- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-11
- Bylos Nr.
- A-351-822/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02336-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- L. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas L. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 9 664,94 Eur turtinės ir 476 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2014 m. sausio 30 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nėra apgyvendinimui skirtų pastatų ir gyvenamųjų patalpų. Sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrina privatumo, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, lentynėlės, veidrodžio. Kamerų ventiliacija buvo netinkama, drėgna, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, temperatūra. Ant langų įstatytos grotos, kurios trukdė vėdinti kameras, pro jas nepatekdavo šviesa. Įrengti gultai neatitiko teisės aktų reikalavimų, gultai (lovos) buvo nesaugūs, savadarbiai. Buvo įrengta per mažai taburečių, spintelių. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas darbu ir pajamomis, negavo socialinių išmokų ar tikslinės paramos. Pareiškėjas nebuvo aprūpinamas higienos priemonėmis: tualetiniu popieriumi, muilu. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, rankšluosčiais, čiužiniai buvo netinkamos būklės. Kameros buvo neremontuotos ir nevalytos, sienos paveiktos pelėsio, buvo buitinių parazitų. Atvykstančių į Lukiškių TI-K asmenų sveikata netikrinama, karantino patalpose nėra galimybės išsikviesti gydytoją, prašymų suteikti medicininę pagalbą Lukiškių TI-K neregistruoja. Pareiškėjas neturėjo galimybės nustatyta tvarka pasinaudoti dušu. Buvo kankinamas alkiu, maitinimas neatitiko pareiškėjo fiziologinių poreikių. Buvo išvedamas pasivaikščioti tik vienai valandai, kartais buvo siūloma eiti pasivaikščioti anksti ryte, tamsiu paros metu. Neužtekdavo vietos pavalgyti prie stalo. Nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, o trumpalaikių pasimatymų gavimas buvo apribotas, nes jų tekdavo laukti nepriimtinai ilgai. Nebuvo leidžiama bendrauti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis. Pareiškėjas teigė, kad turtinė žala pasireiškė jam neišduotų higienos, buities ir kitų materialinio aprūpinimo priemonių verte. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nesutiko. Lukiškių TI-K paaiškino, jog stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.Lukiškių TI-K nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Laikomiems asmenims suteikiama teisė ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, tam įrengti įvairaus dydžio pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Suteikiama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu vandeniu. Suimtieji (nuteistieji) tinkamai aprūpinami higienos priemonėmis. Asbestas Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose nenaudojamas. Maitinimas atitinka teisės aktų nustatytas normas. Trumpalaikiai pasimatymai su giminaičiais ir kitais asmenimis suteikiami teisės aktų nustatyta tvarka, ilgalaikių pasimatymų patalpos Lukiškių TI-K neįrengtos. Vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas ant kamerų langų nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Užimtumo programos organizuojamos, norintys asmenys turi galimybę jose dalyvauti. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, yra visiškai išlaikomas valstybės. Dirbti mokamą darbą Lukiškių TI-K siūloma tik nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę ir esant laisvų darbo vietų. Teisės aktai numato galimybę, o ne prievolę skirti išmoką ar pašalpą nuteistiesiems. Pareiškėjo prašymų dėl išmokos (pašalpos) skyrimo ginčo laikotarpiu nebuvo gauta. Suimtiesiems ir nuteistiesiems užtikrinamos tokio pat lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo L. B. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2016 m. birželio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, likusią skundo dalį atmetė.Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl Lukiškių TI-K civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2014 m. sausio 30 d. Teismas nustatė, jog vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas laikotarpiais: 2013 m. birželio 6 d. vakare, 2013 m. birželio 7 d. – 2013 m. rugsėjo 10 d., 2013 m. rugsėjo 12 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d., 2013 m. spalio 2 d. – 2013 m. spalio 6 d., 2013 m. spalio 8 d. – 2013 m. lapkričio 6 d., 2013 m. lapkričio 8 d. – 2013 m. lapkričio 10 d., 2013 m. lapkričio 12 d. – 2013 m. gruodžio 10 d., 2013 m. gruodžio 12 d. – 2013 m. gruodžio 29 d., todėl darė išvadą, kad pareiškėjas 200 parų ir vieną kartą dalį paros buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 1,99 kv. m iki 2,65 kv. m kameros ploto, t. y. įvertinęs aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą. Teismas akcentavo, jog kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,84 kv. m iki 8,64 kv. m ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus ir darė išvadą, jog sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, laikė tai pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Pirmosios instancijos teismas išaiškino, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010 ) 2 punktas nustatė, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitalinį remontą daromiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo veikianti įstaiga, o atskiros oro šalinimo sistemos įrengimas kamerų sanitariniuose mazguose yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, teismas šio higienos normos reikalavimo nagrinėjamu atveju netaikė. Tačiau lentynėlės, veidrodžio įrengimas kamerų sanitariniuose mazguose nėra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl teismas pripažino, kad lentynėlė bei veidrodis Lukiškių TI-K kamerų sanitariniuose mazguose turėjo būti įrengti. Teismas pažymėjo, jog iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 20 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 117 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2013 m. birželio 6 d.) yra vėdinimui pritaikyti langai; 2013 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktas įrodo, kad minėtoje kameroje oro temperatūra buvo 21,5°C, santykinė oro drėgmė buvo 55 procentų ir atitiko higienos normų reikalavimus; iš 2013 m. gruodžio 18 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 172 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2013 m. lapkričio 8 d. – 2013 m. lapkričio 10 d.) oro temperatūra buvo 18,5°C, santykinė oro drėgmė – 58 procentų ir taip pat atitiko higienos normų reikalavimus. Teismas pripažino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis nustatytus reikalavimus kamerų ventiliacijai, temperatūrai ir drėgmei. Teismas aiškino, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 20 d. patikrinimo aktas įrodo, kad kameroje Nr. 117 dirbtinė naktinė apšvieta buvo 14 lx, o dirbtinė dieninė apšvieta – 203 lx ir atitiko nustatytus reikalavimus; iš 2013 m. gruodžio 18 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 172 dirbtinė dieninė apšvieta buvo 257 lx ir tai taip pat atitiko higienos normų reikalavimus. Todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo atmestini kaip neįrodyti. Teismas nenustatė pažeidimų, susijusių su kamerų vėdinimu ir dirbtiniu apšvietimu, nes pareiškėjo deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, jog dėl esančių grotų buvo sunku vėdinti kamerą, pro jas nepatenka šviesa, nepagrindžia grotų įrengimo neteisėtumo ir nesudaro pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų buvęs laikomas negyvenamosiose patalpose, t. y. ne Lukiškių TI-K kamerose. Pateiktuose į bylą Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktuose taip pat nėra duomenų apie tai, kad suimtieji ar nuteistieji Lukiškių TI-K būtų laikomi negyvenamosiose patalpose, nenustatyta HN 76:2010 19 punkto pažeidimų. Todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K nėra apgyvendinimui skirtų pastatų ir gyvenamųjų patalpų, bei fakto, kad pareiškėjas būtų laikomas negyvenamosiose patalpose ir dėl to jam galėjo kilti neturtinė žala. Teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktai nenustato, kokio dizaino turi būti lovos, nedraudžia įrengti dviaukščių lovų ar gultų. Nors pareiškėjas teigė, kad kamerose įrengti gultai buvo nesaugūs, tokius teiginius teismas vertino kritiškai, kaip pagrįstus prielaidomis, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo laikotarpiu dėl kokių nors lovų (gultų) trūkumų jis būtų susižalojęs ar sužalojęs kitus asmenis. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą su skundu, jog naudojantis dviaukščiais ar nesaugiais gultais jam kilo nepatogumų. Todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.Teismas nustatė, jog atsakovo atsiliepime į skundą nurodyta, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos lovos kiekvienam asmeniui, taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti, tačiau dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visuomet įmanoma įrengti papildomų baldų. Teismas konstatavo, kad stalai ir kėdės (arba taburetės), spintelės (lentynos) kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti, tačiau atsižvelgiant į mažą kamerų plotą, mažą stalų dydį, tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas dar su dviem ar trimis asmenimis, pripažino, kad jis ne visada turėjo galimybę prie stalo pavalgyti sėdėdamas, pareiškėjui ne visada užtekdavo vietos spintelėse ar lentynose daiktams susidėti, todėl tai laikė jo suėmimo sąlygų bloginimu.Teismas išaiškino, jog suimtųjų darbą reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 40 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose, jei yra galimybė dirbti, suimtieji gali dirbti tik jų rašytiniu prašymu ir šių suimtųjų ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam dirbti, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. Šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims, norintiems dirbti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Teismas nustatė, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K dėl įsidarbinimo nesikreipė, todėl nepripažino, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės neaprūpinant jį darbu ir pajamomis Lukiškių TI-K. Teismas nustatė, jog Lukiškių TI-K atsiliepimu į skundą nurodė bei pateikė patvirtinančius įrodymus apie tai, kad pareiškėjas prašymų dėl išmokos (pašalpos) skyrimo Lukiškių TI-K administracijai neteikė. Teismas pažymėjo, kad suimtųjų ir nuteistųjų teisė į teisės aktuose nurodytas išmoką bei pašalpą nėra absoliuti, o yra sąlygojama atitinkamų teisės aktuose numatytų kriterijų atitikimo ir sąlygų buvimo, teisės normose yra nustatyti tik maksimalūs aptariamų pašalpų dydžiai ir kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti šias pašalpas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo veiksmai – piniginės išmokos (pašalpos) neišmokėjimas nesant pareiškėjo prašymo, nepažeidžia minėtų teisės aktų nuostatų, todėl negali būti vertinami kaip neteisėti. Teismas pažymėjo, jog atsakovas Lukiškių TI-K pateikė į bylą Ūkio skyriaus 2016 m. birželio 23 d. pažymą, iš kurios matyti, kad Lukiškių TI-K vyrams per mėnesį išduodama: 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo pagal įstaigoje nustatytą bendrą tvarką per du kartus – mėnesio pradžioje ir viduryje. Pareiškėjas teismo posėdžio metu pavirtino, kad gaudavo po 1 gabalėlį tualetinio ir skalbiamojo muilo, dėl netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis būdamas Lukiškių TI-K nesiskundė, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu.Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje nurodyta, kad patalynė, kitas inventorius suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodami, jie nustatyta tvarka dezinfekuojami. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 28 d. patikrinimo akto matyti, kad patikrinimo metu kamerose esanti patalynė buvo vizualiai švari, patalynę Lukiškių TI-K numatyta keisti vieną kartą per savaitę, minkštasis inventorius, čiužiniai, pagalvės, antklodės dezinfekuojami dezinfekcijos kameroje, dezinfekcijos duomenys nurodomi žurnale. Pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu į įstaigos administraciją su skundais dėl netinkamo aprūpinimo minkštuoju inventoriumi ir netinkamos jų būklės nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginius šiuo aspektu teismas laikė abstrakčiais ir neįrodytais. Teismas taip pat nustatė, jog kameros aprūpinamos valymo priemonėmis: išduodami šepečiai grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė, valikliai. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. gegužės 20 d. patikrinimo aktu nustatė, kad kameroje Nr. 117 lubos kai kur pajuodusios, nuo sienų kai kur nusilupę dažai, ir tai neatitiko HN 76:2010 62 punkto reikalavimų. Teismas nustatė, jog šie pažeidimai buvo pašalinti 2013 m. liepos 22 d. Į bylą pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose pažeidimų, susijusių su pelėsių buvimu kamerose, nebuvo nustatyta. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 25 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 117 buvo vizualiai švaru, patalpų valymui ir dezinfekcijai buvo skirta kalcinuota soda, buvo valymui skirtas inventorius, informacija apie gyvenamųjų patalpų valymą buvo registruojama nustatyta tvarka. Teismas, įvertinęs minėtus įrodymus, pripažino, kad pareiškėjas ne visuomet Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis HN 76:2010 62 punkto reikalavimus, tačiau jo teiginius dėl pelėsio buvimo kamerose bei nevalomų kamerų atmetė kaip neįrodytus. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad sudaro sutartis su įmonėmis, organizuojančiomis profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), pateikė sudarytas sutartis su uždarąja akcine bendrove ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“, uždarąja akcine bendrove ,,Dezinfa“. Vilniaus visuomenės sveikatos centras Lukiškių TI-K nenustatė pažeidimų šioje srityje (2013 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktas). Atsižvelgdamas dar į tai, kad savo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas su skundais ir prašymais į įstaigos administraciją dėl tokio pobūdžio pažeidimų nesikreipė, teismas pareiškėjo teiginius dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu atmetė kaip neįrodytus.Teismas sprendė, jog į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašai patvirtina, kad pareiškėjo pirminė gydytojų apžiūra tardymo izoliatoriuje buvo atlikta 2013 m. birželio 7 d., laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas pas gydytojus dėl įvairių sveikatos sutrikimų lankėsi dar šešis kartus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų skundais ar prašymais kreipęsis dėl galimai netinkamų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, neužregistruojant jo prašymų suteikti medicininę pagalbą. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu pažeistos nebuvo.Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše. Pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu su skundais ar prašymais šiuo klausimu nesikreipė. Todėl teismas tokius pareiškėjo teiginius vertino kaip abstrakčius ir neįrodytus. Teismas sprendė, jog pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės įrodymais nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau nesikreipė, todėl šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip neįrodytus.Teismas nustatė, jog pareiškėjas neginčijo fakto, kad jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam buvo sudaryta galimybė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl nepripažino jo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kada konkrečiai jis buvo vedamas pasivaikščioti tamsiu paros metu, dėl šių aplinkybių nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau nesiskundė, todėl pareiškėjo teiginius šiuo aspektu atmetė kaip neįrodytus. Teismas sprendė, jog pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad neturėjo ilgalaikių pasimatymų, tačiau konkrečiai nenurodė, kada jis kreipėsi dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, kada pasimatymai jam nebuvo suteikti. Todėl teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų vertino kaip abstrakčius ir neįrodytus. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė į bylą duomenų apie tai, kada pareiškėjas ar su juo norintys pasimatyti asmenys buvo kreipęsi dėl trumpalaikių pasimatymų suteikimo, ar tokie pasimatymai buvo suteikti, nors tokią galimybę turėjo. Todėl, atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotą įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose taisyklę, pareiškėjo teiginiai dėl to, kad trumpalaikių pasimatymų gavimas pareiškėjui buvo apribotas, nes jų tekdavo laukti nepriimtinai ilgai, laikė įrodytais. Teismas sprendė, jog pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad jam buvo apribotos bendravimo galimybės skambinant telefonu, nebuvo leidžiama bendrauti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis, tačiau konkrečiai nenurodė, kada ir kokiais Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmais tokios galimybės jam buvo apribotos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neleidimo paskambinti, bendravimo galimybių apribojimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K, rašęs dėl to skundus. Todėl pareiškėjo skundo argumentus šiuo aspektu vertino kaip abstrakčius ir neįrodytus. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko itin mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 200 parų ir vieną kartą dalį paros per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, sanitariniuose mazguose nebuvo įrengtų lentynų bei veidrodžių, pareiškėjas ne visada turėjo galimybę prie stalo pavalgyti sėdėdamas, jam ne visuomet užtekdavo vietos spintelėse ar lentynose daiktams susidėti, jis ne visuomet buvo laikomas kamerose, kurių sienų ir lubų būklė atitiko higienos normų reikalavimus, trumpalaikių pasimatymų gavimas pareiškėjui buvo apribotas, todėl pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Teismas darė išvadą, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė.Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į ilgą ir nuolatinį pažeidimų pobūdį. Pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo netinkamos ir pareiškėjui sukėlė neigiamus išgyvenimus bei nepatogumus. Kita vertus, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Todėl teismas sprendė, jog esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 476 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams, ir darė išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 1 800 Eur sumos priteisimas. Taip pat teismas pažymėjo, kad nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų visais aspektais, kuriuos pareiškėjas skunde nurodo kaip jo teisių pažeidimus, iš kurių kildina turtinę žalą. Pareiškėjas jokių duomenų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais išduoti skunde nurodytas higienos priemones, inventorių, o įstaigos administracija atsisakė jas išduoti, nepateikė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo patirta turtinė žala yra tiesiogiai susijusi su neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais. Be to, pareiškėjo skunde pateikti turtinės žalos skaičiavimai (pvz., apskaičiuojant turtinę žalą Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių pažeidimo sąskaita neteisėtai sutaupius 19,88 Eur sumą pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K parduotuvėje buvo pardavinėjami trijų rūšių veidrodžiai, kurie kainavo po 2,84 Eur, todėl pareiškėjui buvus Lukiškių TI-K septyniose kamerose, kuriose veidrodžiai nebuvo įrengti, jo nuomone, jam padarytos neturtinės žalos dydis sudaro 19,88 Eur sumą) negali būti pripažinti objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais turtinės žalos dydį. Todėl teismas nepripažino, kad pareiškėjas patyrė realių turtinių praradimų ir nuostolių.Teismas teigė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas jam turtinės žalos (netiesioginių nuostolių) atsiradimą sieja su nesuteikta socialine parama, darbinėmis pajamomis. Tačiau teismas nenustatė jokių Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, nesuteikiant pareiškėjui darbo ir socialinės pašalpos, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas pats net nesikreipė dėl darbo ar socialinės pašalpos suteikimo. Todėl tokio pobūdžio turtinė žala (netiesioginiai nuostoliai) pareiškėjui negalėjo atsirasti.Pareiškėjas turėjo pareigą pagrįsti prašomos turtinės žalos atsiradimo faktą ir jos dydį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė savo turto netekimo arba sužalojimo, turėtų išlaidų (tiesioginių nuostolių), taip pat negautų pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė turtinės žalos padarymo jam fakto ir dydžio, todėl nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, turtinės žalos atlyginimas negalimas. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo prašymo dėl turtinės žalos atlyginimo netenkino. Teismas sprendė, jog iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 2 d. (pagal spaudą ant voko), o teisme byla iškelta 2016 m. birželio 13 d. nutartimi. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už piniginę prievolę atlyginti 2 000 Eur dydžio žalą nuo 2016 m. birželio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III.
Pareiškėjas L. B. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą pakeisti ir tenkinti skundą pilna apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Bendrasis teisės principas, jog neteisėtu pagrindu teisė nesukuriama, neleidžia įskaičiuoti į apgyvendinimui skirtos kameros dalies plotą tos ploto dalies, kuri užimta neteisėtai įrengtais pertekliniais gultais ir neteisėtai ne atskiroje patalpoje įrengtu sanitariniu mazgu. Įvertinus šį neteisėtą Lukiškių TI-K veikimą, aišku, kad 3,6 kv. m ploto normatyvas buvo pažeistas visą kalinimo laikotarpį. Mano, jog jis turi teisę į patalpos plotą, kuris atitiktų 6 kv. m + 4 kv. m formulę, nepriklausomai nuo to, ką šiuo klausimu nustato ginčijamo teisėtumo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas. Todėl daro išvadą, jog jis kalėjo netinkamame plote visą 238 parų laikotarpį.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas sanitarinio mazgo įrengimą kaip pažeidžiantį pareiškėjo teises, nepagrįstai rėmėsi HN 76:2010 2 išlyga, jog ši higienos norma eksploatuojamoms įstaigoms taikoma tik ta apimtimi, kiek tai nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Joks valstybės vidaus teisės aktas negali būti panaudotas pateisinti elgesiui, nesuderinamam su valstybės įsipareigojimais pagal ratifikuotas tarptautines sutartis. Pareiškėjo skunde sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K kamerose yra absoliučiai nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais, o tinkamai įrengti sanitarinius mazgus galima ir be pastato rekonstrukcijos.Nesutiktina, kad kamerose yra vėdinimui pritaikyti langai, užtikrinantys ir natūralios šviesos patekimą. Langai kamerose yra, ir patys langai vėdinimui tinka, tačiau kamerose neteisėtai įrengtos perteklinės, teisės aktuose nenumatytos grotos, kuriomis iš kalinamų asmenų atimta galimybė tuos langus pasiekti, taigi ir vėdinti kameras per langus. Langų vidiniai stiklai yra matiniai, nors privalo būti skaidrūs. Todėl pareiškėjas mano, jog jo argumentų atmetimas formaliu motyvu, esą langai yra, ignoruojant argumentus, jog nėra galimybių patalpas vėdinti, jog natūralus apšvietimas nepakankamas – nesuderinamas su absoliučia piliečio teise į teisingą teismą. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai pareiškėjo argumentus šiuo klausimu įvardina esant deklaratyviais – skunde teismui yra nurodyta, kad teisės aktai numato vienerių grotų įrengimą, o įrengtos dvejos grotos, kad teisės aktais nustatyti skaidrūs stiklo langai, o vidiniai stiklai įrengti matiniai.Nesutinka su išvada, esą patalpos paskirtį gyvenamąja padaro HN 76:2010 nuostatos. Nesutinka ir su teze, esą patalpų paskirtį kontroliuoja Vilniaus visuomenės sveikatos centras. Patalpų paskirtis yra registruojama oficialiame valstybės registre, kurį tvarko valstybės įmonė Registrų centras. Šio registro duomenimis adresu Lukiškių skg. 6 Lukiškių TI-K visi esantys pastatai yra negyvenamosios paskirties.Nei vienoje kameroje nei vienos privalomos spintelės nuteistųjų daiktams nebuvo, todėl asmeninius daiktus ir netgi maisto produktus pareiškėjas buvo priverstas laikyti tiesiog ant grindų, kas civilizuotam žmogui yra absoliučiai nepriimtina.Nesutinka su jo skundo motyvų atmetimu tuo aspektu, esą pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją nei dėl įsidarbinimo, nei dėl pašalpų nesikreipė. Visiems žinoma, kad Lukiškių TI-K suimtiesiems darbo vietų nėra, o pašalpos ir išmokos nemokamos. Įstatymas nenumato reikalavimo, jog žalą patyręs asmuo privalo formaliai kreiptis į įkalinimo įstaigos administraciją dėl įdarbinimo ar pašalpų skyrimo net ir gerai žinodamas, jog darbo vietų nėra.Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, esą higienos priemonės kalinamiems asmenims yra išduodamos. Pažymi, jog pareiškėjo skunde labai aiškiai išdėstyta, kurių materialinio buitinio aprūpinimo normų reikalavimų Lukiškių TI-K administracija nevykdė, mano, jog nei vienas pareiškėjo teiginys nėra argumentuotai paneigtas.Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, esą teiginiai dėl nevalomų kamerų, pelėsio ir buitinių parazitų atmestini kaip neįrodyti. Teismui yra privalomi prejudiciniai faktai, pripažinti analogiškose bylose, įrodymais taip pat yra Seimo kontrolieriaus pažymos. Ši įrodomoji medžiaga pradiniame skunde pateikta. Taigi nekelia abejonių faktas, kad karantino kameros nėra valomos, o valymo inventorius neišduodamas. Nepaneigtas pareiškėjo skundo argumentas, kad valymo priemonės į kameras neišduodamos, o soda pati savaime nėra valymo priemonė ir galėtų būti naudojama tik kaip valymo priemonių priedas savikainai sumažinti.Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, esą galimybė pasinaudoti dušu ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę ir ne ilgiau kaip 15 minučių, nepažeidžia pareiškėjo teisių. Mano, jog pareiškėjo teisė naudotis dušu yra ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, esą pareiškėjas neįrodė, jog buvo maitinamas pagal asmeninių fiziologinių poreikių neatitinkančius ir diskriminacinius valgiaraščius. Pareiškėjo skunde buvo nurodyta, kad įstatymas šiuo atveju įtvirtina kaltės prezumpciją ir įrodinėjimo pareigą perkelia kaltininkui. Mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, nes tame pačiame sprendime yra remiamasi ir įrodinėjimo naštos paskirstymo principu.Nesutinka, kad turtinė žala yra tik patirtos išlaidos arba negautos pajamos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad negautas privalomas materialinis aprūpinimas yra turtinė žala, taip pat turtinė žala yra ir Lukiškių TI-K neteisėtai, pareiškėjo teisių pažeidimo sąskaita, sutaupytos lėšos.Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Lukiškių TI-K daro išvadą, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnio nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sąlygos. Lukiškių TI-K pažymi, jog pirmosios instancijos teismas įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją bei pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Mano, jog teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.
IV.
Atsakovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo L. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas mano, jog nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta 476 000 Eur suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Lukiškių TI-K prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą mano, jog Lukiškių TI-K nenurodo jokių argumentų, kad pirmosios instancijos teismo išnagrinėtoje byloje teisės aktai būtų buvę pritaikyti netinkamai. Pažymi, jog nors apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 straipsnis), tačiau tai nereiškia, kad apeliacinis skundas gali būti visiškai nemotyvuotas. Taip pat pažymi, jog Lukiškių TI-K dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo kelia tuos pačius klausimus, kurie jau ne kartą buvo išspręsti analogiškose bylose, todėl akivaizdžiai piktnaudžiauja administraciniu procesu (ABTĮ 84 straipsnio l dalies 6 punktas).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo L. B. skundą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2016 m. birželio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teisėtumas ir pagrįstumas.Pareiškėjas apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka iš dalies, prašo jo skundą dalyje, kurioje pirmosios instancijos teismas jį atmetė kaip nepagrįstą, tenkinti. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti pilna apimtimi.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2014 m. sausio 30 d.Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, o būtent, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko itin mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 200 parų ir vieną kartą dalį paros per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, sanitariniuose mazguose nebuvo įrengtų lentynų bei veidrodžių, pareiškėjas ne visada turėjo galimybę prie stalo pavalgyti sėdėdamas, jam ne visuomet užtekdavo vietos spintelėse ar lentynose daiktams susidėti, jis ne visuomet buvo laikomas kamerose, kurių sienų ir lubų būklė atitiko higienos normų reikalavimus, trumpalaikių pasimatymų gavimas pareiškėjui buvo apribotas.Teisėjų kolegija pažymi, kad nesutikimą su pirmosios instancijos teismo pažeidimų konstatavimu atsakovas grindžia bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais. Nurodo, kad šiuo atveju nebuvo nustatyti valdžios institucijos neteisėti veiksmai, kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nepateikė.Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuotas pareiškėjo teisių pažeidimas. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Todėl atsakovo abstrakčiais teiginiais grindžiamas apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia nesutikimo motyvus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria jo skundas buvo atmestas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsniu, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, pasisakys dėl argumentų, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovo padarytų pažeidimų.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Įvardyto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas, nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus (nes buvo kalintas, ir, pareiškėjo nuomone, netinkamomis sąlygomis, būtent Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2015 m. vasario 26 d., kai buvo išvežtas į Kybartų pataisos namus), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.Pareiškėjas dėl per mažo jam kalinimo laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2014 m. sausio 30 d. tenkančio ploto nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 3.6 kv. m ploto, tenkančio vienam kalinamam asmeniui, normatyvą. Pareiškėjo teigimu, turi būti taikomos ploto normos, nustatytos Kankinimų prevencijos Komiteto 1990 metais patvirtintose taisyklėse ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos Higienos Normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.Nagrinėjamo pažeidimo kontekste pažymėtina, kad nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo ,,žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Vladimir Belyayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06), 30 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje. Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje Muršić byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tuomet įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris vis dėlto gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Kai vertinamas kalinimas kalėjimo kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Teismas taip pat pabrėžė, kad atvejais, kai kalinamam asmeniui suteikiama daugiau nei 4 kv. m ploto daugiavietėje kameroje ir dėl to nekyla asmeninės erdvės stokos klausimas, Teismui vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų adekvatumą Konvencijos 3 straipsnio prasme išlieka aktualūs kiti kalinimo sąlygų aspektai. Kita vertus, tai, kad nėra nustatomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nereiškia, kad nėra reikalinga atlikti vertinimą, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto ir higienos normos reikalavimus atitinkančias sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Net ir nustačius, kad kalinimo sąlygų, susijusių su asmenims tenkančiu plotu bei kitais reikalavimais, pažeidimai nebuvo tokio masto, kad savaime sukeltų problemų dėl nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimo nepaisymo, tai nepaneigia pažeidimo fakto, jei nustatoma, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta minimali nacionalinės teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016, 2014 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-64/2014, 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Taigi konkrečioms kalinimo sąlygoms atitinkant EŽTT nustatytą minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, standartą Konvencijos 3 straipsnio prasme, vadovaujamasi nacionalinės teisės nustatytais minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, kalinimo įstaigų kamerose standartais, kurie diferencijuojami pagal kalinimo įstaigos tipą (režimą). Pirmosios instancijos teismas, sutinkamai su nurodyta EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagrįstai vadovavosi pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimaliais kalinimo vietų kamerų plotui keliamais reikalavimais, įtvirtintais Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d. (toliau – ir Įsakymas Nr.V-124), 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo taikytinos minimalaus ploto normos atmestini kaip nepagrįsti.Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad 3.6 kv. m normatyvas jo atžvilgiu buvo pažeistas visą kalinimo laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas 200 parų ir vieną kartą dalį paros buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 1,99 kv. m iki 2,65 kv. m kameros ploto. Nurodytas minimalus plotas neatitiko nei Konvencijos nustatyto 3 kv. m, nei Įsakymo Nr.V-124 reikalavimo dėl 3,6 kv. m ploto, tenkančio vienam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,84 kv. m iki 8,64 kv. m ploto, todėl sprendė, kad teisės aktų reikalavimai nėra pažeisti. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktus paskaičiavimus dėl pareiškėjui tenkančio minimalaus ploto, vertina, kad paskaičiavimai yra teisingi bei atlikti vadovaujantis atsakovo pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, kurių pareiškėjas neginčija, pagrindu.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Pažymėtina, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką bei esant nustatytam faktui, kad pareiškėjui apeliaciniame skunde nurodytu ginčo laikotarpiu (37 pilna para ir dalis vienos paros) teko nuo 3,84 kv. m iki 8,64 kv. m, pagrindo konstatuoti pažeidimo nėra, nes minimali pareiškėjui tenkanti ploto dalis nebuvo mažesnė nei Įsakymo Nr.V-124 1.3.1 punkte nurodyta vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma, t. y. 3,6 kv. m.Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl privatumo užtikrinimo sanitariniame mazge ir sanitarinio mazgo tinkamo įrengimo, nepagristai vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ bei jos 2 punkte nustatyta išlyga, pateisindamas atsakovo įsipareigojimų pagal Konvencijos 3 straipsnį nevykdymą, pažymi, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Nurodytos normos HN 76:2010 2 punktas įtvirtina, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, todėl sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K, jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista. Šią aplinkybę pagrįstai ir teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas.Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad kamerose esantis langai yra pritaikyti vedinimui ir užtikrina natūralios šviesos pateikimą, neatsižvelgė į tai, kad ant langų buvo įrengtos perteklinės grotos ir vidiniai stiklai buvo matiniai, nors privalo būti skaidrūs. Teisėjų kolegija, vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, įvertinęs byloje esančius Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, pagrįstai nekonstatavo, jog pareiškėjo teisė į tinkamą kameros apšvietimą buvo pažeista. Nėra pagrindo abejoti Sveikatos saugos kontrolę vykdančios kompetentingos institucijos padarytomis išvadomis, kuriuose nenustatyti pareiškėjo minimi pažeidimai dėl kamerų vėdinimo ir apšvietos. Iš minėtų patikrinimo aktų matyti, kad grotos langų atidarymui bei kamerų vėdinimui netrukdo, o tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto („Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema“) ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto („Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema“) reikalavimus. Apšvietimo normos įvertintos vadovaujantis HN 76:2010 nustatytais reikalavimais.Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovo pastatų paskirtis yra negyvenamosios patalpos, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Laisvės atėmimo vietų pastatų paskirtį apibrėžia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios normos 2 punkte nustatyta, kad ši norma yra taikoma laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Todėl pirmosios instancijos teismas taikė bylai aktualų teisinį reglamentavimą, o būtent nurodytos normos 5 punktą dėl gyvenamųjų patalpų apibrėžties ir 19 punktą dėl pareigos laisvės atėmimo vietose laikomus asmenys apgyvendinti tik apgyvendinimui skirtose patalpose. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas negyvenamosiose patalpose. Tokias išvadas teismas padarė atsižvelgdamas ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus, kuriuose nėra duomenų apie tai, kad suimtieji ar nuteistieji Lukiškių TI-K būtų laikomi negyvenamosiose patalpose. Akcentuotina, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras apibrėžia patalpų paskirtį. Teismas vadovavosi Vilniaus visuomenės sveikatos centro, kaip įstaigos, kuriai pagal Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. V-140 patvirtintų Nuostatų 7.1. punktą suteikta teisė vykdyti valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę ir pagal savo kompetenciją ginti vartotojų teises, duomenimis ir nagrinėjamu atveju padarė pagrįstą išvadą, jog normos HN 76:2010 19 punkto pažeidimas nenustatytas.Pareiškėjas vertina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad jam ne visuomet užtekdavo vietos spintelėse ar lentynose daiktams pasidėti yra klaidinga, nes privalomų spintelių daiktams susidėti nebuvo, todėl daiktus ir maisto produktus buvo priverstas laikyti ant grindų. Nurodytų pareiškėjo argumentų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis bei atsižvelgdamas į atsakovo argumentus, kad ne visada buvo įmanoma įrengti kamerose daugiau spintelių, lentynų, taburečių ar kitų baldų, pripažino, kad kameros, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, dėl baldų trūkumo nebuvo tinkamai įrengtos, todėl vertino, kad tokiu būdu yra bloginamos pareiškėjo suėmimo sąlygos. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl nuolatinio spintelių trūkumo yra abstraktaus pobūdžio, neįrodyti bylos medžiaga, todėl atmestini kaip nepagrįsti.Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog įstatymas nenumato reikalavimo, jog asmuo turi kreiptis į įkalinimo įstaigos administraciją dėl įdarbinimo ar pašalpų skyrimo, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė nagrinėjama atvejui taikytiną aktualų reglamentavimą, t. y. Suėmimo vykdymo įstatymo 1 dalį, kuri reglamentuoja suimtųjų darbą. Nurodyta norma įtvirtina, kad suimtųjų galimybę dirbti įgyvendinama jiems pateiktus rašytinį prašymą ir esant suimtųjų ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pašalpų skyrimo tvarką nustato Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintas Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas, kurio 7 punktas nustato, jog pašalpos dydis nustatomas pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą, adresuotą laisvės atėmimo vietos direktoriui. Bylos medžiagos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovo administraciją su rašytiniais prašymais dėl darbo ir pašalpos skyrimo, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad galimybė gauti darbo pajamas ar pašalpą buvo apribota paties pareiškėjo neveikimu. Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjo teisės į darbą ir pašalpą pažeistos nebuvo, yra pagrįstos. Dėl aprūpinimo higienos reikmenimis teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų. Šiuos klausimus reglamentuoja Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Pagal nustatytas normas nuteistiesiems, suimtiesiems vyrams, laikomiems tardymo izoliatoriuose, per mėnesį turi būti išduodama 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo, 200 g skalbiamojo muilo. Atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui duomenis apie pareiškėjui suteikiamas higienos priemones, nurodydamas, kad pareiškėjui buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo pagal įstaigoje nustatytą bendrą tvarką per du kartus – mėnesio pradžioje ir viduryje. Taigi pareiškėjui buvo išduodamas atitinkamas kiekis higienos priemonių. Akcentuotina, kad jų pritrūkus, pareiškėjui yra sudaryta galimybė įsigyti higienos priemones už jo sąskaitoje esančias lėšas. Atsakovo veiksmai konkrečiu atveju netraktuotini kaip pažeidžiantis teisės aktų reikalavimus, dėl ko pirmosios instancijos teismo išvados dėl aprūpinimo higienos priemonėmis yra pagrįstos ir nekeistinos. Dėl pelėsio buvimo kamerose ir valymo priemonių neišdavimo teisėjų kolegija pažymi, kad HN 76:2010 58 punkte įtvirtinta laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų pareiga nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose bei įstaigos administracijos pareiga išduoti valymo inventorių ir priemones. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, t. y. Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus, kurių turinys patvirtina, kad pažeidimų, susijusių su pelėsių buvimu kamerose, nebuvo nustatyta. Be to, nustatė, kad kamerų valymui buvo išduodamas valymui skirtas inventorius bei valymui ir dezinfekcijai – kalcinuota soda. Pareiškėjas teigdamas, kad soda nėra valymo priemonė, nepateikė duomenų, kad buvo aktyvus ir kreipėsi į administraciją dėl, jo nuomone, tinkamu valymo priemonių išdavimo, o įstaigos administracija jam nesuteikė jo prašomų priemonių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl pelėsio buvimo kamerose ir nevalomų kamerų yra neįrodyti. Pareiškėjo apeliacinio skundo abstraktaus pobūdžio teiginį dėl buitinių parazitų buvimo paneigia byloje esantis bei pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai dėl atsakovo ne kartą organizuojamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo bei Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto išvados, patvirtinančios, kad pažeidimų šioje srityje nėra nustatyta.Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog jo teisė į tinkamą asmens higieną, suteikiant galimybę naudotis dušu ne dažniau kaip kartą per savaitę ir ne ilgiau kaip 15 minučių, buvo pažeista, teisėjų kolegija pažymi, kad nacionalinės teisės lygmeniu yra įtvirtinta pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigė, kad tokia teisė jam suteikta, tačiau naudotis dušu du kartus per savaitę, kaip pareiškėjas pageidauja, šiuo metu įstatymo leidėjas nenumato (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis). Be to, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigia, kad atsakovo administracija buvo sudariusi galimybes jam bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše iki 15 minučių. Todėl pagrindo vertinti, kad atsakovas pažeidė Higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus nėra. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovas užtikrino HN 76:2010 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę, o pareiškėjo argumentai, kad tokiu būdu dušu jam teko naudotis nežmoniškomis sąlygomis, atmestini.Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp ginčo šalių, vertindamas, ar pareiškėjo teisės maitinimo srityje nebuvo pažeistos. Administracinių teismų praktikoje teisės aktų, reglamentuojančių vidutines fiziologines energetines normas asmenims, nesilaikymas vertinamas kaip tinkamo maitinimo neužtikrinimas. Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodė, kad valgiaraščiai parengti Valstybinio sveikatos centro pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologinės mitybos normas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas mitybos normas. Dėl pareiškėjo argumentų, jog šie valgiaraščiai neatitiko jo fiziologinių poreikių pažymėtina, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas tik esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai, tačiau konkrečiu atveju nesant duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas, specialaus maitinimo poreikis negali būti laikomas pagrįstu, o tokio maitinimo neužtikrinimas negali būti laikomas pažeidimu. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad dėl ligos ar kitų aplinkybių jis kreipėsi į įkalinimo įstaigos medicinos punktą dėl ligos ar kitokio sutrikimo, dėl kurių būtų reikalingas specialus maitinimas. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo išvados dėl maitinimo atitikimo pareiškėjo fiziologiniams poreikiams, yra pagrįstos, bei suformuluotos tinkamai paskirsčius įrodinėjimo naštą tarp ginčo šalių.Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįstai vertino, kad materialinio aprūpinimo nesuteikimas ir teisių pažeidimas, pareiškėjo sąskaita sutaupant lėšas, nėra turtinė žala, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl turtinės žalos nagrinėjamo ginčo kontekste buvimo fakto įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas turtinės žalos atlyginimą reglamentuojančia CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, bei atsižvelgdamas į tai, jog byloje nėra įrodyti pareiškėjo teisių pažeidimai, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas nepatyrė realių turtinių praradimų ir nuostolių CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme.Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar pirmosios instancijos teismo priteista 1 800 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo pareiškėjo naudai yra pagrįstos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis bei administracinių teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje dalyje klaidingai nurodė, kad procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo 2 000 Eur dydžio žalos. Ši klaida vertintina kaip rašymo apsirikimas, kurio ištaisymas nekeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės ir rezoliucinėje dalyje teisingai padarytų išvadų.Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos 6 ir 7 punktais, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 2,04 Eur sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas dokumentus į bylą teikė elektroninių ryšių priemonėmis, todėl realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovas nepatyrė. Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo L. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.