Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Teismo posėdžio metu ieškovė ieškinį palaikė, paaiškino, kad nori, jog atsakovas dalyvautų vaiko auklėjime; vaikas pažįsta atsakovą kaip savo tėvą. Su atsakovu susipažino 2015 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį. Kad atsakovas nėra tikrasis vaiko tėvas, suprato 2015 m. rugsėjo ar spalio mėnesį. Atsakovas žinojo kad jis nėra tikrasis vaiko tėvas. Susituokė, kai turėjo pinigų vestuvėms. Jai pagimdžius, atsakovas išvažiavo į Švediją dirbti ir ją su vaiku išlaikė, siuntė pinigus. Per mėnesį atsiųsdavo iki 400 Eur. Jo pajamos buvo daugiau nei 3 000 Eur per mėnesį. Kur atsakovas leisdavo likusius pinigus, ji nežino. Atsakovo pajamos didėjo iki 4 000 Eur per mėnesį. Už nuomą Švedijoje mokėdavo 500-600 Eur per mėnesį, turėjo automobilį, kurį pirko 2018 metais už 5 000 Eur. Apie kredito ėmimą ar skolinimąsi kalbų nebuvo. D. K. yra atsakovo močiutė. Apie tai, kad ji disponuotų didele pinigų suma, duomenų neturi. Ji nedalyvavo atsakovui skolinantis pinigus iš D. K.. Vaikui reikalingas prašomas priteisti išlaikymas. Jos pajamos sudaro apie 550 Eur per mėnesį. Priteisto laikino išlaikymo atsakovas gera valia nemoka. Dukters krikštatėviai yra iš atsakovo pusės. Atsakovas nesirūpino šeima, nenorėjo šeimos išsaugoti. Vaikui trūko atsakovo dėmesio. Ieškovės teigimu, atsakovas pinigus leisdavo „ant žolės“. Jeigu viena galėtų pasirūpinti vaiku, neprašytų atsakovo prisidėti. Vaiką išlaikyti jai padeda giminaičiai. Būsto nuomai ji moka 270 Eur, vaiko darželiui 65 Eur. Vaiko išlaikymui skiria apie 300 Eur per mėnesį. Vaiko ryšys su močiute nutrūko, kai ji kreipėsi į teismą. Su biologiniu vaiko tėvu susipažino draugų susibūrime; turėjo santykius liepos-rugpjūčio mėnesį.

Trečiasis asmuo D. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad E. su E. buvo pas ją atvažiavę 2018 m. vasarą ir prašė paskolinti pinigų mašinos pirkimui. Ji sutiko, tik nurodė, kad pinigus reikės grąžinti. Kokią pinigų sumą skolinosi, žinojo ir E.,- ji neprieštaravo, kad būtų paskolinti pinigai. E. neturi dabar pinigų skolos grąžinimui. Su E. bendraudavo. Su anūke nebebendravo nuo tada, kai E. 2019 m. grįžo į Lietuvą. Santykius nutraukė E., atsijungė telefoną. Kai E. grįžo į Lietuvą, tada ji sužinojo, kad E. nėra vaiko tėvas.

Išvadą teikiančios institucijos atstovas pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad šeima iki teisminio proceso nebuvo žinoma. Mano, kad sprendžiant ginčą dėl tėvystės, atsakovas nenuginčijo savo tėvystės. Liudytojas teismo posėdžio metu nepatvirtino, kad yra vaiko tėvas. Ieškovė netikslino savo reikalavimo dėl tėvystės nuginčijimo, todėl ieškinio reikalavimus reikėtų tenkinti. Išlaikymas galėtų būti priteistas ir mažesnis. Ginčo dėl bendravimo tvarkos nėra,- tėvas nepageidauja matytis su vaiku.

Ieškovė ir atsakovas prašo nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ieškovė nurodo santuokos iširimo priežastis: atsakovai nebegyvena kartu, nebeveda bendro ūkio, gyvenant kartu išryškėjo charakterių skirtumai ir skirtingas požiūris į šeimą, atsakovas rūkė „žolę“, vartojo alkoholinius gėrimus, kėlė konfliktus. Atsakovas nurodo, kad šalys bendro ūkio nebeveda ir santuokinio gyvenimo nebegyvena; jiems gyvenant kartu išryškėjo nesutarimai, ieškovė bendraudavo su kitais vyrais internetu, nieko nesakiusi su vaiku išvyko iš Švedijos. Be to, ieškovė nurodė atsakovui, jog jis nėra tikrasis vaiko tėvas.

Santuokos tikslas – šeimos santykių, pagrįstų meile, pagarba, lojalumu, pasitikėjimu sukūrimas. CK 3.60 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė reikalauti nutraukti santuoką, kai ji iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokį reikalavimą teismas gali patenkinti, kai nustato, kad sutuoktinis pažeidė santuoką – sutartimi prisiimtas pareigas taip, kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo nebeįmanomas. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Tokių pareigų pažeidimas reiškia sutuoktinio kaltą elgesį, pažeidžiantį pagrindinį santuokos tikslą – šeimos santykių, pagrįstų abipuse meile, pagalba, lojalumu ir pasitikėjimu, sukūrimą. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/20111 ). Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį normos prasmę esminiu santuokinių pareigų pažeidimu laikytinas elgesys, nepriimtinas ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu. Tiek ieškovė, tiek atsakovas, pareiškęs reikalavimus pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, t. y. privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis dėl subjektyvių priežasčių iš esmės pažeidė savo pareigas ir kad dėl tokio jo elgesio bendras gyvenimas tapo negalimas. Ieškovė kaip vieną santuokos nutraukimo priežastį įvardijo atsakovo konfliktiškumą, piktnaudžiavimą alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis. Atsakovas santuokos nutraukimo priežastimis įvardino tai, jog ieškovė jį paliko, pranešė atsakovui, jog jis nėra biologinis šalių vaiko tėvas. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalių įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės: sutuoktinio nuteisimas už tyčinį nusikaltimą; sutuoktinio neištikimybė; sutuoktinio žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais; sutuoktinio šeimos palikimas ir daugiau kaip vienerius metus visiškas nesirūpinimas ja. Nagrinėjamu atveju nenustatyta prezumpcijų, kurioms esant būtų galima laikyti, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad santuokos nutraukimo iniciatorė yra ieškovė, kuri nurodė, kad gyvenant Švedijoje atsakovas vartojo alkoholinius gėrimus, rūkė „žolę“, žemino ieškovę, smurtavo prieš ją, todėl ji grįžo gyventi į Lietuvą. Tačiau teismo posėdžio metu ieškovė nebepalaikė savo kaltinimų, nutraukti santuokos nebenorėjo, teigė, jog į teismą kreipėsi tik norėdama pagąsdinti atsakovą, ji nori išsaugoti santuoką. Šiuos ieškovės teiginius paneigė bylos nagrinėjimo metu apklausta atsakovo močiutė, paaiškinusi, jog ieškovė nutraukė bet kokius ryšius su atsakovo gimine, nesuteikia galimybės matytis su Rusne, atsijungė telefoną, liepė bendrauti per advokatą. Laikytina, kad ieškovė faktiniais veiksmais ( atsijungdama telefoną, nutraukdama bet kokius ryšius su atsakovu ir jo gimine) išreiškė tikrąją savo valią dėl santuokos nutraukimo. Be to, vėlesniuose teismo posėdžiuose ieškovė vėl palaikė savo ieškinio reikalavimus nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsakovo teigimu, santuokos išsaugojimui galimybių nėra. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, nurodomas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, abiem trūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos, šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojaliam ir pasitikėti vienas kitu, todėl laikytina, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis, 3.27 straipsnio 1 dalis).

Dėl tėvystės nuginčijimo. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti, jog jis nėra R. U. tėvas. Ieškovė atsiliepime į priešieškinį prašė taikyti ieškinio senatį. CK 3.152 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Teismo posėdyje atsakovas paaiškino, kad apie tai, jog jis galimai nėra vaiko tėvas, sužinojo 2019 m. liepos mėnesį, vėliau teigė, kad 2019 m. sausio mėnesį. Atsakovas į teismą dėl tėvystės nuginčijimo kreipėsi 2019 m. spalio 4 d.

Vienas iš principų, kuriais grindžiamas šeimos teisinių santykių reglamentavimas, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Šis principas, be kita ko, reiškia, kad kai sprendžiami visi su vaikais susiję šeimos klausimai, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Dėl to, sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį teisinį konfliktą, turi būti siekiama išsiaiškinti, koks ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus bei poreikius. CK 3.161 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jei tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenumato ko kita. Pagal to paties straipsnio 3 dalį vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vaiko teisė žinoti savo kilmę yra vienas iš tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais saugomų ir ginamų vaiko interesų. Tai yra svarbus juridinis faktas, leidžiantis nustatyti už vaiko teisių įgyvendinimą atsakingus asmenis, vaiko tėvus. Nors paprastai vaiko kilmė yra grindžiama giminyste, t. y. vaiko ir tėvų kraujo ryšiu, tačiau svarbiausia yra ne biologinės tiesos, o vaiko tėvų, galinčių pasirūpinti vaiku ir užtikrinti jo ugdymą, nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-687/2016, 31 punktas). Pabrėžtina, kad kasacinis teismas laikosi pozicijos, jog tokio pobūdžio ginčai yra pirmiausiai susiję ne su asmens, įrašyto vaiko tėvu, siekiu nuginčyti tėvystės faktą, o su vaiko teise žinoti savo kilmę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-687/2016).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad R. U. tėvu yra nurodytas atsakovas E. U.. Kaip nurodė atsakovas, apie tai, kad jis galimai nėra vaiko tėvas, sužinojo iš ieškovės 2019 m. liepos mėnesį (pirmą kartą ieškovė buvo užsiminusi, kad vaikas ne jo 2019 m. sausio mėnesį). Iki to laiko jis neabejojo savo tėvyste, nors tarp jo ir vaiko stipraus emocinio ryšio niekada nebuvo. Sužinojęs asmenį, kuris yra galimas R. U. tėvas, atsakovas su šiuo asmeniu susisiekė ir šis asmuo nepaneigė, jog galėtų būti šio vaiko biologinis tėvas. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, jog atsakovas visada žinojo, jog jis nėra tikrasis vaiko tėvas. Taip pat ieškovė nepaneigė aplinkybės, kad tiek su atsakovu, tiek su Ž. R. bendravo panašiu laikotarpiu. Liudytojas Ž. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovę pažįsta, su ja buvo susitikę tris kartus, vieną kartą turėjo lytinius santykius, kurių metu jis saugojosi ir po kurių ieškovė parašė, kad nebenori su juo bendrauti. Po 3-4 mėnesių ieškovė paprašė susitikti, susitikus parodė vaiko nuotrauką ir pasakė, kad čia jo vaikas. Jis pasiūlė pasidaryti DNR testą, siūlė kartu gyventi, tačiau ieškovė nesutiko, „ dingo“. Po 6-7 mėnesių jis vėl sutiko ieškovę, kuri jam pasakė, kad susirado vyrą, kuris duos vaikui pavardę ir kad liudytojas vaiko nematys. Liudytojui skambino atsakovas dėl tėvystės pripažinimo maždaug prieš pusę metų. Liudytojas abejoja, kad vaikas yra jo. Vaikui keturi metai, jis turi kito vyro pavardę, kitos giminės krikštytas, gyveno kitoje šeimoje, todėl liudytojas nebesutinka darytis DNR testą, nes praėjo daug laiko. Liudytojas nurodė, kad šiuo metu turi šeimą, augina vaikus. Prieš kelis mėnesius ieškovė parašė jam žinutę, klausdama, ar jis neprisidės prie vaiko išlaikymo. Nesutiktų prisidėti prie ieškovės vaiko išlaikymo. Ieškovė buvo atsiuntusi gimusio vaiko nuotrauką.

Tėvystės nuginčijimo bylose, nesant pareikšto reikalavimo dėl tėvystės nustatymo, tačiau esant pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių nustatyti spėjamo biologinio vaiko tėvo tapatybę, vaiko motina, o jai to nedarant – valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali pareikšti reikalavimą dėl tėvystės nustatymo. Jei nurodyti asmenys tokio reikalavimo teismui nepateikia, teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, gali motyvuota rašytine nutartimi ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis) sustabdyti bylos nagrinėjimą ((duomenys neskelbtini) straipsnio 4 punktas) ir kreiptis į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją, prašydamas per teismo nustatytą protingą terminą įvertinti, ar nėra pagrindo byloje pareikšti reikalavimo dėl tėvystės nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-969/2018, 45 punktas). Bylos nagrinėjimo metu abi šalys buvo atstovaujamos profesionalių teisininkų. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu dėl tėvystės nustatymo, tačiau ieškovei nepašalinus patikslinto ieškinio trūkumų, teismo nutartimi patikslintą ieškinį atsisakyta priimti. Bylos nagrinėjimo metu šalys nurodė spėjamą biologinį R. U. tėvą Ž. R., kuris teismo posėdžio metu patvirtino turėjęs vienkartinius lytinius santykius su ieškove, tačiau nurodė, jog šiuo metu gera valia nesutiktų darytis DNR testo bei pripažinti tėvystę, nes nuo įvykių praėjo daug laiko, ieškovė susirado kitą vyrą, tapusį vaiko tėvu. Ieškovė teismo posėdžiuose yra teigusi, kad vaiko tikrasis tėvas yra miręs, teismui suradus ir iškvietus apklausai atsakovo nurodytą asmenį, ieškovė patikslinto ieškinio su reikalavimu dėl tėvystės nuginčijimo ir tėvystės nustatymo trūkumų netaisė, savo reikalavimo nebepalaikė. Atsižvelgiant į institucijos, teikiančios išvadą byloje, atstovo nuomonę, kad atsakovas nenuginčijo savo tėvystės, apklaustas teisme liudytojas negarantavo, jog vaikas yra jo, ieškovei nebepalaikant reikalavimo dėl atsakovo tėvystės nuginčijimo, byloje nepakanka įrodymų dėl tėvystės nuginčijimo, todėl darytina išvada, kad byloje nėra patikimų duomenų dėl biologinio R. U. tėvo, galinčiu būti pagrindu kreiptis į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją ieškinio dėl tėvystės nustatymo inicijavimui. Šios aplinkybės taip pat leidžia daryti prielaidą, kad, nuginčijus atsakovo tėvystę, R. U. tikėtinai liktų be tėvo, kas be abejonės pažeistų nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus. Pažymėtina, kad atsakovas, atsiliepime į ieškinį nurodė sutinkantis mokėti vaikui išlaikymą po 150 Eur per mėnesį, nors, kaip teigė, pirmą kartą apie tai, kad ne jis yra biologinis vaiko tėvas, sužinojo dar prieš kreipiantis ieškovei į teismą. Laikytina, kad atsakovas pripažino save vaiko tėvu (teisinio statuso ir socialinės tėvystės prasme). Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog dėl psichologinių priežasčių, prieraišumo vaikas tėvu gali laikyti asmenį, kuris nėra jo biologinis tėvas, o tokiu atveju vaikui svarbesnis emocinis ryšys su asmeniu, kurį jis laiko tėvu, nei kraujo ryšys. Vaiko darnios ir harmoningos raidos požiūriu svarbiau gali būti tai, ką pats vaikas pripažįsta savo tėvu, nei biologinė tėvystė. Vaiko atžvilgiu negali likti netikrumo išsprendus klausimą dėl tėvystės nuginčijimo, todėl ginčijant tėvystę kartu turėtų būti siekiama nustatyti tikrąją tėvystę. Apibendrinus Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką, konstatuotina, kad sprendžiant tėvystės nuginčijimo klausimą, be kita ko, vertinama, ar pareiškėjas ėmėsi veiksmų laiku inicijuoti atitinkamą procesą, ar kyla grėsmė vaikui, nuginčijus tėvystę, netekti tėvo ir materialinio išlaikymo, ar yra galimybė nustatyti biologinį vaiko tėvą ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės, iš kurių visumos sprendžiama, kokia yra teisinga susiduriančių interesų pusiausvyra konkrečiu atveju.

Be to, atsakovas praleido CK 3.152 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties dėl tėvystės nuginčijimo terminą, kuris skaičiuojamas nuo momento, kai asmeniui paaiškėjo aplinkybės, teikiančios pagrindą abejoti jo tėvyste. Iš bylos medžiagos matyti, kad santuoka tarp šalių buvo sudaryta 2017 metų liepos 8 d., daugiau kaip po metų nuo mergaitės gimimo. Ieškovės teigimui, ji su atsakovu susipažino 2015 metų rugsėjį, jau būnant jai nėščiai. Mergaitė gimė po 8 mėnesių nuo pažinties, tačiau atsakovas pareiškimu pripažino savo tėvystę. Liudytojo Ž. R. teigimu, ieškovė jau būdama “ su pilvu” , po 6-7 mėnesių nuo jų išsiskyrimo pranešė, kad susirado vyrą, kuris duos vaikui pavardę. Ieškovė viso teismo proceso metu taip pat teigė, kad atsakovas dar iki vaiko gimimo žinojo, kad vaikas ne jo, tačiau jis pripažino tėvystę, pakrikštijo vaiką, visa laiką bendravo su mergaite kaip tėvas. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą laikytina, jog atsakovui nuo pat vaiko gimimo turėjo būti žinoma arba susidaryti rimtų abejonių dėl to, kad jis galimai nėra biologinis vaiko tėvas. Šiuo metu mergaitei 4 metai. Vienerių metų ieškinio senaties terminas yra praleistas. Europos Žmogaus teisių teismas išaiškinęs, kad pasibaigus tėvystės nuginčijimo senaties terminui, didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas vaiko interesams nei asmens interesui paneigti savo tėvystę.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiui vaikui po 300 Eur per mėnesį, teigdama, kad vaiko išlaikymui reikalinga suma yra 638 Eur per mėnesį. Paprašyta paaiškinti, kas sudaro nurodytą vaikui išlaikyti reikalingą sumą, ieškovė detaliai teismo posėdžio metu negalėjo. Ieškovės atlyginimas sudaro apie 550 Eur per mėnesį. Atsakovas iki priešieškinio, kuriuo prašė nuginčyti tėvystę, pateiktame atsiliepime nurodo, kad sutinka mokėti išlaikymą vaikui po 150 Eur kas mėnesį. Išvadą teikiančios institucijos atstovas nurodė, jog įvertinus bylos aplinkybes, reikalavimas dėl išlaikymo galėtų būti tenkintas mažesne apimtimi.