Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą ir teisinių santykių kvalifikavimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.Ieškovė 2014 m. lapkričio 11 d. pateikė ieškinį atsakovei UAB „RGE Baltic“, kuriuo prašė: 1) pripažinti atsakovės UAB „RGE Baltic“ vienašalį 2012 m. vasario 21 d. elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ panaudos sutarties Nr. 2012/3 nutraukimą nuo 2014 m. spalio 1 d. neteisėtu; 2) uždrausti atsakovei atlikti iš neteisėto sutarties nutraukimo atsiradusios reikalavimo teisės į 59 690 Lt avanso grąžinimą įgyvendinimo veiksmus; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Šiaulių apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-481-797/2015).Ieškovė 2015 m. birželio 9 d. pateikė ieškinį UAB „RGE Baltic“, kuriuo prašė: 1) patvirtinti elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą; 2) priteisti iš atsakovės UAB „RGE Baltic“ 66 383,69 Eur skolą už parduotą įrangą ir 14 090 Eur palūkanų; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-772-569/2017).Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-481-797/2015 ir Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-772-569/2017 buvo sujungtos, Šiaulių miesto apylinkės civilinę bylą Nr. e2-481-797/2015 prijungiant prie Šiaulių apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-772-569/2017.Ieškovė nurodė, kad 2012 m. pradžioje pasiūlė atsakovei įsigyti elektros energiją taupančią įrangą „Ultra“. 2012 m. vasario 21 d. šalys pasirašė elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ panaudos sutartį. Nors sutartis buvo pavadinta elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ panaudos sutartimi, tačiau iš esmės tai buvo pirkimo–pardavimo sutartis su dviejų mėnesių bandomuoju laikotarpiu, per kurį atsakovė galėjo atsisakyti įsigyti įrangą. Ieškovės teigimu, šalių susirašinėjimas el. paštu patvirtino, kad šalys vedė derybas dėl pirkimo–pardavimo sutarties kainos bei jos apmokėjimo sąlygų. Ieškovė atsakovei 2012 m. vasario 14 d. el. laišku pateikė panaudos bei pirkimo–pardavimo sutarčių projektus. Panaudos sutartyje atsakovei buvo sudaryta sąlyga atsisakyti sutarties, jei per pirmus du įrangos naudojimo mėnesius (panaudos laikotarpį) nebus užfiksuotas bent 6 proc. elektros energijos taupymas. Nors ieškovė pirkėjai siuntė ataskaitas, fiksuojančias didesnį elektros energijos taupymą nei 6 proc., tačiau atsakovė ignoravo ieškovės siunčiamas ataskaitas ir vengė pasirašyti elektros energijos sąnaudų palyginimo aktą-ataskaitą bei apskritai ėmė ginčyti įrangos pirkimo faktą, reikalaudama grąžinti avansą pagal sutartį bei teigdama, kad tai buvo ne pirkimas ir pardavimas, o panauda. Ieškovės teigimu, atsakovė sumokėjo sutarto dydžio įrangos kainos avansą, taip patvirtindama pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą, o ieškovė 2012 m. liepos mėnesį atsakovei sumontavo įrangą. Šalys derėjosi bei susitarė tik dėl įrangos pirkimo ir pardavimo, iš anksto suderino visas būtinas pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei nustatė jų įgyvendinimo tvarką: sutartyje įvardijo sandorio dalyką, kainą, sandorio įvykdymo terminą, visiško atsiskaitymo pagal sandorį terminus ir tvarką, perdavė ir priėmė įrangą bei sumokėjo avansą. Tačiau, nepaisydama to, atsakovė atsisakė įforminti jau sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ir neatsiskaitė už elektros energiją taupančią įrangą, nors ja faktiškai naudojosi beveik trejus metus ir gavo iš to akivaizdžią materialią naudą, todėl ieškovė reiškė reikalavimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo ir likusios kainos, t. y. 66 383,69 Eur, sumokėjimo.Ieškovė tvirtino, kad atsakovė neteisėtai vienašališkai 2014 m. rugsėjo 24 d. pranešimu nutraukė sutartį, kadangi neegzistavo jokie Sutarties nutraukimo pagrindai. Todėl ieškovė prašė sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir uždrausti atsakovei atlikti iš neteisėto sutarties nutraukimo atsiradusios reikalavimo teisės į 59 690 Lt avanso grąžinimą įgyvendinimo veiksmus.Atsakovė 2015 m. rugsėjo 16 d. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 17 287,18 Eur sumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Atsakovė nurodė, kad šalys 2012 m. vasario 21 d. sudarė panaudos sutartį, kuria atsakovei buvo neatlygintinai perduota naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausanti elektros energiją taupanti įranga „Ultra“. Sutarties 1.5 punkte buvo nurodytas sutarties laikotarpis – du mėnesiai nuo įrangos perdavimo–priėmimo akto pasirašymo datos. Prireikus šis terminas galėjo būti pratęstas šalių susitarimu, įforminant tai atskiru susitarimu rašytiniu protokolu. Įranga atsakovei buvo perduota 2012 m. liepos 4 d., joks susitarimas pratęsti sutartį niekada nebuvo sudarytas, todėl laikytina, kad sutarties galiojimas pasibaigė 2012 m. rugsėjo 4 d. Atsakovė pažymėjo, kad 2014 m. rugsėjo 24 d. pranešimu papildomai pranešė ieškovei, kad sutartį nutraukia. Atsakovės teigimu, šalys nagrinėjamu atveju buvo sudariusios ne panaudos, o preliminariąją sutartį. Ieškovei neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, atsakovės ieškovei sumokėtas 17 287,18 Eur avansas turi būti grąžintas atsakovei.