Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus,

dalyvaujant prokurorei Jurgai Klimčukienei (nuotoliniu būdu per vaizdo konferencijų programą ZOOM),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimo bausme 1 (vieniems) metams 1 (vienam) mėnesiui be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu: per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, dalyvauti elgesio pataisos programoje; per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nuspręsta A. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui iš kaltinamojo A. M. priteista 115,10 Eur (vienas šimtas penkiolika eurų 10 ct) už nukentėjusiojo gydymą, pinigus pervedant Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) “S”, AB, banko kodas (duomenys neskelbtini).

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. M. priteista 1 400 Eur (vienas tūkstantis keturi šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo S. D. naudai. Likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.

Nukentėjusiajam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir priteista iš A. M. 475,66 Eur (keturi šimtai septyniasdešimt penki eurai 66 ct) šių išlaidų, sumokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą (duomenys neskelbtini), įmokos kodą (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta.

15. Liudytojas E. K. teisiamajame posėdyje nurodė matęs, kaip A. M. „dėjo į galvą ir į snukį S. D.“ ir S. D. „nuvirto ant žemės“ su rankose laikytais „bambaliais“. Viskas vyko gatvėje, prie A. M. namų, S. D. nugriuvo ant asfalto prie šaligatvio, toje vietoje jis (E. K.) matė kraujo.

18. Nuteistojo A. M. skundo argumentus, kad jis S. D. tik atstūmė, plaštaka suduodamas į galvos sritį, nosį S. D. susižalojo virsdamas nuo šaligatvio krašto ant asfalto, kojos kaulo lūžio nukentėjusysis nepatyrė, (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojas jokių pokyčių nepastebėjo, todėl S. D. koja nebuvo gipsuojama, paneigia ne tik 2023 m. balandžio 24 d. ambulatorinio apsilankymo aprašyme užfiksuoti duomenys, bet ir byloje esančios specialisto išvados bei eksperto T. Š. pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimai. 2023 m. gegužės 22 d. specialisto išvadoje Nr. G611/2023(04) nurodyta, kad S. D. nustatyti sužalojimai, t. y. nubrozdinimas viršutinėje lūpoje, odos nubrozdinimas dešinėje blauzdoje, poodinė kraujosruva dešinėje čiurnoje, dešinio šeivikaulio kaklelio lūžis, galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, sužalojimai padaryti mažiausiai 3 trauminių poveikių metu, nustatyti kūno sužalojimai visumoje kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi dėl šeivikaulio lūžio S. D. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (1 t., b. l. 61–62). 2023 m. gegužės 4 d. specialisto išvadoje Nr. pG616/2023(04) nurodyta, kad S. D., po jam nustatytų kūno sužalojimų padarymo, galėjo atlikti savarankiškus veiksmus (judėti, vaikščioti, priminti koją), tikėtina, kad S. D. po jam nustatyto šeivikaulio lūžio vaikštant jautė fizinį skausmą (1 t., b. l. 68). Teisiamajame posėdyje ekspertas T. Š., be kita ko, nurodė, kad S. D. nubrozdinimas viršutinėje lūpoje padarytas kontaktuojant su buku kietu daiktu, šis sužalojimas tikrai negalėjo būti padarytas nugriuvus ant paviršiaus, nes griūnant ant paviršiaus sužalojimai būtų didesni, būtų nubrozdintas ir smakras. Visiems sužalojimams padaryti reikėjo 3 trauminių poveikių: vienas – lūpos nubrozdinimas, antrasis – dešinio šeivikaulio kaklelio lūžis, trečiasis – nubrozdinimas dešinės kojos čiurnoje. Dešinėje blauzdoje nubrozdinimas galėjo būti padarytas kartu su šeivikaulio lūžiu (2 t., b. l. 122–123).

19. Apeliantas prašo skirti S. D. teismo medicinos ekspertizę, su tikslu išsiaiškinti, ar pastarajam buvo lūžęs šeivikaulio kaklelis. Tuo aspektu pažymima, kad pagal BPK 270 straipsnio nuostatas teismas, spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014, 2K-17-976/2020). Teisėjų kolegijos nuomone, tenkinti minėtą apelianto prašymą nėra jokio pagrindo. Kaip jau aptarta pirmiau (nutarties 18 punktas), remiantis abejonių dėl patikimumo nekeliančiais bylos duomenimis – specialisto išvadomis, specialisto paaiškinimais teisme, ambulatorinio apsilankymo aprašyme užfiksuotais duomenimis, nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis S. D. buvo padarytas dešinio šeivikaulio kaklelio lūžis. Taigi skirti S. D. teismo medicinos ekspertizę yra visiškai netikslinga. Kartu šiame kontekste pažymima ir tai, kad teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-91-976/2023).

20. Duomenų, patvirtinančių apeliacinio skundo argumentą, kad 2023 m. balandžio 7 d. iškviestas pas tyrėją J. M. S. D. nešlubavo, jokio apsauginio įtvaro nedėvėjo, į tyrėjos klausimus atsakė, kad kojos jam neskauda, bylos medžiagoje nėra, todėl šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Be to, 2023 m. balandžio 7 d. tyrėja negalėjo apklausti S. D. ir jo neapklausė, nes byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką A. M. padarė, t. y. nesunkiai sutrikdė S. D. sveikatą, 2023 m. balandžio 22 d., o ne anksčiau. Bylos duomenimis, S. D. pirmą kartą buvo apklaustas 2023 m. balandžio 23 d. (1 t., b. l. 13–15), o papildomai jis buvo apklaustas 2023 m. gegužės 5 d. (1 t., b. l. 69–71).

21. Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistojo A. M. veiksmuose nustatyti visi, t. y. tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymiai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai A. M. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Tenkinti nuteistojo prašymą ir jį išteisinti nėra pagrindo.

22. Kadangi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nuteistojo teiginį, kad S. D. viešoje vietoje pirmas sudavė jam (A. M.) smūgį į veidą, nėra pagrindo svarstyti, ar nagrinėjamu atveju buvo susidariusi būtinosios ginties situacija (BK 28 straipsnis) ir nuteistasis A. M. sudavė nukentėjusiajam gindamasis nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus S. D. kėsinimosi. Nesvarstytinas ir apelianto A. M. prašymas nubausti S. D. už pastarojo neva neteisėtus veiksmus, nes šioje byloje kaltinamuoju patrauktas pats A. M., o ne S. D.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir civilinių ieškinių

23. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. M. pagrįstai pripažintas kaltu, aptaria ir nuteistajam paskirtos bausmės bei priteistų civilinių ieškinių pagrįstumo klausimus.

24. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėnesių iki 2 metų (BK 48 straipsnio 2 dalis), taigi, šios bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų. Pirmosios instancijos teismas A. M. paskyrė laisvės apribojimą 1 metams 1 mėnesiui bei skyrė 2 įpareigojimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas A. M. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Skirdamas bausmę nuteistajam pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, veika yra baigta, padaryta tiesiogine tyčia, nusikalto būdamas anksčiau 1 kartą teistas, tačiau teistumas A. M. yra išnykęs, todėl jis laikomas neteistu (1 t., b. l. 148–149), yra baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi (1 t., b. l. 151–153), dirba (2 t., b. l. 87–88), jo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs visumą paminėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. M. už jo padarytą nusikaltimą švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą, dydžiu artimą šios bausmės rūšies vidurkiui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka pastarojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pagrindo daryti priešingą išvadą nesudaro ir nuteistojo į bylą pateikti duomenys apie jo turimą išsilavinimą, įgytas specialybes, ūkininkavimą, darbą ūkininko M. V. ūkyje, taip pat duomenys, patvirtinantys, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartimi A. M. buvo taikyta paskatinimo priemonė ir jam buvo panaikinti ankstesne teismo nutartimi skirti draudimai, be to, jis buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos (2 t., b. l. 89, 91, 92–93, 94, 95, 96).

25. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys (BPK 110 straipsnio 1 dalis). Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

26. Nukentėjusysis S. D. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam iš A. M. 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 95–96), o (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 115,10 Eur išlaidų, patirtų teikiant nukentėjusiajam sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimo (2 t., b. l. 53–54). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ieškinys ir reikalavimai dėl turtinės žalos įrodyti pateiktais dokumentais (2 t., b. l. 55), žala padaryta dėl nusikalstamų A. M. veiksmų, tarp žalos ir kalto asmens veikos egzistuoja priežastinis ryšys, (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš A. M. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 115,10 Eur už nukentėjusiojo gydymą. Teismas, įvertinęs visas reikšmingas neturtinės žalos klausimo išsprendimui aplinkybes, t. y. atsižvelgęs į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiajam padaryta A. M. tyčiniais smurtiniais veiksmais, įvertinęs kilusias pasekmes, vadovaudamasis susiformavusia teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir proporcingumo principais, nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė S. D. iš A. M. 1 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje nustatyta, jog būtent dėl neteisėtų A. M. veiksmų nukentėjusysis S. D. patyrė neturtinę žalą, o (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa patyrė išlaidų už šio nukentėjusiojo gydymą, taip pat atsižvelgusi į tai, kad pareikšti ieškiniai pagrįsti byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad civiliniai ieškiniai nukentėjusiajam S. D. ir (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai priteisti pagrįstai. Nepriteisti pareikštų civilinių ieškinių ar mažinti priteistas sumas nėra pagrindo.

28. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti nuteistojo A. M. apeliacinį skundą ir naikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2043 m. kovo 15 d. nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

29. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė 2024 m. gegužės 7 d. pažymą Nr. APD-2024-04950, kurioje prašoma priteisti valstybei iš A. M. 62,50 Eur išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokato Sauliaus Staškaus nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 158).

30. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

31. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

32. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024 m. kovo 15 d. nuosprendį apskundė tik nuteistasis A. M. Apeliacinės instancijos teisme pats nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi nuteistajam A. M. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas Saulius Staškus (2 t., b. l. 156).

33. Atsižvelgus į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, taip pat į tai, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus, dirba, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad jo finansinė padėtis sunki, įvertinus bylos sudėtingumą, taip pat tai, kad prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra pagrįsta minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma bei gynėjo pateiktu prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (2 t., b. l. 159–160), valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už A. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo A. M. valstybės naudai 62,50 Eur (šešiasdešimt du eurus 50 ct) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.