Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo B. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartiescivilinėje byloje Nr.2FB-17594-775/2013 pagalpareiškėjo B. K. pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo, tretieji asmenys – Akademinė kredito unija, akcinė bendrovė „Swedbank“, uždaroji akcinė bendrovė „Mokilizingas“ (buvęs pavadinimas „SNORO lizingas“), uždaroji akcinė bendrovė „MCB Finance“, uždaroji akcinė bendrovė „Lateko lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „Ūkio banko lizingas“, akcinė bendrovė „Kauno energija“, Nordea BankFinlandPlc Lietuvos skyrius, kredito unija „Kauno kredito unija“, uždaroji akcinė bendrovė „GeneralFinancing“, uždaroji akcinė bendrovė „MomentCredit“, individuali įmonė Aujama-credit, BIGBANK AS filialas, akcinės bendrovės „Autrolis“ darbuotojų profesinė sąjunga, antstolė N. B., uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą motyvai

Teismas, netinkamai įvertinęs rašytinius įrodymus, teisės aktus, reglamentuojančius hipoteka įkeisto turto pardavimą, nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas, pardavęs turimą turtą ir grąžinęs dalį skolų, tikėtinai galėtų atkurti savo mokumą ir toliau galėtų vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas yra mokus.Pareiškėjo skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję, suma pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo dieną sudarė 52 563,83 Lt, kas yra net 2,1 karto didesnė suma nei numatyta Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, ir pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai tik didėja.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas galės įvykdyti dalį savo įsipareigojimų. Pareiškėjas negali ir negalės įvykdyti savo skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję, kadangi pareiškėjas neturi tokio turto ir (ar) kiekio, kurį pardavus pareiškėjas galėtų juos įvykdyti. Be to, pareiškėjo įsipareigojimai ateityje ne tik kad ženkliai didės, tačiau keisis ir pareiškėjo turimų kreditorių bei įsipareigojimų struktūra. Kreditoriams siekiant priverstine tvarka išsiieškoti skolas iš pareiškėjo, pareiškėjo kreditoriais taps ir antstoliai, į kuriuos bus kreipiamasi dėl priverstinio skolos išieškojimo.Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas, pardavęs turimą turtą – butą ir automobilį, galės atsiskaityti su kreditoriais, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Teismas neįvertino aplinkybės, kad butas yra įkeistas, dėl ko jį pardavus pareiškėjas visų pirma turės patenkinti įkaito turėtojo 87500 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą. Turtą pardavus už teismo nurodytą sumą ir patenkinus įkaito turėtojo kreditorinį reikalavimą, pareiškėjui kitų kreditorių reikalavimų patenkinimui liktų tik 32500 Lt, dėl ko pradelstų įsipareigojimų suma net ir atsiskaičius su dalimi kreditorių būtų artima Fizinių asmenų bankroto įstatyme nustatytai 25 MMA sumai, net neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo kreditoriniai įsipareigojimai tik didėja. Tačiau pareiškėjas nesugebės skubiai parduoti turto už teismo nutartyje nurodytą 120 000 Lt sumą, kadangi siekiant butą parduoti kuo skubiau, pareiškėjas privalės mažinti parduodamo turto kainą. Be to, dabartinė buto vidutinė rinkos vertė yra tik 60 600 Lt, kai tuo tarpu teismas, įvertinęs butą 120 000 Lt verte, rėmėsi 2009 m. rugsėjo 8 d. duomenimis. Kadangi hipotekos kreditorius jau yra įspėjęs pareiškėją dėl kreditavimo sutarties nutraukimo bei priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, turtą parduodant iš varžytynių gaunama suma už jį tik mažės.Pareiškėjui ir toliau patiriant sunkumus, susijusius su mokumu, artimiausiu metu visų prievolių įvykdymo terminai bus praleisti, dėl ko visos kreditoriams mokėtinos sumos sudarys ne mažesnę nei 177 630 Lt sumą, dėl ko net ir pardavus pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį turtą už teismo nutartyje nurodytą kainą, pareiškėjo įsipareigojimai bus didesni nei 55 830 Lt suma, kuri pastoviai didės dėl mokėtinų procesinių palūkanų ir vykdymo išlaidų. Todėl pareiškėjo finansinės problemos ne tik kad nebus išspręstos, bet, atsižvelgiant į tai, kad jo gaunamas darbo užmokestis tik mažės, pardavus turtą pareiškėjas bus priverstas nuomotis gyvenamąjį būstą, išlaikyti nepilnametę dukrą, pareiškėjas ir toliau ilgą laiko tarpą bus nemokus.Palikus nepakeistą skundžiamą nutartį ne tik kad būtų užkirstaskelias šiuo metu sukurti teisingą pareiškėjo ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, tačiau pareiškėjas ateityje bus priverstas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo.

Teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas turės galimybę ateityje įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus. Pareiškėjas neginčytinų duomenų, jog jis nesugebės ateityje įvykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų nepateikė, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas turi turto, kurį pardavus galima atsiskaityti su kreditoriais. Be to, pats pareiškėjas nurodo, jog turimus įsiskolinimus jis galėtų padengti per 8-12 metų laikotarpį, kas iš esmėspaneigia pareiškėjo nemokumą. Turto ir pajamų nepakankamumas negali būti vertinamas kaip kriterijus asmens nemokumui pripažinti. Pareiškėjui nurodžius pakankamai didelę savo išlaidų sąmatą, manytina, kad pareiškėjas siekia ne spręsti savo nemokumo problemas, bet pasinaudoti Fizinių asmenų bankroto įstatymu ir lengvai bankrutuoti, taip išvengiant prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo.Pareiškėjas nėra sąžiningas, o Fizinių asmenų bankroto įstatymu iš esmės yra siekiama ginti sąžiningus fizinius asmenis, kurie dėl objektyvių priežasčių negali vykdyti savo įsipareigojimų. Iš pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad pareiškėjas turi apie 20 kreditorių, kas tik patvirtina, kad pareiškėjo galimas nemokumas buvo ne pajamų praradimo pasekmė, bet nepagrįstai didelis kreditorinių įsipareigojimų prisiėmimas, neįvertinant supančios aplinkos. Pareiškėjas, prisiimdamas vis naujus įsipareigojimus, dėl savo paties neapgalvotų veiksmų sukėlė sau nemokumą, o toks elgesys negali būti laikomas sąžiningu.

Nors pareiškėjo pradelstų įsipareigojimų suma viršija įstatyme nustatytą 25 MMA dydį, tačiau pareiškėjas neįrodė, jog jis negali įvykdyti šių savo skolinių įsipareigojimų.Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nėra ir niekada nebuvo sąžiningas savo kreditorių atžvilgiu, kadangi sudarydamas sutartį su trečiuoju asmeniu tyčia nurodė klaidingus duomenis apie savo įsipareigojimus kitoms kredito įstaigoms, nors jau žinojo, kad neturės galimybių tinkamai įvykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų.Pareiškėjo gaunamos pajamos per mėnesį vidutiniškai sudaro apie 3 107,81 Lt ir nors pareiškėjas nurodo, kad gaunamų pajamų vos užtenka patenkinti būtiniausius poreikius ir išlaikyti būstą, tačiau sudarant sutartis su kreditoriais pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis buvo 1/3 mažesnis, kas leidžia manyti, kad jau sutarčių sudarymo metu pareiškėjas žinojo, kad jis savo įsipareigojimų kreditoriams negalės tinkamai įvykdyti. Be to, pareiškėjo nurodytas ateityje planuojamas gauti darbo užmokestis yra didesnis nei kad sutarčių sudarymo metu, todėl abejotini pareiškėjo teiginiai, kad jis negalės tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų dėl sumažėjusio darbo užmokesčio, kadangi net ir esant mažesniam darbo užmokesčiui pareiškėjas prievoles trečiajam asmeniui tinkamai vykdė iki 2012 m. gruodžio mėnesio. Nurodytos aplinkybės leidžia manyti, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo, sąmoningai stengiasi išvengti prievolių kreditoriams įvykdymo, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad nors ir ne visa apimtimi, tačiau savo skolinius įsipareigojimus kreditoriams gali vykdyti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas.Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 1 punktu atsisakyta iškelti apeliantui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas teigiant, jog teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, netinkamai taikęs teisės normas, reglamentuojančias įkeisto turto pardavimą, padarė nepagrįstą išvadą dėl apelianto mokumo.

FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 5 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Fizinio asmens nemokumo sąvoka pateikta FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje. Fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas (toliau – MMA). Taigi fizinio asmens nemokumui konstatuoti reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali įvykdyti šių skolinių įsipareigojimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Be to, pripažįstama, kad nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1628-345/2013).

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad apelianto skolinių įsipareigojimų, kurių terminai yra suėję, bendra suma yra 52 246,88 Lt, atsižvelgęs į tai, kad apeliantas turi turto, kurį pardavus jis galėtų įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, konstatavo, kad apelianto būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos, todėl atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Teismas sprendė, kad pardavus apelianto turimą turtą bei grąžinus dalį skolų, jis tikėtina galėtų atkurti savo mokumą ir taip galėtų toliau vykdyti savo finansinius įsipareigojimus.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su civilinės bylos medžiaga, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus bei atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl apelianto mokumo padarė neįvertinęs visų aplinkybių, kurios yra ir gali būti reikšmingos sprendžiant dėl apelianto galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus, dėl ko galėjo netinkamai įvertinti apelianto perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, o padaryta išvada dėl apelianto mokumo gali būti neteisinga.

Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl apelianto mokumo net ir nustačius, kad jo įsipareigojimų, kurių terminai yra suėję, suma yra didesnė nei kad numatyta FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje, grindė aplinkybe, jog apeliantas turi turto – butą ir transporto priemonę, kuriuos pardavus skoliniai įsipareigojimai galėtų būti įvykdyti. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas, kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikė duomenis apie savo turimą turtą (b.l. 12, t. I), nurodydamas, kad jam nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), 120 000 Lt vertės, įkeistas hipotekos kreditoriui (b.l. 65, t. I), bei lengvasis automobilis Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirmos registracijos data 1995 m., 1 800 Lt vertės, kuris yra areštuotas (b.l. 66, t. I). Pažymėtina, kad duomenys apie pareiškėjo turimą turtą privalo būti nurodyti pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, o jo vertę pareiškime turi nurodyti pats fizinis asmuo, kuris kreipėsi dėl bankroto bylos jam iškėlimo (FABĮ 4 str. 4 d. 3 p.). Kaip jau buvo nurodyta, pats apeliantas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė jam nuosavybės teise priklausančio buto vertę 120 000 Lt, nors jo teismui pateiktame VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad tokia vidutinė rinkos vertė nustatyta 2009 m. rugsėjo 8 d. (b.l. 65, t. I). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi apelianto pateiktais duomenimis apie buto vidutinę rinkos vertę neįvertinęs aplinkybės, kad buto vertė nustatyta daugiau kaip prieš keturis metus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į kartu su atskiruoju skundu pateiktus duomenis apie buto vidutinę rinkos vertę bylos nagrinėjimo metu (b.l. 121, t. III), sprendžia, kad duomenys apie buto vidutinės rinkos vertės pasikeitimą yra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl asmens mokumo, ypač, atsižvelgiant į tai, kad buto vidutinė rinkos vertė pagal pateiktus duomenis šiuo metu yra beveik 2 kartus mažesnė nei kad nurodė teismas skundžiamoje nutartyje. Remiantis CPK 178 straipsniu įrodinėjimo pareiga priskirta šalims, tačiau, apeliacinės instancijos teismo manymu, bylą nagrinėjęs teismas siekiant nustatyti visas reikšmingas aplinkybes klausimui dėl asmens mokumo išspręsti, ypač atsižvelgiant į tai, kad duomenys apie buto vidutinę rinkos vertę yra 4 metų senumo, turėjo pasiūlyti pareiškėjui pateikti duomenis apie buto vertę bylos nagrinėjimo metu (CPK 179 str. 1 d.) arba galėjo pasitikrinti duomenis apie buto vidutinę rinkos vertę viešuose registruose (CPK 179 str. 3 d.). Pripažintina, kad nenustačius tikrosios vidutinės buto rinkos vertės ir teismui rėmusis 2009 metų duomenimis apie buto vidutinę rinkos vertę, teismas galėjo netinkamai išspręsti klausimą dėl apelianto nemokumo.

Sutinkant su atskirojo skundo argumentais pripažintina, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepakankamai įvertino aplinkybę, jog apeliantui nuosavybės teise priklausantis butas yra įkeistas hipotekos kreditoriui. Pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, kad išieškojimas iš įkeisto buto nevykdomas, apeliacinės instancijos teismo manymu, nepagrįstai nenustatinėjo ir nevertino aplinkybių, susijusių su apelianto galimybėmis parduoti įkeistą butą. Teismas sprendė, kad apeliantas, pardavęs įkeistą butą, galės įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, tačiau byloje duomenų apie tai, kad apeliantas iš viso turi teisę parduoti įkeistą turtą, nėra. Remiantis CK 4.170 straipsnio nuostatomis hipoteka neatima iš įkaito davėjo teisės valdyti, naudoti įkeistą turtą ir juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises, jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip. Jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip, įkeistas daiktas gali būti perleidžiamas kito asmens nuosavybėn. Byloje duomenų apie tai, ar apeliantas ir hipotekos kreditorius nebuvo susitarę dėl apribojimų perleidžiant hipoteka įkeistą turtą taikymo, nėra, teismas šių aplinkybių nenustatinėjo ir nevertino, dėl ko teismo išvada dėl apelianto galimybės parduoti įkeistą butą gali būti nepagrįsta. Sutinkant su apeliacinio skundo argumentais pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl apelianto galimybių realizavus įkeistą turtą įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, turėjo įvertinti ir hipotekos kreditoriaus įsipareigojimų patenkinimo būtinybę, tačiau to nepadarė.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nenustatė ir neįvertino visų aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl apelianto galimybių tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, dėl ko teismas galėjo padaryti nepagrįstą išvadą dėl apelianto mokumo. Pirmiau nutartyje paminėtos aplinkybės dėl apelianto turimo turto vertės, galimybės realizuoti įkeistą turtą, apelianto hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje, todėl sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo turi būti nustatytos ir įvertintos. Teismui nenustačius visų teisingam klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, teismo nutartis, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą apeliantui, naikintina ir pareiškimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK337str. 1 d. 3 p.).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai nurodo, kad remiantis FABĮ nuostatomis bankroto byla gali būti iškelta tuo atveju, jei yra nustatoma, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytų pagrindų nepasisakė, nors tretieji asmenys byloje kėlė apelianto sąžiningumo klausimą.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą patenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 4d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos B. K. iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.