- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-12
- Bylos Nr.
- e2A-1480-826/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-00975-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Jolanta Gailevičienė, Kristina Domarkienė
- Ieškovas
- J. S.
- Atsakovas
- V. D.
- Trečiasis asmuo
- R. D., notarei A
- Kategorijos
- 2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
- 2.5.5Palikimo priėmimas
- 2.6.37Jungtinė veikla (partnerystė)
- 3.1.1.2.11Rungimosi principas
- 3.1.1.2.12Dispozityvumo principas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. S., atsakovės V. D. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-180-1068/2019 pagal ieškovės J. S. patikslintą ieškinį atsakovei V. D., tretiesiems asmenims R. D., notarei A. B. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe bei dalies paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir atsakovės V. D. priešieškinį ieškovei J. S. dėl iškeldinimo ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu (patikslino), prašydama: 1) pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Kretinga; 2) pripažinti 2011 m. rugpjūčio 2 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2-2960 ir 2011 m. rugpjūčio 2 d. sutartį dėl paveldėto turto pasidalijimo negaliojančiais dėl ½ dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Kretinga; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Nurodė, kad su B. D. kartu pradėjo gyventi ir vesti bendrą ūkį nuo 2005 metų. Tuo metu jis dar buvo vedęs, tačiau faktiškai su tuometine žmona D. D. nebegyveno, jų santuoka oficialiai nutraukta 2006 m. liepos 5 d. Gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį 2007 m. gruodžio 12 d. B. D. vardu įsigijo žemės sklypą su sodo nameliu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Kretinga (buvęs adresas SB „Žemaitija“, sklypo Nr. 369). Vietoje sodo namelio nusprendė pasistatyti gyvenamąjį namą, todėl 2008 m. parengė naujo statinio statybos projektą bei 2008 m. birželio 13 d. gavo statybą leidžiantį dokumentą. Namą statė iš abiejų turimų lėšų, o jų nepakakus, gavo kreditus iš AB SEB banko. Namą statyti padėjo jos sūnus, sesers vyras bei B. D. brolis. B. D. vaikai dirbo ir gyveno Anglijoje, todėl vykstant statyboms jose nedalyvavo ir prie jų nei darbu, nei lėšomis neprisidėjo. B. D. (duomenys neskelbtini) mirė, ji liko gyventi nebaigtame įrengti name ir toliau jį tvarkėsi. Dėl sunkios finansinės padėties nepajėgė mokėti paimtų kreditų įmokų, todėl B. D. paskolos likutį sumokėjo jo dukra atsakovė V. D.. Jos skola buvo perduota vykdyti antstolei ir baigta mokėti 2015 m. Gyvenamojo namo statyba iš esmės buvo faktiškai baigta, tačiau nebuvo atlikta statybos pabaigos registracija, nepateikta deklaracija apie statybos užbaigimą, neparengta kadastrinių matavimų byla. Atsakovė su savo broliu lygiomis dalimis paveldėjo B. D. priklausiusį turtą. Išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu 2019 m. rugpjūčio 2 d. V. D. ir R. D. pasirašė paveldėto turto pasidalijimo sutartį, kurios pagrindu žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Kretinga, atiteko V. D.. 2019 m. sausio 15 d. VĮ Registrų centrui V. D. pateikė deklaraciją apie minėtame žemės sklype pastatyto gyvenamojo namo statybos užbaigimą. Žemės sklypas ir gyvenamasis namas yra jos ir B. D. jungtinės veiklos rezultatas, todėl išduodant paveldėjimo teisės liudijimą ir sudarant paveldimo turto sutartį ½ dalis ginčo turto negalėjo būti sandorių dalimi. Šie sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais bei jai pripažinta ½ dalis nuosavybės teisės į ginčo turtą.
2. Atsakovė V. D. priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovę J. S. su visais esamais ir buvusiais šeimos nariais iš žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančio sodo pastato su šiltnamiu, adresu (duomenys neskelbtini), Kretinga, priteisti iš ieškovės 197,30 Eur nuostolių atlyginimo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2.1. Nurodė, kad minėtą turtą atsakovė paveldėjo po tėvo B. D. mirties ir jame neatlygintinai leido gyventi ieškovei J. S.. Tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai. 2018 m. vasaros pradžioje atsakovė nusprendė minėtą turtą parduoti ir pranešė ieškovei, kad nutraukia panaudos sutartį ir pareikalavo išsikraustyti. Ieškovė ne tik kad neišsikraustė iš minėto turto, bet ir 3 metus nemokėjo sodo mokesčių, dėl to atsakovė patyrė 197,30 Eur dydžio nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Plungės apylinkės teismas 2019 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Kretinga, įregistruotas atsakovės V. D. vardu, yra ieškovės J. S. ir B. D., mirusio 2011 m. vasario 13 d., bendroji dalinė nuosavybė; pripažino ieškovei J. S. nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Kretinga; priteisė iš ieškovės J. S. 98,65 Eur sumokėto sodo mokesčio atsakovei V. D.. Kitų ieškinio ir priešieškinio dalių reikalavimus atmetė. Teismo motyvai:
3.1. Kompleksiškai įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad tarp J. S. ir B. D. buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Šią aplinkybę patvirtina faktai, jog įrengus pirmąjį gyvenamojo namo aukštą sugyventiniai iš nuomojamojo buto Palangoje kartu su B. D. sūnumi persikėlė gyventi į gyvenamąjį namą, kur visi gyveno iki pat B. D. mirties, o ieškovė gyvena iki šiol, laikydama save to turto bendraturte.
3.2. Nurodė, kad yra pagrindas pripažinti, jog gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Kretinga, yra bendroji dalinė ieškovės J. S. ir B. D. nuosavybė, priklausanti jiems lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį. Preziumuojama, kad abiejų sugyventinių įnašai į ginčo turtą buvo lygūs, nes neįrodyta priešingai bei nepateikta duomenų, jog vienas iš sugyventinių prie šio turto sukūrimo prisidėjo didesne dalimi.
3.3. Nurodė, kad reikalavimas dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės byloje nebuvo pareikštas, todėl teismas neišeidamas iš ieškinio ribų dėl šių klausimų nepasisako.
3.4. Nurodė, kad ieškovės reikalavimui dėl turto dalies nustatymo yra taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Ieškovė apie savo teisių pažeidimą iš esmės sužinojo 2018 m. vasaros pradžioje, ieškinį teismui pateikė 2018 m. rugsėjo 12 d., todėl senaties terminas nėra praleistas. Jei senaties terminą būtų galima skaičiuoti nuo B. D. mirties, tai šis terminas taip pat nėra praleistas.
3.5. Nurodė, kad ieškovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Kretinga, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, jog žemės sklypas buvo išpirktas asmeninėmis B. D. lėšomis. Duomenų, kad šalys jį siekė įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, nėra. Ieškovė jokių įrodymų, jog bendro gyvenimo su B. D. metu žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas, neteikė.
3.6. Netenkinus reikalavimo dėl žemės sklypo pripažinimo bendrąja ieškovės ir B. D. nuosavybe, atmestinas ir reikalavimas dėl dalies 2011 m. rugpjūčio 2 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo ir tos pačios dienos sutarties dėl paveldėto turto pasidalijimo pripažinimo negaliojančiais.
3.7. Nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti priešieškinio reikalavimo iškeldinti ieškovę iš namo su visais jai priklausančiais daiktais, nes konstatuota, jog ieškovė yra gyvenamojo namo bendraturtė.
3.8. Pripažinus, kad ieškovei priklauso ½ dalis ginčo gyvenamojo namo, yra pagrindas priešieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti atsakovei iš ieškovės ½ dalį patirtų išlaidų, t. y. 98,65 Eur sumokėto sodo mokesčio už 2016–2018 metus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
4. Ieškovė J. S. (toliau – apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies pakeisti, t. y. tenkinti jos reikalavimus pripažinti ieškovei J. S. nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo plotas 0.600 ha; pripažinti 2011 m. rugpjūčio 2 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2-2960 ir 2011 m. rugpjūčio 2 d. sutartį dėl paveldėto turto pasidalijimo negaliojančiais dėl ½ dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Kretinga. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Pirmosios instancijos teismas, teisingai konstatavęs, jog ją ir B. D. siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, nepagrįstai netenkino jos reikalavimo pripažinti jai ½ dalį į žemės sklypą. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus žemės sklypas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, jog žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog B. D. turėjo teisę naudotis ginčo žemės sklypu, tačiau jį įsigijo 2007 m. gruodžio 12 d., t. y. jiems gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, turint tikslą pasistatyti būstą gyvenimui. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ji kartu su B. D. iš turėtų santaupų ir iš banko paimtomis paskolomis sodo namelyje įrengė vandentiekį, elektrą, sumontavo nuotekų valymo sistemą, ir kt., t. y. iš esmės sukūrė naujos vertės nekilnojamojo turto objektą. Taip pat sutvarkė sklypą, įrengė įvažiavimą, takus ir pan. Taigi pagerino žemės sklypo infrastruktūrą. Todėl žemės sklypą pagerinus iš bendrų lėšų bei bendru darbu, jo 1/2 dalis turi būti pripažinta jai.
4.2. Paveldėjimo teisės liudijimas pagal i?statyma? buvo is?duotas i? visa? turta?, i?skaitant ir ginc?o z?eme?s sklypa?, kuriame buvo pastatytas, tac?iau teise?s aktu? nustatyta tvarka neregistruotas ginc?o namas. Žeme?s sklypas ir pastatytas gyvenamasis namas yra jungtine?s veiklos rezultatas. Is?duodant pavelde?jimo teise?s liudijima? ir sudarant paveldimo turto sutarti? ginc?o turto ½ dalis negale?jo bu?ti sandoriu? dalimi. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, mine?tų sandorių dalis turi būti pripaz?inta negaliojanc?iai.
Atsiliepimas
5. Atsakovė V. D. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė ieškovės apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Žemės sklypo specifiškumas lemia tai, kad jį įsigyjant nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes jis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą. Byloje nustatyta, jog B. D. nutraukiant santuoką jam atiteko teisės į sodo sklypą SB „Žemaitija“, sklypo Nr. 369 (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), Kretinga). Ginčo sklypas kaip turto vienetas egzistavo dar gerokai iki ieškovės atsiradimo B. D. gyvenime ir jis jį privatizavo sumokėdamas valstybei vienkartinėmis išmokomis – investiciniais čekiais, asmeninėmis lėšomis, todėl buvo asmeninė jo nuosavybė. Ieškovė neįrodė, kad prie žemės sklypo pagerinimo ji prisidėjo.
5.2. Ieškovės reikalavimai dėl paveldėjimo teisės liudijimo ir pasidalijimo sandorių pripažinimo negaliojančiais yra negalimi dėl praleisto senaties termino. Paveldėjimo teisės liudijimas išduotas 2011 m. rugpjūčio 2 d. Ieškovė per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nepareiškė reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams ir jau suėjo trejų metų naikinamasis terminas.
Šalies argumentai
6. Atsakovė V. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), Kretinga, pripažintas ieškovės ir B. D., mirusio (duomenys neskelbtini), bendrąja daline nuosavybe ir dėl nuosavybės teisių į ½ dalį namo, adresas (duomenys neskelbtini), Kretinga, pripažinimo ieškovei J. S. ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, tenkinti atsakovės priešieškinio reikalavimą – iškeldinti ieškovę su visais esamais ir buvusiais šeimos nariais iš žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ant jo esančio sodo pastato su šiltnamiu, adresas (duomenys neskelbtini), Kretinga. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad senaties terminas nėra praleistas. Ieškovė reiškia reikalavimą dėl turto, kuris buvo paveldėtas, tad taikytinas 3 mėnesių terminas nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti savo reikalavimus įpėdiniams. Ieškovė šį terminą ir naikinamąjį 3 metų terminą yra praleidusi. Ieškovė po B. D. mirties atstovavo jo sūnaus interesams, tad apie paveldimo turto sudėtį, kam jis atitenka, žinojo. Jokių pretenzijų iki momento, kol sužinojo apie ketinimą parduoti namą, nereiškė.
6.2. Ieškovė prie sodo namelio rekonstrukcijos neprisidėjo, o jos tėvas B. D. niekada nesiekė ginčo turto įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise su ieškove, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, neatitinkančią realios situacijos. Jungtinės veiklos teisinių santykių egzistavimas savaime nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas bus jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Jos tėvas bendravo su ieškove, tačiau ginčo turtą buvo įgijęs iki draugystės su ieškove pradžios. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai nepatvirtino nė vienos aplinkybės, leidžiančios teismui pagrįstai daryti išvadą, jog prie sodo namelio rekonstrukcijos darbų finansiškai prisidėjo ir ieškovė. Byloje esantys rašytiniai duomenys, t. y. statybos leidimas, žemės sklypo privatizacijos dokumentas, patvirtina, kad viskas buvo daroma B. D. vardu, niekur neminint ieškovės. Jau santuokos nutraukimo metu, sutikdamas su jam tenkančia turto dalimi (sodo sklypu), B. D. turėjo aiškią valią šiame sodo sklype gyventi ir tam reikėjo sodo namelį rekonstruoti. Byloje įrodymų, net ir netiesiogiai patvirtinančių ieškovės investicijas į B. D. vykdytą sodo namelio rekonstrukciją, nėra. Teismas nesiaiškino, kur ieškovė investavo savo pinigus už parduotą butą, nes turėdama tiek pinigų ji nebūtų 2008 m. pasiėmusi paskolos. Ieškovės pateikti kvitai už 2 000,00 Eur yra bendrojo pobūdžio, iš jų negalima identifikuoti atsiskaičiusio už prekes asmens tapatybės. Šie kvitai galėjo būti jos tėvo. Ieškovė gaudavo darbo užmokestį apie 300,00 Eur ir turėjo išlaikyti du nepilnamečius vaikus.
6.3. Pirmosios instancijos teismas ieškovei pripažino nuosavybės teisę į ½ dalį namo, adresas (duomenys neskelbtini), Kretinga. Ši teismo sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes net padarius išvadą, jog ieškovė ir B. D. siekė įgyti turtą bendrąja nuosavybės teise, teismas negalėjo pripažinti ieškovei teisių į ½ dalį ginčo turto. Ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad prie namo sukūrimo ji investavo savo lėšas, turtą ar darbą. Šiuo atveju tokių duomenų nėra. Rekonstrukcija iš dalies atlikta yra, tai ieškovė galėtų pretenduoti tik į tą dalį, kuria buvo atlikti darbai, o ne į ½ namo. Ji pati sumokėjo tėvo kredito likusią dalį, kuri buvo panaudota namo rekonstrukcijai ir dar davė 6 000,00 svarų (patvirtino liudytojas V. D.).
6.4. Ieškovė reiškia reikalavimą dėl nuosavybės teisių į ½ dalį gyvenamojo namo ir prašo pripažinti negaliojančiais paveldėjimo ir turto pasidalijimo sandorius. Į bylą neįtrauktas atsakovu jos brolis, su kurio teisėmis ir pareigomis susijęs teismo sprendimas.
Atsiliepimas
7. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad J. S. ir B. D. buvo gyvenamojo namo bendraturčiai ir todėl nuosavybės teisės gynimui taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Apie savo teisių pažeidimą iš esmės sužinojo 2018 m. vasaros pradžioje, kai atsakovė pareikalavo išsikelti iš gyvenamojo namo. Ieškinys teismui pateiktas 2018 m. rugsėjo 12 d., todėl įstatyme numatyto ieškinio senaties termino nepraleido.
7.2. Iš byloje esančių įrodymų, liudytojų parodymų matyti, kad ji su B. D. gyveno kaip vyras ir žmona, vedė bendrą ūkį, kartu rūpinosi ir tam tikrą laiką išlaikė vaikus iš ankstesnių santuokų. Jos santykiai su atsakove ir trečiuoju asmeniu buvo geri, tai patvirtina aplinkybė, jog ji atstovavo R. D. interesams tvarkant paveldėjimo klausimus. Šios aplinkybės nepatvirtina, kad ji suprato, jog neteks visų teisių į žemę ar namą. Liko name gyventi kaip pilnateisė jo savininkė ir toliau rūpinosi namu, t. y. įdėjo vitrininį langą antro aukšto balkone, įdėjo plastikinius langus į verandą, iškalė laiptinės sienas su dailylentėmis, apšiltino, ištapetavo, sudėjo grindis bei lubas kambaryje antrame aukšte ir kt. Apie parduodamą namą sužinojo iš būsimų pirkėjų. Su atsakove jokio pokalbio nebuvo, jai jokia kompensacija siūlyta nebuvo. Byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas kaip nauja statyba sklype buvusio sodo namelio vietoje, pakeičiant tiek užstatymo plotą ir visas laikančias statinio konstrukcijas. Tad buvo pastatytas naujas namas, o ne atlikta rekonstrukcija. Ji turėjo santaupų, kurias panaudojo naujo namo statybai. Taip pat pasiėmė paskolą iš banko. Jos pateikti kvitai patvirtina gautos paskolos panaudojimo pagrįstumą. Atsakovė neįrodinėjo, jog ieškovės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje būtų mažesnė, t. y. iš esmės nepaneigė prezumpcijos, kad jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Ji gaudavo mažesnį darbo užmokestį, bet tai nepaneigia šalių susitarimo dėl jungtinės veiklos. Atsakovė nepateikė duomenų, kad ji statybai davė 6 000,00 svarų.
8. Daugiau atsiliepimų negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
9. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Išnagrinėjusi ir ištyrusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, t. y. kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.
11. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi), turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-248/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-611/2017 25 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018 18 punktas).
12. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiami ieškinio reikalavimai dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, turto dalies nustatymo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl iškeldinimo.
13. Ieškovė ieškiniu reiškė reikalavimą pripažinti 2011 m. rugpjūčio 2 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2-2960 ir 2011 m. rugpjūčio 2 d. sutartį dėl paveldėto turto pasidalijimo negaliojančiais dėl ½ dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Kretinga. Šių prašomų pripažinti negaliojančiais sandorių dalyviai yra atsakovė V. D. ir trečiasis asmuo R. D.. Pripažinus sandorius negaliojančiais būtų pasisakyta dėl R. D. materialinių teisių ir pareigų, o jis šiuo atveju byloje nurodytas trečiuoju asmeniu, o ne atsakovu. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nesiūlė ieškovei tikslinti R. D. teisinį statusą šioje civilinėje byloje. Atsižvelgus į tai, laikytina, kad buvo padarytas proceso teisės pažeidimas teismui netinkamai nustačius asmenų procesinę padėtį.
14. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė svarbių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, taigi neatskleidė bylos esmės, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
15. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės ieškinį iš dalies ir pripažino, kad jungtinės veiklos pagrindu ieškovė su B. D. įgijo namą ir jai priklauso šio namo ½ dalis, o žemės sklypą B. D. įsigijo asmeninėmis lėšomis, tad ieškovei negali priklausyti ½ jo dalis. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo sprendimo dalį, kuria netenkintinas jo reikalavimas pripažinti jai ½ dalį į žemės sklypą, pakeisti ir pripažinti, jog jai priklauso ½ dalis šio žemės sklypo. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovei pripažinta ½ dalis namo. Nurodė, jog teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos bei pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su tokiais abiejų apeliacinių skundų argumentais.
16. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai asmenys gyvena bendrai neįregistravę santuokos, jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
17. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu.
18. Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Įstatymuose nenustatyta draudimo, eliminuojančio tam tikrus įrodymus, jų rūšis ar grupes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 37 punktą).
19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė J. S. ir B. D. nuo 2005 m. iki 2011 m. vasario 13 d. (B. D. mirties) gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Atsakovė V. D. su tokiais teismo argumentais nesutiko, tačiau priešingų duomenų teismui nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų A. P. ir P. I. paaiškinimais teismo posėdžio metu, nustatyta aplinkybe, jog ieškovė su B. D. iš jos nuomojamo buto, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, 2010 m. vasarą persikėlė kartu gyventi į rekonstruotą namą, po B. D. mirties ieškovė liko jame gyventi, pagrįstai nusprendė, jog ieškovę ir B. D. siejo šeiminiai santykiai.
20. Spręsdamas tokio kaip nagrinėjamoje byloje pobūdžio reikalavimus teismas turi nustatyti, ar asmenys kartu vedė bendrą gyvenimą ir ar jie turėjo tikslų kartu sukurti bendrą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016). Vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymu, tačiau, sprendžiant klausimą dėl tokio turto sukūrimo, būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014). Šiuo atveju ieškovė turėjo pareigą įrodyti jos ieškinio reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis).
21. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje neįrodyta, jog į bendrai sukurtą turtą vienas iš sugyventinių būtų prisidėjęs daug didesne dalimi nei kitas, taip pat pagal bylos duomenis negalima nustatyti, kokią konkrečią dalį į bendro turto sukūrimą investavo kiekvienas iš jų, todėl preziumuojama, kad abiejų sugyventinių įnašai į ginčo turtą buvo lygūs. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.
22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), S/B „Žemaitija“, sklypo Nr. 369 (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), Kretinga), buvo įsigytas už asmenines B. D. lėšas, nes pagal valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties 3 punktą sumokėta 9,07 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais) B. D.. Pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnį ir kasacinio teismo išaiškinimus vienkartinės išmokos buvo suprantamos kaip valstybės skiriamos priemonės, leidžiančios įgyti valstybės valdomą turtą. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu šias faktines aplinkybes paneigiančių duomenų nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, B. D. teisė į žemės sklypą atiteko po santuokos nutraukimo 2006 m. liepos 5 d. Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimu.
23. Byloje ginčo nėra, jog ant B. D. priklausančio žemės sklypo stovėjo sodo namelis (CPK 185 straipsnio 1 dalis). B. D. 2008 m. birželio 13 d. išduotas statybos leidimas Nr. 195 168,2 m² bendro (109,40 m² naudingo) ploto gyvenamojo namo SB „Žemaitija“, sklypo Nr. 369 (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), Kretinga) statybai. Dokumentų žiniaraštyje, 2.1 punkto skiltyje „Sklype esantys statiniai“ buvo pažymėta, kad sklype yra pastatytas, tačiau neįregistruotas sodo namas, kuris projektuojant gyvenamąjį namą iš dalies išliks. Po namo rekonstrukcijos nustatyta, kad iš esmės buvo pakeistas sodo namelis, nes rūsio patalpa buvo padidinta nuo 27,23 m² iki 37,20 m², pirmo aukšto naudingas plotas padidėjo nuo 37,36 m² (įskaitant verandą) iki 45,38 m² (įskaitant verandą), papildomai pristatytas 22,65 m² garažas, pagal senąjį projektą mansarda (pagal naująjį – pastogė) padidėjo apytiksliai nuo 12,68 m² (tikslios kvadratūros nustatyti nėra galimybės dėl sunkiai įskaitomų skaičių sodo namelio projekte) iki 58,43 m². Šie duomenys pagrindžia, kad sodo namelis buvo asmeninė B. D. nuosavybė ir ieškovė turi teisę tik į šio turto pagerinimo darbus. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir nenustatė, kokia buvo sodo namelio vertė iki rekonstrukcijos pradžios, kokia jo vertė po rekonstrukcijos, kokie darbai ir už kokią kainą buvo padaryti. Taip pat būtina nustatyti, kokia dalimi ieškovė prisidėjo prie namo pagerinimo darbų. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė tikrai turėjo santaupų, nes 2000 m. pardavusi vienintelį jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą už 48 656,16 Eur, daugiau jokio nekilnojamojo turto neįsigijo. Teisėjų kolegija iš dalies nesutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais. Byloje nėra ieškovės pateiktų duomenų iš banko, kurie patvirtintų ar paneigtų jos turėtas santaupas ir jų visų panaudojimą statybose. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė 2008 m. prasidėjus namo rekonstrukcijai pasiėmė 2 606,58 Eur paskolą iš banko. Ieškovė pateikė kvitų daugiau nei už 2 000,00 Eur sumą, iš kurių matyti, kad statybos laikotarpiu pirko įvairių statybinių medžiagų. Šie duomenys verčia labiau tikėti, jog ieškovė santaupų neturėjo, pirmosios instancijos teismas šių faktinių aplinkybių neišsiaiškino. Nesant šių duomenų, negalima nustatyti, ar ieškovei priklauso kompensacijos dalis už sodo namelio rekonstrukciją, jei priklauso, tai kokia teisinga būtų ši suma. Būtina dar atsižvelgti į tai, jog ieškovė po B. D. mirties liko gyventi name ir, jos teigimu, atliko pagerinimo darbų, tačiau duomenų apie atliktus darbus, jų vertę byloje nėra.
24. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nepagrįstas atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog ieškovė iš esmės praleido senaties terminą, nes ji reiškia reikalavimą dėl turto, kuris buvo paveldėtas, tad turi būti taikomos materialinės teisės normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius, t. y. per 3 mėnesius, bet ne vėliau kaip per 3 metus turi pareikšti reikalavimus paveldėtojams. Šiuo atveju taikomas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, nes ieškovė gina savo kaip bendraturtės teises (CK 1.125 straipsnis). Ieškovė apie tai, kad namas ir žemės sklypas atitenka atsakovei, sužinojo jiems sudarius ieškovės ginčijamus sandorius, t. y. 2011 m. rugpjūčio 2 d. Ieškovė į teismą kreipėsi 2018 m. rugsėjo 12 d., vadinasi, 10 m. ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo.
25. Pripažinus, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo ir neatskleidus bylos esmės bei pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, sprendimas panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Esant tokioms aplinkybėms, dėl apeliacinių skundų ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes teisinės ir faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo esme, bus tiriamos iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Dėl procesinės bylos baigties
26. Teisėjų kolegija plačiau dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes anksčiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus, spręstina dėl byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi spręsti dėl trečiojo asmens R. D. procesinės padėties pakeitimo iš trečiojo asmens į atsakovą, nustatyti sodo namelio ir žemės sklypo vertę iki rekonstrukcijos pradžios, nustatyti, kokie darbai buvo atlikti, kokia jų vertė, nustatyti ieškovės turtinę padėtį ir jos galimybes prisidėti prie atliktų darbų, nustatyti, kokie turto pagerinimo darbai buvo atlikti po B. D. mirties. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
27. Bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.