- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-10
- Bylos Nr.
- e2-1636-196/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00138-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Energita“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,RGE Baltic“
- Advokatai
- Muradas Bakanas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Energita“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutarties, kuria panaikintos Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartimi atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,RGE Baltic“ pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-772-569/2015 pagal ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas pareiškė ieškinį, kuriuo prašė patvirtinti elektros energiją taupančios įrangos ,,Ultra” pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą; priteisti iš atsakovo 66 383,69 Eur įsiskolinimą už parduotą įrangą, 14 090 Eur palūkanas bei procesines palūkanas.
Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones: areštavo atsakovui priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus 80 473,69 Eur sumai, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti, o jų nesant, ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ar kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose ir turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis.
Atsiliepimas
Atsakovas su nurodyta pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutiko ir atskirajame skunde prašė ją panaikinti, išspręsti klausimą iš esmės ir atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teigė, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai, nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių jo poziciją. Taip pat atsakovas nurodė, kad ieškovas nutylėjo aplinkybę, kad yra kreipęsis į teismą dėl vienašalio elektros energiją taupančios įrangos ,,Ultra” panaudos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, uždraudimo atsakovui atlikti iš neteisėto sutarties nutraukimo atsiradusios reikalavimo teisės į 59 690 Lt avanso grąžinimą. Teigė, jog ieškovas meluoja, kad atsakovas su juo nebendradarbiauja. Nurodė, jog jo finansinė padėtis yra gera, todėl vien dėl šios priežasties nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas teigė, jog vien praėjusiais metais jo pelnas buvo 250 975 Eur, todėl, darant prielaidą, jog ieškovo ieškinys gali būti patenkintas, teismo sprendimo įvykdymas negali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. birželio 30 d. nutartimi sutiko su atsakovo atskirojo skundo argumentais, panaikino Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui ir atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad ieškovas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės motyvuoja didele reikalaujama priteisti suma, tačiau byloje esant įrodymų, jog ieškinio suma, lyginant su atsakovo nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, jam nėra didelė, konstatavo, kad objektyvios grėsmės dėl didelės ieškinio sumos būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas yra paneigtas ir teismas neturi pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB „Energita“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartį ir palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo atskirajame skunde ir jo prieduose esančius duomenis, tinkamai neišanalizavo atsakovo finansinės padėties, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Iš Hipotekos registro duomenų matyti, kad atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipoteka, todėl realus išieškojimas iš minėto turto yra negalimas. Dalis atsakovui priklausančių įrenginių taip pat apsunkinti hipoteka. Tikėtina, jog atsakovo įranga yra technologiškai pasenusi, dėl to ją realizuoti būtų sunku. Nurodytos aplinkybės paneigia atsakovo gerą finansinę būklę. Atsakovo turimo trumpalaikio turto didžiąją dalį sudaro įvairios atsargos – žaliavos ir pagaminta produkcija. Šio turto likvidumas yra abejotinas, neaišku, kokia kaina jis galėtų būti likviduotas. Nėra aišku ar atsakovo debitoriai vykdys savo įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įmonė veikia pelningai, tačiau neįvertino aplinkybės, kad jos pelnas, lyginant su praėjusiais finansiniais metais, yra dvigubai mažesnis. Realiai atsakovo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė yra gerokai mažesnė nei nurodyta balanse, todėl atsakovui pareikštas reikalavimas neabejotinai laikytinas dideliu. Teismas nevertino aplinkybės, kad didžioji dalis atsakovo įsipareigojimų yra tiekėjams. Atsakovas nepateikė visos informacijos, atspindinčios jo realią turtinę padėtį. Atsakovo vardu 2015 m. birželio 26 d. atskirąjį skundą pateikė advokatas Muradas Bakanas, tačiau prie atskirojo skundo nėra pridėti dokumentai, patvirtinantys, jog advokatas yra atsakovo atstovas. Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį neįsitikinęs ar skundas buvo paduotas tokią teisę turinčio asmens.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą atsakovas UAB „RGE Baltic“ prašo skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neva sunkią atsakovo finansinę padėtį. Iš prie atskirojo skundo pridėtų išrašų matyti, kad atsakovas turi turto už 7 941 835 Eur, o atsargos, išankstiniai mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys sudaro 2 185 627 Eur, iš Pelno ataskaitos matyti, jog įmonė veikia pelningai, praėjusių metų pelnas siekė 250 975 Eur. Atsakovo banko sąskaitos likutis dienos pabaigoje siekia 240 000 – 430 000 Eur. Minėti duomenys patvirtina atsakovo gerą finansinę padėtį. Ieškovo teiginiai, kad atsakovo įranga yra technologiškai pasenusi, o turimos žaliavos bei prekės yra nepaklausios, nepagrįsti įrodymais. Atsakovas ne pirmus metus dirba pelningai. Įstatinio kapitalo dydis nėra pagrindinis kriterijus, parodantis atsakovo finansinę būklę. Prie atskirojo skundo pridėtas teismui išrašas iš teisinių paslaugų teikimo sutarties, kuris patvirtina advokato teisę atstovauti atsakovą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėta ir pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria panaikintos byloje atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Dėl sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo. Teismas taip pat gali panaikinti byloje taikomas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu išnyksta teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, t. y. atsiranda naujos aplinkybės arba paaiškėja iki tol nežinotos buvusios aplinkybės, kurios sudaro pagrindą manyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebėra būtinas (CPK 149 str. 1 d.).
Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo bei proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014).
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones įvertinęs, jog ieškinio suma gali kelti grėsmę teismo sprendimo vykdymui. Atsakovui pateikus įrodymus apie įmonės turto vertę bei vykdomus sandorius, teismas sprendė, kad grėsmė sprendimo neįvykdymui yra paneigta ir pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra, todėl 2015 m. birželio 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikino.
Visų pirma, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą. Teismų praktikoje yra nustatyta taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Tačiau nagrinėjamo klausimo kontekste būtina akcentuoti ir tai, kad ši prezumpcija nėra absoliuti ir per se nesudaro pagrindo automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl teismas kiekvienu atveju privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014 ir kt.).
Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Ieškovas, teikdamas teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti galimo, ieškovui palankaus, teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą, o teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones įvertinęs, jog ieškinio reikalavimų suma kelia grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui. Atsakovui siekiant įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad jo finansinė padėtis yra gera ir pašalina teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Atsakovo kartu su atskiruoju skundu dėl 2015 m. birželio 12 d. nutarties pateikti įrodymai ir skunde išdėstyti argumentai įtikino teismą, jog įmonės finansinė padėtis yra stabili ir grėsmės teismo sprendimo neįvykdymo rizikai nėra. Šiai išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Siekdamas įvertinti pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir ieškovo atskirojo skundo dėl 2015 m. birželio 30 d. nutarties argumentų, pagrįstumą, Lietuvos apeliacinis teismas įvertino ir viešuosiuose registruose esančią informaciją, atspindinčią atsakovo finansinę padėtį (CPK 179 str. 3 d.). Nustatyta, kad atsakovo įmonėje dirba 137 darbuotojai, skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui įmonė neturi. UAB „RGE Baltic“ balansas už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. patvirtina, kad įmonės turimas turtas yra 7 941 835 Eur, iš jų 3 691 224 Eur ilgalaikis turtas ir 4 250 611 Eur trumpalaikis turtas. Nors iš atsakovo balanso duomenų ir matyti, kad jo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per vienerius metus sudaro 5 461 633 Eur, tačiau byloje nesant jokių duomenų, kokią sumą iš šių įsipareigojimų sudaro per vienerius metus pradelsti finansiniai įsipareigojimai, negalima spręsti, jog visi atsakovo į balansą įrašyti įsipareigojimai per vienerius metus yra tik pradelsti. Tai, kad teisinę reikšmę turi ne balanse įrašytos visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję, ne kartą jau yra pasisakęs ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013, 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2700-464/2015). Nagrinėjamu atveju aplinkybę, kad atsakovo vykdoma veikla yra pelninga, apeliacinės instancijos teismo nuomone, akivaizdžiai patvirtina faktas, kad atsakovo pelnas 2014 m. siekė 250 975 Eur. Didžiąją įmonės turto masę sudaro materialus turtas (7 941 835 Eur), ieškovas pateikė įrodymus, kad atsakovo turimas nekilnojamasis turtas bei gamybiniai įrenginiai įkeisti, siekiant užtikrinti prievolių bankui tinkamą vykdymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ši aplinkybė nepaneigia įmonės turto vertės, o nesant duomenims apie netinkamai vykdomas prievoles, kurios užtikrintos įmonės turto įkeitimu, įmonės įsipareigojimų suma mažėja atitinkamai sukuriant didesnę įmonė turto masę. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso tik nuo paties ieškovo valios. Atsižvelgiant į ieškinio sumą ir į atsakovo valdomo turto dydį bei į tai, kad ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių atsakovo siekį paslėpti, parduoti, įkeisti ar kitaip perleisti turimą turtą, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas gali netekti viso turimo turto, dėl ko teismui išsprendus šalių ginčą ir priėmus sprendimą, jo nebūtų galima įvykdyti ar jo įvykdymas būtų iš esmės apsunkintas. Be to, nepagrįsti ir ieškovo teiginiai, kad atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutarties atsakovo vardu pasirašė atstovas, neturintis įgalinimų veikti atsakovo vardu. Iš elektroninės bylos medžiagos nustatyta, jog atskirojo skundo, kuris Šiaulių apygardos teisme buvo gautas 2015 m. birželio 26 d., vienas iš priedų (Nr. 9) yra išrašas iš teisnių paslaugų teikimo sutarties, kuris patvirtina advokato teisę atstovauti atsakovą nagrinėjant ginčą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose.
Aptartos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytas išvadas, jog įmonės finansinė padėtis yra stabili, grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, tuo atveju jei būtų priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, nėra. Nesant įrodytai vienai iš sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentus kaip nepagrįstus, o Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartį, kuria panaikintos byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, palieka nepakeistą (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.