Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-05-26 · Administracinė byla Nr. I1-1415-281/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-05-26Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-09-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-05-26
Bylos Nr.
I1-1415-281/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03917-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė (pirm.)
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1415-281/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03917-2019-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 26 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė,dalyvaujant pareiškėjui J. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas J. S. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), kuris 2019-04-01 reorganizuotas į Vilniaus pataisos namus (toliau – ir Vilniaus PN), pareiškėjo naudai 13 400 Eur (po 100 Eur už praleistą parą) neturtinės žalos atlyginimą (t. I, b. l. 1–14)

Šalies argumentai

Paaiškino, kad pareiškėjo teisės ir laisvės pažeistos kalinant jį Lukiškių TI-K nuo 2019-02-12 iki 2019-06-26. Sąlygos kamerose prilygo kankinimui, buvo nežmoniškos – trūko inventoriaus, kameros perpildytos, trūko gyvenamojo ploto, sąlygos antisanitarinės. Dėl kalinimo mažose kamerose, pareiškėjas neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti. Netinkama minkštojo inventoriaus būklė, lovos pasenusios, netinkamos gulėjimui, be to, minkštasis inventorius dienos metu nuo 6.00 val. iki 22.30 val. buvo paimamas, pareiškėjui teko gulėti ant šaltos metalinės lovos, dėl šios priežasties pareiškėjas susirgo. Tik 2019 m. birželio mėn. Lukiškių TI-K administracija leido pareiškėjui turėti jogos kilimėlį ir minkštąjį inventorių dėl pareiškėjo nugaros raumenų būklės. Pareiškėjas turėjo galimybę nusiprausti duše tik kartą per savaitę, tai prilygino kankinimui ir žemino pareiškėjo orumą. Sanitarinėje švarykloje pilna pelėsio, rūdžių, netvarkinga, yra šiukšlių. Gyvenamojoje aplinkoje naudojamos draudžiamos medžiagos – asbestas, jis naudojamas pasivaikščiojimo kiemelių stoguose, elektros laidų ir šiltinimo trasų izoliacijai. Vien aplinkybė, kad draudžiama medžiaga naudojama gyvenamosiose patalpose pažeidžia teisės aktų reikalavimus, kuriais draudžiamą tokią medžiagą naudoti. Netinkamas kamerų vėdinimas, netinkamai įrengtas klozetas – ertmė grindyse, iš kurios sklido blogas kvapas. Be to, sanitarinis mazgas neizoliuotas nuo likusios kameros erdvės, pareiškėjas buvo stebimas tiek Lukiškių TI-K darbuotojų, tiek kitų toje pačioje kameroje kalinamų asmenų. Kamerose nebuvo valymo priemonių, paprašius neretai reikėjo laukti savaitę laiko, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės palaikyti tinkamą kameros švarą. Kamerose nebuvo įrengta spintelių drabužiams laikyti, todėl pareiškėjas drabužius laikė plastikinėse dėžėse, skirtose betonui maišyti. Nebuvo įrengta pakabų, pakabinama lentynėlė indams ir maistui per maža, todėl pareiškėjas šiuos daiktus laikė dėžėse po, prie lovos. Nebuvo galimybės prieiti prie lango dėl sumontuotų grotų, paprašius jas nuimti ir leisti nusivalyti langus bei palanges, į tokius prašymus reaguojama nebuvo. Atvykus į Lukiškių TI-K pareiškėjui kiekvieną kartą teko laukti laikino sulaikymo kameroje 2-7 valandas, kurios plotas neviršija 60 cm, pareiškėjas šioje laikino sulaikymo kameroje buvo laikomas dar su 1-2 asmenimis. Išvykstant iš Lukiškių TI-K iš pareiškėjo buvo paimami jo asmeniniai daiktai, grįžus į Lukiškių TI-K, jeigu tai būdavo penktadienis, pareiškėjas saugomų savo daiktų neatgaudavo ir pareiškėjas turėjo likti be savo asmeninių daiktų iki pirmadienio pietų.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skundo reikalavimus, prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (t. III, b. l. 64–77).

Paaiškino, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019-02-12 iki 2019-06-26. Lukiškių TI-K administracija nedarė įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturėjo teisinio pagrindo. Įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi buvo patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos stalai su kėdėmis, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti, pakabos priklausomai nuo lovų kiekio. Nei teisės aktai, nei teismų praktika nenumato reikalavimo iš kameros ploto eliminuoti baldais užstatytą plotą. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta atitinka higienos normas. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Jei suimtasis (nuteistasis) su savimi turėjo ne visas higienos priemones, buvo išduodamos tos higienos priemonės, kurių jis neturi, vėliau higienos reikmenys išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Pažymėjo, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai. Suimtieji turėjo teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Lukiškių TI-K 1-ojo, 2-ojo, 3-iojo gyvenamųjų korpusų, kuriuose buvo apgyvendinti kalinami asmenys, statinių konstrukcijose nebuvo asbesto, šiferio lakštais padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti užpildu, todėl į aplinką neišsiskirdavo ir sveikatai nebuvo pavojingi. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas, nes neteisėtų veiksmų atsakovės atstovas neatliko.

Lietuvos valstybę atstovaujančios Vilniaus PN atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės 13 400 Eur (po 100 Eur už praleistą parą) žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės atstovo Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 – Lukiškių TI-K) už kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2019-02-12 iki 2019-06-26.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2020-01-22), 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 (teisės akto redakcija galiojanti iki 2019-03-06 ir nuo 2019-03-07) 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019-02-12 iki 2019-06-26 Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose tinkamas plotas pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį. Pareiškėjui visą nurodytą laikotarpį teko ne mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto vienam asmeniui. Todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

Nors pareiškėjas skunde nurodo papildomus neigiamus padarinius, patirtus dėl to, kad ir taip mažą kameros plotą dar mažino įrengti baldai bei sanitarinis mazgas, teismas tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 14.6 papunktyje nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), taigi pareiškėjo nurodomų baldų kameroje įrengimą numato teisės aktai. Atkreiptinas dėmesys, kad taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016-10-20 sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo atimti baldų ar sanitarinio mazgo užimamo ploto iš bendro kameros ploto ir konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.

Pareiškėjo teigimu, jis turėjo galimybę nusiprausti duše tik kartą per savaitę, tai prilygino kankinimui ir žemino pareiškėjo orumą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atvejais, kai pareiškėjas neneigia, kad pataisos namų administracija buvo sudariusi galimybes jam bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, ir tai patvirtina byloje esantys duomenys, paprastai konstatuojama, kad atsakovas nepažeidė teisės aktų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017). Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017).

Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę). Pareiškėjas pats taip pat neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas turėjo teisę praustis duše vieną kartą per savaitę, kaip tai nustato teisės aktai. Lukiškių TI-K 2019-02-20 tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K nuobaudai atlikti 2019-02-12 sudaryta galimybė nusiprausti duše, pareiškėjas tokia galimybe pasinaudojo 20.50 val. (t. III, b. l. 88). Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo dėl to konstatuoti kokius nors netinkamus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus ir (ar) neveikimą šiuo aspektu.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo likusios kameros erdvės, pareiškėjas buvo stebimas tiek Lukiškių TI-K darbuotojų, tiek kitų toje pačioje kameroje kalinamų asmenų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.

Kita vertus, EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007-11-15 sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015-03-10 sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai).

LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, nes tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT 2017-06-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017; 2017-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros dalies buvo atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m. Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kuriose kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Iš pateiktų duomenų matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Atsakovės atstovo teigimu kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Tačiau pagal aukščiau nurodytą tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktiką, toks sanitarinio mazgo atskyrimas tik užuolaida nelaikytinas tinkamu asmens privatumui užtikrinti.

Taigi pagal pateiktus duomenis, nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Todėl atsakovės atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, taigi konstatuotina, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą nurodytą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį: nuo 2019-02-12 iki 2019-06-26, iš viso 91 parą (pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo kalinamas tik dalį laiko), todėl šį laikotarpį pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, t. y. 76 paras, laikytina, kad pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.

Pareiškėjas teigia, kad gyvenamojoje aplinkoje Lukiškių TI-K buvo naudojamos draudžiamos medžiagos – asbestas, jis buvo naudojamas pasivaikščiojimo kiemelių stoguose, elektros laidų ir šiltinimo trasų izoliacijai. Vien aplinkybė, kad draudžiama medžiaga naudojama gyvenamosiose patalpose pažeidžia teisės aktų reikalavimus, kuriais draudžiamą tokią medžiagą naudoti.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001-01-01 Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismo turimais duomenimis, Lukiškių TI-K gyvenamųjų korpusų konstrukcijose asbesto nėra, o šiferio lakštais yra padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001-01-01. Šiferio lakštai Lukiškių TI-K nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui ir neteigia, kad šiferio lakštai kiemeliuose buvo laužomi ar sulaužyti, o tik daro prielaidą, kad tai gali būti padaryta. Todėl byloje nėra pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemai kelia pavojų asmenų sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-07-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018, 2018-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018-05-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018-04-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Pareiškėjui pakankamai nepagrindus tokios rizikos buvimo, jo argumentai dėl pavojaus jo sveikatai ir gyvybei dėl asbesto buvimo Lukiškių TI-K atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad kalinimo laikotarpiu nebuvo galimybės prieiti prie lango dėl sumontuotų grotų, paprašius jas nuimti ir leisti nusivalyti langus bei palanges, į tokius prašymus reaguojama nebuvo.

Teismas atkreipia dėmesį, kad grotų ant kamerų langų įrengimas įtvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 punkte (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-07-10). Taigi šiuo aspektu teismas nenustato neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, nes tokį kamerų ir laisvės atėmimo įstaigų įrengimą numato teisės aktai.

Vertinant ar įkalinimo įstaigos administracija reagavo į pareiškėjo prašymus dėl langų grotų nuėmimo, siekiant išvalyti langus, teismas nustatė, kad Vilniaus PN 2019-06-28 raštu atsakė pareiškėjui į jo 2019-05-20 teiktą skundą, kad gavus asmens prašymą apsauginės grotos nuimamos tol, kol bus išvalytas langas, o baigus valymo darbus, apsauginės grotos vėl uždėdamos (t. I, b. l. 139–140). Apie galimybę teikti prašymą dėl laikino grotų nuėmimo langams išvalyti pareiškėjas taip pat informuotas Vilniaus PN 2019-04-10 atsakymu į pareiškėjo 2019-02-19 skundą (t. II, b. l. 75–76), Vilniaus PN 2019-07-16 atsakymu į pareiškėjo 2019-06-17 skundu (t. II, b. l. 83–84), 2019-04-24 atsakymu į pareiškėjo 2019-03-12 skundą (t. II, b. l. 192–193). Įvertinus pareiškėjo skundų įkalinimo įstaigos administracijai matyti, kad pareiškėjas skundėsi nešvariais langais bei ant palangės susikaupusiomis šiukšlėmis, nors pareiškėjas pareiškė prašymą nuimti grotas langams išvalyti, toks pareiškėjo prašymas objektyviai negalėjo būti tenkinamas dėl to, kad pareiškėjas jau buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K (t. IV, b. l. 5–6, t. IV, b. l. 91–92). Įvertinus šiuos duomenis, teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K į pareiškėjo prašymus reagavo ir neteisėtų veiksmų šiuo aspektu neatliko.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K buvo netinkama minkštojo inventoriaus būklė, lovos pasenusios, netinkamos gulėjimui, be to, minkštasis inventorius dienos metu nuo 6.00 val. iki 22.30 val. buvo paimamas, pareiškėjui teko gulėti ant šaltos metalinės lovos, dėl šios priežasties pareiškėjas susirgo. Tik 2019 m. birželio mėn. Lukiškių TI-K administracija leido pareiškėjui turėti jogos kilimėlį ir minkštąjį inventorių dėl pareiškėjo nugaros raumenų būklės.

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017-08-31 iki 2020-01-10), 3 punkte nustatyta, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 1 priedo Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normas, asmeniui išduodama viena pagalvė, kurios naudojimo laikas yra dveji metai, čiužinio naudojimo laikas yra keturi metai, antklodė, kurios naudojimo laikas yra treji metai. Lietuvos higienos normos 134:2015 42 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims. Lietuvos higienos normos 134:2015 43 punktas nustato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktu, patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, o pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją 2019-02-15, nurodydamas, kad čiužinys yra purvinas, suplėšytas, antklodės medžiaga neužtikrina šilumos, antklodė dėmėta, sena, taip pat ir pagalvė (t. III, b. l. 137). Lukiškių TI-K administracija 2019-03-12 atsakyme nurodė pareiškėjui, kad minkštas inventorius išduodamas švarus ir tvarkingas, išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje (t. III, b. l. 136). Pareiškėjas 2019-03-29 kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją, prašydamas čiužinį pakeisti į naują (t. III, b. l. 157), Lukiškių TI-K 2019-04-10 atsakymu informavo pareiškėją, kad dėl neaiškių priežasčių kameroje padarytų dėmių minkštas inventorius pareiškėjui pakeistas: 2019-03-28 pakeistas čiužinys, o 2019-04-05 pakeista pagalvė ir čiužinys (t. III, b. l. 156). Tokias Lukiškių TI-K nurodytas aplinkybes patvirtina Suimtojo (nuteistojo) materialinio buitinio aprūpinimo kortelės duomenys, iš kurių, be to, matyti, kad pareiškėjui 2019-02-18 išduotas naujas patalynės komplektas ir rankšluostis (t. III, b. l. 159), pareiškėjas šiuos duomenis patvirtino savo parašu. Teismas pastebi, kad Lukiškių TI-K 2019-03-12 raštu ir Vilniaus PN 2019 m. birželio raštu informavo pareiškėją, kad čiužinys, pagalvė ir antklodė yra ne skalbiami, o dezinfekuojami dezinfekavimo kameroje. Teismo vertinimu tokie veiksmai atitinka HN 134:2015 42 punkte įtvirtintą draudimą išduoti neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę. Be to, aplinkybė, kad patalynė išduodama tik miego laikui atitinka teisės aktų reikalavimus, nes toks apribojimas nustatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2019-04-10 atsakydamas į pareiškėjo 2019-03-12 skundą taip pat nustatė, kad nuteistiesiems išduodama patalynė buvo saugoma tam skirtoje patalpoje uždarose spintose, čiužiniai laikomi tam skirtoje patalpoje ant lentynų, dienos metu iš asmenų paimama patalynė saugoma tam skirtoje patalpoje uždarose spintose (t. II, b. l. 101–103). Be to, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nustatė, jog Lukiškių TI-K pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas, iš kurio matyti, kad dezinfekavimo kameroje daiktai ir minkštasis inventorius dezinfekuojami pagal gamintojo pateiktą instrukciją (t. II, b. l. 101–103). Taigi, iš nurodytų duomenų matyti, jog Lukiškių TI-K minkštasis inventorius buvo dezinfekuojamas, pareiškėjui išduotas naujas čiužinys ir pagalvė pagal jo pateiktą prašymą minkštojo inventoriaus paėmimas dienotvarkėje nustatytam laikui atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

Pareiškėjas skundžiasi aplinkybe, kad kamerose nebuvo valymo priemonių, paprašius neretai reikėjo laukti savaitę laiko, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės palaikyti tinkamą kameros švarą.

Pagal HN 134:2015 37 punktą, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013-11-28 įsakymu Nr. 1-157 ,,Dėl suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime aprūpinimo indų plovimo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonėmis“, per mėnesį išduodama 100 g. geriamosios sodos indams plauti ir 100 g. kalcinuotos sodos sanitariniams techniniams įrengimams dezinfekuoti. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013-11-28 įsakymu Nr. 1-278 patvirtintu Lukiškių TI-K bendro naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašu, į kameras išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius.

Teismas nustatė, kad Vilniaus PN administracija 2019-05-24 atsakyme į pareiškėjo 2019-04-19 skundą nurodė, jog Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2019-04-30 tikrino kamerą Nr. 223, nustatė, jog visas privalomas valymo inventorius šioje kameroje buvo (t. I, b. l. 70). Pareiškėjas 2019-04-19 kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją, prašydamas išduoti langų valikį (t. I, b. l. 111), tačiau Vilniaus PN administracija 2019-05-15 raštu informavo pareiškėją, kad teisės aktai nenumato pareigos į gyvenamąsias kameras išduoti langų valiklių, nusipirkti jį pareiškėjas turi galimybę įkalinimo įstaigos parduotuvėje (t. I, b. l. 109-110). Pareiškėjas 2019-05-27 skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, ginčydamas Vilniaus PN 2019-05-15 atsakymą, Kalėjimų departamentas 2019-07-02 raštu nurodė, jog Vilniaus PN 2019-05-15 atsakymas yra motyvuotas ir pagrįstas (t. I, b. l. 112). Pareiškėjas 2019-05-20 pateikė prašymą įkalinimo įstaigos administracijai surinkti indus po kiekvieno pareiškėjo maitinimosi ir išplauti, nes į kamerą nėra tiekiamas karštas vanduo ir indų plovikliai, efektyviai išplaunantys indus (t. II, b. l. 187). Vilniaus PN 2019-05-28 raštu pareiškėjo prašymo dėl indų surinkimo ir išplovimo netenkino, paaiškindami, kad gyvenamosios kameros yra aprūpintos indų plovimo priemonėmis, į kameras išduodamas universalus ploviklis (t. II, b. l. 186). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras taip pat atliko patikrinimą kameroje Nr. 123, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas, nustatė, kad šioje kameroje privalomas valymo inventorius buvo (t. IV, b. l. 10–12). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019-06-18 atlikto patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad kameroje Nr. 217, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, visos privalomos valymo priemonės buvo (t. IV, b. l. 38). Teismas nustatė, kad pareiškėjui į kamerą Nr. 223 buvo išduodamos valymo priemonės 2019-04-24, tačiau pareiškėjas raštiškai atsisakė šias valymo priemones priimti (t. IV, b. l. 35). Teismas, įvertinęs nurodytas nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad rašytiniai byloje esantys įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius, kad valymo inventorius jam nebuvo išduodamas. Pareiškėjas nekonkretizavo, kuriose tiksliai kamerose toks valymo inventorius nebuvo išduotas, tuo tarpu atsakovės atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareigą teikti į gyvenamąsias kameras privalomą valymo inventorių atsakovės atstovas įgyvendino tinkamai. Taigi pareiškėjo teiginiai dėl kamerų valymo inventoriaus neišdavimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo įrengta spintelių drabužiams laikyti, todėl pareiškėjas drabužius laikė plastikinėse dėžėse, skirtose betonui maišyti. Nebuvo įrengta pakabų, pakabinama lentynėlė indams ir maistui per maža, todėl pareiškėjas šiuos daiktus laikė dėžėse po, prie lovos.

Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo i eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento 2009-07-10 įsakymu (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 14 punkto papunkčius, kameroje turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba, pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti.

Teismas pažymi, kad Vilniaus PN 2019-06-25 atsakymu informavo pareiškėją, kad teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti atskirą lentyną higienos priemonėms laikyti, o kiti baldai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus (t. I, b. l. 52–53). Vilniaus PN 2019-07-09 atsakyme į pareiškėjo 2019-05-21 prašymą ir skundą dėl kalinimo sąlygų paaiškino pareiškėjui, jog įsigytos stačiakampės juodos plastikinės dėžės, kurios tvirtos, telpa po lova gyvenamojoje kameroje, neskirtos maisto produktams, tačiau pareiškėjas gali joje laikyti visus asmeninius daiktus, išskyrus maistą (t. I, b. l. 149–150). Kadangi pareiškėjas 2019-06-17 skundu kreipėsi dėl lentynų netinkamo įrengimo kameroje Nr. 221, Vilniaus PN patikrinęs šią gyvenamąją kamerą nustatė, kad joje įrengta techniškai tvarkinga spintelė (t. II, b. l. 83–84). Taip pat nors pareiškėjas skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kad kameroje Nr. 217 nebuvo įrengta pakaba drabužiams laikyti, patikrinus šią kamerą nustatyta, kad pakabos rūbams įrengtos buvo (t. IV, b. l. 114–115). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius dokumentus, daro išvadą, kad dėžių įrengimas ne maisto produktams laikyti numatytas teisės aktuose ir tokia dėžių paskirtis neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjas informuotas apie aplinkybę, kad dėžės skirtos ne maisto produktams, o kitiems asmeniniams daiktams laikyti. Pareiškėjas teismui nenurodė konkrečių kamerų, kuriose neturėjo galimybės lentynoje laikyti maisto produktų ar susidėti maisto produktų į kameroje įrengtą spintelę. Pareiškėjo teiginiai dėl pakabų įrengimo taip pat nėra įrodyti, nes patikrinus kamerą Nr. 217 nustatyta, kad pakabos buvo įrengtos, o pareiškėjas teismui konkrečių kamerų, kuriuose pakabos galėjo būti neįrengtos nenurodė ir šio teiginio nedetalizavo. Todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, jis atvykus į Lukiškių TI-K kiekvieną kartą teko laukti laikino sulaikymo kameroje 2-7 valandas, kurios plotas neviršija 60 cm, pareiškėjas šioje laikino sulaikymo kameroje buvo laikomas dar su 1–2 asmenimis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs, jog, nustatant, kiek laiko asmuo gali būti laikomas pataisos namų laikino sulaikymo (trumpalaikio laikymo) kameroje, pagal analogiją. taikytinas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktas, kuriame numatyta, kad į tardymo izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau nei dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras (žr., pvz., LVAT 2017-08-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1087-662/2017). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vienam asmeniui, laikomam laikinojo sulaikymo kameroje, kaip ir gyvenamojoje kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1149-1062/2017).

Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga nustatė, kad dėl laikinojo sulaikymo trukmės pareiškėjas pateikė 2019-02-19 skundą Kalėjimų departamentui, kuris skundą persiuntė nagrinėti Vilniaus PN, kuris 2019-04-10 atsakymu pareiškėjui nurodė, jog 2 val. laikymo trukmė pažeista nebuvo, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2019-02-12 apie 12.00 val., po kratos ir dokumentų įforminimo uždarytas į kamerą Nr. 221, organizuotas maitinimas (t. III, b. l. 142–144). Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad šį Vilniaus PN 2019-04-10 atsakymą būtų skundęs ar šis atsakymas būtų panaikintas kaip nepagrįstas. Priešingai, byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad Kalėjimų departamentas 2019-05-23 sprendimu Vilniaus PN 2019-04-10 atsakymą dėl laikinojo sulaikymo patvirtino (t. III, b. l. 32). Kitų konkrečių dienų, kuriomis pareiškėjas buvo laikino sulaikymo kameroje pažeidžiant ploto reikalavimus ar laikymo trukmę pareiškėjas nenurodė, savo argumentus grindžia bendro pobūdžio teiginiais, kad laikino sulaikymo kameros neatitinka ploto reikalavimų ir įkalinimo įstaigos administracija laikė pareiškėją ilgiau nei 2 val. Tokie bendro pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo atsakovės atstovui paneigti nedetalizuotus argumentus, nes tokia pareiga tenka tik tada, kai pareiškėjas detaliai nurodo reikšmingas kalinimo sąlygas, kurios, jo nuomone, buvo netinkamos. Todėl pareiškėjo argumentai dėl laikino sulaikymo kamerų atitikties ir laikymo trukmės atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Pareiškėjas nurodo, kad išvykstant iš Lukiškių TI-K iš pareiškėjo buvo paimami jo asmeniniai daiktai, grįžus į Lukiškių TI-K, jeigu tai būdavo penktadienis, pareiškėjas saugomų savo daiktų neatgaudavo ir pareiškėjas turėjo likti be savo asmeninių daiktų iki pirmadienio pietų.

Teisės aktai (Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 4 ir 211 punktai; Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 571 punktas) nustato, kad daiktai, kurių nuteistasis (suimtasis) nepasiima laikinai išvykdamas iš tardymo izoliatoriaus (pataisos įstaigos), perduodami saugoti ir nuteistajam grąžinami jam sugrįžus į tardymo izoliatorių (pataisos įstaigą).

Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas dėl daiktų saugojimo patalpos kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją 2019-05-24 skundu (t. I, b. l. 58). Vilniaus PN 2019-06-25 paaiškino pareiškėjui, kad suimtųjų ir nuteistųjų daiktai laikomi specialiai tam įrengtose ir nuo grindų pakeltose lentynose (t. I, b. l. 57). Vilniaus PN 2019-05-29 raštu taip pat pateikė pareiškėjui informaciją, kad jam atvykus į Lukiškių TI-K 2019-05-17, pareiškėjas nepateikė aktų dėl asmeninių pinigų, vertybių ir daiktų priėmimo, pagal kuriuos pareiškėjui turėjo būti grąžinti asmeniniai daiktai, ir tokius aktus pateikė tik 15.05 val., kai daiktų sandėlio darbo laikas jau buvo pasibaigęs, nepaisant to, įkalinimo įstaigos administracija išdavė pareiškėjui įstaigai priklausančius indus, tačiau pareiškėjas juos priimti atsisakė (t. I, b. l. 45). Pareiškėjui 2019-07-12 Vilniaus PN raštu rekomendavo atvykus į įkalinimo įstaigą nedelsiant pateikti aktus dėl asmeninių pinigų, vertybių ir daiktų priėmimo (t. I, b. l. 79). Vilniaus PN 2019-08-21 rašte nurodė, kad pareiškėjas, išvykdamas iš Vilniaus PN, kaip ir kiti išvykstantys nuteistieji, turėjo teisę pasinaudoti specialiu vėžimėliu gabenant dėžes su asmeniniais daiktais iš gyvenamojo korpuso į Priėmimo ir paskirstymo skyrių (t. I, b. l. 166). Pareiškėjas su nusiskundimu dėl nesavalaikio asmeninių daiktų grąžinimo taip pat kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją 2019-03-12 prašymu, Vilniaus PN 2019-04-26 atsakė pareiškėjui, jog 2019-03-05 pareiškėjas buvo atvežtas į Lukiškių TI-K 17.00 val., kadangi daiktų sandėlis dirba iki 16.00 val. daiktų grąžinti tą pačią dieną nebuvo galimybės, todėl daiktai grąžinti kitą dieną (t. III, b. l. 2–4).

Įvertinęs nurodytus faktinius duomenis ir nustatytą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad teisės aktai nustato galimybę nuteistajam laikinai išvykstant iš įkalinimo įstaigos paimti jo asmeninius daiktus, tačiau neįtvirtinta laiko per kurį tokie daiktai privalo būti grąžinti nuteistajam grįžus atgal į įkalinimo įstaigą, nėra įpareigojimo, jog daiktai privalo būti grąžinti tą pačią dieną nuteistajam grįžus į įkalinimo įstaigą. Iš aukščiau analizuotų faktinių aplinkybių matyti, kad daiktai pareiškėjui buvo grąžinti ne tą pačią, o kitą darbo dieną po jo atvežimo į įkalinimo įstaigą dėl tos priežasties, jog daiktų sandėlio darbo laikas jau buvo pasibaigęs. Taip pat matyti, kad paties pareiškėjo veiksmai irgi lėmė vėlesnį daiktų grąžinimą, kuomet pareiškėjas aktą dėl asmeninių daiktų priėmimo pateikė įkalinimo įstaigos administracijai jau pasibaigus sandėlio darbo laikui. Be to, pareiškėjas iš viso nenurodė, kaip dėl šios aplinkybės galėtų kilti neturtinė žala. Taip pat aktuali aplinkybė, kad pareiškėjas turėjo teisę atsirinkti daiktus, kuriuos nori palikti įkalinimo įstaigos sandėlyje, o kuriuos siekia vežtis kartu ir turėti grįžus į įkalinimo įstaigą, taigi pareiškėjas turėjo teisę pasilikti su savimi buityje naudojamus asmeninius daiktus, jog galėtų nedelsiant juos naudoti grįžus į įkalinimo įstaigą. Atsižvelgiat į išdėstytus argumentus, Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių nenustatyta.

Pareiškėjo teigimu, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų – sanitarinėje švarykloje pilna pelėsio, rūdžių, netvarkinga, yra šiukšlių, netinkamas kamerų vėdinimas, netinkamai įrengtas klozetas – ertmė grindyse, iš kurios sklido blogas kvapas.

Tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, konkrečiai jų 13–17 punktai. Pagal Taisyklių 14.1 punktą, kameroje turi būti langas, kad patektų natūrali dienos šviesa; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nustato, be kita ko, tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, pvz., jos 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. To paties teisės akto 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017-01-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., drėgmės, pelėsio, temperatūros) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017-06-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017-06-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.).

Byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros buvo periodiškai tikrinamos, nustatyti pažeidimai šalinami. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, tikrindamas kameras Nr. 123, 217, 221, 223, 280, 336 (t. I, b. l. 89–90, 142–143, t. IV, b. l. 10–12, 143–145) pažeidimų dėl netinkamo vėdinimo nenustatė. Nors kameroje Nr. 221 nustatyti nežymus temperatūros, dirbtinės apšvietos pažeidimai ir pelėsio požymiai (t. I, b. l. 142–143), teismas pastebi, kad šie pažeidimai buvo itin nedideli (dirbtinė apšvieta nustatyta 184 lx vietoje HN 134:2015 nustatytų 200 lx., temperatūra buvo 17 °C, vietoje 18 °C), o pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai dėl tokių nežymių pažeidimų jam kilo neturtinė žala. Pareiškėjo nusiskundimai dėl sanitarinės švaryklos patalpų laikytini nepagrįsti, nes pareiškėjas kas savaitę buvo vedamas į dušo, o ne į bendras sanitarinės švaryklos patalpas (t. III, b. l. 184–185). Taigi byloje esantys duomenis nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovės atstovas būtų neužtikrinęs higienos normų reikalavimų gyvenamosiose patalpose tokiu mastu, jog pareiškėjui dėl to galėtų kilti reali neturtinė žala. Todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini ir nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą dėl gyvenamųjų patalpų neatitikties higienos normų reikalavimams.

Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 91 parą pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, todėl darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.

Taigi pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K naudojantis netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais iš viso 91 parą, dalį šio laiko (76 paras) pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas, todėl pažeidimo intensyvumas tomis paromis, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas laikytinas nedideliu. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 240 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) 240 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė