioginį ieškinį, trečiojo asmens nuosavybės teisė į namą neturi būti abejotina, turi būti galiojanti ir gali būti vykdytina, todėl konstatavo, jog platesnis ir detalesnis ieškovės pateiktų įrodymų bei argumentų vertinimas dėl trečiojo asmens nuosavybės teisės į 1/2 dalį namo (ne)egzistavimo iš esmės reikštų siekį sukurti trečiojo asmens turtinę teisę į atsakovę.
5.8. Pasisakydamas dėl trečiosios negatorinio ieškinio sąlygos (kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę) pažymi, jog ši sąlyga tiesiogiai koreliuoja su sąlyga, kuri reikalauja skolininkui (trečiajam asmeniui) turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę į skolininko kreditorių (aptariamu atveju į trečiąjį asmenį). Teismas nenustatė, o ieškovė ir neįrodė, kad atsakovė turėtų kokių nors vykdytinų turtinių pareigų (prievolių) trečiojo asmens atžvilgiu, ypač kurios būtų susijusios su nuosavybės teisės į namo 1/2 dalį registracija trečiojo asmens vardu. Akivaizdžių duomenų (dokumentų) (pvz., sutarčių, paveldėjimo teisės dokumentų; įstatymo prezumpcijų), kurių pagrindu būtų galima daryti išvadas apie egzistuojančią atsakovės vykdytina prievolę trečiajam asmeniui, nėra. Kiti į bylą pateikti duomenys, teismo įsitikinimu, kokių nors atsakovės pareigų trečiojo asmens atžvilgiu, kurios būtų susijusios su dalies namo nuosavybės teisės registracija trečiojo asmens vardu, nepatvirtina.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo rūmų 2024 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkini, pripažinti S. S. asmeninės nuosavybės teises į 1/2 dalį namo. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
7.1. Teigia, kad teismas šioje byloje nelaikė, jog skolininką ir atsakovę sieja šeimos santykiai, nepaisant to, kad byloje buvo pateikti duomenys, kad skolininkas su atsakove nors ir nebuvo sudarę santuokos, vedė bendrą ūkį, ketino tuoktis, vėliau ir susituokė, o namą statė šeimai, kur kiekvienas iš partnerių buvo pasiskirstę įnašus į šeimos ūkio tvarkymą, be to, bylos nagrinėjimo metu net nustatyta, kad atsakovė iš esmės į statybų procesą nesikišo, nes tai yra „vyriški reikalai“, kuriuos padėdavo atlikti trečiasis asmuo. Kitaip sakant, teismas, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad tokie asmenys, patys save laikantys šeima, faktiniais sutuoktiniais, netaikydamas šeimos teisės normų, netiesiogiai teigia, kad šiuo atveju negalioja jokia teisinė apsauga ir garantijos palyginti su asmenimis, kurių tarpusavio santykį sieja toks pats turinys, tačiau kurie savo tokį tarpusavio santykį papildomai yra įforminę santuokos sudarymu. Akcentavo, jog būtent šiuo netiesioginiu ieškiniu, reiškiamu skolininko vardu, ieškovė ir įrodinėjo, kad trečiasis asmuo ir atsakovė būdami šeimoje, būdami faktiniai sutuoktiniai, susitarė ir pradėjo statyti, statė ir pastatė gyvenamą namą.
7.2. Nurodė, kad tai, kad atsakovę ir trečiąjį asmenį iki santuokos ir esant susitarimui statyti gyvenamąjį namą siejo šeimos teisiniai santykiai, patvirtina ir duomenys apie šeimos santykių buvimą, užfiksuoti civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023, t. y. šioje byloje surinkti įrodymai – atsakovės faktų pripažinimas apie bendro ūkio vedimą, apie susitarimą statyti gyvenamąjį namą, apie kiekvieno iš partnerių prisidėjimą prie to. Be to, tai, kad atsakovę ir trečiąjį asmenį siejo šeimos teisiniai santykiai, patvirtina ir kitas įrodymų šaltinis, ištirtas civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023, – P. L. (P. L.) pozicija toje byloje, taip pat atsakovės komentarai bei atsakymai į klausimus, kuriuose tiek atsakovė, tiek P. L. teigė, kad jie ginčo laikotarpiu bendravo šeimomis, bendravimas yra ilgas, prasidėjęs dar iki namo statybos. Mano, jog teismas suklydo nurodydamas, kad atsakovė ir trečiasis asmuo „galimai vedė bendrą ūkį“, todėl mano, kad šią bylą turėjo nagrinėti iš šeimos teisinių santykių pusės, taikydamas Civilinio kodekso 3 knygos nuostatas ir šioje knygoje įtvirtintas sutuoktinių, mutatis mutandis parterių, turto bendrumo prezumpciją.
7.3. Nurodė, kad prie šios civilinės bylos pridėta vykdomoji byla, iš kurios matyti, kad vykdomoji byla buvo pradėta 2013 metų rugpjūčio mėnesį pagal išieškotojos (ieškovės) prašymą skolininko (trečiojo asmens) atžvilgiu. Teigia, jog atliekant vykdymo veiksmus 2013 m. rugsėjo 22 d. antstolio padėjėjas nustatė, kad galbūt skolininko žemės sklype stovi pastatytas namas. Šios aplinkybės užfiksuotos 2013 m. rugsėjo 23 d. aktu, kuriame nurodoma, kad, nuvykus apžiūrėti skolininkui priklausančio žemės sklypo, buvo nustatyta, kad galbūt ant šio žemės sklypo stovi namas, kuris nėra registruotas VĮ Registrų centre. Pažymėjo, kad skolininkas (trečiasis asmuo) neinformavo antstolio apie tai, kad šis namas, stovintis ant jo žemės sklypo, nuosavybės teise priklauso jo partnerei, su kuria jis veda bendrą ūkį, – atsakovei šioje byloje. Atkreipė dėmesį į tai, jog, antstoliui toliau atliekant šių naujų duomenų analizę, į vykdomąją bylą buvo pateikti duomenys apie tai, kad VĮ Registrų centre yra įregistruotas skolininko trečiojo asmens 2013 m. balandžio 1 d. rašytinis sutikimas, kad P. L. statytų namą skolininko žemės sklype ir įregistruotų nuosavybės teises į jį savo vardu. Akcentavo, kad trečiasis asmuo nenurodė vykdymo veiksmus vykdančiam antstoliui, kad šie duomenys yra neteisingi, melagingi, suklastoti, kaip ir nenurodė, kad šis namas yra statytas ne P. L., o jo sugyventinės tuo metu jau sutuoktinės – atsakovės šioje byloje. Mano, kad tiek atsakovė, tiek ir trečiasis asmuo nuo 2013 metų iki 2021 metų slėpė, kad jų šeimos turto balanse yra neįregistruotas turtas – namas, dar daugiau, jie abu kartu veikė taip, kad nuo 2013 metų iki 2021 metų tiek aktyviais veiksmais, tiek konkliudentiniais veiksmais tvirtino, kad šis namas statytas ir priklauso ne jiems, o P. L., todėl antstolis neturėjo galimybės vykdyti išieškojimo iš šio namo.
Šalies argumentai
7.4. Nurodė, kad apeliantės atstovas net kelis kartus kreipėsi į teismą, prašė išreikalauti tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens vardu atidarytų laikotarpio nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio banko sąskaitų išrašus. Teigia, kad teismas dėl šio prašymo priėmė nutartį, joje nurodė įrodinėjimo pareigą būtent banko išrašų pateikimo / nepateikimo klausimu ir atmetė ieškovės prašymą dėl banko išrašų išreikalavimo iš atsakovės, o prašymą dėl trečiojo asmens turimų banko sąskaitų ir jose vykdytų mokėjimų tenkino iš dalies, t. y. įpareigojo pateikti duomenis apie trumpesnį laikotarpį – nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. Apeliantės nuomone, teismas šiais savo veiksmais apribojo ieškovės rungimosi teisę, ypač vertinant iš tos perspektyvos, kad ieškovė pareiškė ieškinį skolininko vardu atsakovei, kurią su trečiuoju asmeniu ginčo laikotarpiu siejo šeimos teisiniai santykiai, todėl, esant šeimos teisiniams santykiams, galioja turto bendrumo prezumpcija, pagal kurią kiekvieno ir faktinėje santuokoje gyvenančio asmens turtas laikomas bendru, o šią prezumpciją turi paneigti asmuo, nesutinkantis su ja, t. y. šiuo atveju atsakovė.
7.5. Akcentavo, kad ši byla pasižymi savo specifiškumu ir tuo aspektu, kad ieškovė reiškia netiesioginį ieškinį naudodamasi šeimos teisės institutu tiek, kiek jis taikomas ir asmenims, kurie yra nesudarę santuokos. Mano, jog tai reiškia, kad jei būtų tenkinamas ieškovės ieškinys, tai neigiamas pasekmes patirtų tiek atsakovė, tiek ir trečiasis asmuo, todėl jie šiuo metu būdami sutuoktiniai, o namo statybos metu buvę partneriai, kurie gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį, yra suinteresuoti neteikti į bylą įrodymų, neteikti į bylą jokių paaiškinimų, nedalyvauti byloje asmeniškai ir neatsakinėti į klausimus, kurie reikštų ieškinio pripažinimą, pasirinkti poziciją vesti bylą per advokatą, kuriam buvo pavesta į visus klausimus atsakyti „atsakovė / trečiasis asmuo nepamena / nežino“, arba „banko išrašų už nurodytą laikotarpį negalime pateikti, nes to objektyviai padaryti neįmanoma, tačiau nors ir būtų įmanoma pateikti – patys mes jų neteiksime ir sutikimo teismui išreikalauti banko išrašams neduosime“. Mano, kad esant tokiai situacijai, kai atsakovė ir trečiasis asmuo turi bendrą tikslą dėti visas pastangas, kad nebūtų surinkti įrodymai, byloje esančius įrodymus būtina vertinti pagal contra spoliatorem principą.
7.6. Teigia, kad per contra spoliatorem prezumpciją turi būti vertinami visi atsakovės per atstovą pateikti, tiksliau, nepateikti atsakymai dėl į bylą pačios atsakovės pateiktų nuotraukų darymo aplinkybių, juose užfiksuotų aplinkybių neprisiminimo. Per šią prezumpciją turi būti vertinami ir atsakovės pateikti atsakymai dėl mokėjimų už atliktus darbus neprisiminimo, t. y. neprisiminimo, kokie rangovai konkrečius darbus atliko, kas konkrečiai šiuos rangovus surado, kaip konkrečiai buvo atsiskaityta su šiais rangovais. Į visus šiuos užduotus konkrečius klausimus atsakovė per savo atstovą nurodė negalinti atsakyti, nes „neprisimena“, vėliau pareiškė, kad „apskritai į šiuos klausimus neatsakinės“. Mano, kad, esant tokiai atsakovės pozicijai, turi būti taikoma ši prezumpcija ir laikoma, kad dėl visų statybos darbų tarėsi trečiasis asmuo, visose užfiksuotose atsakovės pateiktose nuotraukose taip pat dalyvavo ir trečiasis asmuo, prie namo statybos prisidėjo trečiasis asmuo, ir namo statyba nebuvo finansuojama tik iš atsakovės asmeninių lėšų, nes buvo naudojamos ir trečiojo asmens lėšos.
7.7. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai antrąją netiesioginio ieškinio sąlygą aiškina per atsakovės prievolių prizmę. Apeliantės nuomone, tiek kasacinio teismo praktika, tiek doktrina nurodo, kad antrojo netiesioginio ieškinio sąlyga „turi turtinę teisę“ reiškia tai, kad skolininkas gali šią teisę realizuoti tiek savo aktyviais veiksmais be teismo įsikišimo, tiek ir su teismo įsikišimu – reikšdamas ieškinį atsakovui, t. y. asmeniui, prieš kurį jis turi konkrečią turtinę teisę. Pažymi, jog tai, kad netiesioginio ieškinio metu yra reiškiamas reikalavimas dėl „teisės pripažinimo“, niekaip nedaro šios antrosios sąlygos negalimos, nes nei kasacinio teismo praktikoje, nei teisės doktrinoje nėra expressis verbis nurodyta, kad pažeistų teisių gynybos būdai, nurodyti CK 1.138 straipsnyje, negalimi reiškiant netiesioginį ieškinį. Ieškovė, reikšdama netiesioginį ieškinį trečiojo asmens vardu, ne siekia sukurti trečiajam asmeniui konkrečią teisę, kurios jis neturi, bet siekia netiesioginio ieškinio tikslų – teismo įsikišimo, kai skolininkas savo neveikimu daro žalą ir trukdo vykdymo procesui, kuris yra savarankiška teisingumo vykdymo sąlyga.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė ir trečiasis asmuo prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
Atsiliepimas
9.1. Nurodė, jog atsikirsdama į ieškovės pareikštą ieškinį savo atsiliepime atsakovė įrodinėjo, kad tarp jos ir trečiojo asmens nebuvo susitarimo dėl jungtinės veiklos statant ginčo namą ir kad ieškovė neįrodė, jog trečiasis asmuo prisidėjo prie ginčo namo statybų, t. y. atsakovės atsikirtimų pagrindą sudarė aplinkybės, susijusios su jungtinės veiklos statant ginčo namą nebuvimu. Tačiau ieškovė, tik apeliacinės instancijos teisme keisdama poziciją ir įrodinėdama jau šeimos teisinių santykių tarp atsakovės ir trečiojo asmens buvimą, iš esmės riboja atsakovės galimybes gintis nuo pareikšto ieškinio, kas suponuoja išvadą dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesu. Taip pat pažymi, kad byloje nebuvo ginčo dėl to, jog atsakovė ir trečiasis asmuo ginčo namo statybos metu (2013 metų gegužės–spalio mėnesiais) nebuvo sudarę santuokos ir šiuo laikotarpiu nebuvo laikomi sutuoktiniais. Teigia, kad, remiantis CK 3.26 straipsnio l dalimi, sudarę santuoką, sutuoktiniai įgyja šioje knygoje numatytas teises ir pareigas. Atsakovės ir trečiojo asmens santuoka sudaryta 2013 m. gruodžio 6 d., todėl CK III knygos normų taikymas sprendžiant dėl ginčo namo teisinio režimo yra tiek teisiškai, tiek faktiškai neįmanomas. Mano, kad apeliantės nurodyti argumentai dėl netinkamų materialinės teisės normų taikymo yra teisiškai nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai pagrįstai vadovavosi bendrosiomis nuosavybės teisę nustatančiomis teisės normomis ir kasacinio teismo praktika, suformuota bylose dėl kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių.
Žemesnės instancijos teismas
9.2. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tik iš dalies tenkino ieškovės prašymą dėl trečiojo asmens banko sąskaitų išrašų išreikalavimo: teismas nustatė, kad ginčo namas buvo statomas 2013 m. gegužės–spalio mėnesiais, todėl mano, kad trečiojo asmens ilgesnio laikotarpio (t. y. 2013 m. sausio, vasario, kovo, balandžio mėnesių) banko sąskaitų išrašai neturi reikšmės nagrinėjamai bylai. Teigia, kad šių išvadų nepaneigia ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad piniginės lėšos namo statybai galėjo būti mokamos dar iki faktinės namo statybos pradžios, kadangi tai yra tik pačios ieškovės prielaidos. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė apeliaciniame skunde tokiais savo teiginiais iš esmės kvestionuoja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas faktines aplinkybes: Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendime nustatė, kad ginčo namas buvo statomas būtent 2013 m. gegužės–spalio mėnesiais, ginčo namą pastatė atsakovė, todėl šių aplinkybių nereikia nei iš naujo įrodinėti, nei egzistuoja galimybė jas ginčyti.
9.3. Teigia, kad apeliantė nepagrįstai išplečia contra spoliatorem taisyklės taikymo ribas – ši taisyklė turėtų būti taikoma tik kaip išimtis iš bendrosios įrodinėjimo pareigos, kai šalis, sąmoningai nepateikusi įrodymų, kuriuos gali pateikti tik ji, prisiima dėl to neigiamas pasekmes, t. y. bus laikoma, kad nepateiktuose įrodymuose užfiksuotos jai nepalankios aplinkybės. Kitais atvejais, t. y. kai konkrečius reikalaujamus įrodymus galima gauti (surinkti) kitais būdais, minėta taisyklė netaikoma. Atkreipia dėmesį į tai, jog aptariamą prezumpciją apeliantė prašo taikyti toje dalyje, kurioje atsakovė nepateikė savo 2013 metų sausio–lapkričio mėnesių laikotarpio banko sąskaitų išrašų, ir dalyje, kurioje trečiasis asmuo nepateikė savo laikotarpio nuo 2013 metų sausio iki balandžio mėnesio banko sąskaitų išrašų. Tačiau pažymi, kad tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo prašomų įrodymų nepateikė dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių (bankai neteikia asmenims duomenų apie tokį ilgą laikotarpį), kita vertus, tai neužkirto kelio ieškovei rinkti šiuos įrodymus kitu būdu, įskaitant prašymo dėl įrodymų išreikalavimo pateikimą teismui. Akcentavo, kad teismas netenkino ieškovės prašymo dėl atsakovės ir trečiojo asmens nurodytų laikotarpių banko sąskaitų išrašų išreikalavimo, nes nustatė, kad šie laikotarpiai neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, t. y. tokie įrodymai bet kokiu atveju nei patvirtintų, nei paneigtų kokias nors bylai reikšmingas aplinkybes.
9.4. Nurodė, kad tiek galiojantis teisinis reglamentavimas, tiek ir jį papildanti kasacinio teismo praktika aiškiai nurodo, jog netiesioginio ieškinio institutas skirtas priverstiniam jau egzistuojančios turtinės teisės įgyvendinimui (realizavimui), o ne naujos sukūrimui. Nepagrįstais laiko apeliantės argumentus, kad tik toks (siauras) netiesioginio ieškinio instituto taikymas sudarytų sąlygas skolininkams piktnaudžiauti nuslepiant nuo kreditorių turimą turtą, jo neišviešinant ir pan. Pažymi, kad kreditorių teises gali pažeisti tik tokie atvejai, kai skolininkas slepia turimą (jam priklausantį) turtą, o tik teorinė prielaida, kad skolininkui gali priklausyti dar koks nors turtas, galbūt esantis pas trečiuosius asmenis, kreditorių teisių nepažeidžia.
9.5. Nurodė, kad atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė nuoseklius paaiškinimus, kad trečiasis asmuo davė sutikimą, kad būsimas namas būtų statomas ant jam priklausančio žemės sklypo, o pats namas bus statomas atsakovės lėšomis. Teigia, kad apeliantės interpretuojami atsakovės paaiškinimai civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023 (nurodyti apeliacinio skundo 117 punkte), priešingai, nei tai bando įrodyti apeliantė, neįrodo buvus atsakovės ir trečiojo asmens susitarimą dėl namo įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Mano, kad atsakovės paaiškinimai tik pagrindžia, jog atsakovės pozicija tiek šioje, tiek išnagrinėtoje civilinėse bylose buvo nuosekli ir patvirtina, kad trečiasis asmuo prisidėjo prie namo statybų tik patarimais ir palaikymu.
9.6. Teigia, kad apeliantės nurodyti trečiojo asmens veiksmai (trečiojo asmens vardu 2013 m. rugpjūčio 21 d. sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis su akcine bendrove (toliau – AB) „Lesto“, trečiojo asmens banko sąskaitos išrašai, trečiojo asmens susirašinėjimas dėl langų užsakymo, trečiojo asmens susirašinėjimas dėl vandentiekio ir šildymo įrengimo, trečiojo asmens vardu sudaryta namo draudimo sutartis, trečiojo asmens veiksmai dėl adreso namui suteikimo) nesudaro pagrindo teigti, kad, atlikęs šiuos veiksmus, trečiasis asmuo įgijo nuosavybės teisę į 1/2 dalį namo. Mano, jog yra akivaizdu, kad minėti veiksmai susiję ne su namo statyba, o su jo aptarnavimu (komunalinių paslaugų teikimu ir pan.) ir nėra laikomi tokio masto „darbais“, kurie sukurtų asmeniui nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą. Ieškovė neįrodė, kad finansinių ar laiko resursų prasme trečiojo asmens atlikti pagalbinio pobūdžio veiksmai yra pakankami sukurti jo nuosavybės teisę į 1/2 dalį namo.
Atsiliepimas
9.7. Nurodė, jog trečiasis asmuo šiame atsiliepime, taip pat kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškė, kad jis nestatė ginčo namo, namas buvo pastatytas atsakovės lėšomis. Trečiasis asmuo prie ginčo namo statybos prisidėjo tik atsakovės palaikymu ir patarimais, tačiau trečiasis asmuo niekada nelaikė savęs namo bendraturčiu ir neketino pretenduoti į jokią jo nuosavybės dalį vien dėl savo epizodinio prisidėjimo, kuris pasireiškė tik kaip smulki pagalba ir atsakovės palaikymas. Pažymėjo, kad tarp trečiojo asmens ir atsakovės niekada nebuvo susitarimo dėl jungtinės veiklos statant ginčo namą, dėl to teismo sprendimas, kuriuo būtų sukuriama trečiojo asmens nuosavybės teisė, reikštų neleistiną įsikišimą į privačius asmenų santykius.
9.8. Nurodė, kad pareikštas ieškinys neatitinka vienos iš netiesioginio ieškinio sąlygų – trečiasis asmuo neturi jokios realios, galiojančios ir vykdytinos turtinės teisės į atsakovę nei susitarimo, nei įstatymo (įskaitant ir CK 3.117 straipsnio l dalyje) pagrindu, o pareikštu ieškiniu ieškovė siekia tik sukurti šią turtinę teisę, kas neatitinka netiesioginio ieškinio instituto siekiamų tikslų. Mano, kad šias išvadas vienareikšmiškai patvirtina tiek galiojantis teisinis reglamentavimas (CK 6.68 straipsnis), tiek ir šiuo klausimu suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-403/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-313/2022).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės reikalavimas pripažinti trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, asmeninės nuosavybės teises į 1/2 dalį namo, teisėtumo ir pagrįstumo.
12. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Faktinės bylos aplinkybės
13. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4507-101/2012 nuspręsta nutraukti A. B. (buv. S.) (ieškovė šioje byloje) ir S. S. (trečiasis asmuo šioje byloje) santuoką, sudarytą 2008 m. rugpjūčio 9 d., bendru sutuoktinių sutikimu. Minėto sprendimo, kuriame A. B. ir S. S. susitarė dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, rezoliucinės dalies 4 ir 5 punktuose nurodyta, kad: 1) be kita ko, S. S. natūra atitenka žemės sklypas (7,1285 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini)); 2) S. S. už jam natūra atitekusį santuokos metu įgytą turtą sumoka A. B. 86 886,01 Eur (300 000 Lt) piniginę kompensaciją per vienerius metus po santuokos nutraukimo. Sprendimas įsiteisėjo 2012 m. kovo 28 d., o vykdomasis raštas aptarto sprendimo pagrindu išduotas 2013 m. rugpjūčio 8 d.
14. Trečiasis asmuo S. S. santuoką su atsakove J. S. sudarė 2013 m. gruodžio 6 d.
15. Taip pat nustatyta, kad ieškovė 2013 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į antstolio kontorą, jai perdavė vykdyti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. išduotą vykdomąjį raštą. 2013 m. rugpjūčio 12 d. antstolio V. Č. patvarkymu vykdomasis raštas priimtas vykdyti ir pradėta vykdomoji byla Nr. 0116/13/02934 dėl 86 886,01 Eur išieškojimo iš S. S. (trečiojo asmens) A. B. (ieškovės) naudai. 2013 m. rugsėjo 23 d. aktu nustatyta, kad žemės sklype galbūt stovi namas, kuris neregistruotas Registrų centre. 2013 m. rugsėjo 25 d. turto arešto aktu apribota disponavimo teisė neįregistruotu Registru centre namu, pastatytu žemės sklype. Žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovė asmeninės nuosavybės teise įsigijo už 50 060 Eur kainą 2021 m. spalio 7 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-21-35-36155 pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
16. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023 nuspręsta netenkinti A. B. (ieškovės šioje byloje) ieškinio, kuris buvo tikslintas, reikalavimo pripažinti ab initio (liet. nuo sudarymo momento) negaliojančia atsakovės J. S. surašytą deklaraciją (apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą / statinio (-ių), jo (-jų) dalies (-ių) / patalpos (-ų) paskirties pakeitimą Nr. 1, sudaryta 2021 m. spalio 7 d.). Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas paliktas nepakeistas.
Dėl netiesioginio ieškinio sąlygų
17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad byloje reiškiamas netiesioginis ieškinys skolininko (trečiojo asmens) vardu, kuriuo kreditorius / ieškovė įrodinėjo, jog skolininkas (trečiasis asmuo) ir atsakovė šeimos santykių pagrindu sukūrė turtą – gyvenamąjį namą, tačiau trečiasis asmuo neįgyvendina savo turtinės teisės išviešinti nuosavybės teisės į 1/2 dalį namo, tokiu būdu siekdamas išvengti galimo išieškojimo nukreipimo į turtą vykdomojoje byloje.
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš esmės konstatavo, kad ieškovės pareikštas reikalavimas neatitinka netiesioginiam ieškiniui pareikšti keliamų būtinųjų įstatyme nustatytų sąlygų, t. y. nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei pateiktų įrodymų aspektu nėra tokių duomenų (įrodymų), kurie akivaizdžiai (arba bent jau be didesnių abejonių) pagrįstų trečiojo asmens nuosavybės teisę į 1/2 namo dalį, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra išpildyta antroji netiesioginio ieškinio sąlyga ir toks ieškinys negali būti tenkinamas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei formuojama naujausia kasacinio teismo praktika, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada.
19. CK 6.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus (netiesioginis ieškinys).
20. Kasacinio teismo išaiškinta, kad netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms. Pirma, kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, t. y. skolininko prievolė kreditoriui turi būti galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, negali būti ginčijama netiesioginio ieškinio pareiškimo metu ir turi būti suėjęs prievolės vykdymo terminas. Antra, skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan. Trečia, skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę. Ketvirta, tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais) (CK 6.68 straipsnio 2 dalis). Kreditorius neturės teisės reikšti netiesioginį ieškinį, jei skolininkas turi pakankamai turto reikalavimui patenkinti. Be to, jis taip pat neturi teisės netiesioginiu ieškiniu reikalauti įgyvendinti su skolininko asmeniu susijusių teisių (pvz., teisės į neturtinės žalos atlyginimą, išlaikymą, žalos, padarytos sužalojant sveikatą, atlyginimą ir pan.) (CK 6.68 straipsnio 3 dalis). Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-403/2020, 28 punktas; 2022 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-313/2022, 21 punktas; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 69 punktas).
21. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį, t. y. skolininko (trečiojo asmens) prievolė kreditorei (ieškovei) yra galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, nėra ginčijama, ar yra suėjęs ir prievolės vykdymo terminas. Kadangi šalys šios netiesioginio ieškinio sąlygos neginčija, apeliacinės instancijos teismas dėl jos plačiau nepasisako.
22. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl antrosios būtinosios netiesioginiam ieškiniui pareikšti sąlygos egzistavimo, t. y. ar trečiasis asmuo (skolininkas) turi turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti. Pažymėtina, kad ieškovė trečiojo asmens turtinę teisę į atsakovę iš esmės įrodinėja aplinkybėmis, kad trečiasis asmuo su atsakove nors ir nebuvo sudarę santuokos, tačiau vedė bendrą ūkį, ketino tuoktis, vėliau ir susituokė, o namą statė šeimai, kur kiekvienas iš partnerių buvo pasiskirstę įnašus į šeimos ūkio tvarkymą. Ieškovės nuomone, atsakovei, kurią su trečiuoju asmeniu ginčo laikotarpiu siejo šeimos teisiniai santykiai, galiojo turto bendrumo prezumpcija, pagal kurią kiekvieno ir faktinėje santuokoje gyvenančio asmens turtas laikomas bendru, o šią prezumpciją turi paneigti asmuo, nesutinkantis su ja, t. y. šiuo atveju atsakovė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad trečiasis asmuo ir atsakovė kartu ėmė gyventi ir bendrą ūkį vesti nuo 2013 metų pavasario. Taip pat nustatyta, kad ginčo namas buvo pradėtas statyti 2013 metų gegužės mėnesį, o statybos baigtos 2013 m. spalio mėnesį. Trečiasis asmuo santuoką su atsakove sudarė 2013 m. gruodžio 6 d. Nurodytos aplinkybės suponuoja, jog ginčo namo statybos metu trečiasis asmuo ir atsakovė nors ir gyveno kartu, tačiau santuokos sudarę nebuvo, todėl bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija trečiojo asmens ir atsakovės įgytam turtui negalioja, o sprendžiant, ar trečiasis asmuo turi teisę į dalį ginčo namo, vadovaujamasi bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis.
24. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Vadinasi, nuosavybės teisės atsiradimas jungtinės veiklos teisinių santykių pagrindu skiriasi nuo nuosavybės teisės į santuokos metu sutuoktinių įgytą turtą atsiradimo. Sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymu įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali ir kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrosios dalinės nuosavybės teise.
25. Vertinant aplinkybes, ar ieškovės pareikštas reikalavimas atitinka antrąją būtinąją netiesioginiam ieškiniui pareikšti sąlygą, akcentuotina, jog teisės doktrinoje ir teismų praktikoje nurodoma, kad pagal CK 6.68 straipsnio 1 dalį viena iš sąlygų reikšti netiesioginį ieškinį yra tiek kreditoriaus, tiek skolininko, kurio vardu kreditorius reiškia ieškinį, galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės turėjimas; skolininko, kaip kito asmens kreditoriaus, reikalavimas negali kelti abejonių ir negali būti ginčijamas netiesioginio ieškinio pareiškimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2014). Netiesioginis ieškinys negali būti reiškiamas, kai juo tik siekiama sukurti skolininko reikalavimo teisę trečiajam asmeniui, kuri dar neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2014).
26. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes bei nurodytą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, jog trečiojo asmens nuosavybės teisė į 1/2 dalį ginčo namo nėra nei akivaizdi, nei nekelianti abejonių. Kadangi trečiojo asmens nuosavybės teisė nėra preziumuojama, todėl laikytina, kad aplinkybė, ar trečiajam asmeniui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso bent kokia ginčo namo dalis, yra įrodinėjimo dalykas ir iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis. Tai reiškia, kad ieškovė iš esme siekia sukurti trečiajam asmeniui nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo namo, pasitelkdama kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių teisinį reguliavimą, todėl darytina išvada, kad ieškovės pareikštas reikalavimas neatitinka antrosios būtinosios netiesioginiam ieškiniui pareikšti sąlygos.
27. Nagrinėjamu atveju taip pat būtina vertinti aplinkybes, jog Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-275-494/2023 pagal ieškovės A. B. patikslintą ieškinį atsakovei J. S., tretiesiems asmenims P. L. (P. L.), Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, VĮ Registrų centrui dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimo. Sprendimas įsiteisėjo 2023 m. gruodžio 21 d. Minėtu sprendimu, be kita ko, buvo pasisakoma ir dėl ginčo namo nuosavybės teisių. CPK 18 straipsnyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. Taigi tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823-2019, 30 punktas, 2024 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-421/2024, 36 punktas).
28. Pagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, apeliacinės instancijos teismas su jais sutinka, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023 turi ribotą prejudiciją šioje byloje, t. y. tik tiek, kiek Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendime pasisakyta dėl Deklaracijos (ne)galiojimo ir A. B. bei J. S. nuosavybės teisių į namą. Likusiais aspektais Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023 prejudicialumo neturi ir analizuojamas paprasto rašytinio įrodymo statusu, nes S. S. civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023 nedalyvavo kokiu nors procesiniu statusu, t. y. nebuvo nei šalis (atsakovas), nei trečiasis asmuo, (ne)pareiškiantis savarankiškus reikalavimus.
29. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu, be kita ko, buvo konstatuota, kad būtent atsakovė J. S. yra ginčo namo statytoja ir savininkė (Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. e2-275-494/2023 19 punktas), o šios aplinkybės laikytinos prejudicinėmis ir asmenims, nedalyvavusiems bylos nagrinėjime. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovė yra ne tik ginčo namo statytoja, bet ir savininkė. Dar daugiau, byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovės nurodomas aplinkybes, jog būtent ji yra ginčo namo statytoja ir savininkė. Iš į bylą pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2023 m. rugsėjo 3 d. išrašo Nr. 44/475724 matyti, kad ginčo namas registruotas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė.
Dėl trečiojo asmens teisės į ginčo namo dalį
30. Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą. Nedidelės dalies statybos ar remonto medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai nepakankami bendrosios dalinės nuosavybės faktui nustatyti, taip pat kaip ir tam tikrų buičiai skirtų daiktų, įrankių, laisvai pastatomų baldų (pvz., lovos, kėdžių) įgijimas nevertintinas kaip nekilnojamojo daikto pagerinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3-159-916/2022).
31. Ieškovė įrodinėdama trečiojo asmens teisę į 1/2 dalį ginčo namo į bylą pateikė trečiojo asmens su AB „Lesto“ 2013 m. rugpjūčio 21 d. sudarytą elektros pirkimo sutartį; trečiojo asmens susirašinėjimą dėl langų gamybos ir užsakymo pateikimo; taip pat trečiojo asmens banko sąskaitos duomenis, iš kurių matyti, kad trečiasis asmuo 2013 m. birželio 14 d. sumokėjo AB „Lesto“ 2 314,49 Lt. Tiek atsakovė, tiek ir trečiasis asmuo neneigė aplinkybių, kad trečiasis asmuo prisidėjo prie namo statybų tam tikrais darbais, tačiau atsakovė ir trečiasis asmuo viso proceso metu teigė, kad prisidėjimas prie namo statybų buvo minimalus ir susitarimo dėl jungtinės veiklos sutarties tarp jų nebuvo.
32. Kita vertus, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023 buvo konstatuota, jog: atsakovės į bylą pateiktos fotonuotraukos apie ginčo namo statybas, apie gyvenimą ginčo name, 2013 m. lapkričio 8 d. ginčo namo kadastrinių matavimų byla, 2013 metų el. susirašinėjimas su matininke D. B. dėl ginčo namo kadastrinių matavimų, 2013 m. rugpjūčio 21 d. (2020 m. gruodžio 8 d.) elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta su „Lesto“ dėl elektros teikimo ginčo namui; kiti el. laiškai, kuriais atsakovė užsakė medžio plokštes iš įmonės UAB „Lemora“ (2013 m. rugpjūčio 28 d. el. laiškas), įvairių įmonių teiravosi dėl laiptų pagaminimo kainų (2013 m. liepos 22 d., 2013 m. rugpjūčio 15 d. el. laiškai), teiravosi dėl dušo kabinos stiklų pagaminimo kainų, langų pagaminimo, vandentiekio, šildymo įrengimo (2013 m. kovo 25 d., 2013 m. liepos 10–16 d. d., 2013 m. rugpjūčio 16 d. el. laiškai); 2014–2015 metais: susirašinėjo su vandens filtrų tiekėjais dėl naujo komercinio pasiūlymo; 2016 metais: gavo namo draudimo pasiūlymą (2016 m. rugsėjo 15 d. pasiūlymas), kreipėsi į interneto tiekėją dėl interneto tiekimo trikdžių name (2016 m. sausio 11 d. el. laiškas), užsakė tentą su pristatymu namo adresu (2016 m. gegužės 30 d. el. laiškas); 2018 metais: užsakė namų apyvokos reikmenis (nurodytas namo adresas) (2018 m. sausio 25 d. el. laiškas); 2019 metais: užsakė kosmetines priemones (nurodytas namo adresas) (2019 m. kovo 8 d. el. laiškas); 2020 metais: užsakė įvairių namų apyvokos daiktų (nurodytas namo adresas) (2020 m. vasario 16 d., 2020 m. balandžio 18 d., 2020 m. liepos 10 d. el. laiškai), t. y. šie įrodymai, patvirtina, kad atsakovė yra namo statytoja, gyvena ir naudojasi namu nuo 2013 metų.
33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės pateikti įrodymai (išreikalauti S. S. atitinkamų laikotarpių banko sąskaitos išrašai, atsakovės paaiškinimai civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023, keletas sutarčių, sudarytų trečiojo asmens vardu, kurios susijusios su namo statyba, ir vien ta aplinkybė, jog trečiasis asmuo su atsakove iki santuokos sudarymo galbūt vedė bendrą ūkį) neįrodo neabejotinos trečiojo asmens nuosavybės teisės į 1/2 dalį namo.
Dėl įrodymų išreikalavimo
34. Apeliaciniu skundu ieškovė teigia, kad jos atstovas net kelis kartus kreipėsi į teismą, prašė išreikalauti tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens vardu atidarytų laikotarpio nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio banko sąskaitų išrašus, tačiau teismas atmetė ieškovės prašymą dėl banko sąskaitų išrašų išreikalavimo iš atsakovės, o prašymą dėl trečiojo asmens turimų banko sąskaitų ir jose vykdytų mokėjimų tenkino iš dalies, t. y. įpareigojo pateikti trumpesnio laikotarpio – nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. – duomenis. Apeliantės nuomone, teismas šiais savo veiksmais apribojo ieškovės rungimosi teisę. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.
35. CPK 12 straipsnyje įtvirtinta norma, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, o kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Aptartas reguliavimas suponuoja nuostatą, kad pagrindinis vaidmuo renkant bei teikiant įrodymus tenka bylos šalims, suinteresuotoms tų faktinių aplinkybių nustatymu.
36. Vienas esminių rungimosi ir inkvizicinio teismo procesų rūšių skirtumas yra tas, kad, skirtingai nei inkviziciniame procese, veikiant rungimosi principui teismas negali ir neturi būti aktyvus. Įprastu atveju teismas civiliniame procese įrodymų nerenka. Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ši nuostata reglamentuoja bendrosios taisyklės, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva, išimtį ir taikytina nedispozityviosiose bylose (šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, bankroto, restruktūrizavimo bei kitose), kuriose teismas pagal įstatymą privalo veikti ex officio. Tokiose bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nepateikia įrodymų, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017 29 punktas ir jame nurodyta praktika). Akcentuotina, jog nagrinėjama byla priskirtina prie dispozityviųjų bylų, todėl teismo vaidmuo nėra aktyvus.
37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės prašymas išreikalauti atsakovės ir trečiojo asmens bankuose esančių sąskaitų išrašus yra nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo netenkino. Akcentuotina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023 vienareikšmiškai konstatuota, jog būtent atsakovė buvo ginčo namo statytoja. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė neginčijo tos aplinkybės, jog atsakovė yra ginčo namo savininkė, o netiesioginiu ieškiniu prašė nustatyti būtent trečiojo asmens dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad prašymas išreikalauti atsakovės bankų sąskaitų išrašus yra perteklinis, kadangi byloje nėra ginčo, kad būtent atsakovė buvo ginčo namo statytoja.
38. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-275-494/2023, be kita ko, buvo konstatuota, jog ginčo namo statybos vyko nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškovės prašymą išreikalauti trečiojo asmens laikotarpio nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio banko sąskaitų išrašus iš finansų įstaigų, todėl darytina išvada, kad ieškovės teisės nebuvo apribotos. Ieškovės prašymas išreikalauti bankų sąskaitų išrašus, kurių laikotarpis nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gegužės mėnesio, yra nepagrįstas, kadangi namo statybos tuo metu dar nevyko ir toks ieškovės prašymas laikytinas pertekliniu.
39. Įvertindamas tai, jog civilinio proceso tvarka dispozityviąją bylą nagrinėjantis teismas nėra tyrimo institucija, privalomai renkanti duomenis, pagrindžiančius byloje nustatytinas aplinkybes, o teismo esminė funkcija ir pareiga civiliniame procese yra išnagrinėti šalių ginčą pagal jų į bylą pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymų dėl įrodymų išreikalavimo.
Dėl contra spoliatorem prezumpcijos (ne)taikymo
40. Apeliaciniu skundu, be kita ko, teigiama, kad pagal contra spoliatorem prezumpciją turi būti vertinami visi atsakovės per atstovą pateikti, tiksliau, nepateikti atsakymai dėl į bylą pačios atsakovės pateiktų nuotraukų darymo aplinkybių, juose užfiksuotų aplinkybių neprisiminimo. Per šią prezumpciją turi būti vertinami ir atsakovės pateikti atsakymai dėl mokėjimų už atliktus darbus neprisiminimo, t. y. neprisiminimo, kokie rangovai konkrečius darbus atliko, kas konkrečiai šiuos rangovus surado, kaip konkrečiai buvo atsiskaityta su šiais rangovais. Į visus šiuos užduotus konkrečius klausimus atsakovė per savo atstovą nurodė negalinti atsakyti, nes „neprisimena“, vėliau pareiškė, kad „apskritai į šiuos klausimus neatsakinės“. Mano, kad, esant tokiai atsakovės pozicijai, turi būti taikoma ši prezumpcija ir laikoma, kad dėl visų statybos darbų tarėsi trečiasis asmuo, visose užfiksuotose atsakovės pateiktose nuotraukose taip pat dalyvavo ir trečiasis asmuo, prie namo statybos prisidėjo trečiasis asmuo, ir namo statyba nebuvo finansuojama tik iš atsakovės asmeninių lėšų, nes buvo naudojamos ir trečiojo asmens lėšos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.
41. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad contra spoliatorem taisyklė yra teisės doktrinoje žinoma ir kasacinio teismo praktikoje išplėtota prezumpcija, kuria vadovaujantis, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinybę. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis bei jas lemiančias aplinkybes. Contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021 115 punktas ir jame nurodyta praktika).
42. Byloje nenustatyta, kad atsakovė ar trečiasis asmuo būtų slėpę, sunaikinę ar nepagrįstai atsisakę pateikti bylai reikšmingus įrodymus. Rungimosi principas lemia, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, tačiau civilinis procesas nenumato įpareigojimo priešingose pusėse esančioms šalims pateikti visus turimus įrodymus, galinčius pagrįsti kitos šalies reikalavimus. Civilinio proceso ypatybės ir atsakovės procesinė padėtis lemia, kad atsakovas gali neįrodinėti savo atsikirtimų, tikėdamasis, kad ieškovei nepavyks įrodyti pareikštų reikalavimų. Nenustačius tyčinio atsakovės ar trečiojo asmens kliudymo ieškovei surinkti ir pateikti įrodymus dėl aptariamos dalies reikalavimų pagrindimo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė contra spoliatorem prezumpcija.
43. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, jog trečiasis asmuo turi galiojančią ir vykdytiną (nekeliančią abejonių) reikalavimo teisę į atsakovę dėl nuosavybės teisės į 1/2 dalį ginčo namo, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės netiesioginį ieškinį.
Dėl procesinės bylos baigties
44. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai jas ištyrė, tinkamai vertino teisės normas, susijusias su netiesioginio ieškinio sąlygų taikymu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo pakeisti ar panaikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
46. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
47. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašė priteisti iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 2 178 Eur suma. Atsakovė taip pat į bylą pateikė šias išlaidas pagrindžiančius duomenis, t. y. 2024 m. liepos 15 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija APB, Nr. 0248/24, ir 2024 m. liepos 25 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo atsakovė sumokėjo advokatui 2 178 Eur sumą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, atsakovės atstovo atliktus veiksmus, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, taip pat į tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, konstatuoja, kad atsakovės prašoma priteisti 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl atsakovei priteistina iš ieškovės (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).
48. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei J. S. iš ieškovės A. B. 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.