Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Dainos Dyburienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Giedraičio,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. (toliau – ir nuteistasis, ir apeliantas) ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio (toliau – ir nuteistojo gynėjas, ir apelianto gynėjas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas M. S. laikino sulaikymo laikas nuo 2024 m. vasario 27 d. 17.08 val. iki 2024 m. vasario 28 d. 14.15 val. (1 para), 1 sulaikymo parą prilyginant 1 laisvės atėmimo dienai. Laisvės atėmimo bausmės pradžia nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo dienos, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį. Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus, panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu L. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, paskiriant jam 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant 3 (trejiems) metams, paskiriant įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemonę. L. K. atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

3. Skirdamas bausmę nuteistajam M. S. apylinkės teismas atsižvelgė į tyčinį M. S. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei sunkumą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, informaciją apie ankstesnius teistumus, tai, kad nuteistasis baustas administracine tvarka, ne visos skirtos baudos sumokėtos. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu M. S. prisipažino padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką, vis tik jo parodymų turinys teismui leido spręsti apie dalinį jam inkriminuotų faktinių aplinkybių pripažinimą ir tai, kad duodamas parodymus teisme M. S. nebuvo nuoširdus, o jo prisipažinimui įtakos turėjo ne savo kaltės suvokimas ir atsakomybės prisiėmimas, noras padėti atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybes, o siekis palengvinti savo teisinę padėtį. Šių aplinkybių visumoje pirmosios instancijos teismas M. S. skyrė BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios trukmę nustatė artimą minimaliam šios bausmės terminui, t. y. 3 (trejus) metus laisvės atėmimo.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Dėl įrodymų vertinimo ir procesinių pažeidimų

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį M. S. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o tokias išvadas padarė nepažeisdamas įrodymų vertinimo, tinkamai argumentuodamas ir nurodydamas, kurie byloje esantys duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę. Tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas byloje surinktus įrodymus vertina kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas pripažinti, kad byloje priimtas nuosprendis yra nepagrįstas. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Nors apeliantas ir jo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, išėjo iš kaltinimo ribų ir pablogino nuteistojo padėtį, tačiau aukštesnysis teismas tokių aplinkybių, įvertinus bylos duomenis, nenustatė, jos nedetalizuotos ir apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, pažeidė baudžiamojo proceso normas ar nepagrįstai pablogino nuteistojo padėtį.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų taikymo

12. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog kaltininko atsakomybę lengvina aplinkybė, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Visiškas kaltės pripažinimas teismų praktikoje paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta esminius teismo nustatytus faktus. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020 ir kt.). Taip pat sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018).???

13. Nagrinėjamu atveju, byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad M. S. prisipažinimas ir gailėjimasis nebuvo nuoširdūs. 2024 m. vasario 28 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. S. parodė, kad kaltės neprisipažįsta, narkotinių medžiagų nevartojęs ir jų neplatinęs, o įvykio dieną, t. y. 2024 m. vasario 27 d. nuteistasis L. K. iš apelianto automobilio bagažinės pasiėmė rūbus, o ne narkotines medžiagas. Nurodė, kad 2024 m. vasario 27 d. L. K. narkotinių medžiagų neperdavė ir jų neplatino (3 t., b. l. 88-89). 2024 m. lapkričio 28 d. ikiteisminio tyrimo apklausos metu M. S. taip pat nurodė kaltės nepripažįstantis (3 t., b. l. 114). 2025 m. kovo 19 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu M. S. parodė, kad narkotikų nepardavinėjo, o paketėlius, perduotus kitam nuteistajam L. K., jis radęs miške (4 t., b. l. 138-143). 2025 m. birželio 25 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis nurodė prisipažįstantis ir labai gailisi (4 t., b. l. 185-189). Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistojo pozicija viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuosekli, ji kito nuo visiško kaltės neigimo, proceso eigoje apeliantui iš dalies prisipažįstant ir tik paskutiniojo žodžio metu M. S. nurodė prisipažįstantis ir besigailintis, tikėtinai suprasdamas, kad jo kaltė bus įrodyta kitais byloje surinktais įrodymais. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nuteistojo prisipažinimas ir gailėjimasis buvo nenuoširdus, nulemtas ne savikritiško požiūrio į padarytą nusikalstamą veiką, o būtent siekio palengvinti savo teisinę padėtį ir švelnesnės bausmės. Sutiktina su skundo argumentu, kad įtariamasis (kaltinamasis) turi teisę neduoti parodymų ar duoti tik tokius parodymus ir tik tada, kada nori, tačiau sutinkamai su tuo, kaltinamasis (šiuo atveju nuteistasis) turi prisiimti pasekmes, kylančias iš tokio neprisipažinimo, t. y. kad jis nelaikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Todėl aukštesnysis teismas atmeta skundo argumentus dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas jos pagrįstai nenustatė.

14. BK 62 straipsnyje yra įtvirtinti švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo pagrindai. BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu: 1) kaltininkas išlaiko asmenį su negalia ar sunkia liga sergantį asmenį ir nebūtų kam jo prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažametį vaiką, kurio dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties arba įsakymo vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Taigi, taikydamas BK 62 straipsnio 2 dalį teismas turi nustatyti tris sąlygas: 1) atsakomybę lengvinanti aplinkybė; 2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala; 3) vieną ar kelias iš 1 - 6 punktuose numatytų sąlygų.

Dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo

16. Skunde nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą be pagrindo netaikė sutrumpinto įrodymų tyrimo instituto, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiuo skundu argumentu. Pažymėtina, jog pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems. Pabrėžtina, jog BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Net ir egzistuojant BPK 273 straipsnyje išdėstytoms sąlygoms, teismas sprendžia, ar nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nekelia abejonių. Jeigu visuma faktų liudija, kad galima apsieiti be įprastinio įrodymų tyrimo, teismas priima nutartį atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Taigi, sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimas nėra teismo pareiga, o proceso greitumo principas negali nurungti siekio bylą išnagrinėti išsamiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-693/2015).???

17. Atsižvelgiant į tai, jog M. S. baudžiamojo proceso metu keitė savo poziciją dėl kaltės prisipažinimo, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatliko sutrumpinto įrodymų tyrimo ir nagrinėjo bylą iš esmės, kaip prioritetą akcentuodamas ne proceso greitumą, o būtent teisingą bylos išnagrinėjimą. Juo labiau, kad sprendimas atlikti ar neatlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą yra teismo diskrecija. Todėl nusprendus, kad reikalinga nagrinėti bylą iš esmės, teismas turi teisę atlikti įprastinį įrodymų tyrimą, neatsižvelgiant į kaltinamojo pageidavimą dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo nuostatų taikymo, kas šiuo atveju pagrįstai ir buvo padaryta pirmosios instancijos teisme.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 75 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo

18. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė bausmės vykdymo atidėjimo M. S., kai tuo tarpu kitam nuteistajam – L. K., šis institutas buvo taikytas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal teismų praktiką, nustatant nuteistajam bausmės dydį, bausmės lyginimas su kitiems bendrininkams paskirtos bausmės dydžiais neturi reikšmės, nes bausmės skyrimas yra individualus procesas, kurį lemia tiek konkrečios nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, tiek ir kitos aplinkybės, susijusios išskirtinai su konkrečiu nuteistuoju, jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką pobūdžiu, jo asmenybe ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-489/2021, 2K-24-654/2023). Nagrinėjamu atveju, vien aplinkybė, kad kitam nuteistajam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, nesudaro savarankiško pagrindo šį institutą taikyti ir apeliantui, kadangi bausmė turi būti individualizuojama kiekvienam nuteistajam atskirai. Vis dėlto, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo M. S. BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu.

19. BK 41 straipsnis, numatantis bausmės paskirtį, greta bausmės tikslų – bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo – išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Įstatymas sako, kad bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, teismo paskirta bausmė turi atitikti padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, bausmė turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo pavojingumą. Visgi konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Dėl to bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, numatanti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017, 2K-64-303/2018).

20. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatytą bausmę teismas gali tik tuo atveju, kai teismas padaro išvadą, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, kadangi BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes. Tokiu būdu, aiškus prieštaravimas teisingumo principui skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą.

21. Pagal teismų praktiką, taikant 54 straipsnio 3 dalį, švelnesnė bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Šis bausmės švelninimo pagrindas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012, 2K-348/2013, 2K-412/2014, 2K-383-895/2015, 2K-233-976/2021).

22. Nagrinėjamu atveju, aukštesnės instancijos teismas jau pasisakė dėl galimybės taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nuteistojo M. S. atžvilgiu nebuvimo. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę ir kitus bausmės skyrimui aktualius aspektus, yra pagrindas nuteistajam M. S. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

23. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-P-89/2014, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021 ir kt.). 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK75 straipsnio pakeitimai įtvirtina galimybę vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi ne tik paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje, tačiau ir visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Vienas iš teisingumo principo aspektų yra tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Kita vertus, teisingumo principas neapsiriboja vien tik bausmės ir padarytos nusikalstamos veikos proporcingumu, o turi ir kitų aspektų. Negali būti pamiršta ir taikinamoji teisingumo funkcija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimai). Bausmės, kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies, paskirtis taip pat neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais. Ne mažiau svarbūs yra nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-39-788-2021).

24. Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas dėl galimybės atidėti M. S. bausmės vykdymą ir nuspręsdamas paskirti realią laisvės atėmimo bausmę, tokį sprendimą motyvavo nuteistąjį charakterizuojančių duomenų visuma, jo pozicijos dėl kaltės nenuoseklumu, nesant pagrindo jo prisipažinimą ir gailėjimąsi vertinti kaip nuoširdžius, manymu, kad jam paskirtos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai neprieštarautų teisingumo principui, o bausmės paskirtis gali būti užtikrinta ir tikslai pasiekti tik realiai ją atliekant. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais ir mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam M. S. atidėjus paskirtos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą BK 75 straipsnio 4 dalyje numatytam 3 (trejų) metų terminui.

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nurodoma, kad baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas, taigi, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018). Svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai.

26. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti ir į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais, apskritai su šeima, ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymo atidėjimas nėra išimtinė bausmės realizavimo forma. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiantis kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-337-489/2017, 2K-7-8-788/2018, 2K-1-813/2025) Kasacinės instancijos teismas savo praktikoje taip pat yra pasisakęs, kad reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą, įvertinus veikos pavojingumą, nuteistojo asmenines savybes, resocializacijos poreikį, svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis, o realią laisvės atėmimo bausmę taikyti tik kaip paskutinę priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-1073/2020, 2K-53-697/2021).

27. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, M. S. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, jo asmenybę charakterizuojantys duomenys ir kitos svarbios aplinkybės sudaro pagrindą manymui, jog bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą. Nors neabejotinai svarbu, jog M. S. padaryta nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, yra sunkus nusikaltimas, vis tik atsižvelgtina ir į tai, kad apeliantas pripažino kaltę ir nurodė besigailintis. Nors šis pripažinimas ir gailėjimasis nelaikytini jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo kontekste šios aplinkybės yra svarbios ir vertintinos teigiamai. Taip pat byloje nustatyta, kad M. S. praeityje eilę kartų baustas administracine tvarka, tačiau jo padaryti administraciniai nusižengimai nesusiję su narkotinėmis medžiagomis (3 t., b. l. 143-151). Nors nuteistasis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui pagal 2023 m. birželio 29 d. teismo baudžiamąjį įsakymą, tačiau tiek šis, tiek ankstesni jo teistumai nebuvo susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, todėl tikėtina, kad jo padaryta nusikalstama veika buvo vienkartinis, netinkamai padarytas pasirinkimas (3 t., b. l. 120-129). Svarbu ir tai, kad nuteistajam už ankstesnes nusikalstamas veikas nebuvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, todėl nėra pagrindo manyti, kad M. S. gali nepateisinti teismo jam parodyto pasitikėjimo atidedant bausmės vykdymą. Juo labiau, apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu sumokėjo likusią baudos dalį ir pagal Teismų informacinės sistemos Liteko duomenis 2025 m. balandžio 4 d. įvykdė baudos bausmę. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad nuteistasis deda pastangas siekiant tinkamai vykdyti savo pareigas, gyventi laikantis visuomenėje priimtų normų ir taisyklių.

28. Taip pat svarbios ir aplinkybės, charakterizuojančios nuteistojo asmenybę teigiamai – jis yra vedęs, turi du vaikus, iš kurių vienas yra nepilnametis (3 t., b. l. 117-119). Nuteistasis yra dirbantis, darbdavio charakterizuojamas išimtinai teigiamai (5 t., b. l. 40). Pažymėtina, jog darbinę veiklą M. S. pradėjo po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. 2025 m. vasario 17 d., kas, teismo įsitikinimu, tik patvirtina jo siekį ir pastangas keisti gyvenimo būdą, gaunant legalias pajamas ir laikantis visuomenėje priimtų taisyklių bei elgesio normų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, duomenų apie naujas nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, padarytus po inkriminuojamos nusikalstamos veikos, negauta, kas tik patvirtina teigiamą nuteistojo asmenybės pokytį.

29. Sutiktina su skundo argumentu, jog M. S. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, būtų pažeidžiamas bausmės teisingumo principas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į tai, jog apeliantas rūpinasi savo mama, kuriai reikalinga priežiūra, esant nustatytam 25 procentų dalyvumo lygiui (4 t., b. l. 132-137), turi nepilnametį vaiką, kuriam neabejotinai reikalingas tėvo dalyvavimas jo gyvenime. Svarbios ir aplinkybės, kad apeliantas savo darbovietėje yra ypač vertinamas, todėl jo, kaip darbuotojo, netekimas neigiamai paveiktų tiek pačią įmonę, kurioje jis dirba, tiek darbinę rinką (5 t., b. l. 40). Šiuo aspektu reikia pažymėti, jog bausmės kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies paskirtis neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais, be to, ir nubaudimo tikslas pasiekiamas ne vien tik nuteistojo įkalinimu. Nepaisant padarytu nusikaltimu sukeltų negrįžtamų pasekmių, nuteistasis gailisi, supranta savo veiksmų pasekmes, savo kaltę pripažino, yra dirbantis, turi šeimą, nepilnametį vaiką, rūpinasi sergančia mama. Šių duomenų visumoje, teisėjų kolegijos vertinimu, M. S. paskirta bausmė – laisvės atėmimas, jos vykdymą atidedant ir paskiriant įpareigojimus, šiuo atveju nuteistajam gali daryti pozityvesnę įtaką nei realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nuteistojo charakteristiką, jo asmenybės pokyčius, kyla didelė rizika, kad reali laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju atims nuteistojo motyvaciją integruotis į visuomenę bei sėkmingai socializuotis, gali skatinti grįžti prie narkotinių medžiagų platinimo, atitinkamai gali sukelti didelę socialinę riziką tiek nuteistajam, tiek visuomenei, o tai prieštarautų teisingumo principui.

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, vadovaudamasi bausmės paskirtimi, sprendžia, kad yra pagrindas taikyti M. S. BK 54 straipsnio 3 dalies, BK 75 straipsnio 4 dalies nuostatas ir atidėti paskirtos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą maksimaliam 3 (trejų) metų laikotarpiui, kartu skiriant BK 75 straipsnio 6 dalies 5, 7, 8 ir 10 punktuose numatytas pareigas: 1) bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje; 2) neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, nustatant 12 (dvylikos) mėnesių įpareigojimo vykdymo terminą; 3) bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 4) bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

31. Aukštesniojo teismo nuomone, būtent aukščiau nurodytos pareigos iš visų numatytųjų BK 75 straipsnio 6 dalyje ir galimų skirti nuteistajam bus pačios efektyviausios norint pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus, jog M. S. ateityje laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų, atitiks nuteistojo, visuomenės ir valstybės interesus, užtikrins tinkamą bausmės tikslų įgyvendinimą, bei įgyvendins teisingumo ir proporcingumo principus. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas pats savaime nepaneigia bausmės tikslų įgyvendinimo, taip pat negali būti prilyginamas nebaudžiamumui. Juo labiau, M. S. nesilaikant bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, probacijos tarnyba galės kreiptis į teismą dėl bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1, 2 punktų pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo M. S. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 31 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, BK 75 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 5, 7, 8 ir 10 punktais, M. S. paskirtos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant M. S.:

- bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

- neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, nustatant 12 (dvylikos) mėnesių įpareigojimo vykdymo terminą, jį skaičiuojant nuo bausmės vykdymo pradžios;

- bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

- bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

M. S. bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Jei M. S. būtų panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas, vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti taikyto laikino sulaikymo laiką nuo 2024 m. vasario 27 d. 17.08 val. iki 2024 m. vasario 28 d. 14.15 val. (1 para), 1 sulaikymo parą prilyginant 1 laisvės atėmimo dienai.

Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 31 d. nuosprendžio nekeisti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.