- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-21
- Bylos Nr.
- e2A-672-302/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00138-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Romualda Janovičienė, Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Energita“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „RGE Baltic“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Energita“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-150-569/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Energita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RGE Baltic“ dėl vienašališko panaudos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, uždraudimo atsakovei atlikti iš neteisėto sutarties nutraukimo atsiradusią reikalavimo teisę, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo, skolos ir palūkanų priteisimo bei pagal atsakovės uždarosios akcinė bendrovės „RGE Baltic“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Energita“ dėl avanso ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Energita“ 2014 m. lapkričio 11 d. pateikė ieškinį atsakovei UAB „RGE Baltic“, kuriuo prašė: 1) pripažinti atsakovės UAB „RGE Baltic“ vienašalį 2012 m. vasario 21 d. elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ panaudos sutarties Nr. 2012/3 (toliau – Sutartis) nutraukimą nuo 2014 m. spalio 1 d. neteisėtu; 2) uždrausti atsakovei atlikti iš neteisėto Sutarties nutraukimo atsiradusios reikalavimo teisės į 59 690 Lt avanso grąžinimą įgyvendinimo veiksmus; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas (Šiaulių apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-481-797/2015). Ieškovė UAB „Energita“ 2015 m. birželio 9 d. pateikė ieškinį UAB „RGE Baltic“, kuriuo prašė: 1) patvirtinti elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą; 2) priteisti iš atsakovės UAB „RGE Baltic“ 66 383,69 Eur įsiskolinimą už parduotą įrangą ir 14 090 Eur palūkanų; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-772-569/2017).Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-481-797/2015 ir Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-772-569/2017 buvo sujungtos, Šiaulių miesto apylinkės civilinę bylą Nr. e2-481-797/2015 prijungiant prie Šiaulių apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-772-569/2017. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. pradžioje pasiūlė atsakovei įsigyti įrangą „Ultra“. 2012 m. vasario 21 d. šalys pasirašė elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ panaudos sutartį. Nors sutartis buvo pavadinta elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ panaudos sutartimi, tačiau iš esmės tai buvo pirkimo–pardavimo sutartis su dviejų mėnesių bandomuoju laikotarpiu, per kurį atsakovė galėjo atsisakyti įsigyti įrangą. Ieškovės teigimu, šalių susirašinėjimas el. paštu patvirtina, jog šalys vedė derybas dėl pirkimo–pardavimo sutarties kainos bei jos apmokėjimo sąlygų. Ieškovė atsakovei 2012 m. vasario 14 d. el. laišku pateikė panaudos bei pirkimo–pardavimo sutarčių projektus. Panaudos sutartyje atsakovei buvo sudaryta sąlyga atsisakyti sutarties, jei per pirmus du įrangos naudojimo mėnesius (panaudos laikotarpį) nebus užfiksuotas bent 6 proc. elektros energijos taupymas. Nors ieškovė pardavėjui siuntė ataskaitas, fiksuojančias didesnį elektros energijos taupymą nei 6 proc., tačiau atsakovė ignoravo ieškovės siunčiamas ataskaitas ir vengė pasirašyti elektros energijos sąnaudų palyginimo aktą–ataskaitą bei apskritai ėmė ginčyti įrangos pirkimo faktą, reikalaudama grąžinti avansą pagal sutartį bei teigdama, kad tai buvo ne pirkimas–pardavimas, o panauda. Ieškovės teigimu, atsakovė sumokėjo sutarto dydžio avansą nuo įrangos kainos, taip patvirtindama pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą, o ieškovė 2012 m. liepos mėnesį atsakovei sumontavo įrangą. Šalys derėjosi bei susitarė tik dėl įrangos pirkimo–pardavimo, iš anksto suderino visas pirkimo–pardavimo sutarties būtinas sąlygas bei nustatė jų įgyvendinimo tvarką: sutartyje įvardijo sandorio dalyką, kainą, sandorio įvykdymo terminą, visiško atsiskaitymo pagal sandorį terminus ir tvarką, perdavė ir priėmė įrangą bei sumokėjo avansą, tačiau, nepaisant to, atsakovė atsisako įforminti jau sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ir iki šiol nėra atsiskaičiusi už elektros energiją taupančią įrangą, nors ja faktiškai naudojasi jau beveik trejus metus ir gauna iš to akivaizdžią materialią naudą, todėl ir yra reiškiamas reikalavimas dėl pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo ir likusios kainos, t. y. 66 383,69 Eur, sumokėjimo.Ieškovė tvirtino, kad atsakovė neteisėtai vienašališkai 2014 m. rugsėjo 24 d. pranešimu nutraukė Sutartį, kadangi neegzistavo jokie Sutarties nutraukimo pagrindai, todėl prašė Sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir uždrausti atsakovei atlikti iš neteisėto Sutarties nutraukimo atsiradusios reikalavimo teisės į 59 690 Lt avanso grąžinimą įgyvendinimo veiksmus.Atsakovė UAB ,,RGE Baltic“ 2015 m. rugsėjo 16 d. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 17 287,18 Eur sumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Atsakovė nurodė, kad šalys 2012 m. vasario 21 d. sudarė panaudos sutartį, kuria atsakovei buvo neatlygintinai perduota naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausanti elektros energiją taupanti įranga „Ultra“. Sutarties 1.5. punkte buvo numatytas sutarties laikotarpis - du mėnesiai nuo įrangos priėmimo–perdavimo akto pasirašymo datos. Prireikus šis terminas galėjo būti pratęstas šalių susitarimu, įforminant tai atskiru susitarimu rašytiniu protokolu. Įranga atsakovei buvo perduota 2012 m. liepos 4 d., joks susitarimas pratęsti sutartį niekada nebuvo sudarytas, todėl laikytina, kad sutarties galiojimas pasibaigė 2012 m. rugsėjo 4 d. Atsakovė pažymėjo, kad 2014 m. rugsėjo 24 d. pranešimu papildomai pranešė ieškovei, kad Sutartį nutraukia. Atsakovės teigimu, šalys nagrinėjamu atveju buvo sudariusios ne panaudos, o preliminariąją sutartį. Ieškovei neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, atsakovės ieškovei sumokėtas 17 287,18 Eur avansas, turi būti grąžintas atsakovei.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2017 m. sausio 6 d. sprendimu ieškovės UAB „Energita“ ieškinį atsakovei UAB „RGE Baltic“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo, skolos bei palūkanų priteisimo atmetė, kitoje dalyje civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį nutraukė; atsakovės UAB „RGE Baltic“ priešieškinį ieškovei UAB „Energita“ tenkino, priteisė atsakovei UAB „RGE Baltic“ iš ieškovės UAB „Energita“ 17 284,17 Eur sumokėtą avansą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Įvertinęs Sutarties sąlygas, teismas darė išvadą, kad šios Sutarties pagrindu įranga „Ultra“ atsakovei buvo perduota naudotis tam, jog ji įsitikintų jos efektyvumu, todėl sprendė, kad nagrinėjamu atveju šalys sudarė preliminarią sutartį dėl įrangos „Ultra“ pirkimo–pardavimo ateityje bei šio daikto panaudos sutartį. Teismo vertinimu, iš Sutarties turinio aiškiai matosi šalių susitarimas ateityje sudaryti elektros energijos taupymo įrangos ,,Ultra‘‘ pirkimo–pardavimo sutartį šiame susitarime jų iš anksto aptartomis sąlygomis (elektros energiją taupančios įrangos pirkimo–pardavimo sutartį buvo susitarta sudaryti ateityje su sąlyga, jei atsakovei bus pateikti įrodymai dėl ketinamos įsigyti įrangos efektyvumo), be to, sutartis sudaryta rašytine forma, joje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti. Teismas sprendė, kad, šalims taip ir nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties Sutartyje numatytais terminais, prievolė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį pasibaigė.Teismas nurodė, kad nors susitarimas dėl pinigų perdavimo kitai šaliai yra už preliminariosios sutarties ribų CK 6.165 straipsnio 1 dalyje pateikiama siaurąja jos sampratos reikšme, tačiau toks pinigų perdavimas jokiu būdu negali reikšti prieštaravimo imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 straipsnio 1 dalį. Perduodami pinigai gali atlikti ne tik mokėjimo ir atsiskaitymo funkcijas. Šalys susitarė, kad ieškovė privalės grąžinti avansą, jei nebus nustatytas elektros energijos taupymo faktas, kas, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju reiškia, jog ieškovei perduoti pinigai atliko skatinamąją funkciją.Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų ir teismo ekspertizės išvados teismas darė išvadą, kad naudojant įrangą ,,Ultra“ joks elektros taupymas nebuvo užfiksuotas, todėl sprendė, kad atsakovė pagrįstai atsisakė sudaryti šio įrenginio pirkimo–pardavimo sutartį.Šalys buvo sutarusios dėl įrangos „Ultra“ panaudos iki bus sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, todėl teismas sprendė, kad atsakovė teisėtai neatlygintinai naudojosi įranga iki 2014 m. spalio 1 d.Pinigai pagal preliminariąją sutartį perduodami tam tikram tikslui. Jeigu šis tikslas nėra pasiekiamas, t. y. pagrindinė sutartis nesudaryta, laikytina, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas, vadovaudamasis CK 6.237 straipsniu, iš ieškovės atsakovei priteisė 17 287,18 Eur sumokėtą avansą.Ieškovė byloje buvo pareiškusi ir reikalavimus dėl Sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir uždraudimo atlikti veiksmus, kurie buvo suformuluoti 2014 m. lapkričio 11 d. pateiktame ieškinyje. Ieškovei baigiamųjų kalbų metu patikslinus savo poziciją ir atsisakius reikalavimo dėl Sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu, teismas, nustatęs, kad atsisakymas nuo dalies ieškinio reikalavimų neprieštarauja įstatymui ir viešajam interesui, ieškovės atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų priėmė ir bylą toje dalyje nutraukė.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė UAB „Energita“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir padarė klaidingą išvadą, jog bylos šalis siejo ne sutartiniai, o ikisutartiniai teisiniai santykiai. Teismas netinkamai taikė CK 6.193–6.195 straipsniuose numatytas sutarčių aiškinimo taisykles, suabsoliutindamas lingvistinį pavienių 2012 m. vasario 21 d. sutarties nuostatų aiškinimą ir neatskleidė tikrosios sutarties šalių valios – sudaryti įrangos pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė įsipareigojo perduoti įrangą ir pateikė garantijas dėl nuosavybės (Sutarties 3.2., 3.3. p.; CK 6.317 str. 1 d.); pirkėjas (atsakovė) įsipareigojo priimti įrangą (Sutarties 4.2. p.; CK 6.346 str. 1 d.); buvo numatyta tiek daikto kaina, tiek iš anksto suderintas atsiskaitymo grafikas (Sutarties 1.1. p., Sutarties priedas Nr. 2, CK 6.313-6.314 str.) ir kita, kas leidžia daryti išvadą, kad Sutartis turėjo esminius pirkimo–pardavimo santykio elementus, jos sąlygos buvo nukreiptos į sutarties dalyką (įrangą), o ne į pagrindinės sutarties sudarymą ateityje. Preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip tos turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju įranga egzistavo, galėjo būti ir faktiškai buvo perduota atsakovei ir naudojama jos veikloje, be to, atsakovė sumokėjo ieškovei iš anksto sutartos kainos dalį, o kainos ar jos dalies sumokėjimas yra pirkimo–pardavimo sutarties požymis (CK 6.305 str.). Pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas. Kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą.Teismas įrangos perdavimą atsakovei visiškai nepagrįstai kvalifikavo kaip panaudos teisinius santykius. Įranga atsakovei buvo perduota susitarus dėl daikto pirkimo–pardavimo su sąlyga, leidžiančia išbandyti daiktą ir įsitikinti jo kokybe (CK 6.337 str.). Faktą, kad tarp šalių nesusiklostė panaudos teisiniai santykiai, patvirtina ir tai, jog atsakovė sumokėjo 59 690 Lt, o panaudos sutartimi panaudos davėjas perduota panaudos gavėjui nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis (CK 6.629 str. 1 d.).Pirmosios instancijos teismo išvada, jog esą atsakovės įranga elektros energijos negalėjo sutaupyti, todėl ji pagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, yra nepagrįsta. Esminis elementas, nuo kurio priklausė atsakovės pareiga įforminti pirkimo–pardavimo sandorį ir atsiskaityti su ieškove, yra įrangos taupymo efektyvumo konstatavimas. Atitinkamai, šalys turėjo įstatymo leidžiamomis priemonėmis įrodinėti, o teismas – konstatuoti sąlygos egzistavimą, t. y. ar įranga faktiškai sutaupė bent 6 proc. elektros energijos, ar ne, o ne įrodinėti ir vertinti teorines įrangos veikimo galimybes, kai nėra net žinomas įrangos veikimo principas. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką šioje civilinėje byloje. Teismo nurodytas abejones dėl įrangos techninių galimybių taupyti elektros energiją paneigia tai, kad įranga yra patentuota, kad pati atsakovė konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog įranga veikė pagal paskirtį ir atitiko šalių sutartus kokybės reikalavimus (atsakovė per Sutartyje nurodytą 2 mėnesių laikotarpį nereiškė jokių pretenzijų apeliantei dėl įrangos kokybės, nepateikė pranešimo dėl Sutarties nutraukimo; įranga naudojosi daugiau kaip du metus). Teismas išvadą dėl įrangos kokybės trūkumų grindė prielaidomis ir spėjimais, kurių nepagrindžia byloje esančių įrodymų visumos analizė. Lietuvos energijos instituto ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto Elektronikos katedros darbuotojų atlikta įrangos ekspertizė, kuria rėmėsi teismas, yra išimtinai teorinio pobūdžio, kadangi, atliekant ekspertizę, jokie praktiniai įrangos bandymai nebuvo atlikti, įranga nebuvo net apžiūrėta, ekspertai nevertino ir neteikė išvadų dėl praktinio įrangos veikimo ir elektros energijos taupymo, be to, ekspertams net nebuvo žinomas įrangos veikimo principas.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantė atsisakė reikalavimo pripažinti atsakovės 2014 m. rugsėjo 24 d. vienašalį Sutarties nutraukimą neteisėtu. Tokio ieškinio dalyko atsisakymo ieškovė nepareiškė nei žodžiu, nei raštu, kaip tą numato CPK 140 straipsnio 1 dalis. Be to, konstatavęs, jog apeliantė atsisako reikalavimo, teismas negrąžino dalies žyminio mokesčio, kaip tą numato CPK 87 straipsnio 2 dalis. 2014 m. rugsėjo 24 d. raštu atsakovė aiškiai nurodė neketinanti vykdyti savo, kaip pirkėjos, pareigos atsiskaityti už perduotą daiktą. Toks atsakovės pareiškimas iš esmės yra ne kas kita, kaip tik vienašališkas atsisakymas vykdyti prievolę, o tai draudžia įstatymas (CK 6.59 str.), todėl 2014 m. rugsėjo 24 d. raštas savaime turi būti laikomas niekiniu.Atsakovė UAB „RGE Baltic” atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:Pirmosios instancijos teismas pagrįstai Sutartį kvalifikavo kaip preliminarią sutartį su panaudos elementu. Sutarties 3.5 punkte šalys aiškiai susitarė sudaryti kitą sutartį ateityje bei aptarė būsimos pagrindinės sutarties dalyką ir esmines sąlygas. Tam, kad būtų galima pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį sudaryta, turėtų būti įvertinta, ar šalys Sutartyje buvo susitarusios, jog ieškovė perduos nuosavybės teisę į įrangą atsakovei, o atsakovė priims įrangą ir už ją sumokės nustatytą pinigų sumą. Į bylą įrodymų, kad buvo sudarytas toks susitarimas, pateikta nebuvo. Sutartyje nurodyta, jog įranga perduodama atsakovei ne valdyti, o tam, kad būtų įsitikinta, jog įranga iš tikrųjų taupo elektros energiją. Nagrinėjamu atveju terminas iki kada galėjo būti pasirašyta pagrindinė sutartis – du mėnesiai nuo įrangos priėmimo–perdavimo akto pasirašymo datos, t. y. 2012 m. rugsėjo 4 d., tačiau pagrindinė sutartis turėjo būti pasirašoma tik tuo atveju, jei testavimo periodo metu bus užfiksuotas bent 6 proc. elektros energijos taupymas ir pasirašytas elektros energijos sąnaudų palyginimo aktas–ataskaita. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus – užfiksavo 6 proc. elektros energijos taupymą Sutartyje nustatyta tvarka, o tai reiškia, kad ieškovė neįrodė, jog ji pati tinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus. Teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir tinkamai įvertino įrodymus, susijusius su įrangos „Ultra“ energijos taupymo galimybėmis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė atsisakė reikalavimo pripažinti atsakovės vienašališką 2012 m. vasario 21 d. sutarties nutraukimą nuo 2014 m. spalio 1 d. neteisėtu. Bet kuriuo atveju apeliantės teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimo pripažinti Sutarties nutraukimą neteisėtu, neturi jokios reikšmės bylos baigčiai, kadangi įranga atsakovei buvo perduota 2012 m. liepos 4 d., joks susitarimas pratęsti Sutartį niekada nebuvo sudarytas, todėl laikytina, kad Sutarties galiojimas pasibaigė 2012 m. rugsėjo 4 d.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektu.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Iš bylos duomenų matyti, kad šalys 2012 m. vasario 21 d. sudarė panaudos sutartį Nr.2012/3, kuria ieškovė įsipareigojo perduoti neatlygintinai naudotis atsakovei ieškovei nuosavybės teise priklausančią 288 899,60 Lt vertės elektros energiją taupančią įrangą „Ultra“, o atsakovė įsipareigojo įrangą priimti. Sutartyje numatyta, kad įranga atsakovei perduodama elektros energijos naudojimo atsakovės gamybiniame objekte elektros energijos sąnaudų mažinimui, sąnaudų pokyčių stebėjimo ir monitoringo veiklai. Sutartimi ieškovė įsipareigojo perduoti įrangą bei visą su ja susijusią dokumentaciją per 30 dienų nuo 59 690 Lt avanso gavimo iš atsakovės dienos; savo jėgomis pajungti įrangą, pateikti įrangos techninį aprašymą/naudojimosi įranga instrukciją; vadovaujantis iš atsakovės gautais duomenimis, atlikti elektros energijos ir gamybos apimtis lyginamąją analizę ir ją pateikti atsakovei (Sutarties 1.3 p., 2.3 p., 2.6 p., 2.8 p.). Atsakovė įsipareigojo sumokėti 25 proc. avansą nuo įrangos kainos (be PVM), t. y. 59 690 Lt, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo dienos ir priimti įrangą Sutartyje nustatyta tvarka bei terminais; ieškovei paprašius, pateikti informaciją apie elektros energijos sąnaudas, gamybos apimtis už 6 mėnesius iki įrangos instaliavimo; pateikti ieškovei informaciją apie elektros energijos sąnaudas ir gamybos apimtis už iki 8 mėnesių laikotarpį po įrangos sumontavimo; nupirkti įrangą, jei testavimo periodo metu ieškovės ir atsakovės pasirašytu elektros energijos sąnaudų palyginimo aktu - ataskaita bus užfiksuotas bent 6 % elektros energijos taupymas; pasirašyti įrangos pirkimo–pardavimo sutartį per 10 dienų po ataskaitos pasirašymo (Sutarties 1.4 p., 3.1. p., 3.2 p., 3.4 p., 3.5 p.). Ieškovė UAB „Energita“ 2014 m. lapkričio 11 d. pateikė ieškinį atsakovei UAB „RGE Baltic“, kuriuo prašė: 1) pripažinti atsakovės UAB „RGE Baltic“ vienašalį 2012 m. vasario 21 d. elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ panaudos sutarties Nr. 2012/3 nutraukimą nuo 2014 m. spalio 1 d. neteisėtu; 2) uždrausti atsakovei atlikti iš neteisėto Sutarties nutraukimo atsiradusios reikalavimo teisės į 59 690 Lt avanso grąžinimą įgyvendinimo veiksmus; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovė 2015 m. birželio 9 d. pateikė dar vieną ieškinį UAB „RGE Baltic“, kuriuo prašė: 1) patvirtinti elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą; 2) priteisti iš atsakovės UAB „RGE Baltic“ 66 383,69 Eur įsiskolinimą už parduotą įrangą ir 14 090 Eur palūkanų, iš viso 80 473,69 Eur, bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė UAB „RGE Baltic“ 2015 m. rugsėjo 16 d. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 17 287,18 Eur sumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Šiaulių apygardos teismas, konstatavęs, kad šalys sudarė preliminarią sutartį dėl įrangos „Ultra“ pirkimo–pardavimo ateityje bei šio daikto panaudos sutartį, 2017 m. sausio 6 d. sprendimu ieškovės UAB „Energita“ ieškinį atsakovei UAB „RGE Baltic“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo, skolos bei palūkanų priteisimo atmetė, kitoje dalyje civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį nutraukė; atsakovės UAB „RGE Baltic“ priešieškinį ieškovei UAB „Energita“ tenkino, priteisė atsakovei UAB „RGE Baltic“ iš ieškovės UAB „Energita“ 17 284,17 Eur sumokėtą avansą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė UAB „Energita“ su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog bylos šalis siejo ne sutartiniai, o ikisutartiniai teisiniai santykiai, be to, įrangos perdavimą atsakovei nepagrįstai kvalifikavo kaip panaudą; 2) pirmosios instancijos teismo išvada, jog esą atsakovės įranga elektros energijos negalėjo sutaupyti, todėl pagrįstai buvo atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį, yra nepagrįsta; 3) teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė atsisakė reikalavimo pripažinti atsakovės 2014 m. rugsėjo 24 d. vienašalį Sutarties nutraukimą neteisėtu.
Dėl šalis siejusių santykių
Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar šalių 2012 m. vasario 21 d. sudaryta sutartis yra pirkimo–pardavimo sutartis ar preliminari sutartis dėl daikto pirkimo–pardavimo. Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį. Pirkimo –pardavimo sutarties samprata įtvirtinta CK 6.305 straipsnio 1 dalyje. Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškinanti preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumus, yra pakankamai gausi ir nuosekliai išplėtota, pažymint, kad preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu. Iš preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. Tuo tarpu pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Taigi pagal preliminariąją sutartį atsiranda prievolė sudaryti sutartį, o pagal pagrindinę sutartį – teisės ar pareigos dėl sutarties objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011).Visais atvejais esminis kriterijus atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės – atitinkamo susitarimo sudarymo metu buvusi šalių valia ir tikslas, kurio jos siekė šiuo susitarimu. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2012; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015 ir kt.).Taigi, pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma (CK 1.73 str. 1 d. 7 p., 6.159 str., 6.165 str. 1, 2, 3 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad, kilus ginčui dėl tam tikros sutarties vykdymo, tai, kaip teismas teisiškai kvalifikuoja susiklosčiusius šalių teisinius santykius, lemia ne sutarties pavadinimas ar forma, o jos turinys, kuriame išdėstytos šalių teisės ir pareigos, sutarties sąlygos, kurios teisiškai kvalifikuojamos kaip būdingos tam tikrai CK reglamentuojamai sutarčių rūšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-686/2015).Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju 2012 m. vasario 21d. tarp šalių sudaryta sutartis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius: iš jos turinio aiškiai matyti šalių susitarimas ateityje sudaryti elektros energijos taupymo įrangos ,,Ultra“ pirkimo–pardavimo sutartį šiame susitarime jų iš anksto aptartomis sąlygomis; sutartis sudaryta rašytine forma; joje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti. Ieškovė UAB „Energita“, tvirtindama, kad teismas neatsižvelgė į ieškovės valią bei tikslus sudarant Sutartį, neįvertino Sutarties sąlygų visumos, neįvertino to, kad Sutarties sudarymo metu buvo jokio poreikio sudaryti preliminarią sutartį, nes prievolės objektas jau egzistavo, ir to, kad buvo sumokėta kainos dalis ir daiktas perduotas pirkėjui, kas yra laikoma pirkimo–pardavimo sutarties elementais, nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad, prieš įsigydama elektros energijos taupymo įrangą „Ultra“, ieškovė siekė įsitikinti, ar ši įranga iš tikrųjų taupo elektros energiją. Įteisinant ginčo įrangos perdavimą šalys šalią preliminarios sutarties, sudarė ir panaudos sutartį. Sutarties 1.2 punkte aiškiai numatyta, kad įranga perduodama panaudos gavėjui elektros energijos naudojimo panaudos gavėjo (UAB „RGE Baltic”) gamybiniame objekte elektros sąnaudų mažinimui, sąnaudų pokyčių stebėjimo ir monitoringo veiklai. Šis Sutarties punktas akivaizdžiai patvirtina, kad įranga atsakovei buvo perduota naudotis panaudos sutarties pagrindu tam, jog ji įsitikintų jos efektyvumu. Siekiant šio tikslo, Sutartyje ieškovė įsipareigojo atlikti duomenų, gautų iš panaudos gavėjo, lyginamąją analizę ir pateikti panaudos gavėjui (Sutarties 2.8 p.). Sutarties 3.5 punkte numatyta, kad atsakovė įsipareigojo nupirkti perduotą jam naudotis įrangą ateityje tik tuo atveju, jei testavimo periodo metu bus užfiksuotas bent 6 procentų elektros energijos taupymas. Ieškovė po Sutarties sudarymo negavo pilno apmokėjimo už perduotą įrangą, o ir sumokėtą avansą, atsakovei atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį neužfiksavus energijos taupymo fakto, ieškovė įsipareigojo grąžinti atsakovei (Sutarties 5.5 p.). Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad minėtos Sutarties sąlygos patvirtina, jog šalys Sutartyje susitarė dėl elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje su sąlyga, jei atsakovė gaus įrodymus dėl įrangos efektyvumo.Siekdama pagrįsti savo poziciją, kad 2012 m. vasario 21 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, apeliantė tvirtina, jog buvo atlikti pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingi veiksmai – atsakovei buvo perduotas ieškovei nuosavybės teise priklausantis daiktas, o atsakovė ieškovei sumokėjo daikto kainos dalį.Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju sutarties šalys aiškiai įvardino, jog įranga ,,Ultra” yra perduodama ne atsakovės nuosavybėn, o tik panaudai – neatlygintiniam daikto naudojimuisi (CK 6.629 str. 1 d.). Akivaizdu, kad šalys, susitarusios sudaryti įrangos pirkimo–pardavimo sutartį tam tikromis sąlygomis – tik nustačius elektros energijos taupymo faktą, neturėjo galimybės šio fakto nustatinėti, neperdavus šios įrangos atsakovei, todėl, nors Sutartis buvo sudaryta siekiant ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovė perdavė atsakovei įrangą panaudos pagrindu, kad būtų galima atlikti parengiamuosius veiksmus pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti – nustatyti elektros energijos taupymo faktą. Atsakovė minėtos įrangos nevaldė nei savarankiška daiktine valdymo teise, nei kaip valdymo teise – viena iš sudėtinių nuosavybės teisės dalių.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi būti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrąją sutarties šalių valią sudarant konkretų susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutarti civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015 ir kt.). Vadovaujantis nurodyta teismine praktika, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo priešingai išvadai nei padarė pirmos instancijos teismas, jog nagrinėjamoje situacijoje įrangos perdavimo atsakovei negalima laikyti pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingu veiksmu, nes įranga buvo perduota pagal panaudos sutartį, kurią šalys sudarė šalia preliminarios sutarties.Atsižvelgiant į tai, kad Sutarties 5.5 punkte šalys susitarė, jog, neužfiksavus 6 proc. elektros energijos taupymo, Sutartis nutraukiama, panaudos davėjas grąžina panaudos gavėjui avansinę įmoką ne vėliau kaip 30 darbo dienų nuo sutarties nutraukimo dienos ir pats atsiima įrangą, aplinkybė, jog ginčo įranga „Ultra“ pas atsakovę buvo daugiau nei du metus, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat negali patvirtinti fakto, jog šalys buvo sudariusios įrangos pirkimo–pardavimo sutartį. Vien dėl to, kad atsakovė, pasibaigus dviejų mėnesių laikotarpiui, neįvykdė savo pareigos atsiimti ginčo įrangą, įranga netapo atsakovės nuosavybe. Nors pagal preliminarią sutartį įprastai jokie piniginiai mokėjimais ar atsiskaitymai tarp šalių neatliekami, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybę. Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismų praktikoje konstatuota, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams, įskaitant ir CK6.165 str. 1 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012). Taigi, daikto kainos sumokėjimas pats savaime nesudaro pagrindo šalių sutartinių santykių kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju dalies kainos sumokėjimas, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, atliko skatinamąją funkciją. Jeigu preliminarioji sutartis būtų buvus įvykdyta - būtų sudaryta pagrindinė sutartis, o perduoti pinigai būtų buvę įskaityti į mokėjimus pagal pagrindinę sutartį. Tuo tarpu pagrindinės sutarties nesudarymo atveju avansinė įmoka turėjo būti grąžinta atsakovei. Fiziniai ir juridiniai asmenys gali sudaryti įvairias sutartis, kurios nebūtinai turi atitikti vienos ar kitos CK reglamentuotos, sutarties požymius. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatytų aplinkybių visetas patvirtina, kad, priešingai nei tvirtina ieškovė, nagrinėjamu atveju šalys sudarė įrangos ,,Ultra” Sutartį ir susitarė dėl minėtos įrangos pirkimo–pardavimo ateityje, jei Sutartyje numatyta tvarka bus nustatytas 6 procentų elektros energijos taupymo faktas su panaudos sutarties elementais.Sutarties 1.5 punkte aiškiai nustatyta, kad Sutarties galiojimo terminas – du mėnesiai nuo įrangos priėmimo–perdavimo akto pasirašymo datos. Šis terminas gali būti pratęstas šalių susitarimu, įforminant tai atskiru susitarimo rašytiniu protokolu. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys Sutarties galiojimo termino pratęsimą, vadovaujantis CK 6. 165 straipsnio 5 dalimi konstatuotina, kad Sutarties galiojimas automatiškai pasibaigė praėjus dviem mėnesiams nuo įrangos priėmimo–perdavimo akto pasirašymo.
Dėl įrangos „Ultra“ kokybės vertinimo
Sutarties 3.5 ir 5.5 punktuose buvo įtvirtinta atsakovės teisė išbandyti įrangą ir atsisakyti jos bei nutraukti sutartį, jeigu testavimo periodu metu (2 mėnesiai su galimybe pratęsti) bus nustatytas mažesnis nei 6 proc. elektros energijos sutaupymas. Taigi esminis elementas, nuo kurio priklausė atsakovės pareiga sudaryti pagrindinę sutartį ir atsiskaityti su ieškove, buvo taupymo efektyvumo konstatavimas, t. y. įvertinimas, ar įvyko sąlyga, su kurios atsiradimu šalys siejo pareigą pasirašyti pagrindinę sutartį, todėl šalys įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turėjo įrodyti, kad įranga „Ultra“ faktiškai sutaupė bent 6 proc. elektros energijos jos išbadymo laikotarpiu.Ieškovė įrodinėjo, kad įrangos ,,Ultra“ pagalba elektros energija yra taupoma ir vadovavosi savo atliktomis ataskaitomis, kurios fiksuoja didesnį elektros energijos taupymą nei 6 proc. Atsakovei su jomis nesutinkant, ieškovė pateikė jos pačios paruoštą 2015 m. lapkričio 11 d. RGE Baltic gamybinio cecho, esančio Vairo 16, Šiauliai, elektros sąnaudų analizės ataskaitą, kurioje analizuojamas laikotarpis nuo 2015 m. sausio 1 d. iki gegužės 31 d., ir UAB „Ratesta“ bandymų centro pateiktą įrenginio „Ultra“ U-100 bandymų analizės ir įvertinimo ataskaitą Nr. 2015-01 LT, kurioje nurodoma, kad, atliekant elektros sąnaudų bandymus, buvo pasirinktas aiškus ir teisingas metodas, analizės metu atlikti skaičiavimai teisingi, bandymų metu nustatytas pramoninių staklių Nr. 13 naudojamos aktyvinės galios sumažėjimas, prijungus įrenginį ,,Ultra“ U-100, sudaro 7,37 procentus.Tuo tarpu atsakovė savo teiginius, jog įrenginys ,,Ultra“ neatlieka elektros energijos taupymo funkcijos, įrodinėjo Lietuvos energetikos instituto Sistemų valdymo ir automatizavimo laboratorijos „Ultra“ prietaiso elektros energijos taupymo galimybių vertinimo ataskaita bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto Elektrotechnikos katedros docento, VGTU Stiprių magnetinių laukų instituto direktoriaus bei vyresniojo mokslo darbuotojo A. G. ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto Elektronikos katedros docentės, Elektrotechnikos katedros vedėjos S. T. ekspertizės aktu.Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016). CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Taigi teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis ir įrodymų visetu, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta arba neįrodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-415/2016). Kasacinis teismas, formuodamas teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, ne kartą yra nurodęs, jog tam, kad būtų išsiaiškinti byloje nagrinėjami klausimai, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 str.). Bylos duomenys patvirtina, kad, siekiant, jog būtų atsakyta į klausimą, ar įranga „Ultra“ galima sutaupyti 6 proc. ir daugiau elektros energijos, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje buvo paskirta elektrotechnikos ekspertizė. Nors ekspertizės išvada turi būti vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, tačiau paprastai teismo ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių yra vertinami kaip patikimesi už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis Ekspertizės akte nurodoma, kad įranga ,,Ultra“ nėra sertifikuota Elektrotechninių gaminių sertifikavimo centre. Įrenginio ženklinimo etiketėje CE ženklas tik parodo, ar įrenginys atitinka saugumo, sveikatos ir apsaugos reikalavimus, tačiau negarantuoja jo veikimo principo. Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro duomenų bazėje nėra jokių patentų, susijusių su „Ultra“ įranga. Įranga ,,Ultra“ yra patentuota Korėjos Respublikoje, tačiau išduotas patentas, ekspertų teigimu, neužtikrina prietaiso veikimo efektyvumo, jis tik suteikia išradėjui išskirtines teises į jo kūrinį.Ekspertizės akte atsakydami į 7 klausimą, ekspertai nurodė, kad teorinis objektyvus įrangos tyrimas yra įmanomas ir galėtų būti atliekamas turint tam reikalingą įrangą, užtikrinančią pastovią apkrovą, tinklo dažnį, įtampą bandymo metu bei sertifikuotus matavimo prietaisus, taip pat gamintojo sertifikuotą įrenginio bandymo metodiką. Įstaiga, atliekanti tokius bandymus, turi turėti Nacionalinio akreditacijos biuro prie Ūkio ministerijos išduotą pažymėjimą, leidžiantį atlikti bandymus su elektrą taupančiais prietaisais ar bent jau įvertinti suvartotos elektros energijos kiekį.Iš Nacionalinio akreditacijos biuro prie ūkio ministerijos pateiktos informacijos matyti, kad UAB ,,Ratesta“, atlikusi ginčo įrenginio bandymų analizę ir jų įvertinimą, kuriuo remiasi ieškovė, nėra akredituota įrenginių taupymo efektyvumo vertinimui, o biuras apskritai nedisponuoja informacija apie šią sritį reglamentuojančius bandymų/tyrimų metodus. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad vien tai, jog UAB ,,Ratesta“ yra neakredituota įrenginių taupymo efektyvumo vertinimui, sudaro pagrindą abejoti jos pateikto vertinimo dėl įrenginio ,,Ultra“ efektyvumo patikimumu. Bet kuriuo atveju nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad UAB „Ratesta“ pati jokių bandymų su atsakovės patalpose esančia įranga „Ultra“ neatlikinėjo, ji tik atliko ieškovės pateiktos 2015 m. lapkričio 11 d. RGE Baltic gamybinio cecho, esančio Vairo 16, Šiauliai, elektros sąnaudų analizės ataskaitos analizę ir įvertinimą dėl įrenginio „Ultra-100“. Visos įrangos „Ultra“ (iš Sutarties 1.1 punkto matyti, kad atsakovei buvo perduota ši elektros energiją taupanti įranga „Ultra“: U-50, U-30, U-100, U-500 ir U-30) elektros sąnaudų analizė atlikta nebuvo.Įrangos gamintojas turi teisę išviešinti jos veikimo principus ar ne, tačiau, kilus tarp šalių ginčui, ar įrenginys atitinka savo funkcinę paskirtį, vien dėl to, kad gamintojas nėra išviešinęs įrangos veikimo metodikos, šalis, siekianti įrodyti minėtos įrangos efektyvumą, negali būti atleidžiama nuo aplinkybių įrodinėjimo. Iš ekspertizės akto matyti, kad ekspertai nustatė, jog gamintojas viešai nepateikia sertifikuotos įrenginio bandymo metodikos. Apeliantė taip pat neatskleidė įrangos veikimo principo, tvirtindama, kad gamintojas tai vertina kaip konfidencialią informaciją. Įrenginio „Ultra“ gamintojui ir platintojui nepateikus sertifikuotos metodikos, kuria remiantis būtų galima atlikti bandymus ir pagrįsti taupymo efektą, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai buvo remiamasi viešai prieinama informacija apie energiją taupančias technologijas ir viešai prieinamus įrangos veikimo principus. Iš į bylą pateiktų ir viešai prieinamų informacijos šaltinių ekspertai darė prielaidą, jog įrenginys veikia principu, pagrįstu Kuperio porų susidarymu ir sukamojo magnetinio lauko veikimu – abu reiškiniai yra dalis superlaidumo teorijos, kuri pasireiškia tik žemose temperatūrose, kas suponuoja išvadą, jog tokiu atveju kambario temperatūroje taupymas teoriškai yra negalimas.Nepateikus jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių įrangos „Ultra“ galimybę taupyti ir įrodančių patį taupymo faktą, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo išvadas grindė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto prietaiso „Ultra“ elektrotechninės ekspertizės aktu ir sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad įrangos „Ultra“ galimybė sutaupyti bent 6 proc. elektros energijos yra reali. Ieškovei neįrodžius, kad, naudojant įrangą ,,Ultra”, būtų buvęs užfiksuotas elektros energijos taupymo faktas, konstatuotina, jog atsakovė turėjo pagrindą nesudaryti šio įrenginio pirkimo–pardavimo sutarties, o pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsakovei iš ieškovės UAB „Energita“ priteisė 17 287,18 Eur (59 690 Lt) sumokėto avanso sumą (Sutarties 5.5 p.).
Dėl reikalavimo pripažinti atsakovės 2014 m. rugsėjo 24 d. vienašalį Sutarties nutraukimą neteisėtu atsisakymo
Ieškovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantė atsisakė reikalavimo pripažinti atsakovės 2014 m. rugsėjo 24 d. vienašalį Sutarties nutraukimą neteisėtu, kadangi toks ieškinio atsisakymas nebuvo pareikštas nei žodžiu, nei raštu, ir nepagrįstai bylą toje dalyje nutraukė.Bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Teisę atsisakyti pareikšto ieškinio lemia dispozityvumo principas civiliniame procese, o ieškinio atsisakymas reiškia, kad ieškovas atsisako ir paties materialiojo teisinio reikalavimo ne tik šiame procese, bet ir ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-915/2016). Kai ieškinio atsisakoma žodžiu, teismas išaiškina ieškovui procesines atsisakymo pasekmes ir gali duoti pasirašyti standartinę ieškinio atsisakymo formą (šios formos pavyzdį tvirtina teisingumo ministras). Ieškovo rašytinis pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą (CPK 140 str. 1 d.).2016 m. gruodžio 15 d. vykusiame teismo posėdyje, baigus bylos nagrinėjimą iš esmės, baigiamųjų kalbų metu ieškovės atstovė nurodė, kad palaiko šiuos reikalavimus: 1) patvirtinti elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą; 2) priteisti iš atsakovės UAB „RGE Baltic“ 66 383,69 Eur įsiskolinimą už parduotą įrangą ir 14 090 Eur palūkanų, iš viso 80 473,69 Eur, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Kaip matyti iš bylos eigos, procesine teise atsisakyti dalies ieškinio reikalavimų, kaip tai numatyta CPK 140 straipsnio 1 dalyje, bylos nagrinėjimo metu ieškovė nepasinaudojo, todėl sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylos dalį dėl vienašališko Sutarties nutraukimo nuo 2014 m. spalio 1 d. pripažinimo neteisėtu ir uždraudimo atsakovei atlikti iš neteisėto Sutarties nutraukimo atsiradusios reikalavimo teisės į 59 690 Lt avanso grąžinimą įgyvendinimo veiksmus nutraukė, konstatavęs, jog ieškovė šių reikalavimų baigiamųjų kalbų metu atsisakė.Pirmosios instancijos teismui iš esmės nenagrinėjus ieškovės reikalavimų dėl vienašališko Sutarties nutraukimo nuo 2014 m. spalio 1 d. pripažinimo neteisėtu ir uždraudimo atsakovei atlikti iš neteisėto Sutarties nutraukimo atsiradusios reikalavimo teisės į 59 690 Lt avanso grąžinimą įgyvendinimo veiksmus bei skundžiamame sprendime dėl jų nepasisakius, ši bylos dalis turėtų būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 2 d.), tačiau įvertinus tai, kad apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, tai, kad pagal byloje pateiktus duomenis aukščiau nurodytus ieškovės reikalavimus galima išnagrinėti iš esmės ir apeliacinės instancijos teisme, bei tai, kad ir pati apeliantė bylos šioje dalyje neprašo grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, byla šioje dalyje, vadovaujantis protingumo, proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principais, nėra grąžinama nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriame konstatuojama, jog šalys buvo sudariusios preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje susitarė ir dėl ginčo įrangos „Ultra“ pirkimo–pardavimo ateityje, su panaudos sutarties elementais, ir į Sutarties 5.5 punktą, kuriam numatyta, kad sutarties galiojimas pasibaigia po dviejų mėnesių nuo įrangos priėmimo–perdavimo akto pasirašymo datos, darytina išvada, kad ieškovės 2014 m. rugsėjo 24 d. pranešimas dėl Sutarties nutraukimo neturėjo jokios teisinės reikšmės, nes Sutartis jau ir taip buvo pasibaigusi, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti jį neteisėtu, kas suponuoja išvadą, jog ir šioje dalyje ieškinio reikalavimai turėjo būti atmesti kaip nepagrįsti.
Dėl bylos procesinės baigties
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ieškovės UAB ,,Energita“ ieškinį atsakovei UAB ,,RGE Baltic“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo, skolos, palūkanų priteisimo atmetė, o priešieškinį tenkino. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti minėtą sprendimo dalį, todėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas. Teismui be jokio teisinio pagrindo bylą dalyje dėl ieškovės reikalavimų pripažinti vienašališką Sutarties nutraukimą nuo 2014 m. spalio 1 d. neteisėtu ir uždrausti atsakovei atlikti iš neteisėto Sutarties nutraukimo atsiradusios reikalavimo teisės į 59 690 Lt avanso grąžinimą įgyvendinimo veiksmus nutraukus, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas – ieškovės reikalavimai pripažinti vienašališko Sutarties nutraukimą nuo 2014 m. spalio 1 d. neteisėtu ir uždrausti atsakovei atlikti iš neteisėto Sutarties nutraukimo atsiradusios reikalavimo teisės į 59 690 Lt avanso grąžinimą įgyvendinimo veiksmus atmestini.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuris iš esmės yra priimamas ieškovės nenaudai, ieškovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlygintinos. Atsakovė į bylą pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 630,75 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra tinkamai pagrįstos, neviršijančios Lietuvos advokatūros 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 ir Lietuvos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.11 p.), bei atitinkančios teisingumo ir protingumo principus, jos priteistinos iš ieškovės UAB „Energita“.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Energita“ reikalavimų pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „RGE Baltic“ vienašališką Sutarties nutraukimą nuo 2014 m. spalio 1 d. neteisėtu ir uždrausti atsakovei atlikti iš neteisėto Sutarties nutraukimo atsiradusios reikalavimo teisės į 59 690 Lt avanso grąžinimą įgyvendinimo veiksmus buvo nutraukta, panaikinti ir toje dalyje minėtus ieškovės reikalavimus atmesti.
Kitą Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Energita“ (į. k. 302313185) 630,75 Eur (šešis šimtus trisdešimt eurų septyniasdešimt penkis euro centus) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RGE Baltic“ (į. k. 300651291) bylinėjimosi išlaidų.