Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

1.1.2.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.9.1; 1.1.8.9.2; 1.2.4.4.2.1; 1.2.7.2.2.3; 1.2.20.3.3; 2.1.14.2; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1

2025 m. balandžio 3 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Virginijos Liudvinavičienės ir Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo N. N. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

– pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir jam paskirta 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė;

– pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 233 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, N. N. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 26 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme. Ši subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 5 (penkeri) metai laisvės atėmimo ir 4 MGL dydžio bauda.

Iš N. N. nukentėjusiajai Y. Y. priteista 5 000 Eur neturtinės žalos.

Taip pat nuosprendžiu D. D. (D. D.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. N. N. naktį iš 2022 m. gegužės 13 d. į 2022 m. gegužės 14 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su mažamete Y. Y., gim. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio ir gilaus miego, įvesdamas savo varpą į nukentėjusiosios analinę angą, tenkino lytinę aistrą prieš jos valią analiniu būdu ir šiais tyčiniais veiksmais sutrikdė mažametės Y. Y. psichinę sveikatą – jai konstatuotas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl N. N. veiksmų, vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais veiksmais N. N. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 150 straipsnio 4 dalyje.

2. Taip pat N. N. 2022 m. gruodžio 16 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, sukurstė D. D., kad jis, panaudodamas psichologinę prievartą, paveiktų nukentėjusiąją Y. Y., kad ji ikiteisminio tyrimo metu „atsiimtų pareiškimą“ ir neduotų parodymų prieš N. N., D. D. 2022 m. gruodžio 16 d., apie 20.30 val., per socialinių tinklų programėles „Messenger“ ir ,,Snapchat“ rašė tekstinius pranešimus bei siuntė balso pranešimus nukentėjusiąja ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) pripažintai Y. Y., grasino, kad jeigu ji neatliks reikalavimų, bus blogai, vaikščiodama gatvėmis turės dairytis. Šiais veiksmais N. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje, 233 straipsnio 3 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Nuteistasis N. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 150 straipsnio 4 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 233 straipsnio 3 dalį, ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį.

4. Nuteistojo teigimu, nukentėjusioji Y. Y. jį apkalba, jos parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji tik po pusės metų nuo įvykio pranešė apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Pažymi, kad tyrimo metu atliktos ekspertizės metu nebuvo aptikta jo DNR pėdsakų. Nuteistojo vertinimu, nenustačius, kad jis tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja Y. Y., jis nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

5. Nurodo, kad neprašė kito nuteistojo D. D. grasinti nukentėjusiajai Y. Y., teigia perspėjęs, jog už tokius veiksmus gali grėsti teisinė atsakomybė. Mano, kad nuteistojo D. D. parodymai yra nepatikimi.

6. Atsiliepimų į nuteistojo N. N. apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo N. N. gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo N. N. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis N. N. neigia tenkinęs lytinę aistrą su nukentėjusiąja Y. Y., sutrikdęs jos sveikatą ir sukurstęs D. D. panaudoti prieš ją psichologinę prievartą, nurodo, kad jo kaltė neįrodyta, grindžiama selektyviais duomenimis.

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo N. N. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam nuteistojo veiksmų kvalifikavimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais. N. N. atlikti nusikalstami veiksmai įrodyti nukentėjusiosios Y. Y., nuteistojo D. D., liudytojų N. K., X. X., K. K., I. X., R. R. parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada, Vaiko situacijos vertinimo anketa, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės aktu, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu gautais duomenimis ir kita bylos medžiaga, nuteistajam paskirtos padarytoms nusikalstamoms veikoms proporcingos bausmės ir nukentėjusiajai Y. Y. pagrįstai priteista jos patirta neturtinė žala. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, susijusių su N. N. padarytų nusikaltimų įrodytumu, matyti, kad teismo išvados buvo grindžiamos ne selektyviais duomenimis, o surinktų įrodymų visuma, tam įvertinti tiek nuteistąjį kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje, kuriuos išanalizavęs pirmosios instancijos teismas nurodė aiškias, detalias išvadas apie nuteistojo kaltumą ir jo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą, o paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos. Nors nuteistajam N. N. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, tai nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu, kadangi byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 8 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Dėl seksualinio prievartavimo

9. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį – tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytinės aistros tenkinimu prieš mažamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinė aistra gali būti tenkinama: 1) analiniu būdu (vyro varpos dirginimas kito asmens išeinamojoje angoje), 2) oraliniu būdu (vyro varpos dirginimas kito asmens burnoje) ar 3) kitokio fizinio sąlyčio būdu (kito asmens lytinių organų dirginimas, masturbavimas, pirštų ar kitokių daiktų kišimas į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, nukentėjusiojo lytinių organų intensyvus lietimas, privertimas nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, kontaktavimas tarpusavyje lytiniais organais, kito žmogaus kūno lietimas savo lytiniu organu ir kt.). Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Nagrinėjamoje byloje toks išskirtinis atvejis nenustatytas. Šio nusikaltimo (seksualinio prievartavimo) sudėtis yra formali, jis yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2014, Nr. 2K-50-511/2022, Nr. 2K-199-648/2023, Nr. 2K-226-594/2023).

10. Apeliaciniame skunde nuteistasis N. N. neigia tenkinęs savo lytinę aistrą su mažamete Y. Y., mano, kad nukentėjusioji jį apkalba, jos parodymai nėra nuoseklūs ir patikimi, tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi surinktą baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų ir esminių BPK pažeidimų nepadarė. Pažymėtina, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifikai būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – nukentėjusiojo asmens parodymai, teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Pagal susiformavusią teismų praktiką, ypatingą reikšmę pirmiau aptartoje įrodymų grandinėje turi būtent paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai, kurių patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų – parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, todėl nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑244‑788/2023, Nr. 2K‑52‑489/2024, Nr. 2K-67-495/2024, Nr. 2K-259-697/2024).

11. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji mažametė Y. Y. ilgą laiką slėpė 2022 m. gegužės 13–14 d. įvykių detales, apie jas nekalbėjo ne tik su savo šeimos nariais, bet ir su draugais. Tik praėjus daug laiko nuo įvykių (keliems mėnesiams) Y. Y. papasakojo apie patirtą seksualinę prievartą savo artimiausioms draugėms, o pradėjusi lankyti psichoterapiją – psichologei. Nukentėjusioji Y. Y. apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjo, metu paaiškino tokio elgesio priežastis – jog bijojo nuteistojo N. N. ir jo draugų, nenorėjo kalbėti apie įvykių aplinkybes, neišlaikiusi slegiančių jausmų, jaučiamos emocinės įtampos papasakojo apie įvykį psichologei N. K., tačiau nesitikėjo, jog ši apie jos papasakotas aplinkybes informuos tėvus, o jie – ikiteisminio tyrimo institucijas. Tiek pati Y. Y., tiek byloje apklausti jos tėvai I. X., R. R., psichologė N. K., patvirtino, jog nukentėjusioji aktyviais veiksmais bandė sutrukdyti informacijos apie patirtą seksualinę prievartą paviešinimui, prašė savo psichologės laikytis konfidencialumo, šiai nesutikus, supyko, manė, kad N. K. ją išdavė, todėl nutraukė psichoterapijos vizitus ir nustojo su ja bendrauti. Apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjo, metu Y. Y. taip pat nurodė, kad po to, kai psichologė pranešė jos tėvams apie nukentėjusiosios galimai patirtą seksualinę prievartą, ji labai bijojo šeimos narių reakcijos, todėl kelias dienas nebuvo namuose, nesutiko su niekuo kalbėti apie N. N., tik po ilgo, pusantro mėnesio trukusio, įkalbinėjimo ir drąsinimo atskleidė įvykių detales savo tėvui R. R.. Y. Y. bijojo pasakoti apie įvykių aplinkybes ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei. Pokalbio metu nurodė, kad apie žmogų, kuris prieš ją panaudojo seksualinę prievartą, nenori kalbėti, nes jis gali pasakyti draugams ir iš jos išsityčioti arba sumušti (1 t., b. l. 157).

12. 2022 m. nukentėjusiajai Y. Y. psichologines konsultacijas teikusi N. K., apklausta liudytoja pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nukentėjusioji vieno apsilankymo metu papasakojo apie patirtą praeities įvykį, kai prabudo iš miego pajutusi, kad šalia gulintis vyras į ją skverbiasi savo lytiniu organu, nukentėjusiosios teigimu, tai jai buvo emociškai sudėtingas įvykis, todėl apie jį nesidalino su kitais žmonėmis, išskyrus savo draugę, neatskleidė tokius veiksmus atlikusio vyro tapatybės. N. K. informavo Y. Y., jog liudytoja, kaip psichologės darbą dirbantis asmuo, privalo išgirdusi apie galimai padarytą nusikalstamą veiką pranešti nukentėjusiosios tėvams, tačiau Y. Y. prašė to nedaryti, supyko, nebenorėjo bendrauti. Nukentėjusioji Y. Y. apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjo, metu nurodė analogiškas aplinkybes, apie kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui parodymus davė jos psichologė N. K.: kad prieš ją buvo panaudota seksualinė prievarta, N. N. kišo savo lytinį organą jai į išeinamąją angą, tai įvyko nuteistojo namuose, jo lovoje, veiksmų metu ji buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir miegojo, po įvykio jautė skausmą (1 t., b. l. 99–102). Išskyrus subjektyvius nuteistojo N. N. teiginius, nėra nustatyta priežasčių, kodėl nukentėjusioji Y. Y. turėtų pagrindą nepagrįstai apkaltinti jį nusikaltimo padarymu. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad Y. Y. pagal savo amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias galėjo suvokti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, ir duoti apie jas parodymus, jai nenustatytas padidėjęs polinkis fantazuoti, padidėjęs įtaigumas (2 t., b. l. 17–26).

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios Y. Y. parodymus pripažino patikimais, nuosekliais, atitinkančiais faktines bylos aplinkybes. Iš skundžiamojo apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nukentėjusiosios duotiems parodymams nebuvo suteikta jokia išskirtinė įrodomoji reikšmė, jie nebuvo pagrindinis N. N. kaltumo įrodymas, teismas analizavo juos kitų bylos duomenų kontekste, lygino tarpusavyje, taip pat ir su nuteistojo duotais parodymais proceso metu, pasisakė dėl įrodymų prieštaravimų ir atsižvelgdamas į bendrą visumą sprendė, kurie iš įrodymų laikytini patikimais, patvirtinančiais bylai reikšmingas faktines aplinkybes, o kurie – ne. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Atkreiptinas nuteistojo N. N. dėmesys į tai, kad tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo parodymai yra vieni iš įrodymų šaltinių, jiems skiriama tokia pat reikšmė kaip ir kitiems byloje esantiems duomenims, jie negali būti atmetami kaip nepatikimi vien tuo pagrindu, kad šie proceso dalyviai yra suinteresuoti vienokia ar kitokia bylos baigtimi ir siekia išvengti gresiančios teisinės atsakomybės ar kad būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tokių asmenų parodymai vertinami kitų surinktų duomenų kontekste kaip visuma, ir tik jeigu jie akivaizdžiai prieštarauja kitiems bylos duomenims – jie atmetami kaip nepasitvirtinę. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje tokių prieštaravimų nustatyta nebuvo, nukentėjusiosios Y. Y. nurodytas aplinkybes patvirtino kiti asmenys, byloje apklausti kaip liudytojai, bei kiti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme surinkti duomenys.

14. Y. Y. parodymus patvirtina liudytojų X. X., K. K. ir R. R., su kuriais nukentėjusioji bendravo po patirtos seksualinės prievartos, parodymai. X. X. apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjo, metu parodė, kad Y. Y. jai papasakojo buvusi pas N. N. namuose, jie buvo išgėrę, nukentėjusioji miegojo ir prabudo pajutusi skausmą išangėje, pasakojimo metu atrodė labai liūdna (2 t., b. l. 92–95), K. K. apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjo, metu parodė, kad Y. Y. jai papasakojo užmigusi kartu su N. N., tada nuteistasis pradėjo kišti savo lytinį organą, pasakodama verkė (2 t., b. l. 69–71). Nukentėjusiosios tėvas R. R., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad Y. Y. jam pasakojo apie įvykį, kai ji buvo apsvaigusi nuo alkoholio, miegojo ir N. N. į jos analinę angą įkišo savo lytinį organą (2 t., b. l. 30). Nors liudytojai yra artimi nukentėjusiajai (jos draugės ir tėvas), teisėjų kolegijos vertinimu, vien nustatytas tam tikras liudytojų palankumas vienam iš bylos dalyvių savaime nelemia jų parodymų nepatikimumo ir to, kad tokie parodymai ar jų dalis negali būti pripažįstami įrodymais byloje. Būtina juos analizuoti kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojų X. X., K. K. ir R. R. nurodytos įvykių aplinkybės atitinka tas, kurias nurodė pati nukentėjusioji Y. Y. – kad seksualinė prievarta prasidėjo jai miegant, buvo skverbiamasi į jos analinę angą, tą padarė N. N., jų parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, todėl teismas pagrįstai jais vadovavosi kaip patikimais.

15. Analogiškas aplinkybes apie patirtą seksualinę prievartą nukentėjusioji Y. Y. nurodė ir specialiųjų institucijų darbuotojams bei vienam iš savo draugų. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistei nukentėjusioji nurodė, kad gegužės mėnesį leido vakarą su savo draugu, vartojo alkoholį, užmigo, pabudo pajutusi skausmą, kadangi vaikinas atliko lytinį aktą per išangę, po įvykio skaudėjo išangės sritį, teigė atleidusi asmeniui, kuris prieš ją naudojo prievartą, nenorinti reikšti jam kaltinimų (1 t., b. l. 138). 2023 m. kovo 29 d. – balandžio 28 d. ekspertizės atlikimo metu Y. Y. nurodė, kad su N. N. vartojo alkoholį, užmigo, pabudo nuo skausmo, po įvykio skaudėjo sėdmenis, pažymėjo pykstanti ant psichologės, kad atskleidė įvykio aplinkybes (2 t., b. l. 23). Nuo 2023 m. sausio 27 d. iki 2023 m. kovo 27 d. vykdytos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu buvo užfiksuotas Y. Y. 2023 m. vasario 7 d. susirašinėjimas su vaikinu, kurio metu ji nurodė, kad buvo išprievartauta analiniu būdu (3 t., b. l. 192). Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl nuteistojo N. N. ir nukentėjusiosios Y. Y. parodymų patikimumo ir jų nurodytų 2022 m. gegužės 13–14 d. įvykių versijų tikėtinumo, svarbu tai, kad tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis pripažino susitikę ir aptarę įvykių aplinkybes. Nukentėjusioji Y. Y. apklausos metu nurodė, kad kalbėjo su N. N. ir jam pasakė, jog netyčia papasakojo apie įvykį savo psichologei ir kad viskas gali „prieiti iki teismo“, t. y. gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas (1 t., b. l. 99–102). Šias aplinkybes patvirtina 2023 m. liepos 4 d. – 2023 m. liepos 5 d. susirašinėjimo tarp N. N. ir R. Novikovo duomenys, jog nuteistasis R. Novikovo paklaustas, kodėl nukentėjusioji Y. Y. taip vėlai kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, atsakė, kad Y. Y. jam pasakojo, jog nenorėjo, kad kažkas žinotų apie įvykį, papasakojo tik psichologei, o ši informaciją paviešino (3 t., b. l. 101–102).

16. Pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2013, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-281-139/2015). Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka. Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, Nr. 2K‑483‑976/2015, Nr. 2K‑71‑976/2017, 2K‑236‑648/2020, 2K-45-1214/2025). Konstatuojant, kad N. N. atliko seksualinio prievartavimo veiksmus, remiamasi ištirtais, abejonių nekeliančiais įrodymais, jų pakanka daryti išvadą dėl nuteistojo kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl įrodymų vertinimo išsamumo ir visapusiškumo nekelia abejonių.

17. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 150 straipsnio 4 dalį būtina nustatyti, kad kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, žinojo, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo, arba nors ir nesuvokė, tačiau pagal bylos aplinkybes, nukentėjusiojo fizinius duomenis, savo asmenines savybes, turėjo ir galėjo suvokti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑527/2011, 2K-16-895/2016, 2K-230-495/2024). Nukentėjusioji Y. Y. apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjo, metu nurodė sakiusi N. N., kad jai yra (duomenys neskelbtini) metų, pažymėjo, jog nuteistasis yra rašęs, kad jie negalės būti kartu dėl jos amžiaus. Tuo tarpu nuteistasis N. N. apklausiamas pirmosios instancijos teisme pripažino supratęs, kad nukentėjusioji Y. Y. yra nepilnametė, tačiau teigė nežinojęs tikslaus jos amžiaus. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu buvo pagarsinti nuteistojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodymai, kai jis teigė žinojęs, kad Y. Y. buvo (duomenys neskelbtini) metų (5 t., b. l. 25–26), tačiau N. N. vis tiek laikėsi versijos, jog apie nukentėjusiosios mažametystę jam nebuvo žinoma. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, pvz., teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus, gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-511/2022, Nr. 2K‑1‑303/2022, Nr. 2K‑157‑976/2022).??? ??

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo N. N. parodymus pirmosios instancijos teisme, palyginusi juos su jo paaiškinimais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat atsižvelgusi į aplinkybę, kad nuteistasis įvykio metu buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, jo draugės E. M., apklaustos liudytoja pirmosios instancijos teisme, parodymus, kad N. N. jai sakė, jog jį apkaltino išprievartavus (duomenys neskelbtini) metų mergaitę, t. y., pokalbio su kitu asmeniu metu įvardino tikslų nukentėjusiosios amžių, iki nagrinėjamų įvykių tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios susiklosčiusius ilgalaikius santykius, kurių metu jie pusmetį kasdien leisdavo laiką kartu, vartodavo alkoholį, kas yra draudžiama asmenims iki 20 metų, daro išvadą, kad N. N. suvokė, kad nukentėjusioji Y. Y. gali būti ir mažametė, o jo teiginiai apie tai, kad jis nežinojo tikslaus Y. Y. amžiaus, laikytini gynybine versija taip siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar palengvinti savo teisinę padėtį.

19. Esminis seksualinio prievartavimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią ir kaltininkas tai suvokia. Vienas iš prievartinių lytinio santykiavimo būdų – atvejai, kai yra pasinaudojama nukentėjusiojo bejėgiška būkle – aplinkybėmis, kai nukentėjusysis nesuvokia sau kylančios grėsmės arba neturi galimybės aktyviai pasipriešinti prieš jį daromam nusikaltimui dėl savo fizinės ar psichinės būklės ypatumų – fizinių trūkumų, ligos, mažametystės, senatvės, psichikos sutrikimo ar kitokios liguistos ar nesąmoningos būsenos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174-719/2021, Nr. 2K‑50‑511/2022). Lytinis santykiavimas su apsvaigusiu nuo alkoholio, narkotinių arba psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę, jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui, ir lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyko prieš nukentėjusiojo valią. Patvirtindamas ar paneigdamas tokią išvadą, teismas turi įvertinti situacijos kontekstą, ar lytinių santykių dalyviai turėjo anksčiau intymių santykių, ar kaltinamasis turėjo pagrindo tikėtis suartėjimo, ar bejėgiškoje būklėje atsidūręs asmuo prieš tai leido suprasti, kad neprieštarautų lytiniams santykiams su kaltinamuoju, ar kaltinamasis galėjo klysti dėl to ir kita (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K‑272/2014, Nr. 2K-441-677/2016).

20. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nukentėjusioji Y. Y. buvo seksualiai prievartaujama pasinaudojant jos bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir gilaus miego būsenos. Tokia išvada darytina įvertinus nukentėjusiosios Y. Y. parodymus, jog 2022 m. gegužės 13 d. ji vartojo alkoholį, užmigo N. N. namuose, jo lovoje ir prabudo tik pajutusi fizinį skausmą dėl prieš ją naudojamos seksualinės prievartos, liudytojų X. X., K. K. ir R. R. parodymus ir kitą bylos medžiagą. Pradėdamas nusikalstamus veiksmus nuteistasis N. N. suvokė, jog Y. Y. yra apsvaigusi nuo alkoholio ir miega, todėl negali išreikšti sutikimo (ar nesutikimo) užsiimti su juo lytiniais santykiais (bendrąja prasme), todėl to nepaisydamas ir įvesdamas savo lytinį organą į nukentėjusiosios analinę angą veikė prieš Y. Y. valią ir ją seksualiai prievartavo. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nuteistasis N. N. veikė tiesiogine tyčia, suvokė daromų pavojingų nusikalstamų veikų pobūdį ir to norėjo, todėl jam kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

21. BK 3 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog veikos nusikalstamumą ir baudžiamumų nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Tik veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims (BK 3 straipsnio 2 dalį). Lyginant nuteistojo N. N. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 150 straipsnio 4 dalies redakciją su apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu galiojančia BK 150 straipsnio 4 dalies redakcija (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), matyti, kad pagal aktualią įstatymo redakciją yra nustatytos griežtesnės bausmės (anksčiau – nuo 3 iki 13 metų laisvės atėmimo, šiuo metu – 4 iki 15 metų laisvės atėmimo). Taigi šiuo metu galiojanti baudžiamojo įstatymo redakcija N. N. teisinės padėties nepalengvina, todėl N. N. nusikalstamos veikos perkvalifikuoti pagal nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusią BK 150 straipsnio 4 dalies redakciją nėra teisinio pagrindo.

Dėl sveikatos sutrikdymo

22. Pagal teismų praktiką, jeigu dėl prievartinių santykių nukentėjusiajam pasireiškia sveikatos sutrikdymas, susijęs su psichikos sutrikimais, kaltininko nusikalstami veiksmai kvalifikuojami kaip idealioji sutaptis pagal BK 150 straipsnį ir BK 138 straipsnį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑495‑697/2015, Nr. 2K‑294‑648/2017).

23. Atlikus nukentėjusiosios Y. Y. ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę jai buvo konstatuotas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog objektyvių duomenų, kad Y. Y. tiriamos veikos metu būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, negauta. Laikytina, kad šis nukentėjusiajai nustatytas sveikatos sutrikdymas yra nuteistojo N. N. nusikalstamų veiksmų padarinys (2 t., b. l. 17–26). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad būtent nuteistojo N. N. veiksmai prieš mažametę Y. Y. jai sukėlė teismo ekspertizės akte nustatytus padarinius – psichikos sutrikimą – (duomenys neskelbtini), todėl N. N. pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Dėl poveikio nukentėjusiajai

24. BK 233 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą siekė paveikti nukentėjusįjį, kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl jis laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti asmenį duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑291/2013, Nr. 2K-488/2014, Nr. 2K-348-303/2015, Nr. 2K‑11-697/2023). Šis nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas supranta, kad daro poveikį nukentėjusiajam, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus, ir taip neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą ir to nori.

25. Pirmosios instancijos teismas laikė nustatyta, kad N. N. 2022 m. gruodžio 16 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, sukurstė D. D., kad jis, panaudodamas psichologinę prievartą, paveiktų nepilnametę nukentėjusiąją Y. Y. ikiteisminio tyrimo metu „atsiimti pareiškimą“ ir neduoti parodymų prieš N. N., po ko D. D. 2022 m. gruodžio 16 d., apie 20.30 val., per socialinių tinklų programėles parašė tekstinius pranešimus bei siuntė balso pranešimus Y. Y., grasindamas, kad jeigu ji neatliks jo reikalavimų, bus blogai. Nuteistasis N. N. nesutinka su tokiomis teismo išvadomis, nurodo, kad neprašė D. D. grasinti nukentėjusiajai, teigia perspėjęs, jog už tokius veiksmus gali grėsti teisinė atsakomybė, mano, kad D. D. parodymai yra nepatikimi. Atsižvelgdama į šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija, siekdama patikrinti jų patikimumą arba juos atmesti, pakartotinai pasisako dėl ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme surinktų bylos duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių nuteistojo kaltę, teisinio vertinimo.

26. N. N. viso proceso metu neigė kurstęs D. D. daryti poveikį nukentėjusiajai Y. Y.. D. D., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, prisipažino, kad grasino nukentėjusiajai Y. Y., tačiau teigė, kad tą darė savo iniciatyva, o ne N. N. prašymu. Teisėjai paskelbus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (4 t., b. l. 149, 187–188), kai jis nurodė, kad N. N. jam liepė rašyti žinutes nukentėjusiajai Y. Y., daryti jai spaudimą, nurodyti „atsiimti pareiškimą“, šių aplinkybių nepatvirtino, teigė, kad apklausos metu buvo mažai miegojęs ir apsvaigęs nuo alkoholio. Tuo tarpu bylos medžiagoje esanti alkotesterio kvito šaknelė patvirtina, kad prieš pirmąją D. D. apklausą 2023 m. vasario 7 d. buvo patirtintas jo blaivumas ir nustatyta, kad jis buvo blaivus (iškvėptame ore buvo 0.00 promilės etilo alkoholio koncentracija) (4 t., b. l. 149), o aplinkybes, susijusias su N. N. prašymu, jis nurodė ne tik 2023 m. vasario 7 d., bet ir 2023 m. liepos 4 d. apklausos metu, t. y. praėjus penkiems mėnesiams. Abiejų D. D. ikiteisminio tyrimo metu vykdytų apklausų metu nuteistojo nurodytos aplinkybės atitinka kitus bylos duomenis. Nuo 2022 m. gruodžio 8 d. iki 2023 m. vasario 8 d. vykdytos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu buvo užfiksuotas 2022 m. gruodžio 14 d. N. N. ir jo draugės pokalbis, kurio metu nuteistajam yra siūloma surasti žmogų, kuris pakalbėtų su Y. Y., o N. N. atsako, kad pakalbės su asmeniu, vardu X. (2 t. b. l. 179–180). Nuo 2023 m. birželio 8 d. iki 2023 m. rugpjūčio 8 d. vykdytos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu buvo užfiksuotas 2023 m. liepos 5 d. N. N. ir R. Novikovo susirašinėjimas, kurio metu nuteistasis sako, kad bus juokinga tai, jog ne jis grasins Y. Y., o „(duomenys neskelbtini)“ (D. D.) (3 t., b. l. 104).

27. Byloje taip pat nustatyta, kad D. D. mėgino susitaikyti su nukentėjusiąja Y. Y., jos atsiprašė, išreiškė gailestį dėl ankstesnių veiksmų, nurodė, kad klydo pasitikėdamas N. N., tą jis pats patvirtino 2023 m. vasario 7 d. ir 2023 m. liepos 4 d. apklausų metu (4 t., b. l. 152–153, 187–188), ikiteisminio tyrimo pareigūnams paaiškino tokio savo elgesio pokyčio priežastis – kad iš pradžių tikėjo, jog N. N. buvo nepagrįstai apkaltintas, o vėliau suprato, jog prieš nukentėjusiąją iš tikrųjų buvo panaudota seksualinė prievarta, todėl jautėsi pasielgęs kvailai, norėjo atsiprašyti. Tai, kad D. D. nukentėjusiosios atsiprašė, patvirtino ir pati Y. Y. apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjo, metu (1 t., b. l. 124–126). D. N. mobilaus ryšio telefono apžiūros metu buvo rastas 2023 m. vasario 7 d. susirašinėjimas tarp jo ir Y. Y., kurio metu nuteistasis sako, kad dabar jau žino, kad N. N. kaltas dėl nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo, anksčiau jam buvo meluojama, prašo Y. Y. atleidimo, klausia, kodėl ji nesikreipė į jį pagalbos (4 t., b. l. 170–174).

28. Šioje nagrinėjamoje byloje nustatyta specifinė situacija, kai buvo daromas poveikis nukentėjusiajai Y. Y., kuri įvykių, apie kuriuos papasakojo policijos pareigūnams, metu buvo mažametis vaikas, o nusikalstamus veiksmus prieš ją atlikęs asmuo buvo pilnametis. Tik praėjus nemažai laiko po įvykio nukentėjusioji priėmė sprendimą papasakoti, jog prieš ją buvo atlikti nusikalstami veiksmai, nuteistasis N. N. nebejotinai suvokė, kad nukentėjusiosios parodymai yra itin svarbūs atliekamame ikiteisminiame tyrime ir jis gali daryti jai įtaką, dėl to ji galėtų pradėti neigti savo anksčiau nurodytas aplinkybes, susijusias su jos seksualiniu prievartavimu, arba jas iškreiptų N. N. naudai, siekdama nors iš dalies sušvelninti jam kylančius teisinius padarinius, todėl prašydamas atsiimti kaltinimus, suprato, jog tokiais savo veiksmais neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Net ir manydamas, kad nukentėjusiosios parodymai yra neatitinkantys tikrųjų įvykio aplinkybių ir ji tik mėgina nuteistąjį nepagrįstai apkaltinti, N. N. suvokė, jog bet koks jo poveikis laikytinas neteisėtais veiksmais ir jis privalo leisti nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes ištirti ir įvertinti teisėsaugos institucijoms, tačiau vis tiek to nepaisė ir atliko prieš tai aptartus veiksmus. Nukentėjusioji Y. Y. apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjo, metu parodė, kad dėl tokio N. N. elgesio jai buvo labai baisu, eidama į mokyklą visuose žmonėse matė nuteistąjį (1 t., b. l. 124–126). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad N. N. pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir už šių veiksmų atlikimą, jo kaltė pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 233 straipsnio 3 dalį nustatyta tinkamai.

29. Lyginant N. N. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 233 straipsnio 3 dalies redakciją su apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu galiojančia BK 233 straipsnio 3 dalies redakcija (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV‑3060 redakcija), matyti, kad pagal aktualią įstatymo redakciją už šią nusikalstamą veiką yra numatyta griežtesnė bausmė (anksčiau – iki 4 metų laisvės atėmimo, šiuo metu – iki 7 metų laisvės atėmimo). Taigi šiuo metu galiojanti baudžiamojo įstatymo redakcija N. N. teisinės padėties nepalengvina, todėl nusikalstamos veikos perkvalifikuoti pagal nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusią BK 24 straipsnio 5 dalies, 233 straipsnio 3 dalies redakciją nėra teisinio pagrindo.

Dėl bausmės

30. Nuteistasis N. N. apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti, dėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių nepasisako. Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, jei apeliaciniame skunde yra pateiktas prašymas naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas pagal nurodytus apskundimo pagrindus turi įvertinti viso skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-648/2018, Nr. 2K‑155‑942/2019, Nr. 2K‑33-458/2020). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina N. N. paskirtų bausmių proporcingumą.

31. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra nurodomos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, 2) kaltės forma ir rūšis, 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai, 4) nusikalstamos veikos stadija, 5) kaltininko asmenybė, 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimas darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, 7) atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę (pvz, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑456/2013, Nr. 2K‑7‑648/2019).

32. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas N. N. skirtinas bausmes, atsižvelgė į tai, kad jis padarė du apysunkius ir labai sunkų baigtus tyčinius nusikaltimus, yra teistas (5 t. b. l. 62–65), baustas administracine tvarka (5 t., b. l. 78), nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), įvertino duomenis, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, nevedęs, registruotas Užimtumo tarnyboje, nedirba, nesimoko, dažnai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, kartais vartoja ir narkotines medžiagas, nepagarbiai elgiasi tiek su tėvais, tiek su draugais, ir konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti už nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, paskyrus mažesnę nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis – 5 metų laisvės atėmimo bausmę, už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, už nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje bei 233 straipsnio 3 dalyje – 40 parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintinos apėmimo būdu, kuri, vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 26 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė – 5 metai laisvės atėmimo ir 4 MGL dydžio bauda.

33. Po skundžiamo Kauno apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio priėmimo buvo priimti baudžiamojo įstatymo pakeitimai. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, pagal BPK 362¹ straipsnio 1 dalį, įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus dėl nuteistajam priimtų nuosprendžių taiko vėliausią nuosprendį priėmęs apylinkės teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija, arba nustatytais atvejais apygardos teismas. Vis dėlto, vadovaujantis sisteminiu baudžiamojo proceso nuostatų aiškinimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kitais pagrindais ir nustačius BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą procesinio sprendimo peržiūrėjimo pagrindą, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aktyvaus teismo konstitucine samprata, siekdamas proceso greitumo ir racionalumo, gali priimti BPK 362¹ straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus sprendimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑635-976/2015, Nr. 2K-267-942/2016, Nr. 2K‑209‑1214/2024). Atsižvelgiant į tai, kad dalis 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusių baudžiamojo įstatymo pakeitimų lengvina nuteistojo N. N. teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, teisėjų kolegija dėl jų pasisako.

34. Nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje BK 27 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) buvo nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, toks asmuo yra recidyvistas. Tuo tarpu 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) numato, kad teismas tokį asmenį gali pripažinti asmenį recidyvistu, atsižvelgdamas į jo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes, t. y. asmuo recidyvistu pripažįstamas ne savaime, nustačius pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą, tačiau motyvuotu sprendimu, įvertinęs jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, tarpusavio ryšį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį konstatavo, kad N. N. yra recidyvistas ir pripažino šią aplinkybe sunkinančia nuteistojo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu teismas turi diskreciją, o ne pareigą pripažinti nuteistąjį recidyvistu ir toks sprendimas privalo būti motyvuojamas, nagrinėjamoje byloje taikytina BK 27 straipsnio 1 dalies aktuali redakcija, kaip švelninanti N. N. teisinę padėtį, ir iš naujo vertinama, ar jis gali būti laikomas recidyvistu.

35. BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, to paties straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktyje nustatyta, kad asmenys, nuteisti už nesunkų nusikaltimą, laikomi turinčiais teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir 3 metus po bausmės atlikimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu N. N. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, kurią jis atliko 2017 m. rugpjūčio 25 d. (5 t., b. l. 63). 2019 m. spalio 19 d. N. N. padarė naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, dėl kurios jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 26 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 4 MGL dydžio bauda, kuri yra nesumokėta.

36. Pagal BK 97 straipsnio 8 dalį, jeigu turintis teistumą asmuo padaro naują nusikalstamą veiką, teistumo išnykimo eiga nutrūksta ir teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikalstamą veiką atlikimo. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje inkriminuojamus nusikaltimus N. N. padarė 2022 m. gegužės 13 d. – gruodžio 16 d., t. y., esant neišnykusiam teistumui. Šie duomenys leidžia spręsti, kad N. N. nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, tai yra susiformavęs jo gyvenimo būdas, rodantis didesnį nuteistojo pavojingumą. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko, kad N. N. nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 150 straipsnio 4 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje, 233 straipsnio 3 dalyje, padarė būdamas recidyvistas.

37. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nuosprendžio priėmimo metu galiojusia bausmių skyrimo taisykle, pagal kurią bausmės dydis ar terminas skaičiuojamas nuo jos vidurkio, nuteistajam N. N. paskyrė trumpesnio, nei sankcijose numatytas bausmių vidurkis, termino bausmes. Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo įsigalioję baudžiamojo įstatymo pakeitimai nustato naujas bausmių skyrimo taisykles – pagal aktualią BK 61 straipsnio 2 dalies redakciją teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, t. y. bausmės dydis ar terminas nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio. Atsižvelgiant į tai, taikytina BK 61 straipsnio 2 dalies aktuali redakcija, kaip švelninanti N. N. teisinę padėtį, ir iš naujo vertinamas jam paskirtų bausmių proporcingumas.

38. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą gali būti skiriama laisvės atėmimo iki 5 metų bausmė, skundžiamu nuosprendžiu N. N. paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį gali būti skiriama nuo 3 iki 13 metų laisvės atėmimo bausmė, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 24 straipsnio 5 dalyje, 233 straipsnio 3 dalį gali būti skiriama arešto arba laisvės atėmimo iki 4 metų bausmė, skundžiamu nuosprendžiu N. N. paskirta 40 parų arešto bausmė. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistajam paskirtos bausmės yra proporcingos jo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, yra teisingos bei užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reikalauja, kad skiriamos teisinio poveikio priemonės savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, turi būti užtikrinama, kad ji paveiktų nusikaltusį asmenį, t. y. kad bus pasiekti bausmės tikslai – ji padės nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis bei juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų nusikalstamų veikų.

39. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, tokiu atveju paskirtoji bausmė neatitiktų bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirties. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra tai, kad N. N. yra anksčiau ne kartą teistas, savo elgesio nekeičia ir teigiamų išvadų nedaro, jo daromos nusikalstamos veikos sunkėja, nuolatinis nusikalstamumas rodo nuteistojo cinišką požiūrį į visuomenėje priimtų elgesio normų, įstatymų laikymąsi, dėl ko jam turi būti taikomos atitinkamos poveikio priemonės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nagrinėjamos bylos pobūdį, t. y. nusikalstamos veikos buvo padarytos prieš mažametį asmenį, o tai, teismo vertinimu, nulemia didesnį padarytų veikų pavojingumą. Neteisėti nuteistojo seksualinio pobūdžio veiksmai prieš mažametę Y. Y. buvo kryptingi, dėl nuteistojo atliktų lytinės prievartos veiksmų nukentėjusiajai buvo sutrikdyta psichinė sveikata. Nuteistajam paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus, yra adekvačios (proporcingos) padarytiems nusikaltimams, todėl jų švelninti nėra pagrindo.

40. 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio pakeitimai, suteikiantys teisę teismui išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų ir skirti švelnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes, švelnina N. N. teisinę padėtį, tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindų ar išskirtinių aplinkybių, kurie leistų nuteistajam skirti švelnesnes, nei numatyta įstatyme, bausmes. Remiantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šio straipsnio taikymui būtina nustatyti šių sąlygų visumą: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Bylos duomenys patvirtina, jog apie N. N. nusikalstamus veiksmus ikiteisminio tyrimo institucijos buvo informuotos ne jo paties, o nukentėjusiosios tėvų, todėl nėra pagrindo nuteistajam paskirtų bausmių švelninimui.

41. Remiantis BK 62 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu: 1) kaltininkas išlaiko asmenį su negalia ar sunkia liga sergantį asmenį ir nebūtų kam jo prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažametį vaiką, kurio dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties arba įsakymo vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Taigi pagal šio straipsnio nuostatas būtina nustatyti, kad 1) yra asmens atsakomybę lengvinanti aplinkybė, 2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir 3) vieną iš šešių nurodytų sąlygų. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta N. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų pagrindu bausmė švelninama taip pat negali būti.

42. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Šis bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Tokiu atveju turi būti nustatyta visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑250-976/2023, Nr. 2K-266-511/2024, Nr. 2K‑9-387/2025).

43. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo N. N. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pažymėtina, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, nes taip formuojamas nebaudžiamumo požiūris ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. N. N. padarė tris pavojingus nusikaltimus, anksčiau ne kartą buvo teistas, todėl jam paskirtos bausmės negali būti laikomos aiškiai per griežtomis, priešingai, yra tinkamai individualizuotos, atitinka įstatymo reikalavimus, jomis užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimas. Byloje nėra duomenų, jog nuteistasis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės, ar kokių nors kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad jo situacija yra išskirtinė. Paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus ir aiškiai nėra neteisingos ar per griežtos, jomis užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimas, jos yra adekvačios (proporcingos) padarytiems nusikaltimams, todėl jų švelninti nėra pagrindo.

44. Nenustatyta ir paskirtų bausmių subendrinimo klaidų, nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 150 straipsnio 4 dalyje padarytos idealiąja sutaptimi, o nusikaltimas, numatytas BK 233 straipsnio 3 dalyje labai skiriasi pagal pavojingumą ir yra priskiriamas kitai nusikalstamų veikų kategorijai, todėl pagrįstai visos paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu. Taip pat nėra nustatyta ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės subendrinimo su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 26 d. baudžiamuoju įsakymu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu, paskirtomis bausmėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ir ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis yra teisėta bei pagrįsta.

Dėl civilinių ieškinių

45. Vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-118/2013, Nr. 2K-38-942/2017). CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kadangi neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus patirti ateityje) dvasinius išgyvenimus.

46. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai neturtinė žala yra padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamų vertybių, sutrikdymo, atlikto tyčiniais kaltinimo veiksmais, neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam laikui, dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, šios aplinkybės yra prioritetinės ir nelaikytinos lygiavertėmis su kitomis, tokiomis kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509-489/2015, Nr. 2K‑300‑222/2017, Nr. 2K-334-699/2017). Pagal formuojamą teismų praktiką matyti, kad baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 150 straipsnio 4 dalyje, priteisiama neturtinė žala nuo 2 320 Eur iki 10 140 Eur (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322-719/2018, Nr. 2K-61-689/2019, Nr. 2K-220-719/2021, Nr. 2K-174-719/2021, Nr. 2K-246-719/2022).

47. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji Y. Y. dėl nuteistojo N. N. nusikalstamų veiksmų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, jai padarytas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), paskirtas gydymas, vaistai, teikiama tęstinė psichologo pagalba. Nuteistojo padaryti neteisėti ir pavojingi veiksmai sukėlė neigiamas pasekmes nukentėjusiosios vystymuisi, brendimui bei asmenybės formavimuisi, ateityje gali formuotis sunkesni psichikos ar asmenybės sutrikimai. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatydamas nukentėjusiajai Y. Y. padarytos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes ir aktualią teismų praktiką seksualinių nusikaltimų prieš mažamečius asmenis bylose. Įvertinus nuteistojo N. N. padarytą ilgalaikę žalą, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis – 5 000 Eur negali būti laikomas per dideliu, kadangi jis bent iš dalies užtikrina realią kompensaciją už nukentėjusiosios patirtą fizinį bei dvasinį skausmą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 8 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jį keisti ar naikinti dėl nuteistojo N. N. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui, paskirtos bausmės rūšiai ir dydžiui, priteistinos žalos dydžiui baudžiamojoje byloje nėra.

Dėl proceso išlaidų

48. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. vasario 19 d. pažyma, kurioje nurodytas apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam N. N. pagal 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą (6 t., b. l. 41–44). Pažymoje nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba patyrė 308,33 Eur dydžio išlaidas.

49. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Toks teisinis reglamentavimas galioja nuo 2020 m. liepos 15 d. (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija), tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodomas teisinis reglamentavimas aiškinamas atsižvelgiant ir į kitas sąlygas, svarbias priimant sprendimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti: pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama, koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑248‑495/2023, Nr. 2K-7-119-719/2024, Nr. 2K-27-788/2024). Be to, kasacinio teismo praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais analogiški prašymai paprastai netenkinami (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K‑51-788/2021, Nr. 2K-67-697/2021).

50. Minėtų BPK nuostatų ir teismų praktikos kontekste pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinis procesas dėl nuteistojo N. N. vyko jo paties iniciatyva, jo gynyba apeliacinės instancijos procese buvo būtina, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas šiuo atveju prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti 308,33 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo N. N. (N. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. vasario 19 d. prašymo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinti.